Apie Lietuvos masonų ložę

[paragraf 78]

Ką slepia paslaptingieji masonai?

„Viskas vyksta „šaikų" principu, žmonija ne ką patobulėjo nuo mamuto laikų", - savo nuomonę apie būrimąsi į tam tikras organizacijas dėstė vieno paslaptingiausių klubų - Lietuvos senųjų laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžiosios Ložės - narys Šarūnas Davainis. Pasakodamas apie masonų ložę pašnekovas sakė, jog yra daugybė elitinių klubų, į kuriuos ir norėdamas nepateksi.

Į ložę patenka ne bet kas

„Čia nėra priimami visi, kas nori", - apie naujų narių priėmimo sąlygas pasakojo Š. Davainis. Anot pašnekovo, dažniausiai pažįstami žmonės, draugai rekomenduoja žmogų, jų manymu vertą tapti masonų ložės nariu.

Pagrindinis atrankos kriterijus, pasak Š. Davainio, yra tikėjimas tuo, ką darai. Tarp pagrindinių tikslų pašnekovas paminėjo labdarą, humanizmą, toleranciją - svarbiausia, anot Š. Davainio, yra dvasingumas ir pastangos tapti geresniu.

Anot pašnekovo, priimant naujus narius taikomas tam tikras amžiaus cenzas. „Turi būti ne jaunesnis nei 20 metų, subrendęs žmogus, kuris gali atsakyti už savo veiksmus", - sakė Š. Davainis.

Išskirtinė lietuvių masonų klubo taisyklė - masonų veikloje tiesiogiai dalyvauja tik vyrai, klubo narėmis negali būti moterys. Pašnekovo manymu, galbūt minėta taisyklė nėra visiškai teisinga, tačiau „tokios taisyklės". Klubo narių žmonos paprastai žino apie masonų veiklą, dalyvauja priėmimuose.

Kartą tapęs masonu, juo būsi iki gyvenimo pabaigos. „Tu gali „užsimigdyti", nedalyvauti [aktyvioje veikloje], nėra ten visi kažkokie labai taurūs, nesavanaudžiai, tačiau tu turi stengtis tą daryti [laikytis masonų nuostatų], tave turi supti bendraminčiai", - teigė pašnekovas.

Tikimybė būti išmestam iš ložės - beveik nereali. „Ši organizacija neduoda jokios materialios naudos, todėl nėra reikalo kažką išmesti ar neišmesti, nes tu tai darai sau ir visuomenei", - savo mintis dėstė Š. Davainis. Dėl moralinių nuostatų problemų kol kas nėra buvę, nes į klubą stoja žmonės, susipažinę su masonų moralinėmis vertybėmis bei įsitikinimais ir tvirtai apsisprendę jų laikytis. Anot pašnekovo, itin rimtai vertinamas naujų narių priėmimas. Naujas narys priimamas tik įsitikinus, jog kandidatas tikrai tvirtai apsisprendęs tapti masonu.

„Kai ateini pas mus į ložę esi tarsi netašytas akmuo, po truputį tu tampi kvadračiuku ar apvaliu akmeniu, kuris tinkamas statyti humanizmo šventovei. Kai jie susilipdo, tai ir gaunasi vieta, kur žmogus save suranda - tada lengviau gyvent", - pasakojo masonų ložės narys.

„Manau, kad politikui tai [būti masonu] būtų kaip minusas. Tuoj prasidėtų ieškojimai. Tu masonas, vadinasi, kažką darai negero, - savo mintimis dalinosi Š. Davainis. - Tai nepadėtų jam", - tęsė pašnekovas. Tokio požiūrio priežastį pašnekovas įvardijo masonų ložę gaubiančią paslaptį. Š. Davainio manymu, kai žmogus neperžengia savęs, jis linkęs abejoti viskuo, kas slepiama, ir visuomet galvoja apie blogiausią.

Kam reikalingas slaptumas

„Amerikoje [masonas] - tai normali sąvoka, niekas nei gėdinasi, nei slepia, visi tuos žmones gerbia, nes jie gana turtingi, išsilavinę ir padeda vargšams, o pas mus - atvirkščiai, - pašnekovo manymu tokią Lietuvoje vyraujančią nuomonę apie masonus dėstė Š. Davainis.

Pašnekovas teigė, kad jei jau kažkas slapta, tai daugelis mano, jog vyksta kažkokie negeri dalykai. Paklausus, kam reikalingas toks slaptumas, pašnekovas sakė, kad masonai tiesiog laikosi tokių kelis šimtmečius galiojančių taisyklių. „Mes negalime pakeisti taisyklių", - pabrėžė Š. Davainis.

„Tie, kas žino, ką masonai iš tiesų reiškia, tos baimės nemato, ją mato paprasti žmonės, todėl reikia lavintis. Daugeliui žmonių, tai [masonų veikla] nesuprantamas laiko gaišimas ir jie kaip sodino bulvę, taip ir sodina", - dėstė pašnekovas.

„Yra elitinių klubų, į kuriuos negali pakliūti, gal tik mes jų nežinome, - apie slaptus klubus savo nuomonę išsakė Š. Davainis. - Pavyzdžiui, Rusijoje yra milijardierių klubas, į kurį tu ir norėdamas nepakliūsi. Galima galvoti, kad jie irgi kažką nuo mūsų slepia. Ką jie slepia? Pinigines dažniausiai slepia", - šypsojosi pašnekovas.

Pašnekovas neslėpė, jog tapus masonu, jo gyvenimas pasikeitė. „Aš pamačiau, kaip kiti gyvena, kas kur vyksta, kad niekas vietoj nestovi, vyksta bendravimas", - sakė Š. Davainis. Anot pašnekovo, būdamas masonu, „gyveni normalų gyvenimą, nėra ten nieko nepaprasto".

Atpažinimo ženklai

„Mes turime savo atpažinimo ženklus bei prijuostes. Be to, kiekvienas klubas turi savo atpažinimo ženkliuką", - apie masonų išorinį išskirtinumą pasakojo Š. Davainis. Tamsus kostiumas, šviesūs marškiniai, baltas kaklaraištis, juoda arba balta varlytė - taip masonai pasipuošia eidami į kiekvieną mėnesį vykstančius susitikimus.

Kiekvienas ložės pareigūnas, kurių yra septyni, turi savo ženklus. Kiekvienoje šalyje yra skirtingos tam tikrai ložei būdingos, dominuojančios spalvos. Lietuvos masonų ložės spalva - mėlyna.

„Masonų ložės laipsniai suteikiami nepriklausomai nuo to, kiek metų tu esi ložės narys, o kaip tu supranti savo požiūrį į gyvenimą", - dvasinių prioritetų svarbą masonų gyvenime vardijo Š. Davainis.

„Nusprendėme tą šviesą nešti ir čia", - apie prieš daugiau nei 10 metų Lietuvoje susikūrusio klubo steigimo idėją pasakojo Š. Davainis, su keliais bendraminčiais įkūręs visame pasaulyje ne vieną šimtmetį egzistuojančią masonų ložę.

Du bendraminčiai, sumanę įkurti masonų ložę, kuri šiandien vienija apie 50 klubo narių, kartu su atsikuriančia valstybe norėjo suburti panašiai mąstančių, turinčių bendrų tikslų ir siekių draugų klubą.

Lietuvos senųjų laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžioji Ložė yra Lietuvoje oficialiai įregistruota ir pripažinta Anglijos jungtinės Didžiosios Ložės. Minėtas pripažinimas yra garbės ir prestižo ženklas.

Laisvieji mūrininkai, vadinami masonais (nuo anglų žodžio „mason" - mūrininkas) egzistuoja virš 250 metų daugiau 130-tyje valstybių. Šiandien pasaulyje iš viso priskaičiuojama apie 40 000 ložių (klubų), kurios jungia apie šešis milijonus narių.


Šaltinis http://pramogos.delfi.lt/people/ka-slepia-paslaptingieji-masonai.d?id=7040675#ixzz2CTY7yBfb

[zipphead]

Gal bus įdomu besidominčiam pasiskaityti ir Laisvųjų mūrininkų Konstituciją.

Lietuvos Senųjų laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžiosios ložės
Konstitucija

2002 m. balandžio 13 d.
pataisyta 2003 m. gruodžio 18 d.
Vilnius

Preambulė
             Suvokdami savo ryšį su viso pasaulio laisvąja mūrininkija, kurios pagrindai išdėstyti 1723 metų Senosiose prievolėse, vadovaudamiesi laisvės, humanizmo ir tolerancijos dvasia, o taip pat tęsdami 1781 metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurtos Didžiosios ložės tradiciją, 2002 metais Vilniuje priimame šią Lietuvos Senųjų laisvųjų ir pripažintųjųų mūrininkų Konstituciją.


I dalis
Laisvosios mūrininkijos principai
1 straipsnis
Lietuvos Senųjų laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžioji ložė yra laisvųjų mūrininkų ložių susivienijimas. Ji gyvuoja tęsdama Lietuvos Didžiųjų ložių tradicijas.

2 straipsnis
(1) Į Didžiąją ložę susibūrusiose ložėse dirba mūrininkai, kurie brolijos pagrindu ir tradiciniais ritualiniais veiksmais siekia žmogaus tobulumo. Gerbdami kiekvieno žmogaus orumą, jie siekia laisvo asmenybės atsiskleidimo, puoselėja broliškumą, toleranciją, paslaugumą ir išsiauklėjimą.
(2) Tikėjimo, sąžinės ir minties laisvė yra aukščiausios laisvųjų mūrininkų vertybės. Laisvas nuomonės reiškimas laisvųjų mūrininkų nuostatų rėmuose yra mūrininkų darbo prielaida.

3 straipsnis
(1) Laisvuosius mūrininkus vieną su kitu sieja bendras humanistinių pažiūrų siekis, jie nėra jokia tikėjimo bendruomenė.
(2) Jie pasaulio sandaroje, visame kas gyva ir žmogaus moralės sampratoje mato Dievo veikimą, pilną išminties, stiprybės ir grožio.

4 straipsnis
(1) Laisvieji mūrininkai priima į savo brolijos nuolatinius narius laisvus geros reputacijos vyrus, nekreipdami dėmesio į jų religinius įsitikinimus, rasę, tautybę, politines pažiūras ir luomą, jeigu jie laisvosios mūrininkijos labui įsipareigoja tobulintis ir veikti tose bendruomenėse, kuriose jie gyvena.
(2) Tapdamas laisvuoju mūrininku, jis sudaro sąjungą su savo broliais visam gyvenimui.

5 straipsnis
Didžioji ložė ir ją sudarančios ložės nedalyvauja konfesiniuose ir politiniuose ginčuose ir juose savo nuomonės nereiškia

Laiškas
Masonija besikeičiančioje Europoje

Masonija yra bene seniausia pasaulyje pasaulietinė brolija. Ji egzistuoja - tiek organizuota, tiek neorganizuota forma - jau daugiau kaip tris šimtus metų. Todėl galima drąsiai teigti, kad šiandien brolija jau yra išlaikiusi laiko egzaminą.

Per tuos tris šimtus metų ji patyrė ir persekiojimų, ir su bauginimų, ne kartą tapo aršių politinių ginčų objektu. Į jos veiklą bandė kištis ir diktatoriai, ir autokratinių režimų šalininkai. Dėl šios priežasties mūrininkija ilgą laiką buvo priversta egzistuoti pogrindyje, daugelis laisvųjų mūrininkų pasmerkė save pavojams, norėdami išsaugoti principus ir tradicijas iki dabar, kada masonija gali atgimti it feniksas iš pelenų ir tapti šiuolaikinės, atviros ir laisvos visuomenės dalimi.

Pastaruosius penkiolika metų senąsias Europos Didžiąsias Ložes iš tiesų džiugina reguliariųjų (regulinių) laisvųjų mūrinininkų ložių atgimimas Ispanijoje, Portugalijoje, Rytų Europoje, Baltijos šalyse, buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje ir, žinoma, Rusijoje. Ir tai pasako mums pačią svarbiausią žinią - kad masonijos viduje slypi tikrai didis tikslas, jeigu ji sugeba pati iš savęs inspiruoti tokį lojalumą ir ištikimybę.

Kas gi tada yra masonija? Pasak angliško ritualo, tai „moralės sistema, pridengta alegorijomis ir iliustruojama simboliais". Verčiant į modernią kalbą, tai galėtų būti moralinis kodas, paremtas senais principais ir ilgamečiais mokymu, kurį pažindamas laisvasis mūrininkas išmoksta gyventi santarvėje su Dievu - nuoširdžiai jam tarnaudamas ir padėdamas savo artimui.

Visgi, reikia pripažinti, kad masonerija taip pat yra kažkas daugiau nei vien tik moralinis kodas. Tai yra ilgas kelias, prasidedantis pirmą kartą įžengus pro ložės duris, po trijų ceremonijų suteikiančias teisę tapti Meistru mūrininku, o vėliau tęsiasi visą likusį mūrininkišką gyvenimą. Tai yra savęs pažinimo kelionė, kuri, nepažeisdama religinių normų, leidžia suprasti dvasinius gyvenimo aspektus ir padeda suvokti savo vietą Didžiojo Architekto didžiajame kūrinyje. 

Pagrindiniai principai ir normos yra tokios pačios visoje reguliariojoje mūrininkijoje, nesvarbu kokioje šalyje ji bebūtų praktikuojama. Visgi ritualai, jų aiškinimas, o taipogi ir kai kurie papročiai ar regalijos - skirtingose ložėse gali skirtis. Todėl tiktai žvelgdami į reguliariosios masonijos paplitimo pasaulyje istoriją galime suprasti, kaip ir kodėl ji tokia yra. Masonija - tokia, kokią mes ją dabar pažįstame - gimė Britų salyne XVIII a. antrame dešimtmetyje. Iš ten pradžioje pasklido po Europą, o paskui - su anglų, prancūzų, olandų kolonistais bei naujakuriais ir po visą pasaulį. Tai, kas buvo eksportuota iš Anglijos, natūraliai veikė vietinės kultūros ir tradicijos, todėl mūrininkija, nekeisdama savo pagrindinių principų, kur beatsirastų, adaptuodavosi tos šalies papročių ir laikmečio.

Nuo XVIII a. antrosios pusės, kai pradėjo formuotis Didžiosios Ložės, ėmė skirtis ir jų požiūris į brolijos valdymą. Kai kurios pasekė angliškuoju, airiškuoju ir škotiškuoju modeliu, teigiančiu, kad Didysis Meistras yra Didžiosios Ložės valdytojas pagal Konstituciją, o tokiu atveju turi didžiausią galią ir pagrindinę teisę priimti sprendimus. Kitos gi padalijo galią tarp Didžiojo Meistro, Ložės Tarybos, Didžiųjų Pareigūnų ir kai kurių kitų asmenų, išrinktų atstovauti savo ložėms. Visgi, reikia pripažinti, kad šios skirtybės nėra tokios svarbios, jei laikomasi tų pačių pagrindinių principų, normų ir etikos.

Visa tai mes matome, kai į Jungtinę Didžiąją Anglijos Ložę dėl pripažinimo kreipiasi naujos ar atkurtos ložės. Reikalavimai pripažinimui yra visiems puikiai žinomi. Trumpai tariant, iš jų reikalaujama reguliarumo; tikėjimas Aukščiausia Būtybe yra svarbiausia narystės ložėje sąlyga; įsipareigojimai prisiimami atsižvelgiant į Šventąjį Raštą; nariais gali tapti tik vyrai; Didžioji Ložė turi nepriklausomą valdžią ložėms savo jurisdikcijoje; trys Didieji Šviesuliai visuomet parodomi Didžiosios Ložės ar jai priklausančių ložių darbo metu; ložėje griežtai draudžiama kalbėti politinėmis ar religinėmis temomis; o tradicijų ir papročių laikomasi pagal šimtamečius nuostatus.

Didžioji Ložė įgyvendina šiuos reikalavimus ir taip elgiasi tiek savo viduje, administraciniuose reikaluose, tiek bendraudama su išore. Kiekviena Didžioji Ložė yra nepriklausoma, todėl jokiais būdais nepateisinama, jei kokia nors kita Didžioji Ložė kišasi ne į savo reikalus ir nurodinėja, kaip reikia tvarkyti savo vidaus reikalus.

Nepriklausomybė ir reguliarumas yra svarbiausios idėjos, kuriomis grindžiami tarptautiniai masonų santykiai. Nepriklausomybė Anglijoje apibrėžiama taip: autonomiška, atsakinga, save valdanti organizacija, kuri savo jurisdikcijoje yra vienintelis nediskutuotinas autoritetas trims simboliniams laipsniams (Mokinio, Pameistrio ir Meistro).

Galime įžvelgti skirtumų tarp nepriklausomybės ir išskirtinės teritorinės jurisdikcijos. Tas faktas, jog dvi (ar netgi daugiau) Didžiosios Ložės dalinasi tą pačią geografinę teritoriją, nepažeidžia jų nepriklausomybės. Daugiau kaip 250 metų Anglijos, Airijos ir Škotijos Didžiosios Ložės dalijosi teritoriją daugelyje pasaulio šalių, kurios iš pradžių buvo sudėtinė Britų imperijos dalis, o dabar - savarankiškos valstybės. Kai kuriose iš šių šalių (Indijoje, Naujoje Zelandijoje ar Pietų Afrikoje) Anglijos Didžioji Ložė veikė kartu su vietine Didžiąja Lože. Kone kiekvienoje JAV valstijoje yra valstijos Didžioji Ložė ir juodaodžių Princo Holo (Prince Hall) Didžioji Ložė. Žvelgiant arčiau, Anglija dalinasi teritorija su Portugalijos Reguliariąja Didžiąja Lože, Graikijoje - su Graikijos Didžiąja Lože, o Maltoje - su naujai suformuota Maltos Didžiąja Lože. Svarbiausia frazė tokiuose santykiuose yra „pagal susitarimą". Kitaip tariant, Anglija gali suteikti pripažinimą daugiau nei vienai Didžiajai Ložei apibrėžtoje teritorijoje, tačiau tik jau egzistuojančiai Didžiajai Ložei davus sutikimą.

Nors apie reguliarumą, regis, buvo užsiminta šiek tiek anksčiau, jis ne visuomet veda prie pripažinimo. Naujai susikūrusi Didžioji Ložė, siekdama pripažinimo, gali remtis pagrindiniais principais, tačiau yra ir kitų faktorių, į kuriuos atsižvelgti yra būtina. Pavyzdžiui, Anglija gana ilgą laiką nesuteikė pripažinimo Japonijos Didžiajai Ložei, nors pastaroji ir veikė pagal senuosius nuostatus. Šiai ložei priklausė daugiau amerikiečių, o ne japonų, taigi, Anglijos nuomone, tai nebuvo atskira Japonijos Didžioji Ložė, o tik išeiviai iš savo tėvynės (kartu ir iš savo Didžiosios Ložės), atliekantys darbą Japonijoje. Iš karto po to, kada Japonijos Didžiojoje Ložėje ėmė dominuoti japonai, pripažinimas jai buvo suteiktas.

Kalbant apie pripažinimą Anglijos Didžioji Ložė dažnai yra kaltinama, neva ji yra nerangi ar lėtoka. Tačiau istoriškai taip jau susiklostė, jog Anglijos Didžioji Ložė yra seniausia, o, be to, kartais netgi yra vadinama „Motinine Didžiąja Lože". Dargi pridursiu, kad Anglijos Didžiajai Ložei neretai suteikiamas ir „reguliarumo saugotojos" titulas. Tokios yra pozicijos, nors mes jų tyčia lyg ir nesiekėme, nepaisant to, turime atsižvelgti į jas ir rimtai, ir atsakingai.

Suprantame, kad pripažinimo reikaluose visų pirma reikia būti tikriems dėl savo sprendimo. Negalima skubėti pripažinti, o paskui turėti nemalonumų panaikinant pripažinimo privilegiją. Šiuo atveju kur kas labiau tinkanti praktika - nuodugnus patikrinimas, atsižvelgiant ne vien į naujosios Didžiosios Ložės reguliarumą, bet ir į stabilumą, jos perspektyvas, o taip pat ir stabilumą šalies, kurioje ji veikia. Dėl to pripažinimo procesas retai kada trunka trumpiau nei penkeri metai nuo naujos Didžiosios Ložės suformavimo.

Visa tai, ką aš čia išdėsčiau, tėra ilga preambulė, vedanti prie reikalo, apie kurį norėjau pakalbėti. Ji buvo būtina norint pademonstruoti Anglijos mąstymo būdą ir principus, kurie taikomi plėtojant visus tarptautinius masoniškus ryšius, o dabar reikia apie tai šnekėti, jei norime pradėti kalbą apie europietiškos mūrininkijos dabartį ir ateities perspektyvas.

Nuo 1989 metų Europos mūrininkijos veidas pasikeitė daugiau nei bet kuriuo kitu laikotarpiu, pradedant nuo jos paplitimo XVIII a. Reguliariosios mūrininkijos atgimimas daugelyje Europos šalių, kuriose ji buvo uždrausta daugeliui metų, yra sveikintinas ir palaikomas. Tie, kurie dėjo pastangas atgaivinti ložių veiklą, prisiėmė milžinišką atsakomybę - užtikrinti, kad jų Didžiosios Ložės išliks reguliarios, o taip pat pakilusios virš politinių bei socialinių reiškinių. Entuziastingi masonų autoriai daugelyje valstybių pridarė gausybę ekstravagantiškų prielaidų, esą mūrininkija prisidėjo prie jų šalių politinės ir socialinės plėtros. Deja, šios prielaidos nėra teisingos. Jei mūrininkų ložės būtų iš tiesų dalyvavusios šiuose veiksmuose, be jokios abejonės, ilgainiui jos būtų tapusios tiesiog politinėmis partijomis ar įtakos grupėmis.

Meistrai pabrėžia, kad tie, kas davė pradžia mūrininkijai, uždraudė diskusijas politinėmis ar religinėmis temomis masonų susirinkimuose. Jie žino, kad diskusijos šiomis temomis kiršina žmones ir yra kur kas įdomiau ieškoti, kas juos gali suvienyti ir kaip tokį suvienijimą galima panaudoti visuomenės labui. Religinių ir politinių temų uždraudimas turėjo natūralių padarinių: nėra tokios reguliariosios Didžiosios Ložės ar netgi atskirų mūrininkų, kurie kaip masonai viešai reikštų savo nuomonę apie dalykus, kurie siejasi su religija, politika ar socialiniais reikalais. Būtent tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Anglija daugybę metų atsisakydavo dalyvauti tose masoniškose konferencijose, kuriose buvo diskutuojama apie socialinę politiką.

Jei masonija kur nors ir peržengė ribą, darydama įtaką minėtiems reiškiniams, tai tik dėl atskirų asmenybių veiklos. Tikrai yra nemažai pavyzdžių, jog kai kurie laisvieji mūrininkai padarė didelę įtaką politiniam, kultūriniam ar socialiniam savo ar savo šalies gyvenimui. Tačiau pripažinkime patys sau - jie tai atliko kaip asmenybės, o ne kaip laisvieji mūrininkai. Mes galime viltis, kad tokio žmogaus gyvenimą ir sprendimus lėmė mūrininkiška patirtis, principai ir tradicijos, tačiau negalime tvirtinti, jog jis to pasiekė vien dėl to, kad buvo laisvasis mūrininkas. Laisvieji mūrininkai turi daugiau galimybių padaryti įspūdingų pasiekimų įvairiose srityse, tačiau jie to pasiekia kaip individualybės, o ne kaip grupė.

Per pastaruosius trisdešimt metų Europa labai pasikeitė. Iš naujo buvo perbraižytas politinis žemėlapis, Europos Ekonominė Bendrija virto Europos Sąjunga su savo parlamentu ir daugelyje valstybių bendra valiuta. Šios jungimosi tendencijos davė pagrindo mažiausiai tris kartus per dvidešimtmetį gimti iniciatyvai, teigiančiai, kad mūrininkija Europoje turi susijungti, esą reikia suformuoti Jungtinę Europos Didžiąją Ložę, primenančią Jungtinę Vokietijos Didžiąją Ložę. Anglija, Airija ir Škotija ilgą laiką atmetė tokias idėjas. Atmetimo motyvacija visuomet buvo tokia - suformavus tokį skėtį, tos Didžiosios Ložės, kurios po juo paklius, praras savo nepriklausomybę ir savarankiškumą. Be to, Anglija visuomet turėjo vieną klausimą: koks būtų šio junginio tikslas? Įprastinis atsakymas būdavo toks: Jungtinė Europos Didžioji Ložė suteiktų mūrininkijai stiprų balsą Europoje. Ir vėlgi Anglija užduodavo dar vieną klausimą: kam šitas stiprus balsas reikalingas? Atsakymas į šį klausimą vis dar laukia savo eilės.

Kaip jau minėjau anksčiau, yra skirtumų daugelio reguliariųjų Didžiųjų Ložių papročiuose ir tradicijose. Bandymas suniveliuoti visą šią įvairovę po vienu skėčiu be aiškaus tikslo pasmerktų žengti chaoso keliu.

Be to, yra ir dar viena priežastis - be jokios abejonės, tai atsilieptų ir plačiosios visuomenės supratimui, gal netgi nesupratimui apie mūrininkiją. Per pastaruosius dvidešimtį savo mūrininko karjeros metų aš praleidau labai daug laiko gindamas mūrininkiją nuo žurnalistų ir visuomenės. Praktiškai visuomet buvo keliamas pagrindinis klausimas - kokia yra tarptautinė mūrininkijos valdžia. Man tekdavo nuosekliai dėstyti, kad tokio „gyvio" nėra. Masonija yra tarptautinė vien dėl to, kad ji veikia visose šalyse, o kiekviena Didžioji Ložė yra savarankiška ir pati kuria savo ateitį. Toks aiškinimas sukeldavo didžiulę nuostabą ir vėlgi sudarydavo sąlygas kalbėti apie tarptautinę konspiraciją. Taigi, jei mes imsime išradinėti tarptautinį valdymo organą, tai tik pakurstys visuomenės svarstymus apie mūrininkiją ir duos peno sąmokslo teorijų šalininkams.

Yra ir kitų prielaidų - sparčiai kintant Europai, daugelio konferencijų ir Didžiųjų Ložių grupavimosi banga formalizuos organizaciją. Anglija vėlgi nelabai pritartų šiuos planus planams, sutikdama tik su pastaraisiais Jungtinės Vokietijos Didžiosios Ložės komentarais, kad tai yra pakankamai neformalus judėjimas, neturintis nieko bendro su centralizuotai diegiama valdžia. Šias mintis aš išdėsčiau Vienoje (Austrija) 1992 metais įvykusiame Didžiųjų Meistrų susirinkime, kuris buvo surengtas švenčiant 250 metų nuo pirmosios Vienos Didžiosios Ložės įsteigimo. Didžiųjų Meistrų Konferencijos idėja tuomet sklandė ore. Airijos Didysis Meistras markizas Donegalas (Marquess of Donnegal) buvo vyriausiasis pagal amžių Didysis Meistras, todėl jo paprašė išdėstyti savo požiūrį. Jis pareiškė, kad neturi galių diskutuoti ar priimti kokį nors sprendimą šiuo reikalu, nes jis viso labo atstovauja Airijos Didžiąjai Ložę ir yra įgaliotas Generalinės Tarybos, ir be viso kito nemato, kad centralizavimas yra būtinas. Anglijai tada atstovavęs Didysis Meistras patvirtino, kad panašiai mąstoma ir Anglijoje, ir Škotijoje.

Tikrovėje Didieji Meistrai turi daug galimybių bent kartą per metus susitikti neformaliai ir pasidalyti patirtimi bei žiniomis, jei tik iškyla tam reikalas. Kartais, tiesa, tai išvirsta į pakankamai formalų susitikimą, kaip, pavyzdžiui, Didžiųjų Meistrų susirinkimas Liuksemburgo Didžiojoje Ložėje. Visgi paprastai tokie susitikimai vengia oficialaus formalumo - iliustruojant galima prisiminti gruodžio mėnesį įvykusį susirinkimą Nacionalinėje Prancūzijos Didžiojoje Ložėje ar kasmetinius susitikimus Belgijoje bei Olandijoje.

Tokio neformalaus judėjimo gerąsias puses atspindi kasmetiniai Europos Didžiųjų Sekretorių ir Didžiųjų Kanclerių susitikimai kiekvienų metų spalį. Šie judėjimai kilo 1990 metais, kai Didysis Sekretorius Anglijoje pateikė pasiūlymą, jog Didiesiems Sekretoriams būtų naudinga reguliariai parašyti vienas kitam turint tikslą susipažinti artimiau, o vėliau ir sudaryti galimybę praleisti laiko kartu, apsikeisti naujienomis ir žiniomis be oficialaus protokolo. Tokia grupė veikia laisvai, neturi nustatyto sekretoriato, šeimininkė Didžioji Ložė tam tikru metų laiku surengia priėmimą ir apvalaus stalo diskusiją. Žinoma, jokių sprendimų priimti negalima, bet vyskta didžiausias darbas - apsikeitimas informacija ir komunikacija tarp Didžiųjų Sekretorių. Didžiąją dalį problemų ir klausimų galima išspręsti vietoje, paprastai ir greitai, taupant laiką telefoninių skambučių, laiškų ar elektroninių laiškų rašymui.

Ar mūrininkija atras savo vietą besikeičiančioje Europoje? Atsakymas į šį klausimą tegali būti vienas - taip. Pats tikrasis atsakymas yra būtent dabartinė mūrininkijos ekspansija Europoje. Remiantis paskutiniais statistiniais duomenimis, kurie buvo pateikti Europos Didžiųjų Sekretorių susirinkime, laisvųjų mūrinininkų skaičius auga ne tik naujai įsteigtose ložėse, bet taip pat ir daugelyje iš senųjų Didžiųjų Ložių.

Ar mūrininkija aktuali moderniai besikeičiančiai Europai? Vėlgi aš būčiau linkęs atsakyti - taip, ir, ko gero, netgi aktualesnė nei bet kuriuo metu mūsų praeityje. Mes gyvename augančio materializmo ir savo poreikių tenkinimo epochoje, kuriame individo asmeninės reikmės jam yra pačios svarbiausios. Lygiai taip pat tai yra ir nuolat kintantis pasaulis, kuriame senosios vertybės nyksta, o moralė yra atskirta nuo visuomeninio, o kartais - netgi privataus gyvenimo. Tuo tarpu mūrininkija su savo moraliniu kodu, atkaklumu, pabrėžtinu nesavanaudiškumu bei labdara yra pajėgi kurti dvasiškai tvirtas asmenybes ir per jas paveikti visuomenę. Daugeliui ji asocijuojasi su ramybės uostu ir tikrumu netikrame pasaulyje.

Aš tvirtai tikiu,  kad nesvarbu, kokie pokyčiai laukia Europos, mūrininkija ir toliau laikysis savo užimamos vietos, išliks teisinga mūsų pagrindiniams principams, išsaugos reguliarumą. Lygiai taip pat aš tikiu, kad didelė dalis mūsų stiprybės kyla ir iš mūsų Didžiųjų Ložių skirtumų, nepriklausomybės ir savarankiškumo. Ir tai turi tęstis.


Autorius: J. M. Hamill, Anglijos Jungtinės Didžiosios Ložės komunikacijų direktorius