Užbaigus "Angelų dieną", 8 tomą, laikas pagalvoti apie tolesnį kūrybinį scenarijų, kuris šiuo metu yra šiokiame tokiame neapibrėžtume: galima rinktis pereiti prie pagalbinių projektų ir pagrindinį "Filognozijos pradmenis" atidėti, o galima pasilikti pagrindiniame kelyje ir užbaigti II projekto dalį, pradedant 9 tomą, kuris vadinasi "Juodoji liepsna". Ką darysiu kol kas neaišku, bet tai turėtų išaiškėti kelių savaičių eigoje.
Jeigu rašysiu "Juodąją liepsną", planas toks:
D. Mockus, Filognozijos pradmenys: juodoji liepsna, 9 tomas, 2023
1. Šiapusinė santvarka.
2. Anapusinė santvarka.
3. Mirusiųjų knyga.
Tai pagilintas žvilgsnis tarsi iš metafizinio paukščio skrydžio, kuriame matosi ir šiapusinė, ir anapusinė tikrovė, kuriame sujungiami gyvieji ir mirusieji į vieną pasaulį. Iš tikro yra viena transcendentinė ekosistema, kuri žiūrima iš dviejų perspektyvų: išplėstos ir susiaurintos, dėl ko, sutrinka elgesys, nesilaikoma saugumo reikalavimų, todėl reikalinga korekcija. Yra tam tikra tarpinių žmonių rūšis, kurie gyvena ant ribos tarp šių pasaulių ir palaiko bendravimą bei ryšį, suvienodina, subalansuoja principus.
"Juodoji liepsna" apie tokius emisarus, kurie arba šviečia ir lavina, arba perspėja. Ta priemonė, kuri sujungia du pasaulius, yra psichotroninė širdis, kuri leidžia vykdyti komunikaciją, atlikti "kanalo" funkciją.
Archontai, angelai ir emisarai
Pasiekus dabartinį „Filognozijos pradmenų" lygį, po septinto ir aštunto tomo, galima pradėti tikrą projekto tikslo atskleidimą, kuriame bus kalbama apie tai, kas yra anapus horizonto daugumai žmonių. Prieš tai viešinta informacija buvo susijusi su visiems žinomu pasauliu, tik paaiškintu iš platesnės perspektyvos ir turint didesnį protą. Tuo tarpu devintas tomas, kuris vadinasi „Juodoji liepsna", šią ribą peržengia ir pradeda savo tikrą darbą, kuriam skirtas visas „Baltojo drakono civilizacijos" atskleidimas. Kokios mano tam teisės paaiškės šiame tome, o pradėsiu aiškindamas hierarchiją, kurios pradžia - anapusiniame pasaulyje, o pabaiga - šiame. Yra tokie egzistenciniai rangai, paaiškinti iš perspektyvos, susijusios su mano uždaviniu ir nėra galutiniai, tik orientaciniai:
1) amžinieji - [A],
2) emisarai - [E],
3) biorobotai - [BR],
4) žmonės - [Ž].
Amžinieji yra būtybės, kurios gyvena anapus žmogui regimo pasaulio, kurį jam sukuria sąmoningas žiūronas, reikalingas pamatinės tikrovės susiaurintam rodymui. Jie nefiziniai, nes neturi materialaus kūno, ir yra gyvybės planetoje šeimininkai, autoriai bei projektuotojai. Emisarai yra tarpinė grandis tarp šio pasaulio ir ano, nes turi ryšį su transcendentine civilizacija per vadinamuosius eterinius psichikos integratorius (EPI), kurie išplečia sąmonę, leidžia komunikuoti su anapusiniu pasauliu ir iš ten perdavinėti pranešimus. Biorobotai yra emisarų tarnai, kurie planetoje prižiūri žmonių gardus ir turi įdėtus neuroninius psichikos integratorius (NPI), kuriuos valdo emisarai. Žmonės yra paprasti gyvūnai, kurie neturi jokių prietaisų ir išplėstų proto galimybių, dažniausiai neužimantys jokių aukštų pareigų, nes tam neturi reikalingų protinių gebėjimų. Taip pat jų daug aukštuomenėje, kurie renkasi laisvą gyvenimą, nedalyvauja valdžios projektuose ir mėgaujasi turtu bei gyvenimu. Ir turime dar vieną vertą paminėjimo atvejį, kai žemesnė grandis užgrobia emisarą ir padaro jį hibridu, tai yra [E, BR]. Iš apatinio hierarchinio rango tai nusikaltimas pažeidžiant hierarchiją, kitaip sakant - perversmas, o iš aukštesnio rango, iš kito emisaro - nusižengimas, už kurį baudžia amžinieji.
Norint suprasti, kaip atrodo santykis tarp amžinojo, emisaro, bioroboto ir žmogaus, tai galima pavaizduoti formule, kuri rodo, koks kiekvienoje pusėje klodų technologinio įsisavinimo lygis:
F1 - A [JL] - KT - T (95 proc.) <> E [P-EPI-S] - KT - T (20 proc.) - BR [P-NPI-S] - KT - T (5 proc.) - Ž [P-S] - F2
F1 - pirmas fundamentas,
A - amžinasis,
JL - juodoji liepsna,
KT - klodų telkiniai,
T - technika,
E - emisaras,
EPI - eterinis psichikos interatorius,
BR - biorobotas,
NPI - neuroninis psichikos integratorius,
Ž - žmogus,
P - pirmapradis kūnas,
S - sumatorius.
Ši struktūra rodo, kad tikrovę pilnu sumavimu sumuoja tik amžinieji: jie mato pilną, fundamentaliąją realybę, vadinamą transcendencija, kurioje gyvena visos būtybės. Tačiau žemesnės būtybės sumuoja daug mažesnę jos dalį, kurią įvertinti gana sunku, bet galima manyti, kad kokius 5 proc. Tai labai apriboja sugebėjimus kurti technologijas, suprasti kas iš tikro vyksta tikrovėje ir norint, kad civilizacija neišklystų iš kelio, reikalinga priežiūra ir vadovavimas, kurį atlieka emisarai, integruoti į anapusinę tikrovę, galintys gauti iš jos informaciją ir pranešimus. Emisarai susikuria sau pagalbininkus su neuroniniais psichikos integratoriais, kurie garduose prižiūri neintegruotus žmones. Emisaras turi eterinį psichikos integratorių, kuris yra anapusinių amžinųjų technologija, nepasiekiama žmogaus nei protiniams, nei fiziniams sugebėjimams. Tai reiškia, kad užsinorėjus užgrobti kitą emisarą, naudojant žemesnio lygio neuroninius psichikos integratorius - tai neįmanoma, nes nėra galimybių perimti prietaisų funkcijų ir tokiu atveju tik neuroniniu būdu valdomas ląstelitas, bet nėra galimybių naudotis sąmonės išplėtimu, žiniomis, ryšiu ir pan. pagal savo užsinorėjimą. Emisarų lygyje tai įvyksta retai, nes visi emisarai žino, kad tam nėra jokios prasmės, neįmanoma perimti nei teritorijos, nei žmonių; o jeigu tai pavyksta biorobotams, nelegaliai įdėjus neuroninius psichikos integratorius, tai daroma iš nežinojimo - kad sistema neperimama, turtas neatimamas ir gresia labai griežtos bausmės.
Žodis „emisaras" kilęs iš lotynų kalbos žodžio „emisarius", kuris reiškia „žvalgas, pasiuntinys". Paprastai tai žmogus vykstantis iš vienos valstybės į kitą slaptai misijai. Kad nebūtų painiavos terminuose, žodis „archontas" taikomas amžinajam, o emisaras yra jo pasiuntinys ir atstovas. Emisarai sukuriami iš paprastų žmonių, kuriems archontai įdeda eterinius psichikos integratorius padaryti specialiam darbui arba įvykdyti užduočiai, kuri dažnai turi valstybinį, civilizacinį mastelį arba svarbą. Tam gaunamos priemonės, informacija, apsauga, kuri naudojama vykdyti misijai. Tarpinė grandis tarp amžinojo ir emisaro yra gr. aggelos, o lietuviškai - angelas. Kadangi emisarai turi aukštus intelekto sugebėjimus, jie savo užduotį gali vykdyti moksle, politikoje, valdžioje, kur naudodamiesi savo išskirtinėmis žiniomis pasigamina neuroninius psichikos integratorius ir valstybėje kuria biorobotų-prižiūrėtojų kariuomenę. Taip pat tokios galimybės leidžia užsidirbti didelius turtus, tapti verslo magnatu ir po verslo priedanga imperijose ir valstybėse vykdyti savo misijas. Yra daugybė kitų variantų, kurie neviešintini, nes misijos įvairios ir kiekvienos jos forma, tikslai ir priemonės - skiriasi. Vykstant karui, paprasti žmonės dažniausiai yra tik stebėtojai, kurie stengiasi likti nuošalyje; biorobotai yra kariuomenių agentai, kuriuos valdo lyderiai galintys turėti emisaro arba žemesnį už emisaro rangą. Kokie tokių karų tikslai žino tik archontai, nes emisarai tik vykdo jų projektus. Pats archontas niekada nebūna imperijos lyderis, jis valdo per savo atstovus ir vietininkus. Dažniausiai tai konfliktas dėl valdymo formų arba dėl nelegalaus brovimosi į svetimą teritoriją.
Emisarai kuriami nuolat ir dažniausia jų paskirtis - tapti teritorijos valdytoju. Kitos misijos - naujų technologijų įvedimas arba civilizacijos formų keitimas. Paprastai pats žmogus nesugeba sukurti jokio naujo proveržio, ir tie proveržiai yra padovanojami išskirtines galimybes turinčių žmonių, kurie vadinami genijais, turinčiais Dievo dovaną. Ta Dievo dovana yra eterinis psichikos integratorius ir priėjimas prie tikrovės paslapčių, kurios įvedamos į paprastų žmonių gyvenimus. Kartais šis procesas tampa nevaldomas, nes žmonės nori daugiau negu yra įmanoma, nes subtiliosios eterinės technologijos prieinamos tik amžiniesiems, o grubiosios technologijos pažeidžia fundamentalios tikrovės ekosistemų pusiausvyras, sukeliant pavojų ir anapusinei, ir šiapusinei gyvybei. Todėl reikalingas nuolatinis ryšys ir kontrolė, kad būtų suvaldyti žvėriški instinktai, ir tam kuriami emisarai, kurie įveda į civilizaciją supratimą, ką galima daryti, o ko negalima, kas leidžiama, o kas neleidžiama. Žiūrėdamas per savo grubųjį žiūroną, žmogus kuria tik grubias materialias technologijas, tačiau jų gylis darosi vis gilesnis ir pradedamos pažeidinėti pusiausvyros, kurios veikia amžinųjų pasaulio simetrijas. Tam, kad būtų ištaisyta ši klaida, leidžiama sužinoti kaip veikia hipostratinė realybė: kad ji ne tuščia dykuma ir joje kuriant dirbtines ekosistemas, reikia laikyti etikos normų ir įstatymų. Technologijos įmanomos labai aukšto išsivystymo, ypač suvokiant per 100 proc. juodosios liepsnos „žiūroną", tačiau ląstelitas šių technologijų niekada neturės be amžinųjų pagalbos, nes tam netinka jų tikrovėje užimamas „spektras". Reikia savo „kūne" turėti tokias veikliąsias dalis, kurias turi tik amžinieji, o grubiai organinei materijai tai nepasiekiama. Galima turėti tarpinę grandį, tačiau tokių priemonių archontai gyvūnams niekada neduos dėl žemo jo sąmonės ir psichikos išsivystymo, nes jie sunaikintų planetoje gyvybę.
Ši informacija man prieinama todėl, kad turiu į kūną įdiegtą EPI, kuris leidžia vykdyti „baltojo drakono civilizacijos" atskleidimo projektą. Buvo bandoma šį projektą perimti ar jam sutrukdyti įdedant užgrobimui skirtą NPI, tačiau nepaisant šios situacijos, bent dalis misijos bus įvykdyta. Tai reiškia, kad „Filognozijos pradmenis" rašau kaip Ž [E, BR], tačiau tai neturėtų sutrukdyti mano tikslui.
Žmonijos evoliucijos logika
Planetinių civilizacijų istorijai analizuoti reikalingas žemėlapis buvo pateiktas „Angelų dienoje", kur išvardinau visas pagrindines metafizinės santvarkos zonas. Jos spektras yra nuo labiausiai išorinės, MZ1, iki labiausiai vidinės, MZ6, kur pastaroji yra perspektyvos ir išeities taškas. Žmogus į tikrovę žiūri iš MZ6 ir čia tiria, apmąsto, suvokia, kontempliuoja, medituoja išorinę realybę. Mąstymas gali plėstis į išorę, atsigręžti į save, taip sukurdamas vieno ar kito stiliaus religinę, filosofinę ar techninę sistemą. Ieškoti galima toli ir giliai arba čia pat, tai, kas pasirodo „po ranka", taip sukuriant metafizinę arba empirinę perspektyvą. Vidinėje žiūroje matomi vaizdiniai ir konceptai sudaro drakono akies turinį, kuris įeina į metafizinės arba empirinės teorijos pagrindą. Pradžioje turime tik gebėjimą, po to gauname užbaigtą struktūrą, kuri vadinama rišliu. Šis gali būti užpildomas trimis būdais: mokymusi, perimant svetimas mintis ir idėjas iš knygų ar pasakojimų, dedantis informaciją į atmintį; pačiam tiriant, bet tyrimui naudojant tik fantaziją ir vaizduotę, savo hipnogoginių būsenų turinį, iliuzijas ir deliuzijas, kūrybą; ir tiriant racionaliu protu, kuriame mintys loginės, struktūrinės, remiamasi argumentais ir faktų analize. Akivaizdu, kad civilizacijų priešaušryje žmogus buvo tik gyvūnas, kurio drakono akis buvo užmerkta ir jo gyvenimas nesiskyrė nuo bet kokio kito aukštesniojo gyvūno. Tada prasidėjo laipsniškas drakono akies atsimerkimas, kuriant vaizduote pagrįstą tikrovės kosmologiją, kuri buvo pirmų civilizacijų mitologinių ir herojinių religijų pagrindas. Taip ilgainiui drakono akis atsimerkė pilnu atsimerkimu, pradėjus suvokti pilną tikrovės gelmę iki pat jos fundamento. Tai buvo judėjimas nuo MZ6 prie MZ1, kuris vadinamas pirmu atsimerkimu, į kurį įeina visos pirmos civilizacijos: maginė, mitinė ir religinė.
Tačiau bėgant laikui buvo sukurtos sąmonės formos, ypač filosofiniame judėjime, kur šiuo metafiziniu pasauliu buvo pradėta abejoti, siekti jo apvalymo nuo antropomorfinių ir sociomorfinių vaizdinių, pradedant atsitraukimo etapą: nuo MZ1 prie MZ6. Šis procesas, lygiagrečiai su kitais procesais, tęsėsi 2500 metų ir apogėjų pasiekė mokslo iškilime ir istorinio planetos modelio atsiradime bei išsivystyme. Tai buvo sugrįžimas iš MZ1 gylinio teoretizavimo į MZ6 ir MZ5, kur gyvenimo pagrindu buvo padarytas elementarus empirinis pasaulis, duotas tiesioginiam suvokimui. Šis laikotarpis žymėtinas pirmuoju užsimerkimu, nusisukimu nuo pirmo fundamento, atsigręžiant į gyvybę, gyvenimą ir istoriją. Suklestėjo fenomenologija, egzistencializmas, istorizmas, scientizmas, pragmatizmas ir panašūs filosofiniai judėjimai, kurių idėjos buvo naudojamos bendruomenių valdymui racionaliu, utilitaristiniu, sekuliarizuotu būdu. Tačiau optimizmas greitai išblėso, idėjinis turinys pradėjo degraduoti ir šio dekadanso maksimumas buvo pasiektas postmodernizme. Ši filosofija kurta paviršininkų, kurie idėjas sėmėsi tik iš MZ5 ir MZ6 tikrovės zonų, kurias galima įvardinti kaip žmogų ir žmogaus pasaulį. Tai lėmė didelį polinkį į psichologizmą, kultūrologiją, ekonominį ir politinį pragmatizmą, polinkį į sekuliariaja sociologiją, biologizmą. Iškyla tokie mąstytojai kaip Z. Froidas, C. Jungas, F. Nietzsche, K. Marksas, Č. Darvinas, M. Heideggeris. Visų jų pagrindinis bruožas - pilnas pasinėrimas į žmogų ir žmogaus pasaulį, kuris yra MZ6 ir MZ5 kategorijos. Visą šį judėjimą vainikavo scientizmas, kuris kėlė tik pragmatinius, technologinius tikslus, vykdė matematika ir faktais paremtus eksperimentus. Šiam judėjimui sustiprėjus ir pasiekus apogėjų, dėmesys vėl nukrypo į anapusinę realybę, tačiau dabar jau turint tikslą ne garbinti ir dėkoti, bet užkariauti.
Tai buvo pradžia naujo etapo, kuris vadinamas antruoju drakono akies atsimerkimu, kuriame apžvelgiamas visas ankstesnis metafizinis paveldas, pradedant magija, okultizmu, ezoterika ir baigiant religija. Tačiau dabar asmuo jau sustiprėjęs, įgijęs istorinio veikėjo, užsiimančio istorinio proceso formavimu, pavidalą, kuris pasiruošęs mesti iššūkį transcendencijai. Tam turimos teorijos, metodikos, technika, tyrimų centrai, institutai ir laboratorijos. Transcendencija tyrinėjama, preparuojama, analizuojama, supratinėjama, kuriami jos veiksmingi modeliai, kurie pagrįsti „faktais ir įrodymais". Šiuo metu šis judėjimas įsibėgėja, atsimerkimas įgyja vis didesnį pagreitį pasiūlant vis labiau stulbinančių mokslinių proveržių ir technologijų. Tai optimistinis, naivus ir romantinis etapas, kuris nesupranta ir neanalizuoja tokios civilizacijos krypties visų pasekmių, jeigu nebus paruoštas pakankamas ideologinis pagrindas, kuris turi apsaugoti ir pasaulį nuo beprotiško jo išdarkymo, ir žmogų nuo vergovės, degradavimo bei žlugimo. Šią civilizaciją vadinu baltojo drakono civilizacija, nes ji pagrįsta pilnu transcendencijos inkorporavimu į sąmonę, tai vadinant „atsimerkimu". Šitaip inkorporavus anapusinę tikrovę, ji tampa jau ne garbinimo, bet išnaudojimo objektu, begaliniu išplėtimu išplečiant žmonijos galią. Antras atsimerkimas jau susiduria su dideliu pasipriešinimu ir problemomis, nes kelia ekologines, humanitarines, etines ir kitas problemas, kurios ateityje tik didės. Vadinasi bus pereita iš optimistinio į realistinį etapą, po kurio, galima tikėtis, seks pesimistinis etapas, kurio praėjimui reikės daug intelektualinių pastangų. Filognozijos teorijos reikalingos realistinio etapo įtvirtinimui, siekiant kelti mokslininkų ir kitų žmonių sąmoningumą, supažindinant su technologijų pasekmėmis, ir kur jos nuves anarchokapitalistinėje plėtroje.
Ankstesnėje istorijoje matome, kad žmogų labiausiai domino mažoji kelionė, tačiau gyvenimas buvo gyvenamas paprastas, gyvūninis. Po to buvo susidomėta religinėmis temomis, pomirtiniu žmogaus likimu, kuris aiškinamas didžiosios kelionės koncepcijose. Susiformavo dvi metafizikos versijos: pirma - vienkartinio gyvenimo ir amžinos palaimos arba kančios po mirties; ir daugkartinių įsikūnijimų, reinkarnacijų rate. Pirmu atveju tikslas buvo pragyventi tokį gyvenimą, kad būtų galima išvengti pragaro kančių; o kitu - išsivaduoti iš įsikūnijimų rato per etinį gyvenimo būdą, pasiekiant amžiną nušvitimą. Prasidėjus užsimerkimui, visa tai buvo užmiršta, žmogus sugrįžo į savo gyvulinį būvį, gamtą, atsisakė metafizinių idėjų, tapo istoriniu veikėju ir istorinio proceso dalyviu, kuris buvo pilnai sekuliarizuotas ir ateistinis. Sąmonė buvo formuojama mokslo priemonėmis, remiantis faktais ir įrodymais, nesidomint kas bus po mirties, nes ši būklė mokslo neįrodyta. Tačiau prasidėjus antram atsimerkimui, vėl buvo pradėta domėtis didžiąja kelione, bet dabar jau transhumanistinėse vizijose apie sielos atskyrimą nuo kūno, technologinę amžinybę klonuojant ar perkeliant asmenybę į robotą. Siekiama ne tiek sužinoti žmogaus paslaptį, kiek tapti žmogaus didžiosios kelionės šeimininku, kad būtų galima pilnai technologiškai šį procesą kontroliuoti. Tai distopinis baltojo drakono civilizacijos variantas, kur didžioji kelionė pilnai technologiškai užgrobiama, ir žmogus tampa technikos vergu net savo amžinojoje formoje. Šio antro atsimerkimo tikslas - Dievas Dyson'o sferoje, siekiant iš jo semti energiją, paversti žmonijos - naujo Dievo - begaliniu ištekliumi. Kaip jau sakiau, šis procesas, numatoma, turės tris etapus: optimistinį, realistinį ir pesimistinį, kuriuos perėję turėsime galimybę gyventi tikroje užbaigtoje baltojo drakono civilizacijoje, kurioje žmogaus kaip gyvūno egzistencija bus įveikta ir jis taps kosmoso šeimininku.
Po tokios plėtros antras užsimerkimas įmanomas tik vienu atveju: jeigu įvyks tikra kosminė katastrofa ir po jos išliks žmonių, kurie turės galimybę pratęsti žmonių rūšies egzistenciją. Kita vertus tai įmanoma ir padarius sąmoningą apsisprendimą, tačiau tokiu atveju atsiras konfliktuojančios stovyklos tų, kurie nori transcendenciją turėti kaip garbinimo objektą ir tų, kurie nori ją tik eksploatuoti ir išnaudoti. Renkantis gyventi realistinėje būsenoje, dabartinės tendencijos, kurios matosi valdžių politikoje - nieko gero nerodo, nes judama žmogaus padėties pabloginimo kryptimi, vietoj to, kad žmogų išlaisvintų ir padarytų savo egzistencijos šeimininku. Valdžios atsisako dalintis ir technologiją naudoja tik savo ego išaukštinimui.
Taigi naudojant metafizinę zonų schemą, istorijos trajektorija joje buvo tokia:
1) pirmas atsimerkimas (kultūrinis),
2) pirmas užsimerkimas (filosofinis, mokslinis),
3) antras atsimerkimas (techninis),
4) antras užsimerkimas (katastrofinis).
Tiek, kiek išliks žmogus, šis principas kartosis tol, kol žmogus peržengs save arba išnyks.
Juodosios liepsnos sieva
Pagrindinė žmogaus teorijos koncepcija filognozijoje susijusi su juodosios liepsnos teorija, paaiškinančia metafizinio žmogaus principą vidinėje, psichinėje realybėje, iš kurios perspektyvos suvokiama transcendencija. Ontologine prasme žmogus yra save pačią suvokiančios būties sutelkimas, kuriame vienas būties polius - tarsi priimantis indas, o kitas - turinį duodantis šaltinis. Okultizme šią struktūrą įprasta vaizduoti kaip Uroborą, kuris yra sau uodegą įsikandusi gyvatė. Truputėlį modifikavę šį simbolį, gauname U raidę, kuri yra sumatoriaus kaip antitezės ženklas, turintis subjektyvų ir objektyvų polių, subjektyvią ir objektyvią būtį. Dėl šios priežasties žodžiai „būti", „buvinys" nurodo transcendencijos objekto padėtį, kuri atsiranda šioje sankirtoje, Uroboro „galvos" mazge, kuris yra žmogaus sąmonė, vadinama šviesos arka. Tokią būties formą įprasta vadinti „būties fenomenu" (kaip A. Šliogerio filosofijoje), su kuriuo siejama buvimo, buvinio kategorija.
Vėlesnėje savo filosofijoje A. Šliogeris išplėtė šią koncepciją, šviesos arkoje įvesdamas Niekio ir Esmo polius, taip atskirdamas galvinę ir uodeginę uroboro dalį žmoguje, kurie supriešinami ir sukonfliktinami į vidinę žmogaus metafiziką įvedant dramatizmo. Niekis yra priimanti galva, kuri suvokiama kaip metafizinė antisubstancija tikrovėje kurianti ir grindžianti sąmoningumą ir žmogiškumą, o pasaulis yra materiali substancija, kuri sukuria tikrovės fundamentą ir sąlygas vystyti gyvybės proceso veiklą kosminiame vandenyne. Niekis yra laisvės erdvė, kurioje tikrovės esinys, būties fenomenas renkasi savo trajektoriją ir kuria savo unikalų likimą begalybės stichijoje. Pasak A. Šliogerio galimas polinkis tiek į vieną, tiek į kitą pusę, gaunant arba gyvūninį laukinį, gyvenantį natūralioje ar dirbtinėje gamtoje, arba metafizinį žmogų, kuris linkęs į magiją, mitologiją, religiją ir filosofiją. Metafizinis žmogus yra dvasinio žmogaus forma, atsitapatinanti nuo savo gyvūninės psichikos ir į pasaulį žiūrinti dievišku žvilgsniu, kaip teoras.
Filognozijoje šis principas įgyja tokią formą:
[Alfa] [Juodoji liepsna] [Blyksnis] [Žiūronas] [Omega]
Tai metafizinio žmogaus sandaros formulė, kur viena dalis dieviška, tai yra kylanti iš Alfa tikrovės, o kita dalis - gyvūninė, kylanti iš Omega tikrovės. Alfa kryptis yra galvinė Uroboro dalis, kuri atitinka niekingąjį A. Šliogerio teorijos sąmonės polių ir Omega kryptis yra uodeginė, atitinkanti esmingąjį sąmonės polių. Savo gyvenimo pradžioje dauguma žmonių gyvena Niekio „užmarštyje", tačiau bėgant laikui, augant ir vystantis sąmonei, žmogaus žvilgsnis į pasaulį darosi vis gilesnis, metafiziškesnis, o tai suformuoja religinius arba filosofinius polinkius bei interesus, žmogaus gyvenimą padarant dvasingu. Žmogus paprastai gyvena savo įprastiniame „žiūrone", kuris yra sąmone vadinama bendroji gaublė, palinkusi link rodomosios substancijos, link sumatų, informacijos ir rodomo turinio, susitapatina su fenomenologine ir lingvistine holograma. Ši holograma rodo tik nedidelį visos metafizinės tikrovės procentą, taip sukuriant gyvūninę tikrovės imitaciją, kuriai daiktas savaime nepasiekiamas, dėl to labai lėtas technologijų ir civilizacijos vystymasis. Žmogui atsitolinus nuo šio vaizdo į savo giliąją savasties dalį, vadinamą juodąja liepsna, jis pradeda abejoti žiūrono rodomo pasaulio vaizdu, įeina į filosofinio netikrumo būseną, kaip savo apmąstymuose R. Dekartas.
Ši būsena yra filosofijos pagrindas, kuris buvo parodytas A. Šliogerio filosofijoje, kur jis teigia, kad tikrovę kaip būties fenomeną galima pamatyti tik retomis akimirkomis, turinčiomis praregėjimo blyksnių formą, kurie gyvenime sudaro filosofinių tyrinėjimų ir ieškojimų pagrindą. Mano parodytoje formulėje blyksniai kyla atsiskyrus nuo žiūrono, įėjus į savo sumatoriaus juodosios liepsnos būseną ir žiūrono objektus suvokiant ne kaip „tikrą pasaulį", bet tik kaip tam tikro gyvūninio ir metafizinio įtaiso rodoma holograminį paveiksliuką. Kita vertus, suvokus, kad šis paviršius nėra tikrovė, o tik tikrovės fenomenas, kyla kita mintis, kad už vaizdo yra gilesnis pasaulis, kuris yra šio vaizdo pamatas. Ši A. Šliogerio teorija yra visų filosofijų pamatas, kuris atsiveria visuose pirmapradžiuose žmonėse, bandančiose apmąstyti savo metafizinę būklę. Tai vadinama dvasiniu augimu ir sąmonės plėtimusi, kuri iš tikrovės 2 proc. perauga į tikrovės 20 proc. su gyvūno žiūronu suaugusioje juodojoje liepsnoje, A. Šliogerio vadinamoje Niekiu. Gyvendamas savo mažojoje sievoje žmogus tapatinasi su gyvūniniais savo sumatais, paimtais iš pirmapradžio kūno psichologinio ir lingvistinio supratimo. Tuo tarpu dvasinis žmogus turi savo juodosios liepsnos sievą, kuri yra anapusžiūroninė ir pilnai atsiveria tik gyvūno ir dvasios atsiskyrimo įvykyje.
Įvairiuose tekstuose sutinkame žodžius „sąmonė", „psichika", „siela", „dvasia", tačiau neretai jų supratimas ne visai tikslus arba iš viso neteisingas. Teisingą supratimą galima įgyti tik žinant fundamentalią struktūrą, kuri apima visą žmogaus spektrą. „Sąmonė" yra žiūrono substancija, bendroji gaublė, palinkusi į pasaulį, materiją, istoriją. „Psichika" yra gyvūninio organo, vadinamo smegenimis, sumavimo forma, įtraukiama į bendrąją gaublę. „Siela" yra juodosios liepsnos dalis, kuri yra suaugusi, susijungusi su gyvūnine substancija ir žmogui mirus inkorporuojama į juodąją liepsną, su gyvūninės individualybės imprintu. „Dvasia" yra juodoji liepsna, kaip amžinoji žmogaus dalis, kuri sujungia gyvūninius psichinius komponentus, žiūroną ir yra suvokimo žiūrone pagrindas, apaugantis grubia substancija. Dvasia atsiskiria nuo gyvūno jam mirus ir galima manyti, toliau gyvena savarankišką gyvenimą. Žmogaus gyvenimas yra gnostinis kryžius, kur susikryžiuoja istorinis ir mitologinis komponentas, ir pirmas atstovauja empirinį, žiūroninį pasaulį, kuris turi savo projektą, vadinamą tautos kova ir išlikimu, o antras atstovauja metafizinę gyvenimo kryptį, kurioje vyksta įėjimo ir išėjimo iš istorijos ir gyvenimo misterija, didžiojoje žmogaus kelionėje, kurioje dalyvauja dvasinė dalis. Apskritimas yra gyvenimas, kurio centras yra istorinės ir mitinės realybės susikryžiavimo taškas, sukuriantis pusiausvyrą tarp žiūroninės ir dvasinės dalies, nesiekiant ištirpti gyvybiniame procese, istoriniame tapsme arba nirvaninėje transcendencijoje.
Apsigyvendamas savo aukštojoje juodosios liepsnos sievoje, žmogus turi polinkį susidievinti, ir kadangi negali tapti tikru Alfa, jis tampa įsikūnijusiu dievu, tai yra Alfa-Omega, savo psichovektoriuose labiau pasviręs į dvasinę realybę, metafiziką transcendenciją, religiją, kurdamas savo didžiosios kelionės mitą. Kitaip sakant, pasiekus tokį dvasinį lygį, yra keli elgesio stiliai: ieškoti gyvenime prasmės, paskirties ir misijos, kuri aukštesnė už šį gyvenimą; stovėti centre dvasinės ataraksijos būsenoje, renkantis filosofo gyvenimą; arba įsilieti į istoriją, susitapatinti su savo gyvūnine dalimi, žiūronine sąmone ir kurti šio pasaulio karalystę, naudojant kaip ideologiją metafizinius įrankius. Joks iš šių pasirinkimų nėra privalomas ir kiekvienas žmogus yra laisvas savo mažąją kelionę keliauti tokią, kokią nori. Kai kurie Alfa-Omegos tampa istorinėmis asmenybėmis, tapę istorinę reikšmę turinčių religijų pradininkais, kaip Buda, Jėzus ir Muhamadas. Tai budizmo, krikščionybės ir islamo pradininkai, kurių pasekėjai ilgą laiką planetoje siekia užvaldyti istorinį procesą ir tapti centrine planetos doktrina bei gyvenimo būdu. Kita vertus, išsivysčius scientizmui, buvo sukurtas sekuliarus Vakarų Europos civilizacijos variantas, kuris taip pat kovoja už planetinį dominavimą ir turi dvi formas: transhumanizmą bei genderizmą.
„Filognozijos pradmenų" I dalis užsibaigia 9 tomu, kuris skirtas juodosios liepsnos temai, pilnai užbaigiančiai programos įvadine dalį. Jos svarbiausia koncepcija yra juodosios liepsnos sieva, [JLS], kuri yra aukštosios, metafizinės psichologijos pagrindas, skirtas dvasiškai pažengusių žmonių ugdymui ir lavinimui. Kokia jos konkreti struktūra bus pateikta tolesniuose skyreliuose. Ši tema savo ištakomis susijusi su A. Šliogerio veikalu „Niekis ir esmas" (2005), kuriame išdėstyta Niekio-Juodosios liepsnos koncepcija, esanti filosofinės būsenos pagrindu.
Kaip suprasti A. Šliogerį?
Devintas „Filognozijos pradmenų" tomas daugiausiai remiasi juodosios liepsnos teorijos pirmtaku Lietuvoje, kuris yra iškiliausias nepriklausomos respublikos filosofas A. Šliogeris, ypač savo knyga „Niekis ir esamas" (2005). Savo filosofijoje jis naudoja Niekio sąvoką, kuri filognozijoje perinterpretuojama kaip juodoji liepsna, bet nurodo tą pačią metafizinę realybę ir kryptį. A. Šliogeris knygoje kuria metafizinę žmogaus teoriją, kurioje aiškina „sąmonės" prigimtį kaip dviejų realybių sandūrą, vadinamų Niekis ir Esmas. Ši sandūra apvelkama psichologiniais ir fenomenologiniais sluoksniais, tačiau pro jų šydą, filosofo manymu, galima pamatyti giluminę klepsidros sandarą, ypač filosofinėje būsenoje, pro kurią prasišviečia niekingojo Niekio ir esmingojo Esmo nuojautos. Šie terminai gali būti neįprasti kasdienybėje, nes ji skendi psichologinėse miglose ir iliuzijose; jie taip pat gali būti nepriimtini mokslui, nes neįeina į konvencinių terminų sąrašą, kuris diegiamas švietimo programose mokyklose; tačiau tiems, kas turi atsivėrusią filosofinę regą, kuri sugeba matyti pačią tikrovę, tokią kokia ji yra iš tikro, tai ne kliūtis, nes jų patirtis ne kalbinė, o tiesioginė ir žodžiai nėra neperšokamas barjeras, nes susiję su filosofinei sąmonei akivaizdžia realybe.
Jeigu A. Šliogerio filosofija atrodo sunkiai įkandama ir mistiška, tai tik todėl, kad sąmonė nepasiekusi pakankamo išsivystymo lygio ir nėra inicijuota į reginčių filosofų bendruomenę. Tie, kam tai svarbu, kas nori vystytis ir augti, pakilusieji siūlo savo pagalbą, kad filosofinė kelionė būtų trumpesnė ir greičiau būtų norimas rezultatas. Gali atrodyti, kad klepsidros teorijoje, kurią aš vadinu sievos teorija, mįslingiausia sąvoka yra Niekis, tačiau ji nesunkiai išišifruojama pamačius kokia tikra, pilna klepsidros sandara. Klepsidra iš tikro yra Uroboro dalis, tai yra žiedu susisukusios gyvatės, įsikandusios savo uodegą, kuri yra senas okultinis simbolis, naudojamas žmogaus paslaptį aiškinančiose teorijose. Ta dalis yra galvos ir uodegos junginys, kur galva rodo dvasinį pasaulį, kuris tarsi koks indas priima materiją ir iš jos dvasioje sukuria materialios tikrovės atvaizdą. Klepsidroje A. Šliogeris rodo šią svarbiausią dalį, kuri yra žmogaus viduje atsiveriančios realybės paslaptis. Anapus klepsidros yra transcendencija, kaip didžioji sieva, kuri yra šios tikrovės kūrėja, vadinama asmeniniu ar beasmeniu Dievu.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/04/klepsidra.jpg)
Kaip matome pateiktame paveiksle, dvasinė dalis yra gyvatės galva, kuri savo fundamente turi giliausią tikrovės sluoksnį, kuris tiesiogiai susijęs su dieviška realybe ir A. Šliogerio vadinama Niekiu. Kodėl jis juodąją liepsną vadino niekiu, suprasti nesunku: todėl, kad ji atsiveria tada, kai pradeda nykti žmogiškumo miražas, po visais psichologiniais ir sąmoningumo sluoksniais, ir kol gyvenimo slenkstis neperžengtas, atrodo kaip tuštuma, niekas ir tamsa. Tačiau pasiekus aukštesnę būseną, peržengiančią gyvūninę sąmonę, tas Niekis pasirodo kaip aukštesnis sąmoningumas ir dvasia, kuri persmelkia visą vidinę tikrovę: žmogaus subjekto ir pasaulio objekto hologramą, gali ją stebėti atsitapatinimo būsenoje, kuri sutampa su filosofine būsena. Šis atsitapatinimas nuo subjektyvios ir objektyvios hologramos, vadinamas savimone, įmanomas tik dėl dvasinės žmogaus dalies, kuri yra Niekio, arba juodosios liepsnos, dovana. Kita kryptis yra Esmas, kuris įtraukiamas kaip objektyvus pasaulis, gamta, gamtiniai ir žmogaus sukurti daiktai, ateinantys iš uodeginės Uroboro krypties, susijusios su grubia materija, gyvūniškumu, primityviais instinktais ir psichologija. Šis pasaulis yra į dvasią įtraukta informacija, dėl ko vadinamas esmo fenomenu, kuris tik reiškiasi kaip vaizdas, bet nėra pats daiktas savaime - su daiktu savaime tiesiogiai sąveikauja žmogaus pirmapradis kūnas.
Sakiau, kad pasak A. Šliogerio Niekis ir Esmas yra dviejų metafizinių realybių sandūra, kuri pavirsta į fenomenologinį ir psichologinį žmogų. Tačiau filosofas nerodo kaip šios realybės vystosi toliau nuo klepsidros. Tačiau tai parodo pilnas Uroboro vaizdas, pagal kurį Niekis ir Esamas susijungia transcendencijoje, Kūrėjo idėjoje. Tačiau jo manymu, apie Dievą galima kalbėti tik nuojauta arba tikėjimu, tačiau tiesiogiai ši realybė nepasiekiama, o jeigu vis dėlto norisi ieškoti Dievo, tai geriausia jo ieškoti Esmo kryptyje, gamtoje ir paprastame žmogaus sukurtame daiktiškame pasaulyje, dar nepasiekusiame technologijų lygio. A. Šliogeris norėjo, kad filosofas užgesintų savo vidinę, psichologinę realybę, trukdančią matyti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikro, ir visą savo dvasinį potencialą filosofinėje būsenoje sutelktų į esmo fenomenus, kurie kaip tikrovė pasirodo tik paviršiuje, ir patyrę minties, arba juodosios liepsnos, blyksnį pajaustų visą jo gelmę ir būties prasmę. Eidamas į grynąjį Esmą, žmogus kuria jo imitaciją iš savo psichinių substancijų, todėl iš tikro gelmėje randa tik tai, ką ten įdeda, arba save patį. O Niekio kryptyje, jo manymu, filosofas ištirpsta tamsoje, tuštumoje, nebūtyje, kuris priešingas žmogiškumui, todėl čia jis prasmę ne atranda, bet praranda.
Labiau išplėsta teorija turi platesnį variantą, kur visas Uroboras dalinamas į keturias dalis, susikryžiuojančių horizontalios ir vertikalios ašies, kurios filognozijos interpretacijoje yra istorijos ir mito kryptis: vertikali - ryšys su transcendencijos centru, kuris aiškinama didžiosios kelionės mito priemonėmis; ir horizontali - istorinis procesas, kaip gyvenimų seka išoriniame pasaulyje, kuri susideda į laiko liniją, surenkančią visų civilizacijų visus istorinius įvykius ir formuoja planetos istorijos iliuziją. Ten kur susikryžiuoja vertikali linija su horizontalia, yra žmogaus įėjimo arba išėjimo iš istorijos įvykiai, rėminami gyvenimo pradžios ir pabaigos. Centras yra pusiausvyros tarp didžiosios sievos (DS) ir mažosios sievos (MS) taškas, kuris paslinkus į klepsidrą, tampa jos centrine pusiausvyros vieta, kuri yra etinio principo pagrindas: gyvenimo pusiausvyra tarp vidaus ir išorės ir transcendencijos pusiausvyra tarp žmonijos ir Dievo.
Religijose ir ezoterikoje įprasta daug kalbėti apie dvasinį augimą ir dvasingumą, tačiau tai aiškintojų skirtingai suprantama ir aiškinama iš skirtingo dvasinio lygio skirtingo lygio žmonėms. Kadangi šis Uroboro kryžius turi keturis segmentus, kurie žymi keturias realybes, klepsidra turi keturis sluoksnius, kurie išsidėsto sąmonėje kaip gylinė struktūra, nuo žemiausio ketvirto sluoksnio, iki aukščiausio pirmo sluoksnio. Kitaip sakant, per šiuos vertikalius sluoksnius, augdamas dvasiškai, žmogus nuo Esmo artėja prie Niekio arba nuo materijos prie dvasios, o tai reiškia, kad nuo grubiosios psichikos atsitapatina ir prieina prie subtiliosios, filosofinės arba religinės būsenos, kuri atstovauja centrinę transcendencijos dalį, įsikūnijančią ir į žmogaus sąmonės sandarą. Tai galima pažymėti taip:
Uroboras [Niekis - 1-2-3-4 - Esmas]
A. Šliogerio manymu, žmogus turi siekti pusiausvyros tarp šių dalių, anuliuojant centrinę 2-3 dalį, kuri yra psichologinė ir neuropsichologinė ir sujusi su gyvūnu, o ją anuliavus, sujungti tuščią Niekio indą su pilnatvišku Esmo turiniu (1-4) ir patirti filosofinio blyksnio stebuklą. Jo manymu pirmapradė filosofija įmanoma tik kaip tokia būsena, o visa kita yra tik racionalaus gyvūno psichologinių iliuzijų pasauliai, kuriuose jis siekia savo valią išplėsti iki begalybės, paimdamas į savo instinktų valdžią žemę ir dangų ir sukurdamas ten savo hoministinį dirbtinį pasaulį. Šis principas yra juodojo drakono principas, kuris nesiekia žmogiškos dalies plėsti iki begalybės, tik stovėti pusiausvyrų centre, tarp savęs ir kito, tarp žmogaus ir Dievo. Tokia A. Šliogerio logika tiek istorijos horizontalėje, puoselėjant pirmaprades bendruomenes, tiek metafizikoje, žmogaus santykyje su transcendencija, atsisakant beprotiškos mokslo ir technologijų plėtros. Pagrindinis sindromas vedantis prie pažeidimo yra globalizmas istorijoje ir technologinis progresas mitinėje transcendencijoje. Galima paklausti, kam reikalinga juodoji liepsna, arba juodosios liepsnos būsena? Tik atsikratyti savo gyvūniškumo ir begalinės valios viešpatauti psichopatologijos. Apsiribojimas iš priekio ir iš gelmės, pagrindinis juodosios liepsnos etikos priesakas.
Uliumas ir įstatymas
Sietuvos ir sievos teorija prasideda nuo standartinių penkių sąmonių išskyrimo, kurios sudaro bazinę sątvaro struktūrą, kurią reikia žinoti, norint suprasti, kas yra žmogus savo egzistenciniame paviršiuje. Sietuva yra A. Šliogerio žinota siejanti dalis, reiškianti maždaug tą patį, ką ir sątvaras. Tuo tarpu sieva žmoguje yra ta dalis, kurią susieja sietuva. Kiekviena iš sąmonių turi savo pagrindinį archetipą, per kurį vertinamas sumatas. Sąmonės yra tokios:
1) priekinė sąmonė su grožio archetipu,
2) galinė sąmonė su prasmės archetipu,
3) centrinė sąmonė su malonumo archetipu,
4) karūninė sąmonė su laimės archetipu,
5) gnostinė sąmonė su žinojimo archetipu.
Šis skirstymas rodo, kad žmoguje galimi penki akcentai, pagal kuriuos sprendžiama, kokio tipo yra žmogus, kokiame pasaulyje linkęs gyventi ir laiko svarbiausiu. Sąmonės skiriasi tuo, kad vienos yra nekintamos, tokios kokios užprogramuotos genetiškai, o kitos - kintamos, auginamos ugdymu. Tai ypač būdinga penktai, gnostinei sąmonei, kuri gali turėti besiplečiantį horizontą, auginamą iki maksimalaus dydžio, antžmogio lygio. Sietuva sieja sąmones, o sąmonės - savo rūšies sumatus, kurie sukuriami iš vidinių organų arba išorinės informacijos. Gnostinės sąmonės pagrindinė forma vadinama drakono akimi, kuri turi rišlio funkciją, sujungiančią vidinę ir išorinę realybę. Nuo to kaip suformuotas rišlys, priklauso civilizacijos forma, kuri lemia žmogaus ir tikrovės sąveiką.
Ši sietuvos ir sievos sistema yra omega lygio sąmonė, kuri yra absoliučios tikrovės kūrinys, atsirandantis iš hipostratos klodų. Priešingas tikrovės polius yra alfa, kurį religijose įprasta vadinti Dievu, esančiu fundamentum I, iš kurio atsiranda visą mūsų pasaulio realybė. Kaip jau buvo paaiškinta, tarp alfa ir omega galimi įvairūs santykiai, kaip antai omega be alfa, omega prieš alfą, omega priešais alfą ir alfaomega, kaip Dievo ir žmogaus junginys, arba dievažmogis, kuris yra tikrovės nematomoje gelmėje esančio valdovo, išrinktasis, vykdyti pasaulyje kokiai nors misijai, arba valdyti paprastus žmones, kurie tik garbina Dievą arba gyvena be Jo. Norint suprasti, kaip įvyksta toks susijungimas, reikia žinoti hipostratinę žmogaus sandarą, kurios pagrindinė dalis yra dvasia, amžinoji žmogaus dalis, vadinama juodąja liepsna. Būti alfaomega reiškia turėti kitokio tipo juodosios liepsnos struktūrą arba būti šantyje su alfa. Ką tai reiškia, supranta tik išrinktieji, turintys išvystytą sąmonę, kuri kitokia negu paprastų žmonių, kitaip omegų.
Sietuvos, sievos ir hipostratos santykiui aprašyti pagrindinė sąvoka yra įstatymas, kuris reiškia „tikrovės įstatymas į sietuvą", kurios logikoje turi gyventi uliumas, arba U-formą sąmonėse turintis žmogus. Uliumas yra pagrindinė antitezė, kurioje susiduria subjektinė ir objektinė tikrovė, tarp kurių nusistovi arbo moralus arba nemoralus santykis. Žmogus yra gyvybės forma, kuri, kaip Dievo sukurtas omega, susiduria su pagrindiniu klausimu: koks yra Mano ir Kito santykis. Prigimtinis įstatymas yra gamtos tvarka, pagal kurią nugali stipriausias ir protingiausias; civilizacijos įstatymas yra į uliumą, į drakono akį, įdiegta tikrovė, kuri sprendžia moralinės, civilizuotos santvarkos klausimą, nes prigimtinė tikrovė įstatyta į uliumą neatitinka išvystyto sąmonių komplekso lūkesčių gyvenime. Abiem atvejais įstatymas yra tikrovės įstatymas į sąmonę, kuri gali būti natūrali arba sukurta dirbtinai, siekiant pagerinti žmogaus būklę. Visos uliume esančios tikrovės yra įstatymai, kuriuos žmogus susirenka pats, arba kurie jame sukuriam ugdymu. Uliumas be įstatymų yra į dvasinę būklę pakilęs žmogus, kurioje yra tik beformė, dvasinę būtis, arba tik tokie įstatymai, kurie neapsunkina dvasinės egzistencijos žemo lygio patirtimis. Žmogus gyvena labai žemo lygmens įstatyme, kurį šiek tiek pakelia civilizacijos ištaisymai. Taip yra todėl, kad savo išoriniame apvalkale jis yra tik gyvūnas ir gyvena gamtinį gyvūno gyvenimą, pagražinamą kultūros maskuotėmis. Kitoks gyvenimas įmanomas tik amžinybėje, kurioje juodoji liepsna išsivaduoja iš uliumo ir gyvena kitokio tipo suvoktyse ir įstatymuose.
Civilizacijoje hierarchija, kaip buvo sakyta, yra alfos, alfaomegos ir omegos, kur pirmi du rangai yra valdovai, o omegos yra paprasti gyvūnai su signalinę sievą turinčiais uliumais. Tokie žmonės dažniausiai gyvena bendruomeniniuose papročiuose, kurių pagrindinė forma yra tautinė kultūra. Jie gyvena priekinėje ir centrinėje sąmonėje kaip veiksmas, kuris saugo tam tikrą paprotinę, kultūrinę formą; arba galinėje ir centrinėje, kaip protiniai specialistai ir technikai. Kultūroje gali būti užkoduota alfa tikrovės garbinimo forma, jeigu bendruomenė turi Dievą arba Dievus garbinančią papročių sistemą; gali būti užkoduotas nusisukimas nuo Dievo arba Dievų, jeigu omega garbina save arba kokį išrinktą omegą. Tokios civilizacijos, turinčios tik primityvų kultūrinį įstatymą, yra didele dalimi gyvūninės, kurios dirbtinis viršgyvūninis, arba žmogiškas, sluoksnis labai seklus ir tik fasadinis arba apsimestinis. Alfaomega yra Dievo pasiuntinys, turintis išplėstą giluminę struktūrą, kuri sukuria išvystytą vidinę uliumo struktūrą, turinčią hipostratinių, psioninių sugebėjimų. Tokių žmonių tikslas - būti civilizacijų sargais ir žmonių ganytojais, kurie prižiūri civilizacijos įstatymo formą ir žiūri, kad žmonija nenusmuktų į „prigimtinę būklę", arba gamtos įstatymą. Alfa yra pats Dievas arba jo dalys, kurios turi nuo Šaltinio atskirą formą, bet yra „telepatiniame" ryšyje ir vienyje su juo. Alfos kaip atskira forma ypatingi tuo, kad ji neturi kūniškos dalies ir su kūnu sujungti tik vienu atveju, jeigu žmogus savo gelmėje yra alfaomega.
Kaip jau galima buvo suprasti, į žmogų įsikūnijanti dvasinė dalis įgauna U-formos struktūrą, kuri yra uliumas, U + lumen. Kai dvasia atsiskiria nuo kūno, atsiranda nedualinė būsena, nes visa giluminė tikrovė gyvena vienyje ir harmonijoje. Iš vienio egzistencijos perėjimas į dualinę egzistenciją yra didelis rango tikrovėje smukimas, kuris yra skirtas patirti išskirtines patirtis ir išbandymus arba apsimokyti, išvystyti priešingos savo egzistencijai būsenos supratimą. Tai tarsi skirtingos matricos, kuriose kuriami simuliaciniai pasauliai su programuojamais dėsniais, kuriuose galima patirti įvairias tikrovės logikas ir suprasti jų esmę. Tai pagrindinė laikinojo gyvenimo paslaptis, dvasiai judant tarp didžiosios kelionės vienio ir mažųjų kelionių patirčių uliumuose, į kuriuos įstatytos tikrovės simuliacijos. Šio žaidimo svarbus momentas tas, kad gauni tam tikrą kūno programą, kuri turi savo stilių ir vidinius apribojimus ir turi praeiti gyvenimą nugalinčia logika. Tai reiškia, kad gimimas yra dvasios įėjimas į uliumą, o mirtis - išėjimas iš uliumo, į savo dvasinę amžiną formą, išsinešant gyvenimo kelionės istorijos atsiminimą. Gyvenimas vyksta netikroje hologramoje, už kurios yra tikras pasaulis, kuris sąmonių komplekse nesumuojamas ir sudaro subtiliąją hipostratą.
Garduose dauguma gyventojų - su mažai išvystyta penktąja sąmone, gyvena paprastus gyvenimus ir dažnai yra žemiausio rango spec. tarnybų biorobotai. Kuo aukščiau hierarchijoje, tuo sąmonės išvystymas didesnis, bet tik tuo atveju, jeigu kalbama apie tikrovėje, o ne tikrovės spektaklyje gyvenančią instituciją. Jeigu tai tik spektaklinė organizacija, skirtumas tarp gardo darbininko ir organizacijos tarnautojo tas, kad turi geresnius psichotroninio kompiuterio parametrus, imituojančius protą. Įprastines valstybes paprastai valdo omegos su auštai išvystyta drakono akimi, o turėti alfaomegą paprastai būna civilizacinis įvykis, kuris įvyksta prieš pokyčius, permainas arba kataklizmus, keičiant planetos istorijos kryptį. Jeigu alfaomega yra kolektyvinė sąmonė, jis turi daug individualių formų, kurios vykdo savo misiją, naudojant telepatines, psichotronines priemones ir hipostratinę psioniką. Alfaomega yra išvystyta juodoji liepsna, kurios įsikūnijimo tikslas - vykdyti misiją, tuo tarpu paprastų omegų tikslas - vystyti savo juodąją liepsną gyvenant uliume tam, kad tikroje realybėje, transcendencijoje, ji pakiltų į aukštesnę išsivystymo pakopą. Be šios prasmės laikinas gyvenimas neturi jokio asmeninio tikslo, o prasitęsimas genealogijoje - tik naujo indo dvasiai paruošimas. Pažiūrėjus iš šio pasaulio perspektyvos, tai irgi prasmė - tobulinti kūną, kaip norėjo F. Nietzsche, tačiau kūnas tik indas dvasiai ir turi pagalbinę, o ne pagrindinę paskirtį.
Ne šio pasaulio Įstatymas
Šiame tome, kaip ir žadėjau, daugiau dėmesio skirsiu juodosios liepsnos tyrimui, kuri buvo pristatyta „Juodajame drakone". Tai aukščiausias mažosios kelionės lygis, kuris pasiekiamas gyvenimo pabaigoje, žmogui pasiekus ezoterinę išsivystymo pakopą. Jauname amžiuje dvasingumas išryškėja gana retai, tuo tarpu žmogui subrendus atsiveria dvasinės akys ir jis pradeda regėti dalykus, kurie anksčiau buvo nuo jo paslėpti. Sievos teorijoje žvelgiama į įprastinį gyvūninį žmogų, bandant suprasti jo logikas ir psichologijas, tuo tarpu juodosios liepsnos teorija aprašo dvasinį žmogų, kiek jis sugeba gyventi pagal dvasinį įstatymą. Metafizinė tikrovė žmogui tiesiogiai pasiekiama tik per pirmapradį kūną, o sietuvoje su ja jis sąveikauja per tris subjektus, kurių vienas yra fundamentum II, arba juodoji liepsna, o kiti yra uliumas kuriame asmuo ir pasaulis atsukti vienas į kitą, sąveikauja pagal žemesnį arba aukštesnį įstatymą.
Taipogi dabar galima patikslinti kaip susiję žodžiai sietuva ir sieva. Sietuva yra juodosios liepsnos principą aprašantis terminas, nes jis yra tam tikra vieta ar struktūra substancijoje, kuri sumuoja informaciją sutelkimu ir sugrupavimu ir sudaro žmogaus psichikos išorę. Tuo tarpu sieva yra tai, kas susieta, sutelkta, tai yra vidinė psichologinė dalis, kuri priklauso nuo to, kas siejama ir telkiama - jeigu gyvūnas, tai yra gyvūninė sieva, jeigu pasaulis, tai materiali planeta. Kadangi gyvybės rūšys įvairios ir visos jos turi savo sietuvas, kurios kuria skirtingas sievas, šis žodis surištas su įstatymo koncepcija, kuri apibrėžia tai, koks sluoksnis į sietuva įstatytas, nuo ko priklauso koks yra objektas ir koks subjektas. Taigi juodųjų liepsnų hierarchija priklauso nuo to, kokia jos sietuva ir koks į ją įstatytas įstatymas, nuo kurio priklauso kokia yra turima gyvybė: dvasiškai išsivysčiusi ar ne.
Pavyzdžiui, žmogus yra labai pažengusi būtybė, turinti didelį diapazoną, galinti savo kevale turėti nuo gamtinio / gyvūninio įstatymo, kultūrinio / civilizacinio iki dieviškos realybės įstatymo. Tai trys žmonijos išsivystymo fazės, kurios yra gamta ir kultūra, būdinga mažajai kelionei ir Dievo karalystė, būdinga didžiajai kelionei. Nuo to, koks yra įstatymas priklauso žmogaus gyvenimo logika, kaip kuriama ir veikia santvarka, koks žmogus mažojoje sievoje propaguojamas. Tai apvelkama į kultūros rūbą ir įdiegiama į žmogų dirbtinio įstatymo forma tam, kad gyvenimas būtų aukštesnės kokybės ir civilizuotesnis. Dirbtinis įstatymas žmoguje formuojamas logoforminėje ir lingvoforminėje sąmonėje, o natūralus įstatymas psichoformoje ir daiktoformoje. Žmonijos valdovų tikslas suformuoti antrą prigimtį tam, kad jis iš gyvūno būtų perkurtas į išsivysčiusį žmogų, kuris yra kultūrinės civilizacijos tikslas. Jeigu tai daroma silpnuoju būdu, turime juodojo drakono civilizaciją, o jeigu stipriuoju - bandoma peržengti ribą, savo priemonėmis susikurti aukštesnės / gilesnės realybės įstatymą, kuris įmanomas tik būnant aukštesnio dvasinio lygio sietuvoje. Paslėptoji dalis gali būti įstatyta natūraliai, natūralaus sensoriumo priemonėmis, o galima susikurti civilizacinį žinių įstatymą, kuris atveria išorinę žiūrono realybę, leidžiančią išeiti anapus horizonto ir pamatyti tai, kas uždrausta.
Šią paslaptį žinojo A. Šliogeris, nors jis nenorėjo to skelbti viešai, atviru tekstu ir tik paliko raktus tiems, kas bus sugebantis atrakinti jo tekstus ateityje. Sietuva jis vadino išorinį pasaulį, tą karališkos juslės realybę, vadinamą rega, kuri jo įsitikinimu ir žmogaus siela, o visos vidinės dalys, asmenybė, mąstymas, jausmai - tik niekio inkarnacijos, falsifikacija. Savo tekstuose, mąstydamas savo mąstymu, šią tvarką perkuriu, atverdamas kitokį savo žvilgsnį į absoliučią tikrovę, fundamentinę žmogaus sandarą. Kaip jau sakiau, pasaulį laikau tik įstatymu, kurį pritaikyta surinkti juodosios liepsnos sietuva žmogaus lygio anapusinės dvasios įsikūnijime. Įstatymų yra daugybė: vieni jų tik gamtiniai, kiti kultūriniai ir dvasiniai, dar kiti - alternatyvios realybės. Galima gyventi prisirišus prie įstatymo ir su juo susitapatinant, o galima juo ir nesitenkinti, nes realybė per daug žema ir primityvi, neatitinkanti galimybių. Kokia įstatymo absoliuti prasmė, pasak A. Šliogerio, padeda suprasti filosofinė būsena, kurioje pasiekiama maksimali sąmonėje įmanoma realybių poliarizacija.
Norint patirti aprašytą filosofinę būseną, kurią jis aiškino „Transcendencijos tyloje", reikia transcenduoti sievą, sugrįžti į tikrą save kaip galutinę realybę einant į vidų, o tada iš šios vidinės gelmės, sietuvos sluoksnio vadinamo Niekiu, patiriama nuostaba išvystant į dvasią įstatytos tikrovės vaizdą, patiriant ją kaip absoliučią svetimybę, toliausią priešingą polių, kuris yra visiškai kita realybė, esanti anapus dvasios, kuri, apvalyta nuo gyvūninių apnašų, pasirodo kaip tai, kas ji yra iš tikro: dieviška paslaptimi, su kuria susitinka metafizinis žmogus. Ši būsena ištinka toli nuo Žmogaus, kaip gyvūno ir jo sukurtos dirbtinės realybės, civilizacijos užribyje natūralioje gamtoje. A. Šliogerio manymu, tikra pirmapradė filosofija gimsta tokiose būsenose ir ši yra ne kas kita, kaip tokių būsenų refleksija bei aprašymas.
Pasibaigus mažajai kelionei ir atsiskyrus gyvūninei daliai, juodosios liepsnos sietuva būna pasirengusi priimti kitą įstatymą, kuris nurodo anapusinį gyvenimą, vadinamą Dievo karalyste. Šis įstatymas yra anapusgamtinis ir anapuscivilizacinis, rodo tik tokią sietuvos formą, kuri įmanoma dvasiškai pakilusiai būtybei, kokia tampa žmogus, išsivadavęs iš gamtinės formos: fizinės formos ir gyvūninės psichologijos. Sietuvoje be įstatymo vyrauja Niekio būsenos, tačiau gavus naują suvokimą, atsiduriama naujame pasaulyje, įgyjant naują formą, kurioje išnyksta visos ankstesnės tapatybės, troškimai ir psichologijos, valdžiusios dvasią mažojoje kelionėje. Toks žmogus yra metafizinis žmogus, kaip pagrindinė pirmapradžio kūno sudėtinė dalis, kurioje gyventi pradedama nusilpus gyvūnui, kai gyvenimo misija būna užbaigta ir ateina laikas galvoti apie tolesnį etapą.
Kadangi žmonija yra išsivysčiusi, dabartiniais laikais gyvenimas tvarkomas pagal mokslinės civilizacijos įstatymą, kuris pradeda brautis į transcendentinę realybę, maksimalizuojant dirbtinės tikrovės kūrimą, kuri implantuojama į tikrovę, visuomenę ir žmogaus kūną. Tokia yra dirbtinių dalių kūrimo gebėjimo logika - visą natūralų pasaulį perdaryti, pritaikyti žmogaus norų tenkinimui, užmirštant, kad tikrovė yra savarankiška realybė, kuri nepriklauso žmogui ir neturi tenkinti jo užgaidų. Ši tendencija maksimumą pasiekia baltojo drakono civilizacijoje, kuri trikdo dieviško įstatymo tikrovės ramybę, nori tarpinėje stadijoje, civilizacijoje, turėti Dievo karalystę tokią, kokia susikuriama arba užgrobiama transcendencijoje. Tai užstrigimas mažosios kelionės logikoje, nenorint susitaikyti su savo gyvūno likimu, kuris ne amžinas, o tik laikina forma, prie kurios isteriškai prisirišama, kai išryškėjęs dvasingumas parodo jam begalybę. Begalinis gamtinis įstatymas rodo nusisukimą nuo anapusinės tikrovės, nuo fundamentum I, ir žemo rango realybės sudievinimą, nesuprantant, kad gyvūno invazija į dangaus karalystę yra barbarų antplūdis, kuris sugriaus trapią pusiausvyrą ir sunaikins vienus ir kitus.
Kai aiškinau sievos formų tipus ir viena iš jų buvo magus, turintis centre begalybę, turėjau omenyje, kad jis atvėręs savyje juodąją liepsną, kuri turi kitokį, metafizinį įstatymą ir supranta dieviškos tikrovės logikas, kurios padeda pasiekti aukštesnį sąmonės išsivystymą, įgyjant psioninių sugebėjimų. Šis struktūra aprašoma tokia formule:
Sietuva [gyvūninė sieva; pasaulio sieva] arba
JL [subjektinė MS; objektinė MS] arba
[JL][Įstatymas]
Juodoji liepsna yra dvasia, sietuva yra siela, mažoji sieva - psichika. Vystantis gyvūninei psichikai, ji vis labiau atsiskiria nuo žemųjų psichologinių realybių, nuo savo tapatybių, asmens, ir pereina prie sielos moralinio įstatymo klausimo, kuris sprendžiasi uliumo priešstatoje, apmąstant kokia turi būti sąveika tarp manęs ir kito, kad ji atitiktų aukštesnę tvarką. Taip pat pakyla prie dvasinio lygmens, kuris ne šio pasaulio sąmonė, gyvenanti pagal šio pasaulio įstatymą, bet aukštesnio dvasinio pasaulio, kuris iš dangaus arba Dievo karalystės. Šiame pasaulyje pagal tokį įstatymą gyventi neįmanoma, tačiau šis pasaulis laikinas ir norint žinoti, kas laukia ateityje, reikia suprasti ir žemesnį, ir aukštesnį įstatymą. Tokia buvo Jėzaus iš Nazareto žinia, geroji naujiena, kuri turėjo įminti žmonėms didžiosios kelionės mįslę, apreikšti, kas jų laukia po mirties, amžinajame gyvenime.
Planetinės civilizacijos noosfera
Šiame skyrelyje apžvelgsiu silpnosios civilizacijos raidos etapus, kurie išsivystė į šiuolaikinę kultūrinę noosferą, formuojančią silpnąją žmonių psichovektoriaus struktūrą, suteikiančią jų gyvenimams civilizacinę formą. Istorijos priešaušryje, kol dar nebuvo išsivysčiusi kalba, žmonės gyveno gyvūnų gyvenimus, kurių būdą diktavo gamtiniai poreikiai, kurių tenkinimas buvo pagrindinis gyvenimo tikslas. Tačiau sukūrus kalbą atsirado efektyvesnis bendravimo ir veiklos metodas, kuris išplėtę gyvenimo mastelį, leido mąstymu efektyviau manipuliuoti tikrovės abstrakčiais vaizdiniais ir išsaugojus juos atmintyje perduoti kitiems arba jaunesnei kartai. Taip pradėjo formuotis kalbinis pasaulio vaizdas, kuris turėjo paprastą formą, orientuotą į tiesioginį gamtinį gyvenimą ir vietinę gamtinę transcendenciją. Taip atsirado magija, magiškas santykis su tikrove, kurio centras buvo maginis žodis, maginis veiksmas ir maginis reikmuo arba įrankis. Ilgainiui šis pasaulis buvo atitrauktas nuo tiesioginio bendruomenės gyvenimo, pakylėtas į Olimpą arba Asgardą, atradus Dangų ir Dangaus pasaulį, kuris yra anapus tiesiogiai patiriamos realybės. Išsivystė šio pasaulio metafizinių istorijų kūrimas, kurios buvo paverstos mitais, aiškinančiais transcendentinę šiapusinio gyvenimo kilmę ir santvarką. Kitas etapas buvo gyvenimo ir mito susijungimas, kuriame išskirtinis žmogus įgyja mitinio pasaulio pasiuntinio statusą ir moko kitus kaip reikia gyventi šiame pasaulyje norint aname turėti deramą vietą. Taip transcendencijos pasiuntinys sukuria teologinę pasaulio sandaros teoriją ir bendruomenėje įdiegia tam tikrą metafizinės etikos sistemą, kuri reikalinga civilizuoto psichovektoriaus žmonėse suformavimui.
Pradžia yra kalbos ir natūralios atminties sintezė, kurioje išsivysto tradicija grįsta kultūra, žmonių bendruomenę iš gamtinio lygio pakelianti į civilizuotą. Kitas šuolis yra rašto ir knygos išradimas, kaip naujos atvirkštinės kalbos formos, kur psichologinė kalba ir psichologinė atmintis pavirsta į materialią kalbą ir materialią atmintį. Tokia inversija yra žmonių rūšies pagrindinė suklestėjimo priežastis, atsiradus galimybei sukaupti didelius kiekinius užrašytos informacijos ir efektyviai ją perduoti ateities kartoms. Taip knygų kopijavimo ir platinimo dėka padidėjo informacijos platinimo mastas ir buvo galimybė su užrašyta informacija pasiekti tolimą ateitį, o tai sudarė sąlygas istorijos atsiradimui. Tai paskatino mokslinio / tiriamo žvilgsnio į tikrovę susiformavimą, kurį perkėlus į kitas sritis vystėsi žinojimo apimtis ir mastelis, tobulėjo metodai. Ir paskutinis yra techninis šuolis, kuris raštą pakeitė į vaizdą, atsirado holograminė kūryba, VR, kuri loginę noosferos formą transformavo į vizualinę, ir sukūrė paskutinę civilizacijos noosferos vystymosi pakopą, kur tikrovės simuliacija iš vidinės sąmonės dalies buvo perstumta į išorinę, o kalba ir mąstymas tik aptarnauja šią noosferos formą. Tai reiškia, kad kultūros sukomiksinimas ir vizualizavimas sumenkino protinį potencialą, kultūrą priartino prie liaudies, padarė filosofiškai primityvią. Rašto ir mąstymo sintezė, kultūros vartojimo metu reikalauja didelio kalbinio proto išsivystymo, susipažinimo su terminais ir sąvokų aparatu, sugebėjimo aprėpti didelio ženklų kiekio prasmes, vertinti stilių ir kalbinių figūrų lygį. Tuo tarpu mąstymo ir vaizdo sintezė, jeigu tai tik paprasta fenomenologija suvokia tik paviršių, sąvokos konceptualiai nevystomos, nesusiformuoja lingvistinis tikrovės elementų organizavimas, kuris priklauso nuo racionalumo formų.
Remiantis mano naujausių knygų istorijos sigilo modeliu, noosferoje sukaupta kūryba turi tokias keturias formas:
I. Gyvenimo kryptis.
II. Istorijos kryptis.
III. Transcendencijos kryptis.
IV. Baltojo drakono kryptis.
Gyvenimo kryptis apima paprastų tautinių bendruomenių gyvenimą, kurios neturi nei istorinės, nei metafizinės dimensijos ir užsiima darbu bei kūryba, o pagrindinė socialumo forma yra genealoginiai projektai šeimoje ir giminėje. Ši forma buvo propaguojama A. Šliogerio, kuris norėjo, kad tokios bendruomenės išsivystytų į vietinius graikiško stiliaus polius, kuriuose būtų atrasta politika ir filosofija, susiejanti bendruomenę su natūraliu, gamtiniu pasauliu. Istorijos kryptis išsivysto tada, kai susikaupia didelis kiekis rašytinės informacijos, kurią galima retrospektyviai apžvelgti, kurti chronologinę istorijos liniją, gretinti skirtingų politinių / kultūrinių bendruomenių projektus, tirtis sąveikas bei santykius, kurti tarptautinės politinės erdvės vystymosi modelius. Tai įvyksta susiformavus monarchijoms, respublikoms ir imperijoms. Šios krypties atstovas yra F. Nietzsche. Transcendencijos kryptis - tai religijos sritis, kurioje kuriamos teologinės teorijos, aiškinančios tikrovės fundamentą, jo sąveiką su žmogumi ir žmogaus sąveiką su juo. Tai gylinis tikrovės supratimas, kuriame norima peržengti žmogaus gyvenimą ir pasaulį į transcendenciją, sužinoti kas yra anapus gyvenimo - išnykimas ar amžinybė. Šioje kryptyje tiesa apreiškiama, atskleidžiama anapusinės realybės paslaptis, žmogus įvedamas į platesnį tikrovės suvokimo horizontą, kuriame suvokia, kad šis gyvenimas laikinas, todėl elgimasis taip, tarsi gyvenimas tęsis amžinai - kvailas. Tai Jėzaus iš Nazareto kryptis. Ir paskutinė kryptis vadinama baltojo drakono, kurioje sujungiamas šis ir anas pasaulis stipriuoju būdu, atradus mokslinį tikrovės pažinimo metodą ir išmokus kurti dirbtinę realybę iš hipostratinės substancijos. Ši kryptis propaguojama mano filognozijos pradmenyse.
Noosferoje perkėlus šią klasifikaciją į romano formą, turime romanus, vaizduojančius visas keturias tikrovės kryptis: gyvenimo ir egzistenciniai romanai, istoriniai ir politiniai romanai, teologiniai ir maginiai romanai ir mokslinės fantastikos romanai, kuriuose aiškinama aukščiausio išsivystymo mokslinė technologinė civilizacija, turinti galaktinius ir visatinius mastelius. Noosferinė baltojo drakono civilizacijos reprezentacija populiari „Marvel" ir „DC" komiksuose, ir jų pagrindu sukurtose ekranizacijose, kuriose veiksmas vyksta visos visatos mastu, kur pažinimo gylis maksimalus, turintis 1000 dalių iš 1000. Šis ketvirtos krypties noosferos išryškėjimas, kuris ypač būdingas šiuolaikinei amerikietinei masinei kultūrai, rodo koks mokslo įstaigose kuriamas civilizacijos vystymo projektas, ruošiamas istoriją ir mitą formuojančių institucijų.
Sątvaro formulėje tai atrodo taip:
[MS]-R-Polis-K-D/X-[DS]
Pagal šią formulę, knygos gali būti rašomos teorinės sintezės pagrindu arba fenomenologiškai, imant šias perspektyvas:
MS - psichologinė tematika,
Polis - socialinė ir politinė tematika,
K - kultūrinė tematika,
D/X - gamtinė ir mistinė tematika,
DS - teologinė tematika,
R - mokslinių teorijų tematika.
Pažiūrėjus į „Filognozijos pradmenų", vadovėlius, jų objektas yra R struktūra, kuri formuluoja visų kitų elementų analizavimo teorinius modelius, pradedant nuo MS (psichologija) ir baigiant DS (teologija). Mano modelį galima apibūdinti pagrindine „sievos" sąvoka, kuri apima tiek psichologinę sievą, tiek tikrovės sievą, kurią sudaro hipostratiniai klodų telkiniai. Sievos kuria sievarus, arba aktyvumo vektorius, kur mažoji sieva yra valios pagrindu sukuriama veikla, o didžioji sieva - energijos pagrindu sukuriama „veikla" gamtoje. Tikrovėje tai yra du įvykių atsiradimo variantai, valdomi tikrovės tvarkos geometrijų ir žmonių valios laisvės, kuri formuojama naudojant informaciją, per lingvoforminio psichovektoriaus įstatymą, neurolingvistiniu programavimu arba psyopu. Išvardintuose elementuose knygose, kuriose sudėta arba kūrybinė fantazija, arba teorinė sintezė, galima rašyti filosofiją arba literatūrą, siekiant įvairių kultūrinių tikslų noosferoje: politinių / ideologinių, komercinių, aktyvizmo, saviraiškos. Mano atveju tinkamiausias yra politinis ir aktyvizmo motyvas, nes siekiama paveikti santvarkos formas Lietuvoje per kultūrinę veiklą ir paskatinti diskusiją dėl naujausių technologijų neetiško naudojimo valstybės institucijose. Kadangi tai baltasis drakonas, arba, kitaip sakant, visko sintezė, susilieja I-II-III kategorijos ir filosofinės bei mokslinės fantastikos kūrybiniai elementai, kurie gali būti suvokti tik kaip sąmonės forma, kuri suformuoja tikslą šią formą paversti tikrove, įvykdžius tikrus proveržius moksle. Kol proveržiai nepadaryti - tai mokslinė fantastika, o kai bus padaryti - tikra baltojo drakono civilizacijos forma.
Sąmoningumo vidurdienis
Paskutiniame pirmos „Filognozijos pradmenų" dalies tome, galima padaryti surinktos informacijos apibendrinimą, kuriame matomas visas vaizdas, visi keliai ir visos kryptys, kuriomis gali judėti žmogaus protas, kuriantis civilizacijos psichovektorių, suteikiantį gyvenimui apibrėžtą formą. Apibendrinimas daromas pagal G. Hegelio tezės, antitezės ir sintezės principą, kurį jis naudojo savo knygose. Visų planetų, turinčių protauti gebančią gyvybę, raida turi šias keturias stadijas, kuriose kuriamos paviršininkų arba gelmininkų civilizacijos, apie kurias rašiau ankstesnėse knygose. Paviršininkai yra fenomenologai, egzistencialistai, istoristai tyrinėję žmogaus arba pasaulio paviršių o gelmininkai yra metafizikai ir teologai, kurie norėjo suprasti tikrovę, esančią anapus sąmonės vaizdo ir paaiškinti ją savo loginiu mąstymu. Akivaizdu, kad filognozija yra gelmininkų teorija, kurios uždavinys - technologinis gelmės pažinimas. Tai nereiškia, kad pasisakau už radikalų transhumanizmą ir posthumanizmą, maksimalų pasaulio bei žmogaus technologizavima, tačiau nepritariu ir radikaliam antitechnologizmui, grįžimui prie natūralaus gyvenimo principo. Mąstymo scientizavimą galima riboti ir stabdyti filosofijos priemonėmis, kuri būtų tarsi kokia atsvara, neleidžiančia peržengti ribą tikrovės pažinime, rizikuojant žmonijos ateitimi.
Pakopos skirstomos taip:
I. Tezė. Gyvenimas: Sokratas, M. Heideggeris, A. Šliogeris.
II. Antitezė. 1) Religija: Buda, Mozė, Kristus, Muhamadas.
2) Istorija: F. Nietzsche, Marksas, Hitleris.
III. Sintezė. Baltasis drakonas: G. Hegelis, D. Mockus.
Matome, kad gelmininkai yra baltieji drakonai ir religijų steigėjai, o paviršininkai propaguoja gyvenimą, kuris gali pasaulyje išsivystyti į istorinę dimensiją arba gali likti paprasta bendruomene, gyvenančią šiapus juslinio horizonto, nesiekiančia jokios ekspansijos nei erdvėje, nei laike. Šią struktūrą patogu vaizduoti kaip rombą, turintį apatinį ir viršutinį kampą, kuris yra antitezė tarp gyvenimo ir baltojo drakono - tai A. Šliogeris versus G. Hegelis arba vietiškumas versus begalinė ekspansija; ir kairįjį bei dešinįjį kampą horizontaliai, kuris yra Kristus versus Antikristas arba Jėzus iš Nazareto versus F. Nietzsche. Imant vertikalią antitezę, norint pasiekti baltojo drakono civilizaciją, reikia pereiti tarpinę istorijos ir metafizikos opozicijos fazę, kurioje konkuruoja religinė ir istoristinė sąmonė, o religijos ir ateizmo konfliktas vyksta suvedamas į gyvenimo primityvizmą, gyvūniškumą arba mokslinį skepticizmą. Tai reiškia, kad abiem atvejais yra redukuota ir išplėsta sistema: šliogeriškas redukcionizmas į vietovę šiapus juslinio horizonto ir nyčiškas redukcionizmas į antimetafizinę istoriją, kuri naudojama Markso ir visų imperialistinių projektų autorių: Hitleris, Stalinas.
Šioje schemoje yra visa Vakarų civilizacijos istorija, kuri prasidėjo Senovės Graikijoje nuo Sokratinio polio archetipo, įsteigusio pradinį filosofijos ir filosofo vaizdinį, nuo kurio prasidėjo jos nuotykis istorijoje. Po to perėjo į metafizinę fazę Izraelyje su gnosticizmo suklestėjimu, kurio pradininku ir pirmtaku laikomas Jėzus iš Nazareto. Tačiau nuo R. Dekarto prasidėjo posūkis į žmogų: sekuliarėjimo pradžia, mokslo iškilimas, universitetų suklestėjimas, kurį archetipine forma apibendrino ir užbaigė F. Nietzsche, paskelbęs, kad „Dievas mirė!", transcendencija ištuštėjo ir žmogui liko tik istorija, susidievinimas, pasak jo, viršžmogį pastatant į Dievo vietą. Tą patį skelbė K. Marksas, siekęs proletariato revoliucijos, kurioje sugriaunama transcendencijos žinią skelbianti bažnyčia ir žmogus visas pasineria į istoriją, mokslinio komunizmo plėtrą, siekiant sukurti naują civilizaciją ir naują žmogų. Taip visas pasaulis nusisuka nuo transcendencijos ir atsisuka į istoriją ir save, išaukštinant žmogų, sutelkiant visas jėgas viršžmogio kūrimui. Taip atsiranda antras fundamentas, kuris tampa galinga jėga tikrovėje, mokslo priemonėmis sugebanti kurti naujus pasaulius, kuriuose įkūnijama ne Dievo, bet Žmogaus valia. Tai Antikristas, kurios paskutiniuoju šaukliu buvo F. Nietzsche, pradėjęs Vakarų civilizacijos priešpaskutinį etapą. Ir paskutinis, sintezės, etapas prasideda nuo G. Hegelio, kuris sukūrė holoplastinės sąmonės pirmą variantą, tik dar nenaudojant mokslo perspektyvos. Ši paskutinė fazė įvykdoma filognozijoje, D. Mockaus filosofijoje, kurios tikslas - baltojo drakono sintezės galutinio varianto suformulavimas ir centrinio šios civilizacijos veikalo sukūrimas, kuris vadinasi „Baltojo drakono civilizacija" I - V dalis. Šiame veikale pateikiamas holoplastinis tikrovės vaizdas, kuriame žmonija kuria savo istoriją, iš hipostratos semdama technologijų galimybes, nepažeidžiant gyvybinių hipostratos pusiausvyrų ir nenuvairuojant žmonijos laivo į uolas.
Kuo skiriasi antitezės būsena nuo sintezės - suvokti ne taip sunku: antitezė vis dar silpnosios formos civilizacija, kuri nekuria dirbtinio, techninio pasaulio ir jos pagrindinis įrankis yra kalba. Tuo tarpu baltojo drakono civilizacija jau techninė, naudojanti mokslinį hipostratos vaizdinį, kuriame ieškoma naujų tikrovės kombinavimo galimybių, naudingų savybių išgavimui. Tuo tarpu Jėzus iš Nazareto turėjo tik fenomenologinę formuluotę „Tėvas yra manyje, o aš esu Tėve", kurioje aiškinamas fundamentalus mažosios ir didžiosios sievos santykis, kuriame mažoji sieva, omega, savyje turi didžiosios sievos įstatymą, alfa, Tėvo koncepcijoje, o didžioji sieva savyje turi mažąją sievą, Tėvo Sūnaus vaizdinyje. Ši mintis gaunama pagrindinėje filognozijos formulėje kaitaliojant perspektyvą nuo mažosios sievos prie didžiosios, nuo omegos prie alfos. Tai pagrindinė sątvarologijos koncepcija, kuri mūsų laikus pasiekė iš gnosticizmo laikų, kuris atsirado Izraelyje ir vėliau išplito po kitus kraštus, svarbiausia - Graikijoje ir Romos imperijoje. Kitoje kryptyje, istorizme civilizacija vis dar silpnoji, tik pradedant atsiskleisti mokslo ir technologijų potencialui, kurioje svarbiausia - ideologija, politika ir imperinis globalizmas, siekiant užgrobti visą planetą kokios nors sekuliarios ideologijos priemonėmis, kurios sustiprinamos karine galia. Toks buvo Hitleris, Stalinas, du imperinės ambicijos maniakai, kur pirmasis buvo nyčėistas, o antras - marksistas. Tuo tarpu sintezė pasiekiama atsisakant istorizmo ir ideologijos seklumo, religinio kulto žmogaus nuolankumo ir nusižeminimo, suvokiant savo proto galią, išmintį ir nusprendžiant pradėti galutinę Vakarų Civilizacijos vystymosi stadiją, kurioje perprantamas žmogaus ir tikrovės principas, padedant pamatus naujo, holoplastinio žmogaus erai, kurioje ir vidinė, ir išorinė sątvaro dalis sujungiama į visumą, atveriama žmogaus paslaptis, tariant F. Nietzsches žodžiais stoja Didysis Vidurdienis. Tai aukščiausias civilizacinio psichovektoriaus taškas, sąmoningumo zenitas.
Vakarų civilizacijoje žmonės skirstomi į tuos, kurie priimami į ateitį ir tuos, kurie nepriimami. Dauguma nepriimamų yra antikristinėse ideologijos ir visuomenės formose, tarp kurių yra istorizmas, ateizmas, satanizmas, individualizmas, transhumanizmas, genderizmas ir pan. Šioms formoms priešpastatoma integrali asmenybė, ezoterika, okultizmas, Naujasis amžius, magija, neopagonybė, religija, kurios turi šiuolaikinę, smulkią sąmonę, kurioje žmogus nesuvokia tikros transcendencijos metafizinės gelmės, gyvenimo paslapties, užsiima žaidimu, komercija arba šarlatanizmu. Visos šios formos nublanksta prieš galinga mokslo mafijos propagandos mašiną, kuri užvaldžiusi valstybes ir švietimo programas mokyklose, indoktrinuoja visą populiaciją, ruošdami naujos, mokslu grįstos civilizacijos aptarnavimui. Išvardintos smulkios sąmonės formos negali pasipriešinti naujai civilizacijai dėl to, kad jos tik silpnoji psichikos struktūra, nesugebanti daryti technologinės sintezės ir naudojanti vienintelį įrankį, kuriuo yra kalba, o dabar jau ir hologramos. Baltojo drakono civilizacija, aišku, yra ne tai, ne primityvus scientizmas, kuris nesugeba teisingai sujungti istorijos ir transcendencijos, neturi naujų sąmonės formų, kurios būtų pažangios kokybės, peršokančios vidutinį žmogų, darančios užuominą į naują porūšį, sugebantį daryti proveržį rūšies evoliucijoje, pasiekiant aukščiausią dvasinį išsivystymą, kokio nebuvo iki to civilizacijų istorijoje, išskyrus išimtinius atvejus, kurie neįsitvirtino, nebuvo pratęsti, bet vietoj to užvaldyti priešiškų jėgų, kurios proveržį panaudojo savo tikslais ir sugadino idėją.
Dabartinė filognozijos taktika yra atsistoti civilizacijų rombo centre tam, kad būtų galima įvertinti visas antitezių variacijas, siekiant suvokti jų galimybes ir sintezės svarbiausius principus. Vertikali antitezė: A. Šliogeris versus D. Mockus; horizontali antitezė: Kristus versus F. Nietzsche. Šių civilizacijos projektų sintezė daroma penkių dalių veikale „Baltojo drakono civilizacija", kuriame „Filognozijos pradmenų" tomai yra viešinama darbinė medžiaga, skirta pirmai daliai.
Begalybės fraktalas
Žmogaus rūšies vystymasis prasideda nuo elementarios gyvūninės būsenos, kurioje protas dar nesusiformavęs, vadinamas sumanumu, sapientia. Gyvūnas vadinamas homo sapiens, iš kitų išsiskiriantis tuo, kad turi išryškintą mentalinę dalį: turi atmintį, sugeba planuoti, moka naudoti įrankius ir surasti loginius sprendimus įvairiose gyvenimo situacijose. Iš to kyla aukštesnė socialumo forma, kuri atsiranda dar iki kalbos, nes žmogus supranta, gali komunikuoti ir kooperuotis, kad savo gyvenimą palengvintų kiekybiniu jėgos pranašumu. Atsiradus kalbai, kuri priklauso nuo sugebėjimo artikuliuoti garsus ir juos įreikšminti prote, šios pirminės bendruomenės įgijo galią save užprogramuoti, efektyviai kuriant, įsimenant ir platinant reikšmes. Užsiprogramavimas reikalingas žinių perdavimui, valdymui, poveikio darymui, mąstymui. Tokiu homo sapiens išbuvo kelis šimtus tūkstančių metų, paruošęs pagrindus evoliuciniam šuoliui, kurio liudininkai esame ir kuris prasidėjo prieš kelis tūkstančius metų. Prisimenant žmogaus protinės evoliucijos chronologiją, kuri buvo parodyta „Juodajame drakone", ji turi tokius etapus:
1) gyvūninis žmogus (magija),
2) kultūrinis žmogus (mitologija),
3) I tipo civilizacijos žmogus (herojinė religija),
4) II tipo civilizacija (filosofija),
5) III tipo civilizacija (mokslas).
Ši evoliucija dalinama į dvi dalis: įrankių bei priemonių išradinėjimo ir jų pritaikymo tikrovės įvaldymui. Kaip žinome įrankiai iš pradžių buvo primityvūs, surenkami iš savo išorinio ir vidinio paviršiaus: medis, akmuo, ugnis, garsai, reikšmės, pavadinimai, mintys, logika. Sukūrus maginę pasaulėžiūrą kalboje, kalbiniame pasaulio modelyje, kuriuo buvo programuojami protai vietinėse bendruomenėse, atsirado poreikis kurti maginius, ritualinius reikmenis, kurie naudoti apeigose, skirti apsaugoti nuo piktų dvasių, taip sukuriant pirmą sąveikavimo su transcendencija formą. Tokia buvo pradžia, kur anapusiniai vaizdiniai dar buvo objektyvuoti, priklausė išoriniam pasauliui arba gamtai. Tačiau bėgant laikui atsirado tik į vidų orientuotos metafizinės patirtys, kurios buvo tik vidinėje sąmonėje vykstantis religinis procesas, kurio pagrindine priemone tapo kalba, žodžiai, tekstai, kuriuose buvo į išorę projektuojamos mintys, fantazijos, patirtys, turėjusios ryšį su anapusine realybe, transcendencija. Taip paprastas gyvūninis sapientia, pakilo į tikro išsivysčiusio žmogaus lygmenį, kuris jau valdė didelius planetos regionus, organizavo milžiniškas kariuomenes, su kuriomis vykdė grobikiškus užkariavimo žygius.
Tačiau tikras proveržis į dar aukštesnį lygį įvyko nuo nežinomo momento, kai žmogaus vidinėje dalyje atsirado gebėjimas, kurį vadinu laksatiniu tapatybės fraktalu, kurio pagrindu susiformavo matematika ir logika. Kalbos kilmė ir pagrindas buvo artikuliaciniai sugebėjimai gerklėje, o proto šuolis įvyko dėka laksatinio tapatybės fraktalo, kuris yra terpė, leidžianti kiekybiškai ir logiškai modeliuoti tikrovę. Šį atradimą savyje turėjo jau pirmose kultūrinėse civilizacijose, kurios sukūrė pirmas skaičiaus ir matematikos priemones, naudotas savo ūkio ir valstybės reikalų tvarkymui. Taip pat, matematika buvo susijusi su astronomija bei astrologija, kurios buvo išvystytos kartu su kosmologiniais pasakojimais. Fraktalas prote pirmiausiai dalinasi į daleles, atomus, kurie visi vienodi, vienas kito klonai, kurie paskui pavirsta į vienetus, o šių pagrindu sukuriama skaičių teorija. Protas sugeba šioje savo vidinėje akyje modeliuoti taškų spiečiais, pikseliais, o paskui jau vienetais, kurie aprengiami sąvokomis, reikšmėmis, grupuojami, įvaizdinami, tampa kontinuumais ir laukais, kaip šiuolaikinėje fizikoje. Taip susijungia pirminis sumatoriaus ekranas, pikseliai, formos, gaunant išryškintus vaizdus, scenas ir situacijas, arba pasaulį. Šis sugebėjimas svarbus tuo, kad jo atsiradimas homo habilis, homo sapiens transformavo į homo rationalis, kuris turi išvystytą matematinį metodą, kurį gali pritaikyti dirbtinės tikrovės modeliavimui. „Filognozijos pradmenyse" drakono akis, rišlys yra pagrindinės homo racionalis struktūros, kurios atsirado kalbai perėjus į matematinės kalbos lygį, kuri aprašo ne onomizuodama tikrovės paviršius, bet reprezentuodama jos vidines gelmines struktūras bei logikas.
Kaip buvo sakyta, šviesos arka turi du išsivystymo tipus: juodojo drakono ir baltojo drakono. Juodajame drakone hoplastinė teorija pagrįsta kalba, kuri iš pradžių aprašinėja paviršius, naudoja paviršines technologijas, paskui pradeda ieškoti gelmės, kuri įžodinama ir pabėga į dvi terpes: laiką ir erdvę. Laikas yra istorijos kūrimo priemonė, kurioje sąmonė stebi išorinį pasaulį, jo artefaktus, klausosi pasakojimų, kuria astronominius kalendorius, laiko vaizdinius ir bando savo prote suorganizuoti visą kultūrinį ir socialinį paveldą. Taip jame gimsta chronologinė laiko linija, kuri paverčiama mentaliniu istorijos konstruktu, kuris išsaugomas vidinės ir išorinės laikmenos terpėje: atmintis, molinė lentelė, papirusas, pergamentas, popierius, magnetinė juosta, skaitmeninis diskas, USB. Istorija vystosi betarpiškoje išorėje, kaip pasaulio ekrane, kuri paskui įtraukiama į protą, ten suformuojama į „tautos istoriją", „pasaulinę istoriją", kurią paskui galima užrašyti išorėje. Tai įvyksta tik matematizavus ir kalendorizavus pirmykštį sąmonės laiko pojūtį, kuris sutvarko vidinį pasaulį dirbtiniu konstruktu, sukuria pagrindą, reikalingą žmogų paversti programuojamu gyvūnu. Kita vieta, į kurią pabėga kalba yra erdvė, kuri yra pasaulio arba planetos paviršius, suvokiamas kaip gamta; paskui atsiveria gelminė erdvė, kur gyvena įvairios dvasinės būtybės: dievai, velniai, folkloriniai kriptidai. Kol visa tai suvokiama per kalbinės sąmonės prizmę, gamtinių ir metafizinių vaizdinių kūrimui naudojamos sąvokos, vaizdiniai, simboliai, kurie suformuoja mito erdvę, kurioje pateikiama kosmologinė metafizinių pasaulių hierarchija. Iš pradžių ji susijusi su stichijomis arba vertikaliais lygmenimis, kaip antai požemio pasaulis, vandens pasaulis, kalnai, žemė, ir galiausiai dangus. Šią erdvinę hierarchiją sujungus su dievybių istorijomis, gaunama mitologija, kuri aiškina koks yra santykis tarp šiapusinio ir anapusinio pasaulio. Be abejo, kaip ir istorijos, mito vieta yra protas bei atmintis, kuriuose, stebint erdvinį išorinio pasaulio aspektą, kuriama erdvinė realybės hierarchija, kuri įtraukiama į protą, sukuria tam tikrų archetipinių konceptų, aiškinančių tikrovės paslaptis sąvadą ir rinkinį.
Taip išsivysto holoplastinė juodojo drakono pasaulėvokos sistema, kurioje saiko žmogus, paprastas gyvūnas, sukuria dviejų rūšių begalybės terpes kalboje, sukuriančias begalybių divergenciją civilizacijoje ir kultūrų skilimą į pasaulietinę ir metafizinę. Begalybes skirstau į +∞, kuri yra istorija, besivystanti šiame, empiriniame pasaulyje, į kurį ragino sugrįžti F. Nietzsche, ir -∞, kaip mitinė vidinė erdvė, nurodanti į vidinę metafizinę erdvę, kuri, kaip susisiekiantys indai anapusybėje, surišti su transcendnentine anapusybe. Taip gauname pradinę civilizacijos vystymosi pakopą, kuri yra
Lim [Div (+∞, -∞)]
Joje rodoma, kaip saiko žmogus išsivysto į dvi nesutaikomas begalybes, kurių viena yra istorija, programuojanti globalinį, istorinį procesą, užkariaujamuosius karus, ekspansiją ir t.t., nes tai pagrindinė istoriologema, arba istorijos archetipas. Kita begalybė yra mito, kur ryškiausiai išsivystę yra Izraelio gnostikai, kūrę filosofine mitologiją, susimaišiusią su teologinėmis ir religinėmis idėjomis, kurių ryškiausias herojus yra Jėzus iš Nazareto. Iš pradžių gnostikai buvo tik mokyklos, sektos, ar šiaip švietėjiškas / kultūrinis judėjimas, iš Izraelio išplitęs į Graikiją ir Romos imperiją. Tačiau po kelių šimtų metų buvo pasieka nauja stadija, kurioje mitas buvo įvestas į istoriją, ir įvykdyta sintezė, kurioje divergencija apsisuko į konvergenciją:
[Lim] [Div (+∞, -∞)] [Conv (+∞, -∞)]
[Lim] [Div (Istorija, Mitas)] [Conv (Istorija, Mitas)]
Ta konvergencija yra imperinės Bažnyčios įsteigimas, padarant mitą istoriją formuojančia jėga. Tai pirma holoplastinė sintezė, kuri sulieja mitą ir istoriją, transcendenciją ir pasaulį silpnuoju kalbiniu būdu, sukuriant juodojo drakono rišlį ir drakono akį. Tikrovėje ankstesniame civilizacijos vystymosi etape, aukščiausias sąmoningumo lygis pasiekiamas bažnyčios hierarchijoje, kurioje lyderiai tampa juodaisiais drakonai, Dievo bažnyčios kūrėjais ir saugotojais. Aukščiausias rangas yra kardinolų ir jų lyderio popiežiaus. Bažnyčios tikslas - sujungti šiapusinę ir anapusinę tikrovę į vieną doktriną ir formuoti gyvenimą taip, kad būtų subalansuotos abi šios pusės. Imant filosofiją kaip pavyzdį, ji vystėsi tokiu pačiu principu, kol apogėjų pasiekė G. Hegelio filosofijoje, kuris yra filosofų juodasis drakonas, apie kurį daugiau bus kalbama kituose skyreliuose.
Nesunku suvokti, kad ta pati logika mėgdžiojama ir stipriosios sintezės atveju, kur vystymasis jau pasiekęs homo rationalis apogėjų, su matematiniu protu, tapatybės fraktalo milžinišku išvystymu ir vis didesnių reikalavimų žmogui kėlimu, kurio gyvenimas palenkiamas mokslui, istorijai ir mitui, kuriuos savo mažojoje kelionėje jis verčiamas aptarnauti. Kola kas esame divergentinėje mokslo vystymosi fazėje, tačiau vis daugiau požymių, kad transcendencija ir pasaulis pradeda judėti vienas kito kryptimi, tai yra konverguoti. Tai matome populiarioje amerikietiškoje kultūroje, kur grožinė kūryba į vieną sujungia magiją, mistiką, teologiją, mokslą ir technologiją, taip sukurdami didžiosios sintezės implantą į protus kultūrinėse hologramose.
Lietuvos ateitis
Šiame skyrelyje paaiškinsiu koks pagrindinis procesas šiuo metu vyksta planetoje ir kaip jis susijęs su aštuntame tome aprašyta Angelų diena. Kaip prisimenate, pagal mano prognozę tai yra 2033 metų apokalipsės diena, kuri yra ne kas kita kaip naujos eros atskleidimas, kuri jau prasidėjusi, bet pilnai bus paviešinta tik po 11 metų. Su tuo susijusi ir Lietuva, mano gyvenimas bei „Filognozijos pradmenų" projektas, kuris skirtas paruošti Lietuvą šiam įvykiui. Tai, kad mano žodžiai ne melas matome akivaizdžiuose geopolitiniuose žaidimuose, kuriuose įžvelgiami požymiai, kad planeta ruošiama transformacijai, kurioje bus paskelbta nauja santvarka, iškils nauji lyderiai, atsiras naujos technologijos ir bus sukurtas naujo stiliaus mąstymas. Kas šios transformacijos autoriai - pilnai atsiskleis 2033 metais, o šiuo metu jie vadinami kodiniu pavadinimu Baltojo drakono civilizacija. Šis procesas jau prasidėjo, ir mano tikslas parodyti ne kas bus, bet kas vyksta šiuo metu: koks kliūčių ruožas praeidinėjamas, kokie pavojai, kas nugali, kokie rezultatai ir t.t. Principai nėra primetinėjami prievarta, vietoj to keliamas sąmonės lygis, norima, kad žmonės suprastų logiką. Bet kokiu atveju, civilizacijos logikoje ateiti galima tik į vieną vietą, bet galima rinktis kelią, priemones, laiką, delsti, būti skubančiais, atsargiais ar neatsargiais. Kitaip sakant, yra ir laisvės, ir nelaisvės elementai vienu metu.
Norint suprasti, kas vyksta, reikia prisiminti ankstesniame skyrelyje parodytą tezę, antitezę ir sintezę rombo geometrijoje. Tezė yra gyvenimas, antitezė yra istorija prieš metafiziką, sintezė yra istorijos ir metafizikos sujungimas. Šią struktūrą galima pritaikyti globaliniam procesui planetoje, kuri šiuo metu yra visose trijose fazėse, tačiau akcentas yra antitezė, kuri yra antitezė tarp Rytų ir Vakarų. Tarp jų įsiterpia Lietuva, kuri atstovauja gyvybės / gyvenimo principą, kuris uždarytas tarp dviejų imperijų, jų niokojamas ir naikinamas. Tai schemoje vaizduojama taip:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/06/globalinis-procesas.jpg)
Kairė pusė yra metafizika, kurią atstovauja Rusija ir Kinija, sudarančios Imperium I branduolį, kuri yra žemės pusrutulio dalis, nusistačiusi prieš Vakarus. Dešinė pusė yra Imperium II, atstovaujanti istorijos ideologiją, kurioje propaguojamas sekuliarus globalizmas, paremtas kairiąja ideologija ir genderizmu. Rusijoje nacionalinės tapatybės ideologiniame projekte akcentuojama dvasia, jausminė psichikos dalis, širdis; tuo tarpu vakarai išpažįsta kūniškumą, hedonizmą, genderizmą, racionalumą, logiką. Dėl tam tikrų aplinkybių Lietuva taip pat įsitraukusi į šį geopolitinį žaidimą, kur jų ideologinė bazė yra gyvybės / gyvenimo problema, suvienijant vienašališkų požiūrių į žmogų dėmenis ir pabrėžiant tą transcendentinę šaknį, iš kurio kyla žmogus ir bet kokia gyvybė šioje planetoje. Kita vertus, didele dalimi tai tik paviršiniai ideologiniai sluoksniai, už kurių slepiasi militaristinė strategija, naudojanti tiek kietąsias, tiek minkštąsias priemones. Tai rodo, kad dvi pagrindinės imperijos, arba geopolitiniai blokai, šiuo metu yra divergencijos būsenoje, žymimoje [div] ir nori vienašališkai planetoje įvesti savo tvarką. Šią fazę būtina praeiti, kad išryškėtų abiejų pusių savybės, sugebėjimai ir sąmonės lygis, kad būtų galima pasirinkti teisingas konvergencijos formas ateityje, kurių siekia Baltojo drakono civilizacija, kurie iš tikro yra šio proceso autoriai ir šeimininkai. Konvergencijos rezultatai įmanomi tokie:
Variantas A
I. BDC.
II. Imperium I.
III. Imperium II.
Variantas B
I. BDC.
II. Imperium II.
III. Imperium I.
Tai reiškia, kad BDC vietininkais žemėje, gali tapti Rytai, kaip variante A arba Vakarai - kaip variante B. Šioje vietoje Lietuvos išskirtinė padėtis buvo ta, kad ji, kaip matome brėžinyje, tiesiogiai susieta su BDC ir buvo kažkas panašaus į poligoną, kuriam buvo suteikta teisė gauti priemones, reikalingas istorinio projekto vykdymui. Tos priemonės perėjo į rankas Imperium II, tačiau brėžinyje rodoma, kad yra tiesioginis ryšys su BDC, kuris perduoda informaciją abiem blokams, kad ją išlygintų ir nesuteiktų nesąžiningo pranašumo nė vienai pusei. Kažkada tokią privilegiją su BDC tiesioginį ryšį turėti turėjo žydų tauta, o šiuo metu ši privilegija yra lietuvių, kurių statusas toks pat. Nors Lietuva neturi imperijos statuso, ji tiesiogiai dalyvauja šiame žaidime, kuriame yra trys stovyklos: provakarietiška, prorytietiška ir turinti tiesioginį ryšį su BDC. Filognozijos struktūros viešinimas turi kaip tik tokį tikslą - atsisakyti divergencijos bei antitezės principo ir angažuotis ne vienai kuriai nors imperijai, bet tikriems pasaulio šeimininkams, kurie valdo abi konflikto puses ir nori sutramdyti jų aroganciją, pasipūtimą, aklumą ir visišką amoralumą. Filosofijoje kaip idėjinės programos centras yra gyvybės išsaugojimas mokslo begalinės plėtros projekte, perduodant perspėjimą iš Aukštųjų. Rytai, ypač Rusijos vaidmenyje, yra pasirinkę „rusiškos sielos" konceptą, kurio pagrindu organizuoja savo kultūrinę opoziciją Vakarams. Tuo tarpu Vakarai renkasi kūno kultą, hedonizmą, racionalumą, kuris paveldėtas iš graikų filosofijos, padėjusios pamatą vakarietiškai civilizacijai. Jeigu Vakarai kažkada ir buvo metafiziniai, ypač žydų krikščionybės projekte, tai šiuo metu nuo jos visiškai nusisuko, pradedant 19 šimtmečiuc - F. Nietzsche, K. Marksu ir Z. Froidu. Šiuo požiūrių Kinija stovi centre, tarp istorijos ir metafizikos, giliai neišvystę nė vieno iš šių konceptų ir kūrę civilizaciją, pagrįstą objektyvumu, gamta, visuomene, morale, kuri laikosi Dao įstatymo. Ši imperijos sistema vesternizuota buvo tik įvedus marksizmą ir sukūrus komunistinę santvarką.
Baltojo drakono civilizacija yra išsivysčiusi kosminė „imperija", kurią galaktiniais masteliais galima pavadinti vietine. Jie žino hipostratos klodų struktūrą, gyvybės ir sąmonės paslaptis, naudoja dirbtinę sąmonę ir dirbtinį intelektą, turi žmogaus galimybes išplečiančius prietaisus, yra telepatiniai ir psioniniai. Pagrindinis išsivystymo požymis yra kosminis transportas, kuriuo galima skraidyti tarp žvaigždžių galaktikoje per trumpą laiką. Turint tokias technologijas neišvengiamai keičiasi visuomenės santvarka, ekonomikos ir mokslo sistema, politinio organizavimo priemonės. Kadangi gyvenama turint pilnai atvirą sąmonę, kuri matoma per visą spektrą, nėra nusikalstamumo, neįmanoma pasislėpti ir išvengti atsakomybės. Nėra prasmės meluoti, nes tai nenaudinga ir neįmanoma nuslėpti jokios tiesos, kad ir kaip to norėtum. Tai reiškia, kad žinomas abiejų imperinių blokų nusikaltimų mastas, kiek yra abejose pusėse spektaklio ir vaidybos, koks „perversmo" planas. Norint tapti šio aukštojo pasaulio dalimi, reikia atsisakyti ambicijų, arogancijos, sabotažo, blato, apsimetinėjimo, melavimo, militarizmo ir pradėti vykdyti projektą tokiu būdu, kaip buvo sumanyta nuo pat pradžių. Santvarka bus palikta panaši į tą, kokia buvo aprašyta dešimties zonų modelyje: politinė sistema, ekonomika, kuri dalinis į BDC, JDC ir proto nereikalaujančius segmentus, o ar genealoginė santvarka bus genderistinė, ar tradicinė, kol kas neatsakoma. Taip pat neatskleidžiama kokia bus pinigų sistema ir kaip bus reguliuojami turtų srautai. Akivaizdu, kad technologinėje civilizacijoje pagrindinis turtas - intelektinis, todėl šio turto valdymo priemonės taip pat turės didelę svarbą. Kita vertus, kadangi pagrindinės reformų technologijos bus dovanos, žmonės neturės intelektinių teisių ir bus tik vartotojai.
Ir svarbiausias klausimas - gyventojų skaičiaus mažinimas, kur Vakarai pasisako už didelį sumažinimą, daugiausiai atsilikusių kraštų sąskaita, į kurią patenka daug Rytų bloko šalių, tuo tarpu Rytų blokas tam priešinasi, nesiruošdamas „susimažinti". Kadangi yra ir divergencijos, ir spaudimo derėtis vektoriai vienu metu - didelė įtampa, pereinanti į karinės jėgos panaudojimą, kuris gali peraugti į didelį konfliktą tarp Imperium I ir Imperium II. Tokiu atveju konvergencija vyktų sunkiuoju būdu, sukeliant didelę žalą ir daug žmonių aukų. Šiuo atveju Lietuva gali stipriai nukentėti, o planetos istorijoje išloš nedaug, tik bus paaukoti ant „pažangos aukuro". Tai, kad toks pavojus labai didelis rodo padaryti milžiniški proveržiai Rusijos karinėse technologijose, kurios buvo padovanotos BDC, kad Rusija galėtų atlaikyti Vakarų agresiją ir išlyginti persvarą. Vakarai naudojo minkštąją galią, kuri yra propaganda, informacinis karas, psyopai, blackopai, psichotronika ir panašūs spec. tarnybų metodai. Kadangi paprastam žmogui jie nematomi ir nežinomi, gali susidaryti įspūdis, kad jie „nieko nedarė", tačiau tai netiesa, ir šią paslaptį žino didelis žmonių skaičius Lietuvoje, kurie buvo CŽV skerdyklų taikiniai.
9VD paaiškinimas
Teologijoje pagrindiniai pasaulio sandaros dėmenys vadinami Kūrėju ir kūriniu, kurie žymimi alfa ir omega. Kūrinys su Kūrėju gali turėti įvairius santykius, nuo kurių priklauso koks turimas civilizacijos tipas. Išskiriami tokie pagrindiniai variantai:
Omega [į] Alfa
Omega [priešais] Alfa
Omega [su] Alfa
Omega [prieš] Alfa
Omega [nuo] Alfa
AlfaOmega
Matome dvi pagrindines būsenas, vadinamas atsisukimu į ir nusisukimu nuo, kurios rodo metafizinę arba istorinę kultūros kryptį. Atsisukimas į turi kelias variacijos, kuriose Dievą matome kaip būtybę esančią priešais, gamtoje, gamtinėje transcendencijoje arba savo viduje, mažojoje sąmonėje, kurioje mintys turi aukščiausios būtybės vaizdinį, su kuriuo tikėjimo akte susitapatina asmuo. Kitas stovėsenos priešais transcendenciją variantas yra jo regėjimas savo vidinėje, dvasinėje akyje bet nusistatymas prieš jį, iššūkio metimas. Tai antikristinės, šėtoniškos būsenos, kurios rodo karą prieš pasaulio pagrindą ir yra savęs arba žmogaus išaukštinimas. Tuo tarpu nuo yra antimetafizinė tendencija, kuri bėga iš gelmės, užmiršta transcendenciją, neigia objektyvų pasaulio pagrindą, susitelkia į save, į savo gyvenamą pasaulį, fenomenologiją ir egzistencializmą. Ir paskutinis variantas yra AlfaOmega, kur kūrinys yra Dievo pasiuntinys, išrinktasis, vadinamas Dievo sūnumi, kuris skelbia žinią šio pasaulio gyventojams, atkreipia dėmesį į anapusinę tikrovės hierarchiją, nuo laikino gyvenimo atitraukia dėmesį į amžiną. Norint suprasti kaip tokia būsena įmanoma, reikia suvokti sątvaro sandarą, kurioje rodomas visas žmogaus spektras, einantis per visus klodus, kurie įsismelkę į žmogaus pirmapradį kūną.
Subjektas [Alfa] [Omega] Polis [Omega] [Alfa] Objektas
Subjektyviojoje pusėje turime juodąją liepsna ir psichinę dalį, kuri yra individualus žmogus. Paprastai jis gyvena tik [Omega] sluoksnyje, kuris reiškiasi kaip sąmonė ir mažoji sieva, rodanti mažąją gyvūninę psichologiją, su kuria jis gyvena bendruomeninį gyvenimą ir neturi jokių metafizinių būsenų. Šis omega paprastai būna atsisukęs į Polį, kuris gyvena objektyvios [Omega] kryptyje, kuri yra gamta kaip Dievo kūrinys. Toks principas yra metafiziškai neišsivysčiusioje bendruomenėje, kurios struktūra yra [psichologija] [bendruomenė] [gamta]. Kitas šuolis būna metafizinis, kai bendruomenė atranda tikrovės gilųjį fundamentą objektyviojoje kryptyje, pirmiausiai sustabinant gamtą, gamtinį daiktą, po to nematomas gamtos stichijas, dvasias ir galiausiai visko kūrėją, vadinamą Dievu. Tai yra fenomenologinės gamtos sampratos išplėtimas į transcendentinę / metafizinę, kuri būdinga tiek atsilikusioms kultūroms, tiek pažengusioms, mokslinėms. Toks pats procesas įmanomas ir į subjekto kryptį, kurioje peržengiama gyvūninė psichiką, sąmonė ir surandama iš pradžių siela, o paskui - dvasia. Ši dvasia filognozijoje vadinama juodąja liepsna, kurią laikau didžiosios sievos centriniu klodu, kuris kuria gyvybę ir kaip sudėtinė dalis įeina į pirmapradžio kūno sandarą. Taigi AlfaOmega struktūra tokia:
Objektas [Alfa] Subjektas [Alfa] [Omega] [Polis] - Dievo sūnaus struktūra
AlfaOmega peržengia savo gyvūninį, vien žmogišką kevalą, sugrįžta į savo metafizinę dalį, kuri yra subjektyvaus centrinio klodo juodoji liepsna, įeinanti į žmogaus sandarą ir pirmiausiai į sąmonę, vadinamą sumatoriumi. Norint suprasti kaip įmanomas toks retranscendavimas į savo vidinę pirmo fundamento dalį, reikia žinoti pirmapradžio kūno sandarą, kurią bendrais bruožais jau išdėsčiau:
DS - JL - KT <> JL (P [KG + EG + IG] + S [MS - Polis - D /X])
DS - didžioji sieva
JL - juodoji liepsna
KT - klodų telkiniai
P - pirmapradis kūnas
KG - kuriančioji gauble
EG - energetinė gaublė
IG - informacinė gaublė
S - sumatorius
MS - mažoji sieva
D - objektyvus sumatas
X - objektyvaus sumato gelmė
Polis - bendruomenė
Imant struktūrinės formulės dešinę pusę, labiausiai kraštinė JL, kuri yra holoplastinio žmogaus fundamentas, kuris paimamas iš didžiosios sievos pagrindinio klodo, yra tas metafizinis orientyras, kuris sudaro giliausią žmogaus savastį ir yra pagrindinis dvasinio augimo tikslas. Tai amžinoji dalis, kuri po mirties atsiskiria nuo gyvūninių elementų ir keliauja į tikrovės aukščiausią egzistencijos pakopą, kuri yra dvasinė būtis. Taip atsiranda AlfaOmega, ir būtis su Dievu, bet ne iš objektyviosios, o iš vidinės pusės, kuri išorėje susilieja su objektyviąja juodąja liepsna. Ši struktūra manoma Evangelijose, kuriose perduodami Jėzaus iš Nazareto žodžiai: Tėvas yra manyje, o Aš esu Tėve. Tai reiškia, kad didžioji sieva įtraukta į sąmonę, sukurianti apreikštą Tėvo dalį, o Aš kaip mažoji sieva, yra didžiojoje sievoje, arba Tėve, kuris mane kuria. Tai yra dvi kryptys, kuriose matomas Tėvas kaip Įstatymas objektyviojoje kryptyje ir Tėvas kaip Šventa dvasia, kuri veikia tiek gyvūno pirmapradžiame kūne, tiek gamtoje. Tai yra Šventoji Dvasia persmelkia tiek gamtinį Omega, tiek gyvūninį Omega.
Šis paaiškinimas buvo reikalingas norint suprasti analitinį devynių vartų doktrinos pagrindą, kuri suprantama tik žinant metafizinę žmogaus ir tikrovės analitiką. Ši doktrina sudaryta iš 9 principų, „vartų", pro kuriuos praeinama, įgyvendinant juos savo gyvenime, mažojoje kelionėje. Jie turi tokius segmentus:
Juodoji liepsna
1) transcendencijos vartai - begalybė randama tik transcendencijoje;
2) ištikimybės vartai - susisaistymas su vidine begalybe, orientacija į dvasinę savo dalį;
3) kelio davimo vartai - begalybės įleidimas į savo gyvūninę psichiką, kad susietų su transcendencija ir amžinybe.
Sąmonė
4) individualumo vartai - kiekvienas begalybę matuoja pats, savimi;
5) nesekimo vartai - sekam tik begalybe, arba savo vidine ir išorine dvasia;
6) bendravimo vartai - dvasinis bendravimas su metafiziniais žmonėmis;
Polis
7) karo vartai - karas begalybės beždžionėms, kurios nori sustabinti šį, laikiną pasaulį, daikto atvaizdą ar žmogaus gyvūninę dalį;
Didžioji sieva
8] įšventinimo vartai - pasiruošimas didžiajai kelionei;
9) begalybės vartai - AlfaOmegos iširimas, išsivadavimas iš materialaus pasaulio Įstatymo, tapimas Alfa.
Devynių vartų doktrina yra mažosios kelionės vadovas, su kuriuo žmogus pragyvena metafizinio žmogaus gyvenimą, į gyvybę ir istoriją įvesdamas transcendencijos apreiškimo, parodymo įvykius, o po to išeina iš šio pasaulio ir sugrįžta į natūralią būseną, pagrindiniame transcendencijos klode, vadinamame juodąja liepsna. Pagal mano paaiškintą metafizinę sampratą, tikrovė yra didžioji sieva, kuri telkia įvairius materialius ir dvasinius klodus, iš kurių formuojami pasauliai ir kuriama gyvybė. Šie klodai sudaro nematomą, hipostratinę visų gamtinių ir gyvūninių daiktų vidinę struktūrą, kurią sumatorius palieka už kulisų, rodydamas tik primityvius paveikslus, įstatomus per regą, klausą ir kitus jutimus. Tada šie vaizdai mąstomi proto, kuris yra iš vidinių hipostratos klodų sukurtas organas, tarsi koks kompiuteris, kuris yra gyvūno centras, kuriantis elgesio programą, tenkinančią pagrindinius gyvybinius poreikius, kuriančią ir griaunančią. Tačiau į žmogaus sandarą įeinantis pagrindinis klodas yra juodoji liepsna, kuri mažiausia apaugusi materijos sluoksniu sąmonėje, arba sumatoriuje, nes sąmonė yra tik pirmapradė substancijos būsena, kuri valdoma aukštesnės būsenos, esančios didžiosios sievos centru ir esme. Hierarchija tokia:
[juodoji liepsna] - Sietuva - Siela - Sąmonė - Psichika - Kūnas [pirmapradis kūnas] [klodų telkiniai]
Pakilti į dvasinį lygmenį reiškia retranscenduoti į juodąją liepsną, atsisakyti gyvūninių psichologijų, nukreipti žvilgsnį nuo laikino gyvenimo, istorijos į amžinybę, gyventi didžiosios kelionės mito vaizdinyje. Tai pasiekti padeda perlipimas per savo mažąją psichologiją, mažąjį ego, įsismelkimas į savo giliąją savastį, kuri yra dvasinė žmogaus sandaros dalis. Tai pažiūrėjimas savo viduje į save tarsi iš išorės, stebėtojo akimis, savo gyvenimo paslapties supratimas ir pasiruošimas aukštesnei egzistencijai. Tai įmanoma tik bėgant gyvenimo laikui, kopiant vaivorykštės laipteliais, metafizinio žmogaus gyvenime, kuris į bendruomenes įneša juodosios liepsnos ženklus, parodančius gyvenimo gelmę, reikalingą savo esmės atskleidimui, nuimant uždangą nuo metafizinės dalies.
Dvasinio į(si)olinimo ir iš(si)olinimo žaidimas
Šio skyrelio tema yra dvi dvasinės juodosios liepsnos būsenos, vadinamos įolinimu ir išolinimu, kurios sutampa su gimimo ir mirties taškais metafizinėje gyvenimo vaivorykštėje. Gimimas ir mirtis suvokiami ne kaip absoliučios būsenos, bet kaip perėjimas iš vienos formos į kitą, įgyjant didesnį arba mažesnį pasaulio įstatymą. Išolinta dvasia gyvena didžiajame pasaulyje, vadinamame aukštutine pilimi, o įolinta - mažajame pasaulyje, vadinamame žemutine pilimi. Gyvybė suvokiama kaip dvasia, kuri gali įeiti į materialų kūno kevalą, kuris sukuria įolintą gyvybę, judančio gyvūno prasme. Gyvūnui mirus, dvasia išsiolina ir pereina į aukštesnę gyvenimo pakopą, kuri yra nekūniškos formos. Norėdami suvokti skirtumą tarp šių egzistencijų, turime surasti pagrindines įolinimo struktūras, kurios sudaro olos pagrindines kategorijas arba archetipus. Apibendrindamas informaciją, kuri randama „Gyvybės magijos" tome, išskiriu tokius olos madrigalo dėmenis:
(laikas, laisvė, įstatymas, gylis, santvarka)
Pirmas įolinimo dėmuo yra laikas, kuris susijęs su žmogaus vidine dalimi ir vadinamas egzistencija, kuri yra psichologinis žmogaus aspektas, sukuriantis asmeninį ryšį su pasauliu, esantis centriniu subjektyvumo sandu. Psichologinis laikas nėra matematinis, jo linija brėžiama ne kontinuume; tai greičiau sumavimo epizodų, turinčių ilgesnę ar trumpesnę trukmę, seka, kuri turi psichologinį / kokybinį charakterį. Sekos pobūdis - informacinis, kurio tikslas dinamiškai įvesti į sąmonę informaciją ir kurti tam tikrą asmeninį santykį su aplinka. Laisvė yra erdvinis aspektas, kuris aplinkos žemėlapyje leidžia rinktis trajektorijas, nuolat darant sprendimus, vertinant galimybes ir iš neapibrėžtos būsenos pereinant į apibrėžtą tik savo informacinio arba psichologinio įsiforminimo dėka. Šis įsiforminimas yra judėjimo ir veiklos pagrindas, kuris filognozijoje vadinama sievaru. Įstatymas yra pagrindinis įolinimo komponentas, nes jis sukuria pasaulį, kuriame gyvens dvasia, apsprendžiantį egzistencijos dvasinį rangą, gyvybės rūšies išsivystymo pakopą. Įstatymas yra pirminis, arba gamtinis, ir antrinis, arba kultūrinis, kuris sukuria uliume natūros ir kultūros dualizmą, žmogų pakeliantį iš gamtinio gyvūno lygio į kultūrinio gyvūno rangą. Kultūrinis gyvūnas yra tas, kuris turi sukūręs kultūrinį įstatymą, pirmiausiai naudodamasis kalbos galimybėmis, padalinančiomis visas bendruomenes į tautinius junginius. Šioje vietoje dvasia įgyja gylio archetipą, kuris rodo kiek kartų peržengiamas gamtinis įstatymas, naudojantis įvairiomis protinio gelminimosi priemonėmis. Šioje vietoje galima išskirti tokius variantus: naudojantis natūralia perskyra tarp atvertos ir neatvertos tikrovės, galima išskirti paviršininkų ir gelmininkų tipus, kurie pripažįsta natūralią demarkacijos liniją, bet vieni nori pasilikti prie paviršiaus, o kiti žengia į gelmę; taip pat yra tie, kas šios demarkacinės linijos nepripažįsta ir vadinami begalybininkais. Jeigu dalintume visą tikrovę į tūkstantį dalių ir tartume, kad du šimtai dalių yra atverta ir aštuoni šimtai neatverta, paviršininkai gyvena dviejų šimtų dalių pasaulio įolinime, o gelmininkai siekia išsiolinti, tačiau ne natūraliai, atsisakant įstatymo, bet protu. Ir paskutinė įolinimo kategorija yra santvarka, kuri rodo, koks vaidmenų pasiskirstymas polyje, kaip tvarkomi bendri ir asmeniniai reikalai. Vienas iš kultūrinio įstatymo formų yra mąstytojo vaidmuo, kuris kuria protinę kultūros formą, skirtą formuoti sąmonę, sukuriančią žemutinėje pilyje tam tikrą kultūrinio gyvūno tipą, turintį tam tikrą požiūrį į savo gyvenimą ir pasaulį.
Įstatymo peržengimas ir išsiolinimo siekis rodo, kad žmogaus netenkina gamtinio arba kultūrinio gyvūno gyvenimas, kad jis nori pakilti į aukštesnį dvasinį rangą nepasiekęs savo gyvenimo kelionėje galutinės stotelės, kurioje išsiolinama natūraliai, dvasiai prarandant visus konstruktus, kuriuos uždeda natūrali kūno ir psichikos programa, sukuriant dvasioje uliumą. Kaip jau buvo sakyta, uliumas yra uroboro forma, kurioje, galvinėje struktūroje, suformuojama dvilypė sąmonė, išskiriama į Platono ir Aristotelio sistemą. Platono sistema valdoma miego neuronais ir yra vidinė, žmogiška uliumo forma, o Aristotelio sistema valdoma akių ir įjungia arba išjungia pasaulio vaizdą. Abi šios sąmonės yra bendrojoje gaublėje, arba sujungtos viena su kita, ir formuoja dviejų šviesų ir dviejų tamsų sistemą, vadinamą uliumu, U+lumen. Sąmonė yra žemesnioji dvasinė forma, kuri labai grubi, materiali, užkrauta primityvia, gyvūnine psichologija, kuri žmogų paverčia į paprastą judantį gyvūną, kurį apibrėžią penkios pagrindinės įolinimo kategorijos, formuojančios jo vidinį pasaulį, lemiančios koks atvertos ir neatvertos dalies santykis, koks tikrovės valdymo lygis leidžiamas įstatymo. Labiau išsivysčiusios rūšys turi kitokį įstatymo lygį, dvasia turi daugiau hipostratos kontroliavimo priemonių, kurios iš fizinio ir materialaus principo persislenka į psichologinį psioninį. Kokios kitų rūšių galimybės paprastai kalba tik įvairūs ezoterikai ir okultistai, tačiau į šį principą galima pažiūrėti ir moksliškai, nes tai yra įrodytas žmogaus sandaros principas, iš kurio išvedama skirtingų gyvybės formų gylio charakteristika. Pavyzdžiui, žmogaus uliumas turi sąmonės ir materijos vidines savybes, kurių gylis 200/1000. Šis 200 skirstomas į dvi dalis: šimtas - materijai, kuri žinoma kaip atominė ir eterinė; ir šimtas - sąmonei, kuri yra neatrasto lauko arba nežinomos atominės substancijos būsenos. Jeigu imtume išolintą dvasią, manau jos įstatymo gylis yra 800/1000, kuri gyvena psichinių hipostratos laukų aplinkoje ir neturėdama materialių dalių, nenaudodama materialių technologijų pasaulio valdymui. Tai hipostratinė dvasinė ekosistema, kurioje egzistuoja iškūninta ir išolinta gyvybė, turinti dvasinį įstatymą ir kritimą į olą laiko dideliu gyvenimo lygio smukimu. Galima įsivaizduoti ir dar vieną variantą, kur dvasia yra 1000/1000 gylio, kuris sutampa su pilnu išsiolinimu ir viso tikrovės spektro suvokimu, kuris įmanoma tik centriniame tikrovės klode, dieviškoje dvasioje.
Pagal požiūrį į įstatymą, kaip jau sakiau, išskiriami tokie tipai: paviršininkai, gelmininkai ir begaliniai. Kiekvienas iš jų, savo ruožtu, skirstomi į protininkus, kurie tik nori pažinti tikrovę, peržengiant įstatymą arba kuriant dirbtinę realybę ir gyvybininkus, kurie atsisako kurti dirbtinę realybę, nenaudoja technikos, nes saugo gyvybę, neleidžia atsirasti jai pavojingoms techninėms anomalijoms. Imant kaip pavyzdį filosofiją, vienas iš gyvybininkų buvo F. Nietzsche, kuris siekė pašalinti iš proto gelmės ideologiją, sugrįžti prie tiesiogiai patiriamo pasaulio, įsibūti į savo gyvūninį instinktą. Jam būdingas subjektyvizmas, psichologizmas ir filologizmas, statant sistemą ant platoninės žmogaus dalies. Kitas filosofas, šį kartą jau iš Lietuvos, yra A. Šliogeris, kuris rinkosi tą patį išgylinimą, išprotinimą, sugrįžimą prie prigimtinio įstatymo, tačiau jau aristotelinėje dalyje, kurioje atsiveria būties fenomenų pasaulis, kuris yra vienintelė patikima tikrovė, apvalanti žmogaus gyvūninį psichologizmą, begalybės isteriją apriboja šiapushorizontiniu daiktiškumu, kuris yra iš kelio neišklydusios kultūros pagrindinis orientyras. Tuo tarpu aš filognozijos pradmenyse propaguoju išsiolinimą, dvasios įgylinimą, ribų išplėtimą ir begalybę, šiame pasaulyje gyvenant taip, tarsi gyventum metafizinėje realybėje, kurios įstatymas įolina į daug aukštesnį dvasinį rangą už paprastus žmones. Įprasta sakyti, kad įstatymo laikymasis yra išmintis, o išsiolinimas ir aukštesnio įstatymo siekimas yra hubris, tačiau tai priklauso nuo dvasinės žmonės prigimties, kuri lemia tai, kad anomalija atrodantis troškimas iš tikro kyla iš aukštesnės prigimties ir sukuriamas prigimtinio sugebėjimo semti daugiau tikrovės negu kiti ir tai yra gyvenimo lemtis. Daugumai, galbūt, to nereikia, nes jie tvirtai įolinti į gyvūninę egzistenciją, tačiau turint metafizinio žmogaus uliumą nėra pasirinkimo, nes dvasinis gylis duotas natūraliai.
Atsiskyrusi civilizacija
Ankstesnėse knygose paviršiaus civilizaciją aiškinau kaip suskirstytą į genealogines grupes A ir valstybės organizacijos zonas Z, kurios segmentuoja visus žmones, įstato juos į apibrėžtus rėmus, formuoja gyvenimo stilių ir būdą. Kiekviena grupė turi savo paskirtį, tikslą ir galimybes, kurios apibrėžiamos pagal galią ir laisvaveiką, apibendrinamus kaip veiklos mastas. Šis vaizdas atsiveria pasižiūrėjus iš apačios, nuo planetos paviršiaus, tačiau jau žinant visą valstybės ar net planetos valdymo principą. Minėtas genealoginis ir organizacinis grupavimo metodas daugiau taikomas vienos valstybės analizavimui, tačiau tą patį galima padaryti ir su visa planeta, kurios santvarka turi tą pačią logiką. Pereidami į šį lygmenį, pakylame virš istorijos ir mito į vadinamąjį baltojo drakono civilizacijos veiklos mastą, kuris išeina už planetos ribų, vadinasi yra kosminis. Žemei valdyti skirta sistema grupuojama į organizacines zonas, analogiškas valstybės zonoms, tačiau šiuo atveju jau kontroliuojama visa civilizacija per istorinio proceso institucijas ir per mito kūrimą. Institucijos daugiausiai užsiima „globalizmu", kuris supriešina vietinių tautų ir planetinės sistemos santvarkas ir valdžios institucijas, nors tai dirbtina ir neatitinka tikrovės, nes globalinė santvarka seniai sukurta ir veikia. Taip pat kuriamas mitas, susijęs su transcendentine arba anapus civilizacine realybe, kurios šeimininkai yra žmonijos antžmogiai. Mitas ne tik implantuojamas į galvas, bet ir paremiamas efektais, technologijų arba „apreiškimų" pademonstravimu. Iš čia gimsta sąmokslo teorijos, kurių žinomiausia - technologijų sąmokslas, kuris demaskuojamas per NSO antigravitacijos atskleidimą ir per viešinamas operacijas, kuriose naudojama jau sukurta psichotroninė technika.
Baltojo drakono civilizacija yra atsiskyrusi civilizacija, kuri valdoma archonto, šios planetos valdovo, kuris yra kolektyvinė valdžia, sukurta sąmonių suliejimu, į kurios sudėtį įeina tūkstančiai sąmonių. Archonto sistema yra tinklas, kuris susideda iš artimojo rato, tolesnių rangų, kurie turi didesnį ar mažesnį atstumą nuo centrinės sąmonės, kurios tapatybė ir vieta nežinoma ir niekada neatsleidžiama. Tai yra kiti archonto kolektyvo nariai gali būti žinomi ir bendraujantys ne tik telepatiškai, bet pagrindinė sąmonė - anapus horizonto, nepasiekiama ir neidentifikuojama. Įprasta manyti, kad visi archontai - kūniški, turi protines ir fizines savybes, todėl jiems reikalinga gyvenama vieta, poreikių tenkinimas ir technologijos, reikalingos planetos valdymui. Šis aukščiausias taškas yra žymimas D1, kuris yra anapus planetos esantis valdžios kompleksas, kuris yra ir rezidencija, ir darbo vieta, kuri yra kažkas panašaus į centrinį štabą arba bazę. Šios zonos lokalizacija nežinoma, nes tam reikia įvedimo į aukščiausią lygį atsiskyrusioje civilizacijoje. Tada kita zona jau yra planetoje, kur yra aukščiausio rango kompleksai, turintys įvairią paskirtį: rezidavimo, darbo, mokslo ir t.t. Jie žymimi D2 ir išdėstyti planetoje nežinomose vietose, įvairiose valstybėse arba viršvalstybinėse teritorijose. Šių zonų teisinis statusas panašus į tą, kurį turi Vatikanas ir yra ne valstybės, kurioje ji yra, teisinėje jurisdikcijoje. Šiai kategorijai priskiriamos salos, povandeniniai statiniai, požeminiai miestai, aukščiausio lygio bunkeriai. Kitas trečias, D3, lygis nuo viršaus yra imperatorių ir karalių kompleksai, kurie visi integruoti į atsiskyrusią civilizaciją, yra archonto kolektyvo nariai. Jie yra valstybių uždaros zonos, kuriose turi teisę būti tik valdžios elitas, artimiausias imperatoriaus ar karaliaus ratas. Toliau eina respublikos su savo spec. tarnybų ir kariuomenių kompleksais, esančiais D4 zona, pavaldžia prezidentams ir visai jų valdomai organizacijai. Ir paskutinė zona, D5, yra visas likęs pasaulis, kuris jau turi valstybės santvarkos zonas, kurios žymimos nuo Z1 iki Z10.
Paprastas žmogus, gyvenantis D5 zonoje, suformuotas pagal tautinės valstybės istorijos ir mito gnostinių implantų modelius, nežino koks tikras civilizacijos principas, jam atrodo, kad prezidentas yra aukščiausia instancija ir linkęs už anomalinius įvykius, nelaimes, karus, marus, ekonomines krizes, atsakingais laikyti D4 zonos valdžią, tačiau tikrovėje ši atsakomybė siekia D1 lygmenį, kuris yra ne šios planetos. Pavyzdžiui, susidūrus su NSO ir jų sukuriamais anomaliniais reiškiniais, turimas reikalas su D1 zonos operacija, kuri yra „valstybinė paslaptis" ir ją viešinti, tyrinėti, atskleidinėti yra draudžiama, bent jau taip buvo anksčiau. Taip pat, pasitaiko tokių atvejų kaip nežemiški kontaktai, pagrobimai, kurių metu žmogus išimamas iš jo gyvenamo pasaulio, perkeliamas į atsiskyrusią civilizaciją, o paskui sugrąžinamas, po ko, jis pasakoja savo istoriją, viešina įvykį ir prisideda prie atsiskyrusios civilizacijos mito kūrimo paviršiaus civilizacijos gyventojams, kurie jau seniai žino apie šią santvarką, tačiau iki šiol neturi įrodymų dėl mažo veiklos masto ir techninių galimybių. Peršokantis veiklos mastas niekada nepalieka artefaktų, įrašų, įrodymų ir žmogus lieka tik su keisto įvykio įspaudu atmintyje ir nieko negali pagrįsti. Šis principas taip pat ryškus ezoterikoje, kurioje dvasingumas jungiamas su technologijų ir nežemiškų gyvybės formų mitologija. Tuo gali užsiimti D2 ir D3 zonos, turinčios išvystytas kultūrinio psyopo priemones, reikalingas suvilioti sąmonėms, įdiegti į jas norimą elgesio struktūrą. Tuo užsiima valstybės tarnyba, kurios agentūra gyvena tarp paprastų gyventojų, kuriuos kontroliuoja ir valdo.
Imant proporcijas vienam milijonui gyventojų
10 jų turi ryšį su D1,
1000 turi ryšį su D2,
10 000 turi ryšį su D3,
100 000 turi ryšį su D4,
800 000 priklauso D5.
Ryšiui naudojamas telepatinis prietaisas, kuriuo informacijos perdavimas vykdomas nežinoma standartiniam mokslui lauko struktūra ir vadinamas šančiu. Informacija eina į centrinį štabą ir kontrolės centrą, kur subendrinama informacija, gaunamos užduotys ir komandos arba žvalgybiniai duomenys. Pagal šią logiką, tarus, kad yra 8 milijardai gyventoju, planetoje su archonto sistema sujungta apie 80 000 žmonių, kurie gyvena paviršiaus civilizacijoje, bet žino apie tikrą jos principą ir apie tai, kad valdžios hierarchijoje vietinių respublikų valdžią yra ne tikri „šeimininkai", bet tik atstovai, kurie prižiūri vietinį gyvybinį procesą. Imant kaip pavyzdį Lietuvos respubliką, vieša yra D5 zona, kurioje vyksta gyvenimas, kuriama ekonomika, politinė santvarka, organizuojasi bažnytinės bendruomenės, vyksta kultūrinis gyvenimas. Po to eina D4 zona, kuri yra politinių partijų ir ministerijų veiklos sfera, kurioje užsiimama procesų kontrole ir taisyklių formulavimu. Tolimiausia yra D3 zona, kuri jau imperinė, kaip Europos Sąjunga, kurioje viešoji politika tik 10 proc. to, kas iš tikro vyksta ir paprastas gyventojas, gyvenantis apatiniame pasaulyje neturi apie tai jokios informacijos. Šiame lygyje matomas imperinis planetos valdžios struktūros segmentavimas, kur atrodo, kad imperija - aukščiausia instancija, virš kurios nieko nėra. Iš tikro visas šias atskiras D3 zonas, kurių priskaičiuojama iki dešimties, sieja D2 zona, kuri tiesiogiai nesikiša į D3 zonas, bet turi prieš jas pranašumą, kuris yra kosminės civilizacijos galimybės ir prieš žemės civilizacijos galimybes. Jeigu šios zonos konfliktuoja, tai tik žemesnės zonos lygmenyje, tai yra D4, nes nepasidalina valdžia, o karas D3 lygyje reikštų pasaulinį karą, kurį turėtų tramdyti D2 ir D1 zonos savo „nežemišku" įsikišimu. Tam naudojamas hipostratinis ginklas, psichotronika, EMP, kurio tikslas - sugandinti centrinių štabų serverius ir visą žmonių interneto telepatinį tinklą, po ko subyra visa karinės operacijos strategija ir apmažėja pasipūtimas.
Pagrindinė šios situacijos problema yra tautiniai psichovektoriai, kurie žmogų suformuoja skirtingų kalbinės sąmonės formų, dėl ko sunku susišnekėti, bendrauti ir kiekvienas nori, kad imperija būtų kuriama „jo" kalbos pagrindu. D1 ir D2 zonose seniai tautinės kalbos nenaudojamos ir turima sava višcivilizacinė kalba, kuri bendra visai archonto kolektyvinei sistemai visoje planetoje, todėl jie jau turi vieną kalbą, kuri iš tikro yra globalinės imperijos imperinė kalba. Tačiau ją turi teisę mokėti tik integruoti žmonės, o visi kiti gyvena tautiniuose garduose, puoselėja tautines kultūras, kurių pagalba uždaro savo psichikas nuo psyopinių invazijų ir kuria vienalytę tautinės kultūros terpę, kurioje puoselėja savo istorinius ir metafizinius projektus, stebimi iš dangaus ir vedami kelionėje, kurios galutinį tikslą žino tik atsiskyrusios civilizacijos elitas.
Ketvirtasis įstatymas
Žmogaus ir tikrovės paslaptį nuo seno įprasta vaizduoti Uroboro simboliu, kuris yra žiedu susisukusi gyvatė arba drakonas, kurio svarbiausia dalis yra ta, kur susijungia jos galva ir uodega. Galva žymi dvasinę tikrovės pusę, o uodega - materialią, kurios žmogaus sandaroje susijungusios į vienį, kaip juodoji liepsna ir įstatymas. Juodoji liepsna yra dvasia, dvasinė žmogaus kryptis, kuri daug gilesnė už grubią sąmonę ir yra tai, kas stebi ir suvokia tikrovę bekalbiu ir bežadžiu būdu. Pasaulis yra įstatymas, kuris sukuria objektinę dvasios kryptį, į kurią orientuota gilioji žmogaus savastis. A. Šliogeris šią struktūrą vadino Niekiu ir Esmu, kurie yra prigimtinės metafizikos pirmapradės duotys, kaip pirma ir antra pradžia. Niekis yra ne kas kita kaip dvasia, o Esmas - įstatymas į dvasią, sukuriantis gamtinės transcendencijos fenomeninę dalį, kurios paviršiuje yra daikto veidas, fasadas, o gelmė - būtis. Žinoma, A. Šliogerio aprašyta pirmapradė sątvaro struktūra išplečiama, nes tai, ką filosofas redukavo, galima sugrąžinti ir pažiūrėti kaip tai atrodo tematizavus fundamentinę žmogaus metafiziką.
Pirmas įstatymas yra materiali gamta, valdoma gamtinės būtinybės, kuri yra ne tiek valių, kiek energijų padarinys. Visa gyvybė palenkta būtinybei, apibrėžiančiai gyvūną ir jo gyvenimo ciklą, nuo gimimo iki mirties. Tas pat galioja tie nejudančiai, tiek judančiai gyvybei, kurių ekosistemos dalis yra ir žmogus. Gyvybė yra ekosistema, padalinta į konkuruojančia grupes, suskirstytas hierarchiškai ir turinčias laikyti gamtos įstatymo, jeigu nori išgyventi. Gyvybės sferoje šuolis buvo pasiektas sukūrus kultūrinį įstatymą, kurio pagrindas yra kalba ir mokėjimas naudotis įrankiais, atsirandantis sumanumo dėka. Kultūrinis įstatymas pradeda kurti kosminį mitą, kuris pradeda reguliuoti bendruomenių gyvenimą kaip ir gamtinis įstatymas, bet jau iš proto krypties. Taip išorinė ir vidinė žmogaus gamta sukultūrinama, iš gyvūno arba žvėries sukuriant civilizuotą žmogų. Trečias įstatymas yra mokslinis, atsirandantis tada, kai žmogus pradeda suprasti ne tik išorinę gamtos, bet ir vidinę jos logiką ir ją instrumentalizuoti. Šis įstatymas sukuria dirbtinę realybę, kuri pavirsta į miestietišką, techninę visatą, kurioje fundamentas yra žmogus, žmogaus valia ir jo valios sukurta dirbtinė tvarka, kuri primetama gamtai. Ir paskutinis, ketvirtas įstatymas yra pati juodoji liepsna, kuri išgryninama iki gryno lygio, vadinamo giliąja savastimi, sukuriantis žmogaus dvasinę akį, su kuria žmogus į tikrovę gali žiūrėti viršžmogišku žvilgsniu. Tai gilioji žmogaus dalis, kuri parodo tą sunkiai apčiuopiamą sątvaro dalį, kurios užduotis - užsiimti teorija, stebėjimu, suvokimu, ir kuri atsijusi nuo visų, tiek vidinių, tiek išorinių, fenomenų. Giliosios šios žmogaus dalies struktūros nepasiekiamos protui, nes jis susiliejęs su sąmone, tačiau pažiūrėjus, ar įsimąsčius, dar giliau išryškėja, kad už šios paviršinės tikrovės, turi būti kita, dar pirmapradiškesnė, kurią I. Kantas vadino transcendentalumu.
Pasak A. Šliogerio, filosofinė būsena atsiranda tada, kai įsimąstoma į tikrovę, kaip ji pasirodo susiliejus pirmam ir ketvirtam įstatymui, tai yra dvasiai ir gamtai. Šiame susijungime išorinį pasaulį galima matyti tokį, koks jis atsiveria savo pirmaprade forma, kurioje gimsta idėjos, išreiškiančios šios tikrovės esmę. Tos idėjos gali turėti silpnąjį, kultūrinį arba stiprųjį, mokslinį pavidalą, kurie vadinamos drakono akimis. Pirmo tipo drakono akis kuriama iš kalbos ir kitų kultūrinių bei menini formų, tokių kaip vaizdas, muzika. Joje susiformuoja pirmapradėje būsenoje gimstantys tikrovės archetipai, kurie tampa didelių kolektyvų ir istorinių epochų fundamentaliomis formomis. Vienas jų yra maištas prieš Dievą ir jo pasekmė - pragaro bausmė, bei prarasto rojaus ilgesys. Šis principas ypač ryškus antro tipo drakono akyje, kuri kuriama jau mokslo eroje, kurioje žmogus atsisuka į save, nusisukdamas nuo transcendentinio tikrovės pagrindo ir pradeda antropoceno epochą. Mokslo eroje žmogus jau toks stiprus ir savimi pasitikintis, kad jam nereikia pagalbos, nes jo protas toks galingas ir išsivystęs, iš sumanumo lygio pakilęs yra ratio, kad sugeba visas iškylančia problema išspręsti pats. To nebuvo ankstesnėje, teoceno, eroje, kur žmogus į tikrovę žiūrėjo iš išorinės perspektyvos, arba tą išorinę perspektyvą jungė su subjektyvia, Tėvo ir Sūnaus, arba įsikūnijusio Dievo, archetipe.
Imant ketvirtą įstatymą, kuris žymi vidinę, transcendentalinę kryptį, kuriama mitinė žmogaus kelionės transcendencijoje idėja, iš kurių įtakingiausia - Jėzaus iš Nazareto mitas, kuris kaip Tėvo Sūnus, AlfaOmega, buvo juodoji liepsna, tiesiogiai sujungta su metafizinės tikrovės fundamentu, žiūrinti į tikrovę metafiziniu žvilgsniu, regėdama kiaurai per gyvūninės psichikos, proto ir sąmonės iliuzijas, regėdama nematomą vidinę gamtinio įstatymo logiką; ji buvo išskirtinių galių bei sugebėjimų, kurios šiais laikais imituojamos tik mokslo prietaisais. Kai dvasia regi dvasią kiaurai per gamtinį įstatymą, ji pakyla į aukštesnės, dieviškos egzistencijos lygmenį, mato hipostratines tikrovės ir žmogaus dalis, nematomą gyvybę, transcendenciją, supranta jos logiką, gali daryti dvasinį poveikį, gydyti. Jėzaus iš Nazareto mitologijoje kalbama kaip tik apie tokį žmogų ir tokias galias, kurios žiūrint iš gamtos įstatymo perspektyvos atrodo kaip stebuklai. Ir iš tiesų, ketvirtas įstatymas niekaip nesuderinamas su pirmuoju įstatymu, ir dvasia visada aukščiau už gamtą. Tai nereiškia, kad pradinė materija tiesiogiai veikiama ar valdoma dvasios; iš tikro, kadangi materija yra apsupta ir persmelkta dvasios, tai poveikis yra tik per ją, dvasia į dvasią, pagal ketvirto įstatymo galimybes. Todėl, kiek žmogus yra gamta, jis paklūsta gamtos įstatymui, o kiek dvasia - dvasiniam. Ir dvasinė realybė aukštesnė už materialią. Ši istorija pasakojama iš perspektyvos, kuri yra objektinės, didžiosios sievos krypties, su kuria tiesiogiai susijusi dvasinė savastis, kurią „aktyvavus" galima matyti neregimą, dvasinį pasaulį, daryti jam poveikį: gydyti, ginti, gelbėti ir pan.
Priešinga kryptis yra gamtinis žmogus, dar neišsivystęs laukinis, neturintis nei silpnosios, nei stipriosios drakono akies, nei atsivėrusios dvasios. Jis vadovaujasi mažąja psichika, fiziologija, emocijomis, bei instinktais, kuria bandas, primityviai naudoja įrankius ir skiriasi nuo kitų gyvūnų tuo, kad naudojasi ne fiziniais pranašumais, bet sumanumu. Tiesą sakant, nuo tokio gyvūninio žmogaus dvasinis pasaulis nebūtinai uždarytas, ir jis gali pasirodyti net nepraėjus kultūrinio ir mokslinio vystymosi etapo, nes ši logika ne tiek istorinė chronologija, kiek metafizinė galimybių erdvė kiekvieno žmogaus prigimtinėje šviesos arkoje. Taip pradeda gimti pirmos gamtos sudvasinimo, kosminės tvarkos, aukštesnio dievų pasaulio idėjos, animizmas, totemizmas, ritualai, apeigos ir pan. Tik daug vėliau atsiranda vadinamoji aukštoji, „industrinė" kultūra, kuri „gaminama" profesionalų. Šis pirmykštis pasaulis yra natūralaus dvasingumo epocha, kuri truko šimtą tūkstančių metų ir į masinę isteriją pavirto tik paskutiniais tūkstantmečiais. Šioje vietoje į save galima pažiūrėti kaip į Žmogaus sunų ir kaip į Dievo Sūnų, turint omenyje priešingas struktūras, arba subjektinį ir objektinį polių:
[Dievas][Dvasia][Sūnus] - [Polis] - [Sūnus][Siela][Žmogus]
Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus, kaip dvasia, yra gimęs iš Dievo, nes ji yra dieviškos substancijos dalelė, kuri įeina į žmogaus sandarą. Kita dalis ateina iš Žmogaus, kuri turi genetiškai programuojamą sielą, materijos ir dvasios jungtį, ir yra Žmogaus genealoginis / bendruomeninis projektas. Šią struktūrą galima žiūrėti realistiškai ir kaip mitą, priklausomai nuo to, koks požiūris į tikrovės fundamento prigimtį ir jo galimybes būti įsikūnijusiu Dievo sūnumi, kuris tuo pačiu yra ir Žmogaus sūnus, nes naudoja jo fizinį apvalkalą ir gimsta iš motinos fiziniu būdu.
Tokia yra ketvirto įstatymo paslaptis, kuri yra metafizinės, mitologinės krikščionybės misterija, daugiausiai atskleidžiama gnostikų raštuose, kurie yra autentiškas krikščionybės mokymas, apimantis pilną transcendentinės hierarchijos teoriją, kurioje aprašomas pasaulis iš Dievo perspektyvos žmonių, kuriems ši perspektyva buvo atverta vidinėje akyje.
Trečioji juslė
Įprasta laikyti, kad juslinis pasaulis yra tikrovės vieta, o subjektas, psichologija - netikrovės, taip nustatant jų hierarchiją ir subordinaciją. Tačiau šis požiūris filosofijoje nebūtinai teisingas ir galimas gilesnis bei teisingesnis žmogaus sąmonės aiškinimas. Tradicijoje nusistovėjo du pagrindiniai požiūriai: Aristotelio viršenybės ir Platono viršenybės, kur kiekvienu atveju arba vienas, arba kitas pasaulis laikomas pamatiniu. Aristotelio pasaulis valdomas akių ir kuriamas išorinio šviesulio, vadinamo Saule; Platono pasaulis, esantis galvos ir kūno srityje, valdomas miego neuronų ir gyvena miego ir būdravimo ciklo principu. Jeigu laikysime, kad sąmonė yra kažkokia substancija, turinti aktyvumo ir pasyvumo fazę, tai ji pirmesnė už tą jos dalį, kuri suformuojama tik informacijos. Sąmonė yra rodanti, o informacija yra rodoma. Materija yra tik vaizdas, o sąmonė tikra tikrovė, kurios sukurti vaizdiniai yra pirmesni ir tikresni už tikrovę.
Vidinę ir išorinę erdvę sudaro įvairios fenomeninės ir šmėklinės sumavimo projekcijos, turinčios įvairų šaltinį ir „realumo" statusą. Jos vadinamos sumatais, kurie ateina iš kokios nors žmogaus pirmapradžio kūno arba išorinės terpės, kur visais atvejais realumas yra substancialus, kokia nors substancijos atmaina ar būsena. Informacija gali būti gaunama iš vidinių būsenų: kūno ir psichikos organų, kontaktinių sąveikų ir išorinių signalų. Visi jie materialūs ir substancialūs, atitinka kokios nors terpės logiką ir kokybes, todėl jų realumas neginčytinas. Tikrovė yra viskas: mintis, jausmas, savastis, dvasia, daiktas, materija, energija. Negana to, kadangi žmogaus suvokimas pastatytas ant sąmonės pirmumo, iš šios, transcendentalinės Platono srities ateinantys informacijos sumatai - realesni už ateinančius iš priekinės spektro linijos dalies. Tai svarbu todėl, kad platoninėje dalyje galime pamatyti sumuojamas tas transcendentinės tikrovės formas, kurios sudaro giliąją jos šaknį, yra psichinių laukų terpė. Remdamasis savo tradiciniu skirstymu, laikau, kad daiktišką realybę sudaro energetinės substancijos formos, o psichinę realybę - informaciniai laukai bei substancijos. Kitaip sakant, laikau, kad transcendencijoje, jos tolimojoje dalyje, yra kvantiniai laukai, kurie turi informacinį, o ne energetinį ar dinaminį pobūdį, ir sudaro realybės psichinį sluoksnį. Ši savybė nėra tik vidinė pirmapradžio kūno būsena, bet yra kosminis informacinis tinklas, kuris rodo panpsichistinį kosmoso, kuriame gyvename, vaizdą. Ši dalis neturi būti nuvertinama, ir, manau, kad šis eterinis, bozoninis, informacinis sluoksnis turi būti laikomas realumo ir substancialumo vieta tikrovėje, kuri kuria žmogaus oloje mintis, jausmus ir vaizdinius.
Pasiekę pirmą lygmenį ir supratę, kad mintys yra informacinės substancijos daiktai, turime žengti toliau, prie dvasinės žmogaus savasties ir pažiūrėti, koks įmanomas žmogaus juslumo išplėtimas, semiant galimybes iš abiejų krypčių. Žmogaus sandaroje išskiriu tris sluoksnius, kurių išoriškiausias yra energetinės gaublės signalo sukurta vaizdas, vadinamas Aristotelio pasauliu, kuriame matome įvairius regimus ir neregimus daiktus, kurie įkalbinami sąvokomis. Antras sluoksnis yra informacinės gaublės sukuriami artefaktai, kurie jau labiau nutolę į giliąją savasties dalį, ir yra organų kuriami jausmo, prasmės, reikšmės, logikos sumatai. Jie, remiantis prieš tai išdėstyta logika - realesni už daiktus, nes artimesni žmogui, jį kuriančiai šakniai, o kas artimiau, tai ir tikriau. Ir paskutinis sluoksnis yra dvasia, arba kuriančioji gaublė, kuri veikia kaip sietuva, susiejanti tiek fizinę, tiek psichinę dalį. Jeigu kaip pavyzdį imtume sąmonę, tai joje atsispindi visi trys sluoksniai ir visuose juose įmanomas anapusinės realybės suvokimas. Kokia yra tikrovės prigimtis ieškoti galima ne tik išorėje, bet ir viduje.
Taip prieinu prie trečiosios juslės koncepcijos, kuri mąstoma iš Aristotelio sąmonės perspektyvos. Ši sąmonė turi dvi pagrindines jusles, tokias kaip rega ir klausa, sudarančias priekinės sąmonės sumavimo karkasą. Ypač svarbi yra antroji juslė ir juslumas, vadinamas garsu, nes jis yra kalbos, žodžių ir gramatikos, pagrindas. Tai judanti ir judri informacinio juslumo forma, kuri susieja psichikas, daro įmanomą jų formavimą, aprengimą aukštesnio lygio už gamtinį įstatymu. Rega ir vaizdas - dar gamtinio įstatymo forma, o garsai ir kalba - jau antro, kultūrinio įstatymo terpė, kuri kuria skirtingas tautines sąmonės formas, priklausančias nuo konkretaus garsinio kodo. Tačiau tai ne paskutinė juslumo forma, ir, manau, kad įmanomas dar aukštesnio lygio juslumas, kuris jau būtų ekstrasensorinis. Šį juslumą vadinu trečiąja jusle ir sieju su prieš tai išvardintais sąmoningumo sluoksniais. Jeigu norisi vidinį „juslumą" laikyti fiktyviais artefaktais, priešingais tikrovei, reikia permąstyti savo substancijų hierarchiją ir suvokti, kad substancijų realumas ar nerealumas - reliatyvus, vertinamasis supratimas.
Laikau, kad ši trečioji juslė gali ateiti iš trečio, giliausio sumatoriaus sluoksnio, kurį tapatinu su dvasia, juodąja liepsna, savastimi, arba sietuva. Išskiriu tokias šios juslės formas: tulpos ir alpos. Tulpa sukuriama iš vidinių resursų, kurie kaupiami kognityviniuose organuose, ir jos išskirtinis bruožas, atskiriantis ją nuo vaizduotės - tas, kad ji yra priekinėje sąmonėje. Tulpos tai vaizdiniai ir objektai, kurie imituoja išorinį sumatą, bet yra pilnai sukurti žmogaus valios ir nuo jos priklauso. Šis sugebėjimas - svarbus magijoje, okultizme ir ezoterikoje, nes padeda vizualizuoti nematomą, metafizinį pasaulį, jo kosmologiją ir susikurti transcendencijos nematomos dalies simuliatorių. Filosofijoje - tai fiktyvūs objektai, neturintys realumo, trikdantys sąveiką su pasauliu, skatinantys iš bendros realybės vaizdo bėgti į individualų pasaulį ir jame užsidaryti. Alpas laikau išorinėmis projekcijomis, kurios jau ne vidinės sumuojamos organų būsenos, bet išorinės projekcijos, arba sievos. Yra tokios jų rūšys: dvasinė alpa, juslinė alpa ir techninė alpa. Visos jos turimos priekinėje sąmonėje, objektyviojoje bendrosios gaublės dalyje.
Tam, kad pamatytum dvasinę alpą, turi nusiimti signalinę ir informacinę sąmonę ir leisti, kad sujungimą darytų gilioji, dvasinė bendrosios gaublės dalis, kuri pasirodo prieblandoje ar tamsoje, kai netrukdo kiti signalai. Dvasinės alpos leidžia priekinėje sąmonėje matyti hipostratinį artimąjį pasaulį, kuriame veikia paprastai nesuvokiamos struktūros ir gyvūnai. Dvasinėje sietuvoje, ekstrasensoriniu būdu matosi žmogaus apsauginis, energetinis sluoksnis, kuris apsaugo kūną nuo parazitų, neleidžia prasibrauti jiems prie vidinių dalių ir sukelti biologinių / energetinių pažeidimų. Taip galima pamatyti „vorus", „vabzdžius", kurie tik energetiniai ir yra dvasinių alpų kategorijoje. Tai įmanoma dėl to, kad dvasinė sietuva, kurią vadinu juodąja liepsna, sumuoja tik subtiliu būdu ir šis sumavimas užgožiamas energetinių ir informacinių signalų. Tačiau juos nusiėmus, galima gauti dvasinio sumavimo patirčių. Juslinė alpa, tai tikra hipotetinė trečioji juslė, šalia regos ir klausos. Jai atsirasti reikia naujo signalų surinkimo organo, kuris sąveikautų su hipostrata ir mokėtų sumuoti surinktus signalus. Ši trečioji juslė galima kai kuriuose gyvūnuose, kaip ultragarso echolokatorius, elektrinių ir magnetinių signalų sensoriumas ir pan. Paprastai žmogus trečiosios juslės neturi, nebent būtų atsiskyrusio porūšio, apie kuriuos kol kas nežinome arba atsiras ateityje. Ir paskutinė, techninė alpa atsiranda sukuriama psichotroniniais implantais, kurie projektuojami į priekinę sąmonę. Kad tai būtų tikra juslė, reikia, jog būtu sumuojama tikra hipostrata, o ne šiaip koks fosfenas, kaip dirginant akies receptorius arba kuriant neurorecepcinius artefaktus.
Juslumas paprastai sumuoja energetinės gaublės hiostratinius objektus, daiktus, kurie susiję su mendelejevine substancija. Nesumuojami bozoniniai laukai arba informacinės gaublės struktūros, susijusios su visuotine panpsichistine visata, atsakinga už subjektyviosios dalies gyvūnuose sukūrimą. Visi gyvūnai sudaryti iš energetinių ir informacinių substancijų ir turi vidinį ir išorinį „daiktiškumą". Tuo tarpu kiek tai būdinga augalams - nežinoma: ar jie savo pirmapradžiame kūne turi tik energetines substancijas ar ir informacines ir gali sumuoti psichiniu būdu? Tai bus įmanoma atsakyti tik tada, kai bus ištyrinėtas visas substancijų diapazonas, nuo energetinių, informacinių iki kuriančiųjų arba dvasinių. Bet kokiu atveju akivaizdu, kad tikrovės suvokimas pastatytas ant informacinių laukų, nes jie - fundamentas į kurį įstatyta visa likusi tikrovė, kuri sureikšminama tik paskui, įvykdžius interpretacinį apvertimą. Tai grindžiama tuo, kad turi būti žiūrima ne kaip suvokiama, bet kaip veikiama, kur veikiama.
Gyvybės ontologija
Kaip buvo paaiškinta „Angelų dienoje" mitologija ir istorija yra du pagrindiniai civilizacijos psichovektoriaus dėmenys, sukuriantys globalinį tikrovės vaizdą, kuris įrėmina atskirų žmonių ir bendruomenių gyvenimus. Šie du dėmenys yra kultūriniai įstatymai, suformuojantys antrą žmogaus prigimtį, padarantys jį „civilizuotu". Jie koreliuoti su metafizinėmis zonomis, pradedant nuo subjekto, žmogaus psichikos ir baigiant absoliučiu fundamentu, vadinamu Dievu. Istorija ir mitologija civilizacijose sąveikauja įvairiais būdais, turint etapus, kai dominuoja vienas arba kitas dėmuo. Pavyzdžiui, senovėje dominuojanti buvo mitologijos struktūra, kurioje istorija buvo tik anapusinių jėgų valdomas spektaklis, o šiais laikais dominuoja istorija, kuri valdoma mokslinių valstybės institucijų, kuriose mitologija, tik istorinio tyrimo objektas, neturintis sąmonei apibrėžiančios ir formuojančios galios. Laikui bėgant šis santykis gali vėl išsilyginti, ypač ezoteriniuose ir religiniuose kultūriniuose judėjimuose, kur metafizika laikoma pagrindine istoriją ir gyvenimą determinuojančia jėga. Mito metafizinės zonos yra
MZ1 - absoliutas,
MZ2 - klodų telkiniai,
MZ3 - gyvybės klodai, pirmapradis kūnas,
MZ4 - sąmonės klodai, sumatorius.
Šiose zonose kuriama kosmologinė santvarkos sistema, paaiškinanti žmogui, kur jis gyvena, kas jis yra ir koks jo likimas. Tai transcendentinės sritys, kurios į sąmonę įtraukiamos tik „apreiškimu", kurie yra metafiziniai įvykiai gyvenime, kuriuose šiapusinis pasaulis susijungia su anapusiniu. Žmogų apibrėžia du pagrindiniai žinomi įvykiai, turintys metafizinių statusą, vadinami gimimu ir mirtimi. Kas yra „iki" ir „po" yra mito teritorija, kuri pasakojama istorija, peržengiančia šio pasaulio ribas, pakylant į dievų pasaulio erdvę ir pačiam sudievėjant, išsilaisvinus dvasinėms pirmapradžio kūno dalims.
Istorijos zonos yra
MZ5 - pasaulis, atsiveriantis priekinei sąmonei,
MZ6 - subjektas, kuriame formuojamas mito ir istorijos įstatymas.
Šiapusinėje realybėje, kurioje vyrauja kokia nors politinės valdžios samprata ir santvarka, santykyje tarp valstybės ir gyventojų arba tarp vienos valstybės ir kitos formuojasi tam tikras įvykių ir procesų rinkinys, kuriuos sutvarkius prote ir uždėjus ant chronologinės linijos, gaunamas istorijos proceso implantas prote. Jam susiformavus, jis materializuojamas įvairiais išoriniais artefaktais, kaip knygos, filmai, paminklai, monumentai, kurie sudaro istorijos kultūrinę visumą, kuri turi atitikmenį ir prote ir pasaulyje. Istorijos implantas apima visus gyvenimus arba visą gyvenimą nuo žemiausio hierarchinio lygmens, kaip bendruomenės, visuomenė iki aukščiausio, tokio kaip valstybė, imperija ir visa globalinė planeta. Aukščiausias istorijos implanto lygmuo yra planetos istorija, kurioje matome varžybas tarp kelių globalinių galios centrų, kurie konkuruoja dėl valdžios.
Istorija yra dviejų rūšių: archetipinė, kurioje pasakojimas vystomas naudojant fundamentaliais metafiziniais archetipais, kuriuos turi visos pagrindinės civilizacijos; ir faktografinė, pagrįsta įvykių siejimu ir analize, bandant iš jų įžvelgti aukštesnio lygio procesus, formuojamus planetinės valdžios grupuočių. Mitai, atitinkamai, yra kosmogoniniai, antropogoniniai, kurie aiškina, iš kur atsirado visata, kokia jos sandara, kokia žmogaus vieta joje ir koks sąlytis tarp šio, transcendentinio pasaulio, atskiro žmogaus, bendruomenės ir valstybės gyvenimo. Vakarų civilizacijos mitologijoje centrinę vietą užima Biblijos mitologija, kur „Pradžios knygoje" pasakojamas pasaulio sukūrimo mitas, kuris padeda pagrindą visai planetos civilizacijos istorijai. Mito centre yra Dievas, Jahvė, kuris, teigiama, sukūrė pasaulį ir žmogų, nuo kurio prasidėjo centrinė tauta, kuri, būdama Dievo išrinktąja, padeda pamatą visai žmonijos istorijai. Žydų tautos istorija Biblijoje pasakojama iš mito perspektyvos, laikant, kad visų įvykių šaknys metafizinės, gyvybė ir gyvenimas įsišaknijęs transcendencijoje, iš jo kyla ir į jį sugrįžta. Tai bene vienintelė tauta, kuri turi ir mitą, ir istoriją, ir jų santykis toks tamprus, kad visa istorija tiesiog įaugusi į mitą ir transcendenciją. Šio suaugimo pagrindinis bruožas tas, kad transcendencija laikoma turinti valią ir valingomis intervencijomis tvarko žmonių ir tautų gyvenimus, taip jų istorijoms sukuriant metafizinį pamatą. Pagal sątvarologijos formules galimi tokie variantai:
A. Žmogus [valia] - Polis - Gamta - [valia] Dievas
B. Žmogus [valia] - Polis - Gamta - [energija] Klodai
C. Žmogus [energija] - Polis - Gamta - [energija] Klodai
D. Žmogus [dvasia] - Polis - Gamta - [gyvybė] Klodai
Šiose priešpriešose matoma įvairi transcendencijos interpretacija, kuri pereina raidą nuo psichologinės ontologijos, materialios ontologijos prie gyvybės ontologijos. Žmogus gali būti suprantamas kaip valią turintis gyvūnas, kuris savo elgesį motyvuoja psichologiniu būdu, fiziologinių ir socialinių poreikių tenkinimui. Moksle psichologija pakeičiama į neuromokslą, kuris žmogaus vidinio pasaulio aiškinimui naudoja fizikos ir chemijos metodą, elgesį redukuoja į elektrinio aktyvumo sukurtas motorines, fiziologines ir psichines būsenas. Tačiau šiuos du požiūrius į žmogų kaip į gyvūną ir biorobotą galima pakeisti kitu, kur žmogus aiškinamas kaip virš impulsų ir psichologijos esanti dvasia, galinti gyventi aukštesnio lygio metafiziniuose įstatymuose. Ši žmogaus interpretacija susiejama su klodų kaip gyvybės lopšio samprata, laikant, kad nėra skirtumo tarp biologijos, chemijos ir fizikos, kurie sujungiami į vieną visumą kaip vieninga gyvybės teorija, kuri psichologiją ir materializmą susieja į vieną visumą ir visą pasaulį daro gyvu. Tai reiškia, kad visas dirbtinis, mokslo kuriamas pasaulis naudoja kosminėje gyvybėje dalyvaujančią substanciją, pažeisdama jos vientisumą ir darną.
Žinoma, mitologiją kūrė ne viena žydai. Ją turi indai, graikai, skandinavai, baltai. Jų mitologija skiriasi tuo, kad joje nėra tokio didelio susiliejimo su istorija, nes šiose tautose mitas buvo kuriamas nepriklausomai nuo žmonių pasaulio vystymosi. Nė viena tauta nebuvo pasiskelbusi Dievo arba dievų išrinktąja tauta, kurių istorija pilnai įmetafizinta ir yra transcendencijos žinia bei apreiškimas. Tokia, pavyzdžiui, yra skandinavų Pasaulių medžio struktūra, aiškinanti kosmoso sąrangą, apjuosiančią žmonių pasaulį ir jį įrėminančią iš metafizinės krypties. Savo archetipinės istorijos kaip žydai skandinavai nepaliko, tad savo senovinėse formose laikytini neistorine tauta, neturinčia istorinės, o tik metafizinę misiją. Perėjimas prie istorijos dominavimo perspektyvos Vakarų civilizacijoje įvyko daug vėliau. Ankstyviausi bandymai iš empirinių perspektyvų bandantys apžvelgti istorinio paveldo visumą ir jį sutvarkyti buvo senovės graikų istorikų. Vėliau ši tendencija įsivyravo Bažnyčioje, kuri turėjo sukaupusi didelį archyvą, labai patogų istorinių chronologijų kūrimui, ypač Bažnyčios istorijos. Žinoma, Bažnyčia iš pradžių turėjo archetipinę, žydišką istorijos formą, tačiau laikui bėgant tapo aktualu kurti ir faktografinius chronologijų sąvadus. Pilnai ši perspektyva įsigalėjo Vakarų Europoje susiformavus universitetų kultūrai ir atsiradus istorijos „mokslui".
Jeigu gyvybę laikysime trijų pagrindinių dėmenų junginiu - dvasios, įstatymo ir kūno - tai visi mitologijoje vaizduojami veikėjai turi skirtingus šių dėmenų derinius, pradedant dievais, kurie yra dvasiniai, turi Asgardo lygio įstatymą ir yra bekūniai arba turi patobulintą materialią formą; ir baigiant „nykštukais" bei „elfais". Žmogus yra dvasia, turinti aukštą išsivystymą, kuris prilygsta dievų lygiui, tačiau jis apribotas žemo lygio materialiu įstatymu ir netobulu fiziniu apvalkalu. Kitaip sakant, kas kas nors yra vertinama ne pagal išorinį, o pagal vidinį lygį, arba sąmonės kokybę. Dievo sąmonė turi dvasinį įstatymą, valdo klodus, tačiau įkalinta materialiame kūne, kuris ribotas ir netobulas, darantis įspūdį, kad jis išsemia visas Dievo sąmonės galimybes. Norint šį klausimą suprasti teisingai, reikia žiūrėti anapus žodžių ir pavadinimų, kurie yra tik nuoroda į protą ir tikrovę. Nesugebant to padaryti, kapstomasi pačiame paviršutiniškiausiame sąmonės sluoksnyje, kuris skirtas tik tikrovę paversti pasakojimu, reikalingu bendravimui. Tokios dvasinės sąmonės istorijoje atsiradimas, išnirimas iš transcendencijos yra metafizinis įvykis, kuris sukuria proveržį civilizacijoje, keičia jos formą, perspektyvą, galimybes ir veiklos mastą. Kadangi toks įvykis ateina iš anapus, įvykiui pasakoti naudojama mito forma, nes reikia aprėpti anapusinę dimensiją, kuri anapus žmogaus pasaulio ir istorijos. Toks atvejis buvo Jėzus iš Nazareto, kurio gyvenimas istorijoje įgijo mitologinę dimensiją, laikant jį pasiuntiniu iš anapusinės realybės, sukūrusiu centrinį civilizacijos istorijos procesą šalia Romos imperijos ekspansijos.
Civilizacijos sigilas
Ankstesniuose tomuose naudojau terminą „istorijos sigilas", kuriame buvo rodoma tik antitezės dalis tarp mito ir istorijos, tačiau, kaip žinome iš Hegelio dialektikos, yra trys pakopos: tezė, antitezė ir sintezė. Dėl šios priežasties istorijos sigilą papildę trūkstamomis dalimis gauname pilną „civilizacijos sigilą", kuris žymimas rombo figūra. Jos pagrindas yra A kampas, tezė, kuri interpretuojama kaip gyvybė, gyvybės filosofija, sudaranti gyvenimo pamatinę teorinę sistemą, nuo kurios prasideda visos kultūrinės ir civilizacinės evoliucijos. Gyvybė ir gyvenimas yra tas išeities taškas, nuo kurio pradeda visi filosofai ir filosofijos: nuo tiesiogiai patiriamo pasaulio ir savo vidinės realybės, kurioje gimsta pirmapradis santykis su transcendencija, bet dar gyvūno lygyje. Šiai pakopai būdinga gamtos magija, gamtos jėgų garbinimas, animizmas ir totemizmas. Jeigu tai filosofija, tiriama gamta, gyvas pasaulis, suformuluojamos pirmos kosmologinės idėjos ir žmogaus gyvenimo prasmės bei paskirties interpretacijos. Toliau, kai bendruomenė tampa politine, senovės graikų prasme, tezė išsivysto į pirmą antitezės dėmenį, kuris yra istorija, žymima B raide. Kad ji atsirastų, reikalingos tokios sąlygos: kalendoriaus sukūrimas, kalbos susiformavimas, rašto atsiradimas ir tekstų rašymo technologijos, reikalingos duomenų, archyvų kaupimui. Kaip atskiras požiūrio į tikrovę principas Vakarų civilizacijoje istorija susiformavo senovės Graikijoje, kuri archetipinę istorijos formą pakeitė į faktografinę ir tiriamąją. Galutinai šis principas buvo įtvirtintas Vakarų Europos universitetuose, kuriuose turėjo apibendrinti ir chronologizuoti daug praeities paveldo duomenų, kurie buvo surikiuoti į linijinės pažangos istorijos modelį. Priešingas antitezės dėmuo yra mitas, žymimas C, kuris nuo seno buvo civilizacijos formos šaltinis, tačiau iki žydų modelio atsiradimo tai buvo politeizmas, kuris propagavo policentrinę transcendencijos teoriją. Žydai Biblijoje įvedė vieno Dievo koncepciją, kuris yra transcendencijos valdovas ir šeimininkas, valdantis žmones ir tautas, vedimo per istoriją principu ir baudžiantis arba apdovanojantis priklausomai nuo to, kaip žmonės laikosi Įsakymų. Ši Biblijos istorija užbaigiama Dievo įsikūnijimo mitu, kuris atėjo į šį pasaulį gelbėti nusidėjėlių sielų ir civilizacijos istorijai uždėjo archetipinę struktūrą: įsikūnijimas, mokymas, mirtis ant kryžiaus, prisikėlimas ir geroji naujiena, kuri yra visos planetos sukrikščioninimo pagrindas, turintis vykti iki laikų pabaigos, kurį vainikuoja Antrojo atėjimo ir Paskutiniojo teismo idėja, su kuria užbaigiama istorija. Ir D kampas užbaigia civilizacijos teorinio modelio struktūrą antitezės konvergencijos tašku, arba sinteze, kur transcendentinis pasaulis susilieja su istorija į vieną visumą, kuri įsikūnija drakono akyje, matančioje šį ir aną pasaulį viename žvilgsnyje, gnostinėje sąmonės dalyje.
Tai apibendrinama tokioje schemoje:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/06/civilizacija.jpg)
Joje tiek „logikų", kiek yra raidžių ir jų kombinacijų, žyminčių pagrindinius sigilo junginius:
AB - politika, gamtinių bendruomenių judėjimas link polio santvarkos;
BD - imperija, kuri atsiranda tada, kai respublika, vykstant istorijos progresui pereina į globalinę, imperinę fazę;
AC - tikėjimas, paprastų maginių ir okultinių bendruomenių perėjimas prie išvystyto kulto sistemos;
CD - kulto ir tikėjimo virtimas oficialia bažnyčia, pripažįstama politinės valdžios;
AD - atitrūkusios civilizacijos sąveika su vietinėmis, gamtinėmis bendruomenėmis, santykis tarp planetinio ir vietinio lygmens;
BC - valdžios ir religijos santykis, konkuruojant dėl galios, rodant priešiškumą arba palankumą.
Šis sigilas rodo tokias civilizacijos evoliucijos pakopas: pamatinės vietinės bendruomenės; divergencija į istorinę ir metafizinę begalybę; ir galiausiai begalybių konvergencija bei susiliejimas. Ši konvergencija drakono akyje, baltojo drakono civilizacijoje galima santykiniu arba absoliučiu būdu, kai vyksta teorinė sintezė tik gnostinių implantų lygmenyje ir yra daugiau valstybės diegiama ideologija, su kuria ji formuoja civilizacijos psichovektorių; ir absoliuti, praktinė sintezė, kuri yra ne teorinė bet techninė. Teorinės sintezės drakono akyje daugiau juodojo drakono civilizacija, turinti silpnąją formą arba mažą hipostratos informacinio ploto atskleidimą; o techninė sintezė yra stiprioji forma, būdinga mokslui, kur vyksta tikras hipostratos atvėrimas, kuriame ją sugebama paversti manipuliuojama substancija. Tokių sintezių Vakarų civilizacijos istorijoje buvo keli atvejai, pradedant žydų tautos sandora su Jahve, kuri pasakojama juodojo drakono rašytiniame monumente, vadinamame Biblija. Ši sintezė turėjo du etapus: judėjišką ir krikščionišką, kur paskutinis, Naujojo testamento pavidalu, iš antitezės į sintezės fazę perėjo tada, kai krikščionybė buvo padaryta Romos imperijos valstybine religija, taip sujungiant istorinį ir mitologinį projektą, kurio ekspansija vyko minkštosios ir kietosios galios priemonėmis, vykdant invaziją į pagoniškus kraštus. Filosofijoje ši sintezė, bet dar juodojo drakono lygyje, įvykdyta G. Hegelio filosofijoje, kur jis istoriją laiko absoliučios dvasios sklaidos arena, kuri, vis geriau pažindama save, veda prie aukščiausio civilizacijos taško, „dvasios" maksimalaus atsiskleidimo šiame pasaulyje, sujungiant mito ir istorijos realybes, pilnai viena kitai atvertas ir susietas maksimaliu susiejimu. Mokslas iš pradžių kuriamas kaip istorinis projektas, kuris siekia atsiriboti nuo mito, nuo transcendencijos, deklaruodamas savo empiriškumą, faktiškumą, įrodomumą. Tačiau sugebant užgriebti vis daugiau hipostratos ir padarius čia tikrus proveržius, mokslas vėl atsigręžia į transcendenciją ir ieško santykio su ja jau kitos ideologijos rėmuose - ekspansijos ir užkariavimo. Maksimali mokslo ir transcendencijos sintezė yra baltojo drakono civilizacija, kurios dabartinė stadija vadinama optimistiniu transhumanizmu, kuris ypač populiarus JAV, kuri norėtų būti šios civilizacijos centru planetoje, arba išrinktąja „tauta", panašiai kaip žydai savo Dievo tautos istorijoje, bet dabar jau mokslinėje tikrovės interpretacijoje. Prasidėjus šiai fazei JAV sugrįžtama prie pradmenų: magijos, mitologijos, religijos, kurios suliejamos su mokslo atradimais, fantastinėmis technologijomis, kurių galimybės prilygsta senoviniams burtams, kurie šiais laikais jau ne norimi, bet realiai valdantys hipostratinę tikrovę, nes ji atskleista ne įsivaizduojamu, bet tikru atskleidimu.
Baltojo drakono civilizacija būtų tarsi koks žiedas, juosiantis visas tris bendruomenių formas: gamtines, politines ir religines, sukuriant joms teorinį pamatą ir įstatant į rėmus, kurie padeda neišklysti iš kelio, kuris veda žmonių rūšį į tikrą išsiaukštinimą ir klestėjimą. Gamtinės ir religinės bendruomenės būtų centre, sudarančios tautos branduolį; politinė būtų santvarka garantas, sudarantis sąlygas kurti laisvą ir pasiturintį gyvenimą; o baltojo drakono civilizacija yra planetos sargai, kurie kuria strategiją planetos vidinių procesų vystymui ir gina nuo išorinių grėsmių, kurios taip pat realios ir nuo kurių apsiginti reikia avangardinių technologinių. Yra pasakojami gandai, kad ši atsiskyrusi civilizacija sąveikauja su žmonija netinkamai, laiko žmogų tik vergu ir išnaudojamu resursu, tačiau kaip yra iš tikro žino tik tiesiogiai susidūrę su šia civilizacija, blogąja arba gerąja prasme, ir norėtų savo problemas įrašyti į svetimą sąskaitą. Tarp paprastų žmonių ir elito - gana didelis išsivystymo skirtumas, kuris matuojamas drakono akies atvėrimo lygiu. Drakono akis iš dalies yra įgyjama sąmonės forma, turint galimybę prieiti prie centrinių civilizacijos doktrinų ir intensyviai mokantis, tačiau kadangi mokymasis ne tik teorinis, bet ir praktinis, daug kas tam neturi galimybių. Kita vertus, nemažiau svarbios ir įgimtos sąmonės savybės, kurios yra padidinti proto sugebėjimai, aukštas intelektas, dvasinis išsivystymas, kurio neįsidėsi nei žinių, nei prietaisų priemonėmis. Dar pridėjus technines galimybes, tokias kaip proto moduliai, kuriuos vadinu eteriniais psichikos integratoriais, protai tampa neprilygstami ir nenukonkuruojami. Žinoma, protas - ne viskas, bet turint valdovo pareigas be šių priemonių nesugebėtų dirbti nė vienas žmogus, tad darbo pasidalinimas yra neišvengiamas.
Hipostratos, arba transcendencijos, šeimininkais nori būti visi, tačiau ar tokia „tauta" yra, nėra žinių. Matome, kas norėtų būti - amerikiečiai, rusai, kinai, - tačiau koks jų tikras vaidmuo, žiūrint paviršutiniškai suprasti neįmanoma. Ką daryti geriausia Lietuvai - kitų skyrelių tema, iš dalies atskleista, iš dalies atskleisima ateityje.
Universalus filosofijos istorijos modelis
Istorijos atsiradimas civilizacijoje turi dvi pagrindines prielaidas: kalendorinė gyvenimo santvarka, kurioje astronominis, sezonų kalendorius pakeičiamas į matematinį, kuriame laikas paprasčiausiai skaičiuojamas skaičiais, atsietais nuo tikrovės: metai dalinami į dvylika mėnesių, mėnesiai, į savaites, o savaitės - į dienas; ir didelis paveldo kiekis, kuris išdalinamas chronologiškai, į laiko juostą, kurioje ieškoma „raidos", „vystymosi", formalių epochų, erų ir pan. Taip galvoje esantis laiko skaičiavimo kalendorinis metodas sujungiamas su faktais ir įvykiais, kurie išanalizuojami, sugrupuojami ir suformuojami į galvoje ir testuose esantį „istorijos" vaizdinį. Iš to išplaukia, kad istorija sukurta, įgyta, užauginta, jos savaime, kaip natūralios duoties, nėra, o tai savo ruožtu reiškia, kad jos gyvenime galėtų ir nebūti - žinomas didelis civilizacijų skaičius, kurios gyveno neistoriškai, jų pasaulio ir gyvenimo samprata buvo statiška, įaugusi į gamtą arba transcendenciją.
Kadangi esame civilizacijos derliaus surinkėjai, turintys didelius aruodus paveldo, galime kurti sistemas, istoriją, ieškoti raidos dėsningumų ir bruožų. Vienas iš tokio paveldo rūšių yra filosofija, kuri, kaip sakoma, prasidėjo senovės Graikijoje ir tęsiasi iki mūsų dienų. Į visus filosofijos „įvykius" galime žiūrėti taip, kaip jie atsiveria, susiejant su geografine vieta, sociokultūrine aplinka ir kiekvieną filosofą tirti iš viršistorinio taško, siedami jo įžvalgas su pačia tikrove, didesniu ar mažesniu laipsniu atveriama kiekvieno autentiško filosofo apmąstymuose. Tačiau galime pabandyti į šį gyvenimo ir kūrybos principą pažiūrėti iš laiko perspektyvos, kurioje visa filosofija įgyja tam tikrą išorinį stilių bei formą, kuri leidžia daryti sąsajas, išvedinėti paraleles, matuoti „pažangą" ar „atžangą", ieškoti paslėptos universalios sistemos. Dėka universitetų kultūros atsirado trys profesiniai sluoksniai: filosofai, filosofijos tyrinėtojai ir filosofijos istorikai. Tiriant filosofiją, galimą į jos atskleidžiamas idėjas pažiūrėti iš esmės, bandant paaiškinti iš kokios patirties ji kyla ir ką svarbaus filosofas turi pasakyti. Tada, išsiaiškinus apie ką įvairūs filosofai šneka ir rašo, galima juos lyginti, sieti ir kurti chronologines grupes, istorines mokyklas. Apie tai galima paskaityti G. Kabelkos monografijoje „Lietuvos istorijos istoriografija" (2016).
Kaip jau buvo galima suprasti, remiuosi dviem pagrindiniais filosofais, F. Nietzsche ir A. Šliogeriu, kurie turėjo savo filosofijos istorijos sampratas, galimas susieti su filognozijos koncepcija. Savo požiūrį į istorijos implanto formavimą F. Nietzsche išsakė knygoje „Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui" (1874), kurioje jis išskyrė trys praeities įforminimo būdus: monumentalųjį, antikvarinį ir kritinį. Pats F. Nietzsche savo filosofiniame projekte naudojo kritinį istorijos tyrimo metodą, kur jis filosofiją redukuoja į jos universalų metafizinį / psichologinį branduolį, kurio kilmė, evoliucija ir žlugimas yra pagrindinis istorijos variklis. Šiam branduoliui pavadinti jis turėjo terminą „metafizinės vertybės", kurios projektuojamos į gelmę, kurį laiką gyvuoja, bet ilgainiui prarandą galią, nuvertėja ir žlunga. Taip jis analizavo visą Vakarų filosofijos istoriją, kuri turėjo galingą startą Graikijos civilizacijoje, bet paskui, įvedus krikščionišką metafiziką buvo sugadinta, ir pasiekė pabaigą F. Nietzsches gyvenimo metu. Filosofo uždaviniu tapo suduoti krikščioniškai metafizikai ir teologijai galutinį smūgį, ir sugrįžus į pradžią, prie ašinės sąmonės būsenos, sukurti tokias vertybes, kurios būtų nepriešiškos gyvenimui. Pažiūrėjus iš dar platesnės perspektyvos, atsiveria daug tikslesnis vaizdas, kuris jau mąstomas iš filognozijos modelio, tačiau šioje vietoje užtenka tokios istorijos „kūrimo" metodo apžvalgos, kuris apibrėžiamas kaip kritika arba destrukcija.
A. Šliogeris turėjo panašų filosofijos istorijos formulavimo principą, tačiau rėmėsi kitu filosofijos modeliu, kurį laikė centriniu formuojant istoriją. Šią savo koncepciją jis išdėstė knygoje „Transcendencijos tyla" (1996), kurioje atskleidė savo ankstyvąją sątvarologiją. Jo manymu, istorijos progresas buvo lemiamas „substancinio individo" vaizdinio, kuris atsirado senovės Graikijoje, pasiekė savo klasikinį pavidalą ir vėliau visiškai degradavo, iširo. Savo tikslu A. Šliogeris iškėlė klasikinės substancinio individo formos sugrąžinimą ir bandymą pakartoti civilizacijos suklestėjimą, kuris senovės Graikijoje buvo įmanomas dėka šio metafizinio ir etinio principo. Norint suprasti šią idėją, reikia suvokti, kas yra „substancinis individas". Tai dvinaris darinys, kuris turi formaliąją (individas) dalį ir materialiąją (substancija) dalį. Forma yra grynasis transcendentalumas, o materija - tai materialioji transcendencija, pirmieji pradai bei arche. Iš pradžių jie mąstomi atskirai, bet paskui sujungiami į vieną esinį, kaip būties-esinio dvisklaida, sujungta į vieną daiktą. Taip vaizdinys įgyja tobuliausią klasikinę formą, kuri, projektuojama į skirtingas metafizines zonas, keliauja per istoriją. Graikams substanciniu individu buvo daiktas (Aristoteliui), hilemorfizmo teorijoje; įvykus krikščioniškai revoliucijai, ši idėja buvo nukelta į metafizinę gelmę, į Dievą kaip pavyzdinį daiktą. Tuomet, pradedant nuo R. Dekarto, šis vaizdinys pradeda irti, sugrįžtant iš gelmės prie subjekto, prie jo minčių pasaulio, kur substanciniu individu tampa žmogus, turintis nemirtingą sielą. Tačiau laikui bėgant šis vaizdinys pradeda irti, degraduoti, jo saistančioji galia susilpnėja iki minimumo, taip paliekant likimo valiai daiktą, Dievą bei žmogų. Sugrįžtama prie materializmo, kuris turi dvi formas: sensualistinę ir ekonominę. Sensualizmui didelę reikšmę turi psichologija, iracionalizmas, o politekonomikai - galios / turto santykiai, remiami utilitarizmo ideologija. Taip pasiekiamas žemiausias taškas Vakarų filosofijoje - kaip ir F. Nietzsche'ės metafizinių vertybių maksimalaus nuvertėjimo būsenoje, kurią jis vadino nihilizmu, - kurio padarinys yra civilizacijos dekadansas, kuriame A. Šliogeris bando mąstymą sugrąžinti prie pradų, sugrįžti į pradžią, į tą vietą, kurioje pradėjo senovės graikai, ir pagrįsti atsikūrimo procesą, vadinamą neometafizika, kuri turėjo paskatinti civilizacijos atgimimą.
Filognozijoje istorija mąstoma tokioje pat perspektyvoje, bandant kritiškai peržvelgti visą civilizacijos paveldą, bet dabar jau neapsiribojant tik filosofija. Imamos visos buvusios civilizacijos formos: magija, mitologija, herojinė religija, filosofija ir mokslas ir bandoma nustatyti universalų metafizinį branduolį, kuris lemia tai, kokią formą turi civilizacijos psichovektorius, naudojamas gyvybės proceso gnostiniam apibrėžimui, įforminimui. Tai santykis tarp imanencijos, vadinamos mažąja sieva (MS) ir transcendencijos, vadinamos didžiąja sieva (DS), tarp kurių vyksta abipusė sąveikia: transcendencija kuria imanenciją, o imanencija transcendenciją pažįsta, įtraukdama ją į vidų. Pagal mano modelį, civilizacijos mastelis priklauso nuo to, koks procentas transcendencijos „apreikštas" ir kiek žmogaus valios primesta transcendencijai. Pagal tai civilizacijos skirstomos į silpnąsias, paviršines, kurios turi tik kultūrą ir stipriąsias, gelmines, kurios išvysto techniką. Aukščiausias sąmonės pakilimo laipsnis, pasak filognozijos teorijos, yra Baltojo drakono civilizacija, kuri maksimaliai imanentizuoja transcendenciją ir suranda jos technologizavimo pusiausvyros tašką. Šis istorijos modelis tik iš dalies kritinis, nes juo nesiekiama jokios destrukcijos. Tai greičiau probleminis istorijos formulavimas, kuriame keliamas klausimas, kokia ateitis turi būti pasirinkta, koks kelias planetai yra geriausias. Istorija - tai dėsningas branduolinės sątvaro struktūros raidos procesas, kuris veda žmoniją į priekį prie vis geresnio tikrovės supratimo, kuris perėjo minėtus raidos etapus ir ateityje turi surasti dar geresnius bei pažangesnius.
Istorijoje nėra jokio dėsnio ar būtinumo, žmogus istoriją kuria kaip laisva asmenybė, kuri turi sugebėjimą ir teisę rinktis kokios nori ateities planetai. Mano manymu, geriausia laikytis pusiausvyros tarp laisvės ir būtinumo, nes laisvę maksimalizavus, civilizacija sugriauna pamatą, ant kurio stovi gyvybė, žmonijai pereinant prie dirbtinio daikto garbinimo; o laisvės atsisakius, žmogus praranda savo kūrybines galias, kultūrą ir nusirita į nepakeliamą, gyvulinį civilizacijos lygį, kuriame viešpatauja vergovė, smurtas ir prievarta. Tai labai svarbu sujungus MS su DS į vieną vaizdinį žmoguje, nes toks žinojimo lygis, vadinamas baltojo drakono akimi, suteikia neribotą galią, o tai reiškia ir galią griauti. Todėl laisvė ir būtinumas pusiausvyroje turi susiformuoti į galingas reguliatyvines idėjas, kurios palaiko pusiausvyrą tarp Žmogaus ir Gamtos, kuri leidžia gyventi dievų gyvenimą darnoje ir gėryje.
Giluminis žmogus
Šiame skyrelyje pakalbėsiu apie žmogaus metafiziką, kurioje gali vyrauti dvi tendencijos, tokios kaip įsigelminimas arba įsipaviršinimas. Kai žmogaus protas nori patirti savo gelmę, jis išsiima iš išorinio pasaulio, iš jo ekstensyviojo dėmens ir žiūri, kas jis yra viduje, kokia jo giluminė šaknis, arba arche. Jeigu žmogų domina ne jis pats, bet išorinis pasaulis, jis formuluoja ekstensyvųjį modelį, kur mintis juda tik paviršiumi, nuolat žengdama anapus horizonto. Tas paviršius iš pradžių būna planeta, po to kosminė erdvė. Tiek į gylį, tiek į erdvę žmogus kol kas dar negali pasigirti dideliais pasiekimais, nes civilizacija - tik proveržio pradžia. Šiame tekste mane domina gelminė žmogaus kryptis, kurioje pateiksiu visą preliminarinį metafizinį žmogaus modelį, kuris gylinasi į žmogaus metafizinę šaknį, ją bandant išreikšti viena struktūra, vadinama „žmogaus formule".
Apibendrinant visas pateiktas idėjas, formulė tokia:
MZ1 [JL] → MZ2 [KT → Transcendencija] →MZ3 [ST → [EG + KG + IG]] → MZ4 [S → Laisvė] → MZ5 [A + Z] → MZ6 [MS → [Istorija + Mitas]] → G [Laisvė + Būtinumas]
MZ - metafizinė zona,
JL - juodoji liepsna,
KT - klodų telkiniai,
ST - sietynas,
EG - energetinė gaublė,
KG - kuriančioji gaublė,
IG - informacinė gaublė,
S - sumatorius,
A - tautos zonos,
Z - valstybės organizacijos zonos,
MS - mažoji sieva,
G - gyvenimas.
Tai gelminis žmogaus gyvenimo modelis, kuris gali būti aiškinamas įvairiais būdais: gali būti palinkęs į mitą, transcendenciją - religijų būdingas požymis; gali būti pasviręs į istoriją, laikinę ekspansiją paviršiais - labiau būdinga politinei, imperinei tendencijai. Kas konkrečiai žmogus yra priklauso nuo to, koks jo statusas MZ5 zonose, tai yra tautoje ir valstybėje - nuo to priklauso turtinė padėtis, veiklos masto galimybės, įtaka. Dalis, kuri vadinama gyvenimu, suprantama kaip įrėminta pasaulinio arba metafizinio polinkio. Gilesni žmogaus dėmenys jau yra gyvybė, jos metafizinė šaknis, kuri gali būti tiriama, pažįstama arba paprasčiausiai vertinama, kaip tai darė F. Nietzsche - sveika ar nesveika prigimtis, kylanti ar smunkanti gyvenimo linija. Nesveika prigimtis yra vidinis išsigimimas, kuris kuria silpną, dekandentinę kultūrą, atsisako viešpatauti; o stipri natūra - priešingai: kuria klestinčias ir valdyti planetą linkusias gyvenimo formas. Kultūra gali turėti stimuliuojanti gyvybę poveikį, o gali ją žlugdyti ir slopinti. Pasak F. Nietzsche'ės, jeigu kūrėjai, genijai yra dekandentinės prigimties, jie savo „valią" primeta visai likusiai tautos daliai, juos nordami „pagerinti", bet, vietoj to, sugadina. Tai daugiau pasakytina apie prigimtines civilizacijas, kurios gyvena senoviniu stiliumi ir nori savo tradicinę formą išsaugoti amžiams. Jos esmė ta, kad gyvybės metafizika - neišsivysčiusi, tik liaudies pasakų lygio, ko nepagerina net filosofija ir mokslas. Tuo tarpu, jeigu įsigali tikras gyvybės pažinimas, kur įlendama į jos genetiką, sukuriama pagrindinė biologinė „evoliucijos teorijos" ideologija, suformuluota Č. Darvino, atsiranda galimybės daryti tikslines intervencijas, kuriose gyvybė vystosi ne vien pagal gamtos dėsnius, bet ir formuojama žmogaus valios. Tampa aktualiu klausimas, ar toks kišimasis į „gamtos" natūralų veikimą etiškas ar ne.
Gyvybės veiklos mastas priklauso nuo to, kiek ji apie save į savo vidų, protą, įtraukusi informacijos, kaip sugeba save formuoti, patobulinti tiek išoriniu, tiek vidiniu būdu. Įsigylinimas į MZ2 teritoriją reiškia techninės civilizacijos milžinišką veiklos masto išaugimą, kuris susijęs su energijos, transporto, skaičiavimo technikos ir ryšio priemonių technologijomis. Čia vystoma dirbtinė gyvybė, kuri norima androidinės formos, kad imituotų žmogų, kuris turi dirbtinį kūną kaip judėjimo priemonę ir kompiuterį, kuris būtų technogyvūno protas. Kol šis sujungimas bus padarytas pilnu padarymu - ne tiek daug laiko: pirmi efektyvūs prototipai bus iki šimtmečio pabaigos. MZ3 zona - tai biologinė žmogaus šaknis, kuri tiesiogiai susijusi su jo gyvybe, kuri valdoma genetikos, ir yra organinis „augalas". Šioje vietoje taip pat siekiama patobulinimų, kuriuos norint padaryti efektyvius, turi būti pasiektas ląstelinis ar intraląstelinis lygmuo. Tam reikalingos molekulinės technologijos, valdomos kompiuterių algoritmų ir turinčios naudingų funkcijų. MZ4 zona yra ta vieta hipostratoje, kuri kuria sąmonę ir vadinama informaciniais laukais. Šie laukai - natūrali supančios aplinkos dalis, tik sąmonėje nerodoma ir kol kas neišmatuojama jokiais prietaisais. Šioje vietoje taip pat galimos biologinės nanotechnologijos, kurios psichoformas valdo neurobiologiniu būdu, primetant gyvūninius organizmo šablonus. Tai vieta, kurioje kuriama sąmonės teorija, psichotroninės kontrolės technologijos, patobulinimai arba pabloginimai.
Vienas iš svarbiausių fundamentalių sąmonės bruožų yra jos laisvė erdvė, kuri rodo, kad žmogus nėra pilnai iš išorės determinuotas, ir kiekvienoje situacijoje apsibrėžia pats, pagal savo vidinį laisvės jausmą. Žinoma, jis turi polinkius, elgesys rodo tendencijas, kuriose vienos kryptys labiau akcentuotos už kitas, tačiau fundamentalus faktas, kad žmogus sugeba rinktis ir dažnai privalo rinktis pats, savo atsakomybe - akivaizdus. Vienoks ar kitos psichovektoriaus akcentavimas laisvei primeta stilių, formą, tačiau žmogus vis tiek yra savo pasaulio šeimininkas. Be abejo, tikrovė uždeda laisvei didelius apribojimus, ir kiek juos žmogus sugeba įveikti, priklauso nuo to, kiek jis tą tikrovę pažinęs, sugeba pajungti savo valiai ir panaudoti veiklos masto išplėtimui. Žmogui pažinus transcendenciją, atvėrus savo drakono akyje jos giluminius klodus ir technologizavus, kas su tuo padaroma, priklauso nuo civilizacijos projekto, žmonijos strategijos, pasirinktos viešpatavimo formos šiapusinėje karalystėje. Šioje vietoje reikia prisiminti mažosios sievos teoriją, kurioje aprašoma mažoji žmogaus psichika, kurios prote turi būti įdiegtos reguliatyvinės idėjos, kaip civilizacijos etikos pamatinės koncepcijos. Manau, kad šios idėjos yra laisvės ir būtinumo pusiausvyra, kuri turi būti nustatyta teisingose proporcijose, maždaug centre, kad žmogus apakintas savo begalinių galimybių ir valdžios, nesumanytu užsiimti visko, išstumiant gyvybės pamatą iš neliečiamos tikrovės statuso, kuriam žmogus užsimanytų primesti savo valią, perdaryti save pagal kokį nors išsigimusį, technofašistinį projektą.
Imant kaip pavyzdį F. Nietzsche'ę, tam, kad „pagydytų" gyvybę, jis siekė išmetafizini gyvenimą, išimant iš jo visą metafizinę moralės sistemą ir sugrąžinat vadinamąjį „gamtinį įstatymą". Kitaip sakant, jo sprendimas buvo natūralizmo, sensualizmo grąžinimas, gyvenimą statant veikiau ant instinkto negu proto. F. Nietzsche'ei tai buvo sveikatos ir galios simbolis, kur klausimai sprendžiami neprarandant prigimtinio sveiko proto, remiantis natūraliai įgimta gyvybės išmintimi. Ši išmintis reiškiasi tiek paprastame gyvenime, tiek kultūrinėje kūryboje, kuri natūralistinė, orgiastinė ir ekstazinė. Tai F. Nietzsche vadino dionisiškuoju pradu. Bendruomenių organizavimo principas - natūralus, genealoginis, kur galios centrai - pagrįsti kraujo ryšiais, klanais, gentimis, kuriose stipriausias „egzempliorius" tampa lyderiu, valdovu, kuris vadovaujasi ne protu, profesija, bet tradicija. Aukščiausias organizavimosi lygis pasiekiamas tautoje, kuri turi savo kunigaikštį arba karalių, įrėminančiu tautą tiek politiniu, tiek metafiziniu būdu mitologinėje tikrovės koncepcijoje, kurios transcendentinė „ranka" veda tautą per istorijos labirintą, į nežinomą ateitį. Tai erdvinė koncepcija, kuri buvo būdinga senovės tautoms. Tuo tarpu F. Nietzsche'ė svorio centrą nusprendė perkelti iš mito į istoriją, kuri visa būtų šiapusinė, šiapus horizonto, kur horizonto riba yra Žemė. Tai reiškia, kad nustatinėdamas naujas vertybių lenteles, jis norėjo įstatyti sąmonę į laiką, procesą, progresą ir susieti jį su paviršine, erdvine ekspansija, kitaip vadinama planetinės imperijos kūrimu. Jis norėjo, kad tokia tauta lyderė būtų vokiečiai, tačiau jo manymu, iki to jiems labai daug trūksta ir jeigu nereformuos savo civilizacijos sampratos, jie planetoje bus ne valdovai, bet valdomieji, arba vasalai.
Filognozijoje ši teorija - viena centrinių. Taip pat ji svarbi todėl, kad ji aktuali Lietuvai, kuri turi rinktis savo kelią istorijoje, didelių pokyčių ir iššūkių akivaizdoje. Informacija reikalinga tam, kad darant šį pasirinkimą, nebūtų padaryta klaida, išmušanti Lietuvos istoriją iš sėkmingos trajektorijos.
Psichopatijos ir sociopatijos apibrėžimas
Tyrinėjant globalinių santvarkų modelius, naudinga įvesti šiek tiek psichologijos žinių, kurios reikalingos žmonių ir elgesio tipologizavimui. Aptarsiu susijusias psichopato ir sociopato sąvokas, rodančias negatyvų žmogaus tipą socialine prasme, kuris į pasaulį ir visuomenę įneša, ardymą, destrukciją, prievartą ir smurtą. Patys žodžiai rodo, kad kalbama apie sutrikimą, kuris turi dvi reiškimosi vietas: psichiką ir visuomenę. Įdedant į sievos modelį, galima teigti, kad psichopatija susijusi su visais keturiais vidiniais, galvos srityje ir kūno srityje iškylančiais psichovektoriaus kompleksais: A - charakteris, asmenybė; B - protas, logika; ir C - jausmai, emocijos ir E - lytinė sistema. Vadinasi psichopatija turi visus šiuos komponentus, kurie pervesti į elgesį, rodo negatyvumą kito asmens atžvilgiu. A komponente tai nedraugiškumas, arogancija, savęs pervertinimas, panieka. B komponente tai teorinės ir ideologinės destruktyvios idėjos, kurios savo elgesį grindžia ne charakterio patologija, bet klaidinga logika, netiesa prote, pavyzdžiui, elitizmu, rasizmu, šovinizmu, kultūriniu konfliktu, mizoginija ir pan. C komponente tai neapykanta, panieka, patyčia, žiaurumas, sadizmas ir kiti jausminiai / emociniai sumatai, iš kurių kyla socialinis priešiškumas. E komponentas - tai lytinis poreikis, kuris sukuria psichologinį troškimą, nukreiptą į save ar kitą. Tada, kai šie psichikos bruožai projektuojami į išorę, į visuomenę elgesiu, jie pavirta į sociopatiją, kuri ardo tarpusavio santykius, trikdo socialinę harmoniją, įnešą į gyvenimą blogį.
Šią projekciją patogu aprašyti naudojant dvivietę sąmonę, vadinamą uliumu, kur vienoje dalyje yra Aš, o kitoje - Kitas. Apsibrėžinėjant psichovektoriui, tarp šių dalių susiformuoja tam tikras santykis, kuris turi arba priėmimo savo pasaulyje arba išstūmimo iš savo pasaulio kryptis. Norint šiuos sąveikos tipus formalizuoti, naudinga įvesti bazinę parametrų sistemą, kurie apibrėžia, kas yra Kitas ir kas esu Aš. Šis apibrėžimas daromas naudojant visiems žinomą penkių prigimtinių teisių struktūrą: gyvybė, laisvė, privati nuosavybė, laimė ir orumas. Gyvybė yra biologinė savybė, kurią turi visi gyvūnai, ir į kurią įeina visos psichologinės ir fiziologinės funkcijos, kaip maitinimasis, seksas, bendravimas ir pan. Psichologinės teisės yra laimė ir orumas, kurie susiję su teise gyventi gerovėje ir laisvėje ir nebūti žeminamais tarpasmeninių santykių lygmenyje. Laisvė yra socialinės santvarkos dimensija, kurioje draudžiama kitą žmogų turėti vergovėje arba nelaisvėje, riboti gyvenimą ir saviraišką. Privati nuosavybė susijusi su kūryba ir ekonomine veikla, kurios rezultate kaupiamas turtas, žmogus auga visuomenėje į vis aukštesnį turtinį statusą. Sociopatija reiškiasi tuo, kad pažeidžiama viena iš kurių nors išvardintų neatimamų teisių, turinti tikslą tenkinti savo patologinės asmenybės poreikius ar paprasčiausiai, dėl įgimtos patologijos nesuvokiant, kas leistina, o kas ne. Viskas fozmalizuojama taip:
Aš [A-B-C-E → noras - orumas, laimė, privatinė nuosavybė, laisvė, gyvybė] Kitas
Jeigu A-B-C-E parametrai yra psichopatiniai, kurie suišorinami noru, troškimu, siekimu, aistra, jie pavirsta į atvirą sociopatiją, kurie kėsinasi į pagrindines egzistencijos kokybes. Ji gali reikštis tarpasmeniniuose santykiuose, socialinėse klasėse, santykiuose tarp valstybės ir piliečių, sąveikose tarp skirtingų kultūrų, tikybų, tarp tautų, valstybių, civilizacijų. Jeigu kaip pavyzdį imtume kultūrinę arba tapatybinę sociopatiją, rodančią agresiją, priešiškumą, panieką, patyčią, jos kilmė yra proto / ideologijos komponentas, kai konfliktuoja skirtingos pažiūros, loginis pasaulio struktūrinimas, kurio pagrindu Kitas tampa taikiniu minėtose kompozicijose. Kultūringa diskusija yra tada, kai ji vyksta protų lygyje B1 prieš B2, bet nepereinant į terorą, persekiojimą, kėsinimąsi į turtą, laisvę ar gyvybę. Nepritarti, diskutuoti, ginčytis, kritikuoti - nėra sociopatija, tačiau kai reikalaujama pažeisti prigimtines žmogaus teises, kitą apriboti, sumažinti, pažeminti, diskriminuoti - tai jau sociopatija. Akivaizdu, kad sociopatija gali būti žemo intelekto, tada neapykanta paprasčiausiai realizuoja savo gyvulines reakcijas, o kai ji aukšto intelekto - jai būdingas fanatizmas, idėjinis ir ideologinis aklumas, nesupratimas, neįsigilinimas, empatijos stoka. Taip pat aukštas intelektas gali turėti žemą kultūrinį išsiauklėjimą, aroganciją ir mandagumo stoką.
Iš esmės, galima sakyti, kad sociopatija yra teisingumo pažeidimas sievoje, kur kitas nepriimamas į savo vidinį psichologinį pasaulį dėl formos neatitikimo, skirtumų, vidinių sutrikimų, kurie neleidžia harmoningai bendrauti ir būti kito atžvilgiu nusiteikusiu pozityviai. Bazinė teisingumo savo psichikoje norma yra 50-50 Aš-Kitas psichologinėje struktūroje. Maksimalus neteisingumas ir sociopatija yra Aš [100 - 0] Kitas, o apvertus - maksimalus neteisingumas yra Aš [0 - 100] Kitas. Į nulį įeina visiškas orumo, laimės, laisvės, turto, gyvybės komponentų inulinimas, kai žmogus ar organizacija priverčia gyventi nulinėse visų teisių būsenose, kai egzistuoji tik iš malonės ir tiek, kiek leidžia šeimininkai. Norint parametrizuoti dar tiksliau, galima žiūrėti, kiek kiekviena teisė turi procentų ir kiek žmogus yra įnulintas. Gyvybė - 15, laisvė - 15, turtas - 10, laimė - 5, orumas - 5. Sociopatinis pažeidimas gali būti nedidelis, o gali būti ir maksimalus. Kadangi procentai skaičiuojasi kaupiamuoju būdu, tai paskutiniai 15, kurie yra gyvybė, gali būti paisomi, kaip socializme, tačiau pažeidžiama laisvė, turtinės teisės ir žmogus gyvena vergo gyvenimą, kuris išskyrus savo gyvybę neturi nieko. Gyvybės atėmimas, akivaizdu, yra pilnas įnulinimas, kuris rodo pilną išėmimą iš žudiko psichikos, kuris savo psichovektoriuje tavęs savo pasaulyje nepriima kaip turinčio teisę gyventi ir medžioja net jeigu esi anapus horizonto ir netrukdai jokiu objketyviu trukdymu asmeniniame gyvenime.
Tas pat galioja ir tarpvalstybiniuose santykiuose, kur gali būti nacionalistinis arba imperialistinis psichopatijos pagrindas. Toks yra Rusijos ir Ukrainos karo principas, kurį galima įvardinti kaip planetinio mastelio psichopatiją ir sociapatiją, kurioje imperialistinis siekis pagrįstas B-A komponentais ir yra racionalizuota psichopatija, kuri grindžiama protiniais argumentais, politine, nacionalistine ar imperialistine ideologija. Tai sociopatija, kuri pagrįsta galia, galios pranašumu, todėl neužkardoma ir nenubaudžiama. Toks galios pagrindu vykdomas amoralumas buvo propaguojamas F. Nietzsche'ės filosofijoje, kurioje jis tvirtino, kad žmonės neturi jokių teisių ir vertės, kuri nustatoma galios centro pagal tai, kokia jos strategija ir projektas gyvybėje. Ši teorija akivaizdžiai turi ideologinės / protinės sociopatijos bruožų, kur amoralus, žudikiškas elgesys pagrindžiamas protu, racionalizuojamas, paverčiamas „tiesa".
Tokia sociopatija gali turėti net civilizacinių formų principą, kur konfliktuoja skirtingų pakopų civilizacijų projektai, kaip antai mokslo tyčiojimasis iš religijos ir filosofijos, herojinių mitų kultų panieka pagonybei arba šamaninei magijai, religijos naudojamas mokslo pasiekimų ir technologijų demonizavimas ir pan. Visi šie dalykai susiję su B komponentu sievoje, tai yra protu, ir tai, ar konfliktas, nepritarimas, priešiškumas pasiekia sociopatijos lygmenį, ar tai tik teorinė diskusija, priklauso nuo to, ar persekiojami žmonės už kitokią nuomonę, ar jie marginalizuojami ir net institucializuojami psichiatrinėse institucijose. Kai psichopatai yra valstybė savo piliečių atžvilgiu, jie piliečius valdo pažeisdami jų teises pažiūrų, tikėjimo, formos, gyvenimo būdo, lytinės orientacijos ir kitokiais pagrindais. Norint išstumti iš prestižinių ir statusą turinčių pozicijų, naudojama diskriminacija, teisių pažeidimas iki pilno eliminavimo. Filognozijoje laikomasi 50-50 principo pagrindinių teisių atžvilgių, kurios nepažeidžiamos net esant skirtingoms nuomonėms ar ideologiniam nesuderinamumui, su ta sąlyga, kad kita pusė laikosi to paties. Jeigu nesilaiko - ginamas orumas, ginama laimė, ginamas turtas, ginama laisvė, ir ginama gyvybė. Iki kokio laipsnio tai leidžiama, ar galioja agresorių teisės, nustatoma pagal proporcijos principą:
orumas 1 → orumas 2
laimė 1 → laimė 2
turtas 1 → turtas 2
laisvė 1 → laisvė 2
gyvybė 1 → gyvybė 2
Tai reiškia, kad gyvybę atimti teisėta tik vienu atveju, jeigu yra tiesioginė grėsmė tavo gyvybei, būtinosios ginties principu. Kiti principai naudojami proporciniu simetriniu arba asimetrišku kovojimu, kai poveikis arba bausmė perkeliama iš vienos vietos į kitą, bandant atgrasyti agresorių. Tačiau gyvybės principas visada simetrinis ir proporcinis, tai yra neteisėta bausti mirties bausme už jokių ideologinį, kultūrinį ar civilizacinį „nusikaltimą". Toks elgesys jau būtų maksimali žudikiška psichopatija. Minčių kontrolė, ideologinis persekiojimas už „neteisingą mąstymą" - ypač įkyri sociopatija, demonstruojanti arba žemą intelektą, arba fanatizmą, kuris rodo pagrindinės žmogaus vidinės realybės nesupratimą, kurio esmė - nėra absoliučios tiesos, vadinasi visi fanatizmai yra mąstymo deliuzijos, kurios sukuria agresyvią, stokojančią empatijos ir aklą asmenybę, linkusią konfliktuoti, persekioti, neturinčią savo galvoje vietos kitokiam negu jis pats.
Kiek reikia praeities ateityje?
Kiekvieno žmogaus pasaulį sudaro gyvieji ir mirusieji, su kuriais jis bendrauja tiesioginiu arba dvasiniu būdu. Tai vidinė perspektyva, kurioje į tikrovę žiūrima per sumatoriaus žiūroną, kuris nerodo tikro žmogaus likimo, kuris ištinka jį po kūno mirties. Tarus, kad tikras žmogus yra laisva dvasia, gyvūninė būsena nėra tikra jos egzistencija, greičiau smukimas į žemiausią lygmenį, į „gamtinį" pasaulį. Jeigu tikras žmogus yra kūniška egzistencija, mirtis yra ne sugrįžimas į savo tikrą formą, o išsiforminimas į pamatinę materijos būseną, kuri nėra sąmoninga. Tačiau kol gyvename turime laikytis vidinės perspektyvos, kurioje nėra atskleista metafizinė paslaptis ir pasaulį į gyvųjų ir mirusiųjų skirstome iš šios perspektyvos.
Yra dvi buvimo mirusiu formos: tampi istorija, istoriniu asmeniu, kuris įrašytas į archyvus, knygas, istorijos vadovėlius ir seniai išėjęs iš gyvenimo, bet per informaciją vis dar darantis įtaką bendruomenėms; tampi mitu, persikeli į tikrą transcendenciją ir tokioje tarsi-gyvumo būsenoje toliau valdai planetos istorinį procesą. Toks istorinis asmuo filosofijoje, pavyzdžiui, yra Sokratas, gyvenęs Atėnuose ir mokęs jos jaunimą naujo mąstymo ir gyvenimo būdo, kuris vėliau buvo perkeltas į Platono dialogus ir iš šių šaltinių pateko į filosofijos ir politikos istoriją. Sokratas buvo paprastas žmogus, mąstęs apie polio gyvenimo principus, mokęs išminties ir nepretendavęs į jokį Dievo vaidmenį ar net pomirtinį gyvenimą, nors greičiausiai juo tikėjo. Tačiau istorijoje yra ir priešingų atvejų, kai protas labiau pasviręs į metafizinę realybę, ir žmogus kuria istoriją, turinčią paaiškinti, koks jo likimas atsidūrus šioje vietoje. Toks buvo Jėzus iš Nazareto, kuris jau gyvas būdamas laikė save įsikūnijusiu Dievu, o po jo mirties, jo pasekėjai sukūrė mitą apie Jėzaus prisikėlimą ir pakilimą į dangų, kuriame viešpatauja tikra Dievo karalystė.
Tiek istorija, tiek mitas kuriami tekstuose interpretuojant anapustekstinę realybę, kurioje fantastinėmis arba faktų formomis apdorojama patirties ir atminties informacija, kuri po to, įgavusi proto struktūrą, perkeliama į knygą, kuri gali būti chronologinė, kalendorinė įvykių analizė arba kosmologinė sistema, kuri rodo anapusinio, dvasinio pasaulio žemėlapį, kuriame siela patiria nuotykį, dalyvauja metafizinėje istorijoje. Į tokį rangą pakilęs žmogus gali būti integruotas tiek į metafizinę, tiek į chronologinę erdvę, sukuriant pilnos struktūros kulto objektą, kuris susiejamas su istorijos archetipine konfigūracija, kurioje planetos istorija tampa mitinio viršžmogio užduotimi ir misija. Šis principas būdingas krikščionybei, islamui, budizmui, kur lyderiai ir pradininkai visi laikomi turėję dieviškų galių ar patys buvę dievais. Tačiau gali būti ir nepilna struktūra, kai žmogus integruojamas tik į istoriją, nes yra padaręs jai milžinišką įtaką, ir tampa istorinio / politinio kulto objektu. Tokiais žmonėmis gali būti imperatoriai, karaliai, prezidentai, judėjimų lyderiai, revoliucionieriai, karvedžiai ir pan.
Šie metodai, mitas ir istorija, yra žmogaus psichovektoriaus programavimo priemonė, nes jie tampa tarsi ekranu arba filtru, pro kurį kiekvienas užprogramuotas žmogus žiūri į pasaulį ir ateitį mato per praeities prizmę. Iš tikro, žmogus turi du variantus: į ateitį žiūrėti iš absoliučios ir pirmapradės čia ir dabar patirties, kurioje žmogus mato semantiškai neartikuliuotą tikrovę ir judą pirmyn laiku stumiamas tik natūralios, švarios psichologijos. Ši psichologija laikui bėgant užkraunama biografine atmintimis ir gyvenimo patirtimi bei išmintimi, tačiau lavinimo sistemoje šią išmintį galimą plėsti iki tokio gylio, kad joje sukraunama visa tūkstantmetė civilizacijos istorija, bet dabar jau sisteminiu, chronologiniu erdviniu būdu, apdorota prote. Tai skirtumas tarp „išsilavinusio" ir „neišsilavinusio" žmogaus.
Jeigu praeitis, projektuojama į ateitį yra patirtis, išmintis, žinojimas - tame nėra nieko blogo, tačiau tai gali būti ne tik patirtis ir išmintis, bet ir ideologija, propaganda, iliuzijos, melas, gudrus manipuliavimas. Tai reiškia, kad šitaip praeitį iš už nugaros, iš galo perkėlus į priekį, gyvenime dalyvauja daug mirusiųjų, teisėtai ar neteisėtai paversti bendruomenėse žmonių dvasiniais orientyrais ir vedliais. Imant Vakarų civilizacijos pradžią, tokiais vedliais tapo Sokratas ir Jėzus iš Nazareto, Aleksandras Makedonietis ir Cezaris. Jie sujungia istorinius ir mitologinius dėmenis, įprasmina šį ir aną pasaulį, tampa kertiniais civilizacinio psichovektoriaus akmenimis. Buvo maniusių, kad toks gyvenimo principas - netinkamas ir kiekviena nauja karta turi pradėti tarsi iš naujo, švarioje nesuterštoje praeitimi vietoje, nes praeitis yra ne tik gėrio, bet ir blogio šaltinis, duodanti ne tik moralumo, bet ir amoralumo pamokas. Savo psichikoje gyvenant praeitimi, gyvenama užterštoje sąmonėje, kurioje esi įtraukiamas į tavęs neliečiančias politines, ideologines, religines kovas, be kurių gyvenimas būtų daug gražesnis. Bet galima ir kontrargumentuoti, kad nežinant praeities, neturint patirties - neišvengiamos klaidos, tų pačių klystkelių kartojimas, nesugebėjimas suprasti kur priešai, kur draugai. Taip pat nesuvoksi kaip būsi ideologiškai identifikuojamas praeitimi indoktrinuotos sąmonės, kuri laikys tave tik resursu savo imperiniam, istoriniam projektui, nes gyveni neapsaugotą praeities tvirtovių gyvenimą, kuris gali tapti lengvu grobiu imperiniams grobuonims.
Kuri perspektyva dominuoja priklauso nuo civilizacijos tipo: jeigu ji religinė, dominuoja transcendentinė perspektyva, mitas; o jeigu sekuliari - dominuoja istorinis požiūris, kur mitai chronologizuojami, klasifikuojami ir tampa civilizacijos istorijos objektu. Šiuo metu gyvenama istorijos laikais, kur visas gyvenimas užprogramuotas tautos istorijos projektu, prasidėjusios nuo neatmenamų laikų ir trunkančios iki šios dienos. Lietuvos istorija yra daugiau periferija civilizacijoje, nors buvo laikai, kai regione ji vaidino gana svarbų vaidmenį. Tačiau žiūrint į dabartinius laikus savo skaitlingumu, politine ir ekonomine galia bei kultūros lygiu - gerokai smukusi. Europos civilizacija, kurios pagrindinis kriterijus yra krikščionybė, nes ten kur yra ji, ten yra Europa, dalinama į Vakarų ir Rytų, kur Lietuvos valstybė yra ant ribos, įtakojama tai vienos, tai kitos krypties. Šioje vietoje jos istorija buvo labai dramatiška, ant išnykimo slenksčio, ir istorinė patirtis bei faktas, kad abiejų krypčių imperijose yra mito-istorinis psichovektoriaus užsiprogramavimas, kur buvo daugybė globalistinių ir imperinių projektų, - pradedant nuo graikų, romėnų, baigiant prancūzais ir vokiečiais - verčia nenuvertinti civilizacinio lygio supratimo. Todėl akivaizdu, kad abiem atvejais, Vakarų ir Rytų Europoje, tauta nyks ir bus naikinama, ir kiek jis sugebės išlaikyti savo nacionalinę tapatybę priklausys nuo to, kaip bus formuojamas mito-istorinis projektas sąmonėse. Akivaizdus faktas, kad šios struktūros sąmonėje yra ne įgimtos, o įgyjamos, vadinasi, jeigu nebus aktyvaus sąmonių ugdymo ir jo programos bus atiduotos į svetimas rankas, kalbinę tapatybę išsaugoti bus labai sunku bet kokiu atveju, nes Lietuva yra apsupta daug galingesnių už ją valstybių, kurios visos turi savo imperinį projektą.
Žinoma, reikia neperlenkti lazdos, nes ateities kontrolę pilnai atiduoti mirusiems - neišmintinga, nes mirusieji, savo anapusine padėtimi yra antraeilio ontologinio rango ir veikia tik kognityviniu būdu. Vadinasi kiekvienas žmogus sprendžia pats, nes jis yra paskutinė instancija. Tai reiškia, kad dabarties pasaulio šeimininkai yra gyvieji ir neturi būti kitaip: mirusysis neturi būti statomas prieš gyvąjį, kad jam trukdytų, pastotų kelią. Vadinasi atsakymų turi būti ieškoma ne tik atmintyje, tradicijoje, bet ir savo asmeniniame prote, savo gyvenimo patirtyje, kurioje matoma, kas aktualu šiuo metu, naujausiame pasaulyje. Atminties, paveldo, tradicijos, praeities, istorijos politika neturėtų užgožti gyvenimo, nes visa tai yra ne natūrali, prigimtinė, bet dirbtinė realybė, o tikrovė, prigimtis visada aukščiau už tai, kas yra dirbtina. Tai buvo pagrindinė F. Nietzsche'ės tezė, kuri yra jo gyvenimo filosofijos kertinis akmuo.
Antigravitatorių katalizatoriai
Kadangi viena iš pagrindinių „Filognozijos pradmenų" praktinių temų yra antigravitacinis dinaminis elementas, turiu pateikti bent teorinį principą, paaiškinantį kaip veikia antigravitaciniai lėktuvai. Tai vadinamieji NSO, kuriuos retkarčiais pavyksta nufilmuoti ar nufotografuoti, ir kurie rodo tokias dinamines savybes, kurios neįmanoma oro dinamika pagrįstiems skraidantiems aparatams. Su antigravitaciniais lėktuvais galima pakilti į kosmosą daug pigiau negu su reaktyvinėmis raketomis, galima turėti nežemiškas bazes kitose planetose ir mėnuliuose ir nuolat palaikyti transportinį ir keleivinį ryšį. Tos organizacijos, kurios apdovanotos technologija yra kosminės, turi centrus ir bazes anapus žemės, vadinasi įprastai žemės valdžiai nepasiekiami ir nenugalimi. Kaip veikia visa ši sistema - neatskleidinėsiu, mano tikslas, šiame skyrelyje, paaiškinti, kaip veikia levitavimo principas. Tai nebus praktinė instrukcija, tai bus tik teorinis paaiškinimas, kuris neturi praktinio sprendimo, kurio žemės mokslininkai savarankiškai, be pagalbos išspręsti nesugebėtų.
Pirmiausiai reikia apibendrinti visą mano hipostratos teoriją, kurioje formulėje pateikiami visi mano hipotetiniai klodai, susiję su kokia nors fenomeninio pasaulio dalimi ar efektu. Esmė tokia:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/07/katalizator.jpg)
Didžioji sieva yra metafizinis pasaulis, apimantis visą realybę, esančią anapus sumavimo proceso ir kažkokia dalimi reprezentuojama sumtoriaus priekinėje ir galinėje sąmonėje. Kaip anapusinė realybė žmogus yra pirmapradis kūnas, sukurtas iš nefenomeninių substancijų, kurios apima visą tikrovės spektrą. Didžiąja dalimi tai organininė atominė substancija, kuri papildoma bioenergetinėmis auromis ir kitomis, nežinomomis klodų struktūromis. Tačiau pagrindinis reprezentuojamas sąveikų principas yra mechaninis. Ši dalis yra ta vieta, kurioje naudojami įrankiai, nuo pačių paprasčiausių kietos, atominės substancijos objektų, iki subtilių, kaip antai dujos, eteris, radijo bangos. Iš pradžių civilizacijoje pasiekiami tik tie hipostratos klodai, kurie yra artimi, tiesiogiai susiję su materialiais objektais, kurios galima įrankinti. Po to pradedama išradinėti įvairias technologijas, su kuriomis galima veikti toliau nuo įrankinės materijos nutolusias struktūras. Kažkokia dalimi valdomas eteris, ypač artimasis, tačiau tolimasis, gliuonų, W bozonų - jau nepasiekiami. Esencijos tiesiogiai su atomine substancija nesąveikauja arba sąveikauja vienkrypčiu būdu, kuris sunkiai įrankinamas ir valdomas naudingų savybių išgavimui. Visi šie kodai suvedami į pirmapradį kūną [P], kuris yra nematoma žmogaus šaknis.
Panašus principas yra iš priešingos pusės, nes žmogaus sandaros esmė paaiškinama kaip Uroboras, kur didžioji sieva yra ir galvos ir uodegos kryptimi. Galvos srityje mano naudojami hipotetiniai klodai yra juodoji liepsna, kuri yra visur, nes ją laikau centrinių tikrovės klodu, kuris turi svarbiausią reikšmę ir yra fundamentalus gyvybės kūrime. Toliau eina luksorinų laukas, kuris yra klodas sukuriantis plotinį sumatorių, vadinamą sąmone. Šis luksorinų laukas surištas su pirmapradžio kūno atomais-eteriais-esencijomis, kurios kuria biologinį pirmapradžio kūno substratą, esantį materialiojoje žmogaus spektro dalyje. Centre formulės yra mažoji sieva, kuri yra į dvasią įtrauktas tikrovės įstatymas, sukuriantis pagrindinę Uroboro dalį, galvos-uodegos junginį.
Moksle pagrindinis klausimas, kaip įvaldyti tolimuosius hipostratos klodus, o konkrečiai - kaip sukurti efektą, kuris būtų gravitacinės traukos įveikimo priemonė. Mano pagrindinė idėja tokia: tolimuosiuose kloduose gyvename esencijų jūroje, kuri nesąveikauja su atomine substancija arba sąveikauja labai silpnai. Norint sukurti levitacijos efektą, kuris būtų priepriešinė jėga gravitacinei traukai, reikia atominę substanciją surišti su esencijų klodu stipria traukos jėga, kuria naudojantis, kaip nematoma „atmosfera" būtų galima sukurti kybojimo, judėjimo efektą, lyg atominė substancija neturėtų sunkio. Tačiau akivaizdu, kad atominė substancija, pavyzdžiui, metalai, tiesiogiai nesąveikauja su esencijomis ir šiai sąveikai reikalingas katalizatorius. Katalizatorių gauti ne taip lengva, nes reakcijos ir ingredientai, reikalingi jo sukūrimui, tiesiogiai nepasiekiami ir neįrankinami jokiu materialiu prietaisu ar technologija. Vadinasi, reikia pagalbos iš toliau pažengusių, kurie sukurtų šį procesą su savo priemonėmis, kurios egzistuoja tik aukštesnio lygmens civilizacijose. Katalizatoriai „gaminami" tolimųjų eterių ir esencijų gylyje, kur jie sukuria specialų lauką, kuris yra neatominė substancija, surenkama specialioje kapsulėje, kuri turi išvadinius elektrodus, kuriuos sujungus su metaliniais žiedais, jie sukuria lauką, panašų į elektrinį-magnetinį, kuris suriša metalą su esencijų jūra stipriu ryšiu ir objektas pradeda plūduriuoti hipostratiniame klode, veikdamas priešingai traukos jėgai. Taip galima iškelti įvairaus svorio objektus, kurių svorio riba priklauso nuo lauko silpnumo. Tam, kad būtų iškeltas į orą kosminis lėktuvas, riekia tonų lygio keliamosios jėgos, kurią sukuria didelę energiją ir intensyvumą turintis laukas.
Svarbiausias klausimas - kaip sukurti hipostratinį įrankumą, kuris leistų kurti katalizatoriaus substanciją, leidžiančią surišti atomus ir esencijas į vieną junginį. Mano duomenimis atsiskyrusi žemės civilizacija katalizatorių patys nesugeba pasigaminti ir jie juos perka iš kitų civilizacijų. Tai civilizacijos, kurios yra įminusios kūniškumo ir nekūniškumo paslaptį, yra psioninės, gali veikti tikrovę per giliuosius klodus, turi daugybę fantastinių žemės mokslą pralenkusių technologijų. Šias civilizacijas ir jų atstovus žemėje vadinu baltaisiais drakonais, turinčiais išvystytą drakono akį, matančiais daug gilesnę realybę negu gali žmogaus sąmonė, tad yra už žmogų daug labiau pažengę. Filognozijos tikslas - pakloti pamatus naujoms sąmonės formoms, kurios priartintų žmogaus protą prie baltųjų drakonų ir paruoštų jį pirmajam kontaktui arba atskleidimui. Tam reikia pagerinti sąmonės kokybę, įveikti moralinį išsigimimą ir degradavimą, suvokti su kuo turimas reikalas - su aukštesniu išsivystymo lygiu, kuris neagresyvus bus tik vienu atveju, jeigu žmogus nebus beprotis. Tam yra sukurta tarpinė grandis - atsiskyrusi civilizacija, kurios tikslas būti tarpininkai ir aiškintojais.
Mano tikslas nėra sukurtai praktinį technologinį sprendimą, kurti verslą ar patentuoti. Aš turiu tik paaiškinti principą ir paruošti sąlygas susitarimui, pagal kurį ateityje, dešimtmečių bėgyje, bus įmanoma pradėti technologijų mainus. Tačiau tam planetoje turi pasikeisti santvarka, turi būti sutvarkytos politinės ir ideologinės problemos, atskleista atsiskyrusi civilizacija ir sukurta nauja santvarka planetoje. Tada bus galima pradėti naują erą, kuri bus kosminės eros žemėje pradžia. Jos pradininkai tikrai nebus Elon Musk ar Jeff Bezos, nes naudoja primityvias reaktyvines raketas, kurios per daug brangios, neefektyvios ir pavojingos gyvybei. Kadangi atskleidimas palies visas valstybes be išimties, visose turi būti keliamas sąmoningumo lygis ir turi būti atsisakoma agresijos ir militarizmo. Technologijų mainuose nebus jokių išrinktųjų klubo, niekas neturės jokių privilegijų ir atsiskyrusi civilizacija nesiruošia aptarnauti jokių uždarų klanų ar stiprinti mafijinių grupuočių. Technologijos bus prieinamos visiems, nes į naują erą ruošiamasi įtraukti visus. Dėl technologijų kovoti beprasmiška todėl, kad jos vis tiek niekada nebus žemės mokslo nuosavybė ir gyventojai bus priklausomi nuo aukštesnės civilizacijos, kuri turės kritinių elementų išimtines teises ir monopoliją.
Tai reiškia, kad šiuo metu užtenka mokytis iš „Filognozijos pradmenų" vadovėlių ir laukti civilizacinės reikšmės įvykių, kurie bus ženklas, kad vyksta atskleidimas ir artėja nauja era, kuri turės du pagrindinius ingredientus: psichotroniką ir antigravitaciją. Nei viena iš šių technologijų nebus atiduodama mafijai ir pagrindinis atsiskyrusios civilizacijos tikslas - išsaugoti žmogaus laisvę, neleisti naujų technologijų pagrindu įsigalėti vergovei planetoje. Kokia yra pagrindinė doktrina - paaiškinta kituose skyreliuose ir kitose knygose. Pirma svarbi data, kurios turime laukti šiame kelyje, yra 2033 metai, kurie gali būti svarbūs kaip planetos transformacijos paruošiamojo etapo pradžia.
Dvasios vystymo būtinybė
Jau nuo pirmo „Filognozijos pradmenų" tomo Uroborą naudoju kaip pagrindinę žmogaus metafizinės sandaros modeliavimo priemonę. Šis principas „formulėse" buvo žymimas didžiąja arba mažąja u raide, kuri rodo mažosios sievos raidinių ženklų formą. Tačiau šio principo galima ir atsisakyti ir pabandyti struktūrą parodyti pačioje ženklų sandūroje, kurioje vaizduojami pagrindiniai elementai, sudarantys metafizinį žmogų. Šioje formulėje yra mažoji dalis, vadinamoji gyvatės galva, kurioje yra dvasios ir įstatymo dvinaris elementas; ir didžioji dalis, apimanti visą gyvatę, kurios kūną sudaro įvairūs hipostratos klodai. Tai filognozijos sątvarologija (galva) ir substratologija (kūnas). Kaip atrodo visas Uroboras, sudėjus visus mano knygų elementus, gaunant bendrą rezultatą, galima pažiūrėti toliau:
DS - MZ1 [JL] [KG] - MZ2 [EG] - MZ3 [EG] - [P - MS (Įstatymas - Dvasia) - S] - MZ4 [IG] - MZ1 [JL] [KG] - DS
Ši struktūra sudaryta iš galvos:
[P - MS (Įstatymas - Dvasia) - S],
galvinės kūno dalies:
MZ4 [IG] - MZ1 [JL] [KG] - DS
ir uodeginės kūno dalies:
DS - MZ1 [JL] [KG] - MZ2 [EG] - MZ3 [EG].
Notacijos reikšmės tokios:
DS - didžioji sieva,
MS - mažoji sieva,
MZ - metafizinė zona,
JL - juodoji liepsna,
KG - kuriančioji gaublė,
EG - energetinė gaublė,
IG - informacinė gaublė,
P - pirmapradis kūnas,
S - sumatorius.
Kai kurios šio Uroboro šablono dalys jau turi R dalį, kuri vadinama rišliu, nors tik elementariu, pradiniu variantu, naudojant koncepcinį pavadinimą. Pavyzdžiui, EG [esencijos - eteris - atomai] arba IG [luksorinai] arba KG [juodoji liepsna]. Be abejo, tai tik pati pradžia, kuri neturi jokio techninio sprendimo, tik teoriją. Techninis sprendimas prie R pridėtų T, kuris yra technika. Kiekviena zona turi savo rišlį, kuriame sprendžiamas jos supratimo klausimas, galimybės panaudoti jį praktiniais tikslais. Tai Uroboro galvoje žymima taip:
[P - MS (Įstatymas - R1-R2-R3-R4-R5-R6 - Dvasia) - S]
R6 - egzistencija,
R5 - laisvė,
R4 - sąmonės teorija,
R3 - gyvybės teorija,
R2 - materijos teorija,
R1 - fundamento teorija.
Filosofai užsiima visais šiais klausimais, bet pirmiausiai žmogaus gyvenamu pasauliu, kurio centre yra egzistencija ir laisvė; po to eina sąmonės ir gyvybės klausimai, kurie šiuolaikinėje filosofijoje kertiniai. Tuo tarpu su mokslu susijusi filosofijos dalis labiau domisi metodiniais klausimais, materijos ir fundamento teorija, kuri paskui perkeliama į gyvybės ir sąmonės sritį. Pasak mano teorijos, tai įmanoma todėl, kad žmogus Uroboro galvoje gyvena dviejų realybių sandūroje, viena kurių yra pažįstanti substancija, vadinama Dvasia, o kita yra informacija, įstatyta į dvasią, kuri kaip Įstatymas yra pažinimo objektas. Pagrindinis galvos tikslas - pažinti tai, kas yra anapus jos dviem kryptimis: galvinėje kūno dalyje ir uodeginėje kūno dalyje. Šiose vietose, transcendentalinėje ir transcendentinėje tikrovėje, paslėpti nematomi žmogaus žiūronui klodai, kuriuos išsiaiškinęs jis taptų tikrovės šeimininku, išplėstų galią ir veiklos mastą. Kadangi anapus sąmonės nėra įmanoma sukurti rišlio, nes jis yra viduje, jo projekciją anapus žymime T ir gauname visą spektrą technologijų, kuriomis baltieji drakonai valdo realybę:
T6 - terapija,
T5 - kalba, vaizdai, simboliai,
T4 - psichotronika,
T3 - genų inžinerija,
T2 - atomo teorija, elektromagnetizmas, (eteris, esencijos, antigravitacija),
T1 - centrinio lauko teorija.
Kaip jau aiškinau, filognozijos pagrindinis praktinis klausimas yra susijęs su R2 - T2 zona, arba antra metafizine zona, kurioje turi būti sukurta antigravitacijos teorija ir praktinis skraidančio aparato sprendimas. Tam naudojama esencijų hipotezė, kuri yra gnostinis implantas į šią zoną, sukuriantis nematomą nei sumatoriui, nei prietaisams substancinį lauką, kuris tiesiogiai nesurištas su atomine substancija, tačiau tai padarius per tarpininką, vadinamą katalizatoriumi, šį surišimą būtų įmanoma pasiekti, ir taip surištas atominis objektas atsidurtų sąveikoje su nematoma terpe, kuri sukurtų antigravitacinio plūduriavimo efektą. Kita svarbi sąvoka yra luksorinų laukas, naudojamas paaiškinti sąmonės substratą ir paaiškinti kaip atsiranda suvokimo / sumavimo žiūronas, kuris reprezentavimo būdu dvasiai pateikia informaciją, vadinamąjį Įstatymą. Apibendrinus visas 12 knygų, tai yra rezultatas, pasiektas nuo 2018 metų gegužės mėnesio. Daugiausia buvo domimasi teorija, praktiniai sprendimai yra ateities klausimas.
Su filognozijos substratologija artimiausiai susijęs LHC eksperimentas, kurio tikslas - tyrinėti atominės materijos sandarą dalelių greitintuvuose, vienas į kitą daužant protonus. Tokiu būdu tikimasi, kad bus atrastos naujos dalelės, bus patobulinta materijos sandaros teorija, sužinosime giliąsias hipostratos paslaptis, kurias po to bus galima realizuoti technikoje. Manau, kad šio eksperimento aprėptis yra MZ1-4, tačiau labiausiai domimasi MZ2, kurioje yra paslėptos materialiosios hipostratos paslaptys. LHC buvo kuriamas 10 metų, nuo 1998 iki 2008, ir turėjo du paleidimus, kurių metu buvo bandoma įvykdyti iškeltus uždavinius, tačiau be Higgs'o bozono daugiau didelių atradimų nebuvo padaryta. 2022 - 2026 m. bus trečias bandymas, kuris rekordiniu galingumu ieškos paslėptų materijos statybinių medžiagų. Ateinančiais dešimtmečiais tai svarbiausias eksperimentas, kuris neturės konkurentų, ir jo sėkmė priklausys nuo to, ar teisingos fizikos mokslininkų teorinės projekcijos.
Šis projektas svarbus tuo, kad jis parodo, kokia yra sudėtinga ir kiek kainuoja antigravitacijos katalizatoriaus sukūrimo technologija. Jai reikia tokių pažangių technologijų parametrų, kokių nėra jokioje žemės laboratorijoje ir žmonės tik pradeda eksperimentuoti su tokiu mokslo ir technologijų lygiu. Taip pat katalizatorių gavimo priemonės yra kenksmingos biosferai, tad jų išgavimo „fabrikus" geriau turėti toli kosmose nuo apgyvendintų gyvybe teritorijų: planetose, mėnuliuose ar kosminėse stotyse. Žmonėms sudėtingumas ir kaina yra neįkandama, bet to, net neturima technologija, todėl be išorinės pagalbos tokį lygį pasiekti reikės 100 000 - 1 000 000 metų. Tačiau tai, kad kiti technologijas jau turi, sudaro galimybę, pasinaudojus mainų strategija, priemones įgyti jau šimto metų eigoje. Tačiau tai priklausys nuo to, koks bus santykis su atsiskyrusia civilizacija, ir ar valstybių valdžios norės būti kosmose kontroliuojamu būdu, prižiūrimi aukščiau išsivysčiusios civilizacijos. Tikėtis galima visko, todėl noras, kad procesas vyktų sklandžiai gali būti negyvendintas.
Toks hipostratos tyrimas yra nereliginis, bet sekuliarus, ateistinis. Jam būdinga tai, kad centrinis klodas laikomas tik materialia energija, kuri turi gyvybės kūrimo sugebėjimą, įvedinėjant į substancijų klodus Uroboro formą. Kaip toks substancijų sudūrimas atsiranda užprogramuojant augantį ląstelitą, iki šiol neįminta paslaptis. Tai gyvybės substratologija, labai svari baltojo drakono civilizacijoje, ypač etiniu požiūriu. Savo sumuojančioje, tikrovę atveriančioje dalyje jie turi psichologinę, informacinę ir techninę galią sąveikoje su tikrove. Kita vertus, į ląstelitą galima įdėti garbinimo, šventumo jausmą, kuris riboja jo begalinių troškimų psichologiją, įstato į saiko rėmus. Nuo kitų sąveikos su tikrove formų filognozija skiriasi tuo, kad ji nustoja naudoti ribojimo ir vilkinimo taktiką, tiksliai apibrėžia koks pagrindinis tikslas ir įveda pasiekto lygio bei proveržio vertinimo sistemą, kurioje nėra vietos pažangos imitavimui ir apsimetinėjimui, netikro darbo dirbimui, kuris tik plauna smegenis ir nieko neturi naujo ar svarbaus. Baltojo drakono civilizacija nėra religinė, bet tai nereiškia, kad ji nėra prajusi religinio etapo, bent jau teorijoje. Kadangi baltojo drakono civilizacija yra holoplastinė, ji apima viską ir viską pranoksta į dar geresnį variantą. Todėl, kaip jau sakiau, filognozija vystosi šešių rišlių srityse, kurių reikšmės buvo išvardintos pagrindinėje Uroboro dalyje [P - Įstatymas - R1-R2-R3-R4-R5-R6 - Dvasia - S]. Todėl, norint pasiekti geidžiamą rezultatą, privaloma vystyti Dvasią.
Filognozija kaip konvergencijos taškas
Šiame skyrelyje atėjo laikas paaiškinti, ko reikia, kad būtų galima pradėti vykdyti gyvybės gelbėjimo planą, išsivysčius transhumanizmui ir civilizacijai pasukus radikaliu baltojo drakono keliu. Tai taip pat yra vienas iš filognozijos tikslų, ne vien nuosaikus pažinimo ir technologijų vystymas. Manau, kad Lietuvai nenaudinga dėtis prie transhumanizmo radikalų ir tapti naujausių mokslinių eksperimentų poligonu, kitaip sakant - planetos transhumanizmo avangardu. Jos orientyru turėtų būti gyvybė, gyvybės auginimas ir puoselėjimas, o ne jos išdarkymas, prisidengiant tobulinimo ir gerinimo ideologija. Ji turi jungtis prie judėjimų, kurie propaguoja ekologiją, gamtosaugą, į kurią įeina ir natūralaus žmogaus sampratos gynimas. Tuo politinį ir verslo elitą vargu ar sudominsi, nes vieniems rūpi tik BVP, o kitiems - beprotiškas pelno vaikymasis, peržengiant visas saiko ribas. Isterizuojamas darbas, gamyba, kūryba, kuriems pakurstyti iš, kitos pusės, reikalingas besaikis vartojimas. Dėl šios priežasties vartojimas iš poreikių tenkinimo ar pramogos pavirto į savotišką darbą: žmogus negali nevartoti, jam netgi draudžiama nevartoti, nes nesuvartojus produkcijos, ji keliauja į šiukšlyną, taip švaistant resursus, gaminant perteklių, nereikalinga šlamštą, kurio nėra kur dėti. Vien dėl rodiklių ir rezultatų. To pasekmė - nualinta bendruomenė, išeikvoti resursai, sunaikinta gamta ir gyvybė žemėje.
Tai iš dalies yra baltojo drakono civilizacijos pasekmė, nes jos dėka atsirado galia gaminti begalinius kiekius produkcijos, bet kita vertus, čia atsakinga ir politinė santvarka, kuri nesugeba suorganizuoti darbo ir gamybos proceso planetos masteliu. O tai nesugebama todėl, kad nėra efektyvios valdžios, atsiskyrusi civilizacija dėmesį nukreipusi į išorę, o ne į vidų, dėl to viduje klesti betvarkė ir suirutė, kitaip sakant - anarchija. Norint suprasti kaip tai veikia ir kaip viskas atrodo iš viršaus, reikia prisiminti penkių taškų rombo sigilą, vadinamą civilizacijos sigilu, ir suvokti, kur žiūri ir ko siekia visi iš penkių taškų.
I. Atsiskyrusios civilizacijos pagrindinė formulė yra didžiosios sievos įtraukimas į mažąją sievą ir mažosios sievos projekcija į didžiąją, anapus žmogaus sąmonės. Nuo to, kokiu procentu išsivysčiusi ši struktūra priklauso, koks pažangos lygis metafizinėje skalėje, tai yra kiek atidengta transcendencija ir kiek ji technologizuota. Galutinis tikslas - maksimalus atskleidimas ir maksimalus technologizavimas.
MS - [ds - SS1 - ms] - DS
MS - [ds - SS2 - ms] - DS
MS - mažoji sieva,
DS - didžioji sieva,
SS1 - stiprioji sintezė,
SS2 - silpnoji sintezė.
Silpnoji sintezė yra tik kultūrinė, naudojanti kalbą, vaizdą, garsą, medžiagą, kurios gali išreikšti paviršių pasaulį, juslinės patirties sluoksnį, o gali bandyti formuluoti gelmės koncepcijas, tačiau dar nesugebant jos įvaldyti, technologizuoti. Stiprioji sintezė pradedama naudoti atsiradus mokslui, kur kalba pakeičiama matematika ir logika, gelmė išreiškiama formulėmis, kurios rodo kokios gelminės geometrijos ir simetrijos, kokios sąveikos ir jėgos, kaip jomis pasinaudojant gauti naudingų funkcijų. Kaip jau sakiau, planetos avangardo pagrindinis tikslas - pilnas tikrovės atskleidimas, kuris vykdomas pažangiuose mokslo projektuose, kaip smegenų projektas, genomo projektas, didžiojo dalelių greitintuvo projektas, dirbtinis intelektas, kvantinis superkompiuteris, psichotronika ir pan. Visa tai tarnauja vieninteliam tikslui, žmoniją paversti kosmine civilizacija, išsiveržti į tolimąjį kosmosą ir užkariauti žvaigždes.
II. Istorinis / politinis šios civilizacijos dėmuo yra šiapusinė žmonijos santvarka, į kurią žiūrima globaliniu žvilgsniu, iš „vienos pasaulio vyriausybės" ir „naujos pasaulio tvarkos" perspektyvos. Ši problema suprantama kaip vienpolio ir daugiapolio pasaulio problema, kur JAV ir ES nori būti vienpoliai, o Rusija, Kinija, Indija, Brazilija ir t.t. nori būti daugiapoliai. Tai natūralu, nes jeigu pasaulis vienpolis, tai tą polių užima esantys pirmoje vietoje, tai yra JAV / ES, o daugiapolis reiškia, kad į šį klubą lygiomis sąlygomis priimami Rusija, Kinija ir Indija ir kitos valstybės. Kaip atrodo santvarka, galima pasižiūrėti schemoje:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2022/07/d2-d3.jpg)
Matome planetos vaizdą, kuriame pažymėtos D2 ir D3 zonos, tai yra baltojo drakono civilizacija paaiškinta prieš tai ir politinė planetos santvarka, kurioje valstybės sugrupuotos į sąjungas, blokus, organizacijas tam, kad būtų galima koordinuoti valdymą planetiniu masteliu. Matome, kad pagrindiniai konkurentai yra G7 ir BRICS ekonominės sąjungos, kurios bando savo įtaką planetoje didinti naudojant ekonominio bendradarbiavimo svertus. Vienintelis planetinio masto karinis aljansas yra NATO, o kitos valstybės savo interesų gynimu užsiima ne kolektyviai, bet individualiai. Lietuva savo elito lygyje priklauso Vakarų blokui, per dalyvavimą ES ir NATO. Jungtinėse tautose dėl savo per mažos galios ir galimybių yra tik bendrosios narės statuse. Šiuo metu yra nedidelė karo tarp JAV ir Rusijos galimybė, kuri gali kilti dėl Rusijos imperinių pretenzijų Europoje. Ką geriausia daryti Lietuvai šiame konflikte, divergencijoje tarp Vakarų ir Rytų - akivaizdu, nes visos imperijos siekia to paties globalinio tikslo, kuris yra maksimalus transhumanistinis civilizacijos išvystymas, pažeidžiant gyvybinio substrato saugumo reikalavimus ir etikos normas. Tad nė vienoje kryptyje nėra anti-transhumanizmo, kurio reikia ieškoti ne elite, bet apatiniame ešelone. Tuo tarpu parodytoje santvarkoje vyrauja istorizmo ideologija ir propaguojamas pagrindinis globalizacijos procesas, kuriose nyksta tautos, kultūros, valstybės, suverenitetas: ekonominiu, politiniu, kultūriniu ir kariniu būdu.
III. Metafizinė atsiskyrusios civilizacijos dimensija apima visas planetos religijas, tikėjimus ir bažnyčias, kurių aspiracijos peržengia šį pasaulį, nori iškopti į transcendentinę realybę ir amžinybę. Centrinė idėja yra nematomas Dievo pasaulis, kuris valdo visą tikrovę, o ši paklūsta jo valiai mums nesuvokiamu būdu. Šios žinios nešėjai senovėje buvo religinių judėjimų pradininkai, steigę religines civilizacijas, kurias sujungus su politine valia, buvo globalizuojamos, nešamos į kitus kraštus tam, kad žmones apšviestų arba paprasčiausiai pavergtų. Pagrindinės yra krikščionių bažnyčios, budizmas, hinduizmas, islamas, šintoizmas ir t.t. Šios civilizacijos formos pagrindinė doktrina kuriama teologijos, teologinės kosmologijos, kosmologijos, kurioje mito forma aiškinama visumos sandara ir kokia žmogaus vieta joje. Keliamas klausimas, ar žmogus turi nemirtingą sielą, ar yra gyvenimas po mirties, ir užsiimama savo pagrindine veikla: garbinimu, kulto ritualų atlikimu, švenčių šventimu ir kitomis religingumo formomis. Rytų bloke religingumas reiškiasi pravoslavų krikščionybe, budizmu, daoizmu ir hinduizmu. Pavyzdžiui, Lietuvoje vyrauja Romos katalikų bažnyčia ir pagonybė, kuri palanki priešinimuisi transhumanizmo pertekliniam įvedinėjimui į gyvenimą, ekologijai, gamtosaugai.
IV. Ir apatinis civilizacijos sigilo kampas yra gyvybės kampas, kuris žymi tautų gyvybinį substratą, pagrindą, ant kurio stovi visos organizacijos ir visi projektai. Tai ta žmonijos dalis, kuri turi mažiau išsivysčiusį ir išlavintą protą, nedalyvaujanti nei istorijos, nei religijos, nei mokslo projektuose, gyvenimą kurianti iš genealoginės perspektyvos, savo giminėse. Jų tikslas - apsaugoti savo genetines linijas, giminių plėtra ir augimą, saugoti jaunosios kartos sąmonę ir supratimą, kad suvilioti pažadais ir melu neišklystų į civilizacijos šunkelius, neprarastų gyvenimų ir gyvybių. Šiame gyvenime, kuris antiglobalistinis ir antielitinis, pririštas prie vietovės, prie bendruomenės, geriausia doktrina yra filosofija, tačiau ne aptarnaujanti politiką ar istoriją, teologiją ar mokslą, tačiau tikra filosofija, kuri grįžta prie žmogaus, tikrovės ir gyvybės šaknų ir skirta apsaugoti ją nuo, semantinių durnynų, kuriuos atneša politiniai, religiniai ir avangardiniai transhumanizmai, pažeidžiantys saiką, natūralią tvarką ir pakertantys šaknis, iš kurių išauga gyvybės medis. Manau, kad lietuvių tautos gyvybingumas slypi šioje vietoje, ir jeigu sugebės surasti prieglobstį filosofinėje išmintyje, nesivaikančioje fantastinių galimybių, kurios domina tik avangardą ir, atsisakiusi begalybės haliucinacijos, saugo tai, kas artima ir tikra.
V. Penktas taškas yra visų divergencijų konvergencija centre: istorija vs religija; globalizmas vs vietoviškumas. Ši visuotinė konvergencija subalansuoja ateizmą su religija, siekia tarp jų pusiausvyros, pagarbos ir fanatizmo atsisakymo, nes gyvenimas neužsibaigia šiuo pasauliu, ir kitas pasaulis taip pat turi savo reikšmę. Globalizmas balansuojamas su lokalizmu dėl to, kad globalizmas įmanomas tik dėka transhumanistinių technologijų, o vietovė šiapus yra saiko ir gyvybės sritis, kuri yra svarbiausia priešinantis pertekliniam transhumanizmui. Tai įmanoma pasiekti filosofijos atgimimu ir filognozija, susiaurintu filosofijos variantu, kuri yra šio penkto taško sukūrimo pagrindinė priemonė, įrodanti, kad gyvybė turi būti ginama ir pakelia šią koncepciją pagrindiniame sigile į centro vietą. Pagrindiniai šios nuostatos principai - saikingas technologijų vartojimas, natūralumas, sugrįžimas arčiau gamtos ir natūralus žmogus, nuo tikrovės neatitrūkusi kultūra, tiesiogine patirtimi pagrįstas mąstymas, sugrįžimas prie žmogaus metafizinių pradų ir šaknų. Tik taip sutvirtintus žmonijos tautinius pamatus galima suvaldyti neregėtą elito atotrūkį nuo realių gyvybės planetoje galimybių, sukuriant vertikalią baltojo drakono civilizacijos ir tautų konvergenciją. Filognozijos tikslas šioje vietoje - aiškinti baltojo drakono civilizacijos principus ir kurti tautos išlikimo strategiją beprotiniuose planetos elito projektuose, vienas kurių yra masinis implantavimas, žmonių internetas ir psichotroninė vergovė. Atskleidimo tikslas, žmogaus laisvės išsaugojimas ir žmonijos transhumanizavimo pasekmių sušvelninimas.
Kaip atpažinti genijų?
Šis skyrelis bus dar vienas, kuriame noriu įvesti aiškumą sąvokose, nes ne visiems jos yra suprantamos, nesuvokiant taikymo ribų ir kriterijų. Tai yra sąvokos „genijus", „genialus protas", „genialus kūrinys". Genialumas tai išskirtinis sugebėjimas, pakylantis virš masinės sąmonės vidurkio, pralenkiantis visus kitus savo išskirtiniais rezultatais, kurie yra šimtmečio ir net tūkstantmečio reikšmės. Genijai savo sugebėjimais steigė civilizacijas, vykdė kultūrinius, religinius ir technologinius proveržius, buvo žmonių orientyras ilgus amžius. Žiūrit į praeitį, kas yra genijus ar genialus kūrinys nustatyti nesunku, nes tai matosi pagal ilgalaikę įtaką, mastą ir rezultatą, kuris įvertinamas naudojantis istorijos duomenimis. Tačiau kalbant apie dabartį, kol dar neaišku kuo pavirs žmogaus kūryba, ar jis bus svarbus istorijoje, ar ne, pamatyti genijų - ne taip lengva. Tam, kad padėčiau susiorientuoti, pateiksiu savo genialumo apibrėžimą ir kriterijus, pagal kuriuos jis vertinamas.
Mano manymu, genialus protas gali būti vertinamas santykiniu ir absoliučiu būdu. Pirmiausiai apibrėšiu, kas yra santykinis genialumas. Tai genialumo rūšis, kuri vertinama „konkurso" būdu, renkant geriausius tarpusavio lyginimu. Mano santykinis proporcijos vertinimas būtų - genijai yra dešimt geriausių iš milijono, arba 10 / 1 000 000. Protas gali reikštis įvairiose veiklose, bet omenyje turimos pagrindinės kultūros ir mokslo veiklos, kurios aktualios civilizacijai. Jis sudarytas iš įgimtos, įgytos ir bendrosios dalies. Įgimta dalis yra genetinė, kaip natūralus pranašumas, kuris nevystomas, bet paveldimas iš savo giminių. Tai gali būti geniali atmintis, genialios racionalumo struktūros, logika, vaizduotė. Šie įgimti sugebėjimai sujungiami su įgyta dalimi, kurios yra žinios, meistriškumo lavinimas, informacija, šablonai, procedūros, integruota patirtis iš tikrovės. Sujungus šias dvi proto dalis, gaunamas bendras protas, kuris kuria rezultatą daugiau remdamasis tuo, kas įgimta arba tuo, kas įgyta.
Kalbant apie veiklos sritis, kuriose reiškiasi genialus protas, yra silpnoji, kultūrinė sfera, kurioje, kuriant kūrinius, svarbus genialus supratimas ir geniali forma, meistriškai realizuojama pasirinktoje srityje. Šia sritimi gali būti literatūra, muzika, tapyba, filosofija, skulptūra, architektūra ir pan. Kūrybos genialumas gali būti vertinamas šiuo metu, dabartyje arba istoriniu metodu, kur į reitinguojamą sąrašą įtraukiami ir praeityje gyvenę genijai. Imant globalinį mastelį, nes kultūros formos planetoje vertinamos visuotiniu požiūriu, ne tik vienoje tautoje, bet ir visoje planetos istorijoje, 10 / 1 000 000, pavirsta į 10 000 / 1 000 000 000. Šie dešimt tūkstančių varžosi tarpusavyje savo srityje ir siekia išsiaiškinti tikrą, absoliutų čempioną. Tas pat galioja ir stipriojoje civilizacijos sferoje, kurios protas turi turėti išskirtinį supratimą, to supratimo genealiai realizuotą formą, ir padaryti proveržį į tikrovės gylį, arba atskleisti naują tikrovės supratimo ir valdymo principą, kaip išmokus naudoti akmenį, geležį, ugnį, vėją, vandenį, atradus atominę materijos sandarą, elektromagnetizmą, chromosomas. Šioje srityje genijai čempionai yra ne tie, kas tik turi sugebėjimus ir supratimą, bet tie, kam pavyksta padaryti atradimą arba išradimą, kur visada yra pirmasis, įeinantis į istoriją kaip čempionas. Per visą Vakarų civilizacijos istoriją tokių atradėjų ir išradėjų yra keli šimtai. Kiti buvo genijai, kurie turėjo potencialą, bet jiems neteko tapti proveržio autoriais, tad jie tapo aiškintojais, sistemintojais, rezultatų ir pasiekimų apibendrintojais.
Kitas genialumo principas vadinamas absoliučiu, nes jis matuojamas visos tikrovės atžvilgiu, o ne tarp žmonių. Visos tikrovės atžvilgiu vertinamos visos gyvūnų rūšys, kurios gali būti žemesnio už žmogų išsivystymo ir aukštesnio. Šiuo požiūriu genialumas vertinamas ne pagal proto sugebėjimus, ne pagal meistriškumą, suprastą siaurąja prasme, bet pagal sąmonės lygį, kuris matuojamas bendrai, pagal tai, kiek tikrovės yra „semiama". Tai priklauso nuo to, koks dvasios sietuvos mastelis, priklausantis nuo jos transcendentinio rango ir kaip ši dvasia sietuvoje surenka pirmą ir antrą įstatymą, tai yra tikrovę ir jos subjektyvią interpretavimo struktūrą. Šia prasme žemiausio lygio sąmonės yra paprasti gyvūnai; žmogus yra pažengęs gyvūnas; o rūšys, galinčios būti organinėmis ir neorganinėmis, turinčios žmogų pranokstančią dvasią, vadinamos dievais, nepriklausomai nuo jų fasadinės formos. Aukščiausias išsivystymas, žinoma, yra absoliučioje būsenoje, kai tikrovė suvokiama 1000 / 1000, tačiau ji žmogiško sumatoriaus terpėje neįmanoma.
Manau, kad žmogaus riba, drakono akyje turėti 200 / 1000 lygį, kuriame įmanoma kosminė civilizacija. Kiti lygiai pasiekiami ne kūniškose būsenose, nes ląstelito kuriamas sąmonės žiūronas šio lygio peršokti nesugeba. Tai reiškia, kad norint būti dar didesnio išsivystymo, reikia turėti viršsąmoninį suvokimą, kuriame hipostratinės realybės reprezentavimui naudojamas kitas substratas, toliau pasislinkęs dvasinių laukų kryptimi. Sunku pasakyti kiek istorijoje buvo genijų ir kiek jų buvo tikros dieviškos būtybės, kurios savo dvasinėje sietuvoje matė išplėstą realybę, todėl turėjo sugebėjimą būti dvasiniais valdovais ir lyderiais, kūrusiais civilizacijos projektus. Pavyzdžiui, į dievų vaidmenis pretenduoja religinių judėjimų pradininkai ir įkvėpėjai, o kultūroje, filosofijoje ir moksle pretenduojama į genijaus statusą.
Visu tuo galima ir netikėti, laikyti genijus ir dievus apsišaukėliais. Bet kokiu atveju vienintelis kriterijus yra kūrinių rangas arba įtaka istorijoje, kuri svarbiausiais atvejais yra akivaizdi. Genialumas yra tam tikra išskirtinė suvokimo forma, kuri išoriškai tiesiogiai nematoma, tačiau kai ji realizuojama praktiškai, perkeliant į išorę, ji tampa įrodomu faktu. Tačiau jeigu vertintojų sąmonės uždaros, nesuvokiančios to, ką jos mato, jeigu jos vadovaujasi savo egoistiniu išskaičiavimu, jos istorinio įvykio nepriima ir net bando jį ištrinti arba pasisavinti. Neretai tokia būna valdžios logika, kuri kontroliuoja visus proto produktus ir sprendžia, ką naudos civilizacijos istorinio projekto formavimui, o ko nenaudos. Tai reiškia, kad didelis skaičius žemos kilmės genijų istorijoje yra ištrinami, nes juos sunaikina aukštesnės socialinės klasės klanai, kurie nenori lyderio priimti į savo tarpą ir padaro, kad jo įtaka būtų minimalizuota. Todėl kiekvienas genijus savo dabartyje susiduria su dideliu spaudimu, nes įneša naujovę, kuri sukelia pasipriešinimą, konkurenciją, sukursto norą perimti ir pasisavinti. Todėl F. Nietzsche'ė ir manė, kad išlikti nesutryptam vidutinybių minios genijui beveik neįmanoma, ir jeigu jam pavyksta, tai būna tik laimingas atsitiktinumas. Genijus gali atsirasti bet kur, bet kurioje socialinėje klasėje. Žinoma, aukštesnė socialinė klasė turi pranašumą įgyto proto kategorijoje, nes jie labiau išsilavinę, bet jeigu jie išsilavinimo turi per daug, bendrajame prote vyrauja kopijavimas, plagijavimas, analizė, sisteminimas ir užslėptų tarp eilučių idėjų bei proveržių susirinkinėjimas. Įgimtas unikalus sugebėjimas visada įneša naują formą, kuri iki tol nematyta istorijoje, kurios autoriumi gali tapti net jokio išsilavinimo neturintis žmogus. Todėl tikram genijui išsilavinimas nereikalingas, jis turi sudaryti tik 10-15 proc., o visa kita - genetinis pranašumas.
Taigi, apibendrinant yra tokios pakopos:
a) paprasti žmonės;
b) išsilavinimu pagrįsti genijai, sistemintojai;
c) įgimtų gabumų genijai, naujų formų kūrėjai;
d) tikrovėje išradimą padarantys genijai;
e) aukštesnio dvasinio išsivystymo genijai, matantys daugiau tikrovės;
f) dievai, turintys dievo lygio sietuvą, su psioniniais sugebėjimais.
Jie visi nustatomi pagal savo rezultatą ir faktus, kurie patvirtina vidinį išsivystymą į gelmę, kuris sukuria veiklos mastą, daug kartų pranokstantį eilinio žmogaus. Iš išorinio įspūdžio jie gali atrodyti neįspūdingi, tačiau visas jų dieviškumas slepiasi viduje, kuris gali būti atveriamas, o gali būti ir neatveriamas, dėl aplinkos priešiškumo, žemos moralės ir banditinių siekių.
Pagrindinė filognozijos dilema
Panašiai kaip žmogaus sąmonė analizuojama koordinačių sistemoje, sudarytoje iš šešių elementų ir vadinamoje „bure", taip civilizacijos analizuojamos naudojant penkių elementų rombo struktūrą, kurio kiekvienas kampas žymi kokią nors civilizacijos kryptį. Šis rombas, vadinamas civilizacijų sigilu, turi centrinę sankryžą su dviem pagrindinėmis antitezėmis: vertikali - lokalizmas vs globalizmas; ir horizontali - šis pasaulis vs metafizika. Ši sankryža sujungiama rombo kraštinėmis į tokius kampus ir centrinį tašką:
A - lokalizmas,
B - šis pasaulis,
C - metafizika,
D - globalizmas,
E - pusiausvyros taškas.
Kiekvienas šių kampų atitinka kokį nors sątvaro elementą, kuris yra civilizacinio psichovektoriaus pagrindas.
Taškas A žymi bendruomenę, tautą, gyvenančią paprastą gyvenimą šiapus juslinio horizonto, kurios protas neišvystytas, elgesį motyvuoja psichologija, kultūra, kuri yra paprasta, neatitrūkusi nuo tikrovės, vadinamojo gyvenimo. Šio tipo civilizacijai būdinga fenomenologija, egzistencializmas, gyvenimas daiktų ir minčių paviršiuje - tendencija, prasidėjusi 19 a. ir besitęsusi visą 20 šimtmetį. Šiai pasaulėžiūrai būdingas atsisukimas į šiapusybę, nusisukimas nuo metafizinio pasaulio pamato ir pasinėrimas į save, savo vidų, siekiant pajausti pamatines egzistencines būsenas. Ši perspektyva propaguoja lokalizmą, kaip priešpriešą bešakniam globalizmui, įsišaknijimą į materialią, juslinę tikrovę, nusisukimą nuo globalistinių technologijų, socialinių tinklų, hologramų pasaulio.
Kryptis B atsiranda tada, kai išvystomas istorinis mąstymas, suformuojamas istorijos gnostinis implantas, paprasta bendruomenė virsta respublika, o tauta - valstybe, susikuriančia istorinį / politinį projektą, tačiau visą nukreiptą į šį pasaulį, jo vystymą, pasinaudojant natūraliu tautiniu substratu, kuris politiškai organizuojamas, naudojant istorijos metafiziką. Ši metafizika orientuota į laiką, peržengiantį dabartį į praeitį ir ateitį, todėl yra praeities arba ateities metafizika. Vystoma dar labiau, pereinant iš lokalinio į globalinį lygmenį, atsiranda imperijos ideologija, kurios tikslas - politinę bendruomenę paversti planetine, o tam reikia iš juslinės realybės pereiti į protą, iš akių vaizdo - prie hologramų.
Priešinga šiai krypčiai yra transcendencija, žymima tašku C, kuri yra metafizinė erdvė, veikianti kaip statiška kosmologinė struktūra, esanti žemėlapiu, įrėminančiu individualaus žmogaus mažąją kelionę, ir sukuriančiu nematomą erdvę, kurioje tarpsta gyvenimas su gelmine, metafizine šaknimi, iš kurios semia gyvybinius syvus. Šiai civilizacijai būdinga religija, galinti būti mitologine arba herojine, apibrėžiančia tautos gyvenimą iš anapusinės krypties. Pasiekusi pažangią stadiją, religija tampa valstybine ir įsilieja į imperijos projektą kaip jos įrankis arba kaip jos teokratinis modelis, kuriame imperijos orientyrai peržengia šį pasaulį, tampa transcendentiniais.
Taškas D yra globalizmas, kuris sukuria antitezę tautos lokalizmui ir savo struktūroje suvienija istoriją bei mitą, kurie išvystomi į aukščiausią lygį ir tampa venas kito sudėtine dalimi: transcendencija kaip istorijos variklis, per metafizinės skalės archetipinės struktūros atidengimą; ir istorija, kaip transcendencijos užpildymo šiuo dirbtiniu pasauliu medžiaga. Tai reiškia, kad atsisakoma mažąją ir didžiąją kelionę gyventi atskirai, kurios padaromos vientisa gyvybine erdve, sujungiant laikinumą su amžinybe. Šio sujungimo tikslas - civilizacijos veiklos mastą išplėsti iki begalybės, civilizaciją padarant kosmine, kam reikia ekstensyviąją erdvinę ekspansiją pagrįsti įsigylinimu į gelmę, kurioje slypi šiai ekspansijai reikalingi galios resursai.
Dabar, pereinant prie ontologinio civilizacijos sigilo interpretavimo, išskiriant fenomenologinę ir metafizinę ontologijas, sigilo kampus galima pažymėti tokiais sątvaro elementais:
A - šviesos arka, juslinis sumatorius, gamtiškumas;
B - istorijos gnostinis implantas, istorinis laikas;
C - mito gnostinis implantas, kosmologinė erdvė;
D - drakono akis, globalinis mito-istorinis žiūronas;
E - filognozijos teorija.
Akivaizdu, kad vienintelė atviros juslinės tikrovės vieta yra šviesos arka, kuri yra pamatinės ontologijos konstravimo prote šaltinis, o visos kitos civilizacijos kryptys yra gnostiniai kūnai, kuriuose nėra laisvės erdvės, tik jos apibrėžimas ir suformavimas. Šviesos arka determinuojama savo laike, erdvėje ir prote, taip sukuriant įvairių krypčių psichovektorius, kurie kyla ne iš laisvės, bet iš jos įforminimo. Todėl išvystyta nuo neišvystytos civilizacijos skiriasi tik šiose vietose - trijuose kertiniuose taškuose BCD. „Didžiųjų pasakojimų" žlugimas yra ne kas kita, kaip atsisakymas dalyvauti politiniuose ir metafiziniuose „pasakojimuose", kurie peržengia tiesioginį pasaulį, išveda žmogų į jo sąmonę peržengiančią trajektoriją, kuri išima gyvenimą iš prigimtinės erdvės ir įžemina noosferoje. Juslumas ir juslinė patirtis, atsiverianti šviesos arkoje orientuotas į pirmąjį, gamtinį įstatymą, kuris žmogaus gyvybę biologizuoja ir psichologizuoja, redukuodamas jį į gyvūno lygmenį. Šis lygmuo į aukštesnį pakyla polio filosofijos dėka, kai atsiranda protu grįsta politika, panaši į tą, kuri buvo turima senovės Graikijoje. Prie šio principo bandė sugrįžti tokie filosofai kaip F. Nietzsche, Z. Froidas, K. Jungas, K. Marksas, E. Huserlis, M. Heidegeris, Sartras, Camus, A. Šliogeris. Žengiant iš šios pamatinės sątvarologijo sistemų į lanbiau išvystytą sątvaro variantą, kuris pagrįstas šeštąja sąmone arba lingvo-logo-forminių gnostiniu kūnu prote, vadinamu drakono akimi, turinčiu dvi determinacijos formas: laikinę ir erdvinę lingvo-logo-forminę. Dėl šios atsiranda aukštesnio lygio, civilizaciniai psichovektoriai, kurie persikelia į istorijos, mito ir jų sintezės dimensiją, paverčia sąmonę globaline, įžemintą ne į juslinį pasaulį, bet į protą. Tai nenuostabu: atsisakęs tiesioginio juslinio pasaulio, kaip pagrindinio gyvenimo orientyro, jis turi tik vieną pasirinkimą: žengti anapus ir retranscenduoti iš fenomeno į protą. Tik taip susiformuoja aukštesnysis, civilizuotas žmogus, kuris dabar jau globalinis ir net kosminis.
Centrinis taškas, žymimas E, yra visų krypčių pusiausvyros vieta, kurioje vyksta visko teorinė sintezė, kurios tikslas yra išvystyti šios struktūros pilną supratimą, kurios esmė yra fundamentalioji sątvarologija, kuri išplečiama į substratologiją, bet tik vieninteliu metafizikoje žinomu būdu - lingvo-logo-forminiu gnostiniu kūnu, sudarančiu šeštąją aukštąją žmogaus sąmonę, kurią savo teorijoje vadinu drakono akimi. „Lingvo" - tai kalbos fundamentalioji struktūra, kuri sudaryta iš substancijos ir tapsmo vaizdinio, kuris papildomas „logo" terpėje kuriamu tapatybės fraktalu, kuriame galima modeliuoti ir simuliuoti šiapusinę ir anapusinę realybę. Taip šiuose žaidimuose atsiranda dvi skirtingos tvarkos: dirbtinė proto tvarka, kuri yra šiuolaikinio globalizmo pagrindas ir natūrali gamtinė tvarka, kuri yra pagrindinė tautinio lokalizmo idėja. Kitaip sakant, šiuo metu planetoje konkuruoja dvi didelės grupuotės: pasisakančios už prigimtinę tvarką, kuri grindžiama gamtinės darnos idėja; ir pasisakančios už dirbtinę proto tvarką, kuri yra gnostinės darnos idėja, propaguojanti pasaulį, statomą ant racionalumo, atsieto nuo tiesioginės tikrovės ir universalaus, nes tokį jį formuoja švietimo institucijose ir kultūroje visos planetos masteliu. Globalizmas propaguojamas per masinę kultūrą, kuri užprogramuoja sąmonę universaliais archetipais, ir vienintelis plėtros stabdis yra tas, kad dar nenaudojama universali kalba.
Imant kaip pavyzdį mano projektą,
A krypčiai priklauso knygos: „Sievos teorija" (2020), „Mintiregos metodai" (2020), „Tikrovė, protas ir laisvė" (2020);
D krypčiai priklauso knyga: „Baltojo drakono civilizacija", I dalis (2033);
E krypčiai priklauso knygos: „Filognozijos pradmenys" (2019-2027), „Pradinė mokykla" (2028-2030).
Ar bus atskirai rašoma B ir C tematika - ateities klausimas, kol kas projektas apsiribojęs vertikalia hierarchija civilizacijos sigile, tai yra lokalizmo ir globalizmo klausimu bei centrine doktrina, kuri iš fundamentaliosios ontologijos perspektyvos turi pagrįsti visas sątvaro kryptis, įeinančias į civilizacijos psichovektoriaus apibrėžimą. B ir C tematika yra silpnosios ir stipriosios kultūros problema, kuri mano kūriniuose yra sujungiama į vieną visumą baltojo drakono civilizacijos idėjoje, kurioje mitas įvedamas į istorija ir istorija įvedama į mitą, gaunant vieną, bendrą, globalinę sistemą kaip pagrindinę jos vystymo idėją. Ši globalinė sistema padaroma tiksliai išmatuojama ir įvertinama, sukuriant matematinę problemos formą: kiek vienetų yra visa metafizinė tikrovė ir kiek vienetų iš jos turime pažintų. Nustačius šią proporciją, gaunamas istorinis uždavinys - per nustatytą laiko kiekį užpildyti trūkstamas dalis, padarant tai pagrindine civilizacijos problema. „Filognozijos pradmenyse" tai įvardijama kaip „tūkstančio metų projektas", prasidedantis nuo 2000 m. ir baigiamas 3000 m. Jo tikslas - sukurti holoplastinę drakono akį, kuri matytų visą transcendenciją ir būtų globalinės, kosminės tvarkos pagrindas. Tam reikia sukurti fundamentaliąją sątvarologiją ir substratologiją, kurios surišamos gnostinio kūno idėja, vadinama rišlio koncepcija, skirstoma į teorinės sintezės dalį ir techninės sintezės dalį. Taip atsiranda pagrindinė filognozijos dilema: lokalizmas vs globalizmas, juslinė patirtis vs protas.
Civilizacijos grūdai ir pelai
Norint orientuotis tikrovėje pilnu orientavimusi, šiapusinės santvarkos pilno vaizdo žinoti neužtenka dėl dviejų priežasčių: į pasaulio elitą įeina organizacijos, kurios įsteigtos anapusinės mitologijos pagrindu, kaip šios realybės atstovai, kurie turi galią lemti žmonių likimus; ir pati anapusybė, kadangi ji yra toje pačioje erdvėje kaip ir šiapusinis pasaulis, tik matoma nepilnu, išfiltruotu matymu, gali būti šiapusinių, gyvenimo įvykių priežastimi - tiek natūralia, tiek antgamtine. Protingų gyvūnų civilizacija šiapusiniame pasaulyje greitai išsemia vystymosi potencialą, todėl tolesnė jų pažanga priklauso nuo to, kiek jie sugeba pažinti transcendentinę realybę. Iš pradžių tai daroma vien teoriškai, kuriant įvairias fantastines anapusinio pasaulio versijas, kaip maginės, mitologinės, religinės, kuriose daug pirmapradės patirties požymių, ateinančių iš giluminės žmogaus savasties, nepaisant to, tai tik silpnoji, kultūrinė pažinimo forma, kuri naudoja subjektyvią, o ne objektyvią logiką. Senovė nuo šiuolaikinio pasaulio skiriasi tuo, kad senovės žmonių mąstymas buvo integralus, nediferencijuotas, neturėjo išvystytų koncepcijų kaip tikrovė, fantazija, faktas, vaizduotė ir visus proto kūrinius jie suvokė kaip organišką savo psichinės struktūros tąsą, kurioje koncepcinė poliarizacija tikra-netikra neegzistavo. Ir tik filosofijos dėka buvo pradėta suvokti, kad rišlys prote turi tris formas, arba dimensijas: faktas-galimybė-negalimybė. Skirstymas kas tiesa, o kas melas atsirado tik tokioje sąmonėje, kuri iš maginės iškopė į filosofinę egzistenciją. Faktas randamas priekinėje sąmonėje, kuri apvalyta nuo visų išsigalvojimų, melo, gnostinių kūnų ir parodo pasaulį tokį, koks jis yra, t. y. objektyviai; galimybės randamos prote, kuris turi sugebėjimą imituoti tikrovę, kurti scenarijus, modeliuoti, strateguoti; negalimybės jau yra fantazijos sfera, kuri kuria tikrovę, ne tik neegzistuojančią pasaulyje, bet net neįmanomą, nes tai prieštarautų bendrajam pasaulio modeliui. Tai reiškia, kad negalimybės yra absoliučios ir paradigminės, nes priklauso nuo tikrovės apribojimų arba nuo tos tikrovės modelio, kuriame kažkokios galimybės draudžiamos ir laikomos neįmanomomis.
Tačiau norint dar labiau įsigilinti į šią temą, reikia prisiminti metafizinę žmogaus sandarą, kuri sudaryta iš dvasios, žiūrono ir įstatymo. Transcendentinę realybę, kuri reprezentuojama rišlyje kaip kalbinis įstatymas ir išugdomas švietimo programose, galima rasti dvejose kryptyse: dvasios ir gamtos įstatymo. Dvasia, naudodamasi žiūrono galimybėmis, peržengia paprastą, fenomenologinį gamtos objekto paviršių, bando suvokti kas yra anapus ir tai daro jau minėtoje erdvėje: faktai, galimybės ir negalimybės. Stiprioji pažinimo forma, arba mokslas, artikuliuojantis ir diferencijuojantis pirmykštei maginei sąmonės būsenai, pasislinko į fakto pusę ir reikalauja, kad metafizinio pasaulio atidengimas vyktų pagal griežtas taisykles, kuriose tikrovė yra tik tai, kas tenkina įrodytos tiesos kriterijus. Tuo tarpu visos silpnosios psichikos struktūros, paremtos vaizduote ir fantazija, pasislinko į galimybių ar negalimybių sferą, praradusios tiesos statusą ir yra arba tikimos, arba paprasčiausiai mėgaujamosis estetiniu mėgavimusi. Pramanų ir siurrealizmo kultūra tapo vartojimo preke, reikalinga poilsiui ir geram laiko praleidimui, iškrentant iš realybės kalėjimo, norint nuo jo pailsėti. Todėl, galima sakyti, kad dėka filosofijos ir mokslo, vis geriau suprantant, kas yra tiesa, o kas netiesa, žmogaus proto galiose kurti kosmologijas ir kosmogonijas, buvo išmokta atskirti pelus nuo grūdų, ir dabar į tikrų civilizacijos proveržių sąrašą patenka tik tai, kas atitinka šiuos kriterijus, o visa kita keliauja į vis labiau augančią kultūrinių pelų krūvą. Gebėjimas aiškiai apibrėžti tikrovę ir atskirti nuo pramano sudarė prielaidas tikram mokslo proveržiui, kur transcendencija tampa terra incognita, kurią siekia pažinti visi šiuolaikiniai elitai.
Todėl šiuo metu turime mokslą ir bendrąjį kultūrinį paveldą, į kurį įeina magija, mitologijos, religijos, istorijos. Jį vartoja kultūrinis fantastikos žanras, kuris skirstomas į maginę, mokslinę, istorinę ir religinę fantastiką. Šiuos požanrius rombo struktūroje galima išdėlioti taip:
A - maginė fantastika (G. Martino „Sostų karai", A. Sapkowski „Raganius"),
D - mokslinė fantastika („Žvaigždžių karai", „Terminatorius"),
B - istorinė / politinė fantastika (S. Collins „Bado žaidynės", V. Roth „Divergentė"),
C - religinė fantastika (Evangelijų ekranizacijos, „Egzorcistas").
Mano minėta struktūra faktai-galimybės-negalimybės gali būti išreiškiami laike ir erdvėje. Laike tai
1) ateities - faktai-galimybės-negalimybės (mokslinė fantastika, utopijos, distopijos, apokalipsės, postapokalipsės);
2) praeities - faktai-galimybės-negalimybės (maginė fantastika, religinė fantastika, alternatyvi istorija).
Erdvėje turime
1) negalimybes (magija, mitologija, religija),
2) galimybes (filosofija, metafizika),
3) faktus (mokslas).
Iš pateiktų pavyzdžių matosi, kad pažįstant tikrovę, vykdant teorinę sintezę, rišlys gali gana toli peržengti leistiną fantazijos ribą, pradedant kurti tik silpnąsias kultūrines anapusinės tikrovės teorijas, kurios patenka ne į grudų, bet į pelų krūvą. Sątvarologijoje išaiškinus fundamentinę žmogau sandarą, mąstyti taip, kaip buvo mąstoma anksčiau - jau neturime teisės. Net jeigu tikrovės sukultūrinimas, metaforizavimas ir susimbolinimas gali pasiekti įspūdingų meninių pasiekimų, neturime teisės jos naudoti nesiorientuojančio tikrovėje žmogaus formavimui per šeštosios sąmonės logo-lingvo-formų neurolingvistinį instaliavimą. Ankstesniuose tekstuose šį neuroligvistinį programavimą vadinu antruoju įstatymu, kurio priemonėmis organizuojamos tautos ir civilizacinio masto kolektyvai, kuriuose elgiamasi turi būti etiškai ir atsakingai. Tam, kad žmogus nepasiklystų masinės kultūros noosferoje, kuri kuria gnostinės tikrovės tvarkos archetipus, jam turi būti aiškinama sątvarologija, fundamentinė žmogaus sandara, metafizika, istorijos ir pan. Kaip tik to ir siekiama filognozijoje pateiktu sievos teorijos modeliu, kuriame paaiškinama vidinė žmogaus sandara: kokias sąmones jis turi, kokia pagrindinė metafizinė forma / formulė (tai yra Uroboras). Visi šie dalykai atrandami savistaboje, tyrinėjant savo vidinę realybę, kuri po to perkeliama į išorę kaip teorinis modelis, kuris gali būti tikrinamas, lyginamas su kitų žmonių modeliais. Taip sukūrus universalų variantą, jis turėtų būti padarytas centriniu visų švietimo programų modelių, kad mokslų jaunimas mokytųsi savo vidinėje, apibrėžtoje tikrovėje, o ne tuščioje erdvėje, kuri neegzistuoja nė viename žmoguje - mokslas yra konkretaus žmogaus psichikos tąsa, arba psichologinė / kognityvinė forma. Mintis, atmintis, vaizduotė nėra kompiuterio algoritmas ar matemtatinis šablonas, tai psichikos sudėtinė dalis, kurioje įterpiamos žinios, informacija, metodai, formulės. Tas pat pasakytina ir apie tiesą - ji nėra jokia savarankiška, nuo žmogaus nepriklausoma realybė, kuri būtų visiems privaloma ir kuriai visi besąlygiškai turėtų paklusti. Tiesa turi dvi formas: teorinė, kuri atsiranda rišlyje, rišlio gnostinėje sintezėje; ir techninė, kuri yra sukonstruojama ir primetama tikrovei kaip dirbtinė realybė, technika. Dažnai šios tiesos tarpusavyje painiojamos, nesuvokiant, kad pirmu atveju tiesa yra Dvasia, o antruoju - Žmogaus Įstatymas. Dvasia yra tai, ką suvoki, o Įstatymas - ką primeti savo valia. Tai dvi galios formos: galia kaip atvirumas, kuris labiau būdingas filosofijai bei teorijai ir galia kaip formos primetimas, kuris būdingas mokslui ir jo išrastam sugebėjimui pagal savo apriorines formas performuoti tikrovę (I. Kantas „Grynojo proto kritika").
Manau, kad Dvasinė galia yra įgimta, jos neįmanoma išugdyti, vadinasi revoliucijos filosofijoje priklauso nuo laimingo atsitiktinumo, tautose sukurti genijų ir jį sėkmingai išauginti - neužgrobiant, nenužudant, nesugadinant, o tai, kaip manė F. Nietzsche, - gana retai pasitaikantis atvejis. Kaip jau sakiau, žmogaus sandara yra [dvasia, žiūronas, gamta, antrasis įstatymas]. Genijus dažniausiai žūsta savo Dvasioje, žiūrone arba gavęs neteisingą antrąjį įstatymą, kuris neteisingai suformuoja savęs ir tikrovės supratimą, neleidžia teisinga kryptimi realizuoti savo potencialo arba sukuriant žemą socialinį statusą, dėl kurio jis negali atsiduoti kūrybai, nes turi vadovautis verslo logika, o naujovės, jeigu jos neduoda tiesioginės naudos, - nepaklausios.
Kokia logika yra atsiradusios senosios civilizacijos - suprasti nesunku: valia primesti formą dominuoja prieš galią atverti tikrovę, todėl žmogus primesdavo tik norimą pavidalą norimai tikrovei, vietoj to, kad suformuotų tikrą, veiklos mastą išplečiančią technologiją. Iš dalies buvo ir sėkmingų proveržių, kaip akmens technologijos, geležies technologijos, ugnis, ratas, paskui sėkminga alchemija išsivysčiusi į Mendelejevo lentelę, elektromagnetizmas, genetika ir t.t. Tačiau visada norima buvo daugiau negu turima, tad formuojama būdavo tik psichinio substrato pagrindu, kuriame vyravo fantazija, vaizduotė, sumaišyta su logika ir racionalumu, konkrečiais pavyzdžiais iš tikrovės, transformuotais į fantastines formas. Neturint dvasios gigantų, Žmogaus Įstatymas bus tik kultūrinis, silpnas ir neįspūdingas. O tam, kad jie egzistuotų, jiems reikia netrukdyti, neužgrobinėti, nesisavinti, nežudyti, vien todėl, kad jie ne tokie kaip visi. Deja, dažniausiai jie žūsta globalinių mafijų projektuose, kuriuose jie išnaudojami ir sunaikinami, todėl apie juos niekas niekada nesužino.
Filognozija ir imperinis miražas
Užbaigiant „Juodosios liepsnos" tomą galima apibendrinti pagrindinę filognozijos idėją, kuri yra jos metafizikos pagrindas, sątvarologijoje naudojamas kaip civilizacijos teorijos centrinis principas. Metafizinę žmogaus sandarą aiškinti patogiausia naudojant Uroboro metaforą, kuris vaizduoja žiedu susisukusią gyvatę, į kurios nasrus įstatyta jos uodega. Sekdami šiuo vaizdiniu tariame, kad gyvatės galva žymi dvasią, subjektyviąją žmogaus dalį, o uodega žymi įstatymą, kuri yra materialaus, išorinio pasaulio vaizdas, sudarantis dvasinės egzistencijos pamatą. Pagrindinis vyksmas šioje konfigūracijoje, kaip buvo paaiškinta, yra transcendencijos inversija į egzistenciją, kuri yra pirmas įstatymas gamtos pavidalu; ir egzistencijos eksversija į transcendenciją, kuri primeta jai savo valią, kuria dirbtinį, žmogaus pasaulį. Tokia yra pamatinė šviesos arkos tikrovė, įsibūdamas į kurią filosofas savo teoriniame žvilgsnyje pamato pirmapradę tiesą, sukuriančią fenomenologinę ir egzistencinę patirtį, žmogui parodančią jo dvasinę prigimtį, kurioje jis patiria savo pirmykštį žmogiškumą. Ši patirtis ir būsena yra vėlesnių silpnųjų ir stipriųjų proto būsenų pagrindas, iš kurių kyla civilizaciniai psichovektoriai.
Antras įstatymas yra kalba, kuri irgi turi įtraukimo į vidų ir projektavimo į išorę elementus, kurie yra protinio psichovektoriaus substratas. Visi aukštesnieji kultūriniai ir civilizaciniai elgesio motyvatoriai išvedami iš neurolingvistinio programavimo bendruomenėse, kurios inversija sukuria proto formą, pagrįstą ankstesne kultūrine kūryba, bendruomenės paveldu, kuris po to, pasiekus pakankamą proto išsivystymą, kuria savo produktą, naują kultūrinę formą. Bendruomenes sieti gali bendra aplinka, gamta, arba pirmas tikrovės įstatymas, tačiau kadangi natūralus horizontas ribotas, taip susieti, be susisiekimo ir komunikacijos tinklo, galima tik nedideles vietines bendruomenes. Pradėjus jas sieti proto formos pagrindu, kurios pagrindinis instrumentas buvo kalba, bendruomenės tapo translokalinėmis, apimančiomis dideles teritorijas. Kuo teritorija didesnė, tuo svarbesnės yra proto kontrolės priemonės, kuriomis žmonių sąmonėse, antrojo įstatymo priemonėmis, turi būti sukurta bendra forma, vadinama universalia tapatybe. Labiausiai paplitusi universali tapatybė, be abejo, yra tautos persona, arba tautybė, kuri formuojama tautos ir valstybės istorijos ir kultūros gnostinio kūno priemonėmis, atitraukiančiomis patirtį nuo tiesioginės patirties ir jos riboto, horizontu apibrėžto, mastelio, perkeliant į universalią erdvę, kurioje dominuoja nuo juslinės patirties atsiribojęs protas, galintis asocijuotis ne tik su vietiniais, bet ir su globaliniais objektais.
Paaiškintas pirmas ir antras įstatymas sukuria horizonto apibrėžtą paviršių pasaulį, kuriame protas sugeba paimti iš tikrovės tik tiek, kiek duota natūraliai. Tad iš pradžių civilizacija vystosi instrumentalizuodama paviršinius objektus, kurie yra pirmapradžio įstatymo atverta transcendencija, proto įfunkcinama kaip reikmuo, įrankis, papuošalas, ginklas, padargas. Kalboje kuriasi maginis pasaulis, kuris padengia šį paviršių antru, metafiziniu sluoksniu, kuris sukuria metafizinę erdvę, apgaubiančią gamtos įstatymą paslapties šydų ir gelminiu švytėjimu. Taip atsiranda ne tik materialūs, bet ir dvasiniai įrankiai, padargai, reikmenys, ginklai, kurie reikalingi gyventi antgamtiniame, kalbos sukurtame pasaulyje. Taip atsiranda du pirmi pirmykščių kultūrų sluoksniai, vadinami magine ir mitologine civilizacija. Šiose civilizacijose padaromi pirmi bandymai peržengti fenomeninį paviršių, pažvelgti anapus, transcenduoti. Pradedama suprasti, kad kalba yra ne vienintelis vidupasaulinis klodas, kuriame gali būti kuriama tikrovė, kuri veikia kaip saitas tarp galinės ir priekinės sąmonės, sukuriant lingvistinę inversijos ir eksversijos struktūrą. Pradedama suvokti, kad tikrovėje yra ne tik vidiniai atvertosios transcendencijos klodai, kaip žemė, vanduo, oras, ugnis, šviesa, bet ir neatvertosios, kurie sudaro valdyti ir pažinti įmanomas hipostratines substancijas. Jau filosofinėje refleksijoje, vėliau, buvo suvokta, kad yra du pagrindiniai bet kokios egzistencijos klodai, kurie vadinami dvasia ir gamtinėmis stichijomis. Dvasia yra tai, kas sieja, tai yra sąmonė ir jos fundamentas, o stichijos yra susieti paviršiniai transcendnecijos klodai, po kuriais slepiasi begalinis nematomas pasaulis, kuriantis mūsų vidinę realybę ir filognozijoje vadinamas didžiąja sieva, kurią galima tapatinti su Dievu.
Pasiekus šį lygmenį, atsiranda naujas kalbos vystymosi etapas, vadinamas dirbtinės kalbos, matematikos, era. Taip, sukūrus matematinę atvertos tikrovės interpretaciją, eksversijos į transcendenciją, į jos pogrindinius klodus, veikla pavirto į dirbtinių daiktų, dirbtinio pasaulio inžineriją. Išvysčius šį metodą, prasidėjo mokslo era, kurioje tapo įprasta viską matuoti, skaičiuoti, modeliuoti, ieškoti naujų derinių, išradinėti technologijas. Šis darbas buvo padalintas į du etapus: atradimą, kuriam reikalingas naujos tikrovės atskleidimas, klodo inversija į egzistenciją, padarant jį prieinamu tyrinėjimui, savybių išaiškinimui; ir išradimą, kuris yra iš atvertos naujos tikrovės elementų, kurie pažinti, sustruktūrinti, matematizuoti, naujų naudingų funkcijų sukonstravimas, sukuriant naudingą techninį daiktą. Pirmame etape svarbus sugebėjimas aprėpti, pamatyti, įtraukti daugiau negu natūraliai duota; o antrame sukurti naują funkciją, primesti natūraliai tikrovei savo valią, racionaliosios vaizduotės ir fantazijos laisvės galimybėse. Tai - trečias civilizacijos raidos etapas.
Ketvirtas etapas civilizacijoje prasideda tada, kai pasiekiamas toks gylis hipostratoje, kuris leidžia kurti kosminę civilizaciją, išsiveržiant iš planetos kalėjimo. Neišvengiamai jis eina kartu su sąmonės gylio tikrovės sandaroje pasiekimu, sukuriančiu ją paaiškinančią teoriją, kurios dėka žmogus tampa suprantamas pats sau. Ar sugebės žmonija susitvarkyti su iššūkiais, iškeltais ketvirtos gnostinės sintezės, priklausys nuo to, koks jos lyderių dvasinis išsivystymas, ar jie sugebės sukurti problemas įveikiančias doktrinas ir surasti jų sprendimus. Viena iš tokių problemų - kiek leidžiama nepavojingu gyvybei būdu technologizuoti hipostratinę tikrovę, ir ar antigravitacijos sukurtas 1000G laukas nebus mirtinas gyvajam pasauliui. Juk lįsdami į tokį gylį pasiekiame informacinių laukų klodus, kurie susiję su sąmoningumo reiškiniu ir net su pačia dvasia, todėl privaloma įsisąmoninti, kad nėra gyvybei nepavojingos civilizacijos pažangos, nes kuo daugiau gelmėje technogeninių anomalijų, tuo labiau veikiama gyvybės giluminė šaknis, ir tai matosi tuo labiau, kuo giliau į tikrovę nusileidžia mokslas.
Dėl šios priežasties, visos stipriosios struktūros civilizacijos „matuojamos" dviem skalėmis: atvertos egzistencijoje transcendencijos kiekio; ir įterptos į transcendenciją egzistencijos kiekio. Šių skalė laipsniško augimo pasekmėje plečiasi dirbtinės ekosistemos arealas, kuris kuria gnostinę, protu grįstą darną, kurios centre yra super DI, valdantis visą populiaciją, paverstą į žmonių ir daiktų internetą. Šioje vietoje ir iškyla pamatinis „kritikos" klausimas: norime tokio ateities pasaulio, ar ne? Įmanoma sustabdyti dirbtinio pasaulio vystymą, ar ne? Ar sugrįžimas prie pradmenų, prie fundamentalių sątvaro proporcijų, kuriuos vadiname prigimtiniais, yra veiksminga alternatyva, ar ne? Pavyzdžiui, baltojo drakono civilizacijos sprendimas - maksimaliai vystyti teorinės sintezės kryptį, tačiau susilaikyti nuo technikos invazijos į natūralų pasaulį arba vykdyti tik minimalią invaziją. Tai reiškia, kad žinojimas arba sugebėjimas nereiškia, kad būtinai privalome sugriauti natūralią pusiausvyrą ir kurti dirbtine tvarka pagrįstą pasaulį, nes prigimtis visada aukščiau už dirbtinumą, akių juslumas - už protą. Labiausiai tam trukdo kapitalistinės ekonomikos laisvos rinkos politika, kurioje korporacijos bet kokia kaina vaikosi pasakiškų pelnų, todėl nori įkomercinti ir įgamybinti bet kokį mokslo proveržį. Filognozijoje į šį grobuonišką žmogaus polinkį žiūriu kritiškai ir manau, kad problema turėtų būti sprendžiama žmonių švietimu ir aiškinimu. Priešingu atveju bus prieita kritinė riba, kai hipostratos klodai bus apkrauti dirbtiniais prietaisais tokiu dideliu apkrovimu, kad jie taps gyvybei pavojinga anomaline zona.
Sugrįžimas į pradžią, į dvasios ir gamtinių stichijų pasaulį, visada įmanomas, nes ši pradžia yra pamatinės žmogaus sąrangos šerdis, kuri net paslėpta ir užmaskuota visais „antstatais", išlieka ir valdo vidužmogišką realybę nematomu ir neapčiuopiamu poveikiu. Tai pasaulis, kuriame nėra istorijos, nėra mito ir nėra jųdviejų susiliejimo į vieną, istoriją padarant mito sklaidos arena kaip krikščionybėje, kuri buvo sąmonių ištaisymo projektas, turėjęs sukrikščioninti civilizaciją maksimaliu sukrikščioninimu. Dabar tą galima padaryti kitaip, be tikybinių spektaklių, vien remiantis žmogaus tikrovės paslapties žinojimu, kuris neužvaldytas institucijų ir nekuria globalizacijos projekto kalaviju ir ugnimi. Filognozija yra neimperinis žinojimas.
Prasideda knygos
D. Mockus, Filognozijos pradmenys: juodoji liepsna, 9 tomas, 2022
leidyba. Ji turėtų užsibaigti rudens pradžioje, rugsėjo mėn. Knyga jau registruota, gauti ISBN kodai
ISBN 978-609-08-0004-1 (Leidinio forma: Spausdintinis)
ISBN 978-609-08-0005-8 (Leidinio forma: Elektroninis - PDF)
Viršelis bus paviešintas artimiausiu metu. Kol kas užbaigiami paskutiniai skyriai, kurių dar liko keli, o tada prasidės galutinis redagavimas ir spausdinimas.
Daugiau informacijos puslapyje www.filognozija.com.
Norintiems paviešintus tekstus turėti savo kompiuteryje knygos formatu, įkeliu nemokamą failą. Jame yra viskas, kas paviešinta šiame forume, plius skyrius, sudarytas iš failų, paimtų iš mano senų tekstų archyvo. Nuo forumo skiriasi tuo, kad pakeista turinio struktūra, sugrupuojant pagal naują idėją.
D. Mockus. Juodoji liepsna. 9 tomas, 2022 ISBN 978-609-08-0005-8