Rišlio teorija, 12 tomas

[klajunas]

nėra tiesos kelias

Tiesos ideologija atėjo iš mokslo ir mano manymu tai tik psyopas, arba žmogaus šokdinimo priemonė, su kuria priverčia paklusti.

Čia nekalbama apie tiesą, kuri akivaizdi, kaip mano pasaulis, bet kaip didžioji tiesa, apie kurią kalba visos civilizacijos.

Iš tikro, be tos mažosios kiekvieno žmogaus tiesos, didžioji tiesa neegzistuoja arba ji neįmanoma, jeigu turi atsirasti santykyje tarp mastymo ir daikto. Kaip pasakytų F. Nietzsche'ė, tiesa yra perspektyvinės interpretacijos, atveriančiočios tik ribotą kiekį informacijos, kuri žiūrint iš kitos vietos pasirodo visiškai kitaip.

Sąmonių suvienodinimui reikalingas jų drožimas pagal vieną šabloną, ir tuo užsiima organizuotos institucijos. To nedarant ir "tiesai" paliekant formuotis savarankiškai, kolektyvai greitai subyra, nes stipresnė tendencija yra nebendrumo perteklius palyginus su bendrumu.

Todėl visi "tiesos keliai" yra šarlatanizmas.

Mano principas, kas geriau gyvybei ir gyvenimui, o ne tiesa. (F. Nietzsche'ė)

[klajunas]

Archonto perspektyva

Šiame skyrelyje paaiškinsiu kaip sątvaras, žiūrint iš jo vidinės perspektyvos, pavirsta anapuspasauline realybe, kurioje kaip arena atsiveria gardo gyvenimas kaip apmąstymo objektas. Jeigu gardo pasaulį laikysime trimate erdve, trimačiu burbulu, turinčiu tris dimensijas, tai žmogaus antra, vidinė dalis yra tarsi ketvirta dimensija, kuri yra anapus šios trimatės erdvės ir yra tarsi ją gaubiantis 4D apvalkalas. Žinoma, vidinis žmogus pats nėra ši 4D erdvė, greičiau jis yra žiūros perspektyva, žiūrinti iš anapus trimačio pasaulio. Šią perspektyvą galima sukti aplink gardo centrą, kaip skriestuvu, į jo objektus žiūrint iš skirtingų perspektyvų. Taigi vidinis pasaulis, vadinamas žmogumi yra tas gnostinis apskritimas, stebintis gyvenimą, pasaulį ir kuriantis kokį nors objektą apibrėžiantį filosofinį požiūrį. Toks „archontinis" principas, kai esi savo pasaulyje ir iš jo vidaus apmąstai išorinę realybę, nuo kurios esi atsiribojęs ir nepriklausomas, yra kūrybos pagrindinė konfigūracija, kurioje kūriniai ratu išsidėsto ant gnostinio apskritimo, o gardas yra objektas, kuriuo gali būti gamta, žmogus, visuomenė, kultūra, civilizacija ir pan. Tas gardas, žinoma, nėra pasyvus, jis taip pat veikia, kiekvienas jame esantis žmogus turi savo pasaulį, tokį patį gardą, kuriame objektas jau esi tu pats. Tad tarp perspektyvų ir jų valių kyla konfliktai arba vyrauja santarvė, tai yra pasaulis ir žmogus yra divergencijoje arba konvergencijoje.

Šį principą vadinu dviejų šviesų sistema, uliumu, kur vidinė šviesa blausi, schematiška, o išorinė - ryški, sodri ir išsiskleidusi. Kiekvienas žmogus, taip pat ir filosofas, yra ant gnostinio apskritimo linijos, dalinančios jo sątvarą į dvi dalis: kur viena išeina anapus pasaulio į metafizinį vidų, o kita yra gardo viduje ir dalyvauja pasaulio spektaklyje. Šiame skyrelyje tokiu būdu paanalizuosiu F. Nietzsche'ės kūrybą, kuris buvo gana susvetimėjęs su savo meto ir vietovės pasauliu, į jo civilizacijos formas žvelgę kritiškai: siekė pertvarkos ir siūlė jai savo modelį. Tas modelis buvo jo mąstymo produktas, kilęs iš jo individualaus sątvaro pasaulio, iš kurio perspektyvos, kaip archontas, jis tyrė priekinėje sąmonėje esantį gardo gyvenimą. Kad kiekvienas žmogus yra vienintelis savo pasaulyje, viską jame matantis iš savo 4D erdvės, rašė A. Schopenheuer'is knygoje „Valia ir vaizdinys" ir M. Stirner'is knygoje „Vienintelis ir jo nuosavybė". Ar žmogui per visą gyvenimą pavyksta tapti tikru archontu ir valdovu, priklauso nuo jo autoriteto ir galios ir daugeliui norinčių tam neužtenka gyvenimo, o viršuje atsiduria tik sėkmingiausi atvejai. F. Nietzsche'ė šia prasme nebuvo sėkmingas atvejis, ir mums liko tik jo apmąstymai bei kūryba.

F. Nietzsche'ė mąstė apie save, kitus žmones, apie žmogų apskritai, apie gyvenimą, gyvybę ir gamtą; taip pat - apie kultūrą, religiją, valstybę, bažnyčią, tautą, civilizaciją. Kaip filologas domėjosi Senovės Graikijos kultūra: drama, epu, lyrika, filosofija ir istorija. Be abejo, įdomiausias klausimas jam buvo filosofija, kurios priemonėmis jis norėjo paaiškinti žmogaus ir pasaulio paslaptį ir paveikti jo metu vyravusią krikščionišką civilizaciją bei kultūrą, pakeičiant ją autentiška, gyvenimą aukštinančia doktrina, kuri nekurtų jokių pasakų apie anapus gardo esančią realybę, kurioje, jo manymu, žmogus švaisto savo jėgas, praranda sąlyti su tiesiogiai duotu pasauliu, kuris yra vienintelė teisinga vieta užsiimti didžiąja kūryba: tai fenomenologinis paviršius, kuris sujungiamas su empirine begalybe, siekiant maksimalios vietinio galios centro ekspansijos. To siekia geriausiai aukščiausią valdžią garde sugebantis įkūnyti sątvaras, sugebantis savo valiai pajungti visas kitas valias ir nukreipti jas į savo mąstyme sukurtus tikslus bei uždavinius. Tai yra vadinamoji didžioji kūryba ir didžioji politika, kuri atitinka naujos civilizacijos įvedimą ir paskui jos įgyvendinimą politinėmis priemonėmis. Kaip žinia, F. Nietzsche'ė turėjo sustoti prie didžiosios kūrybos klausimo, nes buvo nepajėgus didžiajai politikai, todėl vylėsi, kad šį uždavinį perims ir pratęs kiti.

Kokia F. Nietzsche'ės sąmonės viduje atsivėrusi sątvarologija, geriausiai iliustruoti filognozijoje naudojama formule, kuri apima visą jo filosofinę doktriną:

Gyvybė [VG - DP - AP - Istorija - Mitas - A - (K - Imperija → AS) - Tapsmas - AP - DP  - VG] Gamta

VG - valia siekti galios;

AS - amžinas to paties sugrįžimas;

DP - dionisiškas pradas;

AP - apoloniškas pradas;

A - antžmogis;

K - kūrinys;

Ši struktūra apima visas pagrindines F. Nietzsche'ės koncepcijas, kurias jis paėmė iš savo sąmonės pasaulio, kuris buvo jo asmeninė, vidinė ontologinė holograma, padalinta į objektyvią ir subjektyvią dalį. Objektyvioji dalis yra vadinamoji bendro pasaulio dalis, o subjektyvioji - yra asmeninis pasaulis, kur iš savo metafizinės dimensijos kiekvienas žmogus, taip pat ir F. Nietzsche'ė žiūrėjo į tą objektyvią projekciją, su kuria jis buvo akivaizdžioje divergencijoje, iškrentantis iš laiko dvasios ir to meto krikščioniškos civilizacijos. Taip atsistojęs į archonto poziciją, jis bandė pertvarkyti kaip Europa atsiveriantį gardą, įveikiant atmetimą, pasipriešinimą, pajuoką ir ignoravimą. Jis labai kritiškai žiūrėjo į vokiečių tautą, matydamas, kad jie netinkami jo keliamam uždaviniui, tad bandė juos auklėti ir ugdyti, sugriaudamas ideologinį ir psichologinį netinkamos pasaulėžiūros turinį, trukdantį atverti kelią naujai Vokietijos realybei, kurią jis matė ateinančią kaip galimybę, kuriai turėjo paruošti dirvą.

Sekant A. Schopenhaueriu, gyvybė F. Nietzsche'ei buvo valia, valios įsikūnijimas, kurios esmėje reiškiasi dionisiškasis pradas, esantis kūrybingumo pagrindu iš kurio atsiranda stabilios apoloniškosios formos. Iš žmogaus pusės dionisiškumas reiškiasi kaip laiko metafizika, arba istorija, o apoloniškumas - kaip erdvės metafizika, arba mitas. Iš gamtos pusės dionisiškas pradas reiškiasi kaip tapsmas, muzika pasaulio laikas, o apoloniškas pradas - kaip daiktai ir plotiniai sumatai, sątvare įgyjantys erdvinį patvarumą arba masyvumą. Šiose kūrybinėse satvąro versmėse, F. Nietzsche'ės manymu, ir atsiranda kūrybinės galios ir idėjos, kurios, sujungtos su pasaulyje ir garde esančia substancija, pavirsta kokiu nors kūriniu: idėjiniu ar materialiu galios centru, įvedančiu archonto primetamą naują tvarką. Jeigu kūrinys neturi pasisekimo ir neveikia, jis nėra geniali kūryba, o jeigu sugeba suorganizuoti įspūdingą judėjimą - tai tikras genijaus vardo vertas šedevras, kurį galima pakelti į civilizacinio rango kūrybą. Tam, kaip jau sakiau, reikalingi du etapai: didžioji kūryba ir didžioji politika, atitinkantys gnostinės ir techninės sintezės elementus kūrybinio genijaus sąmonėje. Pavyzdžiui, Jėzaus iš Nazareto atveju, didžioji kūryba buvo paties Jėzaus įvykdytas uždavinys, o didžioji politika prasidėjo po daugiau negu trijų šimtų metų, idėją perėmus Romos imperijos imperatoriui, kuris krikščionių religiją pavertė imperine. Galima sakyti, kad tai dėsnis, kai šie du civilizacinės kūrybos elementai vyksta atskirai, nes nė vienas genialus kūrėjas nesugeba visko padaryti vienas, nes didelės organizacijos išvystymui reikia tiek daug laiko, kad tam neužtenka vieno žmogaus gyvenimo. Todėl pratęsti turi kiti - jeigu tai neįvyksta, idėja arba judėjimas užgęsta, lieka tik kultūriniu paveldu ir archyvuose laukia savo valandos.

Žiūrint, iš šios sątvarologinės schemos perspektyvos, F. Nietzsche'ės filosofijoje pastebimas kritiškumo ir destruktyvumo perteklius, kuriame nėra santarvės su uliumo priekinėje dalyje atsiveriančiu pasauliu. Tačiau šis puolimas yra daugiau kultūrinė kritika, kurios tikslas - įveikti netinkamas Europos ateičiai formas ir stilių; tačiau daug gilesnė kritika buvo metafizinė, kurioje jis reikalavo išimti žmonių mąstymą iš anapusinių teologinių vaizdinių ir sugrąžinti protą prie šio pasaulio, kuris jam pirmiausiai buvo laikas, tapsmas ir istorija, kurioje nėra patvarių galios formų, esančių tik valios viešpatauti projekcijomis, kurios sukuriamos, trunka kažkokį laiką, o paskui išnyksta. Tai, koks šių galios formų stilius, aukštas ar žemas, parodo kokia valia kuria vertybes: stipri ar silpna, kylančios ar smunkančios gyvenimo linijos. Vadinasi, pozityvumo F. Nietzsche'ės teorijoje trūksta tik tiems tyrinėtojams, kurie nesupranta, kokią užuominą filosofas darė ir kur siūlė ieškoti atsakymo į šį klausimą - jis matosi akivaizdžiai realybėje, nuvalius visas kultūrines šiukšles, nuo gamtos, gyvybės, gyvenimo ir žmogaus. Tada archonto sąmonei atsiveria teisingas vaizdas, kas yra tikras, klestintis gyvenimas - tas, kuris atsiranda kai kultūra ir gyvybė yra pusiausvyroje ir santarvėje.

[cs]

Tiesos ideologija atėjo iš mokslo ir mano manymu tai tik psyopas, arba žmogaus šokdinimo priemonė, su kuria priverčia paklusti.

Dėja, ne apie visą mokslą buvo šis sakinys. Tame tarpe, Jėzaus tikėjimas, filosofinė metafizika, kurios sumuoja informaciją, maišo ir gamina nesusijusius dalykus. Gal šis noras ir geras, bet nėra ko džiaugtis, kai civilizacija ir informacija, kurios sudėtos į sistemą eina negrįžtama linkme. Todėl, laiko pasvartymams, yra per mažai, kaip gyvenime, kuris yra permaišytas mišria informacija, nėra nieko fundamentalaus prie sąmonės sugebėjimų. Tame tarpe amžius ir sąmoningumas keičiasi, bet jis kaip ir minėta yra einantis jau iš anksto sukurtu fenomenologiniu keliu, kuriuo nebėra kito principo atskleidimo, nėra grįžimo, nėra laiko atgal.

Interpretacijos, apie vienetinę tiesą yra sumaišytos. Tai nesikeičia, kai einama vienu keliu, tas kelias rodo "aukštesnius" dalykus, kurie yra tik to kelio užpildas, rodomas kaip "geroji" tiesos pusė. Tas, neduoda tos informacijos, kuri būtų svarbi, kaip pakeisti tą kelią, ir sugrįžti į pradžią. Jau perėjus vieną etapą, tiesos kelyje, atsiranda kitas, ir užsiveria tas praeitas etapas. Taip pat kartu įeina vienos ar kitos rūšies informacijos, kurios įterpia po momentą iš uždaros sąmonės gebėjimo sistemos. Taip yra maišoma tiesa, kuri sumuojama nesusijusiais fragmentais. Bet iš to vistiek kažkas susikuria.

Čia ne tas santykis tarp daikto ir mąstymo, tai aktualu žinoti tik filosofijai. Taip pat, kas geriau gyvenimui ir gyvybei, yra atrasti pavieniai sprendimai, kurie yra sumuojami į mišrias tiesas ir jų gvildenimas yra dažnai ne taip interpretuojamas. Todėl, sekti ta tiesa yra lygiai kaip mąstyti tik viena kryptimi, kuri užsibaigia ir neturi amžinybės. Tame klęsti apsimetėliai, kurie gali permaišyti iš savo patirčių tokių informacinių sintezių, kurios yra tikra apgavystė.

[klajunas]

Todėl, sekti ta tiesa yra lygiai kaip mąstyti tik viena kryptimi, kuri užsibaigia ir neturi amžinybės. Tame klęsti apsimetėliai, kurie gali permaišyti iš savo patirčių tokių informacinių sintezių, kurios yra tikra apgavystė.

Visa kultūrinė civilizacija yra tokios "apgavystės", bet tik tuo atveju jeigu kaip okamo skustuvas naudojama mokslo paradigma, kuri suabsoliutinama, nors yra tik dar viena apgavystės forma. O tai reiškia, dichotomija tiesa / apgavystė neturi prasmės, nes reikia ne vien žinoti, bet ir turėti išorinę ir vidinę formą, kuri suteikia bendruomenei protinę gyvenimo tvarką. Vadinasi tvarkos funkcija svarbesnė už tiesos.

Tik technika yra "tiesa" tiek, kiek ji veikia, visa kita (be jokių išimčių) tik proto plovimo priemonės. Todėl kiek vystysis technika, kol ji nepavojinga gyvybei, tiek ji bus galingas tvarkos instrumentas, tačiau kai ji peržengs ribą, tai yra natūralų žmogų ir pasaulį, prasidės tikras žmonijos nuosmukis.

Todėl geriausiai visada būti kažkur pusiaukėlėje ir nesiekti jokių galutinių tikslų. Procesas svarbiau už finalą. Šiame pasaulyje vis tiek nėra prasmės nieko siekti atskiram žmogui, o viskas kas peržengia atskiro žmogaus gyvenimą jau yra imperinis psyopas. Tas tinka bet kokiai "tiesai" ir "civilizacijai".

[cs]

Vadinasi tvarkos funkcija svarbesnė už tiesos.

Darvino evoliucijos teorija, kuri moksle naudojama yra vystymosi "tvarka" ir rinkinys. Kuom ši tvarka pranašesnė, nei spontaniška, greita mintis? Tokia tvarka sukurta sąmonės pagrindu, bet kartu ir "tiesos" sumaišytos ir susumuotos su teorija.

Tai ta perspektyva, kuri leidžia filosofijos, mokslo, religijos apgavikams, metafizikams ir fenomenologams tiesas maišyti betkokiu pagrindu ir su betkuom. Kas tebėra, kalbos apie "aukštesnius" dalykus, yra tikros kalbos apie tuščius dalykus.

[klajunas]

kalbos apie "aukštesnius" dalykus, yra tikros kalbos apie tuščius dalykus.

Kadangi žmogus laisvas, jo valia rinktis kiek jis laiko filosofiją tuščia, kiek ne. Tai ne toks paprastas dalykas kaip gali pasirodyti, ir reikia įdėti daug darbo, kad pradėtum orientuotis filosofijos pasaulyje. Čia kas verta dėmesio, o kas neverta - atsisijoja savaime, patikrinus su kitais filosofais ir savo protu.

Filosofija yra du dalykai: a) išmintingo gyvenimo "technika", kuri jaunam ir senam protui padeda susiorientuoti pasaulyje - tai praktinė pusė; ir b) teorija, kurioje bandoma perprasti pasaulio dėsnius ir principus, kuria tam tikrą kosmologiją ir visuminį realybės vaizdinį.

Galima rinktis kuri filosofijos pusė pirmesnė, ir kuri kuriai turi tarnauti. Jeigu teorija turi tarnauti norimai arba reikiamai praktikai, tiesa yra tik proto formavimo priemonė.

Čia įeina ir visos kalbos apie "aukštesnius" dalykus. Darwin'as - tai gyvuliai, žmonija kaip gyvulių pasaulis. Tokia tvarka per daug žemo išsivystymo, žmogų paverčianti į sugyvulėjusį idiotą.

[cs]

a) išmintingo gyvenimo "technika"

Išmintinga, vadinasi, kad siekis tebėra sulėtinti ir pagreitinti sąmonės gebėjimą, jį ardant ir kuriant. Gretinu tai su filosofija, ne dėl to, kad ji tuščia, kaip ir kiekviena kita sritis, turinti minimaliai po techniką; bet siekis atrodo nesaugus, dėl sąmonės gebėjimų metamorfozių (globaliai), kurios prameta civilizacijos vystymą ne subjektyviai, bet objektyviai. Taip atsiranda išmintis. Ir ji įdedama į subjektyvią sąmonės dalį.

b) teorija, kurioje bandoma perprasti pasaulio dėsnius ir principus

Ši "teorija", neanalogiška gyvenimui. Vėl gi, minėjau, kad sumuoti nesusijusius dalykus ir kurti iš to teoriją yra apsimetimas ir dėmesio trūkumas. Jau minėjau, kad tvarkos gyvenime ir civilizacijos tiesoje yra einama link aukštesnių dalykų, bet jie sumuojami tik spontaniška mintimi. Tada yra atrandama teorija, kaip ir moksle Darvino, kurios siekis valdžia.

Filosofija sudaryta ieškant valdžios ir primetant tiesa ir tvarka, iš pramesto civilizacijos etapo, kuris tikrovėje virsta valdžia. Ar tai įmanoma kaip sąmonės išmintis ir kokybė, negaliu pasakyti. Lieku prie klausimo, kaip tai saugu sąmonei ir ateities sąmonei, kurią kaip pastebiu iš sustabarėjusios būklės nėra kelių.

[klajunas]

Vėl gi, minėjau, kad sumuoti nesusijusius dalykus ir kurti iš to teoriją yra apsimetimas ir dėmesio trūkumas.

Pirmiausia sumuoti=mąstyti. Sumuojamas realybės vaizdas, kuris yra tam tikras transcendencijos fragmentas, turintis "gylio" parametrą. Iš pradžių sumuoji transcendenciją, paskui ją mąstai. Kiekvieno žmogaus mąstymas inidvidualus, ir juos vienodina ir universalizuoja įvedant standartą dirbtiniu būdu tie, kas tuo metu toje vietoje turi valdžią. Tada jie tampa vietinės civilizacijos šeimininkais. Kuo daugiau žmonių suvienodinta, tuo platesnis civilizacijos mastas. Mano manymu tai neišvengiama, bet geriausia, kad žmones jungtų naudingi dalykai, o ne beprasmiai. Kas tie naudingi dalykai kiekviename šimtmetyje turi būti permąstoma iš naujo. Filognozijos nereikia bijoti, ir nereikia pykti vien dėl to, kad žmonės perprato valdžios metodus.

Terminus geriausiai naudoti tik įsigilinus į metodą ir jį supratus, kad nebūtų painiojimo. Taip pat rašau žmonėms, kurie yra jau perkopę iracionalią, reaktyviąją proto stadiją, tiems, kas jau suvokia racionaliai ir moka diskutuoti argumentais, o ne seilių purslais.

[cs]

Pirmiausia sumuoti=mąstyti.

Iš pradžių sumuoji transcendenciją, paskui ją mąstai.

Aš apie "ideologinį" mąstymą, kurio aprėptis sumuojama filosofija, ir jos šaknyse, racionalus metodas yra filosofijos šaka. Tas mąstymas prameta civilizacijos svarbų vystymą, kur įveda išmintį, mąstymą, ir labiau orientuotą į ideologinį, įdedant dirbtinai į kiekvieną sąmonę po dalį informacijos (siekiant valdžios). Jei ne - kito būdo nežinau. Tas jums aktualu ir man aktualu.

Kaip tik verta būtų žinoti, ką aš žinau. Nes sumavimas ar mąstymas, ar veikla, ar praktika, kuria kiekvieną laiko momentą ir jis jungiamas ne pagal teisingas eigas ir tvarkas. Mano pasiūlymu yra pirmapradė eiga, toliau apdorota eiga, kaip minimume, jos apibrėžia ne teorinius dalykus, bet didesnį mąstymo modelį, o tam argumento ieškoti iš racionaliosios pusės nereikia, nes tai aukštesnis dalykas, tai yra daugiau reikšmingas dalykas.

Filognozijos nereikia bijoti, ir nereikia pykti vien dėl to

Filognozija, domiuosi senai, priešingai nei jūs - bachemija. Matau ir tebematau žmogaus morališką negerbimą, pasityčiojimą, diskriminaciją, paslaptis, konspiracijas, sąmokslo teorijas, kurios nebeprasmiai dalykai. Kalbate apie prasmingus dalykus, bet to nepavadinčiau. Terminai ir medžiaga yra atkreipiantys dėmėsį, kas domisi filognozija, o tame baimės daug, nes gali prasidėti keli pavojai. Kai suprantu ir mane tas liečia. Tas nekelia juoko, tik gilų susidomėjimą.

[klajunas]

Filognozija, domiuosi senai, priešingai nei jūs - bachemija.

Jeigu rašytumėt ne vien sau, bet pagalvotumėt ir apie skaitytoją, gal domėčiausi daugiau, tačiau man bachemijos tekstų terminai nesusisieja nei su priekine, nei su galine sąmone, todėl gaunasi tuščias, beprasmis tekstas, neturintis apčiuopiamo objekto. KItaip sakant, be telepatijos - neįkandama.

Matau ir tebematau žmogaus morališką negerbimą, pasityčiojimą, diskriminaciją, paslaptis, konspiracijas, sąmokslo teorijas, kurios nebeprasmiai dalykai.

Tai, kad yra labiau išsivystęs ir pažengęs pasaulis, neturėtų žeisti. Tai reikia priimti kaip nepakeičiamą faktą. To pakeisti neįmanoma: hierarchija, gebėjimų lygiai, skirtingi gyvenimo kelionės pasiekimai ir pan. Filognozija yra dovana, kuri turi būti naudojama sąmonės kokybės pagerinimui, žinojimo išplėtimui.

Taip pat universali žmogaus sąmonės struktūra būdinga visiems, o ne kam nors konkrečiai. Tad nereikia galvoti, kad pavyzdžiai taikomi konkrečiam žmogui. Jeigu rašau apie individualią informaciją, tai ji daugiau liečia mane asmeniškai, kiek tai gali dominti kitus žmones.

Konspiracijos teorijos, ezoterika, psichotronika, man yra faktai, nes tai mano gyvenimo dalis, tiems, kas su tuo nėra susidūręs, viskas atrodo mistiška ir paslaptinga. Tai skirtingų patyrimo horizontų problema. Čia visiems žinomas paprastas patarimas - nenorit neskaitykit, neterškit savo naivaus vaikiško pasaulio "pavojinga", ribine informacija. Niekur nesireklamuoju ir neperšu savo knygų.

Koks šaltinis filosofijoje yra artimiausias filognozijai?

Norint sužinoti, kas įkvėpė mano filognozijos pagrindinį modelį, reikia atidžiai skaityti tekstus. Tai Lietuvių filosofo, A. Šliogerio, knygos "Niekis ir Esmas" (2005), "Niekio vardai" (1997), "Alfa ir omega" (1999). Šiuo filosofu domiuosi nuo 1990 metų.

yyyyyyy
Tai, kad metafizika "pavojinga" šiek tiek keistas požiūris. Ji egzistuoja 2500 metų, pradedant nuo senovės Graikijos, ir niekas to neįrodė. Be to, pirmapradžiais kūnais visi gyvename metafizikoje, tik sąmonė yra atskira realybė, kuri užsidariusi savo burbule, kuriame neįmanoma tiesa, tik metafizikoje.

Tiesa pavojinga, nes griauna iliuzijas.
 

[cs]

neturėtų žeisti.

Kalbu už kitus, nes tas momentas, kuriame yra gilus susirūpinimas jūsų kūrybos praktika.

Bet nekalbu "už save" siekiant dėmėsio kaip yra bandoma jūsų paskutine "citata". Tas nuskambėjo, kad galvojate esate populiarus ir žinomas pagal savo kūrybą, dėl to kad sekate preaeities filosofais. Tai nėra aukštesnis dalykas. Tokių kaip jūs yra daug, kurie domisi filosofija. Tokių kaip aš irgi daug, bet aš bandau kurti viską nuo nulio. Tai daug sunkiau. Reikia tą suprasti. Neketinu per tai tapti filosofu, nes tai žemesnis eigos etapas mano kelyje.

Nesu ir besmegenis, kuris tauškai apie niekus. Pažiūrėjus pas mane, nereikia telepatijos, o jei tai neįkandama, nėra teisingo ryšio su žmogumi, arba jis prarastas. Pats praktikuojate metodą, kuris iš filosofijos pusės keičia technines eigas ir svarbius momentus, kurie reikalingi bendravime ir žmogaus supratime. Jos neteisingai sudarytos rodo skirtingus rezultatus.

Kad ateijau čia, matau, kelias grėsmes. Nes ardyti ir kurti sąmonę nesusijusiais dalykais yra pavojinga, betkuriuo atvėju, jums tas nekenkia, nes žinote priešnuodį.

[klajunas]

Tuomet geriau iš viso nediskutuoti, nes akivaizdu, kad net vyniojant žodžius į vatą prasimuša priešiškumas ir pyktis, kuris rodo, kad jūs savo pasaulyje manęs atžvilgiu esate divergentinėje būsenoje. O aš su niekuo nekonkuruoju ir ant nieko nepykstu. Su kuo idomu diskutuoti, su tais diskutuoju, o su kuo neįdomu - ne.

Su piktu žmogumi, kuris tik apsimeta mandagus, diskusija neturi prasmės, nes pyktis ir priešiškumas rodo sąmonėje ne atvirumą, o užsidarymą ir išstūminėjimą iš bendrų erdvių. O to padayti neįmanoma, nes bendros erdvės - nėra jūsų nuosavybė. Galite išvaryti mane tik iš savo namų arba galvos. Iš kitur - niekaip.

O ar manim kas domisi, čia jau mano problema. Aš juk neklausiu kiek lankytojų lanko jūsų puslapį, nes jūsų populiarumas / nepopuliarumas man vienodai rodo.

[cs]

Tuomet geriau iš viso nediskutuoti, nes akivaizdu, kad net vyniojant žodžius į vatą prasimuša priešiškumas ir pyktis, kuris rodo, kad jūs savo pasaulyje manęs atžvilgiu esate divergentinėje būsenoje. O aš su niekuo nekonkuruoju ir ant nieko nepykstu. Su kuo idomu diskutuoti, su tais diskutuoju, o su kuo neįdomu - ne.

Jei būtumėte toks atsargus, kaip dabar, nekurtumėte sąmonės teorijų, tokių kaip "sieva" ar "ryšlys", nes bandau pasakyti ir kad nėra tokios priežasties kodėl kurti, jeigu bendravimas ir žmogaus supratimas būtų normalus, kaip pas kiekvieną ir mane. Nebent yra poreikis save vaizduoti kitokiu, ne kaip visi.

Tada, kai žinote tiesą, tikrai nebus įdomu diskutuoti. Nors turite platų informacijos spektrą ir galimybes, kuris filognozijos teorijoje, tai atrodys vistiek per įžeidžiančiai, kai nieko nėra atitinkančio apie tai. Tai yra natūralus pyktis, o pyktį reikia ugdyti, keisti kažkuom neutraliu. Vertėtų paatvirauti ir pakalbėti dėl šios situacijos.

Per šį laiką, nieko klausti ir neturėjau, diskusijos esmė diskutuoti, o ne drausti diskutuoti. Drausti diskutuoti pagal mane reikėtų pavojingas temas, tokias kaip sąmonės gebėjimo ardymą, ir kūrimą savo dogmomis. Tas siekis yra pavojingas sau ir kitiems. Tame nėra atsargumo priemonių. Bet jūs žinote priešnodį, kurio esmė: apkrovus informacija "nieko nejausti".

Su jumis įdomu diskutuoti, bet atkreipkite dėmesį apie ką kalbu. Aš neapsimetinėju, bet kartu sulaukiu diskriminacijos ir desperacijos iš jūsų pusės.

[klajunas]

Nebent yra poreikis save vaizduoti kitokiu, ne kaip visi.

Nerasi nė vieno filosofo visoje filosofijoje, kuris būtų kaip visi. Čia kalbate apie masinę sąmonę, vadinamą "normalumu", kuri nėra jokia filosofija. Filosofija visada individuali ir išskirtinė, kuriama pasaulyje, kur kiekvienas žmogus yra "Vienintelis ir jo nuosavybė" pagal M. Stirnerį. Tad jums turint tokį patį principą, kuris toli gražu ne kaip visų, nes jeigu būtų kaip visų, tai būtų galima bent ką suprasti, o viskas yra tik asmeninė "paukščių kalba", žinoma vienam žmogui. Ir tai arba kalbos sutrikimas, arba tyčiojimasis, kažkokia "kišmo palenga" kitiems į galvas nežinia ko.

Pagrindinis tarp mūsų skirtumas tas, kad aš viešas žmogus, neslepiu nei savo biografijos nei CV, kuriuos galima rasti mano puslapyje. O jūs jau N metų čia anonimas. Tai galima ir įvertinti kas "apsimetėlis", o kas ne. Mano visos knygos viešai apiformintos Mažvydo bibliotekoje, kur yra visi duomenys ir apie mane ir sukatalogizuotos knygos - turi temų UDK kodus ir kategorijas. Tai reiškia, kad tikrino cenzoriai ir katalogizavo pagal mokslo sritį. Kur čia tas pavojus, nebuvo iš tikrintojų jokių signalų.

UDK sritys: ontologija, metafizika, epistemologija, parapsichologija, filosofinė antropologija ir pan. O jūs nei ekspertas nei kas - iš viso nežinia kas čia per dešimt metų forume. Tik kažkokia saviveikla ir trukdymas. Tad nedauk trūksta iki provokatoriaus statuso užsidirbimo, net iki tokio lygio kaip kažkada buvo toks @Mekabciel, Laitmano fanas, bandęs mane sutriuškinti.

[cs]

O jūs nei ekspertas nei kas - iš viso nežinia kas čia per dešimt metų forume. Tik kažkokia saviveikla ir trukdymas.

Dalinai trūksta bendravimo įgūdžių, ir žmogaus supratimo įgūdžių, nes viskas ką jūs darote yra prikišimas nesusijusios informacijos ir ardymas sąmonės, kūrimas naujos sąmonės.

Kam to jums reikia, jei esate atskiras žmogus? Galėtumėte to nekurti ir užsiimti tikru darbu ar savanoryste, kad nekenktųmėte likusiems žmonėms žemėje.

Pastebėjimas, mačiau paviešinote ir sudėjote į knygas, mūsų laiškus, kur kalbėjome apie sąmonės gebėjimus apie 2016 metus. Kaip matau mūsų bendravimas buvo naudingas tik jūsų poreikiams. Tada slėpėte ir nebuvo apie tai nė kalbos. O dabar nusikratote.

Vistiek išlieka keistas bendravimas, kaip kitų, jūs linkęs į apgaudinėjimą.

Kai šioje vietoje pykčio nereikia, reikia būti neutraliam.