Kūrėjas ir Ruandos genocido istorija

[a.t.sielis]

Genocidas ir blogio problema

Sakoma, kad žydų holokausto per Antrąjį pasaulinį karą metu buvo nužudyta apie 6 mln. žydų. Kai kurie žmonės sako, kad skaičiai galėjo būti mažesni, bet vis vien kalba eina apie milijonus.

Kartais net patys krikščionys klausia: kaip visagalis Aukščiausiasis galėjo tai leisti? Kur Jis buvo, kai vyko visi tie žiaurumai?

Krikščionių teologijoje tai vadinama "blogio problema". (https://en.wikipedia.org/wiki/Problem_of_evil)

Ruandos žmonės

Ruanda yra mažutė šalis Afrikos žemyno centrinėje dalyje. Jeigu Lietuvos plotas yra 65 tūkst. kvadratinių kilometrų, tai Ruandos plotas yra 26 tūkst. kvadratinių kilometrų. T.y. Ruandos teritorija 2,5 karto mažesnė negu Lietuvos. 1994 metais ten gyveno apie 7 mln. žmonių. Tada ten įvyko vienas didžiausių genocidų moderniais laikais: per tris mėnesius buvo nužudyta iki 1 mln. žmonių.

Ruandiečiai kalbėjo viena kalba ir turėjo bendrą kultūrą. Istoriškai buvo tam tikri socialiniai, ekonominiai, politiniai ir gentiniai ypatumai, pagal kuriuos žmonės galėjo būti priskirti Batwa gentims (laukiniai miškų gyventojai, čiabuviai pigmėjai), Hutu (žemdirbiai), ir Tutsi (gyvulių augintojai, savininkai, kilmingieji) sluoksniams ar klanams.

Batwa gentys sudarė mažą dalį Ruandos gyvetojų galbūt nuo 3 iki 1 proc., didžiąją dalį sudarė Hutu, kurių 1994 m. buvo daugiau negu 85 proc. gyventojų, o Tutsiai sudarė 8-12 proc.

Genocidas Ruandoje

Kai Europos šalys valdė Afrikos šalis kaip savo kolonijas, ir pokolonijiniu laikotarpiu, gavosi taip, kad vietinę valdžią Ruandoje iš pradžių turėjo Tutsi klanai, po to Hutu klanai, o Tutsiai buvo diskriminuojami. Dalis Tutsių buvo pabėgę į kaimynines šalis, ir iš ten norėjo kariniu būdu atstatyti pirminę padėtį, sugrįžti į valdžią ir sustabdyti diskriminaciją. Dėl politinių grumtynių ir diskriminacijos kilo priešiškumas tarp Hutu ir Tutsi. Hutu ekstremistai, buvę valdžioje, nusprendė susidoroti su visais Tutsiais šalyje, ir tam specialiai varė propagandą visiems Hutu, kad Tutsiai yra "tarakonai", ir "gyvatės", visų problemų šaltinis, ir juos sunaikinus, visos šalies problemos baigsis. Panašiai kaip Hitleris norėjo "galutinai išspręsti žydų klausimą" juos sunaikindamas, taip Hutu ekstremistai-blogiečiai norėjo galutinai įtvirtinti savo valdžią sunaikindami visus Tutsius šalyje, genocido būdu. Tai jie ir bandė padaryti 1994 m.

Demographic data should provide a means to estimate the Tutsi death toll more accurately. The last population census prior to the genocide was conducted in 1991. This census reported 596,400 Tutsi living in Rwanda, representing 8.4% of the population. Based on an annual population growth of 3%, the number of Tutsi would have been 650,900 at the end of July 1994 (under the no-genocide scenario) [3]  PJuly 1994 = (1 + 0.03)time span × PAugust 1991; time...[3]. The next step is to obtain an estimate of surviving Tutsi. At the end of July 1994, head counting in refugee camps resulted in an estimated 105,000 Tutsi survivors. According to Prunier (1998, p. 265) 25,000 survivors who did not go to camps should also be added. Human Rights Watch (HRW, 1999, p. 15) adds another 20,000 surviving Tutsi in Zaire (now Democratic Republic of the Congo) and Tanzania. This gives a total of 150,000 Tutsi survivors. By subtracting the number of survivors from the estimated Tutsi population under the no-genocide scenario, we obtain an estimate of 500,900 Tutsi killed in the genocide, a loss of 77.0% of the Tutsi population of Rwanda.

Many readers may question the estimates regarding the number of survivors. Indeed, we will probably never really know how many Tutsi managed to survive without seeking refuge in camps, and counting in the camps was also prone to error. Moreover, since it is no longer politically correct in Rwanda to talk about ethnicity, the latest census of 2002 does not provide information on the current size of the Tutsi population. Another problem is the reliability of the 1991 census. Two criticisms have been put forward. First, to avoid discrimination, an undetermined number of Tutsi registered as Hutu. Second, the Habyarimana regime is said to have deliberately under-reported the number of Tutsi in order to keep their school enrolment and public employment quotas low. Until now, this allegation has not been documented. However, this strong suspicion alone led G. Prunier (1998) to estimate the actual Tutsi population in 1994 at 12% of the total population instead of 8%, the estimate put forward by the Habyarimana regime. If we repeat the same exercise as above with this larger proportion, the death toll of the genocide increases from around 500,000 to some 800,000 Tutsi killed (Prunier, 1998, p. 264), representing the annihilation of about 84% of the Tutsi population in 1994.

https://www.cairn-int.info/article-E_POPU_504_0401--the-death-toll-of-the-rwandan-genocide-a.htm

Tikėjimas Ruandoje

Ruanda yra krikščioniška šalis, dauguma gyventojų yra krikščionys, katalikai arba protestantai.

Ruandos nuošaliame Kibeho kaime 1981 m. prasidėjo Viešpaties Jėzaus Kristaus motinos šv. mergelės Marijos ir paties Jėzaus apsireiškimai, panašūs kaip Lurde, Fatimoje, Medžjugorjėje.

Pagrindinė apreiškimų žinia buvo: "melskitės, mylėkite Dievą ir artimą".

Viena iš tų apreiškimų pranašysčių buvo, kad jeigu žmonės to nesilaikys, gali įvykti blogi dalykai. Merginoms, regėjusioms tuos apreiškimus, vieno apreiškimo metu buvo parodyti didelių žudynių vaizdai.

Galiausiai, 1994 metais, tie parodyti vaizdai tapo realybe. Tuos genocido vaizdus visas pasaulis matė televizorių ekranuose.

Kaip Immaculee atrado Dievą, slėpdamasi nuo genocido neįmanomose gyventi sąlygose

Immaculée Ilibagiza 1994 metais studijavo universitete. Ji buvo iš tikinčių Tutsi šeimos, jos tėvai buvo mokytojai, tėvas - paskirtas to rajono katalikiškų mokyklų tinklo vadovu. Gerbiami vietos bendruomenėje, jie buvo visų vietinių žmonių geranoriai, pagalbininkai ir autoritetai.

Velykos 1994 metais buvo balandžio 3 d., o genocidas prasidėjo balandžio 6 d. Immaculee buvo sugrįžusi iš universiteto pas tėvus Velykoms. Buvo gandų, kad ruošiamas genocidas, todėl šeima svarstė klausimą, ir nereiktų bėgti į kaimyninę šalį Kongą, kuris buvo netoli, nes jie gyveno Kiguje kaime prie didelio Kivu ežero, Ruandos vakaruose, per kurio vidurį ėjo valstybių siena. Bet tėvas pasakė, kad nereikia skubėti, kad tokių gandų ir baimių jau būta, bet dažniausiai viskas praeina, ir nieko neatsitinka.

Bet balandžio 6 d. genocidas prasidėjo. Jos tėvų sodyboje susirinko tūkstančiai išsigandusių Tutsių, o ją tėvas išsiuntė slėptis pas savo draugą protestantų pastorių, kuris buvo Hutu. Pastorius ją ir dar 7 merginas paslėpė mažame vonios kambarėlyje, kurio išmatavimai buvo 0,91 m ant 1,2 m. Genocidas siautė 3 mėnesius, ir visą tai laiką jos slėpėsi vonios kambarėlyje, neišleisdamos nei garso, siaube, kadangi ne kartą tuos namus naikintojų būriai buvo apsupę ir ieškojo pasislėpusių Tutsių. Net pastoriaus didelė šeima nežinojo, kad tėvas slepia vonioje 8 Tutsių merginas. Tokiose sąlygose 3 mėnesius būdama Immacullee pergyveno baimės, siaubo, pykčio ir keršto jausmus, bet galiausiai atrado gilų ryšį su Dievu.

Savo istoriją pasakoja pati Immaculee:

[klajunas]

Kas yra Kūrėjas nežinau, ir greičiausiai niekas nežino, todėl su "valia" sieti blogį labai sunku. Klausimas ar "jis" leidžia ir ką leidžia man nelabai adekvatus. Bet blogio klausimą galima apibendrinti paprasta metafizine schemute, iš kurios kyla ir psichologinis šio klausimo variantas. Tikrovė iš principo gali būti laikina ir amžina. Laikina yra dviejų jėgų kūrimo ir naikinimo sklaida. Šios dvi jėgos reikalingos dėl pusiausvyros ir išplaukia iš laikinumo apibrėžimo, viskas kas sukurta turi išnykti, todėl yra kūrimas ir naikinimas. Ir natūraliai naikinimas asocijuojamas su blogiu, o kūrimas su gėriu. Iš to išplaukia, kad laikinose struktūrose blogis ir gėris veikia neišvengiamai kartu ir tai įrašyta į tokios tikrovės prigimtį - blogis yra būtinas, kad būtų pusiausvyra. Nes jeigu kokiame nors fragmente laikinos tikrovės kažkas atsirastų ir nebūtų įmanoma sunaikinti - būtų anomalija ir tvarkos pažeidimas. Bet galima daryti teorinę/loginę prielaidą, jog yra amžinos struktūros, kurios yra/sukuriamos amžinai ir jų neįmanoma sunaikinti; tokiai struktūrai blogis neegzistuoja, nes jos neįmanoma pažeisti, jai neįmanoma pakenkti. Deja mūsų pasaulis veikia pagal laikinos struktūros logika ir jame blogis neišvengiamas. Iš šio metafizinio aiškinimo kyla visi kiti išvestiniai aiškinimai, vienas iš kurių yra psichologinis - kiekvieno gyvo padaro psichikoje yra kuriantis ir griaunantis pradas, nes organizmas šioje tikrovėje vien kurdamas išlikti negali. Naikinimas/blogis yra būtinybė reikalinga išgyvenimui. Tačiau atsitinka taip, kad įvyksta perteklinis griovimas, kurio nepaaiškina jokio būtinybės logika. Tai būna beždžionžmogio psichologinis ekscesas, sąmonės užtemimas ir beprotybė, kuri per daug sureikšmina griaunamąjį pradą psichikoje ir įvyksta per didelis, nebūtinas naikinimas. Manau tokia gana paprasta metafizika ir tokia paprasta psichologija. Kad taip neįvyktų reikalingi žmonės, kurie prižiūri, kad kiti neišbarstytų varžtelių ir įdėtų proto bei supratimo, kuris paremtas tikra žmogaus situacija šiame pasaulyje. Apsaugoti nuo ekscesų galima tik taip - švietimu. Ir reikia kontroliuoti bepročius. Taip išvengiama perteklinio blogio, o būtinojo blogio išvengti neįmanoma, nes mes ne amžini, bet laikini, gyvename ne amžiname, o laikiname pasaulyje, kuriame viskas galų gale sunyksta. Vadinasi "kūrėjas" sukūręs laikiną pasaulį paprasčiausiai sankcionavo blogį ir yra jo autorius. Dėka jo "valios" visi esame lamočinami kūrimo-naikinimo girnose. Kai kas tikisi, kad iš to išspaudžiama kažkas gero "kitam pasauliui", bet didelė tikimybė, kad taip nėra. Todėl džiaugdamiesi tuo ką turime sakome, kad geriau būti taip negu visai nebūti.

[a.t.sielis]

Daugiau ar mažiau taikliai samprotauji.

"Blogis" dažnai yra tiesiog žmogaus proto kategorija. Pvz. išeina miestietis į lauką, lyja, sako, "blogas oras". Išeina kaimietis į lauką, lyja, (kai augalams reikia drėgmės), sako: "lyja, labai gerai, geras oras".

Vienintelis fundamentalus blogis yra atsiskyrimas nuo Kūrėjo, disharmonija su Kūrėju.

Tai yra visų kančių šaknis.

Bet tuo pačiu, tos kančios yra ir tai, kas skatina atmerkti akis realybei, kad egzistuoja ta atskirties nuo Kūrėjo problema.

Atsiskyrimas yra blogis, o kančios yra tai, kas verčia išspręsti tą blogį.

Akivaizdu, kad Kūrėjas leidžia nuo Jo atsiskirti, veikti prieš Jo valią, bet ribotai. Jeigu neleistų, mūsų čia nebūtų. Bet mes čia esame ir patiriame visas materialiai egzistencijai būdingas problemas. Vadinasi, leidžia. Tačiau, pagrindinė srovė vis vien yra gyvų būtybių sugrąžinimas iš tos atskirties. Joms leidžiama pabūti atskirtyje, jeigu jos į ją veržiasi, bet visos sąlygos tokios, kad atskirtyje būti yra nepakenčiama.

Panašiai kaip žuvį ištraukus iš vandens, tai jai yra natūraliai nepakenčiama. Žuvis negali egzistuoti be vandens.

Taip ir mes dūstame savo atskirtyje nuo Kūrėjo. Ir patiriame tokius košmarus kaip ligos, senatvė, mirtis, nusikaltimai, genocidai ir t.t.

Bet kaip ir Imaculee patirtis rodo, sąmonei atsigręžus į Kūrėją, košmaras nebetenka galios. Viskas pradeda atrodyti kitaip.

Jeigu iš pasauliečių žmonių perspektyvos, genocidas yra neišsprendžiama blogio problema, Imaculee sako, kad problemą turi likę šiame pasaulyje, o ne tie, kas buvo nužudyti. Ji regi taip, kad jos artimieji jau Danguje, o ji vis dar Žemėje. Atrodytų, jai pasisekė, nes išliko gyva, bet iš amžinybės perspektyvos, jai nepasisekė, o jos artimiesiems pasisekė labiau. (Tai tik vienas iš galimų vertinimų).

Dievas yra tas, kuris viską sukuria, palaiko kūrinijos egzistavimą, ir galiausiai sunaikina.

Todėl teisingai, naikinimas nėra blogis.

Gyva esybė - amžino dvasinio pasaulio dalelytė. Todėl buvimas materialiame pasaulyje, ir susidūrimas su naikinimu jai atrodo blogis, nes atspindi jos pačios problematišką situaciją - ji amžina, bet savo pačios valia suėjo į kontaktą su laikinumu. Todėl jai vėl reikia atsigręžti į amžinybę, ir grįžti į prigimtinius namus.

Laikinas visatas galima suprasti kaip milžiniškas mokyklas, kuriose visos situacijos turi pažadinti gyvos esybės dvasinę sąmonę, apvalyti, ir išugdyti jos ryšį su Kūrėju. Tokiu būdu, visos problemos yra pamokos, ir teisingai išmokus tas pamokas, pasiekiama sėkmė ir pažanga. Kaip ir matyti iš Imaculee pergyvenimų, bei to, kokias dvasines savybes tie pergyvenimai padėjo jai savyje pažadinti.

-----

Dar vienas video apie jos istoriją:

-----

Kūrėjas rodo mums vienu metu ir realybę (dvasinę energiją, dvasinę kūriniją), ir iliuziją (materialią energiją, materialią kūriniją). Vadinasi, leidžia pasinerti į iliuziją, bet tuo pat metu rodydamas realybę, leidžia ir skatina išeiti iš iliuzijos. Realybė vis vien visais atžvilgiais patrauklesnė negu materiali egzistencija. Materialioje egzistencijoje vyksta toks dusimas nuo problemų, kad ji negali būti iš tikrųjų patraukli. Tokiu būdu, realybės potraukis neišvengiamai nugali tendenciją pasinerti į iliuziją.

Problema yra mūsų įsikabinimas į iliuziją ir netikėjimas realybe. Panašiai, kaip įkišus ranką į stiklainį ir sugriebus obuolį, neįmanoma rankos ištraukti iš stiklainio, taip ir mūsų įsikabinimas į iliuziją neleidžia ištrūkti į tobulą dvasinę egzistenciją. Reikia paleisti tą obuolį.

Taigi, tokios istorijos yra didelė pamoka to proceso, atsigręžimo nuo iliuzijos į realybę. Sausi protiniai samprotavimai čia niekuo nepadės, nes materialus protas yra materialaus pasaulio dalis, ir savo pačio pastangomis generuoja jėgą, panašią į jėgą pirštų, sugniaužusių obuolį stiklainio viduje. Tokiose istorijose teka dieviška jėga, kurią priimant galima atlaisvinti pirštus ir paleisti obuolį.

[klajunas]

Suprantu ir tokią religinę reklamą, ir kokia viltis joje užkoduota.

Bet, kaip jau buvo galima suprasti, mane domina tik tikri dalykai, patvirtinti ir pagrįsti. Todėl įvairios versijos ir ta, kurią pateiki - tik pirmas žingsnis ir pagrindas tolesniam tyrimui. Man teorijos sukūrimu viskas nesibaigia, tik prasideda.

Mano nuomonė tokia dėl to "pagrindinio blogio" kaip atskirties nuo kūrėjo supratimo: būti atskirtam nuo kūrėjo substanciniame lygmenyje neįmanoma ir nė vienas žmogus nėra taip atskirtas, visi esame "ryšyje". Ir to dažnai pakanka.

"Atskyrimas" įmanomas tik psichologinis ir jis vadinamas Nežinojimu, nesupratimu. Pradinis žmogaus protas tokio supratimo neturi, ir jis atsiranda tik atidžiai stebint gyvenimą ir kaupiantis patirčiai. Po ilgų apmąstymų, pradinių šablonų ir visumų lygyje dauguma pradeda suprasti pagrindinius tris tikrovės segmentus ir jų funkcijas. Bet tai būna tik abstraktus supratimas, kuris apipinamas psichologijomis, viltimis, tikėjimais, manymais.

O aš kaip sakiau siekiu tikro žinojimo. Tai nėra svarbiausias dalykas gyvenime, bet man tai įdomu, nes turiu prigimtinį polinkį filosofijai.

Suku aš į tą pusę, kad nuo psichologinės būsenos sąmonės viduje galutiniame rezultate niekas nesikeičia ir aš netikiu tikrovės sandaros moraline koncepcija. Ar mes žinome tikrovės pagrindą ar ne, garbiname ar ne visi baigiame toje pačioje vietoje ir tokioje pačioje būsenoje. Ir tas psichologinis nusiteikimas galutiniame rezultate neįdeda jokios "pridėtinės vertės".

Galima prieštarauti tuo, kad neva šiame pasaulyje yra dvasinio prado pirmenybė, o ne substancinio, ir tai, kas yra psichikoje turi lemiamą svarbą. Bet tai tik tikėjimai ir pradiniai svarstymai, nes mes iš tikro nežinome kokia ta galutinė realybė, iš kurios išeiname ir į kurią sugrįžtame.

Čia klausimas toks: ar tas "amžinasis pradas" žmoguje yra individualus-asmeninis ar nuasmenintas, tai yra ar perėję per "gnostinę braną" į šaltinį iš tikro išsaugome individualią informaciją, kuri sukaupta einant per gyvenimo trajektorijas ant planetos paviršiaus. Kiekvienam žmogui ši kaupiamoji dalis yra labai svarbi, net žmogus linkęs su ja tapatinti save, nes atrodo kad jis=jo gyvenimas. Bet ši biografinė atmintis gali priklausyti laikinajam kūnui, kuris išyra, o pradą pasiekia tik beasmenė amžinoji esmė.

Todėl kartais atrodo, kad religiniuose tikėjimuose ir svajonėse, per daug įsikibimo į šio pasaulio iliuziją, nes panašu kad dauguma viliasi šio gyvenimo paveiksliukus nusinešti į amžinąją egzistenciją lyg jie turėtų kažkokią ypatingą reikšmę.

Tai man nepatinka, trūksta sąžiningumo su pačiais savimi. Kūnas irgi išlieka, bet tik atominių sankaupų forma, pirmapradėje būsenoje, susiliejęs su aplinka. Vadinasi pati substancija amžina net fizinio kūno, bet individuali forma dingsta.

Sumatorius yra iliuzijos vieta, antrinė realybė, kurios iširimas nėra joks nuostolis.

[a.t.sielis]

Nesiginčysiu.

O Ruandos istorija - ne reklama. Tai tikri įvykiai. Tai pamoka.

[a.t.sielis]

Gabalais išversiu pirmąjį video:

Labai ačiū už gražų ir šiltą sutikimą. Tikrai be galo džiugu čia būti.

Bičiuliai, jūs gražiai atrodote, turite gražias uniformas. Kai aš mokiausi katalikiškoje mokykloje, mes turėjome chaki spalvos uniformą ir baltus marškinėlius, paprastus, be apykaklės, labai paprastai, bet jūs turite tikrus kostiumus.

Nuostabu atvykti čia, daug girdėjau apie jūsų mokyklą, jos principus, ir tikrai gera girdėti apie žmones, kurie daro teisingą dalyką, kurie daro pažangą ir auga protu ir širdimi, ir stengiasi būti šviesa šiame pasaulyje.

Taigi, kilus iš savo šalies ir mačius baisius dalykus, kurie buvo padaryti žmonių, kuriais buvo pasitikima, gera žinoti, kad yra žmonių, kurie tampa nuostabiais žmonėmis, tai tikrai daro mane laimingą.

Kaip matėte dokumentiniame filme, genocidas buvo siaubingas. Jis buvo siaubingas, bet tai buvo ir patirtis, kuri mane labai daug ko išmokė, tiek daug apie gyvenimą, pasakyčiau, tokių pamokų, kurių kitu būdu nebūčiau išmokusi.

Žinoma, nenorėčiau ir nelinkėčiau nei vienam pereiti tai, ką mačiau, arba jokiais būdais nenorėčiau vėl tai patirti, bet prisimenu, tarp pamokų, kurias išmokau, buvo meilės galia. Meilė, kurią reiškiate vienas kitam namuose, meilė, kuria reiškiate draugams, savo mokytojams, savo namams, savo broliams ir seserims, tai labai svarbu. Ir iš tikro, jeigu sakome, kad įvyko genocidas Ruandoje, holokaustas, jis įvyko todėl, kad kažkas nesugebėjo mylėti, kažkas neapkentė, štai kodėl tai nutiko.

Kitas dalykas, apie kurį daug išmokau, buvo atleidimo galia. Atleidimas. Aš išgyvenau pyktį, išgyvenau įsiūtį, iki tokio taško, kad galvojau, kad nėra jokių galimybių, kad atleisčiau, kad tai netgi atrodo nesąmonė. Baisiai skaudėjo viduje jų neapkęsti, bet negalvojau, kad gali būti įmanoma atleisti. Todėl pamatyti, kad atleidimas įvyko, tai suteikė man didelę laisvę eiti gyvenimo keliu, žinant, kad nesvarbu, kas mane nuskriaudė, aš žinau, kaip tai pamiršti, ir laikytis to, kas iš tikrųjų svarbu, o tai yra Dievas. Aš iš tikro supratau, kad Dievas yra realus. Toks pats realus, kokie jūs esate realūs vienas kitam čia. Taip kaip sėdintis ar stovintis šalia jūsų yra tikras, Dievas yra toks pats tikras. Ir man tai buvo verta bet kokio skausmo, sužinoti, kad būtent tai yra svarbu. Žinoma, mes randame Dievą Biblijoje, randame Dievą tiesoje, randame Dievą savo bažnyčioje, randame Dievą savo artimuose, žmonių akyse, vaikuose, jų nekaltume. Tai buvo labai gera. Ir aš keliauju, dalindamasi savo istorija, ir aš vis dar tai darau paskutinius šešis metus dar ir ypač dėl žmonių, kurie su manim susisiekė ir pasakė man, kad mano istorija juos palietė ir kažkokiais atžvilgiais pakeitė jų gyvenimą. Žinoma, aš neprisiimu jokių nuopelnų, tai buvo ir tebėra pilnai Dievo malonė, kuri veikė mano gyvenime, ir toliau veiks kitų žmonių gyvenimuose. Prisimenu, vienas žmogus man pasakė, kad išgirdęs mane kalbant, ir perskaitęs mano knygą, pirmą kartą per 54 metus sugebėjo ramiai užmigti. Suprantu, ką jis turi galvoje, nes pati patyriau tokią būseną, kai pyktis buvo mane paskandinęs. Kita moteris man pasakė, kad ji sugebėjo atleisti savo mamai. Apsilankiusi susitikime kuriame kalbėjau, ji grįžo namo, paskambino savo mamai, o jos nebuvo kalbėjęsi tarpusavyje jau dvidešimt metų. Ir ji pasakė: "mes verkėme, ir juokėmės, ir kalbėjomės apie tai kas įvyko per tuos dvidešimt metų" ir ji pasakė, "negaliu patikėti, kiek daug meilės iššvaisčiau, kiek daug meilės iš savo močiutės prarado mano vaikai dėl mano pykčio". Ir tada pagalvoji, kad jeigu ši istorija gali toliau būti pasakojama, jeigu man toliau kalbant ir dalinantis šia malone ji gali paliesti dar vieną žmogų, vien tik tai yra svarbu. Žinau, kad galiausiai visi mirsime. Žmonės kurie gyveno 18 amžiuje, jų visų jau nebėra, 19 amžiuje, jų visų jau nebėra. Svarbu tai, kaip mes gyvename, ta tiesa, tas įstatymas, kurio laikomės.

Kaip matėte dokumentiniame filme, genocidas prasidėjo 1994 metais. Buvau studentė kolegijoje, ir buvau parvykusi į namus Velykų atostogų. Po savaitės turėjau grįžti į kolegiją, kadangi tai buvo internatinė mokykla. Prisimenu, kad norėjau likti mokykloje tą savaitę, nes turėjau ruoštis egzaminui. Bet tėvas primygtinai paprašė grįžti namo. Jis parašė laišką, ir jame pasakė, kad "namuose yra kambarys, ir galėsi mokytis jame, bet prisimink, kad esi mūsų vaikas, mes ilgimės tavęs ir tame mylime, ir tai lygiai taip pat svarbu, kaip ir tavo mokslai." Aš nesiginčijau, ir iš klusnumo parkeliavau namo. Ačiū Dievui, kad tėvas mane pašaukė namo, arba, galiu sakyti, Dievas kažkokiu būdu taip surengė. Nors negaliu sakyti, kad man labiau pasisekė nei tiems, kurie žuvo, manau, daugelis iš tų, kurie žuvo žvelgdami į Dievo veidą, buvo labiausiai sėkmingi, tačiau po to, kai iškeliavau namo, po trijų savaičių 900 studentų, kurie gyveno mokykloje, visi buvo nužudyti.

Taigi, po to kai buvau namuose dvi ar tris dienas, genocidas prasidėjo po trijų dienų man parvykus namo, prisimenu tą rytą, kurio nepamirštu visą gyvenimą: į mano kambarį atėjo mano brolis, kuris irgi buvo studentas, ir ką tik baigė magistro laipsnį, jis atėjo, atidarė duris, ir pasakė, kas įvyko šalyje. Jis pasakė, kad šalies prezidentas tą naktį žuvo. Brolis buvo apsirengęs, susiveržęs diržu, turėjo lazdą rankose, ir pasakė, "tu vis dar miegi, nežinai, kas įvyko". Aš pasakiau: "kas?". Jis pasakė: "prezidentas žuvo". Aš prisimenu, kad iššokau iš lovos, pradėjau klykti ir pasakiau: "O Dieve, jie mus nužudys". Aš galėjau beveik iš tikrųjų numatyti, kad jie mus nužudys, dėl to, kas anksčiau vyko mūsų šalies istorijoje. Žinojau, kad mūsų nekenčia. Daugeliu atžvilgiu mes buvom pasiruošę. Mūsų nekentė. Buvo tokia radijo stotis, kaip matėte dokumentiniame filme, kurioje buvo kalbama, kaip vieną dieną jie ketina žudyti mūsų genties žmones, Tutsius, ir žurnalistai toje radijo stotyje vaidindavo kad yra girti, kad niekam iš jų nereiktų prisiimti atsakomybės. Ir jie kalbėdavo: "kada mes iškirsime tuos aukštus medžius, ir pribaigsime juos ir jų vaikus", ir tada sakydavo "įpilk skočio, įpilk viskio", ir tada pasakodavo bjaurius juokelius, visas tas kalbas, kurių tėvai mums niekada neleisdavo klausytis, bet kadangi viskas būdavo tarsi vaidinimas, netikra, ir neįprasta mums, mes pasislėpę paklausydavome tos radijo stoties. Bet kai jie sakė "nužudysime juos", aš prisiminiau, kad mūsų šalyje žmonės mylėjo vienas kitą, galvojau, "kodėl vyriausybė nieko nesiima prieš tokias kalbas, nesustabdo šios radijo stoties". Kai jie mus įžeidinėjo, mes nuleisdavom akis žemyn, nes žinojome: "na, jie tiesiog mūsų nekenčia. Mes turime kažkaip išgyventi."

[mcgyver]

Neseniai maciau filma rwanda hotel, baisu.
https://www.imdb.com/title/tt0395169/

[a.t.sielis]

Yra dar toks "Sometimes in April", žiūrėjau, bet ne iki galo.

Kartas nuo karto tai vienur tai kitur pasaulyje būna tokių masinių beprotybių. Tai rodo, kad žmonės būna tamsūs, laukiniai, nesilaiko Dievo įsakymo "Nežudyk". Atrodytų, kaip ir normalūs, geri žmonės, bet to principo griežtai nesilaiko, pasiduoda prievartos ir neapykantos impulsui.

Tokie dalykai gali vykti, nes yra karma, sąmonės lygiai. Tam tikram sąmonės lygyje, žmonių masės elgiasi taip. Jie turi evoliucionuoti iš to sąmonės lygio į geresnį sąmonės lygį. Klaidingas nusikaltėlio veiksmas turi tokią prasmę, kad ji turi susivokti veikęs neteisingai, ir pradėti veikti teisinga kryptimi.

[mcgyver]

Tokie dalykai gali vykti, nes yra karma, sąmonės lygiai. Tam tikram sąmonės lygyje, žmonių masės elgiasi taip. Jie turi evoliucionuoti iš to sąmonės lygio į geresnį sąmonės lygį. Klaidingas nusikaltėlio veiksmas turi tokią prasmę, kad ji turi susivokti veikęs neteisingai, ir pradėti veikti teisinga kryptimi.

Jo kazkas panasaus idomu ar po reikarnacijos asmenybe pasikeicia ar lieka tokia pati.

[a.t.sielis]

Išorinė tapatybė keičiasi, bet sąmonės lygis, norai, įspūdžių visuma širdyje išlieka.

Kai asmuo gauna kitą kūną, visa jo tapatybė yra paremta tuo kūnu, ir tame gyvenime sukurtais ryšiais ir žiniomis. Bet norai, charakterio savybės ir pan., pratęsia tai, kas buvo praeitame gyvenime. Jeigu praeitame gyvenime žmogus buvo žiaurus, ir šiame gyvenime jis turės žiaurumo tendenciją, evoliucionuodamas nuo to taško, kuriame baigė praeitame gyvenime. Kadangi niekas nestovi vietoje, ir tokia savybė yra būtyje nenatūrali, viskas jį veikia teigiama linkme, kad tos savybės nebeliktų.

Bet kur yra pažangos galimybė, yra ir degradacijos galimybė. Viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimų, nuo jo ryšio su Visuma.