Ar žmogus iš tiesų naudoja tik 10 proc. savo smegenų?

[Lapino šešėlis]

Pastaruoju metu pasaulyje plinta diskusija apie smegenų veiklą, kurią sukėlė tokių filmų kaip "Limitless" ir "Lucy" pasirodymai, kuriuose vaizduojama, jog žmogus naudoja tik 10 proc. savo smegenų galios, tuo tarpu pagrindiniai prieš tai minėtų filmų herojai išmokstą pažaboti savo smegenų veiklą taip, kad išlaisvina visą šimtaprocentinę smegenų jėgą ir tokių būdu pasiekia įstabių rezultatų.

Ar tai gali būti tiesa?

Iš kur kilo mitas apie naudojamą tik 10 proc. žmogaus smegenų galios?

Ištakos apie tai prasideda dar 1908 kuomet, psichologas Viljamas Džeimsas savo darbe parašė: „Mes naudojame tik nedidelę dalį savo smegenų išteklių". Ką iš tikrųjų galėtų reikšti sąvoka „nedidelė dalis smegenų išteklių"?

Pagrindinė šio nesusipratimo priežastis yra sąvokos neapibrėžtumas. Angliškai  - ištekliai: „recources", gali būti verčiami kaip konkreti ir abstrakti sąvoka. Neuromokslų žinovai iki šiol nesutaria kaip mums reikėtų traktuoti tokį apibrėžimą.

Pagrindinė ginčo priežastis - tai dvi susiskaldžiusios grupės, kurios kalba apie tą patį reiškinį visiškai skirtingais terminais. Tai yra, jei mes smegenų išteklius apibrėšime kaip konkrečias smegenų dalis, kurias galėtume pašalinti iš žmogaus kaukolės. Mes negalėtume išskirti nei vienos smegenų dalies, kuri mums būtų nereikalinga. Tai reikštų, kad žmogus naudoja visą šimtą procentų savo smegenų, tam, kad sėkmingai galėtų atlikti kasdienes funkcijas. Tiesiog naudoja jas skirtingais laiko momentais. Tai yra: Grojant gitara, dirba vienos smegenų sritys, dirbant mechaninį darbą - dirba kitos smegenų sritys, o sprendžiant matematikos uždavinį - dirba dar kitos smegenų dalys.
Šioje vietoje, visi kalbantys apie smegenų darbą konkrečiomis sąvokomis lengviau atsikvepia: „juk tą aš ir norėjau pasakyti". Dirba tik nedidelė smegenų dalis vienu metu. Bet tai vyksta dėl to, jog vienu metu, mes atliekame skirtingus darbus.

Bet nesustokime ties šia vieta.

Reikėtų prieiti prie abstrakčiosios „išteklių" sąvokos. Prieš kalbant apie smegenų veiklą - pakalbėsiu apie raumenų darbą.

Kuo skiriasi treniruotas žmogus, nuo netreniruoto? Klausimas paprastas ir ko gero daugelis atsakytų, jog treniruoto žmogaus raumenys yra išvystyti geriau. Bet tai iš tikrųjų būtų tik pusė atsakymo. Antroji dalis atsakymo yra labai paprasta: treniruoto žmogaus raumenys yra prisitaikę priimti didesnį krūvį.

Tai reiškia, jog jei mes turime maratonininką ir kitą liesą vyruką, kurių raumenų apimtys iš tiesų būtų vienodos, kuris jų nubėgtų toliau? Atsakymas aiškus.

Jų raumenų sudedamosios dalys būtų praktiškai vienodos, dirbančios raumenų grupės bėgimo metu, būtų tos pačios. Kodėl vienas jų nubėgtų toliau ir greičiau? Nes būtų prisitaikęs prie didesnio fizinio krūvio. Tai yra išnaudotų didesnę dalį savo raumenų išteklių.

Kitas pavyzdys. Retas žmogus gali sulaikyti kvėpavimą ilgiau nei dvi minutes. Bet ar tai jau yra galimybių ribos? Nekalbėsiu apie iliuzionistus kurie išbūna po vandeniu po keliolika minučių, bet realybėje egzistuojantys giliavandeniai nardytojai lengvai išbūna po vandeniu apie šešias minutes (lengvai netinkamas žodis, bet kito šioje vietoje nesugalvojau). Toks rezultatas pasiekiamas treniruočių dėka. Organizme yra pakankamai deguonies atsargų. Bet praėjus kuriam laikui, minutei, dviems, kraujyje mažėja deguonies. Dirginamas kvėpavimo centras ir žmogus nevalingai mėgina įkvėpti. Galiausiai tą ir padaro. Narai kurie sulaiko kvėpavimą ilgesniam laikui, geba blokuoti kvėpavimo centro siunčiamus signalus ir naudoti organizme tebesantį deguonį. Deja, tai yra pavojinga, nes kuomet po 5-6min deguonies atsargos bus sunaudotos, žmogus gali netekti sąmonės, ir padėti iškilti į paviršių padėti galės tik šalia esantis žmogus. Tačiau kalbame apie potencialą. Išlavinamus gebėjimus.

Kiekvienas žmogus turi savo raumenyse potencialą nubėgti maratoną ir didesnius atstumus, kiekvienas žmogus turi savo kraujyje deguonies, leidžiančio nekvėpuoti ilgiau nei penkias minutes, kodėl tokie rezultatai nėra taip lengvai pasiekiami?

Artėjant prie galimybių ribos, kraujyje/organizme mažėja medžiagų leidžiančių žmogui išgyventi kritinėse būsenose. Todėl prasideda blokavimo procesai (bėgant - stojama, lėtėjama, nekvėpuojant- įkvepiama), antraip žmogui grėstų pavojus gyvybei. Iš tikrųjų mes nesame tikri kokios yra tos žmogaus galimybių ribos, todėl esame tik linkę spėlioti.

Kalbant apie smegenų darbą - sąlygos išlieka tos pačios. Išnaudoti visą smegenų potencialą, kuris siektų žmogaus galimybių ribas - pirmiausia būtų pavojinga gyvybei. Tai prieštarautų smegenų veiklos normoms, todėl žmogus sąmoningai, be specialaus pasiruošimo negali kontroliuoti savo smegenų veiklos.

Kai kurie žmonės išmoksta pažaboti savo smegenų potencialą ir tokiu būtu gali pasiekti aukštesnių gyvenimo kokybės rezultatų nei kiti. Tokių žmonių smegenų darbas yra aktyvesnis, jie išnaudoja daugiau savo smegenų potencialo nei kiti. Taip mes susiduriame su žmonėmis kurių mąstymas yra aukštesnio suvokimo nei aplink esančių žmonių.

Apibendrinant, norėčiau išskirti dvi skirtingas smegenų darbo kategorijas, kurių nereikėtų sumaišyti tarpusavyje - tai smegenų darbas ir smegenų potencialas. Mes iš tikrųjų naudojame visas savo smegenų dalis, tam kad atlikti skirtingas funkcijas skirtingais laiko momentais, tik naudojame nedidelę jų dalį vienu metu, TAČIAU... Mes naudojame tik nedidelį POTENCIALĄ tos smegenų dalies tam konkrečiam veiksmui atlikti. Apibrėžti kokį smegenų potencialą kurį mes naudojam yra pakankamai sudėtinga šiais laikais, kuomet smegenys iš tikrųjų yra vis dar viena iš sudėtingiausių Visatos paslapčių...