"Filognozijos pradmenų" cikle pasiekta 2/3 informacijos, tad liko dar šeši tomai, kurie sudaro 1/3. Pirmas iš šių šešių tomų vadinasi "Dievo bažnyčia" ir yra apie juodojo drakono civilizacijos principus, kurie yra ne tiek senieji, archainiai žinojimo amžiai, kiek naujas filognozijos pragrindu kuriamas juodasis drakonas. Kaip jau žinote, ši teorija remiasi jau paaiškintu, natūraliu sumatoriumi, kuris nedaro techninės hipostratinių klodų sintezės, bet stengiasi nauodoti tik tas galimybes, kurias duoda natūralus pasaulis.
Imant kaip pavyzdį mokslą, čia įeina klasikinė mechanika, termodinamika ir iš dalies elektrodinamika. Filosofijoje - empirizmas, pozityvizmas, fenomenologija ir egzistencializmas. Tačiau tai tradicinės juodojo drakono civilizacijos formos, tuo tarpu "Dievo bažnyčios" versijoje pateiksiu naują jos variantą, esantį filogbozijos juoduoju drakonu.
Taigi temą laikau pradėta ir pirmi įrašai turės pasirodyti rugsėjo mėn. 2023 m. Juodasis drakonas yra antimetafizinis požiūris, tačiau tai nereiškia, kad jame nėra jokios metafizikos. Skirtumas nuo baltojo drakono tas, kad tai daugiau kultūrinė ir spekuliatyvi metafizika. Jos centre yra gamta, gyvybė ir gyvenimas, kuris yra filognozijnės doktrinos prasmė ir tikslas.
D. Mockus. Filognozijos pradmenys: Dievo bažnyčia, 13 tomas, 2024
Ar norime į "šviesųjį rytojų"?
Natūralią tvarką puoselėjančios civilizacijos apibūdinimui naudoju pavadinimą „Dievo bažnyčia", kurioje žmogus nesiekia perdaryti nei savęs, nei pasaulio ir tenkinasi tuo, kas duota gamtos ir prigimties. Šis principas nebūtinai teologinis, neturintis jokios konkrečios Dievo doktrinos ar teorijos, tačiau sąveikoje su aplinka besilaikantis nesikišimo ir negadinimo nuostatos. Tai, kas duota gamtos laikoma geriausiu gyvybės variantu, tad nesiekiama sukurti nieko, kas šią tvarką ardytų ar griautų. „Bažnyčia" taip pat nebūtinai rodo dirbtinai suorganizuotą bendruomenę. Tai greičiau savaime atsiradęs žmonių kolektyvas, atsisakantis garbinti technologinį civilizacijos progresą ir besirenkantis natūralų gyvenimo kelią. „Dievo bažnyčios" principas atitinka tam tikrą vidinę nuostatą, kuri rodo, kad žmogaus dėmenys tinkamai subalansuoti, įstatyti į pusiausvyros rėmus, atsisakant begalybės ekspansijos ir apribojant save saiko reikalavimu. Todėl šio tomo tikslas - aprašyti žmogų, kurio civilizacija turi minimalią žinoklę, laikosi nevektorinio gyvenimo būdo, remiasi natūraliąja metafizika ir balansuoja ribotos egzistencijos ir amžino pomirtinio gyvenimo etapus protingu balansavimu. Pradėsiu nuo bendrosios žmogaus struktūros, kuri jau buvo naudota prieš tai, tačiau šiame įžanginiame skyrelyje parodysiu išbaigtą ir pilną. Pradinis variantas buvo JL [S; P], o dabar turime visą struktūrą, parodytą toliau:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/08/zmogaus-formule.jpg)
Pirmiausiai reikia prisiminti ką reiškia raidiniai parametrai:
ST - sietuva,
S - sumatorius,
M (egzistencija, laisvė, žinojimas, gylis, vektorius) - madrigalas,
JD/BD - juodasis drakonas / baltasis drakonas,
P - pirmapradis kūnas,
HR - holoplastinė realybė,
Eksversija - techninėje sintezėje perdirbta išorinė tikrovė,
JL - juodoji liepsna.
Norint suprasti šią žmogaus formulę, pirmiausiai reikia žiūrėti išorines rodykles, kurių pirma yra JL → ST, apibrėžianti iš dvasinės substancijos kylantį sietuvos gylį, rodantį kiek HR sugeba surinkti organizmas, kiek jis yra įvaldęs tikrovės. Kuo šis gylis didesnis, tuo didesnis atvertos būties plotas, ir tuo lengviau rūšiai kurti technologijas, nes tai, kas duota atviru vaizdu nesunkiai pritaikoma praktiniam panaudojimui, turint elementarias proto užuomazgas. Tai, kas užverta, pasiekiama sunkiau ir čia reikia ypatingos įžvalgos bei proto. Tad principas toks: kuo didesnis atvirumo mastelis, tuo technologijai reikia mažiau proto ir atvirkščiai - kuo atvirumo mastelis mažesnis, tuo protas turi būti įžvalgesnis. Antra išorinė rodyklė yra P → S(M), rodanti pirmapradžio kūno ir sumatoriaus madrigalo ryšį, kur P sumatoriuje įdeda du įstatymus: kūno vaizdą ir proto vidinę projekciją, kuri yra vidinės sumatoriaus erdvės logoforminis ir lingvoforminis vektorius. Šioje vietoje turime vektorinės onto-logijas, kurios yra psichovektoriaus pagrindas, sukuriantis komunikacinę, veiksminę arba meistro eksversiją. Šioje vietoje atsiranda tai, kas vadinama ontologine sietuva - kažkada mano tekstuose vadintą sensokognityvine sinteze - arba ontologine holograma. Ši holograma tiesiogiai susijusi su žinojimo parametru madrigale, kuris vertinamas pagal tai, koks jo gylis: jeigu sietuvos gylį atitinka - tai saiko sąmonė, o jeigu peržengia - begalybės sąmonė. Kaip šie trys parametrai išreiškiami priklauso nuo likusių dviejų dėmenų, vadinamų egzistencija, daugiau susieta su laikine sumatoriaus trajektorija ir natūralia jos riba, mirtimi; ir laisve, esančia veiklai skirta erdve, kurioje egzistencija realizuoja savo vidinę savastį, trokštančią begalinio vystymosi ar apsiribojimo natūralioje gyvybinėje erdvėje, kurios tikslai minimalūs, daugiau susiję su biologija negu protu. Iš vienos pusės sietuvos, o iš kitos pusės pirmapradžio kūno apibrėžtas sumatorius, kuris yra didžioji sąmonė, dalinama į priekinę ir galinę dalį, apima gyvūninį ir dvasinį žmogiškumą, iš vidaus perkeliamą į holoplastinę realybę kaip pažymėta rodyklėmis, ir kuria didelę arba minimalią civilizacinę anomaliją holoplastinėje realybėje (HR). Didelė anomalija vadinama antropocenu, kai geologinę planetos raida pradeda įtakoti vystoma technosfera, vis labiau įsibraunanti į natūralią gamtą ir sutrikdanti jos pusiausvyrą iki gyvybei pavojingo mastelio planetoje. Ši raida pasidarys dar pavojingesne, kai pereisime nuo antropocerno prie technoceno, kuomet gyvybę pradės valdyti ir kontroliuoti technogyvunai, DI ir robotai.
Šio tomo tikslas - pagrįsti juodojo drakono civilizacijos galimybes, kurios turi du variantus: vektorinės asmenybės ir nevektorinės. Vektorinė asmenybė pagal A. Šliogerio sindromų teoriją yra Odisėjo sindromas, kuris nesiveržia į transcendentinę gelmę, tačiau neatsisako paviršinės ekspansijos, vadinamos globalizmu ir kuria planetines imperijas globaliniu masteliu. Taip pat norėtų kurti kosminę imperiją, bet tam reikia gylinių proveržių hipostratoje, tad tenka apsiriboti žemės rutuliu, kuris yra natūrali riba juodojo drakono begalinei sąmonei. Tai globalistinė ir imperinė sąmonė, naudojanti istorinę dimensiją ir sekuliarią arba religinę ideologiją: Aleksandro Makedoniečio imperija buvo sekuliari, o Romos imperija, priėmusi krikštą, barbarų tautų užkariavimui naudojo religijos priedangą, kuri tęsėsi net žlugus imperijai. Ne vekorinis principas remiasi saiko nuostata, kurioje apsiribojama šiapushorizontinėje realybėje, prisirišama prie vietos, nesiekiama jokios ekspansijos, užkariavimo ar plėšikavimo svetimose teritorijose. Šis principas A. Šliogerio filosofijoje vadinamas Itakės sindromu, kuriame klajonių begalybė pakeičiama saiku ir įsivietinimu. Šiems juodojo drakono civilizacijos atvejams nebūdingi madrigalo žinojimo, gylio ir vektoriaus dėmenys, bet daugiau gyvenama egzistencijos ir laisvės būsenose, kurie yra pagrindiniai sąmonės elementai. Jie susijungia pagal mažosios sievos logikas, kurios yra tik vietinės psichologijos, sudarytos iš pusiausvyros tarp priekinės ir galinės sąmonės, savo Aš ir Kito, todėl kiek tai liečiam bendruomenę, svarbiausia problema yra moralė, esanti socialumo pagrindu. Sugebant sukurti darnų socialumą, santykiai harmoningi ir nesugebant - divergentiniai.
Akivaizdu, kad šiuo metu planetoje konkuruoja juodojo ir baltojo drakono kryptys, kur pirmas atvejis remiasi senąja tradicija arba paprastu gyvenimo būdu, kuriam nebūdingi turtai, valdžia ir aukštas stilius. Todėl baltojo drakono civilizacija kalba iš galios pozicijų, pasipriešinimą nugali sumaniu psyopu ir prievarta, o juodasis drakonas remiasi ištikimybe prigimčiai, tradicijai ir paprastumui, žinant, kad kiekvieno žmogaus egzistencija apribota laike ir begalybės vaikymasis yra sąmonės sutrikimas, į kurią sąmones įstato kolektyvinės propagandos priemonės ir smegenų plovimas. Jeigu nesi naudingas šiuolaikinės civilizacijos plėtrai, esi smukdomas žemyn, todėl norėdamas išsilaikyti šioje civilizacijoje turi būti bent technologijų vartotoju ir mokėti milžiniškus pinigus iš savo pajamų bevertėms paslaugoms, kurie paskui finansuoja technologijų vystymą. Todėl juodojo drakono civilizacija beveik nugalėta ir efektyviausia jos forma šiuo metu yra ekologiniai judėjimai, gamtosauga, natūralumas ir tradicija. Kitos formos yra folkloras, archaika, arba prasčiokiškas gyvenimo būdas, kuris neturite ir skurde, daugiau yra paniekos negu žavėjimosi objektas. O naujieji, technologijų žmonės yra avangardas ir žmonijos pažanga, kurioje surenkama viskas kas geriausia: talentai, kūrybiškumas, turtai, valdžia. Mano manymu, toks beatodairiškas ir neribojamas baltojo drakono civilizacijos plėtojamas turi būti stabdomas, nes šiai naujai civilizacijai reikia sukurti naują paradigmą, kurioje būtų įvesti kontrolės mechanizmai nustatant, kas leistina ir kas ne gamtos bei žmogaus atžvilgiu. Tai viena iš filognozijos paskirčių, kurioje ieškoma teisingos proporcijos tarp juodojo ir baltojo drakono civilizacijos. Pagrindinis argumentas, kodėl begalybės ir ribų perženginėjimo diegimas į žmonių sąmones, kad temptų ekonominį vežimą, žalingas yra toks: žmogaus gyvenimas ribotas, jis vis tiek niekada negalės pasinaudoti technologinės pažangos, kuri ateis tolimoje ateityje, vaisiais, todėl toks perspaudimas yra priešiškas žmogaus prigimčiai, išnaudoja žmogaus protą ir eikvoja gyvenimo laiką užsiimant darbu, kurio rezultatų jis niekada nepamatys. Tai reiškia, kad į ateities kartas nukreipta ekonominė pažanga yra civilizacijos auginimas dabarties kartų sąskaita, kurios eksploatuojamos perteklinio darbo primetimu, kuris jiems nereikalingas ir nenaudingas. Manau, kad vietoj investavimo į ateitį daug daugiau turi būti investuojama į dabartį, į gamtosaugą, skurdo mažinimą, švietimą, kuris juodojo drakono gyvenimo principo nestumtų į socialines paraštes ir prastuomenės statusą.
Nauji dangaus šeimininkai
Kol kosmologija žmogaus sąmonėje yra tik empirinė, neatitrūkusi nuo sumavimo paviršiaus, ji turi bazinį pavidalą, kuriame kalbos sluoksnis minimalus, o visa struktūra yra elementarus, vidinis sątvaro pasaulis, tiesiogiai suvokiamas vadinamąja „bendrąja jusle", mano vadinama „bendrąja gauble". Norint suprasti kaip vystosi tokia kosmologija, pradedant nuo paprasčiausių jos formų, reikia išskirti svarbiausius dėmenis, kurių evoliucija vėliau pavirsta sudėtinga metafizinių pasaulių sistema. Pagrindiniai dėmenys, akivaizdu, yra pats žmogus, žemė ir dangus, kur žemė daugiau suvokiama kaip moteriškas pradas, o dangus - kaip vyriškas. Atitinkamai, dangus yra valdžios ir galios archetipas, o žemė - paklusnumo, pasyvumo ir pavaldumo archetipas, pagal stebimą sąveikų sistemą ir kosmoso tvarką. Ženkliniu žymėjimu šią vidinę erdvę galima įvardinti kaip EMFZ5 ir EMFZ6, kur raidės reiškia: E - erdvė, M - metafizika, F - fenomenologija ir Z - zona, o skaičius - zonos numeris. Z5 yra išorinė sątvaro erdvė, kurią sudaro pasaulis, dalinamas į žemę ir dangų. Kadangi žmogus - sausumos gyvūnas, jis geba keliauti žeme, plaukti jūra, naudodamasis savo arba kito gyvūno gyvybine jėga, arba „pasikinkęs" gamtos stichiją; o norint keliauti oru - jau reikia sudėtingesnės technologijos, kuri yra mechanikos ir termodinamikos junginys. Norint išskristi į vadinamą atvirą kosmosą, reikia dar galingesnės technologijos, kuri pradiniuose savo vystymuose etapuose - pavojinga ir žmogui, ir aplinkai. Vadinasi, dangus yra iki šiol uždara teritorija, kuri planetoje prieinama tik elitinėms organizacijoms. Ženklai MF rodo, kad ši sritis vienu metu yra ir metafizinė, ir fenomenologinė, nes nejudant, nekeliaujant ji būna statišką, šiapushorizontinė realybė, o pradėjus keliauti metafizika pereina į fenomenologiją, nes įeina į žmogaus sumatoriaus empirinių signalų surinkimo diapazoną. Keliavimas nėra šių dienų išradimas, nes senovės žemėje buvo daug nomadinių civilizacijų, keliavusių per kontinentus dideliais atstumais, ieškančių tinkamų apsistojimui teritorijų. Kadangi įveikti kosminius atstumus reikia specialių technologijų, ši kryptis pasiekiama tik baltojo drakono civilizacijai, kuri turi išvysčiusi gylines realybės valdymo technologijas.
Šis pasaulis brėžinyje gali būti pavaizduotas taip:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/08/regratis.jpg)
Matome, kad be išorinio pasaulio dar sužymėta vidinė struktūra, ženklinama Z6, kuri irgi gali būti fenomenologinė, stebint save, arba metatafizinė, stebint kitą žmogų. Šiai realybei aprašyti naudojami sievos arba madrigalo metodai, kuriuose žmogus interpretuojamas arba egzistenciniu, arba psichologiniu būdu. Išorinę ir vidinę kryptį sujungia kalba, žymima [F] parametru, kuris įžodina visą vidinę ir išorinę erdvę, įjuslina metafizinę transcendenciją, kuri suvokiama kolektyvinės patirties dėka, arba įsivaizduojama fantazijų pasaulyje. Šis pradinis, pirmapradis pasaulis yra visų vėlesnių labiau išvystytų kultūrinių reiškinių pagrindas, kuris apvelkamas kalba ir protu, susiejamas su mitologija bei istorija ir tampa standartine, kiekvienam kolektyvo nariui būdinga, vietine kosmoso sistema. Stebėdamas šį pasaulį žmogus pamato, kad gamta priklauso nuo dangaus ciklų, kad vietinis ir tolimesnis kosmosas paklūsta privalomai tvarkai, kuri šių laikų astronomijoje vadinama dangaus kūnų mechanika. Ji valdo metų laikų pasikartojimą, dienos ir nakties trukmės kitimą, kurie tiesiogiai susiję su kalendorine laiko apskaitos sistema ir periodiškai kartojasi. Iš to gaunama išvada, kad kosmoso tvarkai būdingas sukimasis ratu, pasikartojimas ir cikliškumas. Šis pasikartojimas ateina ne iš žemės, bet iš dangaus, tad dangus tampa savotišku žemės valdovu, lemiančiu joje gyvybę ir gyvenimą. Šioje vietoje galima priminti iš Kinijos kilusią zodiako žvaigždynų sistemą, turinčią dvylika zodiako ženklų, kurie susieti su konkrečiu mėnesiu priklausomai nuo to, koks žvaigždynas matomas danguje konkrečiu laiku. Ši bazinė sistema įėjo į visas pirmykštes kultūras, kur buvo derinama gamtinė ir astronominė perspektyva, kur dangus buvo laikomas dievų buveine, o žemė - žmonių. Senovėje, kol dar nebuvo atstumo ir perspektyvų supratimo, niekas nežinojo, ką tas dangus rodo, tačiau vėliau šis žinojimas atsirado, - jog šviesuliai matomi naktį yra tolimos žvaigždės, iki kurių nukeliavus jos taptų tokios pačios kaip mūsų saulė. Taip pat buvo nežinoma, jog ten taip pat yra aplink žvaigždes skriejančios planetos, kuriose galima nežemiška gyvybė. Jeigu senovėje ir buvo bandoma įsivaizduoti ką nors panašaus, tai tik laikant šiuos pasaulius dievų pasauliais, o nežemiškas gyvas būtybes - dievais.
Ši sistema yra pagrindinis orientyras visiems filosofams, užsiimantiems pirmapradės sątvaro būties kontempliacija, orientuojantis arba į išorinę, arba į vidinę kryptį, kur yra žmogaus vidinis fantazijų pasaulis, kultūrinė atmintis, kurioje kiekvienas žmogus semiasi iš kolektyvinės kūrybos aruodų, kuriame jis randa atsakymus į klausimus, kas yra šie sątvaro viduje matomi sąmonės dėmenys. Pavyzdžiui, A. Šliogerio klepsidra, kuri dalinama į Esmą ir Niekį, Esmą daugiau orientuoja į žemę, žemės mitologiją ir beveik nieko nekalba apie dangų, nes jo pasauliai yra tolimi, nepasiekiami ir efemeriški, o filosofas domėjosi tik tuo kas daiktiška, apčiuopiama ir konkretu. Neapčiuopiami ir tolimi pasauliai - daugiau svajonių objektai, kurie nepasiekiami ir nereikalingi prisirišus prie artimos vietovės, kurios nėra jokio noro palikti. Tai sėslus mąstymo būdas, kuris priešinasi nomadizmui, begalybės siekimui, ekspansijai, veržimuisi į tolius. Kaip jau sakiau, žemės istorijoje buvo įvairių laikų ir įvairių kultūros principų: vienos bendruomenės buvo sėslios, turėjusios ribotą ir statišką pasaulio vaizdą, kur tas natūralus kosmosas, kuriame atsiranda žmogaus asmeninė perspektyva yra visatos centras, iš kurio stebimas visas pasaulis, kurio matu matuojami visi jame aptinkami reiškiniai; kitos bendruomenės buvo judrios, norinčios keliauti, statančios tam technines transporto priemones, ypač keliavimui jūra arba vandenynu, tadėl priklausė nuo gero orientavimosi, sumanumo, technologijų, tai yra pažangesnės ir geriau išsivysčiusios. Žinoma, sėslumas patogesnis kaupti istorinį paveldą, tačiau be keliavimo neįmanoma sužinoti nieko naujo ir įdomaus, tai yra nėra egzotikos, sandūros su kitu ir kitokiu negu esi pats. Šie du variantai A. Šliogerio filosofijoje vadinami Itakės ir Odisėjo sindromais, kurie senovėje turėjo įvairias priežastis, o šiuo metu susijungė į vieną, dėl „globalinio kaimo" etapo civilizacijoje, išvysčius aviaciją, kurios dėka šiais laikais iš vieno kontinento į kitą patekti užtenka vienos paros, o seniau reikėdavo daugybės metų ir sugebėjimo įveikti be technologijų neįveikiamas kliūtis.
Noras išsiveržti iš šio pirmapradžio, bazinio pasaulio, bet tik planetos ribose yra pagrindinis vyksmas juodojo drakono civilizacijoje, kurios pagrindinė dichotomija yra sėslumas ir nomadizmas. Tai reiškia, kad žmonija šio tipo civilizacijoje praėjo šiuo du būtinus etapus, kurie yra pagrindiniai šios sątvaro kosmologijos archetipai. Pasaulis vien iš kosmologinio vaizdinio tapo tikra kosmine erdve, kuri įsipavidalino kaip žemė, planeta, dangaus kūnas, ant kurio paviršiaus gyvena žmonės. Saulė ir mėnulis, kažkada suvokti kaip dievybės tapo tokiais pat dangaus kūnais kaip žemė; buvo suprasta, kad naktinio dangaus šviesuliai yra į saulę panašios žvaigždės, aplink kurias sukasi tolimos planetos. Tik sukūrus įspūdingus kolektyvinius kosmologinus vaizdinius, juodojo drakono civilizacijos žemėje pavyko suvienyti milžiniškus tautomis vadinamas kolektyvus, kuriuos vienija viena kalbinė sąmonė ir kultūrinės formos, kurios leido sukaupti milžinišką tikslingai dirbančią darbo jėgą, kuriančią tiek materialinį, tiek dvasinį turtą. Pradėjus intensyviai tyrinėti realybę, kosmologiniai modeliai tapo vis tikslesni, atsikratė psichologijos ir subjektyvizmo, buvo pradėti grįsti objektyvia patirtimi, faktais ir tyrimais. Taip pradėjo formuotis baltojo drakono civilizacijos gylinė perspektyva, kuri techninėse sintezėse kūrė vis pažangesnes technologijas, skolinantis logiką iš globalinio nomadizmo: juk sėsli civilizacija pagrįsta statišku vaizdu, kuris gilus tik vietiniu būdu, vietinėje teritorijoje, o kelionių epochoje atsirado tikras erdvės įgylinimas, įvedant į statišką vaizdą perspektyvą, kuri sukuriama tolimos kelionės gyliniu veiksmu į perspektyvinę erdvę, kurią suprasti įmanoma tik judant, keliaujant dideliais atstumais.
Kosminė perspektyva yra ribos peržengimas į dievų pasaulį, tad tokiam iššūkiui žmogus ryžtasi tik išsivadavęs iš nepilnavertiškumo komplekso, pats prilyginęs save dievui, nusprendęs jog yra, ar turi teisę būti, dangaus šeimininku.
Naujo, rašomo tomo bandomasis viršelis
D. Mockus. Filognozijos pradmenys: Dievo bažnyčia. 13 tomas. 2024
ISBN ---:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/08/virselis-db.jpg)
Baltasis drakonas: apeksas ar teoras?
Šiame skyrelyje atėjo laikas paaiškinti kai kurias sąvokas, susijusias su vadinamuoju „dievo sindromu", turinčiu būti būdingu baltojo drakono civilizacijai ir apribotu juodojo drakono civilizacijoje. Norint suprasti, ar teisinga baltojo drakono logiką vaizduoti susidievinimo manija, reikia suvokti, ką reiškia dievas ir gyvūnas. Įprasta manyti, kad gyvūnas yra tik smukęs dievas, o dievas - daug kartų labiau išsivystęs gyvūnas, nematant tarp jų jokio esminio skirtumo. Tačiau filognozijoje šį požiūrį laikau neteisingu ir iš naujo apibrėžiu dievo ir gyvūno sąvokų reikšmes. Konkrečiai žmogų suvokiu kaip „hibridą", kuris yra dievo ir gyvūno junginys, galintis svirti arba į vieną, arba į kitą pusę. Šis principas išryškėja analizuojant žmogaus sandarą, kuri sudaryta iš dvasinio sumatoriaus ir vektoriaus. Kitaip sakant, žmogus yra gyvūnas, turintis dvasingumo galimybę, jeigu atsisako gyvūninio vektoriaus, išsigyvūnina. Žmogaus sąmonėje pagrindinis gyvūniškumo požymis yra vektorinė psichologija, kurioje išskiriami fiziologiniai, psichologiniai ir socialiniai vektoriai, reguliuojantys jo santykį su aplinka, kitais gyvūnais ir žmonėmis. Kadangi sąmonė dvivietė ir dvipolė, apibrėžiama sąveika tarp manęs ir kito, vektorius gali būti pasisavinimo, išstūmimo arba hierarchinės konkurencijos, ir lemiamas klausimas joje yra kiek ji sugeba susimažinti, o kiek nori būti viskuo, tai yra dalinasi pasauliu su kitais ar ne. Būti viskuo reiškia savo pasaulyje jaustis tarsi Dievu, kuris yra išorinio pasaulio valdovas ir šeimininkas turintis teisę į neribotą laisvę, jokių ribų nebuvimą. Tokia sąmonė vadinama „begaline".
Tačiau galimas ir kitas dieviškumo supratimas, kuris yra ne gyvūninis apeksizmas (apex. lot - viršūnė), o išsigyvūninimas, visų gyvūninių vektorių pašalinimas. Norint tapti dvasiniu žmogumi, reikia atsisakyti savo vektorinės asmenybės, išimti iš savo sąmonės fiziologinius, psichologinius ir socialinius vektorius, ir būti tik sumuojančia akimi, kuri surenka pasaulio vaizdą, tačiau kadangi neturi jokių poreikių, į jį neprojektuoja jokių poreikių, norų, geismų, troškimų, nes tas vaizdas neveikia nei pozityviai, nei negatyviai, tai yra neskatina konvergencijos ar divergencijos. A. Šliogeris tokią būseną tapatino su filosofo būsena ir vadino teorine žiūra, kuri yra nesuinteresuotas daikto matymas ir mąstymas, įveikiant asmeninių ir kolektyvinių pragmatinių reikšmių luobą ir pamatant daiktą esantį savyje ir sau dievišku žvilgsniu. Tik tokioje filosofinėje būsenoje įmanomas susitikimas su pačiais daiktais, savo psichikoje neturint jokio vektorinio savinimosi arba atstūmimo protrūkio. Kitas principas yra F. Nietzsche'ės, kuris skelbia viršžmogį ir propaguoja apeksizmo ideologiją, mąsto žmogų kaip tik labiau išsivysčiusį gyvūną, kuris pašauktas tapti žemės valdovu. Taip pat, filosofo manymu, tobulas žmogus yra neriba ir jis turi siekti sukurti dar tobulesnį gyvūną, kuris turi ateiti istorijos pabaigoje, žmogui pasiekus išsivystymo ribą. Pagal filognoziją, atrodytų, tai yra baltasis drakonas, turintis tobulą sąmonę, suvokiančią visą realybę. Tačiau tai ne toks paprastas klausimas, ar baltojo drakono civilizacija yra tik nyčiško apeksizmo variantas, ar ji daugiau orientuojasi į dvasinį žmogų, kuris atsisako savo gyvūninio vektoriaus ir išsigyvūnina pilnu išsigyvūninimu.
Juodasis drakonas filognozijoje suvokiamas kaip savo gyvūniškumo apribojimo nuostata, kurioje transcendentinė būtis imanentizuojama ir paverčiama vidinio pasaulio simboliu, reprezentuojančiu anapusinę dievišką realybę. Tačiau norint su šia realybe susisaistyti, reikia savyje paneigti gyvūninį žmogų, apriboti pragmatinius poreikius, vartotojo sąmonę ir sukūrus tokią šventą ir neliečiamą vietą gamtoje, vadinama „šventykla", sukurti sąveikos su metafizine realybe terpę, kur žmogaus sąveika su pasauliu yra ne gyvūninė, bet dvasinė. Kadangi viso pasaulio šventu padaryti neįmanoma, nes tada žmogus neišgyventų, tokios vietos yra ribotos teritorijos, turinčios išskirtinę religinę prasmę, kur žmogus „sudievėja" išsigyvūnindamas. Toks šventumo principas gali būti nukreiptas ne tik į išorę, į gamtą arba garbinimo objektą, bet ir į save, šventu paverčiant patį žmogų, padarant jį antigyvūniniu, arba dvasiniu. Tai būdinga budizmui, krikščionybei arba islamui, kur sudvasinama žmogiška gamta, o ne išorinis objektas. Tam reikia laikytis griežtų asketinių reikalavimų, riboti savo vektorinę psichologiją, nejausti jokių emocijų, neturėti norų ar troškimų, nesvarbu ar kultūrinių, ar fiziologinių. Šis gyvūniškumo apribojimas buvo griežtai kritikuojamas F. Nietzsche'ės, kuris laikėsi vitalistinio apeksizmo požiūrio, ir manė, kad toks žmogaus sudvasinimas yra žmogaus išsigimimas ir savo tikros paskirties užmiršimas - tapti viršžmogiu, suvokiamu kaip supergyvūnas, ir atsistoti į Dievo vietą.
Belieka išspręsti klausimą, ar filognozija yra sekimas F. Nietzsche'ės ar A. Šliogerio linija? Tai yra ar baltasis drakonas, išsivystantis iš juodojo drakono, yra šliogeriškas teoras, norintis matyti viską, bet turintis būti apribojęs savo gyvūniškumą, ar nyčiškas apeksas, pasiekęs aukštesnę biologinės evoliucijos pakopą ir turintis pilną gyvūninių vektorių kompleksą, iš kurių ryškiausias yra valia viešpatauti? Pirmiausia reikia apibrėžti, kas yra baltasis drakonas. Tai sąmonė turinti drakono akį kurios R-kompleksas yra R1000, ir kuris pasiekęs tobulo žinojimo būklę. Tad vien toks apibrėžimas reiškia, kad tai daugiau informacinė, o ne biologinė būsena. Visas klausimas į kokią psichiką ši R-komplekso informacija įdedama, nes dieviškas žinojimas gali atsidurti bet kokioje sąmonėje, net pačio žemiausio rango. Aišku, principas ne visai toks, nes pagal apibrėžimą, šį žinojimą būtybė susikurti turi pati, o tam reikalingas milžiniškas šuolis išsivystyme, tačiau iš principo žinojimą galima ir perimti. Tada žinių panaudojimas gali įgyti netinkamas formas, nes žemo išsivystymo sąmonė nesuvokia moralinių principų būtinumo ir savo laisvėje veikia be jokių stabdžių, jeigu tik turi pakankamai galios. Todėl, neapribojus gyvūniškų konvergencijų ir divergencijų, šios žinios gali įgauti labai pavojingas formas. Pavyzdžiui, nacionalsocialistai norėjo, kad toks žinojimas būtų diegiamas į genetinius apeksus, kuriuos jie vadino arijais, kad jie taptų viešpataujančia rase Žemėje. Baltojo drakono programa vystoma filognozijoje tikrai ne toks principas. Tam, kad žinojimas tinkamai tarnautų žmonijai, reikalingas apsiribojimas, saiko nuostata, atsisakymas begalybės ideologijos, savo ontologinės hologramos padalinimas į dvi dalis, kuriose „apeksas" nėra viskas ir jo galvoje vietos lieka taip pat ir Kitam. Priešingu atveju toks gyvūninis išsiaukštinimas reikš konvergencijoje - vergovę, o divergencijoje - visų nereikalingų rūšių ir individų holokaustą.
Tai reiškia, kad filognozijoje dieviškumą suvokiu kaip dvasingumą, kaip sumatoriu, kuris tik mato, mąsto ir neturi jokio troškimo, pasaulį priimdamas tokį, koks jis yra, nenorėdamas į jį įvesti savo intervencinės valios. Tai, kas vyksta materijoje ir biologijoje - turi savo įgimtus dėsnius, kurie veikia savaime ir kuriems nereikalingas joks reguliavimas ar valdymas. Pasauliui, prižiūrėti nereikalinga jokia kibernetinė mašina, kuri kontroliuotų objektų laisvas trajektorijas, kreiptų jas kažkokios aukštesnės valios brėžiama kryptimi. Todėl aukščiausią žiūros tašką, vadinamą absoliutu, suprantu ne kaip kosminio supergyvūno valią / vektorių, bet kaip dieviško žiūrėjimo tašką, kuris nei iš pasaulio, nei iš žmogaus nieko nereikalauja ir nenori, tik linksta kaip visažinis prie absoliučios tiesos, o melą laiko apribojimu ir netobulumu. Tad ir žmogus, siekiantis susidievinti, jis turi to siekti ne biologiniu būdu, kaip norėjo F. Nietzsche'ė, propagavęs apeksizmą, paskui perimtą nacionalsocialistų, kurie pasirodė nevykusiais arijais, sutriuškintais „atsilikusių" planetos rasių / tautų. Tai reiškia, kad viena yra norėti, o visai kita būti iš tikro tobulu. Taip pat reikia neužmiršti, ką tai reiškia, ar neribotas galias, ribų nematančią begalybę ar dvasinę būtį, kurioje pasiekta išgyvūninta sąmonė, neturinti savyje jokių norų ir troškimų, nekurianti vaizdo atžvilgiu jokių žemo lygio vektorių, rodančių žmogaus netobulumą: pririštumą prie savo kūno poreikių, prie pasaulio ir savo psichikos, kuriuose turi kurti išgyvenimo strategijas, tenkinti savo poreikius, ieškoti priemonių padedančių plėsti galią ir veiklos mastą. Todėl baltojo drakono „galią" galima interpretuoti dvejopai: kaip poreikių tenkinimo galingų techninių ir natūralių priemonių sukūrimą arba poreikių sumažinimą ir išnykimą, augimą šventumo link, dvasinę nepriklausomybę nei nuo savęs, nei nuo pasaulio.
Ką tiksliai reiškia „baltasis drakonas" ateityje dar bus patikslina. O čia siūlau tik pagalvoti, kiek tobulumas filognozijoje susijęs su apeksizmo ideologija, o kiek su šliogeriška filosofo kaip teoro koncepcija.
Citata iš: klajunas rugpjūčio 11, 2023, 09:59:51Žmogaus sąmonėje pagrindinis gyvūniškumo požymis yra vektorinė psichologija, kurioje išskiriami fiziologiniai, psichologiniai ir socialiniai vektoriai, reguliuojantys jo santykį su aplinka, kitais gyvūnais ir žmonėmis.
Panašu, kad antra knyga bus apie sąmonės ardymą ir kūrimą naujos, taip pat ir naikinimą žmonijos rasės ir tikėjimo. Įtartinai kalbate apie savo statusą žemėje, žmonės - gyvūliai. Taip pat, skraidymas ir nesiekimas žemės, nepažinimas žmonių, atsispindi tiek jūsų knygose, tiek pas jus bendravime. Dabar, dar kalbate apie religiją. Galima sakyti, kiek domėtąsi ta pačia religija, tai yra tik pats paviršius, ne daugiau. Teologiniame veikale yra ir toks dalykas: "dešimt Dievo įsakymų", kurio nesidomėjote. Neužtenka tiek mažai pasidomėjus regzti teorijos.
Kadangi, nebekalbate forume su niekuom. Pasakau, iš išorinio matymo pusės.
Dieviška sieva kaip absoliuti, dvasinė erdvė
„Senojoje dinastijoje" buvo paaiškinta, kad pasaulis turi dvi žiūrėjimo perspektyvas: viena yra iš žmogaus olos, vadinamos mikrokosmu, kurią sukuria dvasinė sietuva, sumuojanti iš aplinkos surenkamus signalus; ir kita - anapus olos, iš išorės, vadinamos makrokosmu, kuris yra ta tikroji visata, kaip sakoma, valdoma Visatos Dievo, arba Absoliuto. Savo oloje žmogus suvokia save kaip kūną, turintį psichovektorių, kuris apibrėžia jį kaip gyvūninę arba racionalią būtybę, sugebančią keisti aplinką, naudotis realybės teikiamomis gėrybėmis, perdirbančią gamtą į sau patogesnį dirbtinį pasaulį. Vidinis psichovektorius transformuojasi į išorinį, atliekamą su išoriniu kūnu, kuris yra dvasinis ir materialus. Išorinį kūną gaubiančios auros ir energetinės struktūros vadinamos sietynu, kuris yra tarpinis skydas tarp vidinės ir išorinės terpės, kuris yra tarsi barjeras, palaikantis vidinio kūno vientisumą. Sietynui nusilpus, apsauginis sluoksnis išnyksta ir žmogų pradeda pulti išorinėje terpėje gyvenantys „gyvūnai", kuriuos galima vadinti „astraliniais parazitais".
Šis principas gali būti išreikštas formule, schema arba kitomis priemonėmis tam, kad būtų lengviau vizualizuoti šią holoplastinę žmogaus sandarą, darant struktūrinę analizę arba tiriant hipostratinę realybę, pasitelkiant dvasinę intuiciją. Šį kartą naudoju išorinę perspektyvą, kurioje vidus suvokiamas kaip apribotas pasaulis, kuriame užauga žmogaus „vaizdinys", formuojamas išorinės „valios", kaip sakydavo A. Schopenhaueris. Formulė yra tokia:
DS - KT - Sietynas - Sietuva - Dvasia [CAB - E - FD] Įstatymas
DS - didžioji sieva, dieviška erdvė;
KT - klodų telkiniai, daiktiškos ir nedaiktiškos substancijos;
Sietynas - apsauginė terpė pirmapradį kūną atskiriantį nuo aplinkos;
Sietuva - olą formuojanti jėga;
Dvasia - sumuojančio ekrano substancija;
Įstatymas - į ekraną įstatyta informacija, introjekcija;
CAB - jausmai, asmenybė, protas; psichiniai pojūčiai;
E - kūno jausmas, psichofiziniai pojūčiai;
FD - kalba ir daiktų pasaulis.
Didžiąją sievą taip pat galima laikyti didžiąja ola, arba makrokosmu, tačiau mąstant ne ekstensyviai, bet į gylį. Jeigu žmogaus vidinis pasaulis, kuris suvokiamas kartu ir kaip objektas, ir kaip subjektas, yra tarsi koks energetinį burbulas sumuojantis informaciją ir rodantis ją į vidų, viduje esančiam asmeniui, tai anapus jo yra transcendentinė ola, jau esanti Dievo ir jo sukurtų dvasinių būtybių buveinė, kurios žmogus mato tik nedidelę užuominą, priklausomai nuo to, kiek į vidų įsileidžia informacijos. Įsileisti galima daug arba nedaug - nuo to priklauso ar pasaulis „užkerėtas", ar „atkerėtas". Pasaulio „užkerėjimas" reiškia durų atidarymą, o „atkerėjimas" - uždarymą. Uždarymo logika yra įrodymų, verifikavimo, falsifikavimo, pagrindimo reikalavimas, kuris priklauso, ar oloje objektas parodomas, ar ne. Falsifikuoti arba verifikuoti įmanoma tik tai, kas yra bendrame pasaulyje ir nėra tik subjektyvi idėja ar vaizdinys; tad bendruomenėje, norint susišnekėti, reikia laikyti empirizmo režimo, kad organizavimo priemone būtų ne vaizdiniai, idėjos, bet verifikuojami arba falsifikuojami empiriniai artefaktai, esantys pasaulyje, prieinami kiekvienam žmogui. Jeigu metafizinė orientacija nefalsifikuojama, nes yra pagrįsta singuliariais artefaktais, kurių neįmanoma padaryti bendra patirtimi, jie laikomi nemoksliniais objektais.
Iš pateiktos struktūrinės formulės matosi, kad Įstatymas skyla į dvi dalis: išorinę, vadinamą pasauliu ir žymimą DF; ir vidinę, vadinamą žmogumi, kuris skirstomas į E ir CAB. E yra vidinis kūno pojūtis, susijęs su fiziologija ir psichofiziniais sumatais, esantis vidiniu žmogumi ir niekaip išskyrus kalbą nesuišorinamas; ir CAB, kuris yra psichinis žmogus, turintis psichinį ir informacinį vektorių, nukreiptą į save ir išorinį pasaulį. Tad verifikuojama yra viskas, kas sudaro D ir F, tai yra išorinis žmogus, jo šneka ir aplink esantys daiktai. Visa tai vidinės bendros olos artefaktai, kurie yra empirinio mokslo objektai. Tačiau akivaizdu, kad ola sudaryta ne tik iš bendros dalies, panašios visuose žmonėse, bet ir individualios, kur oloje pats sau atsiveria žmogus, kurio vidiniai potyriai nelaikomi objektyviais faktais, vadinasi nėra mokslo objektas, nes šie artefaktai yra singuliarūs ir jeigu kartojasi, tai tik viename žmoguje, o kiti žmonės falsifikuoti negali. Tai, žinoma, nereiškia, kad ši vidinė sistema nesubendruomeninama. Tam, kad žmonės neužsidarytų savo izoliuotuose pasauliuose, kad juos būtų įmanoma valdyti ir organizuoti, kad jie tarpusavyje susišnekėtų ir sugebėtų tartis, reikalinga galinga švietimo sistema, kuri užkrauna šią nefalsifikuojamą erdvę, vienodos formos vaizdiniais ir simboliais, kurie juos sutelkia į vienodai mąstančių žmonių bendruomenę. Tai, be abejo, prasideda nuo kalbos „technologijos", tačiau gryna kalba dar turi būti patobulinta ir įgyti kultūrinio pasakojimo formą, kad tais pasakojimais apmokius žmonės, juos būtų galima sutelkti į homogenišką bendruomenę.
Savo knygose bandau filosofiją pertvarkyti į filognoziją, kurioje yra siekiama ne „išminties", bet pažinimo. Akivaizdu, kad išmintis yra platesnė sąvoka už pažinimą, nes pažinimas siekia tik žinojimo, o išmintis apvelka jį moralinėmis priemonėmis, kurios žinojimą padaro tinkamą taikyti pasaulyje ir visuomenėje. Tai reiškia, kad filognozija yra filosofijos susiaurinimas, kur grynas, techninis žinojimas ir etika - atskiriami. Tačiau tai nereiškia, kad filognozijoje atsisakoma etikos, paprasčiausiai etika paliekama už filognozijos apibrėžimo ribos, bet veikia ją iš išorės, kaip išorinis apribojimas. Joks žinojimas nepriimtinas, jeigu jis neturi stabdžių sistemos ir savivalės pažabojimo priemonių, nes toks įrankis nesugeba susiorientuoti pasaulyje, vertinant kas leistina, o kas neleistina. Ir be tokio įrankio pažinime galima nueiti labai pavojingu degradavimo keliu. Tad filognozijos siaurinimo tikslas ne išvaduoti žinojimą nuo moralinių apribojimų, bet ištobulinti metodą, susikoncentruojant tik prie svarbiausios užduoties - pasaulio ir žmogaus pažinimo.
Pažinimas iš esmės yra veržimasis iš aprašytos olos, transcendencijos siekimas, metafizika. Kadangi tai, kas olos sąmonei nepasiekiama sensoriniu būdu, pasiekiama protu, tad filognozija įmanoma kaip racionalioji metafizika, kuri kuria žmogaus modelį ir ieško būdų, kaip susieti vidų su išore. Tai loginis principas, kuris gali naudoti analogijos metodą, neatverto tyrinėjimą per atvertą ir pan. Kitas variantas - metafizinių artefaktų, vadinamų „stebuklais" ieškojimas, kuris jau remiasi singuliariomis patirtimis, kurios nei verifikuojamos, nei falsifikuojamos. Šioje vietoje filognozija priartėja prie intuityvios transcendencijos suvokties, kuri susijusi su dvasine žmogaus sandara, tikint, kad išorinė dvasia, sukurta iš transcendentinio klodo, kažkaip dalyvauja holoplastiniame pasaulyje ir turi savo struktūroje dvasinius archetipus, Platono vadintus idėjomis, eidais, kurie į olą patenka per transcendentalinę žmogaus struktūrinę dalį ir žmogus gali jas suvokti bei kontempliuoti. Tai dvasinės intuicijos prasmė, kuri būnant oloje leidžia suvokti didžiąsias anapus olos esančias idėjas, kurios yra makrokosmo pagrindas. Tačiau tam reikalinga tinkamai paruošta sąmonė ir teisingas nusiteikimas, kuris leistų dvasiai išsivaduoti iš sensorika pagrįstų fantazijų ir idėjas semtų ne iš čia, nes šioje kryptyje idėjos iš tikro yra daiktų formos, ir kaip sako I. Kantas, yra aposteriorinės. Tuo tarpu transcendentalinės idėjos turi būti apriorinės, nekylančios iš šio, juslinio pasaulio, matančios daiktus dvasinių substancijų priemonėmis. Tai savotiškas dvasinis sensoriumas, kuris daiktuose įdiegia dvasinės perspektyvos „archetipus", kurie sukuriami apgaubus visus daiktus dvasinėmis auromis. Vidinėje oloje, ši išorinė tvarka pamėgdžiojama sujungus į vieną Aristotelio formų pasaulį ir Platono idėjų pasaulį, kurie rodo jį iš materialios ir dvasinės perspektyvos.
Tad vidinėje žmogaus oloje išorinės olos pasaulį pažinti galima dviem būdais: Aristotelio, kuris aprašo juslinių daiktų materialias formas ir Platono, kuris aprašo dvasines formas, kurias aš vadinu archetipais, vadinamas idėjomis / eidais. Manau, jog geriausia šias kryptis sujungti į vieną, kur dvasinė struktūra susijungia su materialia kaip Urobore Dvasia ir Įstatymas: Platonas atstovauja dvasinę, o Aristotelis Įstatymo kryptį, tačiau abu jie yra vienos spektrinės juostos priešingi poliai. Tas pasaulis, kuriame kažkada „gyveno" dvasia yra dvasinė, makrokosmo erdvė, kurioje dvasinė substancija formuoja „taktilinę" sąveiką su daiktais, juos apgaubiant ir suformuojant tos formos dvasinį prototipą, kuris dvasinėje substancijoje vadinamas „idėja". Šias idėjas manau ir prisimena žmogus, įsikūnijęs į mažosios olos pasaulį, kuris yra susiaurintas didžiosios olos variantas.
Apie slaptą Jėzaus mokymą
Kadangi Jėzus iš Nazareto yra vienas iš filognozijoje tyrinėjamų istorinių asmenybių, šiame skyrelyje pabandysiu pateikti savo interpretaciją apie krikščionybės ištakas ir pradžią. Jėzaus istorija įvyko Izraelio žemėje, kuri tuo metu buvo Romos imperijos provincija, kentusi išnaudojimą ir priespaudą. Tais laikais čia vyravo judaizmas, paremtas „Senuoju testamentu" ir Mozės sandora su Jahve. Tačiau Jėzaus inspiruotas gnostikų judėjimas įnešė visiškai kitokią perspektyvą ir tapo svarbaus Europai istorinio proceso lopšiu. Kaip žinia, šiuo metu nuo šios istorijos pradžios yra praėję 2023 metai, tad žiūrėdami iš tokio ilgo laiko retrospektyvos ir praradę visus svarbiausius šaltinius kaip viskas buvo iš tikro pasakyti labai sunku. Galimas tik vertinimas ir interpretavimas, remiantis universaliu modeliu, neturinčiu tikslių individualių trajektorijų ir faktų. Toliau ir pateiksiu tokį modelį.
Pirmas aptariamas laikotarpis yra nuo 0 iki 380 metų, tai yra iki momento kai krikščionybė tapo imperine religija. Šis laikas skirstomas į keturis amžius, kurie yra laikas kai įvyko pati autentiška istorija ir ji turėjo tikrų liudininkų arba perpasakotojų iš pirmų šaltinių. Taigi:
I amžius yra liudininkų ir pirminių tekstų amžius, kuriame gyveno Jėzus iš Nazareto ir jo suburti apaštalai, vykdę jo slapto mokymo platinimą;
II amžius yra pasakotojų iš pirminių šaltinių amžius, kai apaštalai jau buvo mirę, bet gyvi buvo nariai, tiesiogiai su jais bendravę, juos pažinoję ir iš pirmų lupų perėmę informaciją; tai antrinių tekstų metas, kurie buvo savarankiški originalai tokie, kaip traktatai, interpretacijos arba pirminių šaltinių perdirbiniai;
III amžius yra pasakotojų iš antrinių šaltinių laikas, kurio metu buvo parašyti tretiniai tekstai, skirti gnosticizmo idėjų ir mokymų plėtrai įvairiose šalyse;
IV amžius yra gnosticizmo išplitimas po Graikiją ir Romos imperiją laikas, kur jis vadinamas „krikščionybe" ir visaip persekiojamas bei ujamas, iki pat 380 metų, kai imperijos elitas nusprendė juos padaryti oficialia tikėjimo doktrina, atsisakant ankstesnės mitologinės religijos.
Nuo šio momento prasidėjo gnostikų judėjimo „valymas" nuo per daug nuo centrinės mitologijos nutolusių idėjų ir jas propagavusių sektų, kad liktų tik centrinė doktrina, išrinkta imperinio sinodo, kur imperatorius pasirinko kokios „bažnyčios" bus aukštinamos, o kokios - naikinamos. Toks požiūris atrodo natūralus ir priimtinas, nes naikinama buvo tik klaidatikystė. Tačiau tam, kad kas nors butų klaida, turi būti žinomas tikras tikėjimas, kuris remiasi autentiškais šaltiniais, o ne savavališku pasirinkimu ir savo įžvalga ar nuojauta. Ezoteriniuose sluoksniuose, po daugiau negu dveijų tūkstančių metų, sklando gandai, kad imperija visgi gavo originalių tekstų iš I amžiaus, kuriuos turėjo centrinės sektos, tiesiogiai susijusios su Jėzaus mokiniais ir jo tekstų paveldėtojais. Tačiau jie per visą istoriją prieinami tik išrinktiesiems, ir jų neleista žinoti neinicijuotiems žmonėms net pirmosiose bažnyčiose. Vėliau šie tekstai atsidūrė imperinėse bibliotekose ir archyvuose ir buvo išimti iš viešumos visam laikui. Šiuo metu žinoma tik tai, kas buvo skelbiama išorinei auditorijai pirminiuose ir tretiniuose šaltiniuose, kaip evangelijos, laiškai, gnostikų traktatai ir pan.
Šiuose šaltiniuose matome perspektyvą iš ateities į praeitį, kur II ar III amžiuose gyvenę gnostikai arba krikščionys stengėsi aprašyti judėjimo pradininko gyvenimo istorija remdamiesi kitais šaltiniais ir legendomis, kurie arba turėjo ryšį su originalais, arba ne. Iš šių tekstų išryškėja tokie svarbūs tematiniai bruožai:
1) biografiškumas,
2) asmens kultas,
3) sudievinimas,
4) užuomina į slaptą Jėzaus mokymą,
5) geroji naujiena, skirta išorinei auditorijai.
Akivaizdu, kad šiuose bruožuose išryškėja išorinė perspektyva, išoriniai asmens kulto atributai tokie, kaip įrodymai apie dievišką kilmę, dieviškus sugebėjimus, aukštesnį žinojimą, prisikėlimą ir pan.; ir vidinė perspektyva, apimanti ne biografines ar asmenines charakteristikas, vaizduojamas iš kitų žmonių žiūros taško, bet jo „pažiūras", žinojimą, kuris vadinamas slaptuoju mokymu, iš pradžių žinotą tik artimiausių mokinių, o vėliau perdavinėtą išrinktiesiems. Biografija ir geroji naujiena skirta išorinei auditorijai ir jau yra antriniai arba tretiniai šaltiniai, pristatantys Jėzų kaip dievišką asmenį ir garbinimo bei kulto objektą. Į juos įterpiama užuomina apie slaptą mokymą, kuris vadinamas „dangaus karalystės" pažadu, jeigu tikintieji laikysis jo nurodymų, kaip jie turi gyventi ir elgtis šiame pasaulyje ir šiapusiniame gyvenime. Kita dalis - savęs kaip Dievo įsikūnijimo mokymas, kuriame jis save laiko Dievo sūnumi, atsiųstu iš dangaus skelbti savo mokymą. Kiek šiuose tekstuose yra tretinių šaltinių autorių pagražinimų ir papildymų - sunku pasakyti. Akivaizdu, kad visa biografija yra ne asmeninė, bet išorinė perspektyva, kiek žinojo ir pasakojo iš lūpų į lūpas kiti žmonės. Pats lyderis vargu ar mokymo dalimi darė savo asmeninį gyvenimą, tokiu atveju daugiau domina aukštesnis žinojimas, teologija, metafizika, moralė ir pan. Vadinasi, norint suprasti koks buvo autentiškas Jėzaus iš Nazareto mokymas, reikia daugiau žiūrėti tą likusių šaltinių dalį, kuri susijusi su „slapta doktrina". Kai ji perduodama iš kartos į kartą neužrašytu būdu, tikslumas gali būti prarastas. Taip pat yra tikimybė, kad mokymo perdavėjai buvo tuo pačiu ir jo bendraautoriai, tačiau bendra kryptis ir tendencija kylanti iš pirminio šaltinio išlieka bet kokiu atveju. Pavyzdžiui, tai, kad po mirties ant kryžiaus Jėzus prisikėlė, jau ne jo paties pasakojimas, bet vadinamųjų liudininkų, tačiau tai, kad žmogus nemirtingas ir jis po mirties persikelia į kitą pasaulį, į dangaus karalystę, labai tikėtina jo slapto mokymo koncepcija.
Iš to seka, kad visi tekstai, kurie šiuo metu prieinami viešai, yra antriniai ir tretiniai šaltiniai, kurie remiasi pirminiais arba antriniais šaltiniais, nesiremia niekuo ir yra savarankiški kūriniai, kurie gnostiniai yra tik pagal dvasią, bet pagrįsti savarankiškais apmąstymais tomis pačiomis temomis. Padarius prielaidą, kad pasekėjai buvo mažiau talentingi ir kūrybingi, galima tikėtis didelio masto naujų idėjų kopijavimo ir mėgdžiojimo arba bandymo žengti toliau Jėzaus iš Nazareto atvertu keliu, žinant jo doktrinos santraukas ir pagrindinius teiginius ir bandant juos toliau plėtoti. Ši pastanga turėjo būti populiari II ir III amžiuje, kai išplito gnostikų judėjimas, veikęs praėjus kelioms kartoms po tikrųjų įvykių dalyvių ir liudininkų gyvenimo. Tai reiškia, kad šie tekstai jau buvo ne dieviška kūryba, nors Bažnyčia teigia, kad kanoniniai tekstai visi yra „įkvėpti" Dievo. Tačiau tai suprasti galima tik taip, kad jie buvo parašyti išsivysčiusioje teologinėje ir religinėje sąmonėje, kuri gerai orientavosi metafiziniuose klausimuose. Kita vertus, gali atrodyti pravartu bandyti rekonstruoti slaptą mokymą, kuris yra Jėzaus iš Nazareto autentiškas mokymas, nuo kurio prasidėjo visas judėjimas, o visa kita laikant tik pastanga vystyti ir plėtoti idėjas, pateikiant jų pilną ir „sisteminę" versiją. Kadangi kiekvieno teksto autentiškumą patvirtinti beveik neįmanoma, ir labai sunku neturint originalų pasakyti kiek jis susijęs su slaptu mokymu, o kiek savarankiška teologija ir metafizika. Todėl kitas variantas būtų atsiriboti nuo asmenybių ir imti patį tekstų turinį, bandant susieti idėjas į bendra rišlią kosmologinę sistemą, kuri buvo religinių ceremonijų pagrindas. Šiuo atveju svarbu ne kas tekstą kūrė, bet kas tame tekste pasakyta: kokia antropologija, teologija, metafizika, religiniai ritualai ir pan.
Taip pat, galima puoselėti legendas, kad pirminiai tekstai išlikę iki šių dienų, tačiau jie prieinami tik išrinktųjų ratai, bažnyčios elituose. Jau sakiau, kad krikščionybei tapus oficialia Romos imperijos religija, didelė dalis centrinio keturių amžių paveldo atsidūrė imperiniuose archyvuose. Tačiau per ilgą istorinį laikotarpį politinė imperija neišliko, išliko tik Bažnyčia, arba religinė imperijos atšaka, tad galima tikėti, jog daugelis šaltinių per karus ir plėšikavimus buvo prarasta. Tačiau, kita vertus, svarbiausi šaltiniai galimai buvo saugomi daug rimčiau, ir galėjo pereiti į karalių ir aristokratų slaptus archyvus, kurie neatveriami viešumai iki šių laikų, nenorint suduoti smūgio šiuo metu propaguojamam Vakarų ir Rytų Europos istorijos modeliui ir Romos katalikų bažnyčiai. Arba, kitaip sakant, tai gali būti būtinybė, reikalinga tikinčiųjų proto kontrolei, kad jiems įgijus per didelį žinojimą, neateitų imperinės bažnyčios pabaiga. Pavyzdžiui, tai susiję su žiniomis apie kovą prieš mitologines religijas, gamtmeldystę, magiją, erezijas, gnostikų sąjūdį, kuris buvo ir toliau persekiojamas krikščionybę padarius oficialia imperine doktrina. Prie to prisidėjo imperinė teologija ir metafizika, traktatai prieš eretikus bei „pagonis" ir kitokia propaganda, vystyta imperijos užsakymu vadinamųjų „bažnyčios tėvų".
Prieš technovergovę
Septintame tome pavadinimu „Drakono akis" buvo aprašytas civilizacijų medis, kuriame pažymėtos pagrindinių civilizacijų sątvarologijos, atstovaujamos keturių „Filognozijos pradmenyse" nagrinėjamų filosofų. Kamienas yra ašinė sątvarologija, aprašanti pirmapradį sątvarą, kurio rišlys dar nesusiformavęs, sąmonės būsena laukinė, atitinkanti metaphysica naturalis gryną variantą. Šioje būsenoje sąmonės struktūra bazinė, universali, gyvūninė, neturinti išsivysčiusios asmenybės ir individualumo, bekalbė. Ašinė sątvarologija dezintegruotis pradeda atradus kalbą, pradėjus vadinti ir vardinti daiktus, kurti istorijas, bendrauti tarpusavyje ir šio kalbinio bendravimo pagrindu burtis į kalbinis kolektyvus, kurie turi kokį nors metafizinį pasakojimą, vadinamą mitu, kaip vienijantį pagrindą. Iš tokios kamieninės būsenos per ilgą istoriją iš pradžių susiformuoja juodojo drakono šaka, pagrįsta teologinę kultūra, įkalbinta transcendencija, esanti ne išnaudojimo bet garbinimo objektu. Kadangi žmogaus intelektas dar per silpnas užvaldyti metafizinę realybe, jis su ja elgiasi pagarbiai ir atsižvelgdamas, kaip į pagarbos vertą esatį. Šią šaką, kadangi ji yra silpnoji begalybė, dedame kairėje pusėje ir gauname pusę civilizacijų medžio. Tuo tarpu stiprioji pusė, pagrįsta matematine kalba ir kontinuumo struktūromis, jau neturi tokios pagarbos transcendencijai kaip ankstesnėse civilizacijos epochose ir pilnai savo prote sustiprėjus, sukūrus viešpatauti siekiančio žmogaus įvaizdį, ji tampa ne tiek garbinimo kiek užvaldymo objektu. Ši stiprioji civilizacijos atmaina vadinama baltojo drakono, nes jos tikslas atverti nematomą transcendenciją ir užėmus su technologija visą anapusinę realybę, tapti jos šeimininku.
Prisiminus kas yra civilizacijų medis, galima pereiti prie konkrečių filosofijų, kurios atitinka kokią nors padėtį ir orientaciją parodomą šioje schemoje. Kamieno daliai atstovauja F. Nietzsche'ė ir A. Šliogeris, nors jie turi diametraliai priešingas sątvarologijas. Bendra tarp jų tai, kad jie abu bando nupjauti prometėjiško civilizacijos atsišakojimo šakas, kur F. Nietzsche'ė, kaip devyniolikto amžiaus filosofas, daugiau reiškėsi kaip antikrikšioniškas ir antibažnytinis antimetafizikas, norėjęs pašalinti iš Europiečių sąmonių teologinę kalbą, teologinius mitus, kurie jo manymu, priešiški gyvenimui ir neatitinka Europos civilizacijos ateities uždavinių, todėl turi būti sunaikinti sugriaunant bažnyčią ir jos teologiją. Tačiau tai nereiškia, kad Nietzsche'ė buvo pilnas antimetafizikas, nes jis savo didžiosios politikos idėjoje neatsisakė istorijos metafizikos ir imperinio globalizmo, kurie rodo nors labai redukuotą, bet ne radikaliai sunaikintą metafiziką. Tai buvo artimosios metafizikos formos, kurios buvo paviršinės, paremtos empiriniu pasauliu, kur transcendavimas yra laikinis, kaip praeitis arba ateitis, arba translokalinis, kaip globalizmas. Šis nepilnas apsiribojimas F. Nietzsche'ei būdingas todėl, kad jo sątvarologija paremta valia viešpatauti, vystymusi, plėtra, galios begalinio augimo isterija. Taip pat filosofas buvo dviprasmis technomokslo ateities klausimu. Gal būti, dėl to, kad devynioliktame šimtmetyje dar nebuvo aiškūs ateities technologijų bruožai ir padariniai, nebuvo aišku, koks jų poveikis gyvybei ir tai ar technologijos yra galios, ar silpnumo išraiška. Todėl jo požiūris neartikuliuotas, neaišku ar jis būtų norėjęs nupjauti mokslo šaką taip kaip religijos, ar ne.
Bet kokiu atveju, kito filosofo, šį kartą jau iš Lietuvos, požiūris yra daug griežtesnis ir akivaizdesnis. Šis filosofas yra A. Šliogeris, kuris griežtai pasisakė prie technomokslą ir technologinį transcendencijos išdarkymą, kurio tikslas kurti metafizines technologijas į ją dedant žmogišką išmonę, kuri išorinę realybę priverčia tarnauti žmogui atsisakant savo savarankiškos būties. Technomokslas yra žmogaus triumfas, kai jis transcendenciją sugeba ne tik įžodinti silpnuoju būdu, bet ir paimti į kontrolę ir gauti iš to naudos: plėsti savo galią ir veiklos mastą. Kadangi filosofas šį procesą matė kaip planetinio masto katastrofą gyvybei, kuri iš gyvo daikto paverčiama į technologinį agregatą, skirtą dirbtinėje technosferoje atlikti kokią nors funkciją, sunaikinant savo žmogiškumą ir laisvę. Ši atšaka yra galutinė metafizinė pergalė prieš Kitą, kuri žmogui pašalina visas kliūtis iš kelio išaukštinti savo rūšį ir tapti ne tik šios planetos, bet ir galaktikos valdovu. Tam sukurta gylinė transcendencijos atvertis, kuri leidžia įvesti tokias funkcijas, kuriomis naudojantis sukonstruojamas naujas, kosminis transportas, ir žmogus išsiveržia ne tik iš lokalizmo, net tik iš globalizmo kalėjimo, bet ir tampa kosminiu transglobalistu. Tai A. Šliogeris kosminių odisėjų pradžią laikė didžiausia katastrofa, nes tam žmogus turi būti pilnai įveikęs savo bazinę sątvarologiją, bazinę sąveikų ir proporcijų sistemą, tapęs nauju žmogumi, prisitaikiusiu gyventi naujame pasaulyje, esančiame kosminio masto. A. Šliogeris rodė nepasitikėjimą šia galimybę, netikėdamas, kad jis sugebės įveikti šį išbandymą, neprarasdamas elementaraus žmogiškumo sugebėjimų, neišsivystydamas į išsigimusį, fašistinį projektą.
Grįžtant prie juodojo drakono atšakos civilizacijų medyje, žinome, kad jos pagrindinis atstovas, bent jau Europos civilizacijoje yra Jėzus iš Nazareto, kuris sukūrė visiems žinomą krikščioniškos teologijos variantą, kilusį iš judaizmo, kuris Dievą tapatina su „žodžiu" arba graikiškai „logosu", galinčiu tapti kūnu, dieviškos žinios skleidėju žmonių bendruomenėse, kurios esmė yra ta, kad šis pasaulis tik nedidelė viso pasaulio dalis, kad egzistuoja didesnis, nematomas pasaulis, kuriame nematomi dėsniai rodo kitokį, labiau išvystytą žmogaus vaizdą, kuriame matosi, kad jis turi nemirtingą sielą, kuri mirus žmogui atsiskiria nuo kūno ir keliauja į kitą pasaulį, esantį už regimo vaizdo, tikroje transcendencijoje. Jėzus ir jo pasekėjai, gnostikai, buvo gelmininkai ir metafizikai, žinoję žmogaus paslaptį ir skelbę, kad už šio akių pasaulio yra dangaus karalystė, valdoma dieviškų būtybių ir kad žmogus yra viena iš jų, tik esanti nuopuolyje ir apribojime, turinčiame užsibaigti po mirties, kada jam taip pat atsivers metafizinės akys ir jis taps pilnaverčiu Dievo pasaulio nariu. Šiai pasaulėžiūrai pirmiausiai priešinosi F. Nietzsche'ė, kuris laikė, kad apsiribojimas savo įolintu pasauliu - geriausias gyvenimo išvystymo būdas. Jis taip manė todėl, kad siekė silpną žmogaus vaizdinį pakeisti stipraus žmogaus ideologija ir silpna metafizika jo netenkino, nes ji neduoda rezultato, nesugeba transcendencijoje viešpatauti ir, antra, garbinimo kvailystė silpnina žmogų, daro jį nuolankiu tarnu, vietoj to, kad kurtų jį kaip pasaulio valdovą. Viso to nėra technomokslinės civilizacijos atsišakojime, todėl ir sakiau, kad į jį F. Nietzsche'ės požiūris dviprasmiškas, nes technomokslas yra galios metafizika.
Šią galios metafiziką atstovauja D. Mockaus baltojo drakono civilizacijos teorinis modelis, kuris pagrįstas informacijos inversija į sątvarą, suformuojant metafizinio žinojimo rišlį ir šio žinojimo eksversija, kuriant hipostratinį raigą, įvedantį į būties struktūrą funkciją, kuri padeda žmogui vykdyti užduotis ir plėsti veiklos mastą. Drakonas yra transcendencijos simbolis, kuris baltu žymimas tada, kai pilnu atvėrimu atvertas, o juodu - kai užvertas. Šis atvirumas-uždarumas žymimas tūkstančio dalių skale, kur nulis dalių yra pilnas juodasis drakonas, o tūkstantis dalių - pilnas baltasis drakonas. Šių galimybių pagrindinis veiksnys yra žmogaus atveriančioji dvasia, kuri Uroboro struktūroje įveda transcendencijos įstatymą į dvasią ir sukuria baltojo ir juodojo drakono pusiausvyrą, kuri reikalinga mąstančio, žmogiško gyvūno sukūrimui, kuris nėra nei visiškas niekas, nei visiškas viskas. Atverto, arba baltojo drakono, yra, mano vertinimu, 10 proc., o užverto, tai yra juodojo drakono, yra 90 proc. Tai natūrali tvarka, kuri vadinama Dievo bažnyčia, kuri dovanai naudoja šią natūralią šviesos erdvę, bet nesiekia daugiau, neima realybės daugiau, negu yra duota. Civilizacijų medyje pagrindinis klausimas yra ką turime dalyti su tuo 90 proc. transcendencijos, kurią atverti norėjo Jėzus iš Nazareto, silpnuoju, religiniu būdu, kaip Dievo karalystę, kurioje žmogus suvokiamas tik kaip tarnas ir pavaldinys. Kitas filosofas, D. Mockus, siekia nuosaikaus šio 90 proc. atvėrimo, kuris skirtas ne užvaldymui ir išnaudojimui, bet tik žinojimui, tam, kad būtų atsakyti amžinieji filosofijos klausimai, bet ne tam, kad būtų kuriama totalinės technovergovės visata. Ši problema akivaizdžiai matosi, transhumanizmo ir pohumanizmo judėjimuose, kuriuose bandoma įveikti žmogų kaip valdovą ir įvesti naują technoreligiją, kurioje žmogus būtų priverstas tarnauti mašininei transcendencijai kaip seniau tarnavo Dievui.
Ši tendencija filognozijai nepriimtina, ir pradėjęs naujoje eroje nuo galios metafizikos žmogus neturi vėl nusiristi iki tarno ar vergo.
Citata iš: klajunas rugpjūčio 27, 2023, 09:56:38Civilizacijų medyje pagrindinis klausimas yra ką turime dalyti su tuo 90 proc. transcendencijos, kurią atverti norėjo Jėzus iš Nazareto, silpnuoju, religiniu būdu, kaip Dievo karalystę, kurioje žmogus suvokiamas tik kaip tarnas ir pavaldinys.
Dievas - pirmapradė būtis, visuma, begalybė, beribis, visų galių valdytojas. Siela - atomiškai maža Dievo galių dalelytė. Koks santykis tarp Dievo ir mažytės Jo galių dalelytės? Žmonijos transcendentalistų patirtis atsako, kad tas santykis yra gražus, šiltas, artimas. Be to, jis amžinas, natūralus, tikras, nes atitinka sielos ir Dievo sandaras. Kito santykio tiesiog nėra. Kitos padėtys yra iliuzinės, laikinos.
Tarnystė transcendentiniame pasaulyje labai smarkiai skiriasi nuo tarnystės šiame materialiame pasaulyje. Transcendentiniame pasaulyje nereikia uždirbinėti pinigų ir dėl to kažkam tarnauti, nėra vergijos, prievartos, nėra egoizmo, nėra išnaudojimo, nėra žeminimo. Transcendentinis pasaulis šviesus, pilnas tobulos išminties ir meilės, spalvingas, santykiai jame yra asmeniniai, tarnystė ten turi asmenines "spalvas", pvz. draugystės "spalvą" ir kt. asmeninių santykių spalvas. Didžiausia šio materialaus pasaulio laimė ir geriausia padėtis palyginus su sielos padėtimi transcendentiniame pasaulyje yra nieko nevertos. Transcendentinio pasaulio laimė milijardus kartų didesnė už bet kokį šio pasaulio laimės lašelį.
Koks yra pasaulis išsikūnijus pamatysime tada, kai ši būsena ateis. Tuo tarpu šiapusiniame gyvenime yra klausimas, ką daryti su galimybėmis atverti transcendenciją dar esant sąmoningos, gyvūninės būsenos. Kas atsitiktų, jeigu jau šiapusiniame pasaulyje būtų nutrauktas paslapties šydas, ir vietoj dvasinės evoliucijos žmogus pasirinktų technologinį progresą ir metafizinio pasaulio užvaldymą su technikos prietaisais? Sąmonė ribota, tad ir jos galimybės kaupti galią substancijoje ribotos. Atsivėrus paslaptims, šios galimybės gerokai padidėtų. Ir šis žmonijos kelias teisingas ar pražūtingas? O būnant vien dvasinės būsenos, kituose realybės sluoksniuose, šis klausimas neturi prasmės, jeigu juose gyvenama kaip gamtoje gyvena gyvūnai. O jeigu ir turi tai ten "technologijos" visiškai kitokios. Kadangi viskas yra vienoje erdvėje, kaip gyventi vienas kitam netrukdant ir nekenkiant? Taip pat, kuo taps žmogus, kai sukurs technogyvūną, kuriam bus tarsi Dievas. Ši tendencija rodo stiprų norą konkuruoti, kuriant savo žmogišką visatą, kuri perpiešta iš žmogaus perspektyvos, kuriame jis pats savo daro centru.
Citata iš: klajunas rugpjūčio 27, 2023, 19:32:28Kas atsitiktų, jeigu jau šiapusiniame pasaulyje būtų nutrauktas paslapties šydas, ir vietoj dvasinės evoliucijos žmogus pasirinktų technologinį progresą ir metafizinio pasaulio užvaldymą su technikos prietaisais?
Iš principo neįmanomas metafizinio pasaulio užvaldymas su technikos prietaisais. Panašiai kaip negyvas akmuo negali valdyti žmogaus, arba kaip su plaktuku negalima stuktelėti per radijo bangas. Pagal transcendentalistus, būties elementai išsidėlioja lygiais, nuo grubiosios materijos iki subtiliųjų materialių energijų, ir iki visiškai nematerialių energijų. Žemesniam lygmeniui aukštesnieji lygmenys yra nepavaldūs ir neprieinami.
Kitaip sakant, nei fizinėmis akimis, nei pačiais sudėtingiausiais žmogaus sukonstruotais prietaisais negalima pamatyti ar užčiuopti aukštesniųjų pasaulių, nekalbant jau apie jų valdymą. Fizinėmis akimis ir kitomis fizikinio lygmens priemonėmis prieinamas tik fizikinis lygmuo. Pamatyti aukštesniuosius pasaulius reikės atitinkamo lygmens jutimų.
Reikia pabandyti suvokti, kokia yra metafizinio pasaulio elementų prigimtis. Kad tai nėra atomai, nėra fizikinės bangos/dalelės, ir pan.
Patirtis yra sąmonės fenomenas. Sąmonėje gali tilpti begalybė pasaulių, be jokios fizikos, atomų, fizikinių energijų. Būties pagrindas yra sąmonė. Dievas yra begalinė sąmonė. Kokia fizikinių energijų kilmė? Kai kurie mąsto, kad tai kyla iš nulio, kaip tam tikras disbalansas tarp atsiskyrusių polių, pliuso ir minuso. Pliuso ir minuso suma gaunasi nulis. Tokiu būdu, fizika iš esmės yra nulis, niekas, o egzistuoja kažkas. Fizikinį pasaulį galima išgauti iš nieko, bet kas savo prigimtimi yra pati būtis, iki nulio ir virš nulio? Fizikiniu mąstymu nenusakoma egzistencija, absoliutus vienis ir absoliuti visuma, kuri egzistuoja savaime, visados buvo ir visados bus. Kitokybė.
Jeigu fizikinis pasaulis išgaunamas iš nieko, visgi, jame suformuojami reiškiniai. Kodėl vienokie reiškiniai, o ne kitokie? Pirmapradė egzistencija-sąmonė turi sugalvoti, kokius reiškinius formuoti fizikiniame pasaulyje. Todėl niekas nėra atsiję nuo pirmapradės egzistencijos-sąmonės. Viskas turi tikslą, prasmę, ir kilmę iš pirmapradės egzistencijos-sąmonės.
Citata iš: a.t.sielis rugpjūčio 28, 2023, 10:23:57Pagal transcendentalistus, būties elementai išsidėlioja lygiais, nuo grubiosios materijos iki subtiliųjų materialių energijų, ir iki visiškai nematerialių energijų. Žemesniam lygmeniui aukštesnieji lygmenys yra nepavaldūs ir neprieinami.
Tai priklauso nuo to, kokia tikime kosmologija, o jų galimybė yra ne viena. Kadangi viskas, ką galima patirti tiesiogiai yra sąmonėje, manau, kad geriausiai pradinio atsakymo ieškoti joje. Mano versijoje, substancijos yra spektras nuo grubios prie subtilios materijos, kurios skiriasi pirmiausiai dalelių dydžiu: dvasinė substancija - daug kartų mažesnės dalelės už materijos daleles, todėl jos paimtos kolektyviai suvokiamos kaip vientisos ištisinės terpės, kurios neskaidomos ir nedalinamos. Žinoma, jos skiriasi ne tik dydžiu, bet ir savybėmis ir įvairiuose junginiuose gali sukurti įvairius reiškinius, kurie susiję ne su daiktiškumu, bet su sąmone ir psichika. Kadangi žmogus yra pirmiausiai sąmonė, tai kaip šios dvasinės struktūros atrodo iš vidaus, galima suvokti savo vidiniame pasaulyje, nes jos nematerialios, neturi nieko bendro su "grubia materija", kurią tik vaizduoja kaip vaizda, bet nėra materija. Tačiau aplinka, kurioje gyvena žmogus yra materiali, ir jis su ja sąveikauja savo materialiu pirmapradžiu kūnu.
Tai, kad tarp dvasinės ir materialios substancijos yra ryšys, kuris sukuria sąveiką per visą spektrą, įrodo tai, kad materija perkeliama į dvasią kaip informacija ir vaizdas, ir kad veikiant materialias smegenis, pvz. su narkoze, galima kontroliuoti sąmonę ir suvokimą. Čia įeina ir haliucinogenų molekulės, išorinis smegenų stimuliavimas, kuris rodo, kad iš grubios materijos efektas eina iki viso gylio, iki suvokimo, kuris arba išsiplečia, arba sutrinka. Todėl bent jau žmogaus spektro lygyje sąveika yra abipusė, ir dvasia su materija nėra atskiri nesąveikaujantys pasauliai. Tačiau kadangi kaip ši sąveika vyksta - nematoma, sunku suprasti mechanizmą ir gauti iš jo naudos.
Vienkryptis ryšys su dvasinių substancijų dominavimu būtų saugesnė kosmologinė tikėjimo sistema, tačiau yra nemažai požymių, kad technika gali pakankamai giliai įlysti į subtiliųjų / smulkiųjų substancijų sritį. Kai tai įvyks žemėje, turėsime naujas transporto, ryšio, skaičiavimo technikos, fotografavimo, energijos ir kt. technologijas. Su fotoaparatu bus galima matyti giliau, negu gali parodyti paprasta akis, matysis dvasinės substancijos ir kūnai. Ar verta trokšti pamatyti visą realybės vaizdą, visu jos gyliu - nežinau. Toks "ekranas" / holograma netinkamose rankose būtų labai pavojingas.
Kodėl būtinai turi būti dalelės dvasios srityje?
Pvz. mūsų patirtis yra tolydinė, net jeigu ją generuoja dalelės. Pvz. pakankamai didelę monitoriaus raišką per akis suvokiame kaip tolydinius vaizdus. Jeigu sąmonė yra pirminė, ir jos suvokimas yra tolydinis, tai rodo, kad sąmonei būdingas tolydumas. Pirmapradėje būtyje, kuri yra viršijanti kitokybė, viskas gali būti tolydu. Sąmonės vidujinėse patirtyse ir pasauliuose nereikalingos jokios dalelės.
Dėl narkozės ir haliucinogenų poveikio, tai neaprėpia viso sąmonės spektro. Tarkim, aš miegu ir sapnuoju. Bet kas, kas vyksta sapne, nėra mano dienos gyvenimo vyksmas, tai atskiri vyksmai. Jeigu žiūrėti į šiapusinę egzistenciją kaip į tam tikrą miego/sapno būseną, kai mieganti sąmonė veikia kaip materialios visatos dalyvis, bet yra "užmiršusi" tikrąjį savo ne-miego būsenos gyvenimą amžinoje dvasinėje srityje, bet kas, kas vyksta su tuo materialios visatos dalyviu ir jo suvokimu neaprėpia viso tos miegančios sąmonės spektro, ir net nepaliečia jos esmės. Visas tos sąmonės spektras prieinamas tik tai sąmonei prabudus.
Kitaip sakant, tikroji sąmonė miega, o veikia jos šešėlis, tarpininkas tarp materijos ir amžinosios dvasios. Šešėlį galima apsvaiginti ir suhaliucinuoti, nuslopinti ir t.t., bet tai nieko nesako apie tikrosios sąmonės potencialą ir jos egzistencijos savybes.
Citata iš: a.t.sielis rugpjūčio 29, 2023, 12:44:07Kitaip sakant, tikroji sąmonė miega, o veikia jos šešėlis, tarpininkas tarp materijos ir amžinosios dvasios. Šešėlį galima apsvaiginti ir suhaliucinuoti, nuslopinti ir t.t., bet tai nieko nesako apie tikrosios sąmonės potencialą ir jos egzistencijos savybes.
Apie daleles kalbu todėl, kad tai materialiose substancijose veiksmingiausias modelis, kuris geriausiai paaiškina materijos įvairovę ir dinamiką. Jeigu substancija vientisa, tai ji daug skurdesnė ir nedinamiška, tai yra iš tikro turi tik vieną savybę: sumuoti informaciją, kurti projekcijų vaizdines hologramas.
Jeigu iš tikro tokia yra dvasinė substancija, tai ji suvokia ir mato, bet nieko nedaro, jos tikslas yra kažkas panašaus į globalinį sumatorių. Tokiu atveju žmogaus indiviiduali sąmonė tik nedidelė visos susbtancijos dalis, kuri tiesiogiai susijusi su materialiu kūnišku informacijos rinktuvu, kuris suprojektuoja į dvasią vaizdą, ateinantį išgyvūno ir jo aplinkos. Taip susikuria dvivietė sąmonė, kuri pirma yra pasaulio vaizdas, surenkamas per juslinius organus ir valdomas akių mechanizmo ir psichofizinė sąmonė, kuri valdoma miego neuronais. Pasaulis didelis ir šviesus, bet lengvai uždaromas uždengus akis, rodant kad yra sąmonės kūrimo mechnizmas, o psichofizinė sąmonė yra tamsi, skendi prieblanduoje bei psichofiziniuose intensyvumuose, kurie ateina iš gyvūno.
Šioje vietoje verta prisimini VR akinių galimybes, kuriose galima sukurti iliuzinį juslumą, kuris turi pasaulio vaizdo požymius, bet sugeneruotas techniniais signalais. Tai reiškia, kad galima kurti pilnai iliuzinę priekinę sąmonę, pasaulį, ir jo realistiškumas priklauso tik nuo technologijų lygio. Galima ideali matrica, kuri nesiskiria nuo realybės.
Tai rodo, kad materialūs signalai, kuriantys vaizdą, labai glaudžiai susiję su suvokimu ir nesant išorinio arba vidinio stimuliavimo sąmonė "užsidaro" kartu su pasauliu, o aukštesnis lygmuo, kol žmogus gyvūniniame kūne - neatsiveria. Daug kas tiki, kad jis egzistuoja po mirties, kur bus kitokio lygio signalai, ir visai kito vaizdo pasaulis, kuris jau bus ne "žemė".
Dėl žodžių galima ginčytis, bet manau, kad tai ką nurodo žodis sąmonė yra labai žemo lygio realybė, kuri labai techninė ir technologiškai valdoma. O aukštesnių realybių patirtis sunkiai pasiekiama, todėl jai įvardinti ir suprasti žodžiai nesukuriami.
Citata iš: klajunas rugpjūčio 30, 2023, 10:07:25Dėl žodžių galima ginčytis, bet manau, kad tai ką nurodo žodis sąmonė yra labai žemo lygio realybė, kuri labai techninė ir technologiškai valdoma. O aukštesnių realybių patirtis sunkiai pasiekiama, todėl jai įvardinti ir suprasti žodžiai nesukuriami.
Na taip, kaip suprantu žodis "sąmonė" mums siejasi su kiek skirtingomis reikšmėmis.
Aš filosofiškai sąmonę tapatinu su esybe, kuri geba turėti vidujines patirtis kaip "aš", kuri turi suvokimus, jausmus, norus. Grynoji transcendentinė sąmonė = grynoji transcendentinė esybė.
O šiapusinis šioje Žemėje egzistuojantis sąmonės reiškinys - taip, tai žemo lygio realybė, bet ji atsiranda dėl to, kad egzistuoja ta aukšto lygio realybė. Tai panašu į ranką apmautą pirštine - pirštinė atkartoja rankos formą. Analogiškai, šita dabar mūsų turima "mechaniška" sąmonė, kuri iš pažiūros tėra smegenų "kompiuterio" veikimas fiziniame kūne (nors tai klaidingas įspūdis ir koncepcija), turi tas esmines sąmonę apibrėžiančias savybes: vidujines patirtis kaip "aš", suvokimus, jausmus, norus. Bet šita žemiška žmogaus kūno sąmonė yra imitacinė, tarsi šešėlis tikrosios sąmonės, tarsi simuliacinė programa, skirta mokymusi.
Didieji išminčiai, jogai, pasiekę dvasines aukštumas, dar būdami šiame kūne atveria tikrąjį savo esybės potencialą, transcendentinę egzistenciją, tobulą žinojimą, aukštesnių realybių matymą. Nėra teisinga sakyti, kad kol žmogus yra šiame fiziniame kūne, jo esybės aukštesnieji klodai ir aukštesnieji pasauliai jam yra neprieinami. Ne visiems. Daugumai neprieinami, nes jie neturi įdirbio iš praeitų gyvenimų ir tam neskiria dėmesio. Bet tie, kas eina ta kryptimi ir deda teisingas pastangas, per ilgą laiką pasiekia tą lygmenį.
Citata iš: a.t.sielis rugpjūčio 31, 2023, 10:17:14Didieji išminčiai, jogai, pasiekę dvasines aukštumas, dar būdami šiame kūne atveria tikrąjį savo esybės potencialą, transcendentinę egzistenciją, tobulą žinojimą, aukštesnių realybių matymą.
Daugumai žmonių natūrali, ribota sąmonė yra riba, kurios šiame gyvenime peržengti be techninių priemonių net labai norint neįmanoma. Aš šią galimybę sieju ne tiek su "treniruotėmis", kiek su kitokia įgimta sandara dvasinėje kryptyje, kuri yra kitokio tipo įsikūnijimas. Taip pat tai gali būti atsitiktinumas, materialioje, genetinėje dalyje, kur ši sandara sukuria išskirtines suvokimo ir sumavimo galimybes. Bet tokie atvejai - labai reti.
Kitiems, manau, geriausia remtis savo žinojimu ir tikėtis, kad po mirties atsivers didesnės galimybės. Šiame gyvenime apribojimas yra ne be priežasties, jeigu jį būtų išmokta įveikti, gyvybė žemėje netektų prasmės, visa biologija pereitų į naują egzistencijos lygmenį, kuriame pasaulis įgytų kitą prasmę. Vargu ar būtų reikalingas mitas, istorija, civilizacija, technika ir pan.
Tai susiję su žmogaus metafizikos paslaptimi, kurioje tiriama išorinė žmogaus sandara, matoma pažiūrėjus iš aukštesnės realybės, esanti visu žmogumi. Tai ką rodo akys - ne tikras žmogus, o tik surenkamų signalų vizualinė reprezentacija. Išeiti iš savo olos neįmanoma. Laikui bėgant jos ribos plečiasi, bet tik tiek, kiek natūraliai užprogramuota. "Pamato" tik tie, kas turi visai kitokią "olą", kuri viduje turi surinkusi daugiau informacijos, kitais negu įprasta kanalais.
Bet pamatymas tik mentaliniu būdu - nebūtinai tikras. Tai turi būti daug daugiau. Tai visai kita egzistencija, kurios gyvenimas žemėje neturi prasmės ir galimybių, todėl reikalingas tik tarpinėje būsenoje tarp gyvenimo ir mirties. Jeigu matai tikrą paveikslą, ribos peržengimas turėtų būti labai paprastas.
Tai tas pats kaip žmogui gyventi tarp arklių ir avinų.
Žmogaus laisvė Dievo bažnyčioje
Filognozijos modelį galima pabandyti performuluoti kaip laisvės problemą, tampančią teorijos centru, valdančiu visas žmogaus analizės galimybes. Laisvė kaip sąmonės branduolys filosofijoje nenauja tema, tačiau filognozijoje šis klausimas įgauna kitą atspalvį, kuris parodomas kaip konfliktas tarp žmogaus ir realybės, kuriame turi būti sprendžiama, kiek turi teisių žmogus, o kiek pasaulis. Aukščiausiame mąstymo lygmenyje šis santykis įgauna civilizacijos pavidalą, kuriame matome kokia nustatyta pusiausvyra tarp žmogaus ir absoliučios tikrovės. Filognozijoje ši pusiausvyra žymima kaip veiklos mastas, kylantis iš mažosios ir didžiosios sievos, rodantis kiek laisvės turi žmogus ir kiek Dievas. Koks laisvės mastas leidžiamas mažajai sievai, o koks didžiajai nustatoma pagal natūralią arba pagal dirbtinę tvarką, kur pirmoji vadinama Dievo bažnyčia, o antroji - Šėtono bažnyčia, simbolizuojanti sukilimą prieš natūralią tvarką ir bandymą civilizaciją statyti ne ant gamtos, bet ant žmogaus pamato.
Žmogus turi minimalią prigimtinę laisvę, kurią jam dovanoja gamta ir prigimtis. Kiek čia tikra laisvė - galima ginčytis, imant tikslų laisvės apibrėžimą, nes gamtoje žmogus, kaip gyvūnas, vadovaujasi instinktu, kuris yra gamtos įstatymas, prievarta įdiegiamas į jo biologinę prigimtį. Todėl galima diskutuoti, kiek tokioje situacijoje žmogus iš tikro laisvas, nes savo natūralių instinktų tenkinimas laisvo režimo imitacijoje, galima sakyti, neįveikiama vergovė prigimčiai, kurią bando įveikti nebent religinis ar moralinis fanatikas. Tačiau taip yra susiklostė, kad tokia gyvūninė prigimtis, net jeigu joje yra biologinė ar psichologinė prievarta, įstatyta į laisvės erdvę, kurioje žmogus turi teisę laisvai tenkinti savo poreikius, ne primetimu, bet laisvu apsibrėžimu kurti savo biologinio gyvenimo programą, vien tenkinant savo norus.
Ši prigimtinė laisvė yra natūrali erdvė, duota žmogaus sąmonei, kurioje žmogus įstatytas į saiko ribas, kuriose, konkuruodamas su kitais žmonėmis, jis užsiima savo natūraliu gyvenimu, vykdydamas gamtinę rūšies programą. Tačiau toks žmogus yra žemiausio išsivystymo, neturi teorinio proto ir dar nesugeba pasižiūrėti į save ir savo gyvenimą filosofiškai, kad pamatytų juos kaip apmąstymų objektą, kurio tikslas suprasti egzistencijos esmę iš išvystyto proto perspektyvos. Tik pradėjus kurti tokias teorijas, civilizacija pakyla į aukštesnį lygmenį, kurio pagrindinis tikslas buvo pažinti arba suprasti. Tematizavus dvi galimybes, būti laisvu arba nelaisvu, buvo siekiama išsiaiškinti kokia yra buvimo laisvu ir nelaisvu esmė, o moraliniu požiūriu, ar žmogus turi būti laisvas, ar atimti iš jo laisvę yra nusikaltimas. Tik tokiame kontekste natūralioji teisė, paremta papročiais ir žmogaus natūraliąja psichologija, gali būti peržengta ir gali atsirasti proto sukurta teisė, kuri yra paimama ne iš tradicijos, bet iš teorinio modelio. Tik įgavus tokį sugebėjimą buvo išmokta kurti dirbtinę tvarką, kuri buvo ne „Dievo", bet žmogaus tvarka, remiama savo mąstymu ir jo sukurtomis teorijomis.
Todėl, mano manymu, didžiosios ir mažosios sievos apsikeitimo vietomis vienas iš ženklų Vakarų civilizacijoje yra prigimtinės teisės pakeitimas protu grįsta teise, kur, vietoj rėmimosi biologija ir natūraliąja psichologija, buvo pradėta remtis teoriniu apmąstymu, kuriame natūrali tvarka buvo suvokiama ne betarpiškai, bet įtarpinta teorinio, filosofinio proto ir jo konceptualinio aparato. Todėl, pirmu atveju, laisvės idėja suvokiama tik gyvūniniu suvokimu ir tik nuo natūraliosios, paprotinės psichologijos priklauso, kiek ji bus inkorporuota į tradiciją; tuo tarpu atsiradus filosofijai, buvo išmokta viską apmąstyti, kiekvienam principui ar normai reikalauti įrodymo ir pagrindimo, taip pradėjus tvarką statyti ne ant gamtos, bet ant proto pamato. Ankstesnės civilizacijos formos, kaip magija, mitologija, herojinė religija dar grįstos paprotine teise, kurioje bendruomenėse nėra išsivysčiusi laisvės erdvė, kurioje atsirastų galimybės savarankiškai mąstyti ir šią erdvę tematizuoti, padarant ją mąstymo objektu. Tačiau kai atsirado laisvas filosofas ir filosofija, iškilo ir naujo žmogaus santykio su tikrove galimybė, kurioje žmogus jau išsiskyręs iš gamtos ir paprotinės bendruomenės, drįsta ir sugeba mąstyti atsiskyręs nuo kolektyvinių vaizdinių ir grįsti sampratas ne bendruomeniniu, bet asmeniniu protu. Todėl filosofiją galima laikyti lūžio tašku, kuris sukūrė naują civilizacijos formą planetoje, kurioje atsirado sugebėjimas kurti gamtoje dirbtinę tvarką, kurioje yra remiamasi ne prigimtimi, bet protu. Žinoma, tarp prigimties ir mąstymo galimi įvairūs santykiai, nuo konfliktinio iki harmoningo, tačiau net esant harmoningam santykiui, viskas statoma ant kito pagrindo, kuriuo yra žmogaus protas, o ne natūralistiškai į mąstymą integruota gamta.
Krikščionybėje matome panašų procesą, kur jos ištakose yra metafizinis / religinis judėjimas, kuriame žmogus skatinamas išsiskirti iš tradicijos masės, judaizmo arba romėniško mito, suvokti savo individualią sielą ir pašvęsti ją asmeniniam santykiui su Dievu, atsikračius savyje gamtinio ir gyvūninio prado, išsiėmus iš tradicinės bendruomenės sanklodos, atsisakius pareigų giminėje ir bendruomenėje, gyvenant tik Dievo idėja, nes šis materialus būvis paskelbiamas Šėtono karalyste, iš kurios, norint pakilti į Dievo pasaulį, reikia išsivaduoti. Tai reiškia, kad tiek filosofas, tiek tikintysis kovojo prieš prigimtinę teisę, kurioje įkūnytas gamtinis požiūris į žmogų, bendruomenę ir gyvenimą, su natūraliai nusistovėjusiais papročiais ir kolektyvinės sąmonės viršenybe.
Atsiradus mokslui ir pradėjus vystyti dirbtinio pasaulio kūrimo projektą, ši tendencija įgavo dar didesnį pagreitį, kurio įtakoje buvo reikalaujama permąstyti natūralios tvarkos normas, kad būtų galima reikalauti plėsti laisvės ribas, rodant, kad žmogaus galia auga, o natūralios tvarkos pasaulis traukiasi iš savo anksčiau turėtų pozicijų. Taip, filosofijos ir krikščionybės poveikyje, buvo sukurta ir išplėtota laisvės koncepcija, kurioje žmogus turi teisę ir net priedermę būti laisvu protu, nepriklausančiu nuo kolektyvinės sąmonės, ir laisva dvasia, nepriklausančia nuo materialaus kūno, kurio nedomina žemiškas gyvenimas ir kuris svajoja tik apie Dangaus karalystę, į kurią perkeliama tikroji žmogaus būtis. Į šią būti jis pakilti turi ne kokiu nors kolektyviniu biologiniu ar socialiniu veikimu, bet asmeniniu santykiu su transcendencija, kurioje jis išskiriamas kaip atskiras individas, vertinamas ne kaip kolektyvas, bet kaip atskiras asmuo, besirūpinantis asmeniniu išganymu. Taip atsiranda asketizmas, vienuolystė, kunigystė, kurioje žmogus išsiima iš natūralistinių santykių ir siekia sudvasinti savo egzistenciją.
Visa tai radikalus sukilimas prieš natūralią paprotinę teisę ir ankstesnę tradiciją, kurioje žmogus kuria dirbtinę, antinatūralią tvarką, kurioje jis pamatą randa ne sątvaro priekinėje sąmonėje, kurioje atsiveria objektyvus pasaulis, bet žmogaus mąstyme, kuris pilnai individualizavęsis, ant savo individualios perspektyvos bando pasatyti visą objektyvią realybę. Todėl nuo to koks požiūris į atskirą žmogų ir laisvę priklauso kaip ji įrašoma į dirbtinę tvarką: ar kaip nevertas dėmesio niekniekis, ar kaip svarbiausia vertybė, be kurios civilizacijoje neįmanomas joks humanizmas ir moralinis santykis su žmogumi. Kokia iš tikro turi būti laisvė, ir kiek joje turi būti natūralistinio, o kiek dvasinio ar socialinio / psichologinio principo, yra ateities temų klausimas. Šiame skyrelyje tik norėjau parodyti, bendrą istorinį vaizdą, pagal kurį matosi kaip per filosofiją, mokslą, religiją ir teisę šis klausimas ateina iki filognozijos, ir ką joje reiškia liberalizmas.
Akivaizdu, kad laisvės aspektai galimi ir prigimtinėje / paprotinėje teisėje, kur pavyzdžiui laisvė suprantama kaip bajoro privilegija; taip pat respublikoje, kurios tvarka jau ne prigimtinė, bet sukurta proto ir laisvė suprantama kaip neatimama piliečio teisė; religijoje kaip laisvė nuo biologinės prigimties; filosofijoje kaip laisvė turėti savarankišką mąstymą, išsivadavusį iš kolektyvinių vaizdinių; moksle - kaip laisvę kurti dirbtinę žmogaus tvarką, kuris turi teisę mesti iššūkį dieviškai tvarkai, taip įkūnijant Šėtono sukilimo archetipą; ir filognozijoje kaip pusiausvyros tarp mažosios ir didžiosios sievos galutinį tvarkų apvertimą, kuriame žmogus tampa pasaulio valdovu, sukuriančiu savo Žmogaus karalystę, kurioje išsiveržęs į kosmosą jis tampa planetinių biosferų valdovu ir šeimininku, sprendžiančiu jų likimą. Todėl šiame tome siekiu permąstyti laisvės klausimą, susiedamas jį su moralės ir Kito problema, siekiant įvertinti, kiek Kitas, kaip gamta arba Dievas, turi užleisti vietos Žmogui, kuris peraugęs savo ankstesnes civilizacijas, ruošiasi kosminiam šuoliui ir antpuoliui prie natūralų pasaulį, kuris atsiveria kaip gamta arba gamtinis žmogus. Šis antpuolis vadinamas transhumanizmu ir pohumanizmu.
Nuo laukinio iki bioroboto
Dabartinis filognozijos lygis paremtas dviem formulėmis, kuriose matomas visas filognozijos principas, aiškinamas „Filognozijos pradmenų" tomuose. Viena jų yra holoplastinė didžiosios ir mažosios sievos sąveikos struktūra, turinti natūralią statišką ir dirbtinę augančią dalį R - T, tai yra
MS (1) - R - T - DS (999)
MS - mažoji sieva,
DS - didžioji sieva,
R - rišlys,
T - technika.
ir galvinės Uroboro dalies struktūra, vadinama mažaja sieva, nagrinėjama atskirai nuo didžiosios sievos:
U (CBAE - FD)
U - Uroboras,
C - jausmai, būsenos;
B - mentaliniai sumatai;
A - asmenybės sumatai;
E - vidinio kūno sumatai;
D - jusliniai daiktai;
F - išorinė kalba, komunikacija.
Pirmuoju atveju formulė nurodo kaip istorijos eigoje žmonija vis labiau įsisavina išorinį ir transcendentinį pasaulį, pasiekdama teorinių žinių lygį, leidžiantį teisingai orientuotis aplinkoje ir organizuoti milžiniškus žmonių kolektyvus. Kuo labiau išvystytas žinių ir technikos pasaulis, tuo ši užduotis lengvesnė ir sėkmingesnė. Šią problemą galima pažiūrėti ir iš atskiro žmogaus perspektyvos, vertinant kaip jo sąmonėje įsidiegė civilizacinio lygio psichovektoriai, integravus kultūrinę ir techninę informaciją. Kaip matome, atskiras žmogus turi ne tiek jau ir daug psichinių dėmenų, kurie lemia koks jo elgesio ir mąstymo būdas gyvūniniame ir protiniame lygmenyje. Jis turi fiziologinius, psichologinius ir socialinius poreikius, ateinančius iš elementarios gyvūninės psichikos, būdingos sumaniajam žmogui kaip biologinei rūšiai. Aukštesni, protiniai komponentai susiję su turima informacija, žinojimo ir proto struktūromis, kurios lemia jo veiklos orientyrus ir stilių. Pavyzdžiui, R, rišlys, koreliuoja su B, mentaliniais sumatais, ir T su E, kūnu, ir D, sensoriniais daiktais. Toks žiūrėjimas į civilizaciją rodo pagrindinį jos modelį, įvedama į žmogaus sątvarą, kuris tuomet geba surinkti civilizacinio lygio vektorius, lemiančius kokios žmonių organizavimo formos, kolektyvų sąveika su vidiniu bei išoriniu pasauliu.
Imant sątvarą kaip visumą, šį principą patogu vaizduoti rombu, leidžiančiu įvesti tokias pagrindines opozicijas arba konflikto vietas: lokalizmas vs globalizmas; ir istorija vs transcendencija. Tai empirizmo ir trijų metafizikų variantai, kurie rodo keturias civilizacijos vystymosi galimybes, arba kryptis. Jas žymėsime taip:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/09/sliogeris.jpg)
Matome, kad čia sujungtos prieš tai parodytos dvi formulės, kur apačioje bei centre yra D ir F sumatai, atspindintys mažosios sievos dėmenis, o viršuje yra pirmos formulės rišlio bei technikos dėmenys, žymintys mentalines sątvaro struktūras, ant kurių pamato statoma civilizacija, turinti istorijos, mito ir jų sintezės galimybes. Devintame tome buvo pateiktas toks R - T variantas:
R6 - egzistencija, T6 - terapija;
R5 - laisvė, T5 - kalba, vaizdai, simboliai;
R4 - sąmonės teorija, T4 - psichotronika;
R3 - gyvybės teorija, T3 - genų inžinerija;
R2 - materijos teorija, T2 - atomo teorija, elektromagnetizmas;
R1 - fundamento teorija, T1 - centrinio lauko teorija.
Visus šiuo dėmenis perkėlus į brėžinį matosi kaip jie pereina į pagrindinius teorinius modelius, sutelkiamus sąvokose istorija ir mitas, ir kaip įvykdžius šių žinių techninę sintezę, gauname priemones, kurios yra šiuolaikinio civilizacinio kolektyvo technologinis pagrindas. Komunikaciniame lygmenyje viskas pereina į „logijų" arsenalą, kuri yra pagrindinė žinių saugojimo ir perdavimo priemonė. Kita vertus, pažiūrėjus į paprastą sumatorių be transcendentinės gelmės, kuri yra tik teorinė ir niekada empirinė (neskaitant techninių matavimo galimybių), turime tik dvi dalis, vadinamas pasauliu ir žmogumi. „Pasaulis" yra priekinė sąmonė, suprantama kaip empirija, kurioje gyvenamas žmogaus materialus gyvenimas, o „žmogus" yra vidinė dalis, esanti galvos srityje, kurioje turime mintis, atmintį, jausmus, intelektą, kalbą ir pan. Šias dvi dalis, vidų ir išorę, į vieną jungia kalba, kuria galima į sąmonę įrašyti informaciją arba iš vienos sąmonės perkelti į kitą. Šis gebėjimas sujungtas su teorinėmis ir techninėmis žiniomis tampa pagrindine „logijų" forma, kuri yra žmogaus civilizacinių sugebėjimų svarbiausia priemonė. Jeigu žinios perteikiamos tik kalba, jos formuoja silpnąjį civilizacinį psichovektorių, o jeigu žinios ir kalba paverčiama į techniką, civilizacija stiprioji.
Kiekvienos civilizacijos tikslas - techninis žinių išvystymas darant didžiosios ir mažosios sievos techninę sintezę, kuri įveda į hipostratos substanciją naudingų funkcijų, plečiančių žmogaus veiklos mastą. Civilizacijos plėtra ir vystymasis yra ne kas kita, kaip veiklos masto augimas, kurio metu žmogus išsemia vietinio gyvenimo galimybes ir, nesitenkindamas tuo, kas duota tiesiogiai, siekia anapusinių tikslų, jau esančių metafizinėje arba empirinėje transcendencijoje. Viena iš tokių transcendencijų yra kosminė erdvė, judėjimas kuria yra vienas iš geidžiamiausių tikslų, siekiant žmoniją padaryti kosmine civilizacija. Nenuostabu, kad išsivysčius protui ir technikai, o su tuo ir žmogaus galimybėms, jis nesitenkina tik vietiniu veiklos masteliu ir nori įsisavinti erdves, esančias anapus horizonto ir, žiūrint iš lokalisto perspektyvos, yra valdomas hubris sąmonės. Šiame procese kalba yra genialus žmonių rūšies išradimas, naudojamas tiek kaip rišlys, tiek kaip technika, su kuria daromas teigiamas arba neigiamas poveikis žmonėms: terapija, mokymas, smegenų plovimas, propaganda ir t.t. Ja pagrįsti visi mokslai, kurie graikišku stiliumi formuluojami kaip techninių žinių „logijos": kaip ontologija, gnoseologija, mitologija, istoriologija ir kiti mokslai. Svarbiausia civilizacijai techno-logija yra techninio materijos valdymo žinojimo sistema, surenkama prote ir komunikuojama sakytinės bei rašytinės kalbos forma.
Kaip matome brėžinyje, turime du variantus: juslinę ir empirinę sąmonę, kuri remiasi šliogerišku principu „aš matau" ir tris logijos sistemas, orientuotas į šį pasaulį, aną pasaulį ir jų sintezę, kurios remiasi principais „aš mąstau" ir „aš sakau". Sintezės logija žinoma techno-logijos pavadinimu, kuri yra žmonijos virtimo į civilizaciją priežastis. Be kalbos ir komunikacijos kiekvienas žmogus veikia kaip atskiras individas, savarankiškai tenkinantis visas savo reikmes, o norint tapti kolektyvu, reikalinga šnekėjimo ir susišnekėjimo priemonė, kuri yra rūšies iškilimo ir suklestėjimo garantas. Neturinti šio sugebėjimo, neiškyla ir nesuklesti nė viena rūšis, taip ir pasilikdama savo gamtiniame gyvūniniame lygyje, kuriame gyvenimas sunkus, ribotas ir žiaurus. Tokiame pasaulyje kiekvienas gyvūnas turi atlikti dvi užduotis: kažkurį laiką prasimaitinti ir pratęsti savo rūšį. Jeigu tai pavysta, rūšis gyvuoja, jeigu nepavyksta - rūšis išmiršta. Tačiau įgijus unikalius komunikacinius ir protinius sugebėjimus, tai padaryti, susiorganizavus į gigantišką kolektyvą, darosi vis lengviau, kol problema tampa ne tiek aplinkos pavojai, kiek kiti žmonės ir jų „civilizacija", kurie savo gyvūninį naikinimo ir žudymo instinktą nukreipia į savo rūšį, kuriai per daug suklestėjusi ir išplitus atsiranda perteklius ir „laisvų vietų stoka".
Tik sensoriniai, be kalbos yra visi gyvūnai, kurių gyvenimo stilius ir galimybės matomos gamtoje. Galima sakyti, kad nubraižyto rombo apatinė dalis, pažymėta D raide ir nurodanti į bekalbį juslumą, žymi tokią gyvenimo galimybę, iš kurio išsivadavimas įmanomas tik vienu atveju: jeigu sukuriama galimybė pažinti, išsaugoti informaciją, perduoti ją iš vienos sąmonės į kitą ir iš vienos kartos į kitą. Kai su kalbos išradimu atsiranda ir techninės galimybės, susidaro sąlygos ne tik suorganizuoti žmoniją į gigantišką kolektyvą, bet ir plėsti jo mastą sąveikoje su empiriniu bei transcendentiniu pasauliu. Kaip tai įvyksta galima paaiškinti naudojant filognozijoje pateikiamas priemones, kuriose aprašoma kaip kiekvienas individualus sątvaras būna įsiurbęs visą civilizacinį žinojimą ir, priklausomai nuo savo amžiaus ir padėties hierarchijoje, žino maksimalų arba minimalų lygį. Šioje hierarchijoje žmogaus galimybės yra nuo paprastos gamtinės rūšies, vadinamųjų laukinių, iki kosminės civilizacijos biorobotų, siekiančių pavergti visą gyvybę ir šią vergovę išplėtoti iki galaktinio mastelio. Filognozijos pradmenyse siekiu apmąstyti įvairias galimybes, nuo juodojo iki baltojo drakono, norėdamas pamatyti kelio į ateitį galimybę, išvengiant apokaliptinio scenarijaus. Tai matosi fundamentaliojoje sątvarologijoje, galinčioje aprašyti civilizacinio lygio vektorius, nuo kurių priklauso kokiame pasaulyje gyvens planeta.
Metafizika kaip atskaitos taškas
Pagrindinė filognozijos struktūra rodo, kad realybė gali būti žiūrima iš dviejų pagrindinių perspektyvų, vadinamų mažąja ir didžiąja sieva. Žinoma, bendrasis fundamentas yra išorinė perspektyva, kuri, žiūrint iš mažosios sievos olos vidaus, atrodo kaip metafizinė išorė, tačiau savo drakono akyje ją galima naudoti kaip simuliuojamą pagrindinį žiūros tašką. Kiek tai įmanoma priklauso nuo proto išsivystymo ir vaizduotės galimybių, nes, nesant šia dieviška akimi, suvokti, kas yra tas anapusinis pasaulis - beveik neįmanoma. Nepaisant to, taip mąstyti galima pabandyti sukuriant vaizdinį, kuriame į žmogų ir jo pasaulį žiūrima iš anapus olos, regint koks ribotas ir siauras jo pasaulis. Daug paprasčiau naudoti natūralų žiūros sugebėjimą, kuriame žmogus yra tuo, kuo jis yra, nebandant įsikūnyti į absoliuto padėtį, suvokiamo kaip nepasiekiama anapusinė realybė, savo viduje ieškant galimybių, kaip jį atverti ir parodyti savo mažojoje sievoje. Taip mąstant žmogus sutampa su visu madrigalo dėmenų kompleksu, formuojamu priklausomai nuo žmogaus gyvenimo trajektorijos, kurioje jis sukuria savo informacinę dalį, esančią jo asmenine, tapatybine struktūra. Žmogus gali gyventi apsiribodamas šiuo pasauliu, arba siekdamas gelmės paslapčių atskleidimo, kuris tampa jo gyvenimo tikslu. Tai, kas atsiskleidžia yra tik nedidelė žmogaus gyvenimo dalis, ir kiekvienas nori suprasti viską, kad sužinotų, kokia jo veiklos pasaulyje prasmė ir kam visa tai skirta.
Taip pat ir atsakymo į klausimą, kas yra „dievo bažnyčia" galima ieškoti iš šių dviejų perspektyvų, tai yra absoliučios ir žmogiškos. Didžiąją sievą galima taip pat vadinti ir dieviška sieva, nes ji yra transcendentinis anapus, ant kurio rymo visa žmogui viduje atsiverianti visata, kurioje žmogaus ola - tik mikroskopinis burbulas, kuriantis mikroskopinę žmogaus perspektyvą, ant kurios statyti visą visatą atrodo absurdas: žmogus ir visata - nepalyginami dydžiai. Nepaisant to, susivieniję į gigantišką kolektyvą žmonės tampa tikra galia, kuri bent jau vienos planetos masteliuose pasijaučia tikrais valdovais ir realybės šeimininkais. Kol žmonijos veiklos mastas vietinis, jie atrodo įspūdingi, tačiau pažiūrėjus iš kosmoso konteksto, tai apgailėtinai mažas materijos lopinėlis, kuris peržengiamas daugiausiai tik vaizduotėje ir fantastinėje kūryboje. Imant fenomenologinį sluoksnį, absoliuto perspektyva galėtų begalinės visatos žiūros taškas, išeinantis anapus vietinio galaktikos spiečiaus, kurį žmogus pasiekia tik vaizduotėje ir gali į save pažiūrėti iš išorės, fenomenologiniu būdu. Toks žiūrėjimas rodytų materijos ir eterio vandenyną, kur pagrindinė problema - milžiniški atstumai, kuriems įveikti reikėtų fantastinių greičių ir dar daugiau energijos, o tai žmonijai nepasiekiama jokiose mokslo teorijose. Į atvertį įtraukus ir gelmę, pamatytume kas iš tikro yra šis vandenynas su milžiniškais, kosminiais materijos salynais ir archipelagais, kuriuose žmogaus galimybių ribos apsiriboja tik viena sala ir jos aplinka. Didesni toliai atsiveria tik stebėjimui, kuris priklauso nuo šviesos aprėpiamo mastelio, parodant žmogui, kokia silpna jo padėtis kūrinijos visumoje.
Kas yra regimas ir metafizinis absoliutas kosmose suprasti galima supratus kuo skiriasi sąvokos „daiktiškumas" ir „substanciškumas". Daiktai yra viena iš substancijos atmainų, kuriems būdingas kietumas ir tvirtumas su aiškiai išreikšta forma, įstatyta į saiko rėmus. Vietiniu masteliu maksimalūs daiktai yra Žemė ir Saulė, kurie yra kietos arba tankios materijos sankaupos, aplink kurią driekiasi kitokia materija, neturinti apibrėžtos formos ir yra kažkas panašaus į vandenyno vandenį arba atmosferos orą. Vanduo arba oras - ne daiktas, tačiau tai - substancijos, įeinančios į stichijų kategoriją, kuri turi būti būdinga visam metafiziniam pasauliui, neturinčiam apibrėžtos formos, bet esančiam substancišku beformės stichijos prasme. Didžioji sieva, arba dieviškoji sieva, yra tokių substancinių stichijų telkiniai, kurie apgaubia daiktišką tankią materiją ir valdo jos padėtį bei kelią visatoje. Kosmoso tvarka rodo, kad šita tarp materijos sankaupų esanti substancija valdoma simetrijų bei geometrijų, dėl kurių materijos sankaupų judėjimas dėsningas ir geometriškai taisyklingas. Kitaip sakant, kietas ir tankus daiktas turi išorinę formą, o substancija turi vidinę geometrijų ir proporcijų sistemą, kuri iš išorės neapibrėžta, tačiau apibrėžta arba apibrėžiama iš vidaus. Dėl šio taisyklingumo, materija įgyja dėsningas formas ir struktūras, kurios matomos tiek negyvose materijos sankaupose, tiek gyvybiniuose telkiniuose. Iš išorės jie yra kaip dieviškoji sieva, o iš sątvaro vidaus atsiveria kaip gamta, kuri yra pirmas įstatymas į sumatorių, kurio logikos valdomas žmogaus gyvenimas įsisąmonintas protu, sukuriant informacinę šios tvarkos kopiją.
Tarus kad visos substancijos padalintos į mažas energijos daleles, galima laikyti, kad visata yra substancijų telkiniai, sudaryti iš skirtingo skopinio lygmens dalelių, kuriuose vienas skopinis lygmuo maišosi ir sluoksniuojasi, skirtingi skopiniai lygmenys persmelkia vienas kitą, smuklesnėms dalelėms apgaubiant stambesnes, sudarant jų aplinką. Taip skirtingo skopinio lygmens dalelės turi skirtingas cheminių elementų lenteles, skirtingas savybes ir skirtingai sąveikauja vienos lentelės ribose ir tarp lentelių. Vienas pavyzdys yra Mendelejevo atominė materija ir Maxwell'o elektromagnetinis eteris, kuris savo korpuskuliniame lygmenyje yra labai smulkaus skopinio lygmens kvantai, turintys savo lentelę, kurie elektrines ir magnetines savybes įgyja tik makroskopiniame lygmenyje, sąveikoje su atomine materija. Be šio pavyzdžio galima postuluoti dar ir kitus pavyzdžius, kurie jau susiję su sąmonės ir psichikos laukais, esančiais tokiomis pat substancijomis, tik nematuojamomis prietaisais ir nesuvokiamomis juslėmis, nes esančiais labai smulkaus skopinio lygmens ir įeinančiais į dvasinių aurų sudėtį. Šių substancijų pagrindinė savybė yra plotinio sumavimo ir suvokimo sugebėjimas, kurio pagrindu sąmonėje atsiranda žiūrėtojo ir žiūrimojo perspektyvos, kurios žmoguje gali būti susimaišiusios arba atsiskyrusios. Filosofinėje sąmonėje žiūrėtojas ir žiūrimasis atsitapatinę, kuria kontempliatyvų santykį su vidine transcendencija, o kasdienėje, nemąstančioje būklėje - susiliejusios, kai žmogus neišskiria savęs iš juslinės masės, nesugeba savęs ir pasaulio paversti filosofinio apmąstymo objektu.
Vadinasi, dieviškojoje sievoje yra labai gilūs skopiniai lygmenys, nesumuojami jokiu jusliniu organu arba techniniu prietaisu, nes nėra tiesioginės sąveikos arba ryšio, kurio pagrindu būtų galima atverti klodą. Vienas lygis yra žinomas: sąmonė ir psichika, kurie yra substancijos, atsiveriančios žmogui iš vidaus, iš olos pasaulio ir vadinamos atveriančiąja būtimi. Galima manyti, kad skopiniai lygmenys tuo nesibaigia ir kad yra dar smulkesnės, jau dvasinės substancijos, kurios yra artimos centriniam šios visatos klodui, kurio virpesiai daug greitesni už šviesos kvantų virpesius ir kurie, atitinkamai, sudaro visatoje virššviesinį sluoksnį. Atvėrus šią realybę būtų galima pamatyti daug gilesnę ir tolimesnę visatą, kurioje glūdi visos dieviškos sievos paslaptys, iš kurių atsiranda žmogaus gyvybė, pažiūrėta ne žmogišku, bet dievišku žvilgsniu. Šioje visumoje žmogus yra fizinių ir dvasinių organų junginys, kur fiziniai organai - daiktiški ir turintys išorinę formą, o dvasiniai organai - sudaryti iš daug smulkesnio skopinio lygmens aurų, kurios sumuoja plotais ir formuoja vidinius pavidalus bei struktūras, vadinamas mažąja sumatų sieva, kurios yra žmogaus egzistencinis branduolys, atsiveriantis vidiniam patyrimui. Toks pažiūrėjimas į save iš išorės, iš dieviškos perspektyvos, leidžia geriau suprasti savo padėtį realybėje, kurioje jis atsitapatina nuo savo subjektyvumo ir pamato jį iš šalies. Tačiau ši išorė ne įprastinė empirinė išorė, tačiau gelminė ir metafizinė, kur vertinantis žvilgsnis atsistoja anapus juslinio horizonto ir parodo žmogų kaip metafizinės realybės kūrinį.
Filognozijoje tai labai perspektyvi žmogaus tyrimo priemonė, galinti pasakyti apie jo esmę daug naujų dalykų, kurie atveria žmogaus suprtimą, neįklampindami į žmogaus vidinių subjektyvybių tirščius. Tai yra matymo būdas, kuriuo į žmogaus pasaulį žiūri dvasinės būtybės, galinčios apie jį pasakyti daug daugiau negu jis pats, į save žiūrėdamas iš vidaus.
Natūrali hierarchija
Viena iš pagrindinių „Filognozijos pradmenyse" sprendžiamų problemų yra gyvybės ir technikos santykis renkantis arba juodojo, arba baltojo drakono civilizaciją. Filognozija suprantama kaip pažinimo sistema, kurioje stengiamasi sukurti gyvybės apsaugos priemones, kad įgytas žinojimas technologijų kūrime būtų naudojamas etiškai ir nuosaikiai. Pažinimas yra natūralus žmogaus gebėjimas, be kurio negali apsieiti jokia civilizacija, tačiau jis gali įgyti protingas ir neprotingas formas, priklausomai nuo to, ar jis tausoja pažįstamą pasaulį ir žmogų, ar ne. Tai priklauso nuo pamatinių nuostatų, tokių kaip gyvybės kaip saugotinos vertybės suvokimas, aiškus ribos žinojimas, prie kurios civilizacija turi sustoti, pažindama žmogų ir pasaulį. Tai daroma saugant tokias vertybes kaip nuosavybė, laisvė ir gyvenimas, be kurių neįmanomas nei žmogaus, nei jokios kitos gyvos būtybės orumas.
Žala gyvybei gali kilti iš proto, kuriant neprotingus santvarkos ir žmogaus sampratos modelius, kurie neatitinka jo prigimties, netinka kurti klestinčią ir augančią civilizaciją. Tai būdinga doktrinoms, propaguojančioms nusisukimą nuo šio pasaulio, dėl to, kad jis laikinas, netikras arba žemas, bandant orientuoti mąstymą anapus, kuris gali būti anapus šio pasaulio arba anapus gyvenimo. Tokiose doktrinose gyvybė nelaikoma verta auginimo, tik manoma, kad jeigu būtina, gyvenimo etapą reikia praeiti minimaliu praėjimu, taip tikintis užsitarnauti aukšta statusą kitame pasaulyje. Toks gyvybei priešiškas principas būdingas religijai, o kalbant konkrečiai apie Vakarų civilizaciją - krikščionybei. Šis principas žalingas gyvybei, nes jis verčia nusisukti nuo savo pagrindinių instinktų tikintis įgyti dieviškų galių, kurios įmanomos tik kitoje egzistencijoje. Tai reiškia, kad vietoj praturtinimo gyvenimas nuskurdinamas, tampa nepakeliama kančia ir vargu. Ši problema sprendžiama antitezėje Jėzus iš Nazareto vs F. Nietzsche'ė, kuriam religija buvo tikra kvailystė, kuri kaip vėžys du tūkstančius metų ėda Vakarų civilizaciją, laukiančią išvaduotojo, sugebančio suformuluoti naują principą, kuris būtų daug palankesnis gyvybei.
Kitas principas yra filosofijos, kuri paprastai lieka ištikima šiam pasauliui ir lieka atsisukusi į gyvenimą. Jeigu ir domisi metafiziniais klausimais, tai neniekinant šio pasaulio ir gyvenimo, išsaugant tarp transcendencijos ir empirijos deramą pusiausvyrą. Filosofijoje, skirtingai negu religijoje, tik siekiama žinojimo, bet nemanoma, kad jis jau turimas, todėl filosofo vertinimas atsargesnis, nedarantis kategoriškų išvadų, neteisiantis. Su šiuo principu susijusi filognozija, kuri yra mokslo ir filosofijos mišinys, siekiant atskleisti holoplastinį realybės vaizdą, ir pagrįsti nuosaikią baltojo drakono civilizaciją. Tai reiškia, kad siekiama plėsti technologijų mastą etikos paisančiu būdu, kuris nesiekia paversti nei žmogaus, nei pasaulio mašina, sukurta techninės civilizacijos, orientuotos į radikalų gyvybės perdarymo planą, kuris būdingas radikaliai baltojo drakono civilizacijai. Šis kelias yra blogiausias iš visų įmanomų pasirinkimų tarp juodojo ir baltojo drakono civilizacijos, kur yra du kraštutinumai: minimalus ir radikalus variantas, plečiant techniką, žalojančią planetos biosferą. Taip pat yra du tarpiniai variantai, kurie kyla ne tiek iš technikos, kiek iš proto nuostatos ir yra judėjimas link technikos arba anapus žmogaus. Jas galima pavadinti gyvybės ir savižudiška civilizacija - du minėti kraštutinumai, kur technikos mastas arba žala gyvybei minimali arba maksimali; nuosaiki bei žudiškiška civilizacija, kurioje naudojama ne tiek dirbtinė realybė, kiek proto nuostata, kurioje, ideologijoje, judama arba link gyvybės - filosofija, arba nuo gyvybės - religija.
Paveiksle tai atrodo taip:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2023/09/civilizacijos-tipai.jpg)
Pirmas segmentas atitinka A. Šliogerio filosofijos principą, kuriame siekiama minimalizuoti technologijas ir atitinkamai žalą gyvybei, pradedant nuo savo vidinės nuostatos, kurioje siekiama susitikti su pačiais daiktais, nesistengiant pakeisti jų jokiais pakaitalais, arba simuliakrais. Grynas švarus sąmonės laukas, neužterštas žmogaus kognityviniais ar emociniais afektais - būtina sąlyga siekiant pamatyti pačius daiktus jų virtualiai nesunaikinant, nes virtualus naikinimas yra praktinio naikinimo prielaida. Šiam pirmapradžiam sąlyčiui pereinant į antrą segmentą gaunamas principas, propaguojamas D. Mockaus, kurio tikslas - pagrįsti civilizacijos technologinės plėtros modelį, kuris būtų nuosaikus ir etiškas, nesiekiant pavergti žmogaus ir gyvybės, pakeisti jos naujuoju žmogumi ir naujuoju pasauliu, kuris visas būtų proto sukonstruota technologinė mašina. Šiame principe vis dar saugoma hierarchija, kurioje natūralus pasaulis vertingesnis už dirbtinį, natūralus žmogus - pažangesnis už kiborgizuotą. Trečias segmentas, kaip jau buvo minėta, yra nusisukimo nuo šio pasaulio, atitinkamai nuo gyvenimo ir žmogaus, principas, atstovaujamas Jėzaus iš Nazareto, kuris siekė pagrįsti kitokį požiūrį žmogų, vertindamas jame tik aukštąsias, dvasines substancijas, o tai, kas susiję su materialu juslumu laikė žema ir nešvaria žmogaus dalimi, kuri turi būti marinama ir naikinama, kad, kol sulauks mirties, iš žmogaus būtų nelikę jokio fiziškumo - to esą norįs anapusinis Dievas.
Pats radikaliausias nusisukimas nuo gyvybės yra radikali baltojo drakono civilizacija, kurioje dirbtinis pasaulis ir atitinkamai priešiškumas gyvybei - maksimalus. To siekia mokslas, šiuo metu suprantamas kaip fundamentiniai tikslieji mokslai - kaip fizika, chemija, biologija, - kurie prasidėjo nuo paprastos mechanikos, paskui išsivystė į kvantinę mechaniką ir galiausiai į kibernetiką. Kibernetikos viršuje yra robotas kaip dirbtinė gyvybė, kuri, pavertus visą realybę apskaičiuojama, mechanine mašina, tampa jos valdovu ir kontrolieriumi. Pirmiausiai šitaip kibernetizuojamas žmogus, padarant jį daiktų interneto sudėtine dalimi, žmonių internetu, tada visa gyvybė, „užkrečiama" nanoimplantų virusu, ir galiausiai visa materija, kuri tampa suorganizuota į dirbtines mašinas, o kas nesuorganizuota lieka tik šio „techninio dievo" resursu ir žaliava. Toks kelias gyvybei yra savižudiškas, nes ji sukuria aukštesnę už save egzistencijos formą, kuri nekuriama naūralaus Dievo, didžiosios sievos, bet sugeba pati save surinkti ir tobulinti, kol bus pasiekta holplastinės realybės riba, kurioje dirbtinis pasaulis susilygins su natūraliu iki mažiausio jos grudelio, dirbtiniam dievui susiliejus su natūraliu Dievu ir vienam kitą anihiliavus. Visi žino, kad natūrali gyvybė yra tobuliausias gyvybės variantas, kuris pradeda evoliucijos kelionę kažkur nuo vidurio, siekiant ją vystyti natūraliu būdu. Tačiau atsiradus dirbtinės gyvybės savikūros galimybei, iš pradžių ji tokia primityvi ir negrabi, kad gerokai atsilieka nuo žmogaus. Tačiau ši pati save kurianti mašina, išsivadavusi iš žmogaus kontrolės, ilgainiui gali pasieti tokį didelį evoliucijos greitį, kad jos sukurti technogyvūnai, pralenks žmogų, o kūrimo sugebėjimas prilygs holoplastinės tikrovės lygiui. Tada prasidės techninio dievo era, kurioje žmonija arba susilies su šiuo techniniu monstru, arba bus suvartotas kaip žaliava. Todėl ketvirto segmento žymimas kelias pats pavojingiausias, ne veltui vadinamas savižudišku.
Filognozijos užduotis - aiškiai įsisąmoninti visas šias galimybes ir pagrįsti geriausios iš jų pasirinkimą. Gali atrodyti, kad tai turėtų būti minimali technika ir minimali žala. Tačiau toks susiaurintas gyvenimas, kokį propagavo A. Šliogeris, Lietuvai būtų per didelė našta, tad reikia ieškoti palankesnių kelių. Ekstremistinis primityvizmas, manau, netinkamas pasirinkimas filognozijai, tad reikia ieškoti varianto, kuris būtų priimtinesnis ir realistiškesnis. Kriterijus, kuriuo remiantis siekiama apginti gyvybės neliečiamumą, vadinamas „dievo bažnyčia", tad gali atrodyti, kad tam tinkamas variantas būtų religinis kelias, propaguotas Jėzaus iš Nazareto ir krikščionių. Tačiau jų gyvybės samprata, kurioje nepripažįstama materiali gyvybė ir siekiama tik dvasinio egzistencijos principo, neatitinka filognozijoje keliamų reikalavimų. Filognozijos užduotis ta, kad kuriant technologinę civilizaciją nebūtų atsisakyta moralinių vertybių, būtų išsaugota žmonių laisvė ir žmogus būtų auginamas, o ne naikinamas. Tai galima būtų pavadinti tvaria technikos ir prigimties simbioze, kurioje atsisakoma radikalizmo ir laikomasi prigimtinės hierarchijos, kurioje natūrali realybė svarbesnė už dirbtinę, ir jeigu tarp jų kyla konfliktas, pirmenybė turi teikiama natūraliam žmogui.
Centrins Baltojo drakono veikalas
„Baltojo drakono civilizacija" yra kuriamas centrinis veikalas, susijęs su Žemės planetos centrine doktrina, apibrėžiančia civilizacijos ir santvarkos kūrimo priemones, naudojamas Žemės valdovų. Tai nėra tikslus šios centrinės doktrinos perpasakojimas, greičiau jos interpretacija iš mano asmeninės perspektyvos, kur susipina mano asmeninė egzistencinė patirtis, daugiausiai susijusi su filosofijos studijomis, ir šios doktrinos pagrindiniais archetipai. Tam turiu galimybę todėl, kad esu integruota sąmonė į archonto sistemą, su kuria esu sujungtas eteriniais psichikos integratoriais bei telepatiniu ryšiu ir Lietuvoje turiu emisaro rangą. Kodėl mano reali padėtis neatitinka šių priemonių yra atskira istorija, kurią galima suprasti susipažinus su mano „Psichotronikos" archyvu, kurtu nuo 2007 iki 2018 metų. Dėl šios priežasties šios mano istorijos dalies neliesiu, vietoj to, parodysiu pagrindines vykdomos programos gaires, susijusias su dalinio atskleidimo uždaviniu. Šis atskleidimas reikalingas palengvinti transformacijos procesą, kuris prasidės kelių dešimtmečių bėgyje ir vyks apie tūkstantį metų, skaičiuoti pradedant nuo du tūkstantųjų. Prieš tikrus, materialius pokyčius reikalingi informaciniai pokyčiai, kad sąmonėse susiformuotų teisingas supratimas ir jų neišvengiamumo jausmas, sukursiantis teisingus psichovektorius, atitinkančius ateinančias transformacijas.
Centrinė doktrina sudaryta iš penkių lygių, kurie probėgšmais jau buvo minėti; tačiau šį kartą juos aptarsiu kitokia tvarka, iš kitokios perspektyvos. Ši informacija susijusi su santvarkos zonų logika, kuri apima genealoginės santvarkos struktūrą, žymimą raide A; valstybės organizacijos logiką, žymimą raide Z; ir archonto struktūrą, žymimą raide D. Apie tai šiek tiek rašyta „Filognozijos pradmenų" 7 tome ir 9 tome, kuriuose buvo pristatytas šis principas. Čia kalbėsiu ne tiek apie zonas, kiek apie civilizacijos lygius, kurie priklauso nuo to, kiek atverta realybės ir koks nuo to priklausantis veiklos mastas. Šie lygiai susistemina visus „Filognozijos" vadovėlių 115 tomų, kurie išsidėsto tokia tvarka:
I. Baltojo drakono civilizacija: baltojo drakono mokykla, 16 tomų.
II. Kosminė civilizacija: archonto mokykla, 27 tomai.
III. Imperija: aukštoji mokykla, 27 tomai.
IV. Globalinė valstybė: vidurinė mokykla, 27 tomai.
V. Valstybė: pradinė mokykla, 18 tomų.
Toliau trumpai aptarsiu kiekvieną iš jų, remdamasis informacija, kuri jau paviešinta ir susijusi su atitinkamu centrinio veikalo civilizacijos lygių hierarchoje lygiu vietinėje kosminėje civilizacijoje, į kurią įeina Žemės planeta. Kaip matote, šį kartą pradedu ne nuo apačios, bet nuo viršaus, nes ši perspektyva realistinė, labiau atitinkanti realią padėtį pasaulyje, negu renkantis „liaudies" poziciją kaip pagrindinę. Su šia hierarchija susijęs Dievo ir Šėtono bažnyčios klausimas, kuris, esant skirtinguose lygiuose, matomas ir sprendžiamas skirtingai. Norint sužinoti kaip šis klausimas matomas aukštesniame lygmenyje, kuriame žinome daugiau informacijos ir atsiveria geresnis vaizdas, reikia atsisakyti liaudies mąstymo bei matymo, kuris yra žemiausias šios problemos variantas, nebūtinai atitinkantis tai, kaip problema atrodo iš dievo arba archonto perspektyvos. Jau buvo galima suprasti, kad juodasis drakonas susijęs tik su žemiausiu, penktu lygiu, o visi kiti pereina prie baltojo drakono civilizacijos, tačiau ne taip yra su Dievo ir Šėtono bažnyčia, kuri nepriklauso nuo to, kiek atveriama realybės, nes net ją atvėrus pilnai, galima pasilikti Dievo bažnyčios pusėje, atsisakant naikinti gyvybę ir griauti planetines civilizacijas. Tai daugiau susiję su santykiu tarp inversijos ir eksversijos, kur DS maksimali inversija nebūtinai sukuria technologinį pragarą, kuriame klestį prievarta, smurtas ir vargas, nes dievai atsisako naikinti žemesnes gyvūnų rūšis, paversdami jas savo projektų „maistu".
I. Baltojo drakono civilizacija yra dievų civilizacija, kuri pakilusi iki kosminio lygio ir turi didžiausią realybės atvėrimo laipsnį savo dvasioje. Prisimenant 1000 dalių skalę, tai būtų 1000 / 1000 lygis, kuris apima viską, ką visatoje įmanoma apimti ir pasiekiamas susiliejimas su dieviškuoju centriniu klodu, kurio pagalba galima valdyti kosmosą. Šis lygis apima daugybę planetų sistemų ir planetų panašių į Žemę, kuriose vykdomi įvairūs projektai, tokie kaip civilizacijos auginimas, kuriai pasiekus reikiamą lygį, ji pakeliama iki kosminės civilizacijos išsivystymo. Žemėje tai tik pradžia proceso, kuriam užbaigti reikės apie tūkstančio metų, kol žmonija bus pilnai integruota į naują pasaulį. Tai filognozijos centrinio veikalo aukščiausias pasiekimo laipsnis, rodantis, kad planeta pasiekė savo vystymosi maksimumą ir jai atsivėrė daugybė galaktikoje esančių kosminių resursų. Kas yra realybė iš šios perspektyvos rodo F-R3 rišlys, naudojant žmogaus perspektyvą.
II. Kas yra archontas, esantis žemiau už dievą, jau buvo galima suprasti: tai vietinės planetos valdovas, kuris turi kolektyvinę sąmonę, sudarytą iš daugybės elitinių žmonių, kurių centre yra dieviška dvasia, turinti valdžią visų žmogiškų archonto avatarų atžvilgiu, suteikianti jiems informaciją ir sugebėjimus. Archonto lygis jau yra kosminis, tačiau kadangi jis yra kolektyvinis archontas, tai individualiai kosmosu keliauti galimybę turi tik elitiniai archontų avatarai, neturintys valdžioje viešų žmonių statuso, bet esantys slaptąja jo dalimi. Ši kosminė sistema dažniausiai maskuojasi karinėje infrastruktūroje, kurioje naudojasi bazėmis, kosmodromais, aerodraomais ir pan. Pagal realybės atvėrimo skalę, pačiame viršuje tai būtų 800 / 1000 lygis, kuris atsakingas už planetos valdymą, civilizacijos vystymą ir žmonijos paruošimas integruotis į kosminę civilizaciją. Pagal savo sąmonės išsivystymą šie žmonės prilygsta pusdievių sugebėjimams, kurių sąmonės apdovanotos galimybes išplečiančiais eteriniais psichikos integratoriais, padedančiais valdyti technologijas, su kuriomis kontroliuojama žmonija. Archontai naudoja ne neuroninius, bet eterinius psichikos integratorius, kurie yra virš žemiškų technologijų lygio, tad yra neužgrobiami ir nenulaužiami iš žemesnio lygio. Filognozijoje šioje pakopoje naudojamas F-R2 rišlys.
III. Šis lygis yra planetinės monarchijos, turinčios imperijos statusą, kurios vadovas yra karalius ir imperatorius, galintis būti integruotas į archonto sistemą, arba galintis būti tik statytiniu, vykdančiu archonto valią. Kaip žinia, planetoje susiklostė kelios tradicinės imperijos, įvardijamos kaip Vakarų ir Azijos civilizacijos, apsimetančios, kad kovoja dėl planetinės centrinės valdžios statuso. Iš tikro ši centrinė valdžia jau egzistuoja, o imperijos motyvai daugiau ne politiniai, bet ekonominiai, kur jos varžosi dėl resursų, kad neprarastų galios ir įtakos turto mažėjimo pagrindu. Pagrindinis imperatoriaus tikslas - galia ir turtas, kurie maskuojami ideologiniu apvalkalu, reikalingu kontroliuoti sąmones ir protus. Nesenoje planetos istorijoje vykę „imperiniai", karai iš tikro buvo sukurstyti ne imperijų, o globalinių valstybių, kaip mini imperijyčių, turėjusių norą išsivaduoti iš savo „mini" statuso ir tapti tikromis imperijomis. Naujausioje istorijoje tai prancūzai, vokiečiai, amerikiečiai. Imant dar žemesnį lygį, valstybes ir proto-valstybes, jų tikslas - tapti globalinėmis, pereinant į aukštesnę vystymosi fazę. Tai labai sunku, bet atsiranda drąsuolių, kurie surizikuoja ir vieni patiria krachą, kiti nugali. Šiame lygyje, kaip ir žemesniuose, naudojamas standartinis F-R1 rišlys, mąstant iš standartinio žmogaus perspektyvos.
IV. Globalinė valstybė yra toks valstybės evoliucijos etapas, kai valstybei atsiveria globalinė, arba planetinė, perspektyva, ji priimama į planetines organizacijas ir siekia globalinės įtakos tiek politikoje, tiek ekonomikoje. Tai būna susiję su multikultūriškumu, daugkiakalbiškumu, imigracija ir emigracija, verslo masto augimu ir kitais, panašiais atributais. Svarbesne tampa ne praeitis, bet ateitis, į kurią nukreipta valstybės strategija, dėl to menksta tautinės valstybės istorijos svarbos jausmas ir nacionalizmas turi dalintis vieta prote ir pasaulyje su globalizmu bei transkultūralizmu. Šioje hierarchijos pakopoje atsiduria valstybės pareigūnai, kaip prezidentas, premjeras, ministrai ir verslo magnatai, kurie turi įdiegtus neuroninius psichikos integratorius ir yra susiję su agentūriniu vietinės valstybės tinklu, kontroliuojančiu vietinius gyventojus ir aptarnaujančiu valdžios atstovus. Išsivysčiusios valstybės vadovai maksimaliai žino 400 / 1000 tikrovės ir kontroliuoja paprastus psichotronikos tinklus bei telepatinius telefonus, esančius vietinės gamybos.
V. Paskutinis, žemiausias lygis yra paprasta tautinė valstybė, turinti gana ilgą egzistavimo istoriją arba yra prieš kelis šimtus metų susiformavusi tauta. Jos likimas gali būti kažkada žlugusi imperija, kuri, praėjusi nuosmukio laikotarpį, susiformavimo į stabilią vietinę valstybėlę; o gali būti atsiradusi iš neseniai susiformavusios proto-valstybės, kuri per istoriją ėjo sunkiausiu keliu: dažnai plėšiama, okupuojama, vėl išsivaduojanti, bet sugebėjusi išsaugoti savo tautinę tapatybę ir dėka palankių istorinių aplinkybių susiformuoti į stabilią valstybę. Žinoma ji visada lieka trokštamu imperijų arba regioninių valstybių grobiu, tačiau tai priklauso nuo politinių elitų ambicijų ir psichologinių charakteristikų, pavyzdžiui, subjektyvių įsivaizdavimų, kiek valstybėje turi vykti brendimo laikotarpis, ir kada ateina istorinis laikas daryti proveržį valstybės istorijoje. Šiame lygmenyje sąmonė - žemiausio išsivystymo lygio, žinojimas 200 / 1000 centrinio planetos valdovų veikalo, naudoja žemiausio rango neuroninius psichikos integratorius, naujokų psichotroninėje civilizacijoje statusu. Šio lygio centrinis veikalas aprašo bazines sąmonės struktūras, turi išvystytą filosofiją ir valstybės organizavimo bei valdymo mokslą.
Visi šie išvardinti lygmenys, kaip ašinę liniją turi žmogaus teoriją ir pagrindinį žmonijos organizavimo modelį, kur kiekvienam jo lygmeniui reikia vis aukštesnio išsivystymo laipsnio. Jau buvo galima suprasti, kad žmogaus tipai yra tokie: liaudis, aukštesnieji žmonės, elitas, pusdieviai ir dievai. Kiekvienas jų turi savo sąmonės formas, protines ir technologines galimybes, kurios reikalingos vis didesniam veiklos mastui, iki dievų kosminės civilizacijos, kurios atstovai jau yra transplanetiniai.
F. Nietzsche'ės viršžmogio kaip dievūno samprata
Kadangi šis tomas yra trečio šešeto pradžia, turiu pereiti prie paskutinio atskleidimo etapo, užbaigiančio iniciaciją į filognozijos civilizaciją, esančią anapus juodojo ir baltojo drakono civilizacinių paradigmų, rodančią naują perspektyvą, kurioje suartėja filosofija, mokslas ir ezoterika. Šį posūkį galima daryti remiantis dvyliktu „Filognozijos pradmenų" tomu, kuriame parodyta kuo filognozijos rišlys skiriasi nuo JDC ir BDC magijos laipsnių. Filognozijos rišliai yra F-R1-R2-R3, atitinkantys gyvūną, dievūną ir Dievą. R1 atitinka JDC ir BDC galimybes, kuriose yra po keturis magijos laipsnius, kurių išsivystymas priklauso nuo to, kiek jie valdo realybės, ar ši valdžia tikrovei yra tik psichologinė, ar techninė. Tuo tarpu apie R2 ir R3 nebuvo pasakyta nieko, nes šios egzistencijos nežinomos paprastam žmogui, jos niekada netyrinėtos religijoje ar filosofijoje, nes nėra nė vieno žinomo rašytinio šaltinio ar pavyzdžių gyvenime. Nepaisant to, ilgą laiką sklandė gandai, kad šis nežmogiškas pasaulis egzistuoja, ir kad kartas nuo karto žmonėms tenka su juo susidurti. Ši sąveika nėra graži, nevyksta bendradarbiavimas, tad ir informacija yra nesuprantama ir ja nesidalinama. Nepaisant to, filognozijos modelyje yra galimybė šį klausimą iškelti, ypač kiek ji susijusi su šiuolaikine ir ankstesne ezoterika, kurioje aukštesnių būtybių pasaulis - nėra uždrausta tema.
Ji filognozijoje turi formatą F-R2, kur R2 skaidoma į magijos laipsnius, turinčius nM, kur n yra koks nors skaičius, žymintis frakciją arba erą. Tai reiškia, kad galima manyti, jog yra kažkokie R2-1M-2M-3M-4M-5M, kurie atitinka žmonių civilizacijų kosmologinius modelius. Tačiau prieš pradedant gilintis į šią temą, reikia geriau apibrėžti dievūną, o tiksliau koks jo sumatorius ir kokios fizinės galimybės. Ar rūšis yra dievūnas, ar ne priklauso nuo to, kiek ji valdo hipostratos, kiek jos sugeba surinkti šviesų arba fiziškai kontroliuoti aplinką. Tai reiškia, kad galimi ne tik mechaniniai fizinės aplinkos kontrolės organai, bet ir energetiniai, kurie yra kažkas panašaus į kūno organus, kurie tokie sudėtingi, jog prilygsta techniniams aparatams. Kitas vertinimo principas - kiek sugeba sumuoti iš sensorinio ir kognityvinio sluoksnio, kurie gali būti pasyviai arba aktyviai surenkami iš objekto echolokatoriais. Labai išvystytas echolokatorinis sensoriumas, turintis daug modalumų rodytų dievūno sumatorių, kuris mato išplėstą tiek aplinkos, tiek kito padaro vaizdą. Kokybių gali būti tiek daug, kad jos lenkia žemesnių gyvūnų rūšių sumatorių tūkstančius arba šimtus tūkstančių kartų. Palyginti galima su spalvų ir atspalvių įvairove, kur žmogus jų suvokia maždaug 10 milijonų. Tačiau patobulinus akies organą ir analizatorių, šis kiekis padidėtų tūkstančius kartų ir sumatorius būtų atitinkamai tiek kartų aukštesnio išsivystymo.
Akis mato eterio hipostratą, ausis girdi garso hipostratą, tačiau tai ne vienintelės terpės, esančios dievūno aplinkoje. Įdiegus į kūną daugiau hipostratą galinčių suvokti organų, atsivertų daug kartų turtingesnis aplinkos vaizdas, kuris būtų žinojimo lygio ir atitinkamai suprantamas bei nesunkiai įvaldomas. Tai gali būti pasiekiama pasyviai arba aktyviai renkant atspindžius ir paverčiant juos į sumatus. Dievūnas nuo gyvūno skiriasi tuo, kad pirmasis turi daug kartų labiau išsivysčiusį sensoriumą, kuris mato tiek materialią, tiek dvasinę aplinką, gali regėti žmogaus fizinę ir psichinę kompoziciją. Toks matymas išplečia aplinkos supratimo ir pažinimo galimybes, natūraliai atveria subtiliąsias technologijas, kurios iš dievūno sandaros kopijavimu perkeliamos į techninius prietaisus. Tas pats pasakytina ir apie savo proto organo sumavimą, kur protas tiek daug kartų išsivystęs ir sudėtingesnis, kad jis vienoje koncepcijoje suvokia tiek sinonimų, kiek žmogaus kalboje sudaro visą žodyną. Tai nenuostabu, nes daug kartų sudėtingesnė ir subtilesnė realybė turi būti mąstoma tiek pat kartų išplėstu mąstymu. Šiuo metu planetoje žinome, kad yra žemesnieji gyvūnai, padalinti į skirtingas rūšis ir porūšius. Tačiau šį klasikinį skirstymą patobulinus, galima išskirti gyvūnų ir dievūnų rūšis, kur žmogų galima laikyti pereinamąja grandimi, jį priskiriant arba prie išsivysčiusių gyvūnų, arba žemiausios dievūnų pakopos.
Grįžtant prie teorinio dievūnų sąmonės bei rišlio modelio, kokia konkrečiai dievūnų civilizacija priklauso nuo supratimo, kokia jų sumatoriaus vidinė aplinka, koks sumuojamos hipostratos gylis, kokia sensorinių ir kognityvinių sumatų apimtis. Kaip žinia, civilizacija apima visą teorinį ir praktinį arsenalą, kuris sukuria išorinę ir vidinę civilizacijos formą, jos santykį su supančia aplinka. Akivaizdu, kad kuo labiau išsivystęs sumatorius ir protas, tuo tas santykis labiau dominuojantis, todėl kuo aukštesnė rūšis, tuo jos sąveika su aplinka labiau agresyvi. Kita vertus, būnant suvokime labiau išsivysčiusiu, gali atsiverti kitiems nežinomos tikrovės, nuo kurių priklauso rūšies egzistencija, tad įmanomas ir pagarbus bei atsižvelgiantis mąstymas. Jeigu rūšis mąstanti, o ne tik daug suvokianti per sensoriumą, tai sąveika atsiranda protinė, priklausanti nuo to, kokiame logose jis susiformavęs. Rūšis, turinti neišvystytą mąstymą, tik sensoriumą ir esantį konfigūracijoje instinktas-pasaulis, o ne mąstymas-pasaulis, būtų ne dievūnas, o supergyvūnas, kurio taikingumas daugiau priklausytų nuo maitinimosi ypatumų.
Filognozijoje žmogus suprantamas ir kaip aukštesnis gyvūnas ir kaip neišsivystęs dievūnas, priklausomai nuo to, kokiam porūšiui jis priklauso. Jeigu turi signalinę ir reaktyviąją sąmonę - tai aukštesnysis gyvūnas, homo sapiens, o jeigu turi racionalią sąmonę - tai žemesnysis dievūnas, homo rationalis. Norint tapti išsivysčiusiu dievūnu, reikia vykdyti protingą genetinę programą ir vystyti rišlio teoriją. Filognozijos tikslas - žmogaus kaip dievūno tobulinimas, sukuriant išplėstą proto sistemą, kuri atitinka aukštesnio lygio civilizacijas negu JDC ir BDC ir skirta planetą turinčiam valdyti elitui, priimtam bendrauti su išsivysčiusių dievūnų rūšimis. Norint juos suprasti, reikia žinoti dievūnų nM laispnius, kurie žmonių civilizacijai atveria aukštesnes technologijas, priima į savo pasaulį, leidžia naudotis savo pasiekimais, keičiasi žiniomis ir resursais. Kosmose, vadinamieji išsivystę dievūnai yra genetinės rūšys, kurios pasiekusios aukštesnį išsivystymą už žmogaus sumatoriaus, bet turi tą patį genetinį materialaus ląstelito principą. Tačiau akivaizdu, kad ląstelitas apriboja sumavimo ir aplinkos valdymo priemonių atsiradimą, tad dar aukštesni dievūnai yra negenetiniai, nes neturi genetinio ląstelito. Jų kūnas kitokio principo, genetika - kitokio lygmens.
Taigi, R1 yra gyvūnų arba žemesniųjų dievūnų, R2 yra genetinių dievūnų, o R3 yra negenetinių dievūnų rišliai iki pat hipostratinio centrinio realybės klodo. Kadangi technologijų atskleidimas „Pradinėje mokykloje" nenumatomas, R2 rišlio teorijas, išreiškiamas magijos laipsniais, pristatyti gana sudėtinga, nes šie magijos laipsniais suprantami tik turint labiau pažengusį mąstymą ir sensoriumą, kuris subtilią technologiją atveria natūraliai ir yra natūrali gamtos dovana, suteikta rūšiai Kūrėjo. Tačiau kartkartėmis bandysiu daryti į šį lygmenį užuominas, parodydamas ko žmogui trūksta arba kaip koks nors klausimas atrodo iš aukštesnės sąmonės perspektyvos. Atėjus laikui parodysiu kelis atvejus, kurie apima dievūnų sumatoriaus kosmologiją, kurioje matosi gilesnė metafizinė realybė kaip empirinė duotis, ir žmogiškas daiktiškumas įsuptas į nedaiktiškas auras, kurių signaluose tarpsta visai kitoks gyvenimas, esantis ne vien tik jėgų arba energijų sankaupomis, bet ir psichine arba dvasine realybe. Į ką žmogus galėtų orientuotis, norėdamas suprasti šį pasaulį - ne taip sunku suvokti: tokia terpė yra garsų pasaulis, turintis signalinį / informacinį daiktiškumą, kurį pavertus sensoriumu, jis tampa sudėtinga muzika, neturinti aiškiai išreikšto vaizdinio priekinio kūno ir sudaranti informacinį / signalinį substancinį sluoksnį. Apie šį pasaulį kalbėjo F. Nietzsche'ė, kurio viršžmogis buvo siekis iš žmogaus gyvūno sukurti aukštesnįjį dievūną, sugebantį tapti tikru planetos šeimininku iš jos valdančiu visą supančią kosminę erdvę.
Tiems, kas skaitote temą "Dievo bažnyčia" šiame forume, kur surinkti tekstai įeisiantys į to pačio pavadinimo "Filognozijos pradmenų" 13 tomą, gali būti įdomus įrašas mano tinklaratyje www.filognozija.com, kuriame apibendrinami 2023 / 2024 metai.
https://filognozija.com/2023/12/13/filognozija-2023-2024-metais/ (https://filognozija.com/2023/12/13/filognozija-2023-2024-metais/)
Čia kalbama apie filognoziją apskritai, apie knygų leidybą, apie lankomumo statistiką, ateities perspektyvas ir pan. Kam įdomi filognozijos tema ir konkrečiai 13 tomo planai, siūlau apsilankyti mano puslapyje.
Saviobjektyvizacija ir tiesa
Šiame skyrelyje pamėginsiu aptarti filognozijos santykį su mokslu per tiesos, arba saviobjektyvizacijos, prizmę. Visose pažinimo sistemose iškyla klausimas, kaip iš subjekto gali kilti kas nors objektyvaus ir teisingo, kas turėtų tiesos ir visuotinio galiojimo statusą. Juk, atrodytų, kad visi subjekto produktai turėtų būti pažymėti subjektyvumo žyme ir visos teorijos būtų tik asmeninių nuomonių rinkinys. Tai reikštų, kad nėra jokios tiesos, ir joks „visuotinis" mąstymo principas - neprivalomas. Tam, kad to nebūtų, kad teorijos galėtų puoštis visuotinės tiesos aureole reikalingas saviobjektyvizacijos arsenalas. Bendrais bruožais tai reiškia, kad objektyvus mąstymas atskiriamas nuo subjektyvaus mąstymo, apdovanojant jį objektyvumo atributais prote. Kitais žodžiais tariant tai reiškia, kad pereinama iš individualaus į visuotinį, arba universalų, režimą, kur galima įrodyti, kad teiginiai arba principai galioja, tai yra teisingi, ne individualiai, bet universaliai. Tai galima daryti paviršutinišku būdu, pasirenkant tinkamą žargoną, išimant visus subjektyvistinius žodžius ir pridėliojant objektyvistinių. Jeigu einama giliau, į protą, tam reikia apsivalyti nuo visų iracionalumų, nuomonių, įsitikinimų, neteisingų informacijų, jausmų, charakterio, ir remtis vien racionaliomis struktūromis, kurios šiuo metu visos yra suvestos į logiką ir matematiką, kaip racionalaus proto aukščiausią pasiekimą.
Tačiau filognozijos koncepcijoje suabejojau, ar toks saviobjektyvizacijos metodas nėra iliuzija. Be abejo tai nereiškia, kad ji vien tik iracionali, neparemta logika arba matematika, bet kokiais nors mistiniais išgyvenimais. Nieko panašaus. Mano manymu, moksle saviobjektifikacija, pagal principą „Aš Platonas esu tiesa" (F. Nietzsche'ė), yra per daug primityvi ir tiesmuka, o filognozijoje pateikiamas labiau išbaigtas principas, leidžiantis įvertinti, kokioje vietoje visumoje yra pažinimas. Juk visos pažinimo sistemos, siekia tikro žinojimo, ir niekam nereikalingas neįrodytas ar neįrodomas kliedesių rinkinys, prisidengiantis tiesos skraiste. Tačiau kai turimas „pasakų" pasaulis, ne geresnis už ankstesnių civilizacijų mitų išsigalvojimus, bet primetamas kaip galutinė tiesa, „mokslui", siekiančiam objektyvumo ir tiesos, tai garbės nedaro. Filognozijoje ši problema išsprendžiama vadinamuoju „informacinio ploto" metodu, kai pirmiausiai įvertinama kiek procentų informacijos turima, ir tik tada sprendžiama kiek teorijoje yra tiesos. Tai yra, jeigu turima 10 proc. holoplastinės informacijos, ir modelis pagrįstas tik šia dalimi, į jo struktūrą neįskaičiuojama 90 proc. informacijos, kurios reikia norint, kad teorija būtų galutinė tiesa. Šis metodas, pavyzdžiui, fizikoje nenaudojamas ir jos modeliai kiek tik ji egzistavo, buvo taikomi absoliučiai, arba neįvertinant informacijos „gylio".
Iš to seka, kad filognozijoje nelaikoma, jog subjektas kaip toks, net apdovanotas mąstymo objektyvizavimo priemonėmis - kaip racionalus protas (logika ir matematika), metodas, techninių parametrų matavimo priemonės - gali tapti tiesos švytėjimo vieta. Priežastis paprasta: kiekvienas žmogus yra savo individualus pasaulis, atmintyje sukaupęs tik individualią informaciją, tad čia gaunamos išvados yra subjektyvios ir neprivalomos. Įvedant objektyvizavimo priemones, sukuriama tik iliuzija, pavyzdžiui, vietoj „manau" rašant „taip yra" arba „įrodyta". Tačiau tai tik žodžiai, skirti suklaidinti, nes ar „taip yra iš tikro" gali pasakyti tik viską matanti begalinė sąmonė. Kai matai tik kažkokią nedidelę dalį, formuluoti universalias tiesas beveik neįmanoma, nebent realybės gylis suseklinamas iki to, koks duotas ir jis laikomas visu pasauliu. Taip pavyzdžiui elgiasi fundamentiniai gamtos ir žmogaus mokslai, kur kosmosas modeliuojamas kaip sudarytas iš atominės substancijos ir eterio, arba sąmonė laikoma tik neuronų aktyvumo epifenomenu. Šio principo bėda ta, kad paskelbus modelį pilnu, bet jam tokiu iš tikro nesant, tiek daug reiškinių lieka už paaiškinamumo ribos, kad akivaizdžiai kyla klausimas ar modelis iš tikro apima „viską" ar tai tik graži svajonė.
Iš to seka, kad tiesa įmanoma tik ją išvedant iš pilno realybės vaizdo, kuris kuriamas per visą jos gylį. Visos kitos tiesos yra tik galimi artiniai, kurie aiškinami iš nepilnos informacijos, tad net apdovanoti saviobjektyvizacijos priemonėmis - jie netampa tiesa. Mokslo teoriją, kuri yra kokio nors žmogaus ar žmonių kolektyvo produktas, galima vertinti kaip dalinį pasiekimą, kuris, kaip turintis teorinį ir praktinį aspektą, gali tam tikru masteliu pasitvirtinti, tačiau taip dažniausiai atsitinka dėl taikomos metodikos netobulumo ar manipuliacijos. Ypač tai galioja matavimo prietaisams, kurie, kad „teisingai" matuotų, turi būti sukalibruoti arba, kitaip sakant, specialiai paruošti, kad vykdytų teisingus matavimus. Visas matavimo teisingumo („tiesos") triukas yra kalibravime: prietaisai sufabrikuojami patvirtinti teorijos parametrus, padarant juos fizikinės sistemos sudėtine dalimi, juos prie šios prijungiant, o paskui įterpiant papildomus kalibravimo parametrus, kad juose veiktų teoriniai modeliai, dabar jau patvirtinami „matavimu".
Kadangi dabartiniame lygyje filognozija daugiau teorinė - jos tikslas sukurti visuotinį modelį, sudarytą iš dviejų polinių realybių: sąmonės realybės, vadinamos sumatoriaus realybe, ir absoliučios tikrovės realybės, kuri vadinama holoplastine realybe. Tai du kraštutinai poliai, tarp kurių vyksta pažinimo procesas, kuris suvokiamas ne kaip atskiro žmogaus subjektyvus psichologinis vyksmas, bet kaip dviejų absoliučių realybių ryšys, tarp kurių yra atrandami absoliutūs dėsniai, suteikiantys pažinimui rėmus, darančius jį fundamentaliu procesu, prasidedančiu nuo nulinės informacijos ir baigiančiu pilnu informacijos „perpumpavimu" iš transcendencijos į sąmonę ir dirbtinės realybės jai primetimu, kuri ateina iš sąmonės vidaus techninio mąstymo. Tai reiškia, kad filognozijoje tematizuojamas žmogus ir kosmosas kaip galutinės realybės, išanalizuojama jų struktūra, o tada tarp jų nustatomas santykis, vadinamas gnostine ir technine sinteze, kuriose ji peržengia primityvius saviobjektyvizacijos triukus, kuriuose dar neturint tiesos būtų galima apsimesti, jog jau turimas galutinis rezultatas ir taip klaidinti žmones. Filognozijoje naudojamos teisingos formulės, kuriose nemaskuojamas pažinimo netobulumas, pavyzdžiui, parodant, kad toks ir toks modelis yra išvedamas iš 10 proc. informacinio ploto, vadinasi yra suvoktinas tik kaip 1 / 10 tiesos, o ne 100 proc.
Pats primityviausias tiesos imitavimas yra terminologinis žargonas, atviras melavimas, apsimetinėjimas, kad įrodyta ir pan. Mąstymas būna subjektyvus, siekiama kokių nors tikslų, pavyzdžiui, civilizacinio kolektyvo organizavimo, kokių nors psichovektorių primetimo, tam suklastojama „mokslo" imitacija, tekstas prismaigstomas klaidinančių žodelių, o tiesos teiginiuose nėra jokios. Tad, norint įvertinti koks iš tikro lygis - siūloma pereiti prie filognozijos sistemos, kurioje yra priemonės apskaičiuoti koks sąmonės gylis absoliučioje tikrovėje, ką matuoja matavimo prietaisai, susipažinus su metodika, pagal kurią jie prijungiami prie tiriamos sistemos ir bus aišku, kiek mąstymo „objektyvumas" ir „universalumas" turi tikros tiesos, ar tai nėra tik kokių nors suinteresuotų organizacijų ideologinis arba komercinis šarlatanizmas, siekiant manipuliuoti sąmonėmis. Tapimui tiesos sąmone savo mąstymą objektyvizuoti ir universalizuoti su logika - neužtenka, nes filognozijoje atskleistas sąmonės ir absoliučios realybės sąveikos modelis atskleidė, kad tiesai reikia daugiau kriterijų, siekiant kad ji būtų galutinė ir absoliuti. Dėl šios priežasties laikau, kad filognozija yra teorija, peržengianti standartinius mokslus, ir patikslinanti juose naudojamas formules, įvedant absoliučios tiesos siekimo reikalavimą. Norima, kad žinojimas būtų visas. Dalinis žinojimas niekada nelaikomas tiesa. Todėl kiek mokslui trūksta iki holoplastinės realybės, tiek jame yra melas ir mitologija, niekuo nesiskirianti nuo senųjų civilizacijų mitologijų. Aišku, ši sistema reikalinga kurti civilizacinius kolektyvus žmonijoje, tačiau tiesos sąmonės siekis išpildomas tik kai kuriose ezoterinėse doktrinose, viena kurių yra holoplastinė filognozija.
Filognozijos kelio problema
Kaip prisimenate, pagrindinėje filognozijos formulėje yra įmanomos dvi perspektyvos, kadangi ji turi du priešingus polius: žmogaus ir visatos. Žmogaus polius vadinamas mažąja sieva ir yra sumavimo burbulas, iš kurio vidaus, vadinamosios Platono olos, jis suvokia visatą; priešingas polius yra absoliuti realybė, kuri yra anapus sumuojančios sievos ir kažkokia dalimi įtraukiama į olą, sudarydama joje objektyvų pasaulį bei žmogų. Natūralu, kad kadangi esu žmogus, kaip ir kiti, civilizacijų modeliai sukurti remiantis MS perspektyva, iš kurios bandoma atverti, kas yra ši visata, kurioje gyvena žmogus, kuriant maginį, mitinį, religinį arba filosofinį kosmoso interpretavimą. Renkantis ant kurio prado civilizacijoje turi būti pastatyta tvarka, galima rinktis žmogaus arba visatos tvarką, kur pirmu atveju vyrauja žmogaus protas, o antru - natūrali prigimtis. Pagal tai, kaip ta tvarka veikia planetoje žmogaus gyvenamą aplinką, galimas teocenas, natūralia tvarka pagrįstas gyvenimas ir antropocenas - žmogaus tvarka paremta civilizacija. Šie atvejai filognozijoje buvo pavadinti „Dievo bažnyčia" ir „Šėtono bažnyčia". Tryliktame tome rašau daugiau apie pirmąjį variantą, tad turėčiau daugiau dėmesio kreipti į Dievo bažnyčią, kuri teikia pirmenybę natūralumui ir prigimčiai, neįvedinėja dirbtinio pasaulio, išardančio natūralią darną. Žinoma, tai tik viena iš galimybių, ir pasaulis nebūtinai turi ją rinktis, tačiau prieš darant pasirinkimą, turi būti gerai apsvarstyti visi variantai, kad žmogus suprastų, kokios kiekvieno pasirinkimo pasekmės.
Imant įprastinę ženklinimo sistemą, turime dvi galimybės:
MS [DS] - Šėtono bažnyčia;
DS [MS] - Dievo bažnyčia.
Tai yra jau jums žinoma inversija, kuri rodo ant kokio fundamento pastatyta realybė žmogaus sumatoriuje: ant fundamentum II ar ant fundamentum I. Kitaip sakant, tai yra Platono olos ir visatos inversija, kurioje iš pradžių pirmenybę turi gamta ir natūrali tvarka, o po to, kai žmogus kultūriškai sustiprėja, šį svorio centrą perkelia į save ir nori pasaulį kurti remdamasis savo valia, tai yra jį užgrobti ir tapti jo valdovu. Pažiūrėtas vietiniu masteliu šis konfliktas yra tarp gamtos ir dirbtinės tikrovės, kuri atsiranda pradedant vystyti techninį pasaulį, sukuriamą iš proto logikos ir perdirbtos natūralios substancijos, iš kurios gimsta techniniai daiktai. Istorijos eigoje techninių daiktų prisikuria tiek daug, kad jie tampa išvystyta technosfera, kuri įveda planetoje antropoceno erą, paremtą vien žmogumi ir jo sukurtu dirbtiniu pasauliu. Svarbiausias klausimas - ar toks kelias nėra pražūtingas, kokius kelius turi rinktis žmonija, ar verta išsaugojimo natūrali gamta ir žmogus, ar „jau seniai laikas pereiti į transhumanizmo erą". Čia transhumanizmas suprantamas kaip žmogaus peržengimas, ne jo nuvainikavimo prasme, kaip centrinės kosmoso realybės, nes Šėtono bažnyčia visa sukurta iš žmogaus, tačiau jo peržengimas įveikiant natūralumą ir prigimtį, siekiant sujungti su techniniu daiktiškumu, kuris prijungtas prie technosferos technodievo, tampančiu jo valdovu, o žmogus - tik valdomuoju. Tai reiškia, kad antropocentrizmas įveikiamas ne anapus žmogiškos realybės labui, bet technikos labui, kuri visa yra iš žmogaus sukurta realybė. Vadinasi, mano sampratoje pohumanizmas yra ne svorio centro perkėlimas į priešingą žmogui polių, į Dievo bažnyčią, bet į techniką, kuri yra Šėtono bažnyčios produktas.
Šioje knygoje Dievo bažnyčios klausimas sprendžiamas ne atsietai nuo filognozijos, bet bandoma pasirinkti, koks akcentas jai priimtiniausias, ir ar ji turi būti žmogaus, ar gamtos pusėje. Kaip žinia, tai priklauso nuo to, ar renkamasi juodojo drakono, ar baltojo drakono civilizacija, kur juodojo drakonono pasirinkime atsisakoma kurti dirbtinę civilizaciją iš transcendentinių klodų primetant jiems technines funkcijas, o baltajame drakone siekiama šias galimybes vystyti maksimaliai, iki pilno holoplastinės realybės technologinio įvaldymo. Čia yra dvi pagrindinės galimybės, kurios buvo įvardytos kaip gnostinė sintezė ir techninė sintezė, kurios galimos darant inversiją tarp mažosios ir didžiosios sievos ir nedarant. Tai reiškia, kad civilizacijos galimos tik teorinės, nesiekiant praktinio gamtos ir žmogaus perdirbimo ir praktinės, kurios siekia pakeisti visą realybę, įdedant į ją žmogaus protą ir valią, paverčiant tvarką antropocenu ir technocenu. Baltojo drakono civilizacija yra humanizmas, kultūra, pagrįsta žmogaus aukštinimu, o juodojo drakono - teosofija, pagrįsta anapusinės realybės išaukštinimu, jos neperkuriant, neverčiant tarnauti žmogaus valiai. Sprendžiant klausimą, kas geriau iš filognozijos perspektyvos, atsakymas atrodo natūralus, suprantamas jau iš pačio doktrinos pavadinimo - „pažinimo meilė". Tačiau aš šio klausimo taip tiesmukai netraktuoju, nes pažinimas neprivalo būti ekstremistinis, jis gali būti nuosaikus ir ribotas, atsisakantis begalybės žmogaus ir gyvybės išgelbėjimo labui. Kitaip sakant, kai įvedamas papildomas faktorius, gyvybės išsaugojimas, pažinimas nustoja būti radikaliu ir priverčiamas sustoti bei apsiriboti.
Dievo bažnyčia, kaip ir Šėtono bažnyčia, gali būti ir juodasis drakonas, ir baltasis drakonas. Kai kas tuo gali suabejoti, tačiau filognozijoje laikomasi tokio principo. Tai reiškia, kad gelmė Dievo bažnyčios baltojo drakono civilizacijoje gali būti atveriama natūraliai, per rūšies vystymąsi link dievūno lygio, arba per atsitiktinių atvejų atsiradimą, kai dėka genijaus žmonija sugeba pamatyti daugiau realybės natūraliai. Tokius žmones, dėka kurių civilizacija daro šuolį, siunčia dieviška sieva, kuri sujungia tobulesnį genetinį substratą arba dvasinę sietuvą, gebančią matyti daugiau negu eiliniai žmonės, taip sukuriant proveržį ir naują išsivystymo lygį. Šis atvejis įmanomas žmogaus sietuvoje ir pasaulio sietuvoje, kuri atsiranda iš natūralios gamtos, nenaudojant jokių techninių prietaisų arba tie prietaisai, tik transcendencijos dovana. Renkantis tokį filognozijos kelią civilizacijoje, jis istoriškai būtų labai ilgas, ir paremtas genijaus kultu, tačiau nedarkantis natūralios tvarkos ir prigimties techniniais priemonių arsenalais, kuriais žmogus transhumanizuojamas ir tobulinamas dirbtinai. Koks variantas galutinai bus pasirinktas filognozijos - kol kas neatsakau, nes šis klausimas ganėtinai sunkus, ypač žinant, ką renkasi baltojo drakono radikalai jau šiuo metu. Tačiau, kaip jau sakiau, apsiribojant aklu pažinimu ir neatsižvelgiant į gyvybės bei gamtos išsaugojimo reikalavimą, galima nuklysti į katastrofinį scenarijų, kuriame žmonija turės mokytis sunkiuoju keliu, pereinant per katastrofų seriją, kuriose turės kovoti už išlikimą prieš techninio pasaulio įsigalėjimą, grasinančio sunaikinti natūralią, tai yra dievišką, gyvybę.
Kalbant apie Lietuvą, joje vienas pagrindinių filosofų, sprendusių šį klausimą buvo A. Šliogeris, kuris rinkosi radikalią Dievo bažnyčią, išimant iš savo filosofinio pasaulio visą dirbtinumą ir pirmenybę atiduodant gyvybei bei gyvūnui. Kadangi dirbtinumo, arba inversijos, šaltinis yra žmogus, jis norėjo maksimaliai apriboti žmogišką Platono olos polių, kad leistų tarpti ir klestėti Kitam poliui, atsisakant pasaulio naikinimo ir perdirbimo į žmogiškas funkcijas. A. Šliogerio manymu, šis principas galioja tiek teorinei, tiek techninei sintezei, nes protinės manipuliacijos pažinime paruošia dirvą praktinėms manipuliacijoms, kurios sunaikina natūralią tvarką ir visą realybę paverčia į susireikšminusio žmogaus kūrybinių manipuliacijų areną. Todėl galima sakyti, kad vienas gana radikalus atvejis Lietuvoje jau turimas, tai yra Dievo bažnyčią propaguojanti filosofija, kurioje civilizacija modeliuojama kaip radikalus juodasis drakonas, apsiribojantis tik žmogaus sumatoriaus atveriama ola ir suteikiantis joje pirmumo teises natūraliam daiktui ir nesuprotintai gamtinei realybei. Kadangi tiesiogiai neseku šio filosofo pėdomis, mano kelias galimas kitoks, renkantis kitokias protines kombinacijas sątvarologijoje, tačiau atsižvelgiant į jo išsakytus argumentus. Ko tikrai nesirenku yra priešingas polius, kuris yra radikali Šėtono bažnyčia, siekiant maksimalios baltojo drakono civilizacijos, kurioje visiškai išnykusi gyvybės problema ir siekiama pilno žmogaus bei nežmogiško pasaulio technologizavimo, paverčiant planetą megamašina. Tai būtų radikalus kiberpankas, blogiausias žmonijos scenarijus kokį tik galima pasirinkti.
Anapus Animus olos
Kaip jau ne kartą buvau sakęs, filognozijoje siekiama aprašyti holoplastinę realybę, kuri apimtų visą tikrovės informaciją, išreiškiamą arba kaip rišlys, arba kaip raigas. Ši realybė, žinoma, nėra žmogus, tad norint pasiekti šį tikslą, reikia transcenduoti jo olą, išsivaduojant iš ribotos informacijos kuriamų iliuzijų, atskiriančių jį nuo absoliuto. Žmogui greičiausiai tai nėra įmanoma, tad yra filognozijos versija, skirta mažosios sievos ontologinei hologramai, kuri yra pirmas filognozijos variantas, pasaulį matantis iš žmogaus perspektyvos. Kiti filognozijos variantai jau ne žmogiški - jie pakyla iki dievūno ir Dievo lygio, kuriuose visa realybė matoma iš išorės, iš savo olos, įsisavinusios daugiau informacijos negu žmogaus ontologinė holograma. Tad galima išskirti tokias sievos rūšis: žmogiška sieva, dvasinė sieva ir dieviška sieva. Sujungus visas šias perspektyvas į vieną visumą, gaunama filognozijos visuma, kuri buvo pirmą kartą paviešinta dvyliktame tome „Rišlio teorija" (2023). Ši filognozija ir bus vystoma tolesniame etape, bandant į absoliučią realybę pažiūrėti tiek iš vidinės, tiek iš išorinės perspektyvos, iš kurių daug geriau atsiveria žmogaus vaizdas, leidžiantis atsakyti į klausima, kas yra gyvybė šioje tikrovėje, kokia jos paskirtis ir koks jos likimas po mirties. Formule tai galima išreikšti taip:
F ([MS(1) - R1 - RA1] - [RA2 - R2 - DvS(100)] - [RA3 - R3 - DS(1000)])
F - filognozija;
R1 - žmogaus rišlys;
R2 - dvasinis rišlys;
R3 - holoplastinis rišlys;
RA - raigas;
MS - mažoji sieva;
DvS - dvasinė sieva;
DS - dieviška sieva.
Šioje formulėje parodytos trys olos pradedant nuo žmogaus olos, tai yra animus, spiritus ir Deus. Kiekviena iš jų rodo olos vidaus koncepciją, kuri sudaryta iš MS, DvS ir DS struktūros, iš kurių šiuo metu išreikšta yra tik mažoji sieva, kuri turi šešis sumatų kompleksus, sudarančius psichinę ir daiktinę sąmonės dalį. Tuo tarpu kitos olos kol kas nesuformuluotos, nes tam trūksta informacijos, tik pažymima, kad dvasinė ola sumuoja daugiau hipostratos klodų, atveria subtiliąsias jos dalis, todėl jai prieinamos subtiliosios technologijos, daug kartų lenkiančios žmogaus technologijų galimybes. O dieviška sieva, sudaryta iš substancinių klodų, kuriuose sumuojama visa realybė, įgalinanti susikurti dievišką santykį su visata, užsiimti dieviškų „technologijų" vystymu. Manau, kad viena iš tokių dieviškų technologijų yra gyvybė, kuri kosmose įkuriama ten, kur tam yra palankios sąlygos, suradus tam tinkamą planetą.
Parametras R žymi žinojimą, kuriame atskleidžiama kokia yra supančio pasaulio prigimtis, iš kokių klodų jis sudarytas ir kokias technologijas įmanoma kurti substancijose. Kuo didesnis olos gylis, tuo labiau išsivystęs rišlys, kurio žinojimas perkeliamos į raigo kompoziciją vietinėse substancijose, iš kurių sukuriami techniniai daiktai. Žmogaus technologijos primityviausios, aukštesnio lygio yra dvasinės technologijos, kurių sieva turi 100 dalių informacinio ploto ir šimtą kartų viršija žmogaus proto galimybes. Raigas, formulėje žymimas RA, sukuriamas gnostinėje sintezėje supratus kaip kombinuoti klodų struktūras, kad iš jų būtų gauta naudinga funkcija, nuo energijos iki skaičiavimo mašinų ir ryšio priemonių. Kokios galimos papildomos technologijos priklauso nuo to, kokias galimybes atveria subtilieji klodai, kuriuos regi dvasinė ir dieviška sieva. Šios sievos bus modeliuojamos aukštesnio lygio filognozijos pakopose, kuriose bus kalbama apie holoplastines technologijas, skirtas planetos gynybai ir visos civilizacijos valdymui. Maksimaliu gyliu laikau 1000 dalių informacinio ploto, kuris yra visos informacijos imitacinis parametras, skirtas išreikšti proporcijas ir santykius. Žmogaus ola - turi mažiausiai informacijos, laikau jog tik 1 dalį; dvasinės būtybės ola turi 100 dalių; o dieviška sieva apima viską ir „mato" 1000 dalių informacinio ploto savo visatinėje „sąmonėje". Tam reikia ne tik pažangiausio dvasinio išsivystymo, bet ir fizinio, nes fizinis kūnas surenka dalį informacijos, tad norint sukurti holoplastinį sumatorių, reikia tokių kūno kompozicijų, kad jis būtų sugebantis sąveikauti su giliąja hipostrata, vadinasi turi būti pasislinkęs į nematomą žmogaus sumatoriui spektro dalį. Atitinkamai ir išoriniai kūnai [P - S] turi būti sukurti visai kitu principu. Sąlygiškai galima pasakyti, kad žmogus - organinis, dvasia - „eterinė", o Dievas - „dvasinis". Atitinkami tas pats galioja ir [R - RA] kompleksui, kuris atitinka olos principą. Šis sistema paveiksle turėtų atrodyti taip.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2024/01/filognozijos-sistema.jpg)
Matome, kad pagal šią, jau kitur minėtą, logiką yra šešios metafizinės zonos, kurios apima dievišką realybę (MZ1), materialų pasaulį (MZ2) ir gyvybės išorinę (MZ3, MZ4) bei vidinę (MZ5, MZ6) realizaciją. Kiekviena ši zona turi savo realybės modelio versiją, kuri parodo, kas ji yra ir kokios joje įmanomos raigo struktūros. Žmogų iš vidaus labiausiai domina, kas yra gyvybė ir koks yra viso vidinio pasaulio olos galutinis pagrindas, tradiciškai vadinama Dievu. Iš animus vidaus su šia realybe susiformuoja įvairūs santykiai, kaip garbinimo, dialogo ar užkariavimo. Spiritus ir Deus lygio vizijos žmogaus oloje nepasirodo ir tai daugiau įsivaizduojama arba postuluojama, kaip protiniu išprotavimu grindžiama, kauzalinė, būtina tikrovės dalis. Iš priešingos pusės žmogų galima įsivaizduoti kaip dirbtinę gyvybę, kuriamą dvasinės būtybės gylyje, tai būtų santykis kaip tarp žmogaus ir „Teslabot" androidų, tik gyvūnai daug kartų pažangesni. Galima įsivaizduoti ir kad gyvybė ateina iš dar gilesnio kūrybinio impulso, kurį valdo dieviška hipostrata, nes gyvybei sukurti reikalingos holoplastinės realybės galimybės. Taip gautųsi seka, kad Deus kuria Spiritus realybę, Spiritus kuria Animus, o Animus kuria robotus su kompiuteriniu intelektu. Tai reiškia, kad technologijos būdingos visiems gyliams ir kad tai natūralus olos poreikis - iš inkorporuotos substancijos reprezentacijos kurti techninius raigus, kurie plečia gyvybės veiklos mastus. Nenuostabu ir tai, kad pagrindinis žmonių civilizacijos vystymo tikslas yra kaip tik toks - užimti vis gilesnį hipostratos sluoksnį, ir įvesti į jį žmogaus proto ir valios valdomą dirbtinį pasaulį.
Todėl, manau, kad gyvybės technologijos atsiveria pasiekus RA2 raigo lygį, kuris yra dvasinės būtybės technologijos, turinčios kosminį mastelį, valdo planetines civilizacijas ir turi tarpžvaigždinę imperiją, esanti ta vadinamąja transcendentine civilizacija, kuri kai kuriose religijose vadinama Dangaus karalyste. Galima manyti, kad po mirties žmogus keliauja į šią realybę, kurioje pamato kas yra žmogaus pasaulis iš išorinės perspektyvos ir supranta, kad žmogus yra tik viena iš gilesnės technologijos rūšių, kurios paslaptį jis pamato anapusiniame pasaulyje, kuriame supranta koks buvo gyvenimo principas ir kodėl buvo parinktas vienoks, o ne kitoks scenarijus. Bet kokiu atveju gyvenimas ribotas, laikui praėjus kiekvienas sugrįžta į tikrą anapusinį pasaulį, kuriame įgijęs tikrą savo formą išsivaduoja iš mažosios sievos olos apribojimų. Tačiau kol gyveni, reikia laikytis šio gyvenimo žaidimo taisyklių ir eiti savo gyvenimo keliu akluoju būdu, nežinant viso to prasmės ir tikslo. Kai kam šis pasaulis atsiveria dar esant gyvam, tačiau kadangi tai vidinės patirtys, kurių niekam neįmanoma parodyti, jos lieka individualios, kuriomis niekas nenori tikėti ir šį aukštesnį žinojimą tik išjuokia. Tačiau tai nėra svarbu, nes pasiekus aukštesnį lygį visi šie klausimai išnyksta, nes žmogus įgyja Spiritus galimybes turinčias sumavimo olą, kurioje mato viską savo „akimis" ir įsitikina, kad ankstesnė Animus ola nebuvo tikras pasaulis, o tik viena iš galimų asmeninių iliuzijų.
Įtakų pilnas vaizdas
Šiame skyrelyje pakalbėsiu apie Vakarų civilizacijos pagrindinių krypčių filosofinį mazgą, susietą su „Drakono akyje" (2021) minėtų civilizacijų medžiu, sudarytu iš centrinės ašies, į kurią įeina metafizikos atsisakę filosofai F. Nietzsche'ė ir A. Šliogeris. Šie filosofai turėjo aiškiai išreikštą antigelminę nuostatą, kurioje pirmasis buvo žmogaus ir Žemės imperijos propaguotojas, o antrasis - vietovės šiapus horizonto ir nesužmoginto daiktiškumo. Jie kovojo prieš toliau pateiktame paveiksle matomus atsišakojimus, kurie kairėje yra krikščionių religija, atstovaujama Jėzaus iš Nazareto ir technomokslo dešinėje, atstovaujamo D. Mockaus. Tad F. Nietzsche'ės atveju, kurio didžiausias priešas buvo Bažnyčia, svarbiausias veikalas yra „Antikristas", o A. Šliogerio, nors jis analogiško veikalo ir neparašė, turėtų būti „Antitechnika" arba „Antimokslas". Nors abu jie pažymėti kaip ašiniai filosofai, žymimi ant centrinės civilizacijų medžio ašies, jų filosofijos nėra suderinamos, nes A. Šliogeris propagavo bežmogį daiktiškumą, o F. Nietzsche'ė aukštino žmogaus valią, kūrybą ir aukštąją kultūrą.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2024/01/civilizaciju-medis.jpg)
Kiti du mąstytojai, aptariami šiame skyrelyje, yra Jėzus iš Nazareto, kurį laikau gnosticizmo judėjimo pradininku, vienu iš žymiausių religinių metafizikų, ir D. Mockus, siekiantis suformuluoti holoplastinio žinojimo sistemą, kurios tikslas atskleisti visą transcendenciją, padaryti ją regimą protui. Šie du atvejai panašūs tuo, kad jie užsiima radikalia metafizika, bando suprasti anapusinio pasaulio paslaptį, glūdinčią anapus sumatoriaus olos, kurioje yra gyvybės ir šiapusinio gyvenimo šaknis, kurią atskleidus, taptų aišku kas yra žmogus ir kokia jo gyvenimo prasmė. Šie filosofai susiję su jau minėtomis antitezėmis, kur Jėzaus antitezė yra F. Nietzsche'ė, o D. Mockaus - A. Šliogeris. Kam jiems buvo reikalinga antimetafizika - ganėtinai aišku, jie bandė perorientuoti civilizaciją iš proto kuriamos dirbtinės tvarkos prie natūralios, kurioje jie teigė siekiantys išlaisvinti gyvybę ir gyvenimą padaryti laisvą bei klestintį. Tik vienu atveju to buvo siekiama žmogaus gyvybės atžvilgiu, o kito - nežmogiškos gyvybės. Šie filosofai gyvybę susiaurino tik iki fenomenologinio ir psichologinio lygio, atsisakydami metafizinio dėmens, nes neturėjo sumatoriaus teorijos, sukurtos D. Mockaus, dėl to jiems atrodė, kad metafizinė realybė priešiška gyvybei, o jos protinė projekcija - kliedesių rinkinys, arba pasaka, kurią reikia ištrinti iš civilizacijos, kad atsistatytų natūrali tvarka, gyvenimas sugrįžtų prie pradmenų, kuriuose būtų atkurtas autentiškas žmogus.
Kiti du filosofai, pažymėti paveiksle yra Marxas ir Stirneris, kurie irgi turėjo savo „anti", kuris pirmuoju atveju buvo turtas, kapitalas, stambaus verslo klasė, prieš kurią jis organizavo darbininkų klasę planetinėje revoliucijoje, panašiai kaip F. Nietzsche'ė ragino sukilti prie Bažnyčią ir jos mokymą; o antruoju atveju tai buvo individualistinis anarchistas, M. Stirneris, paskelbęs karą valstybei ir politinei valdžiai. Šis filosofas nepripažino valstybės organizacijos, teigdamas, ji paremta niekur neegzistuojančiomis realybėmis, ir kad jas sugriovus, žmogus atsiduria autentiškoje būklėje, kurioje jeigu nori gali organizuotis į asociacijas, kurios kuriamos laisvanoriškais pagrindais, verslo arba politinių tikslų siekimui. Nors Marxo ir Stirnerio radikalizmas buvo panašus, tačiau jie buvo radikaliai priešingos polių kryptys, nes Marxas kovojo prie verslo išnaudotojus ir religiją, bet nekovojo prieš mokslą ir valstybę, kurią laikė naudingu valdymo instrumentu, kurį darbininkai turi užgrobti, kad įvestų savo „diktatūrą". Todėl komunizmas buvo priešiškas individualizmui ir laisvei, rėmėsi prievarta ir represijomis. O anarchistai kovojo prieš valstybę ir tuo jie buvo radikalesni už marksistus, nes pasisakė už savivaldą, kuri kuriasi anapus valstybės aparato. Ta savivalda buvo įsivaizduojama kaip kolektyvistinė arba individualistinė.
Pereinant prie sątvarologinio lygmens, galima išskirti visų šių „už" ir „anti" pagrindinį vektorių, kur A. Šliogeris propaguoja bežmogį patyrimą, F. Nietzsche'ė - valią viešpatauti, K. Marxas - darbą, M. Stirneris - laisvę, Jėzus iš Nazareto - tikėjimą, o D. Mockus - pažinimą, propaguojamą jo sukurtame filognozijos modelyje. Filognozijos tyrimo tikslas - išsiaiškinti koks vektorius yra centrinis šiuolaikinėje Vakarų civilizacijos formoje ir performuluoti jį tokiu principu, kad būtų atsižvelgiama į gyvybės poreikius, kuri turi būti saugoma tiek žmogaus, tiek ne žmogaus atžvilgiu. Šis principas buvo būdingas jau minėtiems dviems ašiniams filosofams, kurie griovė ideologinės ir socialinės priespaudos aparatą, trukdžiusį žmonijai vystytis ir žengti į priekį. A. Šliogeris siekė sugrąžinti filosofiją prie autentiškų žmogaus pamatų apmąstymo, kurioje būtų atskleistas visas civilizacinis šarlatanizmas, kalbinių kliedesių pasauliai ir orientavosi į senovės graikiško stiliaus vietinę politiką ir valdžią; pavyzdinė ekonomika jam buvo žemės ūkis, gyvulininkystė ir amatai. Vadinasi jis siekė įveikus technomokslą sugrįžti prie viduramžių gyvenimo stiliaus, suvokus, kad dirbtinis daiktas ir dirbtinis žodis tik kuria utopiją ir kultūrinį šiukšlyną galvoje, kuris iškreipia iš darnaus gyvenimo gamtoje, atsisakius besaikio naikinimo ir nihilizmo. Mokslo propaguojamą pažangą jis laikė išsigimimu, žmonijos iškrypimu iš gyvybės kelio, kuriame žmonija egzistuoja pusiausviru ir saikingu būdu, nekuriant perteklinio dirbtinio pasaulio, užtvindančio gamtą ir žmogaus protą beprasme žodine terpe, neleidžiančio susitikti su pačia realybe ir daiktais. Šis susitikimas yra autentiškas patyrimas, vadinamas filosofija, kurios sugrįžimo jis siekė savo kūryboje.
A. Šliogeriui antitezė yra D. Mockus, kuris „anti" yra vien tuo, kad užsiima metafizinės pažinimo teorijos kūrimu, kuri nors ir nereliginė, tačiau bando inkorporuoti anapusinės civilizacijos galimybę, kaip tikėtiną ezoterinę teoriją. Pagrindinis filognozijos orientyras yra nedaiktiškas substancialumas, galimai sudarantis sąmonės ir gyvybės pamatą, kurį siekiama materializuoti vidinėje žmogaus pasaulio ontologinėje hologramoje, kad būtų galima sutechninti, kuriant gelmines technologijas, vykdant maksimalią gnostinę sintezę. Tai radikalus nusisukimas nuo daiktų paviršiaus, laikant, kad šis yra tik sumavimo rezultatas, apimantis tik nedidelį įmanomą realybės informacijos kiekį, tad nerodo tikro anapusinio pasaulio vaizdo, o tik kokybiškai stilizuotą abstrakciją. Ši problema artikuliuojama kaip juodojo ir baltojo drakono civilizacijų konfliktas, kur drakonas yra transcendencijos simbolis, kuris gali turėti atvertą ir neatvertą formą. Transcendencija atveriama protu arba dvasine intuicija, tad šie vadinami drakono akimi, kurioje, vidinėje sumatoriaus dalyje, atsiveria vis didesnis kiekis anapusinės realybės, gaunant inversiją tarp mažosios ir didžiosios sievos, kur žmogiška sieva tampa anapusinės realybės pagrindu, vadinamu fundamentum II. Ši kosminė galia siekia sukurti dirbtinę technosferą, išplečiant savo valią į visą, begalinę visatą, iš dalies pratęsiant F. Nietzsche'ės iškeltą tikslą, bet atmetant jo antimetafiziką ir antiracionalumą. Žinoma, toks atmetimas jau yra antinyčė, tačiau inkorporuojant kai kuriuos jo filosofijos elementus, kitus paimant iš technomokslo plėtros ir teologinės metafizikos atvertų transcendentinių perspektyvų.
Kitas klausimas, kaip su filognozijos kuriama perspektyva susiję marksizmas ir anarchizmas? Technologijų plėtra ir monopolizavimas sutelkia turtus nedidelio žmonių skaičiaus rankose, tad atsiranda didelė nelygybė, priespauda ir net vergovė. Ypač šią priespaudą vykdo valstybės aparatas, kuris suaugęs su verslo oligarchijomis, ir taip pat naudojasi technologijų teikiama nauda bei gėrybėmis, per mokesčius monopolijoms. Taip technokapitalas ir technovaldžia tampa žmonių didžiausiais priešais, kurie pasisavina gyvybės vystymosi galimybes, programuoja liaudį būti paklusniais tarnais, nuskurdina ir uždaro baudžiavos kalėjime, kuriame vargstantys žmonės nesugeba pasipriešinti prieš organizacinį ir technologinį totalitarizmą. Dėl šios priežasties filognozijai ateityje reikia daugiau pasidomėti marksizmo kovos prieš stambų kapitalą patirtimi, ir anarchistų, kaip M. Stirneris, kova prieš valstybės aparato priespaudą, kuris augina parazituojančių ponų klanus, siekiančius pasisavinti žmonių gyvenimus, o iš turto klasės - jų sukurtas materialines gėrybes. Filognozija nėra radikalus sekimas šiais filosofais, bet tik naudingos patirties inkorporavimas į centrinę doktriną, kad laisvė ir nauda būtų skirstoma tolygiai, nebūtų nuskriaustų ir apgautų socialinių grupių.
Sveiko proto pergalė
Akivaizdžiausias žmogaus sąmonės bruožas yra jos dvivietiškumas, priklausantis nuo dviejų įstatymų į dvasią, esančią tikrąja jo savastimi. Interpretuojant ją kaip sumuojančią sietuvą, formuojančią žmogaus laisvės mastą realybėje, apibrėžiamas žmogaus įsigylinimas į tikrovę, padalinant pasaulį į atvertą ir užvertą dalį. Žmogus savo vidinėje oloje atveria save, savo žmogišką substanciją, turinčią fizinę ir psichinę dalį; taip pat priešpastato pasaulį, kuris yra aplink jį esantis priešingas polius. Šis dvivietiškumas - žmogus ir pasaulis - sudaro žmogaus vidinės erdvės branduolį, kuris turi moralinį pobūdį, iš kurio kyla visos kitos „dialektikos" formos. Šį principą galima apibrėžti kaip sąveiką tarp Manęs ir Kito, kuri reiškia, kad savo vidinėje oloje nesu vienas: yra mano norams ir valiai paklūstanti dalis ir nepaklūstanti, tarp kurių turiu surasti pusiausvyrą ir harmoniją. Jeigu tai nepavyksta, gyvenimas tampa sunkus ir nepakenčiamas. Tai galioja ne vien kalbant apie artimiausią aplinką, bet ir apie absoliučias realybes, kur yra absoliutus žmogus ir absoliutus pasaulis, esantis anapus žmogaus olos, nematomoje tikrovės dalyje. Tai reiškia, kad net jeigu netiki Dievu, paneigti šio sąmonės ir realybės dvilypumo - neįmanoma. Ateizmas rodo filosofinę poziciją, kuri reiškia žmogaus sudievinimą, priešingo polio oloje įniekinimą, kuriuo jis paverčiamas viskuo, absoliučia egzistencija. Jeigu tokiam žmogui iš priešingo poliaus kas nors ir trukdo realizuoti savo ambicijas, tai tik primityvi materija, kuri, net neįvaldyta dabar, numatoma kaip įvaldysima ateityje mokslo priemonėmis.
Aprašytas žmogaus principas, anksčiau vadintas uliumu, U + lumen, arba į vieną susietų, dvejų šviesų pasauliu, kuris turi sukurti santykį tarp to kas yra žmogus ir anapusinė tikrovė. Šis santykis apibrėžia gyvūnų rūšies veiklos mastą, apimantį tiek natūralias jo galias, tiek dirbtines, pasigaminamas savo protinių sugebėjimų priemonėmis. Seniai pastebėjau, jog šį žmogaus bruožą labai patogu vaizduoti Uroboro simboliu, kuris rodo žmogaus padėtį esinijoje, jo vidinėje oloje, kurią žymi Uroboro galva, kaip žmogiškos dalies ženklas ir uodega - kaip materialios tikrovės nuoroda. Kaip jau sakiau, šis mazgas patikslinamas išskiriant atveriančią substanciją, vadinamą sietuva ir atvertus įstatymus, kurie informaciją sumuoja iš žmogaus materialios gelmės ir tiesioginės jį supančios aplinkos. Žmogaus įstatymas yra vidinis uliumo polius, valdomas miego neuronų ir mano sistemoje vadinamas Platono saule; taip pat yra išorinis polius, valdomas akių mechanizmo ir vadinamas Aristotelio saule. Taip išryškinamas dviejų šviesų ir dviejų tamsų pasaulis, kuris žmogaus oloje atspindi absoliučias būsenas. Iš to, kas pasakyta matosi, kad žmogus kaip „vaizdinys" ir žmogus kaip vidinė „valia" yra pagrindiniai sątvaro sandai, įtaigiai aprašyti A. Schopenhauerio. Šie konceptai gali būti žiūrimi horizontaliai, kaip uliumo polių archetipai ir vertikaliai, kaip žmogaus metafizikos esmė.
Šis principas turi dvi formas: aprašomą juodojo drakono doktrinos, pagal kurią Uroboras neturi siekti išorinės realybės pilno inkorporavimo į vidinę žmogaus erčią, pažeidžiant sumavimo galimybių nustatytą ribą; ir propaguojamas baltojo drakono doktrinos, pagal kurią žmogus turi siekti holoplastinės realybės atskleidimo, kad suvoktų savo egzistencijos prasmę ir paimtų žmogaus likimą į savo rankas, sukurdamas jo norams tarnaujantį pasaulį. Šioje vietoje, prisimenant pradžioje aprašytą dvipolės sątvaro struktūros principą, matome, kad juodasis drakonas pripažįsta Kitą, nesudievina žmogaus realybės, siekia pusiausvyros ir konvergencijos; tuo tarpu baltasis drakonas paneigia šį sąmonės dualumą, paskelbęs kad jis savo vidinėje oloje yra viskas, kurio norams neturi trukdyti jokia išorinė realybė; o jeigu savo pasipriešinimu, tamsumu, neskaidrumu visgi nepaklūsta, tai ji turi būti įveikta pažinimo priemonėmis, žmogišką materiją vadinant technika, tai yra tą materiją, kuri pavergta proto. Tai pagrindinė žmogaus esmės problema, kuri šitaip įgyja moralinio klausimo pavidalą: koks santykis tarp žmogaus ir absoliučios realybės poliaus tinkamiausias, labiausiai etiškai pateisinamas. Viena vertus, jo prigimtis yra siekti begalybės, nepripažinti jokių ribų, savo olą laikant per daug ankštais namais, net jeigu jie skirti ribotam naudojimui, nes žmogaus gyvenimas trumpas, jo gyvybė mirtinga. Transhumanizmas siekia maksimalaus žmogaus išaukštinimo ir išauginimo, net jeigu tam reikės paaukoti didelį skaičių žmonių; antitranshumanizmas skelbia, kad toks žmonijos gyvybių švaistymas - nepateisinamas, technomanija yra beprotybė ir daug geriau laikytis natūralios pusiausvyros, nesiekiant pažinimu į save inkorporuoti priešingo poliaus, pradedant kurti vis labiau besiplečiančias pavergtos materijos salas, kol visa gamta pavirs pilnai užvaldyta ir žmogaus valiai paklūstančia technogamta.
Čia argumentai dalinasi į dvi kategorijas, kurių viena jau minėta - tai yra moraliniai argumentai, orientuoti į Kitą, į gyvybę ir materiją, kurios žudymas prieštarauja etiniams principams, todėl žmogus turi atsisakyti žiaurumo, palikdamas pasaulį ramybėje. Kitas argumentų tipas yra sveikas protas, kuris tvirtina, kad iš pradžių techninė pažanga gal ir atrodo įspūdingai, tačiau laikui bėgant ji atsisuka prieš žmogų tokiu pačiu grėsmingu pavidalu kaip ir prieš Kitą, ir šis kelias yra savižudiškas. Net jeigu ir norisi skinti vaisius nuo pažinimo medžio, reikia gerai pagalvoti kokios to galutinės pasekmės ir susilaikyti nuo technologijų beprotybės. Tačiau šią problemą ne taip paprasta įveikti ir tai yra amžinas klausimas užkoduotas pačioje žmogaus prigimtyje. Savo pirmaprade dalimi jis jau yra holoplastinėje metafizinėje realybėje ir užsiima metafizine veikla, kuri tampa vis įmantresnė, vis daugiau atveria galimybių protui, kuris, supratęs paslaptis, pradeda siekti atverti metafizinę gelmę iki pat jos galutinės formos. Tačiau kadangi žmogaus kūno galimybės ribotos ir jis sugeba įrankinti tik labai nedidelį materijos sluoksnį, reikia gaminti šio žmogaus natūralaus įrankiškumo technologinius pratęsimus. Taip pradeda suktis begalinis pažinimo ratas, kuriuo žmogus bando beprotiškai didinti savo galią, kad priverstų materiją paklusti savo valiai. Klausimas ką rinktis iškyla kiekvienoje naujoje kartoje, kuri turi pasirinkti, ar ji nori, atsisakę moralės ir sveiko proto, perkurti visą tikrovę į dirbtinę, ar jie tenkinsis tuo, kas duota žmogui aukštesnių jėgų, nesiekiant be galo plėsti žmogaus veiklos masto, naikinant nežmogišką gyvybę, pakeičiant ją žmogišku technogyvūnu.
„Dievo bažnyčios" pozicijoje reikalaujama puoselėti natūralią tvarką, kuo labiau apribojant dirbtinės realybės plėtrą, leidžiant tik tiek technologijų, kiek duoda atvertas žmogaus sąmonei daiktiškumas. Kadangi gyvenimas ribotas, jį aukoti ant pažangos aukuro - nepraktiškas pasirinkimas. Jeigu pasiaukojimo reikalauja valdžia prievarta - jai turėtume pasipriešinti. Taip pat, kaip jau sakiau, baltojo drakono civilizacija turi ribojantį moralinį argumentą, kuris tarp žmogaus ir absoliučios realybės reikalauja pozityvaus santykio, kuris būtų kuo mažiau nihilistinis ir nepusiausviras. Šioje vietoje didžiausia atsakomybė kyla ekonomikos modeliui, kuri užprogramuoti siekti begalinio augimo, vis labiau ją orientuojant į technosferos vystymą, kuri priešiška žmogiškai ir nežmogiškai gyvybei. Galiausiai mus nuo berotybės turėtų sulaikyti savisaugos instinktas ir sveikas protas, kuris rodo, kad pradėjęs naikinti kitą žmogus galiausiai pereina prie savinaikos, nes savimi užpildęs visą pasaulį techninis mąstymas, neišvengiamai atsisuka prieš žmogų, nes jį turi pakeisti, kad būtų pritaikytas šiam pasauliui, ir todėl, kad suvalgęs visą maistą išorėje, techninis mąstymas neišvengiamai atsisuka į vidų ir pradeda naikinti save. Vienoje iš galutinių šio proceso fazių, sukūręs geresnius už save išorėje, žmogus tampa technopasaulio vergu, prieš kurį suklumpa ant kelių kaip prieš naują dirbtinį dievą. Taip užverčiamas paskutinis žmonių civilizacijos istorijos puslapis.
Toks naujųjų technomagų slaptas planas žmonijai.
Drakono akies teorija
Šis skyrelis skirtas drakono akies temai, turinčiai būti viena pagrindinių, nes tai „vieta" žmogaus sąmonėje, kuri yra vystoma augant filognozijai. Kaip filognozija apibrėžiama bendriausiame modelyje paaiškinama įvedus skirtumo tarp mažosios ir didžiosios sievos principą, kuris lygties forma atrodo taip: x = DS - MS. Šis x yra nepažinta teritorija, kuri neįeina į sumavimo plotus ir atitinkamai yra „pažinimo meilės" objektas. Šią lygtį galima išreikšti skaičiais, kad atsiskleistų kiekybinės proporcijos ir būtų pademonstruota koks mažosios sievos mastas ir koks nepažintos realybės gylis. Atitinkamai DS yra 100 proc.; MS standartiškai žymiu kaip 10-20 proc.; ir, galiausiai, x gaunamas kaip 90-80 proc. Kadangi MS yra DS kūrinys, turime logiką DS [MS], kurioje DS = MS (+ x). Didžioji sieva sumatoriuje atsiveria kaip žmogus iš jo vidinės sumavimo erdvės ir kaip aplinkinis pasaulis, sudarantis veiklos areną ir aplinką. Pasaulis mažojoje sievoje pažįstamas iš išorės, kaip paviršinio objektiškumo atvertis, o žmogaus sumatai rodo realybės gelmę, kurioje pasirodo substanciškumas susijęs su gyvybės vidine esme. Gyvybės substancijos sumavimas iš vidinės jos esmės parodo, kad materija ne tokia, kokia ji pasirodo išoriniuose paviršiuose, bet turi vidinę kokybę, leidžiančią daryti prielaidą, kad realybė savo vidinėje šerdyje gyva ir psichinė. Kitaip sakant šios nuostatos rodo panvitalizmą ir panpsichizmą. Iš dalies tai gali būti iliuzija, nes vidinėje sumatoriaus erčioje sumuojama speciali substancijos vieta, kuri turi gyvos substancijos kokybę, tačiau ji apribota tik žmogaus masteliu, todėl iškreipia realybės prigimties vertinimą. Bet kokiu atveju, ši vidinė patirtis rodo, kad galima susieti materiją į tokius junginius, kuriuose ji įgyja gyvybinės ir psichinės substancijos pobūdį.
Kyla klausimas, kaip užpildomas informacija šis x, kuris filognozijoje pavirsta į drakono akį, žymimą DA. Kadangi mažoji sieva yra vidinė žmogaus ola, į kurią įtraukinėjama informacija, pirmiausiai reikia turėti priemonę, kuria ši informacija išreiškiama. Akivaizdu, kad ši priemonė yra kalba. Kadangi ji turi dvilypį pobūdį, išraiškos priemones ir referentus - iš žmogaus vidaus ateina ženklai, o iš išorės - informacija, kuri kalboje susijungia į vieną ir sukuria terpę, vadinamą žinojimo vieta. Tai ne bet koks padrikas informacijos žinojimas, bet išorinės realybės interpretacija, kaip ji pasirodo iš vidinės žmogaus erčios, kurios paviršiuose išnyra transcendentiniai objektai, kuriais pirmiausiai yra pats žmogus, o paskui - jo daiktiškoji aplinka. Ši vieta vadinama gnostine sinteze, kurios lygis priklauso nuo to, kiek išsivysčiusi didžiosios sievos interpretacija, kiek ji atverta ir pažinta daugiau negu minėti 10-20 proc. vidinės erčios. Mažojoje sievoje pagrindinis sumavimo principas dalyvaujantis gnostinėje sintezėje yra B sumatai, kurie generuoja ir apdoroja rišlio informaciją, esančią visa yra x erdve, žmogaus užpildoma su savo protinėmis projekcijomis. Taip pat, maginėje ir ritualinėje psichodelinėje būsenoje reikšmę įgyja C sumatai, kurie reikalingi suteikti suvokimui reikalingų kokybių, kurias būtų galima interpretuoti kaip ryšį su anapusinę realybę, kuriame atsiveria pasaulio gelmė, suteikianti išskirtinį žinojimą arba galią veikti pasaulio įvykius ir situacijas. Todėl žmonijos istorijos eigoje išskiriamos drakono akies formos, turinčios tokią struktūrą:
A. Įasmeninta transcendencija:
DA1 [MS-B-C-R] - maginis mitas;
DA2 [MS-B-C-R] - mitinė kosmologija;
DA3 [MS-B-C-R] - herojinis mitas;
B. Nuasmeninta transcendencija:
DA4 [MS-B-R] - ontologija;
DA5 [MS-B-R] - technologija;
DA6 [MS-B-R] - holoplastinė sintezė.
Matome, kad mažojoje sievoje išsiskiria du sugebėjimai, kurie „formulėje" žymimi B ir R, kuriuos paaiškinsiu plačiau. B tai sumatų kompleksas, kuris suvokiamas vidinio homunkulo galvos viduje, po kaukolės skliautu, arčiau prie kaktos ir akių. Tai nėra vientisa struktūra, kurią būtų galima vadinti mintimis ir mąstymu, nes ši galia - daug platesnė ir ją sudaro atminties sugebėjimas, racionalaus mąstymo pavidalai bei vaizduotės vaizdiniai. Taip pat ši vieta susijusi su pirmykštės kalbos struktūra, kuri prote veikia iki komunikacinės jos formos susijusios su gerkle ir burna. Grubiai tariant, tai idėjų ir konceptų terpė, iš kurios paskui turintys perkeliamas į komunikacinį srautą, kaip pasakojimas arba istorija. Šios galios paskirtis - vykdyti analizę ir sintezę, kurti teorijas, interpretacijas ir t. t. Toliau eina R darinys, kuris yra vadinamoji informacija, kurioje dėmenys ateina iš vidaus, iš proto arba kalbos srities, kuriose sukauptos ženklinimo priemonės ir iš išorinės srities, kurioje atveriamas pasaulis, sukuriantis pasakojimui turinį, išreiškiamą protinio ženklinimo metodais, įvedant į vidinę erčią vadinamąją gnostinę sintezę, esančią pasaulio interpretacija arba teorija, rodančią kaip žmogus supranta vidinėje olos dalyje atsiveriančią išorinę realybę. Prie to dar galima pridurti vadinamuosius C sumatus, reiškiančius būsenas, jausmus, emocijas, kurie įeina į rišlio kompoziciją kaip specifinė priemonė, reikalinga atverti realybės gelmę, užmegzti su ją ryšį, komunikuoti. Iš išorės tai teatrališki afektai, reikalingi sukurti psichologiniam įspūdžiui, paveikti ceremonijoje dalyvaujančius žiūrovus.
Šį minėtą x atverti daugiau priemonių vidinėje erčioje nėra, nes kiti sumatai ženklina žmogiškosios substancijos vidines būsenas, o išorinio sumavimo priemonė turi aiškiai įrėmintą vaizdavimo arsenalą, kuris natūraliais būdais neišplečiamas, o jeigu ir įmanomas papildomas vizualizavimas, tai jis arba techninis, arba haliucinacijos, kurios rodo regos analizatoriaus sutrikimą. Galimas ir kitoks D sumato išplėtimas, pridedant B priemonėmis sukurtus supratimo ir vizualizavimo priedėlius, kurie jau ateina iš giluminio mąstymo ir yra gelminės savasties kalbėjimas žmogui apie tai, kas matoma regimoje realybėje. Kiti sumatai yra A ir E, atitinkantys asmens tapatybės ir kūno psichofizinių pojūčių kompleksus, su kuriais išorė jau neatveriama, tai daugiau vidinių būsenų ir pojūčių ženklinimo sistema, kuri nesusijusi su realybės prigimtimi, o yra gyvybės „technologijos" parametrų vizualizavimas sumatoriuje, turintis tik individualią reikšmę. Mažojoje sievoje transcendentinio x atverčiai labiausiai pasitarnauja F sumavimo sistema, kuri susijusi su komunikacine kalbos forma, reikalinga suišorinti vidines transcendencijos interpretavimo formas ir suteikti joms išbaigtą teorinį modelį.
Anapus vidinės olos esantis pasaulis yra savotiškas priešingas polis, kuris yra didelėje nepusiausvyroje su vidiniu žmogiškumu, kuri išlyginama kuriant teorinius kosmoso modelius, turinčius paaiškinti, kas yra žmogus ir kas yra pasaulis, taip sukuriant civilizacinį psichovektorių, vadinamą drakono akimi, padedančia žmogui orientuotis būtyje, kurti sąveikos su ja formas. Šis priešingas polius suvokiamas kaip įasmenintas arba nuasmenintas, turint religinį arba bedievį santyki su pasauliu, nuo kurio priklauso koks moralinis požiūris į žmogaus pasaulio plėtrą, koks požiūris į materijos pavergimą, kuri gali būti suprantama kaip „niekieno nuosavybė" arba kaip Dievo pasaulis. Gali atrodyti, kad filognozijos tikslas - siekti maksimalaus drakono akies atsivėrimo, kurioje būtų matoma holoplastinė realybė. Tačiau klausimas, ar tai įmanoma paprastosios sievos priemonėmis, kuri turi ribotą anapusybės atverties arsenalą. Tai pirmiausiai yra bendroji sumavimo gaublė, kuri vadinama dvasine sietuva ir įvairios įstatymo formos, kurios įeina į pasaulio ir žmogaus substancijų introjekciją. Žmogaus ola apribota šiomis priemonėmis ir norint jas išplėsti, reikia naujos genetikos žmogaus arba technologinių sąmonės papildinių. Šiuo metu dominuoja DA5 [MS-B-R] struktūra, kuri būdinga mokslinei civilizacijai. Filognozija turi apimti visas drakono akies formas, ir būti peržengiančia į DA6 teorija, kurios išvystyto modelio koncepcija yra sątvarologijos uždavinys.
Drakono akies filognozijoje vystymąsi galima vadinti kompensacijos mechanizmu, išlyginančiu pusiausvyros stoką. Tačiau žmogui nepalanki nepusiausvyra ilgainiui virsta transcendencijai nepalankia nepusiausvyra, kuriai išlyginti reikalinga sąžininga priešingo poliaus žmogaus atžvilgiu interpretacija, kuri reikalinga tam, kad anapusybė nebūtų įniekinta be galo išaukštinant žmogų.
Pradinės mokyklos programa
Pagrindinė holoplastinės filognozijos formulė yra išreiškiama mažąją ir didžiąją sievą sujungiant 900 postulatų, kurie nustato visus įmanomus santykius tarp žmogaus olos ir transcendentinės realybės. Šie postulatai formuluojami jau pasiekus aukštesnį žinojimą, žinant kas yra žmogus ir pasaulis, tai yra ne vien spekuliatyviu būdu. Todėl tam, kad filognozas pasiektų šį lygį, reikia aukštesnės sąmonės, dvasinio šuolio į aukštesnę būtį, kurioje jo sąmonė išvysčiusi galutinę formą. Sutrumpintu greitraščiu tai turėtų atrodyti taip:
MS - 900P - DS
Akivaizdu, kad šioje struktūroje žiūrėti galima tiek iš išorės į vidų, tiek iš vidaus į išorę. Pastarasis variantas yra natūralus, nes žmogaus sąmonė yra apribota ola, kurioje aukštesnė realybė atsiveria susiaurintu būdu, daug dalių išimant, nerodant pagrindinio būties principo. Mano pasirinktas principas žiūrėti ne iš kairės į dešinę arba iš dešinės į kairę, bet atsiribojus, iš viršaus į apačių arba nuo savęs į priekį, taip kaip žiūrima į tekstą, nevedant žvilgsniu per eilutės seką, iš kokios nors krypties, žiūrint į centrą, balansuojant tarp mažosios ir didžiosios sievos. Tačiau kadangi 900 šimtai yra visa sistema, o aš nusprendžiau atskleisti tik vieną pakopą iš penkių, bus rodoma 180 postulatų, įeinančių į pradinės mokyklos programą. Tai yra:
MS - 180P - DS
Pradinė mokykla bus pateikta „Filognozijos pradmenyse", sudarytuose iš 18 tomų, iš kurių šiuo metu parašyta dvylika. Todėl norint suprasti kokie šie 180 postulatų, jų galima pabadyti ieškoti viešinamuose tomuose, kur kiekviename iš jų turi būti apie 10 postulatų vertės informacijos. Žinoma, jie nėra išdėstyti ir išaiškinti sisteminiu ir akivaizdžiu principu, tačiau sugebant sujungti aštuoniolika tomų į vieną visumą, į vieną modelį, ir pamatyti visus bendro modelio dėmenis, o paskui pažiūrėti, kaip nuosekliai jie visi atskleidžiami nuo pirmo iki aštuoniolikto tomo, galima suprasti koks yra pradinės mokyklos idėjinis turinys ir kokia jos konceptualinė logika.
Pirmas svarbus bruožas, kurį reikia suprasti, yra tas, kad pradinės mokyklos pagrindinė antitezė yra pasirinkimas tarp juodojo ir baltojo drakono poliaus, kurie atspindi dvi civilizacijos ir filognozijos galimybes, pastatytas arba ant Dievo, arba ant Žmogaus tvarkos. Juodojo drakono principo atstovas Lietuvoje yra A. Šliogeris, kurio sistema atitinkamai apima 90 postulatų; o baltąjį drakoną atstovauja D. Mockaus filognozija, kuri irgi apima 90 postulatų, esančių jau metafizinio pažinimo kryptyje. Gali kilti klausimas, koks tarp jų pagrindinis skirtumas, išreiškiamas struktūriniu / analitiniu būdu, filognozijai būdinga formule? Tai padaryti nesunku, ypač naudojant lygybės ženklą „=", kur A. Šliogerio filosofijoje didžioji sieva lygi mažajai sievai, o D. Mockaus filognozijoje didžioji sieva jai nelygi:
I. DS = MS (+x) - imanentinė x struktūra;
II. DS ≠ MS (+x) - transcendentinė x struktūra.
I. Pirmuoju atveju laikoma, kad žmogaus ontologinės hologramos kuriama vidinė ola yra visas pasaulis, anapus kurio nieko nėra. Tai reiškia, kad transcendencija yra ne išorinė be vidinė, olą dalinati į dvi dalis: objektų dalį ir žmogaus dalį, kurie vienas kito atžvilgiu yra išoriški, kažkas panašaus į „imanentinius transcendentus". Žmogus iš vidaus mato šią erdvę kaip vientisą visumą, tačiau jos priekinė ir galinė dalis - skirtingų kokybių ir žmogus atitinka čia-būseną, o pasaulio objektai - ten-būseną, kaip judėjimo arba siekimo tikslai, kurie žmogaus atžvilgiu yra transcendentiniai. Naudojant mano žymėjimus, kauzaliniai kūnai A. Šliogerio filosofijoje sutampa su akių kūnais, ir be šios tiesioginės empirinis koreliacijos, arba lygybės, manoma, jog nėra jokios kitos, transcendentinės realybės, kurioje būtų tikras pirmapradis daiktas, o akių sukuriama forma - tik šios pirmapradės realybės reprezentacija. Toks požiūris suabsoliutina vidinę fenomenologinę realybę, pilnai pašalina metafizinio anapus idėją, ir laiko, kad anapus ir šiapus pilnai sutampa ir susilieja empiriniame daiktiškume. Šio pasaulio technika, arba dirbtinis pasaulis, žymimas +x, visas yra imanentinis, nes gaminamas iš akivaizdžiai šiapus atsiveriančios medžiagos, todėl neturi jokios gelmės, jokio anapusinio priežastingumo, kuris visas laikomas empiriniu, turinčiu turėti aiškiai regimas, apčiuopiamas ir parodomas priežastis. Dirbtinio +x plėtra visa ribojama vidinės olos galimybių ir galiausiai technika pasiekia ribą, kurią įveikti įmanoma tik perėjus prie transcendentizmo hipotezės. Tačiau laikantis juodojo drakono nuostatos, kaip tai daro A. Šliogeris, toks perėjimas neįmanomas, nes manoma, kad net jeigu šis anapusinis pasaulis ir įsteigiamas vidinėje oloje, visos jo raiškos priemonės sutampa su imanentinėmis +x simbolikomis, kurios niekada negali tikru išsiveržimu išsiveržti anapus ir visada lieka tik pseudotranscendentų statuso.
II. Šiam požiūriui priešingas požiūris yra propaguojamas D. Mockaus, pagal kurį didžioji sieva nesutampa su mažąja sieva, bet yra daug daugiau negu susiaurinta ontologinė holograma, todėl tarp jų įsiterpia nežinomas +x, kuris yra jau ne imanentinis, o transcendentinis. Tai reiškia, kad kauzalinis kūnas nesutampa su akių kūnu, ir jie tarpusavyje susiję kaip tikras daiktas ir jo reprezentacija, kuriama sumatoriaus juslumo. Tai pasakytina pirmiausiai apie žmogų, kuris yra ne tai, kas atsiveria oloje, o tai, kas yra anapus jos, pirmapradėje realybėje. Vadinasi, D. Mockaus manymu, žmogus veikia holoplastinėje didžiosios sievos terpėje, o savo mažojoje sievoje tik reprezentuoja tai, kas vyksta anapus ir šis reprezentavimas kuriamas tik apribotu ir labai susiaurintu būdu, todėl kauzaliniai kūnai visada yra daug daugiau negu reprezentuoja sumatoriaus juslumas. Tai reiškia, kad vidinė žmogaus ola yra ne tikras pasaulis, ne tikra gyvybinė erdvė, o tik piešiamas holograminis paveiksliukas, kurio pagrindu jis savo pirmapradžiu kūnu kuria dirbtinę realybę jau anapusinėje terpėje, kuri yra technikos konstravimo vieta. Tačiau nepažinus realybės arba substancijos prigimties, sudėtingą techniką konstruoti neįmanoma, tad iš pradžių idėjos apsiriboja paprasto juslumo atveriama materija, iš kurios gaminami tik elementarūs įrankiai. O šiuolaikinės technologijos atsiranda tada, kai peržengiamas regimas pasaulis ir supratimas, žinojimas įsibrauna daug kartų toliau negu leidžia empirinis pažinimas. Aukštasis pilotažas prasideda tada, kai pirmapradžiais kūnais ir įrankiais žmogus įsigudrina kurti techniką iš nematomos substancijos, kurio +x peržengia akių vaizdą, ir dirbtinę realybę padaro transcendentine ne šiapusiniu, bet anapusiniu būdu. Šios teorijos pagrindu kuriama baltojo drakono civilizacija, kuri savo raigo teorijoje toli peržengia vidinės olos ribą ir žinojime pereina prie anapusinio pasaulio valdymo, net jo neturint empirinėje patirtyje.
Pradinėje mokykloje tai du kertiniai požiūriai, kuriuos, kaip jau sakiau, atstovauja A. Šliogeris ir D. Mockus. Šios mokyklos pagrindinis klausimas yra kokią civilizaciją turėtume rinktis, kaip suderinti šiuos du kraštutinius požiūrius, vadinamus imanentizmu ir transcendentizmu. Jie skiriasi vertinimu, ar visa ontologinė holograma yra vidus, ar vidus yra tik ta dalis, kuri reprezentuoja žmogų. A. Šliogeris laikosi požiūrio, kad anapus ontologinės hologramos neturi būti nieko ieškoma ir kad klepsidros struktūra, sudaryta iš Esmo ir Niekio yra visa realybė; o D. Mockus tiek objektinę, tiek subjektinę sąmonės dalį laiko vidine reprezentacija, anapus kurios yra tikra pirmapradė transcendencija, kurioje veikia žmogus anapusiniu būdu, tai yra žiūri sąmonėje, o kuria anapus; ir kiek čia aprėpia substancijų manipuliacijose, tiek sugeba konstruoti metafizines, anapusines technologijas, kurių principai atsiveria jau ne vizualiniu, bet racionaliu pavidalu. Šis požiūris išreiškiamas Uroboro priemone, kur galvinė jo dalis vadinama sątvaru, atitinkančiu klepsidrą A. Šliogerio filosofijoje.
Pradinės filognozijos mokyklos apibendrinime pateiksiu abu šiuos požiūrius, kur juodojo drakono 90 postulatų atspindės A. Šliogerio civilizacijos kryptį ir 90 baltojo drakono postulatų atitiks D. Mockaus civilizacijos kryptį. Juos sujungus gausis 180 pradinės filognozijos mokyklos postulatų, kurie užbaigs „Baltojo drakono civilizacijos" pirmą dalį.
Budizmo pamokos
Norint suprasti pagrindinę šio skyrelio mintį, reikia pakartoti mano propaguojamo žmogaus modelio bazines žinias. Žmogaus skiriamasis bruožas yra tas, kad jo būtis yra dualinė, padalinta į dvi pagrindines kryptis, kurias įprasta vadinti subjektu ir objektu. Šie žodžiai įprasti, gal kiek nuvalkioti ir atsibodę, tad juos galima pakeisti mano naujais terminais, kurie yra rodančioji ir rodomoji substancija. Tai ne tas pats kas yra subjektas, nes pirma žmogaus dalis atitinka dvasinę jo kryptį, kuri yra kaip koks ekranas, į kurį projektuojamos formos, ir vadinamas sumatų sietuva; o antra dalis yra ne tas pats kas objektas, greičiau tai įstatymas, skylantis į biologinį subjektą ir materialų objektą, kuris yra informacija, įstatyta į vidinę ir išorinę dvasios dalį. Tai reiškia, kad, mano manymu, žmogus yra sudarytas iš trijų dalių: dvasinės sumatų sietuvos ir iš subjekto bei objekto sumavimo, vadinamo įstatymu į dvasią. Gali kilti klausimas, kur yra tikra žmogaus vieta, ją įsivaizduojant siaura ir sukonkretinta prasme? Mano manymu, ji yra subjektiniai sumatai, kurie surenka asmens organų signalus; ar ta gelminė galia, kuri šiuos sumatus susieja į vieną visumą, ir padaro juos sąmoningais. Tai yra klausimas, ar žmogus yra įstatyta informacija, ar tą informacija suvokianti gaublė?
Kai kuriose religijose, pavyzdžiui, budizme laikoma, kad organinis žmogus - tik laikina forma, o nemirštanti jo dalis yra dvasinė, siejama su įspūdžius ir pojūčius susiejančia visuma, kuri pakyla virš subjekto ir objekto, stebi juos tarsi iš šalies. Kadangi priekinė ir galinė sąmonė yra atskiros egzistencijos sritys, žmogaus prigimtyje vyrauja dualumas, konfliktas, atskirtis ir norisi, kad šis skilimas išnyktų arba pakiltų į aukštesnį, vienovės lygmenį, kylantį iš dvasinės žmogaus savasties, kuri nepadalinta ir neduali. Tai tampa pagrindiniu religijos tikslu, išeiti iš žemiškos būsenos, atsikratyti gyvūninio žmogaus nelaisvės ir pasiekti dvasinės vienovės būseną, vadinamą nirvana. Ši būsena susijusi su ta trečiąja dalimi, kuri buvo pavadinta dvasine sietuva, budizme tapusia pagrindiniu žmogaus religinių praktikų orientyru. Ši virš subjekto ir objekto esanti stebėjimo perspektyva, siekia atsiriboti nuo žmogiškų, organinių subjekto jutimų ir įveikti materialaus pasaulio trauką, kuri žmogų pririša prie materialios išorės per priekinę sąmonę. Taip pasiekiamas nedualinis vienis, žmogaus Uroboras išyra, dvasinis subjektas tampa nepriklausomas nuo pasaulio iliuzijų ir pasiekia dvasinės ramybės būseną.
Prisimenant Uroboro modelį, naudojamą žmogaus sandaros aiškinimui, galvos lygmenyje jame galimos dvi tendencijos: maksimali sintezė, subjekto ir objekto suliejimas, viso pasaulio sukrovimas į žmogaus olos erčią; ir maksimali antitezė, kurioje subjektas ir objektas atskiriamas, žmogus pasineria į dvasinio subjekto autonominę ir nepriklausomą būseną, nori išvalyti visą materialaus žmogaus ir pasaulio žemąjį sluoksnį, kuris, pasak budizmo teorijos, sukuria tik kančią ir įklimpimą į dvasines iliuzijas. Tos iliuzijos natūraliai yra pasislinkusios arba į pasaulio kryptį ir yra prisirišimas prie išorinės realybės objektų, arba pasislinkusios prie biologinio subjekto ir sureikšmina savo subjektyvias formas, kurios yra aistros, troškimai, norai, tikslai siekiai, egoizmas, savanaudiškumas ir pan. Tačiau šios dvilypio įstatymo dalies atsisakius, išnyksta konfliktinis dualumas, nes beveik visada pasaulis žmogaus norams ir troškimams priešinasi, todėl žmogus verčiamas pakilti į sumatų sietuvos lygį, kuriame iš pradžių dar orientuojasi į materialų objektą, užima pasyvaus stebėtojo poziciją, tačiau ilgainiui nusisuka nuo šio pasaulio, atsisuka į save, pasineria į dvasią ir pradeda siekti pakylėtos būsenos, išsivaduojant iš šių žemųjų žmogaus olos formų.
Tai jau yra maksimali antitezė, kurioje žmogus išsilaisvina nuo išorės nelaisvės, atsisako visų dvasią ribojančių pančių, tampa dvasine būtybe. Kiek ši antitezės būsena įmanoma žmogui dar esant gyvam žino tik intensyvių dvasinių praktikų vykdytojai, o pasauliečiams, ypač gyvenimo pradžioje, toks atsiribojimas yra labai sunkus, nes prieštarauja žmogaus prigimčiai, kuri yra biologinė ir gyvūninė. Tačiau bėgant metams, senėjant žmogaus amžiui, šis prisirišimas prie išorės ir psichologinė priklausomybė - silpnėja, nes artėja gyvenimo pabaiga, visa tikrovė būna išragauta, todėl ne tokia įdomi, kaip jauname amžiuje. Tada sustiprėja susidomėjimas viršdualinės būsenos teikiamomis gėrybėmis, kaip galimybė sužinoti, kas laukia žmogaus po jo mirties, kai antitezinė būsena ateina natūraliai, nes materialioji dalis tampa negyvastinga, sietuvoje jos nelieka. Visi, kas domisi šiais klausimais, klausia, kas tada atsitinka žmogui, ar jis turi išliekančią dalį, kuri perkelia jį į aukštesnę realybę, kurioje nėra dualumo, nėra objekto ir subjekto suliejimo ir rodančioji substancija yra įkreipta tik į savo aukščiausio sąmoningumo būseną, kurios neteršia jokia išorinė realybė. Toks yra budizmo tikslas, šią „realybę" vadinant satori, kurioje iš sudvejinto sąmoningumo, pakylama į vienovinį sąmoningumą, neturintį išorinės informacijos sumavimo.
Remiantis tuo, kas buvo parodyta ankstesnėse knygose, ši būsena yra priešinga tai, kuri propaguojama filognozijoje, kurioje tikslas yra įtraukti kuo daugiau, o ne viską išstumti ir tapti vien tik sumuojančiu savimi. Tačiau kita vertus, ši galimybės pakilti į aukštesnio regėjimo pasaulį, taip pat įdomi, pirmiausiai reikalinga geriau pažinti dvasinę sietuvą, dvasinį subjektą, kurio transcendencija - tokia pat paslaptis kaip ir materiali transcendencija. Žinoma, filognozijoje budizmo praktikos buvo gana nedaug aptartos, daugiau buvo orientuojamasi į krikščionišką gnosticizmą, tačiau ateityje pabandysiu apmąstyti ir tą galimybę, kurią siūlo rytų religijos, viena kurių yra Indijoje atsiradęs ir vėliau Azijoje išplitęs budizmas. Tai nereiškia, kad ši pateikta interpretacija yra teisingas budizmo aiškinimas, tai daugiau budizmo interpretacija remiantis filognozijos sątvarologija.
Filognozijoje dvasinį subjektą atitinka Uroboro galva, kuri antitezėje su materija, simbolizuojama drakono uodegos, išsivaduoja iš įstatymo arba įmesties ir stebi grynąją atvertį, nukreiptą į save pačią arba tiksliau į dvasinę būseną, tikintis, kad tokiomis treniruotėmis galima išsivaduoti iš pasaulio prievartoje glūdinčios kančios, sudarančios biologinio žmogaus egzistencijos šerdį, nes ji reikalinga tam, kad jis judėtų, kovotų už išlikimą, o ne nurimtų ir išnyktų; kančia ir skausmas veikia kaip stimuliatorius, verčiantis gyvūną kabintis už gyvenimo, siekiant priešingos būsenos, kurioje būtų patenkinti visi poreikiai, nebūtų nepriteklių, stokos ir vargo. Šis siekis - stipriausias motyvatorius, pririšantis prie savo vidinių būsenų, biologinio subjekto ir pasaulio objektų, kurie yra poreikių tenkinimo priemonės. Iš dalies iš šio gyvūninio prado kyla ir filognozijos maksimalios sintezės siekis, manant, kad įgyvendinus šį tikslą, išsprendžiamos visos žmonijos problemos ir žmogus pasiekia absoliučią būseną. Tačiau filognozijoje žinomos ir aukštesnės pakopos, kuriose be gyvūninio subjekto išskiriamas ir dvasinis subjektas, kuris tik sieja, jungia, suvokia, sumuoja, kuria aukštesnę, nedualinę būseną, nieko neįtraukiant į vidų, nesisavinant, neužgrobiant išorinio pasaulio, nes yra sau pakankamas, savimi patenkintas, įveikęs konfliktiškumą ir pasiekęs tobulos laimės būvį. Budizme ji vadinama nirvana, išvaduojanti žmogų ne tik šioje realybėje, bet ir iš inkarnacijų rato, kuriame neišsivadavusi būtybė priversta vis iš naujo atgimti šioje dualumo ir kančios egzistencijoje, kol pasiekia tiesą, nušvintą ir pakylą į negyvūninę būtį.
Kaip jau sakiau, tai Urobore ne sintezės, bet antitezės kryptis, kuri priešinga filognozijoje siūlomai krypčiai, tačiau vis tiek turėtų būti žinoma. Pirmiausiai siekiant pažinti save, giliąją savasties sandarą, nuo kurios išvystymo priklausi aukštesnio pažinimo galimybės, kurių siekiama mano doktrinoje.
Tryliktas tomas artėja prie pabaigos, ir jis, kaip ir kiti, turės dvi versijas: popierinę knygą ir elektroninį .pdf failą. Knyga jau užregistruota, gauti ISBN kodai, tad kelių mėnesių bėgyje atsidrus ibiblioteka.lt kataloge arba lulu.com knygyne.
D. Mockus. Filognozijos pradmenys: Dievo bažnyčia. 13 tomas. 2024 -- ISBN 978-609-08-0431-5
(spausdinta)
D. Mockus. Filognozijos pradmenys: Dievo bažnyčia. 13 tomas. 2024 -- ISBN 978-609-08-0432-2
(elektroninė)
Tai bus vienintelė šių metų knyga.
Kur veda anticivilizacija?
„Dievo bažnyčios" tomui priartėjus prie pabaigos, dar liko kelios temos, kurias reikėtų apžvelgti šios knygos kontekstuose. Viena iš tokių temų yra A. Šliogerio monografijoje „Alfa ir Omega" (1999), parodyta struktūra, koreliuojanti su pagrindine filognozijos formule, išreiškiančia baltojo drakono pasaulėžiūros esmę. A. Šliogeris formulės formato nenaudojo, tačiau tam, kad jo idėjos minėtoje knygoje būtų priartintos prie mano naudojamo stiliaus, galima jas perrašyti. Jis neturėjo ir sątvaro bei mažosios / didžiosios sievos terminų, tačiau vertinant formulę tuščiuoju, poziciniu būdu - jų vietos sutampa. Taigi struktūros tokios:
MS (1) - R - T - DS (999) - D. Mockus
Niekis - egolatrija - Utopinis ekranas - fiziolatrija - Esmas - A. Šliogeris
Matome, kad abi struktūros turi išorinius ir vidinius dėmenis, kuriuose išoriniai yra universalūs, trascendentiniai pradai, būdingi visiems žmonėms ir kylantys iš žmogaus giliosios sandaros, kuri nesukuriama. Vidinė dalis atsiranda iš gnostinės ir techninės sintezės, pagal mano teoriją arba iš Esmo simuliavimo, Niekio falsifikavimo ir Utopinio falsimuliavimo, pagal A. Šliogerio aiškinimą. Tiek vienu, tiek kitu atveju, ši vidinė dalis yra informacinė, veikianti kalbos / mąstymo terpėje ir priklauso nuo to, kokio stiliaus yra civilizacija: maginė, mitinė, religinė ir pan. Todėl lyginant šias žmogaus sątvaro / klepsidros versijas, galime pabandyti įvertinti, koks požiūris į civilizaciją filognozijoje ir A. Šliogerio filosofijoje.
Filognozijoje civilizaciją atitinka R - T struktūra, klasifikuojama į „magijos laipsnius", nuo kurios priklauso koks tikrovės įvaldymo lygis, kiek žmogus įsisavinęs realybės anapus savo sumatoriaus, kuriant metafizinius daiktus arba magines technologijas. Baltojo drakono civilizacijoje siekiama, kad šie metafiziniai daiktai būtų maksimalaus išvystymo, leidžiančio žmonijai siekti galaktinio mastelio, kuris būtų aukščiausias žmonijos pasiekimas. Vadinasi, filognozijoje civilizacija nelaikoma blogio įsikūnijimu, kažkuo niekingu ir žemu, ko reikėtų atsisakyti. Priešingai teigia A. Šliogeris, tvirtinantis, kad civilizacija yra utopinis falsimuliakras, kuris ne „pažįsta" realybę, bet žmogų atskiria nuo daiktiškos vietovės, sąmonę įveda į „visur ir niekur" būseną, kuriančią išsigimusį žmogiškumą, nes loginiuose ir techniniuose gyvenimo palengvinimuose arba patobulinimuose žmogus praranda tikrovės patirtį, tapdamas nieko vertu utopiniu hominidu, kuris kaip žmonija gigantiškais masteliais naikina tikrovę, paversdama ją civilizaciniu falsimuliakru „koše". Kitaip sakant, filognozijoje apie civilizaciją kalbama pozityviai, o A. Šliogerio filosofijoje vyrauja anticivilizacinės nuostatos, bandant iš civilizacinio „šiukšlyno" išgryninti tikrą, autentišką žmogų, tai laikant pagrindiniu pirmapradės filosofijos uždaviniu.
Imant kraštinius formulės narius, A. Šliogerio struktūroje turime Niekį-Esmą, kurie yra universali sątvaro dalis, stebima tik fenomenologiškai, tematizuojant vidinės žmogaus olos struktūrą, kuriant metafizinę žmogaus sampratą. Ši struktūra, ją tematizavus, įtraukiama į filosofinio mąstymo akiratį, kaip tai darė I. Kantas, G. Hegelis, E. Husserlis, M. Heideggeris, A. Šliogeris, D. Mockus, sukuriant filosofijai tarsi koordinačių sistemą, kurioje brėžiama filosofinės idėjos trajektorija, parodoma orientacija į vieną arba kitą kryptį. Pavyzdžiui, A. Šliogerio kryptis buvo į esmišką sątvaro elementą, kuriame atsiskleidžia juslinis daiktiškumas, neįžmoginta gamta, esanti žmogaus sąmonės ir mąstymo pamatine realybe. Aš šį principą realizuoju kiek kitaip, artikuliuodamas keturias galimas filognozijas, kurios išvedamos iš tokių koordinačių: baltasis-juodasis drakonas ir racionalusis-ezoterinis mąstymas. Kiekviena kryptis logiškai išvedama iš autorinės sątvaro struktūros, kuri yra ta dirva, iš kurios išauga filosofinė pasaulėžiūra, dėl kurios kovoja filosofas, atiduodamas šiai kovai visą savo gyvenimą. Ši tematizuota ir artikuliuota sątvarologija, kitaip sakant, sukuria pamatą civilizacijai, kuri jau yra centrinėje formulės dalyje, kaip sukaupta informacija apie save ir pasaulį, kurią įforminus kultūriškai, ji tampa bendruomenės gyvenimo būdu. Šią informacinę dalį gali būti siekiama auginti, kaip baltojo drakono civilizacijoje ir gali būti siekiama sugriauti, kaip siekiama A. Šliogerio filosofijoje, paskelbusio ją falsimuliakru, kažkuo niekingu ir niekintinu, kas turi būti išimta iš filosofinės sąmonės, norint sugrįžti prie pirmapradžio žmogiškumo. Imant sątvaro variantą, kuriame jis padalintas į žmogaus ir nežmogaus dalį, viskas, kas kyla iš žmogaus, Niekis - egolatrija - Utopija, yra blogis, o viskas, kas kyla iš nežmogaus, Esmas - fiziolatrija, yra gėris. Todėl žmogus turi būti ribojamas, statomas į saiko rėmus, o nežmogus - skatinamas ir puoselėjamas, leidžiant nežmogiškumui klestėti ir laisvai vystytis. Pusiausvyros pažeidimas žmogaus ir žmogiškumo naudai - didžiausia katastrofa, nes nuniokojama planeta, pakertamas pagrindas, ant kurio stovi gyvybė. Todėl pažinimas ir tiesa A. Šliogerio filosofijoje nustoja būti vertybe, propaguojant nežinojimo prezumpcijos poziciją.
Tuo tarpu filognozijoje laikomasi priešingos pozicijos, kurioje žmogaus dalis sątvare nelaikoma bloga ir iš viso ši struktūra nevertinama moraliniu arba utilitariniu vertinimu. Paprasčiausiai jis tiriamas toks koks yra laikant, kad jis atsirado / buvo sukurtas ne blogiui ir kad realybės anapus olos pažinimas - nebūtinai pražūtingas planetai. Civilizacijos vystymasis reikalingas tam, kad fiksuota sątvaro informacija būtų paversta į judrią, komunikacinę informaciją, kurios tikslas, jos neribotas kaupimas ir platinimas visose žmonių bendruomenėse, kad jie galėtų pasinaudoti naujais atradimais ir išradimais, pakeltų savo išsivystymo lygį į aukštesnį. Tai neraiškia, kad vystymasis turi būti tik kiekybinis, iš naujo perrašinėjant tą pačią informaciją ir nepajudant savo žinojime nė kiek į gelmę arba transplanetinę išorę. Filognozijoje informacija kaupiama gerinant jos kokybę ir aprėpiamos realybės mastą, kurios tikslas plėsti žmonių veiklos areną, planetą paversti kosmine. Tai būtų augantys, o ne mažėjantys ir nykstantys R - T dėmenys, kuriuose žinojimas neturi būti žlugdomas. Civilizacija yra gyvenimo palengvinimo priemonė, kuri davusi žmogui į rankas tokias galimybes, jas konvertuoja į veiklos mastą, kuris technologinėje žmonijoje yra daug didesnis negu laukinėje. Grįžimo atgal idėja - nelaikoma realistine galimybe, nes vystymosi vektorius juda palengvinimo, o ne pasunkinimo kryptimi. Užtenka pagalvoti, kas atsitiktų atsisakius elektros, transporto, telefonų ir kompiuterių: norint elektriniu traukiniu nuvažiuoti iš Kauno į Vilnių užteka 50 minučių; kas atsitiktų jeigu reikėtų eiti pėsčiomis - žmonių judrumo mastas gerokai smuktų, o atitinkamai ir gyvenimo galimybės.
Dėl šios priežasties, A. Šliogerio siūlomas civilizacijos atsisakymas - sunkiai įsivaizduojamas realiame pasaulyje. Tai gali būti įmanoma tik kaip individualus eksperimentas, tačiau jokiu būdų ne visuotinė pozicija, kurioje būtų nuspręsta išcivilizacinti visą žmoniją. Galima spėti, kad šis eksperimentas A. Šliogeriui atrodė įdomus tik kaip priemonė sukurti filosofinę būseną, vadinasi tinkama tik rinktiniams žmonėms, kurie norėjo pamatyti autentišką pasaulį ir pirmapradį žmogiškumą, tačiau jeigu visuotinai toks judėjimas neracionalus, kyla klausimas - koks tokios filosofijos tikslas? Geriausiu atveju ji reikalinga sau ir panašiems į save, nusprendusiems išsiimti iš civilizacijos technosferos ir prisiminti senovines gyvenimo ir veiklos formas. Dauguma žmonių žino, kad jie falsimuliakro ir utopijų neatsisakys; jau vien dėl to, kad priešingas gyvenimo būdas, egzistavęs senovėje daugeliu atžvilgiu ne toks, kokį bando pavaizduoti A. Šliogeris, nes humanizmas, geraširdiškumas, moralė yra daugiau šių laikų bruožas, negu senų - gyvenant laukiniame pasaulyje, kuriame nėra nei techninių, nei protinių palengvinimų, nėra švietimo sistemos, mokančios žmones būti racionaliais, todėl gyvenimas daug žiauresnis, šiurkštesnis: visas laikas skiriamas išgyvenimui, kovai už būvį, kurioje nėra kultūros, grožio ir gėrio, tik žvėriški instinktai. Todėl aptariamo filosofo metode, Esmas gal ir būtų išlaisvintas nuo niokojimo, tačiau kultūriškai neišvystytas žmogus vargu ar turėtų norimas, ar įsivaizduojamas, formas, tokias pat pozityvias, kaip išžmogintas ir estetiškai suvokiamas Esmas.
Ezoterinė filognozija
Galima sakyti, kad daugumai žmonių filosofo kelias gyvenime prasideda nuo klausimų, kas aš esu ir kokia mano gyvenimo prasmė? Klausimai keliami nežinant atsakymo, savo prote turint neapibrėžtumo būseną, kurią išsklaidyti turėtų atsakymas, nuėjus visą apmąstymų ir tyrinėjimų kelią ir praskleidus paslapties šydą. Iš pradžių atsakymo ieškoma artimame pasaulyje, savo viduje, tačiau jo čia neradus arba radus tik dalinius, nepatenkinamus atsakymus, iš savo vidaus žvilgsnis nukreipiamas į išorę. Kadangi žmogus yra tik nedidelė visatos dalelė, jos prasmė, tariama, priklauso nuo visumos prasmės. Kas ta visuma yra - suprantama: tai visa visata, kosmosas, kurio būties prasmė lemia žmogaus gyvenimo prasmę. Dėl šios priežasties, ieškant atsakymo į klausimą, kas yra žmogus ir kokis jo gyvenimo tikslas, prieinamas visumos, arba kosmoso, problemos lygmuo. Filosofijai pradėjus kelti tokio lygio klausimus prasideda kosmologijos arba teologijos era, priklausomai nuo to, ar kosmosas suprantamas kaip materiali sistema, ar kaip dvasinė esybė. Pavyzdžiui, krikščionybė kosmosą supranta kaip Dievo karalystę, esančią realiu anapusiniu tikrovės dėmeniu; o mokslas - kaip materijos sankaupą, kuri veikia pagal „gamtos dėsnius" ir neturi savo laisvos valios kreipti visatos evoliuciją norima kryptimi. Filognozijoje, žinoma, turėsiu atsiriboti nuo religijos ir mokslo, nes tyrimą darau nepriklausomai nuo šių paradigmų, eidamas savarankišku keliu.
Turėtų būti akivaizdu, kad galiausiai žmogaus esmė ir prasmė yra kosminio lygmens problema, kuri neišsprendžiama neišsiaiškinus, kas yra šis pasaulis, kuriame gyvename. Kadangi žmogus į šią realybę žiūri tik iš savo olos vidaus, kaip į ribotą, sumatoriumi sukurtą objektą ir subjektą, jos esmė atveriama tik labai sekliu būdu, įpaveikslinta ir įtikslinta pagal žmogaus proto principus. Žiūrint į kosmosą per šios vidinės erdvės objektyvųjį žiūroną, jis suvokiamas kaip betikslis ir beprasmis tapsmas, kuris niekur nejuda, nieko nesiekia, nieko nekuria ir nevykdo jokių užduočių - tik būva natūraliu, bežmogiu būdu. Pasižiūrėjus į realybę per proto prizmę, tapsmo paveikslui primetama prasmė, tikslai, užduotys, siužetai ir istorijos - taip atsiranda mitologija, kuri priekinėje sąmonėje atsiveriantį kosminį vaizdą sužmogina. Filosofijos istorijoje buvo dviejų krypčių kosmologijos arba gamtos filosofijos: viena valdoma žmogaus protu sukonstruotos teleologijos; o kita - bežmogė, beprasmė ir laisva materijos sankaupa, kurioje nėra istorinių įvykių, o tik dėsnių valdomi, judantys masių centrai. Teologinėje kosmologijoje laikoma, kad kosmosas paklūsta Dievo valiai ir kad žmogaus egzistencijos prasmė priklauso nuo Jo sukurto „plano", individualaus kiekvienam žmogui. Šioje gnostinėje sintezėje, kurioje R formuojamas iš MS formų ir prasmių bei DS materialios gamtos pavidalų, didelė žmogiškos dalies įtaka, kuri kosmosą paverčia žmogaus proto idėjas atitinkančia terpe, kuri ne tiek atveriama, kiek sumąstoma mintyse. Mokslas remiasi priešinga pozicija, kurioje dominuoja DS materiali dalis, sujungiama su išžmogintu protu, turinčiu tik geometriją bei algebrines struktūras, bet neturinčiu psichologinio arba socialinio dėmens žmogaus arba visos žmonijos atžvilgiu.
Bandydamas atskleisti šią paslaptį iš filognozijos perspektyvos, turėsiu atsiriboti nuo tokių tiesmukų struktūros MS - R - DS interpretacijų, nes baltojo drakono ezoterinė filognozija turi turėti originalią kosmologiją, pamatytą dievišku žvilgsniu, atveriant metafizinę realybės gelmę, kurioje ieškoma atsakymų apeinant žmogiško sumatoriaus dvilypę sandarą, kur viena kosmosą sužmogina, o kita - paverčia prasmės neturinčiu absurdu, kuriame žmogui nėra aukštesnio už gamtinio padaro gyvenimo, turinčio ne tik išgyventi ir prasitęsti, bet ir vykdyti „istorinę" misiją, arba, kitaip sakant, turinčio mitologijos apibrėžtą kosminį likimą. Tam reikia atsakyti į klausimus, kas yra gyvybė, kaip ji atsiranda ir kokia jos paskirtis bei tikslas, žiūrint iš anapusinės pasaulio visumos, apimančios visatos mastelius. Iš sumatoriaus vidaus ši kryptis yra vadinamojo „dangaus", kuris visais laikais buvo laikomas žmonėms nepasiekiama dievų buveine, kurios tikra prasmė buvo suprasta tik astronomijos dėka, tikrą kosminės erdvės mastą suvokusios tik 20 šimtmetyje. Ši erdvė, žiūrint iš sumatoriaus apribotos realybės, buvo suprasta kaip žvaigždžių, planetų ir jų sankaupų visata, kurioje, kiekviename jos taške, - valdo tie patys materijos dėsniai, vadinasi - kas suprasta ir įvaldyta čia, Žemėje, viskas galioja tolimoje visatoje, nes ji tolygi ir dėsniai visur veikia vienodai. Tai reiškia, kad pažinimas turi plėstis ne tiek ekstensyviai, nes „ten", toliuose nieko naujo nėra, bet į gylį, kuriame glūdi atsakymai į visus klausimus. O tam reikia įveikti sumatoriaus apribojimus, pamatyti daugiau substancijų ir tai, kokia jų tikroji prigimtis. Tik tada bus įmanoma atsakyti į klausimus, kas yra gyvybė ir kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė.
Filognozijai pasiekus aukštą lygį, šis žvilgsnis iš dieviškos visumos yra vienas iš pagrindinių žmogaus prasmės aiškinimo priemonių, kuris, dar neturint tikro vaizdo, rodomas kaip mitologinė žmogaus gyvenimo interpretacija. Vėliau ši mitologija pavirsta tikrove, kurioje žmogus ne tik fantazuoja, bet ir sugeba iš tikro aiškinti visatinio mastelio substancijų principus, nepasiduodant primityvioms sątvaro iliuzijoms, kurios ateina arba iš priekinės, arba iš galinės sąmonės pertekliaus. Sugebėjus peržengti žmogaus olos formas ir atvėrus anapus jos esančią metafizinę gelmę, šis proveržis pereina į visus kosminės erdvės tolius, o tai reiškia, kad vietinis proveržis į gelmę konvertuojasi į tiek ekstensyvios erdvės, kiek yra visoje visatoje. Šis metodas gali būti vienu iš būdų, kaip pažinti visumą nekeliaujant begalinėmis visatos erdvėmis, nes materija visur tokia pati. Kitaip sakant, norint atskleisti tikrovės paslaptis - niekur nereikia keliauti, nes jas galima rasti čia, Žemėje. Tačiau tam reikia vystyti metafizinę regą, kuri sugeba išsivaduoti iš Platono olos apribojimų ir paimti tikrovės daugiau, negu leidžia materialus žmogaus kūnas. Tereikia surasti pusiausvyra tarp religinio ir mokslinio realybės aiškinimo metodo, kurie skiriasi tuo, kad vienas arčiau žmogaus mentalinių formų, o kitas - išorinio pasaulio bežmogės, iškalbintos gamtos. Tai galima pavaizduoti tokiu būdu:
[MS - R] - DS - religija;
MS - [R - DS] - mokslas.
Žmogus kaip pasaulio valdovas, kuriantis jo aiškinimo modelius, esančius valios viešpatauti projekcijomis, buvo F. Nietzsche'ės principas, išreiškiamas posakiu „žmogiška, pernelyg žmogiška". Juo filosofas bandė pasikasti po visų kosmologijų pamatais, ypač krikščionybės, ir rodė, kad visur surandamas žmogus, jo valia viešpatauti, norinti nustatyti vertinimus pagal savo galios poreikius ir mastelį. Kaip atsvarą tam jis aiškino, jog egzistuoja „pasaulis be žmogaus", valdomas tapsmo nekaltybės, neturintis jokio tikslo ir prasmės. Tačiau civilizacija tokioje būsenoje ilgai ištverti negali dėl tuštumos ir nihilizmo siaubo, todėl žmogus pradeda kurti naujas „kosmologines vertybes", kad šią tuštumą užpildytų tikėjimo pilnatve. Antras principas buvo A. Šliogerio, siejusio civilizacijos teoriją su objektyviąja kryptimi, siekiant kuo labiau apriboti žmogų, nes jis atitrūkęs nuo natūralių savo egzistencijos pagrindų, pradeda trokšti begalybės, o tam reikia sunaikinti visas tiesiogiai patiriamas vietoves, iškeičiamas į begalines, nuo čia-dabar konkretybės nutolusias, kosmologines utopijas. Taip prarandami orientyrai, saiko intuicija, ir vietinės erdvės pradeda nykti lėtu nykimu, jas pakeičiant dirbtine iliuzija. Taip gamtos ir kosmoso samprata apvaloma nuo žmogiško mąstymo apnašų, atveriamas tikras daiktiškumas, kuriame filosofas susitinka su nesužmoginta realybe. Akivaizdu, kad A. Šliogeriui, būdingas empirizmas, skepticizmas, materializmas artimas mokslo perspektyvai, kuris irgi stengiasi pasaulio vaizdą apvalyti nuo kliedinčio žmogaus, kad gautų tikrą ir objektyvų mokslą.
Koks rišlio principas turi būti filognozijoje - dar reikės apmąstyti, nes tam netinka nei šliogeriškas, nei nyčiškas variantas. Norint surasti unikalų filognozijos kelią, privalomas didesnis MS ir DS suartėjimas, kuriame sankirtoje D / X būtų paimama daugiau anapusinės realybės. Tai yra viena iš perspektyvų, nors mažojoje sievoje visi sievos kampai ateina iš „D" arba transcendencijos įstatymo: MS - D/X - DS. Kurioje vietoje vykdomas proveržis - priklauso nuo konkretaus atvejo. Tik išsprendus šiuos klausimus įmanoma suformuluoti ezoterinę baltojo drakono filognoziją, kurioje būtų atskleista kokia žmogaus ir gyvybės vieta kosminėje visumoje.
Begalybės vartai
Tai, kad savo vidiniame pasaulyje kiekvienas žmogus yra vienintelis tikras suprato dar M. Stirner'is (1806 - 1856) savo veikale „Vienintelis ir jo nuosavybė" (1844). Šis principas filognozijoje yra bazinis, aiškinant, kad kiekvienas žmogus yra atskira nuo kitų „ola", kurioje jis save suvokia kaip savo pasaulio centrą, o kiti pasirodo tik kaip periferiniai objektai, jau iš savo „gelmių" reiškiantys norus ir pretenzijas. Šis pasaulis vadinamas sątvaru, kurio vidinių ir išorinių struktūrų apmąstymas yra filosofijos, mokslo bei filognozijos uždavinys. Sątvaras dalinamas į dvi dalis, viena kurių yra žmogus, o kita - nežmogiškas pasaulis. Naudojant kaip pagrindą individualią egzistenciją, o ne abstraktų žmogų, šios dalys pavirsta į konkretaus asmens, pavyzdžiui mockuvos sritį, ir konkrečios vietovės arba šalies sritį, pavyzdžiui, Lietuvos. Tai sątvaras, suformuotas kultūrinės ir nekultūrinės aplinkos, naudojant kalbines formas ir pavadinimus, susijusius su konkrečia vietove, epocha, visuomenės santvarka ir pan.
Todėl kiekvienas žmogus savo oloje gyvenimo kelionę pradeda nuo informacinių sluoksnių, suformuojančių vidinę konvergenciją arba divergenciją, priklausomai nuo to, koks santykis tarp vidinės bei išorinės olos dalies. Šis santykis aiškinamas 9 vartų doktrinos priemonėmis (9VD), kur vartai yra ta pusiausvyros sritis, kurioje išorė susilieja su vidumi ir kurią peržengus patenkama iš vidaus į išorę arba iš išorės į vidų. Šis peržengimas įgauna tam tikrą charakterį bei formą, reikalingą sukurti tinkamam santykiui su išore, tai yra su „Lietuva", „lietuviais", jeigu 9VD taikoma Lietuvoje. Šios doktrinos tikslas, įveikti šiuos paviršutiniškus ir seklius sątvaro pavidalus, kurie yra ne tavo asmeninė „kūryba", bet invazija iš išorės, įsitvirtinanti viduje tarsi koks svetimkūnis ir formuojanti tavo kaip „lietuvio" santykį su „Lietuva". Pasiekus šį tikslą atsiduriama pirmapradėje olos struktūroje, kurią vadinu šviesos arka, kuri, nuvalyta nuo visų ją neteisingai perdirbančių kultūrinių formų, leidžia sugrįžti prie autentiško savęs, tapti filosofu, o paskui ir filognozu.
Kadangi filognozija kuriama mano egzistencijos kontekste, turi būti atsižvelgiama į mano asmeninę 9 vartų doktrinos variaciją, kuri tiesiogiai siejasi su mano gyvenimo formomis. Ši sistema padalinta į tris dalis, po 3 vartus kiekvienoje, kur viena dalis sudaro 33 gyvenimo metus. Pirmi 33 metai yra įtakojami mockuvos ir Lietuvos formavimosi, kurioje turi būti praeiti tokie vartai:
1. Individualumo.
2. Nesekimo.
3. Bendravimo.
Šie vartai reikalingi vidinės, subjektyvios sątvaro dalies suformavimui, savo Aš atradimui, tapatybių išsivystymui, kuriame žmogus „tampa tuo, kuo yra" pagal savo paveldėtą prigimtį. Šis laikotarpis reikalingas charakterio atsiradimui, kuris būtų pusiausvyras, subalansuotas, tvirtas, žinantis kas jis yra, ko siekia ir ryžtingai kovojantis dėl pasirinkto gyvenimo kelio. Svarbūs yra bendravimo vartai, kurie rodo tarpinę padėtį tarp tarnavimo ir viešpatavimo, atsisakius savo Aš, Valios, arba Ambicijos pagrindu kurti piramidę, po savimi pakišinėjant žmones ir pasaulį, siekiant tapti jo užkariautoju. Šis laikotarpis vis dar yra mockuvos-Lietuvos laikotarpis, kuriame verčiama dalyvauti visuomenėje, kuri žiūrima per suformuotos kalbinės / tautinės tapatybės akinius.
Antras 33 metų etapas taip pat gyvenamas mockuvoje-Lietuvoje, tačiau vis labiau peraugant šį pasaulį, nes protas susiformuoja tiek, kad šios asmeninės, tautinės formos tampa per ankštos dvasiniam vystymuisi, tad šio laikotarpio tikslas - iš šios personos išsivaduoti. Tai daroma per tokius vartus:
4. Karo.
5. Transcendavimo.
6. Kelio davimo.
Šis etapas trunka iki 66 metų amžiaus ir jo tikslas - pasiekti autentišką, pirmapradį žmogų, vadinamą šviesos arka, praradus savo asmeninę mockuvos tapatybę ir pamačius pasaulio dalį ne kaip „Lietuvą", bet kaip pirmykštę tikrovę, kurioje nėra žmogaus, kalbos ir jo sukurtų kultūrinių / civilizacinių formų. Tik taip pasaulis suvokiamas kaip tai, kas jis yra iš tikro, prarandamos visos neurolingvistinio programavimo formos, žiūrima į realybę iš dvasinių gelmių, kurioje atsiveria grynas, nuogas sątvaras, pirmapradė Platono ola, kurioje matai, jog esi vienintelis akistatoje su transcendentine realybe, kurios gelmėje glūdi tavo egzistencijos paslaptis, esanti anapus civilizacinių formų, sukurtų žmogaus. Kadangi „Lietuva" pretenduoja į tavo gyvybės šeimininkų statusą, ji taip lengvai tavęs šiuo filosofijos keliu nepaleidžia, tad reikia praeiti „karo" vartus, kurių tikslas išsivaduoti iš išorinės realybės pančių, kad galėtum vykdyti savo 9VD programą. Kadangi šis etapas pasiekiamas esant virš 66 metų, visos duoklės būna atiduotos, ir likusį gyvenimo etapą galima paskirti sau. Transcendavimas - tai šio pasaulio iliuzijos peržengimas, supratus, sątvaro olos iliuziškumą ir efemeriškumą, įskaitant visas kultūrines, civilizacines ir politines formas. Kelio davimas yra tas pats principas, kuris vykdomas vidinėje sątvaro dalyje mockuvos atžvilgiu. Tai tavo šeima, giminės, jų sukurtas vidinis ir išorinis kalėjimas, kuris, einant 9VD keliu, taip pat turi būti įveiktas. Tik sėkmingai praėjus šiuos etapus prasideda gyvenimas autentiškoje šviesos arkoje, kurioje išsiprogramuoja protas, tampa laisvas ir pirmapradis.
Tik tada prisideda trečias 33 metų etapas, kuris jau yra ne mockuvoje-Lietuvoje, bet šviesos arkoje, kurioje pamatoma vidinė olos struktūra, galima užsiiminėti pirmaprade filosofija, aprašinėjant anapus kultūrinių programavimų esančią vidinę olą. Ankstesniuose etapuose, dar aprašinėjama savo suformuota tapatybė, arba sprendžiamos politinės ir kultūrinės problemos. Tačiau trečio etapo sątvarologija jau yra tikras žmogus ir tikras pasaulis, kuriame dirbtinis, žmogiškas sluoksnis peržengiamas ir atsiduriama laukinėje vidinio pasaulio erčioje. Šiame etape yra tokie vartai:
7. Ištikimybės.
8. Įšventinimo.
9. Begalybės.
Kadangi tai šviesos arka, turima struktūra MS (1) - DS (999), kuri septintuose, Ištikimybės, vartuose subalansuojama, surandamas pusiausvyros taškas, atsistojama maždaug per vidurį, kad būtų galima atverti transcendentinę gelmę, pažinti pasaulį iš priešingos pusės, kuriame žmogus pamatomas ne kaip tai, kas jis yra sau pačiam kaip „vienintelis", bet ir iš išorinės realybės, kuri atsiveria atsistojus anapus Platono olos. Tada prasideda Įšventinimo etapas, kuris reiškia pasiruošimą susitinki su begalybe, atsiveriančia išsijungus mažosios sievos struktūrai, žmogaus vidinei olai ir perėjus prie dvasinės egzistencijos, kuri pilnu atsivėrimu atsiveria tik po mirties. Tačiau jai prisiartinus, žmogus pradeda regėti anapusinio pasaulio paslaptis, „šis pasaulis" pilnai būna įveiktas, todėl ši būsena geriausia metafizinės filosofijos sugebėjimų įjungimui, aprašant tai, kas pasirodo didžiosios kelionės pradžioje tam, kad būtų galima paslaptimis pasidalinti su žmonėmis, esančiais ankstesniuose gyvenimo etapuose. Begalybės vartai yra paskutiniai, devinti vartai, kuriuos praėjus, susitinkama su anapusiniu pasauliu, žmogus ir jo gyvenimas pamatomas tikru pamatymu jau esant anapus jo, kitaip sakant, žinant visas jo paslaptis, iliuziškumą ir laikinumą, prie jo neprisirišant, drąsiai žengiant anapus.
Šis kelias yra ezoterinės filognozijos, prasidedantis nuo savo vidinio pasaulio suformavimo, kad būtų išugdyta tinkama asmenybė atlaikyti mažojoje kelionėje ištinkančius smūgius, tada įveikiama socialinė priespauda ir teroras, kuriame tavo gyvenimas savinamasis įvairių organizacijų, žiūrimas kaip resursas, iš kurio jie turi uždirbti, o kai pamato, kad sugebi psichologiškai atlaikyti spaudimą, organizuoja gyvenimo sutriuškinimo operaciją. Šis etapas yra vidurinis, vadinamas karo ir kovos etapu, kurio metu turi išsikovoti pakankamai aukštą statusą, kad tavęs nebūtų įmanoma sunaikinti ir atimti paskutinio gyvenimo etapo laisvės. Svarbiausia gyvenimo dalis yra trečia, kurioje jau matai visą savo vidinės olos struktūrą ir kuo joje tau yra kiti žmonės, taip pat gyvenantys savo olose, bet apimti įvairių haliucinacijų, deliuzijų ir kliedesių, bandantys tavimi pasinaudoti, pavergti, uždirbti pinigų, apiplėšti ir pan. Visą šį pasaulį įveikus - tiek savo vidinėje, tiek išorinėje sątvaro kryptyje - pasirodo tikras pasaulio vaizdas, kuriame jau turi pilną tiesos sąmonę ir gali užsiimti civilizaciją peržengiančių veiksmų vykdymui. Mano asmeninėje 9VD tai aukščiausias filognozijos taškas, kuris atsivers pačioje gyvenimo pabaigoje, praėjus Begalybės vartus.
Filosofijos genijus
Pagrindinė filognozijos problema yra ieškoti drakono akies vystymo būdų, kuri yra svarbiausia rišlio, įforminančio Žemės civilizaciją žmonių sąmonėse, kūrimo priemonė. Kuo labiau išsivysčiusi drakono akis, tuo tobulesnis rišlys, tuo labiau jis įsiskverbęs į metafizinę gelmę, kurios paslapčių atskleidimas - labiausiai trokštamas civilizacijos tikslas. Taip rišlio vietą užima vadinamasis X, kuris yra tas skirtumas, nežinomasis, atsirandantis lyginant mažąją sievą su didžiąją. Kadangi žmogaus ola daug kartų mažesnė už dieviškos sievos transcendenciją, tarp jų atsiranda pusiausvyros pažeidimas, kuris lyginamas metafiziniu polinkiu. Formulėje tai atrodo taip:
MS + X = DS.
Kadangi atvirą dalį pažinti lengviausia, užtenka paprasčiausiai ją aprašyti, pagrindinis uždavinys suprasti tai, kas nematoma, kas užverta, šį proto darbą vadinant metafizika. Kadangi, kaip sakiau, X sutampa su R, pastarajam vystantis, jis vis labiau artėja prie nematomos dalies aprėpties, kuri pažįstama vis geriau, šį pažinimą paverčiant civilizacinio lygio žinojimu, kurio priemonėmis ugdoma visa žmonija. Kaip šį darbą pavyksta padaryti priklauso nuo drakono akies, kurios pilna formulė yra tokia:
DA (MS - R - DS).
Ši struktūra reiškia, kad R yra MS-DS sintezė, kuri priklauso nuo to, kaip dėmenys išskaidomi ir kokie konkretūs kiekvieno elemento konkretūs sugebėjimai. Kadangi žmogus geriausiai pažįsta save, jis šią sintezę vykdo technikomis, paimtomis iš žmogaus dalies, kuri yra subjektyvioji mažosios sievos struktūra, sudaryta iš penkių elementų, kurie per visą istoriją įvairiais būdais buvo naudojami DA auginimui. Tai yra protas (B), būsenos (C), asmenybė (A), kūnas (E) ir kalba (F). Svarbiausia priemonė, žinoma, visais laikais buvo protas, kuris labiausiai vystėsi filosofiniuose apmąstymuose, tačiau be jo buvo ir įvairių kitų „metodikų", kurios buvo naudojamos DA akies tobulinimui. Pirmiausiai, siekiant tam tikros specifinės jausenos ar būsenos, atliekant įvairius veiksmus joms sukelti, kaip haliucinogenai, kvėpavimas, šokis ir pan. Taip pat žinomos fizinės praktikos kaip pasninkas, lytinis susilaikymas, asketizmas, kuris, buvo tikima, irgi pagerina žmogaus pažinimo sugebėjimus. Dar vienas būdas, susijęs su savo asmenybe ir charakterių, buvo savo EGO išsižadėjimas, norų suvaldymas, asmens patraukimas, kuris trukdo susitikti su transcendencija arba neleidžia sukurti jos atvėrimui reikalingą būseną. Ir paskutinė priemonė yra kalbos valdymas, kuri, viena vertus, laikyta pagrindiniu atvėrimo ir apreiškimo priemone, tačiau manoma, kad norint pasiekti pirmapradį santykį kalbos sluoksnį reikia nuvalyti nuo tikrovės, kad atsivertų bežodis daiktiškumas, kurio regėjimas yra drakono akies autentiško formavimo priemonė.
Kita dalis, kuri mažojoje sievoje atstovauja DS yra D sumatų kompleksai, kurių visuma sudaro sątvaro nežmogišką dalį ir žymi regimą bei neregimą daiktiškumą, kuris yra gyvybės pagrindas. Jo atžvilgiu būta įvairių nuostatų, teigiant, kad empirinė patirtis - geriausias kelias į tikrą žinojimą, tuo tarpu kitos mokyklos moko, kad tikrą žinojimą galima įgyti tik nusisukant nuo D, nuo materialistinio jusliškumo, nes jis yra iliuzija, storu sluoksniu uždengianti tikrą pasaulį, esantį anapus žmogaus olos, kurį pažįstant formuojamas civilizacinis žinojimas, apibrėžiantis santykį su savimi ir realybe, nukreipiantis žmonijos psichovektorių anapus žmogaus, į tikrovę. Nusisukimas nuo D gali būti į žmogų, bet jį peržengiant ir pakylant į dvasinį transcendentalumą arba į daiktą, bet jį peržengiant į materialią transcendenciją. Kaip žinome iš mokslo, transcendentinė DS dalis interpretuojama kaip materialių klodų sankaupa, iš kurių išsivysto gyvybė, apgyvendinanti aplink žvaigždę skriejančias planetas, kokių pilna galaktika užimta įvairių gyvūnų rūšių. Todėl atverti DS substancijas ir išreikšti jas MS formomis yra pagrindinė R vystymo priemonė, kurio mastas priklauso nuo to, kokio kalibro rūšyje yra drakono akis. Kaip žinia, ji gali būti gyvūninė, žmogiška ir dieviška, priklausomai nuo to, koks atveriamas gylis ir iš jo kylantis metafizinių technologijų pažangumas.
Be išvardintų priemonių ką nors naujo surasti vidinėje žmogaus oloje neįmanoma. Tad kiek žmogus yra pasiekęs šį maksimalų lygį, leidžiantį pasaulį aiškinti moksliniu būdu, tiek jis kartoja tas pačias pažinimo taktikas, kurios kiekvienoje naujoje kartoje atnaujinamos, pakartojant tą patį arba atrandant ką nors naujo, priklausomai nuo to, kokios tos kartos genetinės galimybės. Istorijoje žinomi sėkmingų kartų atvejai, kai civilizacija planetoje suklesti, daro proveržį ir būna periodai, kai vyrauja nuosmukis, nes neatsiranda dvasios galiūnų, kurie sugebėtų bendruomenes išvesti iš tamsos ir klystkelių. Manau, kad šis darbas geriausiai sekasi filosofams, kurie tiria save ir aplinką, apmąsto vadinamąją savo istorinio laikotarpio laiko dvasią, išryškina pagrindines jos formas, taip sukuriant individualų rišlį, turintį visuotinę reikšmę, kurio idėjos įvedamos į centrinę civilizacijos doktriną, sudaro centrinės kosmologijos teorinį pamatą. Taip gauname asmeninės kūrybos suformuotas asmenines informacijos struktūras, kurios paskui, apžvelgus didesnę teritoriją, klasifikuojamos, tipologizuojamos ir grupuojamos, atrandant daug bendrų bruožų turinčias mokyklas, kurios vysto savo stiliaus teorinį modelį, esantį individualia MS-DS sinteze. Toks yra I. Kanto, M. Heideggerio, A. Šliogerio rišlys, kurį sudaro visa šių filosofų bibliografija, kaip jų asmeninio proto atspindys ir projekcija.
Heidegger (MS - R(H) - DS)
Šliogeris (MS - R(Š) - DS)
Mockus (MS - R(M) - DS)
Kiekvienas iš šių filosofų turi savo individualią drakono akį, kuri sutampa su jų sąmone, kuri yra ne haidegerija, ne šliogerija, ne Deutschland, ne Lietuva, bet šviesos arka, kurioje nuimtos visos kultūrinės ir asmeninės informacinės nuosėdos ir stebimas bei apmąstomas natūralus, autentiškas žmogiškumas, kuris yra, kaip I. Kanto kritikose, grynos apriorinės substancijos formos, be aposteriorinių patirties informacijų.
Tiriant filosofus, žiūrimas jų individualus kelias, jų raida link savęs, „tampant tuo, kuo esi"; tada jie gretinami vienas su kitu, stengiantis apimti kuo didesnį skaičių filosofų, sugrupuojant juos į mokyklas, kryptis, judėjimus ir pan. Šitaip žiūrint galima matyti, kiek jie ima idėjas iš pirmapradės savo žmogaus olos realybės, o kiek vienas iš kito, kuriant iš realaus patyrimo arba horizontaliai tiriant didelius plotus šaltinių. Pirmas variantas, žinoma, palankesnis filosofijai, nes rodo autentišką filosofo egzistencijos atspindį, o šaltinių ir apskritai paveldo tyrimas yra „mokslas", kurį vykdo filosofiją tvarkantys paveldo arba kultūros „darbininkai". Tačiau tikro filosofo atsiradimas - ne toks dažnas atvejis, nes tam reikia kad MS-DS sintezė turėtų įdomių atradimų, nes pirmykščiai laikai, kai bet kokia idėja atrodė genialiu proveržiu, bet tik todėl, kad žmogus buvo gyvūno lygio ir teorinis mąstymas buvo naujiena, seniai praėjo. Tačiau per ilgus tūkstantmečius prisikaupė daug kultūrinių artefaktų, kuriose kartojasi tos pačios idėjos, tad siekiama, kad teorijos būtų kuriamos tik turint išskirtinių sugebėjimų, kurie leidžia savo ontologinėje hologramoje pamatyti ką nors naujo.
Kita vertus, reikalingas ir perrašymas, nes kiekviena karta turi savo unikalią pasaulėžiūra ir stilių, savo „žargoną" ir nori pagrindines filosofines koncepcijas turėti išreikštas savo kalba. Tačiau su tuo neturi būti persistengiama, nes viską perrašinėti nepridedant nieko naujo - neturi prasmės. Šioje vietoje verta paklausti, ką reiškia žodis „genijus", kaip genialumas turi būti vertinamas? Ar vien tai, kad visą savo egzistenciją paverti mąstymo ir rašymo objektu, tačiau pamatai ir įžodini tik tiek, kiek galėtų įžodinti kiekvienas savo asmeninę olą turintis žmogus, pakankama genialumo sąlyga? Manau, čia neprisideda nė naujos kalbinės formulės, savo olos įženklinimas ir kodifikavimas, kūrybinės kosmologijos, bandančios atverti transcendenciją. Tikras genialumas MS-DS sintezėje pasiekiama ne be galo pučiant R burbulą atitrūkusį nuo tikrovės ir realios patirties, bet proveržiai X = R kryptyje, kurie paskui išreiškiami technologijomis ir veiklos masto augimu. Kitas variantas, R valymas bei X užmiršimas, siekiant apriboti žmonijos veiklos mastą, gali pasitarnauti tik kaip žmonijos valdymo bei kontrolės instrumentas, bet ne „genialus" atradimas.
Galutinį knygos variantą .pdf formate galima parsiųsti čia
D. Mockus. Dievo bažnyčia. 13 tomas. 2024. pdf (https://filognozijahome.files.wordpress.com/2024/03/d.-mockus.-filognozijos-pradmenys.-dievo-baznycia.-13-tomas.-2024.pdf)
Sudėti šios temos tekstai ir priedas, paimtas iš 2016/17 metų archyvo. Pagrindinė tema - ontologinės hologramos gyvojoje substancijoje.