Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[elteide]

neatsakei į klausimą..tu supranti cs, susikalbat ?

[klajunas]

Nusprendžiau perkelti čia savo dvi AŽ. Čia yra atsakymai į kai kuriuos užduotus klausimus.

Kokios pažinimo ribos klausimas akivaizdus, ir esmė šio klausimo ne vien tautologija.

Kaip jau sakiau, kiekvienas reiškinys turi kilmę, o kilmė turi pirmą vietą ir pirmą lomą strujoje. Ši pirma vieta ir pirma loma yra iš dinaminio nulio į dinaminį vienetą pavirsta dėka daugiadimensinio išorinio multiplekso, kurio išorinėse struktūros jungiasi dimensijos ir to pasekoje atsiranda jėgos, kurios dinaminį nulį paverčia vienetu, tai yra pradžia kokio nors dalyko.

Sąmonė, mintis, kalba taip pat yra toks kilęs "vienetas", kuris atsiranda dėka daugiadimensinio multiplekso, dimensijų susijungimo rezultate. Tereikia tą multipleksą iššifruoti. Multipleksas artėjantis prie realybės, didina tautologijos laipsnį. Multipleksas turi pagrindines vietas, o tos vietos pagrindinius pavadinimus, kurie šiuo metu nėra atskleidžiami.



Jeigu vertinti matematikos teorijos požiūriu, tai naujoviškas principas, bet jame panaudotos senos galimybės. Tai metodas kontinuumų deformacijoms išreikšti. Deformacijos yra visas dimensinis gylis ir dimensijų signatūra.

Paaiškinsiu multipleksą paprastu, nematematišku pavyzdžiu. Pradėti galima nuo paties žodžio, kurio lietuviškas variantas pats save paaiškina: multipleksas=dauglypa. Žmonių pasaulyje yra tokios dauglypos kaip firma versle. Imkime tris firmas, kiekviena kurių vienetas. Šis vienetas turi išorinę dimensijų struktūrą, tokią kaip darbuotojai, pastatai, finansai, žaliavos, gamybos įrengimai, kurie patys irgi turi išorines dimensijas. Skirtingų firmų išorinė struktūra skirtinga, tai reiškia, kad jos turi skirtingą dimensijų signatūrą ir dimensijų gylį. Viena gali turėti 5 fabrikus, kita 10, vienos apyvarta 10 mln. kitos 50 mln. Vadinasi, nors kiekvienas iš trijų firmų yra vienetas, bet tie vienetai nelygūs, 1 ≠ 1. Tikras trejeto išsidėstymas gali būti ne 3 = 1+1+1, bet 3 = 5 + 10 + 45. Taip yra todėl, kad vienetas turi skirtingą signatūrą ir skirtingą dimensijų gylį.

Dabar tarkime kad yra 4 žmonės. Pirmas turi 3 firmas, antras - 10, trečias - 7, ir ketvirtas - 11. Vadinasi kiekvienas žmogus turi nevienodą dimensijų gylį šiuo aspektu ir tos dimensijos skiriasi savo signatūra (struktūra). Dimensijos vienetui prideda papildomų savybių, kaip pavyzdžiui, tokios žmogaus dimensijos kaip pinigų kiekis, transportas, pažintys, žinios, protas ir t.t. Šios vienetų dimensijos yra skirtingos ir vienetas dėl to įgyja skirtingas savybes dėl ko atsitinka, kad 1 ≠ 1. Todėl tenka vienetų sekas paversti tik sandūromis, ir sandūrose ieškoti rezonansinių sluoksnių. Tikrovėse atsiranda stratifikacijos, kastos, rezonansiniai tinklai, nes sieti galima tik palyginamas išorinių dimensijų signatūras. Panašiai kaip žmonių pasaulyje, kur milijardieriai nebendrauja su valkatomis. Nors jų kaip asmenų vienetai atrodo lygūs, tačiau šie žmonės skiriasi savo dimensijų gylių ir atitinkamai turi nesuderinamas išorines savybes.

Kadangi aš tikrovę tiriu kontinuumų metodu, o kontinuumas yra deformacijų laužmuo, tai jis padalintas į tokius daugiadimensinius vienetus, "kvantus", kurie įstatyti į tokias multipleksų struktūras arba dauglypas.

Kadangi noriu suteikti šiam principui ir matematinę formą, tai susiję su skaičiais ir skaitmenizacija. Tačiau tame galima ižvelgti ir analogijos elementų. Nestatau savęs į siaurus rėmus, ir dar nežinau koks bus galutinis rezultatas, nes procesas neužsibaigęs.

Kad būtų akivaizdžiau, perkėliau į žmonių pasaulį, bet toks principas gali būti perspektyvus ir tiriant pačią tikrovę. Tam bus ir matematinis metodas ir nauja kalba.

[klajunas]

Kaip kontroliuojama visuomenė

Apie tai, kaip kontroliuojama visuomenė garsiai kalbėti nepriimta. Taip yra todėl, kad galima atsidurti šios sistemos taikiklyje, po ko ramaus gyvenimo galima nesitikėti. Žmonės ramų gyvenimą vertina, todėl renkasi geriau patylėti. Negana to, jie nepakenčia kai apie tai kalba kas nors kitas, nes į galvas įkalta mintis, kad kai kurios temos geriau turi tylėti. Tie, kas jas prakalbina - pažeidžia nustatytą tvarką. Tam nepalankūs ir įstatymai, nes tikra visuomenės kontrolės sistema saugoma valstybinės paslapties. Už valstybinės paslapties išdavimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Žmonės kurie viso šio spaudimo nebijo - kelia siaubą. Slaptose organizacijose jie nepageidaujami, nes nepatikimi ir kelia per didelį pavojų. Išduos šūdinas paslaptis!

Viso to nepabijojau. Taip pat ir to, kad galiu būti sutiktas dvokiančiu burnatrydžiu ir apmėtytas meniškai ar bukagalviškai apipavidalintomis išmatomis. Tokių „profesionalų" kiauromis smegenimis prifarširuotos pilnos smegenų plovyklos. Saugumas su šia klounų armija kelia ne siaubą, bet juoką. Todėl iš anksto halkioniškai nusikvatojame, matydami iš pykčio įsiutusius idiotus, ir darome darbą, kurį turime daryti.

Iš karto paaiškinsiu pagrindinį terminą, kuris naudojamas kontroliuojamam vienetui visuomenėje pavadinti. Tokį vienetą vadinsime „klavu", kuris yra teritorija aptarnaujama vietinės grupės. Šioje teritorijoje suskaičiuotos galvos, išanalizuotas planas, visi judėjimai, sekamos ryšio priemonės, net mintys. Visa tai vyksta realiu laiku, visą parą, naudojant kompiuterius, operatorius, programinę ir techninę įrangą. Kiekvienas klavas turi gyventojus, darbuotojus, keliautojus ir svečius. Visi jie juda tam tikromis trajektorijomis teritorijoje, kurios suformuoja situacijų kaitos vaizdą, o šiose situacijose gali įvykti įvairūs iš leistinų rėmų išeinantys įvykiai. Klave galima užsiimti buitimi, linksmintis, dirbti, būti prakeleiviu, tačiau tokios veikos kaip protestavimas, mitingavimas, piketavimas, įvairių grupių organizavimas - griežtai stebimas.

Kiekvienas klavas yra stebimas, renkama informacija, įvairūs duomenys. Tai daroma ir standartiniu būdu, užpildant visas teisėtas valstybės duomenų bazes, kurias sudaro visokie įvairios apskaitos ir statistikos reikmėms naudojami registrai. Taip pat yra specialios paskirties duomenų bazės, apie kurių kaupimą paprasti gyventojai nežino. Visi žino, kad bazėse yra turto apskaita, sveikatos kortelė, darbo stažas, mokesčiai. Tačiau gali nežinoti, kad pasiklausomi pokalbiai, sekamas internetas, kontroliuojamas draugų ir pažinčių ratas, verslas ir panašūs dalykai. Į šiuos registrus savanoriškai informacijos niekas neduoda. Virš stebėjimo bei sekimo yra analizės centras, kuriame dirba analitikai, ir kurie visus šiuos duomenis tvarko, daro išvadas ir teikia pasiūlymus sprendimų priėmėjams. Šie matydami bendrą situacijos vaizdą, naudodami lenteles, grafikus, schemas, priima sprendimus kaip tvarkytis vienoje ar kitoje situacijoje. Kai šitai būna nuspręsta, duodamos komandos poveikio vykdymo grupėms,  kurios gali imtis įvairių priemonių, kad pašalintų užfiksuotas nepageidaujamas situacijas. Tie poveikiai gali būti teisiniai, tai gali būti neteisėtos juodosios psichologinės operacijos.

Pavyzdžiui, klave susiformuoja grupė, kuri nepatenkinta kokiu nors valdžios sprendimu. Jie nusprendžia imtis veiksmų, reikšti viešą protestą, organizuoti piketą ar mitingą. Ši situacija stebėjimo sistemos iš karto užfiksuojama, analizės centras išanalizuoja visus duomenis: kokie asmenys, kokie tikslai, kokios priemonės ir priima sprendimą panaudoti psichologinio spaudimo priemones. Aiškinasi nuodėmes, kuria psichologinius profilius, skleidžia reputaciją žeminančius gandus, organizuoja antiprotesto priemones, ir galiausiai pradeda grasinti bylomis, diagnozių prisiuvimu, ir vienokiomis ar kitokiomis tiesioginėmis represijomis. Jeigu protestuotojai neatsitraukia, įjungiamas likimų traiškymo mechanizmas: keliamos bylos, išmetami iš darbo, išrašomas vilko bilietas ir lieka vienas kelias - emigruoti.

Paveikslėliu tai galima pavaizduoti taip.



Visa teritorija padalinta į tokius vienetus, tik realybėje jie yra gerokai didesni, nes padarius juos per daug smulkius, reikia daug žmonių jų aptarnavimui. Iš tikro tų žmonių yra kiek nori, tereikia padaryti juos savo slaptais bendradarbiais ir priversti tarnauti sistemai. Čia, aišku, oficialioje registrų sistemoje dirba visi valstybės tarnautojai, visose valstybės institucijose. Tačiau yra ir labai didelė slapta sistema, kuri dirba užsimaskavusi, niekam nerodo savo tikrų pareigų. Šį darbą labai palengvina šiuolaikinės technologijos, palydovinis sekimas, interneto filtravimo serveriai, kurie sudaro tarsi interneto antstatą, kiaurai peršviečiantį visus komercinius ir privačius serverius, nes jie turi būti atidaryti visokiems skenavimo ir paieškos robotams. Ką jau kalbėti apie asmeninius kompiuterius, kur prisidengiant visokiomis komercinėmis paslaugomis, sukuriamos landos, per kurias galima šniukštinėti visą beveik kiekvieno kompiuterio turinį.

Šita klavų sistema jungiama į stambesnius vienetus, kurie vadinami sanklavais. Sanklavai yra tos teritorijos, kurios išsidėsčiusios atvirose zonose, nes yra kontroliuojamos iš tam tikrų kontrolės centrų, kurie jas kiaurai peršviečia. Uždaros zonos vadinamos antklavais, nes jos iš paprastų žemesnio lygio sanklavų nepasiekiamos. Antklavai turi griežtą kontrolės sistemą ir paprasti žmonės čia patekti ir rinkti informacijos negali. Antklavai išnaudojamą kontingentą užsiaugina patys ir iš klavų pasaulio žmonės čia nepatenka, tokios „karjeros" būna labai retos. Jeigu taip atsitinka, yra iniciacijų sistema, taip pat teisinė prievolė saugoti visas, net pačias šūdiniausias, paslaptis. Tačiau antklavai taip pat yra stebimi, tačiau jie stebimi iš išorės, kitų antklavų, kurie planetos sistemoje turi aukštesnį rangą ir kontroliuoja visus sau priklausančius žemesnio rango antklavus. Kodėl taip yra suprasti nesunku, nes uždaros zonos yra labiausiai dominančios vietos, nes čia sukeliauja visų visuomenės paslapčių ištakos ir daugelio nusikaltimų gijos. Jeigu nori konkiame nors klave iš tikro išaiškinti kokį nors negerai kvepiantį įvykį, turi pirmų judintojų ieškoti antklave, tačiau iš klavų pasaulio toks priėjimas neįmanomas. Vadinasi tikrą tiesą atskleisti gali tik kitas tokio pat galingumo arba galingesnis konkuruojantis antklavas, kuris turi visas technologines priemones pasiekti šiam tikslui.

Kiekvienas klavas kiaurą parą yra filmuojamas. Tam pasitelkiamos stebėjimo kameros, žvalgybiniai dronai, sekimo palydovai ir kitos priemonės. Miestuose filmuojami visi pagrindiniai žmonių susirinkimo centrai, pastatai ir jų teritorijos. Kiemai filmuojami iš specialių butų, kuriuose gyvena agentai, užsiimantys klavo kontrole. Taip pat informaciją renka žmonės, įstaigos, žinybos, kurios gali sekti ne tik išorinį judėjimą, bet ir įsibrauti į žmogaus mintis. Šita technologija klavų sistemoje yra pati pažangiausia ir ją čia naudoja vadinamosios MK brigados. Kol neturi įrodymų, toks persekiojamas žmogus vaizduojamas psichiniu ligoniu, skleidžiami gandai, kad jam vaidenasi, kad čia šizofreniniai balsai. Jeigu atsitinka taip, kad įrodymų gaunama arba jie sufabrikuojami, tada paskelbiama, kad tas žmogus psichiniu liginiu visą laiką apsimetinėjo, kad būtų galima prisiūti bylą ir pasodinti į kalėjimą.

Yra dar vienas momentas, kurį reikia turėti omenyje. Klavų žvalgyba dažnai pasitelkia ezoterines priedangas savo darbe, kad įvairių „paranormalių" įvykių priežastis, nuo savęs nukreiptų į transcendentinį pasaulį, kur vis tiek nieko neįmanoma surasti. Taip agentūra gali suorganizuoti sinchronizaciją, norų ir svajonių išsipildymą, bausmę už kokias nors mintis ir veiksmus, vaizduojant, kad tai „karma". Gali suorganizuoti nelaimę arba kokį nors saugomą žmogų gali nuo nelaimės išgelbėti, tai pateikiant kaip „apvaizdos" įsikišimą. Kadangi klavus kontroliuojanti sistema disponuoja dideliu kiekiu slaptos ir privačios informacijos, gali naudoti įvairius psichologinio spaudimo, apgaulės ir vilionių spektaklius siekdami savo tikslų. Visam tam sistemos ezoterikai sukuria labai gražią ezoterinę priedangą. Iš tikro čia veikia karinė visuomenės kontrole ir persekiojimu užsiimanti sistema, kuri tarnauja valdžios uždaroms sistemoms.

[klajunas]

Pirmos kartos psichotronika (1900-1925)

Psichotroninės technikos vystymąsi galima suskirstyti į 6 kartas, kurių kiekviena apima 25 metų laikotarpį. Apie nulinę kartą jau rašiau - jos esmė yra elektrinės raumenų ir nervų sistemos veiklos principo atskleidimas, kuris buvo vadinamas gyvūnų „galvanizmu". Šie tyrimai buvo pradėti 18 amžiaus pabaigoje ir vyko per visą 19 šimtmetį. Visas šis tyrimas buvo susijęs su tiesioginiais eksperimentais su gyvūnų ir žmonių organizmais, vyko net tariamosios „reanimacijos" - viešos demonstracijos, rodant kaip elektra judina raumenis. Vėliau tyrimai persikėlė tiesiogiai į smegenis, kurias paveikus elektra taip pat buvo stebimos raumenų reakcijos. Iš to buvo padaryta išvada, kad smegenų ir raumenų veikimo principas pagrįstas elektriniais signalais. Visa tai truko iki 1900 metų ir galima sakyti, jog tai yra psichotronikos priešistorė, 0 karta.

Pirma karta apima 1900 - 1925 metus. Tas faktas, jog tai tik pati technologijos atsiradimo pradžia uždeda ant galimybių didelius apribojimus. Buvo žengiami patys pirmieji žingsniai, kurie iki užbaigto varianto turėjo nueiti didelį kelią. Net galima apibrėžti koks tas kelias turėjo būti supratus pagrindinius smegenų veiklos principus. Smegenų aktyvumo pagrindas yra neurono aktyvumas, kuris būtinas funkcijos įvykdymui. Atitinkamai konkreti funkcija yra susijusi su konkrečiais neuronais. Įprasta kalbėti apie smegenų funkcines zonas, tačiau smulkinant šias, visos funkcijos skyla iki atskiro neurono lygio. Psichotronika turi du pagrindinius tikslus: nuskaityti informaciją iš smegenų ir informaciją į smegenis įrašyti. Vadinasi reikia iki neuroninio lygio mokėti iššifruoti funkcijas pagal neuronų aktyvumą, kuris yra stereotipiškas arba tą aktyvumą sužadinti generuojant stereotipiškas aktyvumo schemas. Šie paprasti principai apima visas psichotronikos galimybes.

Tam reikėjo atskleisti smegenų anatominę struktūrą ir fiziologiją. Kad smegenys sudarytos iš ląstelių įrodė Ramon y Cajal 1888 metais. Jo tyrimą tęsė kiti ir naujas žingsnis buvo padarytas Korbinian Brodmann, kuris tirdamas žmogaus smegenis nustatė pagrindines zonas, kurios susijusios su ląstelinės sandaros ypatumais. Savo žemėlapius jis publikavo 1909 metais. Vėliau ši sandara buvo susieta su funkcinėmis zonomis. Iš viso Brodmann išskyrė 52 zonas, tokias kaip pirminė motorinė žievė (4), pirminė regos žievė (17), Broca centras, susijęs su šneka (44) ir t.t. Prie viso to pridėjus anksčiau atrastą elektrinį neuronų aktyvumo principą išaiškėjo pagrindiniai žmogaus psichinio aktyvumo elementai, kuriuos buvo galima panaudoti technologiniam pritaikymui.



Funkcinis vienetas ir smegenų žemėlapis - svarbiausios dalys. Brodmann išskyrė funkcijas į stambias zonas, tačiau visos šios zonos sudarytos iš atskirų neuronų, kurie visi turi savo vaidmenis tose funkcijose. Vadinasi žemėlapį galima sudaryti iš pikselių, kurių vaidmenį atlieka vienas neuronas. Vertinama, kad smegenyse yra apie 90 milijardų neuronų. Tai reiškia, kad visas funkcijas galima išskaidyti į tiek pat taškų, šitaip gaunant maksimalų funkcinį tikslumą. Tai, aišku, tarp 1900 - 1925 metų - buvo ateities klausimas, tačiau pamatas buvo padėtas čia. Tereikėjo šiek tiek „fantazijos", kad suvoktum šių padarytų atradimų galimybes.

Rašiau, kad pagrindinės psichotronikos funkcijos yra skaitymas ir rašymas. Skaitymui reikia užfiksuoti neurono aktyvumą ir susieti jį su funkcija, rašymui aktyvumą ir funkciją sužadinti. Bent jau pirmo klausimo pradžia buvo padaryta tada, kad buvo sukurta EEG technologija. EEG kitaip - elektroencefalograma, kuri davikliais registruoja smegenų elektrinį aktyvumą. Iš pradžių šis aktyvumas buvo registruojamas atvėrus kaukolę, tiesiai nuo smegenų paviršiaus. Pirmas tai atliko anglas Richard Caton 1875 metais. Šiuos savo eksperimentus jis darė su gyvūnais, skelbiama, kad žmonės nebuvo naudojami. Tačiau ne viskuo kas skelbiama galima tikėti. 1890 metais tokius pačius rezultatus kaip ir Caton paskelbė lenkas Adolf Beck, kuris taip pat tyrinėjo smegenų elektrinį aktyvumą atidarius kaukolę. Esminis proveržis įvyko 1924 metais, kuriais vokietis Hans Berger atliko žmogaus EEG matavimus, elektrodus pridedant ne prie atvirų smegenų, bet prie skalpo, kuriame taip pat dėl smegenų elektrinio aktyvumo atsiranda nedidelės srovės. Savo atradimą Berger paviešino 1929 metais, o patvirtintas buvo 1932 metais, anglų Adrian ir Mathews, Oksforde.

Sujungiant šį atradimą su tuo, ką paaiškinau, šitaip buvo padėtas pamatas skenuojamosios psichotronikos sukūrimui, populiariai kalbant - „minčių skaitymui". Iš pradžių skiriamoji geba buvo nedidelė, nes buvo naudojamas vienas arba keli elektrodai/davikliai. Tačiau nesunku buvo suprasti, kaip skiriamąją gebą padidinti - reikėjo naudoti daugiau daviklių. Kiekvienas daviklis yra aktyvumo kanalas. Kuo daugiau kanalų, tuo tikslesnis funkcijos nuskaitymas; kanalų skaičių sulyginus su neuronų skaičiumi, gaunamas maksimaliai tikslus žemėlapis, kurį galima asocijuoti su informaciniu turiniu. „Minčių skaitymas" turėjo tris pagrindinius etapus: a) aktyvumo žemėlapis, b) aktyvumo susiejimas su funkcija, c) funkcijos išvertimas į informacinį turinį. Pirmos EEG tokių galimybių neturėjo, nes buvo maža skiriamoji geba, tačiau tai leido žengti pirmus žingsnius šia atverta kryptimi. Kalbant apie pirmos kartos psichotroniką, kuri buvo tik teorinė, o pademonstruotas tiktai pats principas, tai buvo pagrindinis atradimas.

EEG veikimo principas paprastas: sužadinus neuronus atsiranda vietinės srovės. Tos srovės kyla tarp dendritų ir neurono kūno, kur atsiranda elektrinis dipolis. EEG daviklis registruoja didelio skaičiaus neuronų suminį aktyvumą. Pagal kreivės charakteristikas išskiriamos tokios EEG bangos: 1) delta - 0,1 - 3 Hz, 2) teta - 4 - 8 Hz, 3) alfa - 8 - 12 Hz, 4) beta - 12 - 30 Hz, 5) gama - > 30 Hz. Visos šios bangos sutampa su sąmonės aktyvumu ir budrumu. Taip pat galima užfiksuoti įvairius artefaktus - kreivės pakitimus - susijusius su konkrečiomis smegenų funkcijomis, kurie vadinami sukeltaisiais potencialais. Kuo elektrodų tankis didesnis, tuo lengviau identifikuoti funkcijas. Maksimalus elektrodų tankis yra nuo 256 iki 512 elektrodų. Turint tiek kanalų galima gana tiksliai fiksuoti ryškiausias aktyvumo funkcijas, ne vien išvardintus 5 bangų tipus.



Tačiau akivaizdu, kad matuojant skalpo sroves, tiksliai neuronų išskirti neįmanoma. Todėl reikia judėti ten, nuo ko buvo pradėta - tiesioginio smegenų aktyvumo matavimo. Tokie tyrimai taip pat buvo daromi, dedant elektrodus tiesiai ant smegenų, bet čia buvo eksperimentai principo lygyje. Reikėjo labai daug „elektrodų", taip pat elektrodų giliai smegenyse, kur prieiti nepažeidžiant sandaros buvo neįmanoma. Tad klausimas kaip pasiekti tą norimą 90 milijardo taškų tikslumą, kuris leistų pilnai matyti smegenis, jų aktyvumą, funkcijas ir informacinį turinį. Tam reikėjo nanotechnologijų atsiradimo, kurios koncepciniame lygmenyje buvo sukurtos tik 7 dešimtmetyje. Pirmą kartą terminą nanotechnologija panaudojo Norio Taniguchi 1974 metais, o išpopuliarino E. Drexler savo knygoje „Engines of Creation: The Coming Era of Nanotechnology", išleistoje 1986 metais.

Kita problema - tada dar nebuvo kompiuterių, kuris būtinas dideliam informacijos apdorojimo kiekiui. Šiuolaikinio kompiuterio koncepciją sukūrė Alanas Tiuringas, savo 1936 metų straipsnyje, „On Computable Numbers". Jis pasiūlė prietaisą, kurį pavadino „universalia skaičiavimo mašina".  Tai padėjo pamatą šiuolaikinio kompiuterio sukūrimui. Dar vienas žingsnis buvo tranzistoriaus išradimas 1947 metais, ir integrinių mikroschemų technologijos sukūrimas, kurios buvo būtinos didelės galios kompiuteriams.

Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kaip turi atrodyti psichotroninis EEG. Per kraują suleidžiamos nanodalelės, kurios magnetiniais laukais surenkamos smegenyse. Šios prisitvirtina prie neurono membranos ir gali veikti kaip detektoriai renkantys informaciją arba kaip stimuliatoriai sukeliantys sužadinimą. Taip galima smegenis nuskaityti ir įrašinėti į jas informaciją. Imkime minčių skaitymą. Nanodalelė turi būti laidininkas, kuriame galima indukuoti sroves, taip pat jis turi turėti bevielio informacijos perdavimo sistemą. Visą tinklą galima skaidyti į tokias dalis: a) nanodalelės receptoriai, b) tarpinės nanodalelės, c) implantai siųstuvai, d) surinkimo antenos, e) informacijos apdorojimo kompiuteriai. Kadangi informacinis turinys priklauso tik nuo lokalizacijos, tose vietose „pasėjus" nanodalelių, galima neuronų tikslumu sekti aktyvumą, jį paversti į funkcijas, o funkcijas į informacinį turinį, nes neuronų aktyvumas su turiniu atitinka vienas prie vieno. Kompiuteryje atidaromas langas kuris rodo regos žievės vaizdą, klausos žievės garsą, kognityvinės žievės mintis, vaizduotės vaizdinius, atmintį ir emocines būsenas. Šitaip kontroliuojamas visas žmogaus vidus, taip pat galima moduliuoti grįžtamuoju ryšiu.

Valdomas zombis yra mokslininkų ir valdžios svajonė.

[klajunas]

Meditacijos paskirtis

Įprasta žmogaus sąmonę skirstyti į tikrovės ir netikrovės vietas. Tikrovės vietą pažymėkime pliuso ženklu ir pavadinkime „pasauliu"; o netikrovės - minusu ir pavadinkime „vaizduote". Tradicinis įsivaizdavimas teigia, kad tikras pasaulis integruojamas į vidinius netikrus pasaulius, ten perdirbamas ir tada gali būti grąžintas į tikrą kaip mintis ar vaizdinys. Šis prilipdomas prie tikro pasaulio ir tai vadinama mąstymu apie jį. Mąstymas laikomas teisingu, jeigu jis vykdomas pagal tam tikrą, „teisinga" laikomą logiką. Bet mintis teisinga tik savo intencionalumu, savaime ji nėra savarankiška realybė, kurioje galima gyventi. Mintyse gali gyventi sąmonė, bet tik orientacijos ir dėmesio prasme.

Todėl įmanomi du žmonių tipai. Vienas gyvena minusine tikrove, atiduodamas jai didžiąją dalį savo energijos, kitas - pliusine, pasinerdamas savo kūnu į kūnišką pasaulį. Kaip jau galima buvo suprasti, vieni išaukština mentališkumą, o kiti fiziškumą. Žinoma geriausiai stovėti pačiame centre, kai visa ši situacija subalansuota, ir žmogus sugeba savo dėmesį paskirstyti: pavyzdžiui, mintis taikydamas pasaulyje, o fizinio pasaulio aktualijas aktyviai perkeldamas į savo mintis. Tai galima palyginti su sąveikomis, kurios gali būti trijų tipų: informacinė - tik protas į protą; fizinė - kūnas į pasaulį; ir mišri - jau aprašyta būsena, kai fiziškumas aktyviai mentalizuojama, o mentališkumas - įkūnijamas.

Tokia yra įprastinė situacija turinio prasme. Bet klausimą galima panagrinėti ir substrato prasme: koks substrato mastas. Materija tai kosmosas; ar mentališkumas turi savo atskirą substratą, ir ar jis turi tokį pat mastą, kaip fizinių kūnų pasaulis. Fiziniai kūnai, nors ir atrodo atskiri, izoliuoti, yra nenutrūkstamame materijos kontinuume ir šitas kontinuumas sudaro ištisa kosmosą. Šis kosmosas buvo pavadintas pliusine realybe, arba „tikru pasauliu". Tačiau kalbant apie tą medžiagą, iš kurios sudaryta vaizduotė, kažkodėl linkstama teigti, kad jos substancija yra tik tas nedidelis burbulas, kuris atsiranda galvoje ir skirtingų žmonių vaizduotės niekaip nesusietos.

Bendrauti, kontaktuoti galima kūnas į kūną, nes fizinė realybė yra kaip vidinė erdvę turinti talpa, kurios viduje patalpinti visi žmonės, o vaizduotės tariama tokios talpos kaip atskiro bendrapasaulio neturi. Tačiau neaišku kodėl taip turėtų būti. Gnostinė substancija nebūtinai turi būti uždara savo pirmine egzistencija, nors iš vidaus gali taip atrodyti. Gali atrodyti, kad kaip turinys ji tik perdirba pliusinę tikrovę ir sugrąžina į ją rezultatą, bet savo substrato prasme visai gali būti, kad ji yra toks pats kosmosas, tik jis nesąmoningas, nes neorientuotas į vidinę išorę. Jis orientuotas į fizinį pasaulį ir yra tik kaip į jį nukreiptas intencionalumas.

Aš laikau, kad gnostinė substancija turi savo kosmosą, kuriame atsiranda laikini vaizduotės burbulai. Jie nesusieti atrodo tik iš pažiūros, nes jų kitokia funkcija, šis burbulas turi aptarnauti kitą realybę, bet fundamentaliai turi ir savo energijos mainų srautus. Ši signalinė sistema gali būti neišsivysčiusi, bet ji gali būti ir dirbtinai izoliuota, neleidžiant realizuoti pavyzdžiui, telepatijos sugebėjimo. Šis kanalas užblokuotas norint žmogų susilpninti, apriboti. Tačiau išimtiniais atvejais šis kosmosas irgi atsidaro ir žmogus gali išeiti į kitą erdvę, arba kitą dimensija. Tai atsitinka įvykus vadinamajam „pakilimui". Pakilimas yra aukštesnės, ketvirtos dimensijos atsivėrimas, kuris leidžia bendrauti žmonėms tiesiogiai, sąmonė į sąmonę.

Sąmonės realybę galima laikyti pirmine, nes ji yra pirmesnė ir aukštesnė. Kai sprogsta iš Šaltinio atsiradęs fizinis kvantas, ši gnostinė terpė jau egzistuoja ir yra atskiras, savaip suorganizuotas kosmosas. Fizinė realybė suteikia šiam kosmosui papildomą, žemesnę dimensiją. Po sprogimo prasideda difuzija arba substancijų susimaišymas, fizinė energija pradeda šioje vietoje, šiame kosmose užgožti dvasinę ir dvasiniai pasauliai jame egzistuoja kaip daugiau ar mažiau izoliuoti gnostiniai burbulai. Kadangi jie sudaryti iš gnostiniuose laukuose esančių kvantų, tai jie natūraliai, per lauką visi tarpusavyje surišti. Tačiau jų funkcija ne realizuoti šį surištumą, bet kurti turinį fiziniam pasauliui. Todėl ir atrodo, kad difuzinio mišinio fizinė realybė yra tikras pasaulis, pliusas, o gnostinė realybė yra netikras pasaulis, minusas.

Gyvenimas mintyse iš tikro nėra joks bėgimas nuo tikro pasaulio. Tik reikia tas mintis tinkamai pertvarkyti. Šis pertvarkymas atliekamas per meditaciją, kurios tikslas pašalinti iš minčių fizinio pasaulio formas ir pasiekti patį gilųjį minčių substratą ir susilieti su visuma per gnostinę brana. Tokio susiliejimo aukščiausia būsena yra vadinama Nirvana. Bet mano manymu, to tikslas ne individualumo naikinimas, bet gelminio vaizduotės ir minčių lygio pasiekimas, kad būtų galima užmegzti tiesioginį ryšį su kita sąmone, atverti tokių sąmonių kosmosą. Taip pat susilieti su aukštesnėmis esybėmis, kurios egzistuoja atskirtos nuo fizinio kosmoso.

Šį tikslą pasiekti nėra lengva, nes tiesą sakant, minčių intencionalumas ir formiškumas yra natūralus pagal jų pirminę funkciją ir paskirtį. Minties paskirtis yra tarnauti šiam pasauliui. Dažnai tai net laikoma prievole ir nusisukimas nuo fizinio pasaulio laikomas klystkeliu, vertingų galimybių sunaikinimu, neatrandant nieko dar vertingesnio kitame kosmose. Su tuo galima sutikti, natūrali visgi yra mišri difuzinė būsena. Bėda tik ta, kad ji labai apribota ir varginanti. Gelbėja tik suvokimas, kad tokia būsena yra laikina. Tačiau kitiems žmonėms per sunkus net toks laikinas gyvenimas, todėl jie renkasi kitą kryptį, ir save vadina dvasiniais žmonėmis.

Buvo filosofų, kurie tai vadino rūšies išsigimimu, jos keliu į niekur. Jie ragino griauti tokią ideologiją ir nevilioti žmonių į klaidos kelią. Aukštino fizinį pasaulį ir fizinį kūną. Tačiau tai aukštinimas to, kas jau ir taip iš anksto pasmerkta. Galbūt nepasmerktas tik nuolatinio tapsmo ir perdavimo procesas, kurį reikia visais būdais saugoti, kad jis nenutrūktų. Tai yra primityvus pasaulio supratimas ir primityvus įsivaizdavimas, kuris mato realybę ne tokią, kokia ji yra iš tikro. Tai yra, nemato, kad gnostinė „minusinė" realybė yra toks pats kosmosas, ir kad egzistencija prasitęsia jame.

Egzistuoja net kitadimensinė civilizacija, kurioje tokie pagrindiniai perėjimai vyksta kaip ritualas - gaunama, arba pasirenkama, tam tikra misija ir grįžus teikiama ataskaita. Bet tai momentai, kurie kupini didelės paslapties žvelgiant iš mišrios egzistencijos perspektyvos. Neintegravus savo aukštesnės sąmonės, tokią realybę pamatyti ir suvokti labai sunku, nes tam pirmiausiai trukdo dirbtinis žmogaus apribojimas, kuris laiko žmogaus sąmonę neregio būsenoje. Todėl primityvūs fiziniai faktai - neįmanomi, nes tai transcendentinis pasaulis ir čia reikia ieškoti transcendentinių faktų.

Transcendentiniai faktai pasiekiami per savidiscipliną, sąmonės ir proto kontrolę, intencionalumo funkcijos apribojimą mąstyme, kuris leidžia pasiekti gelmę, užčiuopti slaptas kosmines gijas, savo vidinėje realybėje, kuri turi savo aukštesnįjį bendrapasaulį. Tam yra sukurta pačių įvairiausių technikų, kurių čia nevardinsiu, galbūt pabandysiu kituose įrašuose. O čia tebuvo tik trumpas įvadas į problemą, kuris turėjo sugriauti naivų įsitikinimą, kad pliusinė tikrovė yra viskas, o minusinė niekas, ir kad šis iškreiptas vertinimas parodo tikras žmogaus galimybes.

Bet fantazijos aišku yra funkcija, kuri perdirba šią tikrovę. Norint pasiekti vidinę transcendenciją, reikia įlįsti giliau į fantazijos substratą, apeinant primityvų jos funkcionalumą ir suardytą intencionalumą.

[cs]

Kaip jau galima buvo suprasti, vieni išaukština mentališkumą, o kiti fiziškumą. Žinoma geriausiai stovėti pačiame centre, kai visa ši situacija subalansuota, ir žmogus sugeba savo dėmesį paskirstyti: pavyzdžiui, mintis taikydamas pasaulyje, o fizinio pasaulio aktualijas aktyviai perkeldamas į savo mintis.

Iš žinomų dėmenų galima sudėlioti, negalutinius, bent tam kartui apibrėžiančius pasakymus. Tačiau juos turi būti su atitinkama adaptacija ir situacija. Situacijos atvėju aktyvuojama būtina informacija ir tai nesvarbu ar mintis ar jos produktas, bet ryšys nematomas.

Kaip subalansuoti minčių pasiskirstymą nėra nurodyta, ir neužsiminta, bet būdų tai atlikti atsiranda vis naujesnių. Mintis nėra įspraudžiama į rankovežį, bet rankovežis su mintimi padaro rankovežio operacijas.

Tai nėra labai fiziška ir aptinkama per skaidriuosius minties suvokinius, bet yra giluminese "plotuose", arba pool'uose. Pool'ai nematomi, nežinomas jos atitinkantis sankirtis su mainstyrimine informacija.

Gretutinis praktikuojamas minčių dėliojimas tai pagrindžia.  Sudėlioti mintis ir surinkti yra daugelis būdų ir tas nematomas dėliojimas yra atsijojimas vietoje dėliojamų sakinių ir kalbos frazių vietovė.

Aš laikau, kad gnostinė substancija turi savo kosmosą, kuriame atsiranda laikini vaizduotės burbulai.

Taip pat lengvai nesusiejama kalba ir jos visi minties mechanizuojantys dalykai. Tai daugiau minčių patekimas ir sukėlimas nerealų įspūdį, bet atsižvelgti reikia į dimensijas ir proto tūrį. Kažkas atsijojama kaip vaizduotės dalykai, o kažkas netikri įmituojantys minties pagrindu dalykai.

Kaip tu atsijoji imitaciją ir tikrą minčių pagrindu veikiantį "kosmosą"?

[klajunas]

Kaip tu atsijoji imitaciją ir tikrą minčių pagrindu veikiantį "kosmosą"?

Tai, ko tu klausi dabartiniam žmogui neįmanoma. Mintis visada tėra imitacija, o tikras substrato atvėrimas neįmanomas. Tai paaiškinama paprasta priežastimi - vidinė dalis yra uždara sistema, kuri neatveria jokios išorės išskyrus fizinį pasaulį. Vidinės išorės kosmosas - nematomas niekur, išskyrus mintį apie šį "gnostinį kosmosą". Jį atverti bus ateityje įmanoma tik technologiškai. Vadinasi "kosmosas" yra tik žinojimas įsisupęs minties viduje.

Tačiau bandyti nedraudžiama. Gali būti kad yra būdų, bet tam reikalingi eksperimentai su meditacijomis. Galiu pateikti savo meditacijų teorijos loginę schemą. Sąmonė skirstoma į tris stambias dalis, pagal kurias yra meditacijos vietos: priekinės sąmonės meditacija, galinės sąmonės meditacija ir centrinės dalies meditacija. Taip pat skirstoma pagal tipą: substancijos meditacijas (būsenos, formos) ir informacijos meditacija.

Substancijos meditacija treniruoja būsenų režimus. Yra standartinė būsena, kurioje žmogus būna daugiausiai. Ją žymime 1. Yra būsenų žemiau 1 siekimo meditacijos, taip pat yra tokios meditacijos, kurios siekia būsenų aukščiau 1. Iš pradžių turi būti siekiama pažinti kuo tiksliau visą "substancijų" skalę, ją tikslinti, daryti ryškesnę, o tada plėsti diapazoną į abi kryptis.

Yra informacijos meditacija, kuri skaido minties turinį. Tačiau riekia treniruoti ne pačią natūralią mintį ar daiktą-mintį, bet "žaisti" su rinkiniais. Reikia paaiškinti šį terminą plačiau.

Kuo skiriasi natūralus pasaulis nuo dirbtinio? Natūralus pasaulis visada sujungtas ir neišardomas. Dirbtinis pasaulis kuriamas iš rinkinių. Pirma pagaminami rinkinių elementai, tada tuos rinkinius galima sujungti įvairiais įmanomais būdais, panašiai kaip lego konstruktorius. Pagal tai galima atpažinti, kur tikras daiktas, o kur dirbtinis. Natūralus pasaulis niekur neturi natūralių palaidų rinkinių, jis visada surinktas.

Kalba ir mintis yra dirbtinės, nes jos išskaidomos į rinkinius. Šie rinkiniai yra kažkur giliai paslėpti smegenyse. Tai sudėliotas žodynas ir gramatika. Taip pat mintižodžiai ir minčių gramatika.

Informacijos meditacija manipuliuoja rinkiniais. Galima treniruotis su pačiu laisvu rinkiniu, siekiant jį geriau pažinti. Galima iš turimo rinkinio bandyti sudėlioti visus įmanomus pasaulius. Pavyzdžiui, paimk mažiausią įmanomą kalbos elementą ir didžiausią, koks minimalus ir maksimalus sukonstruotų pasaulių skaičius.

Tikrovės pažinimas yra rinkinio sukūrimas, kažko išardymas į rinkinį. Žinojimas yra organinis, turintis formines charakteristikas ir technologinis, dėmesį sutelkiantis į rinkinių išskyrimą. Mano kažkada naudotas terminas "pirmykščiai rinkiniai" reiškia tą potencialų "lego rinkinį" į kurį galima išdalinti tikrovę pačiame fundamente.

[cs]

Substancijos meditacija treniruoja būsenų režimus. Yra standartinė būsena, kurioje žmogus būna daugiausiai. Ją žymime 1. Yra būsenų žemiau 1 siekimo meditacijos, taip pat yra tokios meditacijos, kurios siekia būsenų aukščiau 1. Iš pradžių turi būti siekiama pažinti kuo tiksliau visą "substancijų" skalę, ją tikslinti, daryti ryškesnę, o tada plėsti diapazoną į abi kryptis.

Būsenų keitiklyje, pavyzdžiui, "nuotektyje" esančių formų ir shemų sudarinėti į skaitines vertes nėra vieno ir vienodo shemiško formato. Kad ir kaip bandytume, bet nuotektyje pasilikusios dalys linkusios slėptis ir atitinkamai atveriamos yra nevisos, kad ir labai būdingos ar panašios dalys savo ryšyje. Šį procesą sieju su sheminiu rankovėžiu, kurio esminė pradžia yra pagaminta ir jau pritaikyta sheminiu pavidalu, o jo analizavimas yra viena iš dalių, kurias palieka rankovėžis ieškoti.

Perkrauti netikromis būsenomis nėra būdinga, bet tai kaip galimybė labai įmanoma. Žiūrėdami artimą reiškinį į konstravimą, išmokstame pagrindus, kurie artikuliuojasi su visu gamybiniu rankovėžiu. Vėliau "liekamasis ryšys" koleriuoja dalių vertes - atitikusias shemas, pagrindus.

Buvo užsiminta, kad viena iš dalių yra apspręsti kokia būsena atitinka skaitinė vertė, jei ji suderinama su shema ir analizavimo principu. Tai kaip ir metodas yra išdalytas į daugelių dalių, todėl jis savo ryšį perkėlė į kelis dalykus iškart, tad ieškoti panašumų galima. Tik iš esmės shema pakeičia visą pagrindą ir nebelieka ankstesnių panašumų. Galima žinoti šį metodą, bet jis daug ką keičia.

 

Kalba ir mintis yra dirbtinės, nes jos išskaidomos į rinkinius.

Išdalymą ir planavimą nurodančios dalys yra prikonsorinio sąmojo nurodytos dalys, todėl dirbtinumas išvadose tampa kaip natūralus procesas. Mintys tai natūralus procesas, bet kai perkeliama į DI, mintys pasižymi imitaciniu prikonsoriniu sąmojo bruožu. Gali būti įtikinamas ir nors ir dirbtinis - "natūralus".

Tačiau nevien tai turima omenyje, rankovežio shema nurodo taip daryti, nes vienas iš sąmojų - užregistruoti išteklius ir juos sutraukti į visiem pasiekiamą ir žinomą atkartojimo-tyrimo metodą.

Šios būsenos kinta dėl didesnės patirties ir žinių sąmojo, galima laikyti, kad iš to dar shemos suderindamos tokius ir tokius taškus išveda naujas taisykles, bei joms atitikimas priskiriamas iš ankstesnių tyrimo rezultatų, todėl daugelį dalykų tiria, kas senai ištirta ir žinoma.

Pati mintis yra keičianti savo formatą ir gali stebėtinai kilti aukščiau, nei prieš tai kada būna. Prikonsorinis sąmojis efektingas metodas ir jis koleriuoja minties panaudojimo ir paskirties ženklinimą. Ženklinimas kelia ir ugdo sąvybes rankovežio shemai atkartoti.

Informacijos meditacija manipuliuoja rinkiniais.

Meditacija yra didelė manipuliacija, bet kaip ji veikia visi žino bendrą shemą. Svarbiausia, kad ji susijusi su prikonsoriniu sąmoju, todėl pasisąvinimas bereikšmių dalykų apribojamas.

Kas pagal tave greičiausiai vysto progresą, (mintis, daiktai, veiksmas ar efektas)? Kokiai minties sandarai priskirtum kilima per tyrinėjimą ir pažinimą dalykų? Kaip ir kur visa liekančioji informacija shemiškai panaudojama ir kokiems išradimams?

[klajunas]

Kas pagal tave greičiausiai vysto progresą, (mintis, daiktai, veiksmas ar efektas)? Kokiai minties sandarai priskirtum kilima per tyrinėjimą ir pažinimą dalykų? Kaip ir kur visa liekančioji informacija shemiškai panaudojama ir kokiems išradimams?

Iš dalies tai jau atsakiau, bet gali atrodyti, kad buvo padaryta tik miglota užuomina. Teorija sukuriama tada, kai atsiranda elementų rinkinys, į kurį skaidomas objektas. Šie rinkiniai juda mikro-makro skalėje, kuri įstato judėjimą į apibrėžto mastelio rėmus. Šią skalę galima pavaizduoti kaip kūgį, kurio plačiausia dalis yra visa visata, o smulkiausia fundamentalus kvantas. Per vidurį yra įvairių tarpinių rinkinių sistemos.

Paprastos kalbos pasaulyje pažinimas atsiranda ženklo-vaizdo slajoje, kurioje ženklas išgriebia elementą iš vaizdo taip sukurdamas rinkinio narį. Nariai gali būti grynieji dvitūriai, kurie susiformuoja tada, kai žmogus supažindinamas su vaizdu ir ant to vaizdo uždedamas ženklinis sluoksnis. Pavyzdžiui, žiūri į daiktą ir kas nors ištaria jo pavadinimą. Sąmonėje dėmesys perveria garso-vaizdo dvitūrį, kuris įtraukiamas į kaupiamąją sąmonę, kur tampa rinkinio elementu. Tada rinkinio elementus iš kaupyklos gali traukti ir iš jų kurti dirbtinius pasaulis, minčių pavidale. Stebint pasaulį jis paverčiamas tokiu ženklo-vaizdo fragmentų "smaigstiniu".

Paruošus dvitūrių rinkinį, jį galima pradėti naudoti mintyse, kuriant įvairius dirbtinius junginius, kurie yra pasauliai, vadinami olotais. Olotai taip pat paklūsta mastelio kūgiui, ir gali būti pasauliai jungiami iš didelio mastelio pavadinimų ir mažo. Labai didelio mastelio olotas yra: "didžiojo sprogimo metu atsirado mūsų visata". Labai mažo mastelio olotas: "urano branduoliuose prasidėjo grandininė skilimo reakcija". Vidutinio mastelio olotas:"Pirmi astronautai Marsą pasiekė 2026 metais".

Tačiau gyvoje kalboje pasauliai (olotai) kuriami naudojant ne dvitūrius bet tritūrius. Taip yra todėl, kad šiame procese dalyvauja ir žmogaus patirtis: į slają tarp ženklo ir vaizdo įsiterpia koks nors įterptinis pasaulis, sudarytas iš paprastų arba rafinuotų olotų. Imkime tokį olotą, kuris atsitiktiniam žmogui yra tik paprastas dvitūris: "10-ties metų karas". Tai tik paprastas šablonas, griaučiai, bet žmogui, kuris dalyvavo kare, buvo jame sužeistas ir vos liko gyvas, šis paprastas, standartinis dvitūris virsta tritūriu, nes ženklo-vaizdo slajoje atsiranda įterptinis olotas, paimtas iš patirties.

Tarkime tas žmogus kam nors pasakoja savo patirtį "10-ties metų trukmės kare". Savo psichikoje jis kalba tritūriais, tačiau rašytiniame arba sakytiniame tekste užsifiksuoja tik grynieji standartiniai dvitūriai ir klausantis arba skaitantis žmogus nesupranta visos teksto gelmės. Tokia problema yra visur, taip pat ir moksle, kur kiekvienas mokslininkas turi labai sudėtingus patirtimi, įterptiniais rafinuotais olotais pagrįstus tritūrius. Tačiau paprastas vartotojas skaito tik standartinius dvitūrius ir jam tekstas "nieko nesako".

Tai paaiškinau todėl, kad progresą vysto visas procesas, ne vienas koks nors elementas. Tam, kad atsirastų dvitūrio ar tritūrio slaja, būtinas bazinis vaizdas, kuris turi būti paimtas iš pačios tikrovės. Jeigu niekaip neįmanoma paimti vaizdo, tai su ženklu labai sunku išgriebti elementą, nes jis niekaip neapiforminamas. Tokiu atveju, jeigu mokslininkas mąsto rafinuotais tritūriais, ženklas griebia medžiagą ne iš bazinio vaizdo, bet iš įterptinio oloto mentalienos. Šitaip ženklo objektu tampa ne pati tikrovė, bet pažįstančio žmogaus mintys, schemos. Toks pažinimas iš dalies taip pat gali būti įmanomas, bet visiškas atitolimas nuo bazinių vaizdų (įvairaus mastelio daiktų), nieko gero neduoda.

Pavyzdžiui, šiuo metu bazinis rinkinys iš mikro mastelio olotų yra fundamentalūs kvantai, fermionai ir bozonai, iš kurių lipdomi smulkieji olotai. Aš pavyzdžiui, prie šitos standartinės sistemos konstruoju mikro olotus vadinamus esencijų geometronais. Tačiau tai yra iš mano schemų paimti tritūriai, kurie neturi eksperimentiškai patikrinamo bazinio vaizdo. Vadinasi reikia ir specialių technologijų (veiksmo), kad būtų gautas bazinis vaizdas plačiąja prasme. Tik viską sujungus galima tikėtis tikrovę atitinkančio pirmykščio rinkinio. Kai šitas rinkinys virsta kalba arba matematika, mintyse iš jų galima kurti įvairius technologinius olotus. Pavyzdžiui, geometronų "Mendelejevo lentelė" būtų toks rinkinys. Imant kūgio aukštesnį mastelį, psichinių reiškinių išplėstas "Mendelejevo žodynas".

[cs]

Imkime tokį olotą, kuris atsitiktiniam žmogui yra tik paprastas dvitūris: "10-ties metų karas". Tai tik paprastas šablonas, griaučiai, bet žmogui, kuris dalyvavo kare, buvo jame sužeistas ir vos liko gyvas, šis paprastas, standartinis dvitūris virsta tritūriu, nes ženklo-vaizdo slajoje atsiranda įterptinis olotas, paimtas iš patirties.

Jei vaizduojama patirtis yra neišimama iš konteksto, kartu pridedami, "kad kriterijai atsiima ir dalina ryškius pavyzdžius", kas lieka imituojama. Visa aukšta statmenos dalis sudaranti išeigas, turi priklausyti dėmenų ir sąlygų kolosmams. Kolosmai - idėja paremta patirtimi ir esama padėtimi.

Pridurti galima, kad jokia padėtis neturi aukštos kolosmo sąvybės, kuri kažką keistų be statinio jos šaltinio, "o modeliuoti sąvybę turi vienyjimas", kuri statmenas suvienyja''nežinau kas tai.

Vienetiniai kolosmai su kontekstu yra nepašalinama dalis. O jei bandoma ją pašalinti turima kurti iš naujo esamą padėtį, kaip ir išeigos yra projektuojamos kalba, ir kuriuos sukuria.

"Olotas", labai konkretus pavyzdys, turbūt neiššimamas, bet kartu ir kylantis. Kai kyla sąvybės jos įgauna naujas reikšmes. Todėl atkreipti galima, kad kartu jos mutuojančios ir turbūt reiškiančios naujus dalykus.

Aš pavyzdžiui, prie šitos standartinės sistemos konstruoju mikro olotus vadinamus esencijų geometronais.

Vadinasi kartu lipdoma ir prišli sąvybė, galima ja nesivadovauti ir sudaryti shemas iš vien turimos shemaformato medžiagos. Mano pagrindinė sudaromoji shema turi turėt prišlią statinę būseną, tik per ją galima atvedžioti ir įdiegti prasmes ir reikšmes.

Yra anti-prišli būsena, kuri negativiuoja ir stabdo nereikšmingomis sąvybėmis ir kurios neleidžia sudaryti shemų pagal vien statines struktūras.

Pavyzdžiui, geometronų "Mendelejevo lentelė" būtų toks rinkinys.

Galbūt pakreipiama linkme ir yra šis skirtas "olotų" panaudojimas, tai reiškia konkrečius atradimus. Tačiau daugiau įvaldę filosofai ir mokslinkai turi žinoti kokį vaidmenį tai atlieka, nes už to slypi ir nereikšmingų - teršiančių sudarymų shemų. Pagal šią pateiktą struktūrą galima imituoti visą prasidėjusį mokslą ir lygiai taip pat užbaigti.


Smulkiai aprašyti nėra būdų, bet iterpimais yra būdas sugalvoti rinkinį. Minties rinkinys yra susikūręs ne iš nieko ir totaliai egzistuoja viską vienyjantis pastatymai, o šie veikia rėžimu.

Kokiam pastatymui viską imituojanti minties būsena sudaro pradžią, eigą ir pabaigą? Ar tai neturintis pradžios progresas, kuriantis viską iš "nieko"?
 

[klajunas]

Kokiam pastatymui viską imituojanti minties būsena sudaro pradžią, eigą ir pabaigą? Ar tai neturintis pradžios progresas, kuriantis viską iš "nieko"?
 

Šie klausimai filosofijoje sprendžiami tūkstančius metų ir vargu ar žmogui įmanomas atsakymas. Aš didžiųjų problemų nesprendžiu, mano tikslas yra mažosios problemos išsprendimas principo lygyje. Didžioji problema yra "visas tikrovės spektras", o aš daugiausiai užsiimu "visu žmogaus spektru". Tam ribinių sąvokų klausimą išspręsti nebūtina. Manau, kad tos pastangos daro klaidą, projektuodamos sąvokas iš pasaulio vidaus į ribinę realybę.

Įsipainiojus į laužmens (fraktalo) logiką, atsiremiama į begalybių paradoksą. Prie kiekvieno vieneto galima prijungti dar vieną vienetą, kiekvieną vienetą, galima padalinti į kiek nori smulkesnių vienetų. Taip gaunasi begalinis laužmuo, kuriam ribą sukurti galima tik dirbtinai. Bet ir tada kyla klausimas "o kas yra už ribos". Kol mąstymas juda tokiame šablone, sprendimas neįmanomas. O visi požymiai, kad toks begalinis laužmuo yra mąstomo kontinuumo pagrindas. Tik jį pakeitus kitu principu galima ieškoti atsakymų "kas smulkiau už vieną pikselį, arba kas plačiau už įstrižainę?"

Visko arba visumos ir nieko sąvokos įsipainiojusios tokioje painiavoje, neišsprendžiamame vaizdinyje. Šis principas turi būti šalinamas, tik žinoma ne savavališkai. Aš kol kas tokio sprendimo neturiu, nesprendžiu PTD (pagrindinė tikrovės dalis) klausimo, nes egzistenciate tai neįmanoma.

Panašiai yra su šablonais pradžia, eiga ir pabaiga. Toks vaizdinys įmanomas tik srautinėje realybėje, kuri juda tiesiniu judėjimu. Dėl to vienintelė logika, kad pabaiga negali būti ankstesnė už pradžią. Tačiau realybė srautinė tik informacijos padavime į sąmonę. Kas jeigu už informacijos nenutrūkstamo srauto, jokių srautų nėra. Tai reikštų, kad dingsta pradžios-pabaigos šablono logika.

Kodėl tokie šablonai klaidingi? Todėl kad remiantis jais, neįmanoma išspręsti visumos klausimo, atsiduriama į loginius prieštaravimus ir begalybes. Visa tai užkoduota naudojamų kontinuumo vaizdinių fundamente. Tai taip pat parodo, kad šie vaizdiniai netinkami.

Jeigu imame didžiausio mastelio olotą (visata), pradžia-eiga-pabaiga lieka už ribos. Tas pats su smulkiausiu olotu (fundamentalus kvantas). Pradžia-eiga-pabaiga pritaikoma tik vidutinio mastelio pavadinimams. Atsakymai tokiu atveju ateina iš ribinių konstruktų. Pavyzdžiui, galima spręsti kokia žmogaus pradžia-eiga-pabaiga. Bet ne tikrovės. Apie žmogų atsakymą duoda aplinka. Kokia yra tikrovės kaip visumos aplinka - nežinome.

Kitaip sakant žmogus prisikūręs klaidingų žodinių rinkinių ir logikų, todėl mintys šiais klausimais užstringa aklavietėje.

[vytra]

Kitaip sakant, žmogus prisikūręs klaidingų žodinių rinkinių ir logikų, todėl mintys užstringa aklavietėje.

- Taip, laisvam mąstymui labai trugdo raidinės sąvokų konstrukcijos. Žmonės bijo ar myli ne esmę, o tą esmę įrėminančias raides. Sakykim bijo raidinių keiksmažodžių, net nežinodami ką jie reiškia. Arba sakykim myli savo raidinę pavardę, galvodani kad tų raidžių pratęsimas yra jo gyvenimo paskirtis. Arba myli ne mylimąją, o jos raidinį pavadinimą.

p.s.
.. kas link "vieneto" dalumo ar tęsimo, tai: "bet kuri begalybės dalis yra begalybė".

p.s.2
.. kas iš to? ogi nesvarbu kiek pridėsi ar kiek atimsi iš begalybės - liks ta pati begalybė!

p.s.3
.. matematikoje tai yra begalinių fraktalų modelis, tariant lietuviškai: visumos dalis mažesniu tikslumu atspindi visą visumą.

[cs]

Įsipainiojus į laužmens (fraktalo) logiką, atsiremiama į begalybių paradoksą. Prie kiekvieno vieneto galima prijungti dar vieną vienetą, kiekvieną vienetą, galima padalinti į kiek nori smulkesnių vienetų.

Priklausiančiam punktui, kuris koleriuoja informacijos srautus vienetai yra reikalingi ir kiekvieną iš jų atradus paskirtį, kur panaudojant. Istorijoje, kai formavosi kalba, galima paskirtį susiaurinti, bet tuo pat metu ir padidinti, nes liekamuosiuose kalbos rinkiniuose lieka priešistorinės detalės. O ar jos klaidingos ir ar netikslios nėra metodų jas apspręsti. Vienintelis metodas - mokslas ir pseudomokslas.

Šiuolaikinis tikėjimas neapsprendžia vietose formuojamų tiesų ir gijų. Bendra tauta nusako bendrybes, visiško pasigilinimo ir unikalumo niekas neturi ir nemoka sukurti. Galima sakyti, kad esančios gijos siūlo variantus, bet netiek tikslius ir paviršutiniškus, kad lengva būtų suprasti. Manau, kad paliekama nemažai laiko jas apspręsti, kol galima būtų pritaikyti ir adaptuoti į nuolatinį rėžimą.

Tautos žino bendrą priešistorės šaboną. Mes remiamės bendromis tiesomis, kurios vienintelės apspręstos, bet kartu ir išgrynintos. Galima remtis neišgrynintomis tiesomis, bet jos gali neprigyti ir būti greitai pamirštamos. Detalėmis kuriamas vidinis pasaulis tai yra adaptacija ir yra požymių, kad tai susiaurinta adaptacija.

Kodėl tokie šablonai klaidingi? Todėl kad remiantis jais, neįmanoma išspręsti visumos klausimo, atsiduriama į loginius prieštaravimus ir begalybes.

Viena iš tiesų, tai, kad tautos atsiremia su klaidingumu ir nereikšmingais detalumais. Visi šie šablonai nebuvo paprastai pagaminti, bet jie buvo atrasti iš realybės atramos. Visa priešistorė telpa viename šablone, bet tai neturintis ryšio su praeitimi spekuiacinis faktas. Kai gerai pažįstama tikrovė, jai nelieka klausimų, taip ir uždaromas kanalas, nebeplėtojamas.

Galima klaidingumais sekti, bet nėra prasmės, jais vadovautis. Bendra sąmonės shematika atsiremia su progresu, kuriam galioja daug spekuliacijų. Viena iš spekuliacijų yra, kad priešistorė atsirado iš "big bang'o sprogimo". Šiai spekuliacijai net atrastas paaiškinimas, bet jai juo vadovautis yra gerai, vadinasi, atrasta viena iš teisingų priešistorės fragmentų, kurie yra užkoduoti prote. Bet reikšmingas tik tas faktas, kuris remiasi su prieštaravimu. Neprieštaraujamas faktas įtartinas ir neišplėtotas. Galima neturint nuovokos susiklaidinti pats save.

Jeigu imame didžiausio mastelio olotą (visata), pradžia-eiga-pabaiga lieka už ribos.

Tai leidžia apspręsti protas, jeigu pradžia-eiga-pabaiga tik matavimo ypatybė, tai lieka užribyje. Bet jei tai metodas tai ir yra tikrovė. Tačiau tai neturintis aiškaus šablono konstruktas, dar įvairiais būdais plėtojamas. Vienas iš pavyzdžių: "darvinizmo teorija", kuri numato eigos tapsmus ir eigos eiliškumus. Bet paprastai, taip niekas neapsprendinėjama, tik prisyrimas artimai spekuliacijai yra artimas rėžimas, kuris atvaizduoja.

Kuriam tarpsmui galima priskirti sąmonės ir proto ir minties evoliuciją? Ar tavo manymu, eiliškumo pagrindu yra teisingų priešistorės variantų, kurie originalūs, bet neteisingi?

[klajunas]

Į klausimą

Kuriam tarpsmui galima priskirti sąmonės ir proto ir minties evoliuciją? Ar tavo manymu, eiliškumo pagrindu yra teisingų priešistorės variantų, kurie originalūs, bet neteisingi?

Atsakysiu šiek tiek kitaip, replikuodamas į teiginį

Vienintelis metodas - mokslas ir pseudomokslas.

Problema ta, kad nežinau, kaip tu supranti mokslą, niekur neužtikau, kad paaiškintum kaip supranti šį terminą. Ar turi kokią nors išvystytą "teoriją", ar tau tai tik daugumos pripažįstamo autoriteto etiketė, nesigilinant, ką ji slepia.

Paaiškinsiu kaip aš skaidau šią sąvoką. Mokslas gali būti suprantamas kaip a) teorija, tada jos kriterijus yra tiesa, b) metodas, tada jis vertinamas pagal tiesos gavimo efektyvumą, c) praktika, kuri efektyviai manipuliuoja aplinka.

Jeigu imame tiesą kaip kriterijų, tai jokia teorija nežino pilnos tiesos, todėl nėra šio absoliutaus kriterijaus atžvilgiu nei vienos teisingos teorijos. Nežinome koks visas tikrovės gylis, todėl neįmanoma įvertinti kokią dalį sudaro empirika. Tarkime kad tai tik 1 proc. viso gylio, vadinasi viso 100 proc. atžvilgiu empirinės teorijos apgailėtinos iliuzijos.

Jeigu mokslas tai manipuliacinis efektyvumas, o ne tiesa, tai tikrove galime naudotis net nežinodami, kas ji yra, vadinasi nežinodami tiesos. Tarkime ar reikia žinoti kas yra arklys (tiesos ir esmės požiūriu), kad galėtum ant jo atsisėsti ir joti? Nebūtina. Vadinasi tai, kad joji, nereiškia kad žinai tiesą. Tiesa iliuziškai apibrėžiama pagal funkciją. "Kas yra arklys? Transporto priemonė".

Taip pat "mokslas" dažnai suvokiamas kaip statiškas dabartinio momento vaizdas pažinimo srityje. Tačiau iš tokio vaizdinio išimamas istorinis aspektas. Mokslas juda, niekada nestovi vietoje, nes reikia vis didinti tikrovės pažinimo gylį, nuo 1 proc. prie 5 proc., nuo 5 proc. prie 25 proc. ir t.t. Vadinasi tikras vaizdas yra niekada nesustojanti seka.

Tačiau judėjimo esmė ta, kad paneigiamas kiekvienas ankstesnis taškas, nes kitaip judėjimas sustotų, o mokslas sustoti negali. Vadinasi iš esmės Mokslas yra ne kas kita kaip progresuojanti pseudomokslų seka. Šis apibrėžimas iš labai plačios perspektyvos bus paneigtas tik tada, kai "mokslas" iš tikro atsakys į bent vieną visumos klausimą. Kol kas tokio atsakymo niekas neturi. Visi mokslai yra pseudomokslai, kuriuos susitarta laikyti tiesa žmonių sąmonėse.

Tikras mokslas atsiranda tik tada, kai pasiekiama 100 proc. padala visame tikrovės spektre. Iki to - tik progresuojantys pseudomokslai. Pagrindinis priešataravimas būna dalinis efektyvumas, bet kaip jau sakiau, kad galėtum arkliu joti, nebūtina žinoti kas yra arklys, savo pilnumoje. Jis paverčiamas tik "jojimo priemone". Tai jis iš tikro žinoma nėra.

Nenoriu pasakyti, kad pseudomokslas geriau, nes pseudomokslas taip pat yra tik iliuzinių teorijų progresas. Sąmonė yra iliuzijos vieta, mokslas yra tik savotišką struktūrą turinti iliuzija, kuri pagrįsta manipuliaciniais veiksmo ir mąstymo ritualais. Tai daugiausiai eksperimentinis ir loginis ritualizmas. Per ritualą perleisti duomenys paskelbiami "tiesa".

Teisingi variantai yra tik pabaigoje, ateityje. Iki to yra tik kliedesių rinkiniai. Mąstymas yra tas kanalas, per kurį šie kliedesių rinkiniai transliuojami. Dažnai jie vertinami ne pagal atitikimą tiesai, nes nėra įvertinimo kriterijų, bet pagal psichologinį efektyvumą. Tikra Tiesa, ir prekės ženklas "tiesa" yra skirtingi dalykai. Progresuojančioje pseudomokslų sekoje turi stumti kliedesių vežimą tol, kol į jį kas nors įkraus ką nors iš tikro vertinga. Kuo daugiau prakoši kliedesių, tuo didesnė tikimybė pagauti grynuolį. Nereikia bijoti didinti ieškojimo plotus ir mastus.

Į tavo klausimą gal tiesiogiai neatsakiau, bet netiesiogiai turėtum užuominą suprasti.

[cs]

Apie mokslą kalbėjau iš priešistorės "panaudojimo metodo" ir tautos skiepyjimo metodo, globalinių tiesų pasisavinimo ir atitaikymo. Todėl iš šios perspektyvos tokia vieta, kuri sąmonėje laikoma "priešistorė" atstoja prilipintus kadrus iš big-bango teorijos.

Ir pseudomokslas negalėjo susiformuoti iš nieko. Pseudomokslas yra mokantis dalykų ir daugelis sutampa su moksliniu plano pritaikymu. Bet įvertinimo prizmėje yra kažkas suformuluota, kad nėra moksliškos teorijos pseudomokslo atžvilgiu. Bet tada kas tikroji minties ir sąmonės procesų pradžia?

- Sąmonės globalūs pasižymėjimai ir "minčių sugavimai".