Mano filosofija (klajuno skyrelis)

[a.t.sielis]

Svarbiausias pažinimas - pirminės bazinės realybės pažinimas. Tai nepadaroma vien savo proto pastangom, nes protas niekaip negali prie jos prieiti - protas yra čia, ir skirtas pažinti fizinę realybę (t.y. antrinį bazinės realybės produktą), priima informaciją per išorines jusles, ir iš tos informacijos formuojasi visas koncepcijas.

Todėl pati pirminė bazinė realybė turi specialius kanalus, kuriais teikia žinias apie save.

Viskas įsišakniję pirminėje bazinėje realybėje, o fizinė realybė yra laikinas produktas - įsikabinimas į fizinę realybę neduos pastovaus visos realybės, ir mūsų vietos joje, pažinimo.

[klajunas]

Manau, kad tai, iš ko viskas atsiranda yra kiekviename realybės taške ir prie to prieiti nereikia jokių specialių kanalų. Paprasčiausiai jutimai iš informacijos konstruodami aplinkos vaizdą tų visų dalių neįtraukia. Dėl šios priežasties bazinės realybės suvokime nėra, bet ji visada čia pat. Tas pats galioja ir žmogaus savęs suvokimui - jis save suvokia nepilną, todėl jam atrodo, kad jis tik kaip akių vaizdas negali sąveikauti su neregimomis realybėmis. Pažinimo pradinis tikslas yra ištaisyti šią situaciją, atverti žmogui neregimas tikrovės dalis, kad būtų galima pamatyti tikras sąveikos su Šaltiniu galimybes.

Nemanau, kad su bazinėmis realybėmis sąveika įmanoma tik vienpusė. Natūraliai gal yra taip, bet tik todėl, kad yra "galių" skirtumas - didesnė galia visada valdo mažesnę. Tačiau tai nereiškia kad šio santykio dirbtinėmis priemonėmis neįmanoma pakeisti. Yra net tokia galimybė, kad toks susidvejinimas į "materiją" ir "kūrėją" atsiranda dėl energijų išsiskyrimo, vienyje dalis substancijos nusilpsta, atvėsta, tampa materija, kita dalis išsaugo savo aukštą energijos lygį ir materijai tampa formuojančiu antstatu. Mes esame tokie "atvėsę" kiek sudaryti iš materijos, bet mumyse yra ryšys su kita dalimi, kuri išlaiko aukštą "temperatūrą" ir turi savybių reikalingų materijos valdymui.

Tikras pažinimas yra tas, kuris sugeba dekonstruoti galvoje esantį vaizdą ir pakeisti jį tikru vaizdu, kuris atspindi už sensorinės informacijos srauto esantį pasaulį ne standartinėmis suvokimo kategorijomis.

[a.t.sielis]

Manau, kad tai, iš ko viskas atsiranda yra kiekviename realybės taške ir prie to prieiti nereikia jokių specialių kanalų.

Galima tam pritarti ta prasme, kad pirminė bazinė realybė (PBR) savo Visur Esančio aspektu persmelkia viską: yra kiekviename atome, kiekviename taške ir šalia kiekvienos gyvos esybės. Gyvos esybės, t.y. maži sąmonės "atomai", yra tampriai susijusios su PBR, kadangi yra vienos iš PBR pagrindinių energijų dalelytės, panašiai kaip fotonai yra Saulės šviesos dalelytės - jų sąryšis su Saule yra neatsiejamas.

Jogų medituotojų tikslas yra suraminti proto veiklą taip, kad grynoji sąmonė, netrikdoma išorinių proto reakcijų į materialius objektus, pažintų pati save ir Visur Esantį sąmonės šaltinį (Supersąmonę, vieną iš PBR aspektų), tokioje būsenoje prigimtinis ryšys tarp gyvos esybės ir Visur Esančio atsiskleidžia pilnumoje. Taigi, galima sakyti, kad specialaus kanalo nereikia, tai tiesiog natūralus transas. Bet tai dar ne viskas, nes PBR yra daugiau negu Visur Esantis.

[klajunas]

Jogų medituotojų tikslas yra suraminti proto veiklą taip, kad grynoji sąmonė, netrikdoma išorinių proto reakcijų į materialius objektus, pažintų pati save ir Visur Esantį sąmonės šaltinį (Supersąmonę, vieną iš PBR aspektų), tokioje būsenoje prigimtinis ryšys tarp gyvos esybės ir Visur Esančio atsiskleidžia pilnumoje. Taigi, galima sakyti, kad specialaus kanalo nereikia, tai tiesiog natūralus transas.

Tiek daiktas, tiek mintis yra psichinėje substancijoje suformuota "materija". Tik viena informacija ateina "iš priekio", kita - "iš galo". Virš suformuotos informacijos yra sąmonė, kurią vadinu procesine gauble. Priekinėje sąmonėje, pažinimas vykstantis vien objektyvios realybės stebėjimu - seniai praėjęs etapas - dabar stengiamasi pirma atlikti manipuliacijas, "pajudinti" ir tada stebėti kas darosi. Tai vadinama eksperimentu. Todėl manau, kad ir vidinėje kryptyje vien stebėjimas, kad ir kaip jis vadintųsi - yra pasenęs dalykas, nes šiais laikais gebama daug daugiau - su "sąmonės atomais" taip pat galima atlikti eksperimentus, juos pajudinant ir stebint kaip jie reaguoja, pagal ką galima nustatyti jų savybes.

Psichinė sąmonės dalis rodo, kad tikrovėje yra didelis paslėptas materialus sluoksnis, kuris kažkodėl neįtraukiamas į standartinį fizikos modelį, nors fenomenai, kurie iš šio sluoksnio ateina, kiekvienam žmogui subjektyviai akivaizdūs. Tai aišku jautri tema, tokių žinių reikšmė labai didelė, todėl nuo visuomenės slepiamos, nes pasinaudojant šiomis žiniomis galima manipuliuoti sąmone. Tačiau norima, kad žmonės nesuprastų jog tai technologijos, todėl apsimetama, kad tokį mokslą sukurti neįmanoma.

Jogų metodas gali būti įdomus, bet tai tik vidinės fenomenologijos stebėjimas, nelendant į gelmę. Taip yra net tuo atveju, jeigu įsivaizduojama, kad šis stebėjimas vyksta kažkokiose labai aukštose sąmonės dimensijose. Jogų metodu ir aš visą gyvenimą tyrinėju savo sąmone, bet man norisi daugiau ir aš žinau, kad tai įmanoma. Tačiau taip pat suprantu, kad tokie įrankiai neprotingų žmonių rankose labai pavojingi.

Sandara manau tokia: tam tikra psichinė (dvasinė) substancija, suformuoti informacijos vaizdiniai, informacijos srautas, ir to srauto šaltinis. Tas pats abiem kryptimis. Mano tikslas mąstyme (laksate) pabandyti suformuoti naujovišką ekraną, kuris būtų sudarytas iš nestandartinių dėmenų, kurie daugiau galėtų pasakyti apie tai, kas yra informacijos srauto šaltinis. Tokius dėmenis kaip substancija, erdvė, judėjimas, laikas atmetu ir bandau į transcendenciją pažiūrėti su dirbtine savo susikurta laksatine sąmone. Toks mano metodas. Vienas iš laksatinio ekrano pavyzdžių yra kalbinės sąvokos, kurios bando transcendeciją aiškinti ne pagal tradicines aristoteliškas kategorijas. Tai gali būti būsenos, jausmai, nestandartiniai suvokimai, palyginimai ir t.t. Tačiau stengiuosi laikytis racionalumo rėmų. Turi būti naujoviška, bet tuo pačiu vis tiek racionali logika.

[klajunas]

0. Filognozijos apibrėžimas

Filognozijos koncepciją reikia mąstyti šalia filosofijos ir mokslo sąvokų, nuo kurių bandoma atsiriboti siekiant pabrėžti šios disciplinos naujumą, bet tuo pačiu pripažįstant ir neišvengiamą ryšį, nes visais trimis atvejais siekiama tikrovės pažinimo. Filosofija ir mokslas siekia pažinti tikrovę savais metodais, todėl laikomi skirtingomis disciplinomis. Filognozija netapatinama nei su filosofija, nei su mokslu todėl, kad laikoma, jog jos pažinimas skiriasi ir nuo filosofijos, ir nuo mokslo. Žinoma, nepaisant visų skirtumų, visada įmanoma atrasti ir bendrumų, nes objektas tas pats, tikslas tas pats, skiriasi tik metodai ir perspektyva. Filognozija atskiriama nuo mokslo ir filosofijos todėl, kad nenorima įsilieti į tradicines pažinimo sistemas ir jose ištirpti.

Apibrėžimai

• Filognozija - tai neinstrumentinė ir instrumentinė tikrovės dauglypos atodanga sątvare.
• Dauglypa (multipleksas) yra nehomogeniška, daugiadimensinė daugelio dėmenų samplaika, kurios tikslas atskleisti holoplastinę tikrovės sandarą.
• Holoplastinė sandara yra tokia, kuri atskleidžia pilna objekto struktūrą, pažodžiui tariant, viską sulipdanti.
• Sątvaras - tai žmogaus pilna sąmonė kaip šviesos arka, kurioje atsiveria aplink žmogų esančios realybės vaizdas. Sątvaras turi fiksatinę, objektyviąją dalį arba pasaulį ir laksatinę dalį, subjektyviąją realybę, kuri atsiveria mąstyme.

Galima tarti kelis žodžius ir apie šio termino etimologiją. Žodis „filognozija" sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių „fileo", reiškiančio „myliu" ir „gnosis", reiškiančio „pažinimas". Pavadinimas sudarytas pagal žodžio „filosofija" pavyzdį, tik žodis „sophia", „išmintis", pakeistas žodžiu „pažinimas". Pažinimo šiais laikais siekia pirmiausiai mokslas, tad šį metodą galima būtų vadinti mokslu, tačiau filognozijoje daug filosofijos elementų, todėl ji negali būti įtraukta į jokį šiuo metu egzistuojantį fundamentalųjį mokslą. Apie tai daugiau bus kalbama vėlesniuose skyriuose, tačiau dabar galiu pasakyti pagrindinį skirtumą tarp filognozijos ir grynojo mokslo: mokslas siekia kiek įmanoma plačiau taikyti kiekybinius metodus, matematiką, tačiau filognozija naudoja „kaipybinį" metodą ir „kaipybinę" matematiką, kurioje svarbiau ne „kiek", bet „kaip". Taip yra todėl, kad multiplekso principas yra deformacijų tikslus atspindėjimas, kuris neįmanomas esant kiekybinei skaičiaus sampratai. Filognozijoje visi objektai konstruojami kaip multipleksai. Šis principas artimesnis filosofijai, o ne fizikai, tačiau tradicinė filosofija neturi multiplekso sąvokos.

Apibrėžus terminą, galima pereiti prie bendrųjų klausimų, tokių kaip „Koks yra pagrindinis filognozijos tikslas, kokius uždavinius ši disciplina sau kelia?" Pagrindinis tikslas įvardintas filognozijos apibrėžime, tačiau tai bendresne kalba galima įvardinti kaip siekį pagerinti sąmonės kokybę. Sąmonės kokybės matas yra tiesa, kuri gali būti visa, pilna tiesa, 100 proc., ir mažiau negu 100 proc. Žmogus žinantis 100 proc. tiesos yra tiesos žmogus, kuris yra filognozijos idealas, o visi kiti, kuriems iki to trūksta vadinami didesniais arba mažesniais „tiesos debilais". Kol tikrovės paslaptis neatskleista iki holoplastinio lygio, tiesos debilais esame visi, todėl ir siekiama pažinimo, kad iš nežinojimo būklės galėtume pereiti į žinojimo.

Tereikia paaiškinti kaip filognozijoje matuojama sąmonės kokybė. Kokybė yra kriterijus, parodantis 1) kiek procentų tiesos apie tikrovę atskleista, ir 2) koks procentas šios tiesos įvaldytas vertinant pagal realios veiklos mastą. Tai reiškia, kad ne tik turi būti teorinės žinios, bet ir tų žinių technologinis įvaldymas. Jeigu „žinios" nepaverčiamos technologijomis, jos nėra pilnavertės, tikros žinios, nes neatveria žmogaus protui galimybių atlikti su tikrove kūrybines manipuliacijas. Todėl technologija yra tikrasis vertinimo kriterijus. Pavyzdžiui, jeigu turimos teorinės žinios, kurios leidžia veikti visos galaktikos masteliais, tai yra galaktinės civilizacijos lygio sąmonės kokybė. Paprastai galaktika laikoma aukščiausiu pasiekiamu rezultatu, kurio turėtų siekti protauti gebančios gyvybės formos.

Kokie pagrindiniai reikalavimai galaktinei civilizacijai - akivaizdu: turi būti pakankamo greičio galaktinis susisiekimas ir tokias keliones atitinkanti gyvenimo trukmė. Tai minimalūs reikalavimai. Pavyzdžiui, norint per visą galaktiką perskristi per 50 metų, turi būti greitis 2000 kartų viršijantis šviesos greitį ir minimalus reikalavimas žmogaus gyvenimo trukmę pailginti iki 1000 metų. Tokiu atveju per visą žmogaus gyvenimą, skersai galaktiką būtų galima perskristi 20 kartų. Galima spėti, kad galaktikoje yra daug aukšto lygio civilizacijų ir sprendžiasi klausimas, kuri iš jų pirma pasieks šį tikslą. Ta civilizacija, kuri tai padarys sėkmingai anksčiau už kitus, taps dominuojančia. O tai labai svarbus egzistencinis klausimas kiekvienai gyvybės formai, nes kokie šios dominuojančios civilizacijos principai lems kaip bus vienijama galakatika ir koks bus žemesnio išsivystymo sąmonių likimas. Jos bus sunaikintos, pavergtos ar gaus teisę į laisvą evoliuciją.

Todėl kiekvienos civilizacijos pagrindinis tikslas, kuo labiau didinti sąmonės kokybę, kad neatsiliktų nuo kitų ir turėtų deramą vietą kosminiame pasaulyje. Akivaizdu, kad aukščiausias lygis, ne vieno žmogaus, ne vienos kartos ir ne vieno šimtmečio uždavinys. Filognozijos tikslas įvertinti visas sąmonėje užkoduotas galimybes ir nustatyti kiek reikės laiko pasiekti aukščiausiam tikslui. Mano netiksliu vertinimu, galima kelti uždavinį 1000 metų, sukurti strateginį planą, pasirašyti darbų grafiką ir visomis savo proto pajėgomis šio tikslo siekti. Matome, kad filognozija ne tiek užbaigta teorija, kiek strateginis planas, kuris nukreiptas į ateitį - ne į tai, kas jau pasiekta, bet į tai, ką dar reikės pasiekti, kad žmogus galėtų atskleisti 100 proc., holoplastinį tikrovės vaizdą. Kitaip sakant, tai neužbaigtas projektas, prie kurio žmonija turės dirbti bent 1000 metų ir toliau, kad įgyvendintų pagrindinius filognozijos tikslus. Tai reiškia, kad šioje teorijoje yra tik gairės, kurios turi būti užpildytos savo protu, o ne tik jau pasiektų ir visiems žinomų banalybių „zubrinimas".

Tačiau sąmonės kokybė - ne viskas, vien būtinųjų tikrovės ir žinojimo struktūrų neužtenka, būtina įvesti laisvės komponentą, kurio tikslas ne tik atspindėti tikrovę anapus žmogaus, bet ir laisvai formuoti sąmonę. Kitaip sakant, ant tiesos pamato būtinas ideologinis antstatas, parodantis ką su ta tiesa žmogus turi daryti. Tikslas nėra vien prisitaikyti ir atitikti, tikslas yra į tikrovės pažinimą įnešti laisvės komponentą, kuris būtinas visiems fundamentaliems tikrovę atspindintiems konstruktams. Tai labai atsakingas klausimas, nes žinios suteikia didelę galią, kuri gali būti panaudota griovimui arba kūrimui, puoselėjimui arba žlugdymui. Tiesos atskleidimas apie kokį nors objektą visada jį žmogaus psichikoje sumenkina, paverčia beveik niekniekiu, su kuriuo, atrodo, gali daryti ką nori. Tokia negatyvi nuostata privalo būti kompensuojama, o tai daroma ne tiesos, bet ideologiniame sluoksnyje. Dėl šios priežasties, filognozijos tikslas ne vien atidengti tikrovę, bet ir apsaugoti ją nuo beatodairiško naikinimo pozityviu ideologiniu sluoksniu. Tiesai reikalinga atsvara, reikia ieškoti pusiausviros tarp holoplastinės tikrovės atvėrimo ir pozityvaus nusiteikimo jos atžvilgiu ideologijoje. Tiesa atskleidžia paslaptį, o ideologija parodo kelią - būtini abu principai.

Kiekviena tikrovės dalis turi savo pliusinę ir minusinę dalį ir dažnai sąveikoje jos skirtinguose objektuose gali turėti priešingą reikšmę: kas vienam pliusas, tai kitam minusas ir kas vienam minusas, tai kitam pliusas. Imant tikrovę kaip visumą, būtina ieškoti pusiausviros ir harmonijos, nes sureikšminus kokią nors vieną dalį ir tenkinant tik tos dalies perspektyvos poreikius, nustumiamos į bedugnę visos kitos dalys. Iš dalies tas galioja ir pažinimui, nes pažinimas tikrovę labai susilpnina ir daro ją pažeidžiama. Tačiau šis ribos peržengimas pažinimu yra neišvengiamas. Dėl šios priežasties ir manau, kad turi būti ieškoma pozityvios ideologijos atsvaros, kad žinojimas nebūtų naudojamas vien naikinimui išnaudojant pažinime atskleistas silpnas vietas. Neišmintingai naudojant tiesą, galima sunaikinti viską, todėl žinojimas užkrauna didelę atsakomybę ir jis skirtas ne bet kam: be išvystytos moralinės sąmonės žinios yra mirtis. Vadinasi į sąmonės kokybę būtina įvesti ir trečią komponentą be jau minėtų dviejų, o būtent išvystytą pozityvią ideologiją, kuri propaguoja ne eksploatavimą ir naikinimą, bet puoselėjimą ir vystymą.

Supratus šiuos tris pagrindinius sąmonės kokybės kriterijus, reikia suprasti ir pačios sąmonės pagrindinį principą, kaip ji veikia. Sąmonė yra tam tikras substancijos, vadinamos gnostine darinys, į kurį iš išorės patenka informacija ir jame yra suformuojama į aplinkos atvaizdą. Atvaizdas turi dvi pagrindines dalis - priekinę sąmonę, kurią laikome mus supančiu objektyviu pasauliu ir galinę sąmonę, kurioje yra mūsų asmenybė, atmintis, protas ir mąstymas. Priekinę sąmonę vadinu fiksatu, o galinę sąmonę - laksatu. Apie tai daugiau bus kalbama tolesniuose skyriuose, bet paprastai šiuos pavadinimus galima paaiškinti taip: fiksatas reiškia, kad vaizdas nevaldomas, fiksuotas, o laksatas, kad valdomas ir kūrybiškai formuojamas. Yra ir kiti pavadinimai, labiau įprasti: juslinis pasaulis vadinamas sensoriumu, o mąstymo pasaulis - kognityviumu. Abu jie priklauso rodomajai sąmonei.

Šis principas reiškia, kad tai, ką matome savo sąmonėje yra ne pati tikrovė, bet tik jos atvaizdas. Vadinasi ir tikras žmogus, ir tikras pasaulis yra anapus jo. Nematome tikro daikto, nematome tikro kūno ir netgi nematome tikros minties, matome tik tai, kas atsiranda tada, kai gnostinėje substancijoje suformuojama informacija, kurios nuoroda yra į išorinę realybę. Tos suformuotos informacijos yra homunkulai, ypač žmogaus kūnas, kuris yra tik „akių kūnas". Iš to seka, kad tikrasis žmogus yra nematomas, nepasiekiamas sąmonei. Šis žmogus vadinamas pirmapradžiu žmogumi, kuris yra visas, pilnas žmogus, atsispindintis atvaizduose tik nedideliu procentu savo tikro pavidalo. Tokiu atveju filognozijos tikslas, į šį suformuotą atvaizdą įtraukti kuo daugiau anapusinės tikrovės, imituoti jos „kontūrą", kad būtų galima suprasti kas ji yra ir kaip ji veikia. Tai galima bandyti daryti teoriškai ir galima daryti praktiškai, su savo pirmapradžiais kūnais ir instrumentais judinant pirminę tikrovę ir žiūrint kaip poveikis atsispindi įtrauktoje informacijoje. Taip galima suprasti veikiamos tikrovės prigimtį.

Sensoriumą galima laikyti pirminiu ekranu, pagal kurio dėmenis pažįstama anapusinė realybė, tačiau šie dėmenys jau yra išsisėmę ir neparodo tikro anapusybės vaizdo. Todėl viena pagrindinių filognozijos priemonių yra antrinio ekrano sukūrimas kongnityviume, kuris pakeistų sensorinį ekraną ir sąmonę labiau priartintų prie tikrovės. Tam reikia ieškoti naujų dėmenų, naujų sąveikų, naujų procesų, kurie būtų daug daugiau negu vien tik substancija, erdvė, judėjimas ir laikas. Tradiciniam pažinimui labai žymų antspaudą uždeda kalbos struktūra, kurioje dvi pagrindinės žodyno kategorijos yra daiktavardžiai ir veiksmažodžiai. Daiktavardžiai aprašo substanciją, veiksmažodžiai veiksmus tarp substancijos elementų, ir perspektyva į anapusinę tikrovę tuo išsisemia. Todėl norint pažengti toliau reikia perdaryti savo kalbą, kad pažinimas nebūtų paženklintas kalbinių struktūrų primityvumo. Filognozijos įvado vienas iš uždavinių yra paruošti dirvą tokiems pakeitimams, sukurti principus, pagal kuriuos būtų galima konstruoti naują kalbą, kuri būtų naujo, kognityvinio, laksatinio ekrano pagrindas, per kurį būtų galima pamatyti daug daugiau pasaulio negu per tradicinį.

Užbaigdamas filognozijos apibrėžimą, noriu pateikti apibendrintą schemą, kuri parodo pačius pagrindinius, bendriausius žmogus struktūrinius elementus.



Norint žengti toliau šio „Filognozijos įvado" skyriais, privaloma įsisavinti šią schemą ir prieš tai pateiktą žmogaus sandaros paaiškinimą. Žmogus, kaip jis save suvokia, yra tik homunkulas atsiradęs ant priekinės rodomosios ir galinės rodomosios sąmonės sandūros, o tikras žmogus niekaip neišreikštas ir jo visas, holoplastinis vaizdas nežinomas. Filgnozijos tikslas ne aprašinėti ir tyrinėti homunkulą, bet atskleisti visą, pilną žmogų, kitaip sakant pamatyti „visą spektrą", esantį anapus vaizdo ir veiksmo.

Klausimai:

• Kas yra filognozija?
• Kuo filognozija skiriasi nuo religijos, filosofijos ir mokslo?
• Kokie pagrindiniai filognozijos uždaviniai?
• Kaip apibrėžiama sąmonės kokybė?
• Kam reikalingas „netiesos" komponentas filognozijoje?
• Kokia pati bendriausia žmogaus sandara?
• Kodėl multiplekso sąvoka kertinė filognozijoje?
• Kas yra fiksatas ir laksatas?
• Kodėl filognozijoje naudojamas ne kiekybinis, bet kaipybinis principas?
• Kodėl civilizacija turi siekti atskleisti holoplastinį tikrovės vaizdą?
• Kuo svarbus „naujo ekrano" metodas filognozijoje?

[vytra]

Pavyzdžiui, norint per visą galaktiką perskristi per 50 metų, turi būti greitis 2000 kartų viršijantis šviesos greitį.

- Norat tamstą gerbiu už įdomias mintis, bet turbūt visi genijai paslysta ant šapelio.. Nėra Visatoje atstumų, nėra Visatoje matmenų, nėra Visatoje greičių! Turint galimybes, galima bet kada būti bet kur!

[klajunas]

- Norat tamstą gerbiu už įdomias mintis, bet turbūt visi genijai paslysta ant šapelio.. Nėra Visatoje atstumų, nėra Visatoje matmenų, nėra Visatoje greičių! Turint galimybes, galima bet kada būti bet kur!

Paslydot ir jūs tamsta. Jeigu bet kada galima būti bet kur, tai greitis turi būti lygus ∞.

Niekada negalima daryti išvadų iš "pirmo sakinio".

Galima tik paspausti ranką už standartus laužantį šmaikštumą, tą aš labai vertinu.

[a.t.sielis]

Nieko nerašai apie pirminę bazinę realybę. Apeinant tą klausimą, visas kitas rūmas netenka pagrindo, nes gali būti pilnai klaidingas. Jeigu PBR viską valdo, "kosminių civilizacijų" konkurencija ir kova dėl vietos neturi prasmės.

[klajunas]

Nieko nerašai apie pirminę bazinę realybę. Apeinant tą klausimą, visas kitas rūmas netenka pagrindo, nes gali būit pilnai klaidingas. Jeigu PBR viską valdo, "kosminių civilizacijų" konkurencija ir kova dėl vietos neturi prasmės.

Aš nesu PBR, aš esu sątvaras, todėl galiu mąstyti tik iš vidaus į išorę. Viduje apibrėžtumas didžiausias, kuo toliau nuo vidaus, tuo jo mažiau. Tai natūrali pažinimo perspektyva. Todėl nors PBR ir svarbiausia, ji tik idėjos lygio, o ant idėjos statyti pažinimą negalima. PBR reikia pasiekti nuosekliu atkakliu darbu.

Kol kas pagal mano modelį PBR vadinamas "eioline substancija", kuri priešingai nei būtinosios materijos struktūros, turi laisvės komponentą ir gali kurti naujus dalykus. Ši substancija įsilieja į sąmonės sandarą ir žmogui suteikia kūrybines galias, bet iki konkrečių šios substancijos veikimo modelių - labai toli. Tai ką aš rašau tėra įvadas į metodą, o šioje ištraukoje tik mano sistemos įžanginis apibrėžimas.

Aš ir toliau naudosiu ne atvirkštinį metodą, pradėdamas nuo to kas yra ten kažkur anapus horizonto, bet nuo savęs, nuo to kas duota tiesiogiai ir apčiuopiama. Tai reikia suprasti kaip metodologinį principą. Gnosis yra svarbiausia, aš jį įstatau į dauglypos šabloną.

Tai "Filognozijos įvadas" kurio pirma dalis yra

I. Filognozijos pagrindai
0. filognozijos apibrėžimas
1. kontinuumai
2. multipleksai
3. kontinuumų dėmenys
4. naujoviški kontinuumų dėmenys
5. sąmonė ir dzeta struktūra
6. stratos/hipostratos
7. būtinosios ir nebūtinosios struktūros
8. fizinė ir gnostinė brana
9. eiolas

[a.t.sielis]

Taip, kaip instrumentą turime tik save, tas tiesa. Ir turime eiti per save, per savo vidų.

Bet man visa esmė yra ta, kad išorinis pasaulis nėra mano fantasmagorija ar mano kūrinys. Tai PBR kūrinys. Netgi aš pats (mano fizinis kūnas, psichika ir siela) esu PBR kūrinys arba PBR dalelė. Viskas ir visur yra tiesiogiai susiję su PBR. Atitinkamai, atskiros pažinimo strategijos ar bet kokie kiti planai neturi prasmės. Prasmingas tik vienas dalykas: jungtis su PBR, bei PBR veikimo pripažinimas ir priėmimas.

Be prasmės šaltinio nėra jokios kitos prasmės. O prasmę viskam užduoda PBR: viskas jos sukurta, savo tikslais. Tai nėra svetima man, kadangi aš ir pats esu PBR dalis, taip kaip pirštas yra mano kūno dalis. Gera kūnui, gera ir pirštui.

[klajunas]

Ne visai tiesa, kad nėra jokių nuorodų į PBR. Aš tik nesukonkretinu. PBR turi įeiti į "holoplastinio tikrovės multiplekso" koncepciją, nes holoplastinis reiškia "viska sulipdantis/sujungiantis". Bet mano sampratoje yra viena realybė, kuri turi du aspektus: laisvąjį ir būtinybės. Sujungus laisvę ir būtinybę atsiranda kūrinys, kuriame sumaišyta ir medžiaginė ir laisvės dalis. Ta dalis kuri atsakinga už laisvę arba kitaip kūrybines galias, ir turi mano sistemoje būti PBR. Tiek kiek žmogus yra laisvas subjektas, jis su šia dalimi netiesiogiai sujungtas ir geba kurti, tai yra "pagaminti" tikrovėje iš būtinųjų struktūrų kažką naujo ir ko iki to nebuvo. Šis gebėjimas tiesiogiai ateina iš PBR. Todėl negalima sakyti, kad aš mastau nuo šios realybės atsiribojęs. Tik pirmame skyriuje tai pilnai neišplėtota.

Logika tokia: iš pradžių tirti būtinąsias struktūras, materiją, tada laisvės substanciją, o po to jų junginį, kuri įsikūnija kūrinyje. Kūrinys gali būti labiau pasislinkęs į materijos pusę, tada turime technologiją ir labiau į dvasinę pusę čia turime "idėjų technologijas". Jeigu eiolas substancialus, analogiška prasme kaip ir materija, galima technologija, kurią laisvė sukuria "iš savęs". Filognozija nėra vien teorija ir etinė praktika, jos tikslas plėsti realios veiklos galimybių mastą, tiek ekstensyviai tiek intensyviai. Todėl tokių žinių, kurios "tik žinomos" nepakanka.

[klajunas]

1. Kontinuumai

Norint suprasti filognozijos metodą, reikia žinoti kontinuumo sąvoką ir kaip ji taikoma pažinimo procese. Pirmiausiai noriu atkreipti dėmesį, kad šis žodis yra nelietuviškas ir jį galima pabandyti sulietuvinti žodžiu „tęsmas". Ar jis turi galimybių prigyti ir pakeisti skolinį - nežinau, todėl kol kas naudosiu žodį „kontinuumas", kuris tik retkarčiais bus pakeičiamas lietuvišku variantu. Abu žodžiai reiškia tą patį.

Šios sąvokos atsiradimo mąstyme paaiškinimas greičiausiai yra paprastas: ji nurodo kažkokį labai svarbų sątvaro aspektą, ypač rodomojoje sąmonėje. Kiek jis turi „ekrano" formatą, tiek yra ištęstas erdvėje ir laike, turi ekstensyvumo ir intensyvumo momentus. Pradiniu savo variantu ši idėja gana paprasta - tai kažkokios realybės tęsimasis, kai kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojasi tai, kas yra ankstesnėse dalyse. Šis principas tinkamas ne tik erdvinei tikrovei, bet ir bet kokiai savybei, ypač tą savybę vertinant kaip trunkančią laike. Kitaip sakant yra erdvės kontinuumas, laiko kontinuumas ir kitų reiškinių kontinuumai, turintys aprašytą bruožą.

Dėl paminėtos priežasties, to paties kartojimo tęsiant ankstesnes dalis, kontinuumo sąvokai labai svarbi tapatybės savybė. Tapatybė gali būti statiška ir dinamiška, priklausomai nuo to ar vienodumas yra judantis, ar sustingęs. Statiškame kontinuume, kuris yra paprasta tapatybė, judėjimas būna neįmanomas, nes kiekvienai daliai esant lygiavertei ir niekur nesant persvaros, apsikeitimas vietomis neįmanomas. Todėl statiškame tapatybės kontinuume judėjimas negalimas. Kitas variantas, kai pati kontinuumo esmė yra judri ir tapatybės reikia ieškoti judrume. Tada visas kontinuumas savyje turi tam tikrą judesio komponentą, bet tie komponentai visi simetriški, šiuo atveju šitaip išsaugant tapatybės savybę. Abiem atvejais netaisyklingas laisvas judėjimas neįmanomas, nes tokiam judėjimui reikalingas tapatybės pažeidimas, vadinasi kažkoks faktorius, kuris į kontinuumą įneša anomaliją.

Laikantis kontinuumų sąvokos rėmų, tokia anomalija gali būti tik kitas, kito tipo kontinuumas, kuris sujungiamas su pradiniu kontinuumu. Jiems susimaišius, tarp elementų atsiranda didelis skirtumas, ir šis skirtumas kontinuumus verčia judėti netaisyklingu judėjimu. Šioje vietoje, statiško arba dinamiško tapatybės kontinuumo sąvoka turi būti papildyta deformuoto kontinuumo galimybe, kurioje tapatumo principas pažeidžiamas tiek erdvėje, tiek laike. Deformuotas kontinumas reiškia, kad darant pratęsimą, nebūtinai kartojasi „tas pats" - gali atsirasti skirtumas, kuris tęsmą paverčia netolygiu. Šis klausimas labai svarbus matematikoje, nes konstruojant skaičiaus teoriją, paprastai naudojamas statiškas tapatybės kontinuumas ir visi skaičiuose esantys vienetukai laikomi vienodais. Dėl šios priežasties pagrindine matematiko problema tampa begalinis kartojimasis, nes kiekvieną kartą kartojantis tam pačiam dalykui, neįmanomas natūralus užsibaigimas. Užbaigiama tik nenatūraliai nutraukiant kartojimo veiksmą, nustatant vienetukų sekoje dirbtinę ribą. Deja tokia matematika yra netiksli ir labai problematiška, nes ji neturi jokio atitikmens tikrovėje. Dėl šios priežasties, filognozijoje bandoma naudoti ne begalinės kiekybės principą, bet kaipybės principą, kontinuumą laikant ne tapačiu, o deformuotu. Skaidant deformuotą kontinuumą į kvantus, šie nebūna visi lygūs, todėl tradicinė skaičiaus koncepcija pakeičiama į daugiadimensinius skaičius, kurie yra kaipybinių multipleksų sandūros.

Kontinuumai gali būti gryni ir negryni. Pirmi yra skirstomi į tipus, turinčius skirtingas prigimtines savybes, kurios skiriasi nuo kito tipo kontinuumų savybių. Dėl šios priežasties, jiems maišantis, negrynuose kontinuumuose gali atsirasti skirtumų galimybė, kuri būtina norint priversti kontinuumą judėti ir struktūruotis. Kontinuumai turi būti ištirti realiais instrumentiniais tyrimais, turi būti išmatuotos jų savybės, bet įvadui užtenka pačios idėjos ir to, kad kontinuumai laikomi nevienodais ir dėl šio nevienodumo tampa įmanoma įvairovė tikrovėje. Tipus galimas skirstyti pagal tradicines fizikos kategorijas, tokias kaip substancija, erdvė, judėjimas ir laikas. Yra substanciniai kontinuumai, erdvės kontinuumai, kuriems susimaišius atsiranda multiplekso struktūra ir dėka reakcijų jo viduje - judėjimas. Žiūrint į tikrovę iš sąmonės judėjimų sąryšio, susiformuoja laiko sąvoka, kurios pagrindinis elementas yra trukmės kvantas. Be šio principo, kiekvienoje kategorijoje galima išskirti savybes, vadinamas parametrais, arba multipleksų dėmenimis. Kiek šios savybės trunka laike, jos gali būti tapačios, o gali būti kintamos, todėl joms galioja statiškų arba deformuotų kontinuumų sąvoka.

Šioje vietoje kontinuumo teoriją galima dar labiau apibendrinti, ištraukti jį vien iš „materialistinės" tikrovės ir įstatyti į realią sątvaro sandarą. Sątvaras turi tokius pagrindinius sluoksnius:

• fizinis pasaulis,
• biologinis pasaulis,
• socialinis pasaulis,
• ekonominis pasaulis,
• psichologinis pasaulis,
• laisvės pasaulis.

Verta pereiti per visus šiuos sluoksnius ir pabandyti pažiūrėti ar įmanoma jų analizei pritaikyti kontinuumų metodą. Mano pagrindinė inovacija ta, kad deformuoti kontinuumai laikomi pagrindiniais, o statiški kontinuumai tik atskaitos sistema ir koordinatės, naudojamos statiško matavimo tikslu (nors šis matavimas yra netikslus). Kontinuumų deformacijų formą patogu vaizduoti koordinačių sistemoje, kurioje vertikali ašis yra parametras, turintis statiško taško segmentą ir didėjimo arba mažėjimo kryptis, ir horizontali ašis yra laiko parametras, kuris rodo deformacijų formos kitimą laike. Ant šių ašių uždėta kreivė yra pati deformacija, kuri rodo, kiek parametras nukrypsta į vieną ar kitą pusę, nuo statiškos būsenos. Kreivės nuokrypis, vadinamas užpildu, yra deformacija, kuri yra savo multipleksą turintis procesas, aiškinamas kaip tiesioginė arba netiesioginė deformacijos priežastis, atsirandanti dėl tam tikrų tikrovėje įrašytų dėsningumų, simetrijų, asimetrijų ir kitų savybių.

Visa kontinuumų ir multipleksų idėjos esmė, kad tikrovė atsiranda dėka galimybės nukrypti nuo tapatybės būsenos. Šiame nuokrypyje paslėpta visa filognozijos struktūra, kurią tyrinėtojas turi atskleisti tiriamuoju darbu. Jeigu nebūtų nuokrypio nuo pradinės statiškos būsenos, nebūtų įmanoma, jokia raida, evoliucijos arba deevoliucijos kryptimi. Tai reiškia, kad deformacija, kitimas visada įmanomas dviem kryptimis: atsiradimo ir išnykimo. Nors pradinis kontinuumas, galima daryti prielaidą, buvo esantis visada ir jo atveju galėjo iš paprastos tikrovės atsirasti sudėtingesnė, o tada sudėtingesnė vėl grįžti į paprastą.



Kokie galimi pavyzdžiai pagal sątvaro sluoksnio modelį.

• Fizikoje labai patogu šį principą taikyti reliatyvumo teorijoje. Pasirinkau A. Einšteino suformuluotą laiko lėtėjimo fenomeną, didėjant laikrodžio judėjimo greičiui. Tai, kad laiko parametras nėra pastovus ir priklauso nuo kito parametro rodo, jog laiko kontinuumas nėra statiškas ir tapatus. Kuo greičiau juda laikrodis, tuo laikas lėtesnis, ir kuo laikrodis juda lėčiau, tuo greitesnis. Kodėl taip yra paaiškinantis multipleksas šiuo atveju gana paprastas. Judėjimas į laiko tėkmę įveda papildomą erdvės kiekį, o jeigu per tą patį laiką nueitas kelias pailgėja, turi sulėtėti greitis. Panašiai yra su mase, kuri didėjant kinetiniam greičiui, didėja. Einšteinas aiškina, kad masė lygi energijai, didėjantis greitis didina judančios masė energiją, vadinasi turi padidėti ir masė.
• Biologijos sluoksnyje pasirinkime biomechaniką. Imkime tokį gebėjimą kaip bėgiko greitis. Akivaizdu, kad greitis nėra vienodas, ir nebūtinai nuo pasirinkimo kokiu greičiu bėgti, nes čia kalba apie maksimalų greitį. Greitis didėja pirmiausiai nuo treniruotumo lygio, nuo įgimtų sugebėjimų, nuo psichologinės būklės, nuo aplinkos sąlygų, tokių kaip aplinkos temperatūra, slėgis, vėjas, gravitacijos stiprumas, kojos sukibimas su danga ir t.t. Visi šie paslėpti deformacijos multiplekso dėmenys turi įtaką bėgimo rezultatui. Todėl rekordų registravimas nelabai tikslus, nes skirtinguose bėgimuose, ne visada vienodos bėgimo sąlygos, todėl rezultatai vien chronometro parodymais - nepalyginami.
• Socialinėje sferoje galima imti tokį parametrą, kaip gėrio kiekis, kuris gali būti nekintantis ir didėjantis arba mažėjantis. Didėja tada, kai plečiasi gėrio zonos ir mažėja tada, kai plečiasi patogeninės zonos visuomenėje. Nuo kokių priežasčių priklauso gėrio didėjimas visuomenėje. Žmonės turi būti laimingi, o jų elgesys paremtas geraširdiškumu ir taikingumu. Tai psichologinis ir socialinis gėris. Prie to galima pridurti materialines sąlygas, ekonominį klestėjimą, laisvę nuo sunkaus fizinio ir protinio darbo. Kai parametras suka šia kryptimi, įsiterpia išvardintos ir neišvardintos priežastys, kurios sudaro deformacijos multiplekso formulės turinį. Žinant jos dėmenys, nesunku suprasti, kaip aktyviai siekti, kad gėrio situacija gerėtų. Priešingu atveju kaupiasi patogeniniai dalykai ir socialinės organizacijos juda sprogimo link ir subyrėjimo.
• Ekonominio pasaulio kontinuumo principas tas pats kaip ir prieš tai parodytų. Imkime tokį parametrą kaip kaštai, kurie priklauso nuo darbo našumo. Jeigu našumas nesikeičia, kaštai, prie kitų vienodų sąlygų - vienodi. Tačiau našumui gerėjant arba blogėjant kaštai mažėja arba didėja, nuo ko priklauso prekės arba paslaugos kaina ir tai, kokia jos paklausa: didesnė kaina paklausą mažina, o mažesnė - didina. Našumas tvarkomas lavinat įgūdžius ir kvalifikaciją, optimizuojant ir organizuojant, įvedant naujas, inovacines technologijas. Jos paprastai priklauso nuo žmonių intelekto ir mokslo lygio. Visi siekia, kad našumas tik gerėtų, nes tai mažina kainą, daro prekę/paslaugą prieinamesne ir kokybiškesne. Kaip to siekti, rodo kontinuumo deformacijos multiplekso struktūra.
• Psichologiniame pasaulyje, tokiu kontinuumu gali būti įgūdžio stiprumas, priklausantis nuo mokymuisi skirto valandų skaičiaus ir nuo įgimtų žmogaus sugebėjimų. Taip pat, kaip organizuojamas mokymas: ar jis kokybiškas, efektyvus, įdomus ir pan.
• Paskutinis pavyzdys yra laisvės pasaulis. Šį kartą turime omenyje technologinę laisvę, kuri matuojama realios veiklos tikrovėje mastu. Pagrindinis tokios laisvės faktorius yra turimų žinių apie tikrovę kiekis. Kuo žmogus žino daugiau, tuo tikrovės valdymas galingesnis ir atvirkščiai. Žinių kiekis paprastai didėja kaupiamuoju būdu, bet ištikus katastrofai, žlugus socialinei santvarkai, žinios gali būti prarastos ir civilizacijos lygis labai smunka. Čia labai smulkiai neaiškinsiu, bet kiekvienas multipleksą reikalingą žinių kiekio auginimui gali pamodeliuoti patys. Norint turėti daugiau laisvės tikrovėje, būtina ją labai gerai pažinti, o tai yra pagrindinis filognozijos tikslas. Todėl šis įvadas yra vienas iš multiplekso elementų, nes jo sukeliama „deformacija" kontinuume yra sąmonės kokybės gerėjimas, kuris viena iš laisvės sąlygų.

Tai kontinuumų pavyzdžiai paimti atskirai, tačiau jiems susimaišius, gaunasi neracionalizuojamo chaoso situacija. Chaotiško kontinuumo esmė ta, kad kiekviename jo taške laike, erdvėje ir kitose dimensijose, skirtumą sukeliantis multipleksas yra skirtingas. Dėl šios priežasties, negalima naudoti vieno standartinio nuokrypio modelio visiems taškams. Kiekvienas taškas turi būti pažintas ir „išmatuotas" atskirai. Skaidymas tapatybės kiekviename taške principu - neįmanomas. Yra viena galimybė - skirtumus jungti, bendrinti ir glodinti, nustatant bendrą chaoso gradientą, kuriame matytųsi visos ekstreminės zonos, kurios visada būna labiausiai dominančios sritys. Visas holoplastinis planetos kontinuumas - labai sudėtingas, tačiau kuo tiksliau žmogus sugeba jį savo galvoje sumodeliuoti, tuo jo orientavimasis pasaulyje geresnis. Iš pradžių nebūtina siekti matyti visą, holoplastinį vaizdą, galima paimti jo atskiras dalis, atskirų tipų kontinuumus ir jo paprastas deformacijas ir jas savo galvoje paanalizuoti. Tačiau geriausiai tai daryti bandant dėmenis apjungti iš visų paminėtų ir nepamintų sątvaro sluoksnių, kuriuose matomas planetos vaizdas.

Klausimai:

• Kas yra kontinuumas?
• Koks skirtumas tarp tapataus ir deformuoto kontinuumo?
• Kokia viena iš statišku kontinuumu pagrįstos matematikos problemų?
• Ar įmanoma sukurti skaičių naudojant deformuotą kontinuumą?
• Kas yra užpildas?
• Kaip aiškinamos statiško kontinuumo deformacijos priežastys?
• Kokie pagrindiniai laisvės augimo deformacijos multiplekso dėmenys?
• Ar tradicinė matematika veiksni matuojant chaotiškus kontinuumus?
• Kokios galimybės naudojant deformuotų kontinuumų modelį paaiškinti anapus rodomosios sąmonės esančią realybę?

[boba]

Užmiršote paminėti laiko pasaulį.
Be to laikas tęsiasi kaip bomba nuo atskaitos taško.
Imkime jei labai smarkiai pažengi laiko prasme į priekį, tai lygiai taip pat laiku pažengi ir atgal. Tad gali netgi prisiminti kaip dar gimęs nebuvai, jei labai smarkiai laiku pažengei į ateitį. Jau sakiau laikas plečiasi kaip atominė bomba iškart į abi puses į praeitį ir į ateitį.
Ai, Jūs kažką apie laiką fiziniame pasaulyje rašėte, tad atsiprašau, pasirodo pas Jus laikas yra paminėtas.;-)))

[klajunas]

6. Stratos ir hipostratos

Pažinimą galima skirstyti į gelmininkų ir paviršininkų pažinimą. Kadangi filognozijos tikslas pažinti holoplastinę tikrovės sandarą, ji negali būti paviršinė, nes pagrindinė tikrovės dalis paslėpta gelmėje. Norint apimti viską, reikia matyti ir paviršių ir gelmę. Šis principas apibrėžiamas kaip „viso spektro" teorija. Ji turi tas dalis, kurios atveriamos ir suvokiamos ir dalis kurios neatveriamos ir niekaip nepasirodo suvokime. Šiai sistemai aprašyti naudojami įvairūs terminai, tokie kaip horizontų sistema bei stratos/hipostratos. Išskiriu tris žinomus horizontus, nors jų gali būti daug daugiau, tačiau kadangi kol kas su jais nėra jokių sąlyčio taškų, jie nematomi. Horizontai visame spektre įvardijami ir kitu terminu - stratos/hipostratos.

Pirmas horizontas yra matomas juslinis ir gnostinis pasaulis, esantis sątvaro viduje. Šis pasaulis vadinamas matoma strata, kurioje atsiveria fizinis objektiškumas ir kognityvinis subjektiškumas. Mintis, kaip rodomosios sąmonės dalis, ateina iš gnostinės branos, iš tos tikrovės dalies, kuri susijusi su eiolu, laisvės stichija. Daiktas yra fizinės branos įvaizdinimas, kurioje vyrauja būtinybės pasaulis, kurį vadinu rėizolu. Rodomasis sątvaras apgaubia ir sujungia abi šias dalis, padaro jas žmogaus egzistencijos centru. Šis pasaulis yra paviršius, kuriame įsitvirtinusios daugumos žmonių sąmonės, kurios dažnai nesupranta, kad tikroji realybė anapus šio gražaus paveiksliuko. Tai pasaulis vadinamas fasadiniu pasauliu, kuriame vyksta tik užkulisinių tikrovės jėgų valdomas spektaklis. Žmogus nesuprantantis, kad tikrieji žaidėjai veikia už kulisų, negali suvokti tikrų įvykių priežasčių, neteisingai interpretuoja reiškinius ir įvykius. Todėl paviršininkų nuostata filognozijoje nepriimama, nes ji nesuderinama su reikalavimu siekti 100 proc. tiesos.

Antras horizontas yra fizinė brana, kuri iš dalies parodoma rodomojoje sąmonėje kaip objektyvus pasaulis. Tačiau tai nėra visas vaizdas, nes už matomo pasaulio yra nematomas, vadinamas antro horizonto fizinėmis hipostratomis. Šis pasaulis sudarytas iš nežinomų laukų ir energijų, kurios sudaro holoplastinę tikrovės šerdį, ir kurioje užkoduotos tikrosios šio pasaulio galimybės. Filognozijos tikslas parodyti pilną fizinės branos hipostratų spektrą, kad būtų galima išskirti visus tikrovėje esančius multiplekso dėmenis, iš kurių būtų galima kurti dirbtinę realybę, suteikiančia civilizacijai priemonių plėsti savo veiklos mastą kosminėje erdvėje. Filognozija yra ta priemonė, kurios tikslas atverti perspektyvas naujai fizikai, ištaisant senų metodų trūkumus ir klaidas ir suformuluojant prinicpus tiksliam hipostratinių pasaulių atspindėjimui.

Trečias horizontas prie šios sistemos „prilipdo" tas dalis, kurios būtinos sielos pasaulio paaiškinimui. Sielos struktūros, taip pat ir pati sąmonė, atsiranda gnostinėje branoje, kuri yra žmogaus psichinės realybės pamatas. Šis pasaulis yra telepatinė hipostrata, kurios atskleidimas sukurs priemones, reikalingas sąmonių sujungimui telepatiniu ryšiu, ir šiek tiek pavojingesnis variantas - sąmonės valdymui. Minčių pasaulio atidarymas jau įvykęs ir mokslas šioje srityje toli pažengęs, o filognozijos uždavinys, padaryti šias žinias viešai prieinamomis, įvesti idėjas ir technologijas į kiekvieno žmogaus gyvenimą. Vien teorijos, žinoma, visuomenei neužtenka, nes ši sritis turi būti griežtai reguliuojama, kad užvaldyta ir patekusi į netinkamas rankas nepadarytų daug žalos. Iš dalies taip jau yra šiuo metu įvykę, tačiau ne viskas prarasta, ir vienas iš filognozijos tikslų, atskleidžiant hipostratų spektro principą, ištaisyti šią klaidą. Gnostinė brana turi daug nematomų, paslėptų hipostratų, vienintelė vieta, kuri atsiveria yra žmogaus minčių pasaulis. Tačiau jis turi tam tikrą aplinką aplink save, kuri neatsiveria suvokimui, nors tokia pat svarbi, kaip ir pati matoma mintis. Taigi kaip kūnas, fiziškumas turi nematomą gelmę, tokią pat gelmę turi ir minčių pasaulis.

Tuo visas spektras neišsisemia, tačiau naudojantis metodu „iš vidaus į išorę" tai pirmosios hipostratų stotelės, prie kurių verta sustoti ir kurias verta gerai ištyrinėti gelmininkų metodu. Visas spektras neria į nematomą gelmę, turinčią dvi kryptis, kurias jau paminėjau: daiktiškąjį rėizolą ir laisvės eiolą. Šioms kryptims jungiantis susiformuoja jų mišinys, kuris sukuria žmogaus egzistenciją. Šis principas vienas pagrindinių sątvaro principų, kuris kartojasi įvairiose srityse, viena dalis ateina iš laisvos galimybės kurti naujas formas, o kita yra medžiaga, panaudojama šiam kūrimo veiksmui. Eiolas yra šita laisvė, į žmogų įsikūnijanti iš tikrovės gelemės, o rėizolas yra medžiaga, kurioje būtinosios struktūros pertvarkomos, keičiamos ir iš jų sukuriama kas nors naujo. Tai galioja tiek sąmonės viduje, tiek visai tikrovei, nes laikoma, kad mūsų pasaulis taip pat buvo sukurtas, todėl turi turėti abu šiuos aspektus, kuriuos iš jo paveldi ir žmogus.

Žinomą hipostratų spektrą vaizduoju pateikta schema. Ji nėra tikslus paslėptų realybių vaizdas, greičiau tai principas, kurį būtina suvokti, hipostratų modelį kuriant savarankiškai, pagal tai, ką sugeba sukurti/atrasti kiekvieno žmogaus individuali sąmonė. Iš pradžių reikia sukurti visus įmanomus šios tikrovės žemėlapius, o tada natūraliais ir techniniais instrumentais, atverti jas žmonėms. Ši sistema kaip technologija būtų vadinama dirbtiniu hipostratų atvaru (DHA).



Pagrindinė šios schemos dalis yra šviesos arka, turinti fiksatinę ir laksatinę stratą. Fiksatinė dalis ateina iš fizinės branos pasaulio ir atveria vieną šio pasaulio hipostratą, kai kitos lieka uždarytos ir yra žmogaus sąmonei neregimas pasaulis. Laksatinė dalis per laksatinį srautą ateina iš gnostinės branos, ir čia pavirsta žmogaus minčių ir jausmų pasauliu. Tačiau be tiesiogiai atveriamų dalių ir čia yra daug niekaip nepasiekiamų ir jas galima atdaryti tik dirbtiniu gnostinių hipostratų atvaru. Schemoje spektrinė juosta rodoma išskleistu pavidalu, nors tikrovėje visos dalys yra suspaustos į vieną junginį, kuriame sluoksniai uždėti vienas ant kito. Tačiau tokiu pavidalu hipostratas vaizduoti nepatogu, todėl reikalingas išskleistas variantas. Holoplastinis vaizdas gali būti labai sudėtingas ir platus, tačiau viską išsemti, iki pat šios realybės pradžios - titaniškas darbas, kuriam atlikti reikės daug šimtmečių ir tūkstančių genialių protų darbo. Su dabartinio mokslo viešu variantu bėda ta, kad jis nepripažįsta tokios realybės sandaros ir liaudį laiko fasadinio pasaulio iliuzijose. Bet gyvenant tik jame ir laikantis paviršininkų nuostatų, suprasti kas vyksta iš tikro, kokios yra tikrosios priežastys ir kokie yra pirmieji judintojai, neįmanoma. Pirmapradis žmogus, apie kurį kalbėjau įžanginiame skyriuje, apima visas hipostratas, ne vien tai, kas matoma laksate ir fiksate.

Fasadinio pasaulio ir gelmės principą galima atrasti ne tik pačios tikrovės suvokime. Ši sistema ypač svarbi visuomenėje kaip vienas pagrindinių organizacijos principų. Kiekviena organizacija turi oficialų spektaklį, kuris yra jos fasadas, tai kaip save pateikia paprastiems žmonėms, ir tikrą gelminį pasaulį, kuris šį spektaklį organizuoja. Spektaklyje veikia „žvaigždėmis" vaizduojami žmonės, prie kurių įvaizdžio dirba visa komanda specialistų, o šios yra tik organizacijos sukurtų scenarijų atlikėjai. Fasade rodomi herojai ir antiherojai, nes jo paskirtis ne tik ką nors išaukštinti, sukurti žvaigždę, bet ir sudoroti. Todėl fasadas dažnai veikia kaip ešafotas, kuriame viešai trypiami organizacijos priešai. Šis fasadas propaguoja savo normų sistemą, ir jeigu tų normų neatitinki, yra rizika, kad organizacija tave ištrauks ant ešafoto, ir įvykdys per informacijos kanalus viešą egzekuciją.

Šio principo paslaptis ta, kad fasadas nėra tiesos vieta, fasadas tėra vaidinamas spektaklis, o tikras organizacijos veidas slepiamas hipostratų uždarose zonose. Šie slapti pasauliai prieinami tik išrinktiesiems, ir jie save pateikia per suvaidintą organizuotą spektaklį. Be hipostratų įtraukimo į savo suvokimo horizonto ribas, neįmanoma suprasti įvykių, priežasčių, pirmųjų judintojų, nes spektaklyje pateikiami tik aukojimui išrinkti atpirkimo ožiai, kurie su įvykiais net nėra susiję arba juose yra tik pėstininkai. Toks principas patogus tuo, kad gali organizuoti net pačius šūdiniausius nusikaltimus, bet kol nesi ištrauktas į fasadą, kas neįmanoma jeigu priklausai organizacijos elitui, tol nėra ko bijoti, nes žmonių sąmonėse matosi tik suvaidintas spektaklinis įvaizdis. Kiekviena organizuota sistema, siekia susikurti fasadinę ešafoto instituciją, kurioje sudorojami visi valdžiai nusižengę žmonės, per neatitikimo jų normai viešinimą. Ešafoto struktūra tokia: ideologija, suformuota per propagandos ir švietimo sistemą; masinė sąmonė, kuri suorganizuota filologiškai rodyti neapykantą visiems nukrypimams nuo valdžios normos; organizatoriai, kurie kuria ešafoto sistemą; ir pats nusidėjėlis, kuris išstatomas viešam apspjaudymui, per „nuodėmių" masinio paskleidimo sistemą. Visos grupuotės, siekiančios valdžios ir įtakos masinei sąmonei, siekia susiformuoti tokį likimų traiškymo mechanizmą, nes nori savo oponentus laikyti baimėje, šokdinti išsišokėlius ir „iškrypėlius".

Matome, kad tiek tikrovės suvokime, tiek visuomeninėje organizacijoje, fasadinis pasaulis yra netiesos vieta, kurią labai mėgsta paviršininkai. Tačiau gelmininkų neapgauna jokie paviršiniai spektakliai, nes jie nori žinoti visą tiesą. Norint pasiekti šį tikslą reikia peržengti paviršiaus ribą, nerti į gelmę ir ištraukti tikrą, joje pasislėpusią realybę. Tai nėra lengva, nes hipostratos akylai saugomos ir prie jų prisikapstyti reikia išskirtinės sėkmės. Priartėjus prie ekstreminės ribos, tikrovės lieka vis mažiau ir įsijungia vaizduotės mechanizmai, kurie tikrovės pakaitalą kuria iš abstraktų, o šie yra ne fakto, bet galimybės vieta. Faktas turi būti užfiksuotas tiesioginiame suvokime, galimybė būna tik mąstoma. Toks hipostratų atskleidimas yra nepilnavertis ir fasadinis spektaklis griaunamas turi būti efektyvesnėmis priemonėmis. Galima prote suvokti koks visas spektras žmonijos organizacijų sistemoje, nes žmonių skaičius ribotas ir kažkokie žmonės stovi pačiame gale kaip pirmieji judintojai. Tos uždaros zonos, kurios planetos mastu veikia kaip tokios grupuotės, save laiko didelėje paslaptyje. Šių pirmųjų judintojų nereikia painioti su fasadinio spektaklio žvaigždėmis, kurie yra tik suorganizuoti visuomenei vaidinti spektaklį, bet nėra tikri lėlininkai.

Pažinimo multipleksus galima konstruoti kokios nors vienos stratos ribose, o galima stengtis aprėpti visą spektrą, paaiškinant kaip įvykiai atsiranda iš tikro. Jeigu kokie nors procesai lieka anapus horizonto ir nėra įtraukiami į modelį, iškreipiamas visas vaizdas, nesuprantant kas yra tikri pagrindiniai žaidėjai, o kas yra tik jų stumdomos figūrėlės. Todėl filognozijoje, kuri siekia holoplastinio vaizdo, toks principas neišvengiamas, be gelmės nėra pilnos tiesos. Kadangi tai kas atsiveria yra laikoma „lengvu taikiniu", tokia informacija nėra labai vertinga, visas darbas glūdi gelmės tamsoje ir tyloje. Pagrindinis siekis - padaryti, kad tylinti tamsa nušvistų, tačiau kad nušvistų taip, kad liktų tikra tylos ir tamsos forma, o ne vien tai, kas neregima ir negirdima būtų pakeista tuo, kas regima ir girdima. Metodas, kurio rėmuose tai daroma, aprašytas dzeta struktūroje, tačiau filognozijoje paprastasis jos variantas netinkamas. Privaloma siekti naujo ekrano, kad ir vaizdas ir garsas būtų kitas.

Klausimai:

• Kodėl filognozijoje gelmininkų metodas reikalingesnis už paviršininkų?
• Kaip suprasti horizonto sąvoką gelmėje?
• Kokios žinomos pagrindinės stratų grupės?
• Kas yra DHA?
• Kaip sąmonės valdymui naudojamas fasadinis pasaulis?
• Kaip socialinės organizacijos struktūroje suorganizuojamas ešafotas?
• Kas yra ekstreminis pasaulis?
• Kokia klaida daroma tiriant hipostratas?
• Kaip įtraukti tamsą ir tylą į šviesos arką, kad jos parodytų savo tikrąją esmę?

[klajunas]

Subjektyvus ir tikras laikas

Kelionės laiku mokslinės fantastikos gerbėjus žavėjo visais laikais, tačiau retas kas rimtai pasvarsto, kaip šią svajonę realiai įgyvendinti. Oficialiame moksle tai laikoma neįmanomu dalyku, todėl tokios teorijos prilyginamos šarlatanizmui, dėl kurio neverta gaišti laiko. Problema ta, kad pats oficialus mokslas neretai priartėja prie šarlatanizmo ribos, nes jo naudojamos sąvokos seniai neatitinka pasiektų žinių lygio. Pirmas žingsnis, kurį būtina padaryti, yra įprastinio laiko vaizdinio atsisakymas, nes šis vaizdinys neparodo kas laikas yra iš tikro. Turime atskirti kur yra tikras laikas, o kur tik subjektyvus laiko įspūdis. Mokslas šio skirtumo nedaro ir dažnai remiasi tik subjektyviu laiko įspūdžiu, kuriame kelionė laiku atrodo neįmanoma.



Kaip atsiranda subjektyvus laiko įspūdis paaiškinti nesunku. Čia galima pasinaudoti ekrano ir prie jo prijungto kabelio pavyzdžiu. Kabeliu teka informacijos srautas, vadinamas morfizmų srautu, kur informaciniai vienetai eina vienas po kito, sekoje. Ekrane šie morfizmai išskleidžiami ir išdėliojami vienas šalia kito, prie kabelio „laiko" prijungiant ekrano „erdvę". Iš esmės, toks yra žmogaus suvokimo principas, kur kabelis yra nervai, o ekranas yra sąmonė. Šioje sistemoje pagrindinė laiko vieta yra tarp dviejų taškų, A ir B, kabelio sraute. Šie taškai ekrane išskleidžiami į erdvę ir gaunami A ir B taškai vienas šalia kito. Mokslo klaida ta, kad jis įsivaizduoja, jog šie du taškai pirminėje tikrovėje išsidėstę taip pat kaip kabelyje ir ekrane. Iš tikro šis išsidėstymas gali būti visiškai kitoks, kurį dar reikia atrasti, norint suprasti kas yra laikas pačioje realybėje, ne vien jos atvaizde.

Taigi tikrovėje mes neturime nei kabelio, nei ekrano ir dar reikia atrasti, kokia jos tikra sandara anapus subjektyvaus žmogiško suvokimo. Tik tada žinosime, ką reiškia persikelti atbuline eiga iš taško B į tašką A „laiko" tėkmėje. Kaip tai vaizduojama tradiciniame moksle galima paaiškinti naudojant koordinačių sistemą, kur viena ašis yra erdvė, kita - laikas. Judėjimas šioje koordinačių sistemoje visada vyksta įstrižai, nes jis susideda iš dviejų vektorių, erdvės ir laiko. Judėjimas ekrano-kabelio sistemoje visada yra erdvėlaikyje. Jeigu vektoriai būtų atskiri, tai sugrįžti atgal iš taško B į tašką A erdvėje įmanoma, bet šitaip grįžtant suvienytoje sistemoje, visada įsiterpia laiko vektorius, kuris tą grįžimo tašką visada pastumia laike į priekį. Tad net sugrįžę į tą patį tašką erdvėje, mes jame būname kitame laike, nes laiko vektorius laikomas nesustabdomu ir neapsukamu. Kelionė laiku reiškia, kad iš judėjimo erdvėje išimamas laiko vektorius arba jis apsukamas „priešinga kryptimi".

Kiekvieną akimirką tikrovės chaose įvyksta daug poslinkių, kurie prie pradinio taško prijungia skirtumo vektorių sistemą. Norint sugrįžti į pradinę būseną, kas būtų grįžimas laiku atgal, reikia kompensuoti visus šiuos skirtumus. Tačiau tai ne taip paprasta, nes reikia žinoti kokia to skirtumo sandara ir rasti tokio skirtumo kompensavimo mechanizmą. Kodėl tai atrodo neįmanoma kabelio-ekrano sistemoje galima paaiškinti taip: kabelio taškų seka ir ekrano taškų išsidėstymas šalia vienas kito sujungiamas su kontinuumo vaizdiniu, kuriame tęsiant kiekvieną ankstesnį tašką, kartojama tai, kas buvo prieš tai. Tokiame tapatybe ir homogeniškumu pagrįstame kontinuumo vaizdinyje neįmanoma suformuluoti jokio mechanizmo, kuris leistų modeliuoti laikines „reakcijas". Tokiame vaizdinyje laikas ir erdvė yra paprasti dariniai, neturintys jokios struktūros ir sandaros, todėl nėra už ko užsikabinti ieškant mechanizmo.

Tačiau kaip jau sakiau, tikrovėje nėra kabelio, ekrano ir kontinuumo ir dar reikia atrasti, kas joje yra tikras laikas. Jis tikrai nėra morfizmų srautas kabelyje ir jų išskleidimas ekrane. Kas tai yra iš tikro kol kas informacijos negavau, tačiau ateityje pabandysiu modeliuoti. Dabar galiu pasakyti kelis pastebėjimus. Pirma, kabelio-ekrano modelyje laikas suvokiamas kaip santykių sistema ir tai didelė kliūtis laiko technologijų atradimui, nes keliavimas santykiais sunkiai įsivaizduojamas. Jeigu ir būtų įmanoma apsukti kontinuumo vektorius priešinga kryptimi, taip būtų sugriauta natūrali pasaulio tėkmė ir visas pasaulis apsisukti į priešinga pusę, o toks apsisukimas prilygtų katastrofai. Tokiu atveju keliauti laiku nesukeliant lokalinės arba globalinės katastrofos būtų neįmanoma. Kitas vaizdinys gali būti laikas kaip substancija, kur kiekvieni praėję taškai egzistuoja vienu metu paralelinėse tikrovėse. Tik tokiu atveju būtų galima keliauti tarp paralelinių laiko taškų, nesugriaunant tikrovės. Tačiau šią sandarą dar reikia atrasti. Kaip jau sakiau, to nebus tol, kol mokslas neatsisakys kontinuumo vaizdinio ir kebelio-ekrano modelio, kuris programuodamas suvokimą nuvedą žmogų klystkeliu.

Kol visi laiko struktūros elementai pagrįsti kontinuumo sąvoka, tol kelionių laiku technologija neįmanoma. Skirtumas turi būti suvokiamas ne kaip kontinuumas, bet kaip multipleksas sudarytas iš didelio skaičiaus deformuotų kontinuumų, kuriame įmanomi perstatymai ir reakcijos. Turėtume surasti, koks šiame multiplekse taškų A ir B tikras išsidėstymas ir kaip įmanomas apsuktas judėjimas nuo vieno prie kito. Tai nėra taip paprasta, nes ekrano, kabelio, kontinuumo vaizdinys įaugęs į žmogaus protą ir jį iš ten labai sunku iškrapštyti. Proveržiui reikia atrasti metodą, kuris leistu perdarytų suvokimo struktūrą, išlaisvindamas iš iliuzijos, kuri mokslininkus ir filosofus valdė per visą istoriją. Šis įvykis būtų iš tikro revoliucinis, nes žmogus pagaliau suvoktų, kad tai, ką mato sąmonėje, nebūtinai atitinka anapusinės tikrovės, ir kad šis paveiksliukas tėra labai apytikslė interpretacija.

Retas kas žino šią paslaptį, ir visi filosofavimai apie laiko struktūrą įklimpę paprastų kontinuumų iliuzijose. Aš siūlau paprastus kontinuumus pakeisti sudėtingais ir vadinu juos multipleksais, arba dauglypomis. Multiplekso struktūra turi atitikti tikro laiko struktūrą, ištraukiant ją iš santykių junginio vaizdinio ir paverčiant realia substancija, kurioje gali vykti tikri procesai, kurie subjektyviai būtų suvokiami kaip kelionė laiku.

Ir pabaigai noriu atkreipti dėmesį į gryną mokslinį laiką ir aprengtą kultūrinį laiką, kuris vadinamas istorija. Visuose mokslinės fantastikos kūriniuose keliaujama ne grynuoju laiku, bet istoriniu laiku, pavyzdžiui, iš 2018 metų į 1005 arba 45 mūsų eros metus. Laiko mechanizme istorijos drabužiai - nėra svarbūs, tačiau mūsų orientacija laike paremta istorinių faktų ir įvykių žinojimu. Šis turinys yra tarsi koordinačių sistema, kurioje naudojama ne matematika, bet civilizacijos istorija. Kelionė laiku negali būti visos tikrovės kelionė, nes jeigu mes apsuksime visą tikrovę atgal laiku, tai tą tikrovę ištiks katastrofa. Vadinasi keliaujant laiku, dabartis neturi išnykti visiems, norima, kad ji išnyktų tik laiko keliautojui. O tai gali būti daug sunkiau, negu apsukti visos tikrovės skirtumų vektorius. Laikas gali būti statiškas, nejudantis, tada būtų galima žmogų iš vienos laiko vietos išimti ir perkelti į kitą vietą. Sąmonės sraute tai atrodytų kaip persikėlimas iš vieno laikmečio į kitą, tačiau iš tikro tai būtų kelionė tarp paralelinių pasaulių.

Ezoterikoje daug istorijų, kuriose pasakojama apie laiko keliones. Yra buvę net žmonių, kurie tvirtino, kad yra atkeliavę iš kito laiko. Sunku pasakyti kiek jais galima pasitikėti. Visuomenės žinių lygis šiuo klausimu labai žemas, valdžia slepia tikrus savo eksperimentus, projektus ir teorijas nuo visuomenės, nes šios technologijos labai svarbios istorijos valdymui. Kad istorija valdoma dirbtiniu būdu, nenorima viešinti - kad daug rezonansinių įvykių gali būti spec. operacijų rezultatas, kuriomis buvo bandoma pakeisti istoriją iš kito laiko. Tie, kas atkeliauja iš kito laiko, turi didelį pranašumą, nes žino visus faktus ir įvykius, kuriuos specialiu poveikiu gali pakreipti norima linkme. Kiekvienas tikrovės objektas yra laiko gija, kuri ateina iš praeities ir keliauja į ateitį. Šiame gijų ryšulyje, kokią nors nepageidaujamą giją galima ištraukti ir užleisti erdvėje vietą, kitoms gijoms. Taip gali dingti žmonės, šeimos, giminės, žinios, technologijos, įvykiai ir t.t. ir istorija būti pakreipta net pačiomis netikėčiausiomis kryptimis.

Neturėtume manyti, kad tai neįmanoma, o tokia galimybė atsiveria tada, kai iš modelio pašalinamas paprasto kontinuumo, ekrano ir kabelio suformuotas laiko vaizdinys. Laiko valdymo mokslui - tai didžiausios kliūtys.