Anomalija.lt

Originalumo nestokojantis Argentinos dailininkas sukūrė iki šiol neregėtą tapymo techniką - jis paveikslus piešia akimis, o tiksliau ašaromis. Be to, jis viską filmuoja, kad galėtų įrodyti autorystę.

Argentinietis dailininkas Leandro Granato, matyt, ne kartą sirgo smarkia sloga ir pūsdamas nosį taip išlavino savo ašarų latakus, kad jam šovė į galvą mintis kaip juos pritaikyti meninei saviraiškai.



L. Granato taip išlavino šią ašarų nutekėjimo į nosies ertmę funkciją, kad dabar gali lengvai panaudoti ją atvirkštiniu būdu. Prisipylęs į nosį vandeninių dažų jis gali juos švirkšti per tuos pačius ašarų latakus atgal. Taip gimsta jo paveikslai, o kad nebūtų nesusipratimų ir klastočių, dailininkas pasinaudoja ir moderniomis technologijomis.

„Darau ne kaip tradiciniai menininkai ir tam, kad patvirtinčiau autorystę, viską nufilmuoju. Kiekvienas paveikslas turi ir savo originalų vaizdo įrašą. Taigi, jei žmogus nori įsigyti paveikslą, jis gauna pasirašytą drobę ir vaizdo įrašą, kaip tai buvo sukurta", - pasakoja L. Granato.



Sunku pasakyti, ką apie tokį tapybos būdą galvoja akių bei nosies ir ausų gydytojai, bet menininkas sako sukūręs specialius vandeninius dažus, kurie nekenksmingi akims. Vienam paveikslui prireikia nuo 15 minučių iki mėnesio darbo. Kartą jis vienam kūriniui  išašarojo net 800 mililitrų dažų. „Pakrikštijau tai optiniu metu - man kiekvienas iš šių paveikslų yra lyg ir išverktas", - sako dailininkas. 

L. Granato jau kelerius metus dirba Buenos Airėse ir laiko save vieninteliu menininku, kuris ištobulino tokią originalią tapymo techniką.



15min.lt

Na žinai, aš galiu pamyšti panašiai, paspjaudyti, bet ar tai menas? nemanau.
Jau tas "menas" prieina prie 2 metų vaiko peckelionių  lygio paveikslų už 10 000 000 lt.

Iš esmės jo "tehnika" nesukuria jokio efekto- nebent kažkokio įsivaizduojamo "tapymo ašaromis", Jeigu pasimtum bonkę su vandeniniais dažais tai ir akių negadintum, ir dar lengviau būtų tuos dažus purkšti.


Dabar nebesvarbu menas svarbu jo reklama, kas čia ir daroma.

Normalu mena siais laikais labai mazai kas bekuria. O tokias blevyzgas sunku menu pavadinti

Darbai brangūs dėl originalumo, ir visai nesvarbu, kad neypatingai atrodo.
Nors man tai visai negražu :(

Mano močiutė su drebančiu kojos piršu gražiau nupieštų. Keverzonė kažkokia. Beliko, kad susileistų dažus į šlapimo pūslę ir tada su tuo savo "aparatu" pradėtų piešti.

Nors iš dalies, prisigėrusiam jaunimėliui, gal toks paveikslas ir būtų linksmas. Sukeltų neišdildomas emocijas.

Na taip... Kai jau paveikslo piešimo technika ir momentinis įspūdis tampa daug svarbesnis už to paveikslo idėją ir išliekamąją vertę, tai vargu, ar menu bepavadinsi. "Duonos ir žaidimų" taip sakant - visada to visuomenei reikėjo :)

Meno man niekuomet nesuprast:

(http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/5/57/Malevich.black-square.jpg/605px-Malevich.black-square.jpg)

Neikainojamas Maleviciaus kvadratas :-\

Arba to paties Maleviciaus darbas:

(http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/1/13/Suprematist_Composition_-_Kazimir_Malevich.jpg/480px-Suprematist_Composition_-_Kazimir_Malevich.jpg)

2008 metais parduotas uz 60,000,000$ :-\

Čia juokauji?  ;D
Lietuvis gal dar?

Ne, jis rusu tapytojas :)

Sakau nesamonė   :)
Tokius kubus ir aš piešiau, bet iš neturėjimo ką veikti...

Esme tame, kad tavo kubus niekas neperka ir kazin ar nupirks uz 60 mln. $ ;D

tai kas tie 60 mln.
mano už trilijonus neš.
pamatysi  :)

Tie spalvoti kubai mano galva net 60 doleriu neverti :D Bet realiai paveikslai, seip meno kuriniai visokie, klasika tape automobiliai yra puiki investicija. Neseniai uz 30mln. buvo parduotas ferrari 250 gto. Gal but daugumai kaina atrodo nesamoninga, bet garantuoju kad po 10metu jo kaina bus jau koks 40mln.

Turiu labai destruktyvią nuomonę apie tokį meną, totali nesąmonė, visiškas absurdas. Kodėl žmogus turėtu pirkti popieriaus lapą ant kurio keverzonės visokios, kurias galima greitai atlikti be jokio vargo, tai nėra koks realistinis piešinys, ar meno skulptūra kurią kruopščiai atliko. Tokį meną kur kvadratai, ar ant lapo priklijuoti kiti spalvoto lapo gabaliukai, tiesiog nelogiška.. ir tai nėra labai vertinga, pagal mane. Jei taip, tai kiekvienas mažas vaikas gali tai padaryti. Taip, žiauriai labai kalbu, tačiau.. taip jau galvoju. Skaičiau kažkur, kad atsirado toks menas: Žmonės susirenka kambaryje, ir vemia ant grindų ir ant sienų, nes gaunasi "kažkokios figūros" ir panašiai, jiems už tai moka pinigus, nes tai, tipo.. menas.

Jei netikit, apie tą kvailą meną vėmimo, jis egzistuoja:

[spoiler]http://www.buzzfeed.com/somegameguy/meet-millie-brown-puke-artist-33sc[/spoiler]

Niekada nepritariau tokiam iškreiptam požiūriui į meną... Asmeniškai, tokiuose "paveiksluose" nematau nei grožio, nei prasmės, kiekvienas gali tokį nutapyti be didelių pastangų (nebūtinai tokia technika kaip jis, bet gal atsiras drąsuolių išmėginti).:)
Tegu tokie "menininkai" nesupyksta, bet man ši istorija primena „vamzdį" Neries krantinėje... :D :)

Citata iš: Sunshine  gruodžio 29, 2013, 18:26:35
kiekvienas gali tokį nutapyti be didelių pastangų

(http://bernardo.ws/wp-content/uploads/2011/04/modernart.jpg)

Citata iš: Teroras  gruodžio 29, 2013, 18:37:28picture

Nieko nesakyčiau, jeigu jis būtų ką nors gražaus nutapęs savo išrasta technika, dabar man čia panašu tik į dėmesio trūkumą.  :) Štai kur modernus menas http://www.bigpicture.lt/piesiniai-pirstais-judith-braun/ , http://www.trendhunter.com/trends/natalie-irish. :)

(http://1.bp.blogspot.com/-itKr79VV4es/T68tW6RVCII/AAAAAAAAC6o/bisDWGp2tHA/s1600/art+then+art+now.jpg)
:D

Apibrezk savo savoka "grazu"  :) Tarkime man kvadratas grazus, o tau trikampis - kuris objektas grazesnis? Jeigu tokios parodos susilaukia demesio, reiskia kazkam jos idomios  :)

Citata iš: Teroras  gruodžio 30, 2013, 11:13:05
Apibrezk savo savoka "grazu"  :) Tarkime man kvadratas grazus, o tau trikampis - kuris objektas grazesnis? Jeigu tokios parodos susilaukia demesio, reiskia kazkam jos idomios  :)

Man irgi taip atrodo. Toks ale "modernus" menas turi savo nišą, savo tikslą.
Toks menas į idėją orientuotas dažnai būna, o ne į įgyvendinimą.
Kaip Mamontovas kažkokiame savo interviu sakė: jei bus baltas baltas paveikslas, be nieko, tik su labai geru ir taikliu pavadinimu - man patiks.

Pavyzdžiui, yra tokia Rothko koplyčia, reprezentuojanti mokslą, filosofiją ir visas religijas. Kur visi žmonės, nepriklausomai nuo jų religijų, įsitikinimų, tikėjimų gali ateiti, paskaityti, pasimelsti, pamedituoti, pasedėti, pamąstyti.

Ten irgi kabo modernaus meno paveikslai: juodi, švelniai atspalviais besiskiriantys plakatai. Ir aš neįsivaizduoju geresnių meno kūrinių, kurie galėtų tokioje vietoje kaboti. Tiesiog nuostabi idėja, tiesiog nuostabus įgyvendinimas. Stebeilijimasis į tuštumą, į nieką, į tamsą. Tiesiog tobula.

Absoliučiai joks tobuliausiai įgyvendintas, realistiškiausias, unikaliausias, ar sudėtingiausiai atliktas meno kūrinys tokioje atmosferoje niekada nesukeltų tiek minčių, ir tiek jausmų, kiek tie juodi kvadratai.

(http://lennemi.files.wordpress.com/2012/05/rothko-chapel.jpg)

Dar graži daina jai skirta :)

Visų požiūriai skirtingi, man gražu, tai kas - realistiška, o kad kažkam įdomios tokios parodos, neneigsiu, tik kažin ar žmonės ten apžiūrinėdami "paveikslus" supranta, ką jais norėta perteikti ir pasakyti galerijos lankytojams... :) Asmeniškai, neičiau į tokią koplyčią, nes tamsios spalvos nekelia jokių gerų emocijų bei slegia (bent jau mane). :)

Citata iš: Sunshine  gruodžio 30, 2013, 16:25:13
<...>tik kažin ar žmonės ten apžiūrinėdami "paveikslus" supranta, ką jais norėta perteikti ir pasakyti galerijos lankytojams... :)<...>

Bet juk tame ir yra meno grožis! Kad tas pats kūrinys, tie patys teptuko brukštelėjimai, tie patys žodžiai skirtingiems žmonėms gali reikšti visiškai skirtingus pasaulius.

Visiškai nesvarbu, kas norėta pasakyti galėrijos lankytojams. Svarbu, ką jie išvydo, suprato, pajautė. Svarbu tik kiekvieno iš lankytojų interpretacija, o ne menininko intencija.

Ir tuo moderinistinis menas labai fainas, - kad jis yra ypač atviras interpretacijoms.

CitataKad tas pats kūrinys, tie patys teptuko brukštelėjimai, tie patys žodžiai skirtingiems žmonėms gali reikšti visiškai skirtingus pasaulius.

Sutinku, bet aš liksiu prie savo nuomonės, nes manęs toks menas nežavi (kaip ir daugelio čia pasisakiusių). :)

Citata iš: Sunshine  gruodžio 30, 2013, 16:54:44
Sutinku, bet aš liksiu prie savo nuomonės, nes manęs toks menas nežavi (kaip ir daugelio čia pasisakiusių). :)

Ir puiku :)
Tai yra visiškai suprantamas ir geras požiūris, meno skonis :)

košmaras kažkoks :D o ne menas. Tikras menas yra tas, kuris turi išliekamąją vertę, o ne eilinę emocinę iškrova ant popieriaus.

Bet juk jis ir turi... :) Manau, kad mes patys nesuvokiame viso to prasmės.
Menas yra filosofija. Jai nereikalingi žodžiai, viskas plūsta iš paveikslo į žmogaus vidų arba iš žmogaus pasąmonės į žmogaus protą (galbūt veikia kolektyvinė sąmonė. Kai bendru ženklu pabudinama pasąmonė). Tai lyg bežodė kalba. Tarp menininko, menininko sukurto objekto, žmogaus ir žmogaus vidaus. Ji gali prablaivinti protą, įkvėpti, nukelti į kitą vietą, išlaisvinti fantaziją, suteikti vilties (netik atrodyti gražiai)...
Man pavyzdžiui realistiniai piešiniai nepatinka, nes su realybe susiduriu kasdien :) Reiks medžio, aš mieliau pažiūrėsiu į gyvą medį pro langą, o ne stebeilysiu į kopiją, neorginalaus menininko atliktą darbą.
Menas turi prigimtį maištauti, laužyti taisykles, versti mąstyti ir išlaisvinti žmogų į platesnę erdvę.
Jeigu visi paveikslai būtų piešiami pagal tai kas pagal jus vertinga ar gražu, jie netektų prasmės. Vien buvimas stereotipe...
Na, sentimentalu, bet aš manau, kad kūrinys įsikūnija kūrėją savyje. Ten juk jo rankomis atliktas darbas. Kylantis iš jo vidaus, paveiktas jo minčių. (gal todėl nesvarbu pats kūrinys. Todėl niekas nepirktų E.blisso kubų, bet mielai paklotų kelis gabalus už Malevičiaus špargalkę.) Esmė tampa nebe kūrinys, bet kūrėjas. Ir tai irgi nėra blogai. Aš pavyzdžiui irgi mielai paaukočiau savo santaupas už kokio Jezaus brukšteltą šypsenėlę ar Saliamono pirkinių sąrašą :D.
Sutinku, kiekvienas yra individualus, todėl ir piešiniai turi būti skirtingi.
Kas dėl atlikimo, tai irgi svarbu.
Žmonės yra smulkmeniški, tikintys ir ieškantys prasmės, ženklų. Taip bandantys pakeisti savo realybę.
Ir dar tiesiog žinoti tą faktą... Tikintysis nešiojasi su savimi rožančių ne todėl, kad gražu. Bet todėl, kad tai jam primena jo tikėjimą, kad jis tiki, kad tai turi prasmės. Sukelia jam mintis. Išgyvenimus. Tai tampa simboliu.
Su tapyba ašaromis manau yra panašiai.

Manau, kad labai gražiai ir taikliai parašei (yes)

Hmm...Mano feisbuko siena kiekvieną dieną būna užkrauta įvairiausių meno kūrinių iš viso pasaulio. Aš nežinau jų kūrėjų nei vardų, nei pavardžių, nei gyvenimų ar pasiekimų, ten paprasti žmonės, išlavinę savo gebėjimus ir paskyrę savo gyvenimus menui. Bet aš tiesiog žaviuosi tų žmonių meistriškumu, visiškai skirtingom priemonėm ir technikom, neįtikėtinom idėjom, kur piešinys pasakoja ištisą istoriją, dramą, siurrealistinę pasaką, fantastinę sapno „tikrovę", niūriausią gyvenimo nežinios baimę, socialines pasaulio problemas, sukeliančias juodžiausias emocijas, atvaizduotus keisčiausius ir nerealiausius daigtų derinius ir kompozicijas, nuo kurių net nuotaika pasikeičia.. Labai teisingai Master čia pasakė, kad tai bežodė kalba. Ir kalbos tame yra neįtikėtinai daug..

Bet vis dėl to, jei koks daug maž mano pradžioje apibūdintas piešinys kabos galerijoje - viskas ok, tai menas, sugebantis kalbėti pats už save. Jei toks piešinys bus numestas prie konteinerio, jis vistiek lieka menu, vis dar gebančiu palaikyti autoriaus ryšį su žiūrovu. Tačiau kaip yra su menu, kuriam suprasti reikalinga papildoma aplinka (tarkim koplyčia), kur, kad neišmestum į šiukšlyną, reikia žinoti paveikslo autorių ir jo sukurtą autoritetą, bei susiklosčiusias aplinkybes meno istorijoje (Juodas kvadratas), kur reikia žinoti atlikimo techniką, kad nepalaikytum atsitiktine dažų dėme (ašarų tapytojas). Toks menas tada bliūkšta, išnyksta mintys, visos interpretacijos, arba jos tampa niekuo neišsiskiriančios nuo paprastos kasdienybės. Kokia tada tai meninė vertė? Aš nesuprantu, kaip gali būti vertinamas autorius, o ne kūrinys, kodėl reikėtų suteikti vertę pvz kokiam brūkšniukui ant popieriaus skiautės, kuris iš esmės nieko nesako, kuris pats iš savęs neturi jokio charakterio ar bruožo, išskyrus tą, kurį pats savo galvoje ir susikūrei. Gal ir menas čia tame yra, gal ir gali tai sukelti naujų įdomių potyrių ir minčių, tačiau svarstau, ar kokią knygą aš norėčiau perskaityti, kuri būtų didelėje bibliotekoje, kurioje būtų tik tušti lapai, perrišti netradiciniu būdu ir tik, lyg kokia garsi firminė brangi etiketė, uždėta žymaus žmogaus pavardė. Ar dabar visa tai, išskyrus knygos turinį galima vadinti literatūra?

Prieš kokius septynerius, dešimčia metų ateities meną įsivaizdavau būtent tokį. Ryškiai geltoną kvadratą ant baltos sienos, šalia jo pilką trikampį. Manau ne viena aš taip galvojau. Požiūris į ateitį buvo puikiai atspindėtas filme "odisėja 2001". Dabar taip, kai atsirado galimybių ir prisifantazuoti galima daugiau. Bet tada buvo būtent taip.
Kodėl mes taip manėme? Manau todėl, kad suvokėme, kad ateityje mūsų protinės galimybės bus didesnės ir mums nebereiks tiek ženklų, simbolių, kad pamatytume daugiau.
Toliau, kiekvienas pasirenka ką į savo gyvenimą įsileisti. 
Taip kūrinį reikia suprasti. Reikia žinoti kas jį nupiešė ir kaip. Kiekvieną žanro sukurimą įtakojo istorinės aplinkybės. Reikia ir jas žinoti, kad būtų galima visiškai pasinerti į paveikslą. Į jo mintį ir nuotaiką.
Jei priskinsime krūvą skirtingų rūšių gėlių ir liepsime vieną išsirinkti nieko apie florą neišmanančiam asmeniui, jis žinoma, pasirinks gražiausia gėlę, bet jei tą padarysime su vaistažolių rinkėju, jo sprendimas bus kitoks, jis rinksis rečiausia ir naudingiausią.
Taigi žinoti reikia dėl savęs.
Kalbant apie literatūrą.Ar mes ja galime pavadinti pigius romanus, kurie teršia sąmonę? Esu svajotoja, todėl mieliau vartyčiau tuščią knygą pasitelkdama savo vaizduotę. (pripažinkime, kad tokia veikla beprotiškai lavintų). Ir net ta pati tuščia knyga, neštu žinią apie viso ko beprasmybę.
Pavyzdžiui negaliu atleisti Savickiui ir Kafkai, jų  kūriniai man pasakojo tokias šlykščias istorijas, kad vis dar jaučiuosi traumuota (o praėjo geri du mėnesiai). Bet juk kalta aš pati. Todėl negalima kaltinti meno dėl pačio žmogaus netinkamo jo naudojimo.

Citata iš: crystal  gruodžio 31, 2013, 04:07:29
Gal ir menas čia tame yra, gal ir gali tai sukelti naujų įdomių potyrių ir minčių, tačiau svarstau, ar kokią knygą aš norėčiau perskaityti, kuri būtų didelėje bibliotekoje, kurioje būtų tik tušti lapai, perrišti netradiciniu būdu ir tik, lyg kokia garsi firminė brangi etiketė, uždėta žymaus žmogaus pavardė. Ar dabar visa tai, išskyrus knygos turinį galima vadinti literatūra?

Nors vis dėl to su šituo negaliu nesutikti. "nespręsk apie knygą iš jos viršelio" mus mokydavo. Tačiau... Kai kalbėjau jog darbas vertinamas pagal autorių, neminėjau, kad toks požiūris turi vyrauti visur. Tie žmonės jau yra nusipelnę. Pirmiau jų darbas turėjo būti ištrauktas iš savartyno ir suprastas. (: Jie patys turėjo nusipelnyti, kad žmonės jais žavėtųsi. (aš apie tai galėčiau kalbėti iš visai kitos pusės, bet kadangi Crystal skeptikė, šitoks elgesys būtų nepagarba iš mano pusės. Tiesiog pasakysiu, kad žmonės turi savų priežasčių, kodėl nori turėti kažką beveik svetimo. O beto, motinai jos sūnaus piešinys bus be galo brangus, tačiau be motinos niekas kitas juo nesižavėtų )
Jei nesupranti knygos, reikia pagalvoti, kad galbūt nesupranti ne todėl, kad ji parašyta bet kaip, nesistengiant nieko papasakoti, galbūt ji tiesiog parašyta kita kalba ir tu esi ne tas, kad ją galėtum suprasti.
Gyvenime manau reikia visko... Jeigu yra perkančių, kažkam gerai, kažkam patinka.
Che, che.. O dabar pripažinkite, kad daugelis atkreipė savo dėmesį į tą raudoną raidę. Ir pagalvojote, kas čia per... Kodėl? Gebėjimas žaisti protu, ne tik mikli ranka turėtų būti dailininko koziris.

Kodėl geometrinių abstrakcijų meną laikai ateities menu? Jo bumas buvo jau prieš I Pasaulinį karą, to paties Malevičiaus pradėtas kaip eksperimentinis, neobjektyvus, nevizualizuojantis ir naujas požiūris pavargusiems nuo akademinio piešimo. Sakyčiau savotiškas to laikmečio meno perversmas. Kaip ir kiekvienos politinės ideologijos nuo pat atsiradimo turi savų pasekėjų visais laikais, taip yra ir su meno srovėm. Kiek Suprematizmas dabar grįžo į madą ir bus „ant bangos" ateityje - nežinau, per daug tendencijų neseku. Bet „ateities menu" to nevadinčiau ir nesiečiau to su žmonių protinių galimybių didėjimu. Žmonės ir dabar puikiai šifruoja informaciją iš menkų simbolių. Nupiešk pusę kvadrato, sujungto su puse trikampio, ir dauguma pasakys, kad tai namas. Nupiešk raudoną ir žalią apskritimus, ir dauguma pasakys, kad tai šviesoforas. Net nebaik piešti pusės vazos išlinkimų ir dauguma jau numanys kas tai. Geometrinių abstrakcijų mene žaidžiama kitaip, kai pamatai kažką neįprasto, gyvenime neatpažinamo ir su niekuo nesulyginamo, laikaisi interpretacijos. Tačiau, kaip jau minėjau, toks menas labai trapus ir priklausantis tik nuo aplinkybių. Štai aš praeičiau pro Rothko paveikslą ir, nežinodama nei autoriaus, nei meno istorijos ir Suprematizmo idėjų, sureaguočiau lygiai taip pat, kaip eidama pro ryškiai nudažytą sieną kambaryje ar kokią kitą kambario interjero dekoro detalę. Viskas apsiverčia aukštyn kojom, atsiranda visi ieškojimai spalvoje ir formoje, tik nuo aplinkos ir žinių. Menas tai savotiškas, ant idėjos stovintis, bet mano manymu truputi netekęs šiokių tokių svarbių funkcijų. Tad ir palyginau jį su tuščia knyga. Ir čia išsiskiria nuomonės, atsiranda labai subjektyvūs vertinimai, kur tau atrodo, kad mene labai svarbūs autoriaus gyvenimo pasiekimai ir įvairios aplinkybės, leidžiančios jam kurti absurdiškus dalykus, o aš vertinu ir menu laikau dažniausiai tą, kas geba užmegzti su manim kontaktą, kur galiu lengvai leistis į įvairiausias mintis ir interpretacijas, nepriklausomai nuo vietos, autoriaus ir dar visokių kitokių aplinkybių. Ir čia gaunasi diskusija apie tai, kuri geometrinė figūra gražesnė - trikampis ar kvadratas? Arba kodėl tau Kafkos vabalas šlykštus, o man visiškai ne. Tai jau neįmanomas objektyvumas.

Ech, minčių labai daug, bet man vis dar sunku šiandien aiškiai jas dėlioti ir rašyti pirmąjį šių metų postą. ;D

Nereikia priimti to taip rimtai. Lyg ir aiškiai parašiau kas ir kaip. Nesinorėtų kartoti.
Galiausiai, atrodo, kad manęs net nesupratai. (Arba aš diskutuoju savo galvoje, o čia tik sumetu diskusijų nuotrupas :D)
Be to, nenorėčiau, kad ši diskusija virstu dvikova, nes dabar, kuomet mano nuomonė kažkaip suprantama kraštutiniškai ir gan netiksliai, lyg ji būtų balta prieš juodą, imu būtent taip ir galvoti.
Štai mano aiški nuomonė apie meną ir jo reikšmę.
*Jis perteikia idėja, kuria vėliau žmogus gali remtis ir gyventi.
Filosofinę mintį ar požiūrį. Pavyzdžiui Van gogas mirtį vaizdavo geltona spalva. Na aš tai suvokiu kaip žinią jog mirtis bus kažkas dar gyvesnio, kažkas natūralaus, tačiau pavojingo.. (kiekvienam individualiai). Tai man pakeičia mano požiūrį, o su juo ir patį mano gyvenimą.
*Jis nukelia žmogų į kitokią aplinką
Juodas trikampis prie lovos, mane kasnakt ir kasryt priverstų pasijusti esančia pilkos, grėsmingos visuomenės dalimi.
*Jis duoda žinių ir suvokimo.
Kai žvelgi į dėmę tau ima kilti visokiausių minčių. Mąstai, ką tai reiškia, imi filosofuoti. Tu panyri į save. Galbūt mąstai apie pasaulį, o galbūt iškeli savo problemas. Jie išjudina tave, galva apsineša, mintys susidrumčia išjudindamos giliai slėptą suvokimą.
Nepamirškime to, kad išvis, dažnai specialiai stengiamasi informuoti žmogų, skleisti žinią. Viduramžiais tikėjimą, baroko kultūroje gyvenimo beprasmiškumą.
*Jis pakeičia jausmus.
Jis gali suteikti viltį, pradžiuginti, nuraminti.
(Pamenu vieną tokį eilėraštį, kurį išgirdau per radiją. Nežinau eilėraščio autoriaus, nebepamenu nei žodžių. Eilėraštis buvo skirtas getuose gyvenusiems žydams. Buvo kalbama apie už tvoros augančias geltonas kiaulpienes. Tas simbolis. Geltona, laisva prasčiokiška gėlė, tačiau stipri ir žydinti visur, nepaisant to, kad jos visi bando atsikratyti, manau turėjo kiekvienam žydui įkvėpti vilties. O dabar dar net išspausti ašarą. (čia dar paminėsiu, kad suvokimai individualūs. Dabartiniam žmogui tai nieko nereikštų) Kažkur dar skaičiau, kad žiūrėjimas į paveikslą malšina skausmą. Che, che... Pas dantistą esu tai išbandžiusi praktiškai.. :D  (Y) )

Visa emė yra tai, kad paveikslas perduoda tai ko tu neapčiuopsi. Ir tu perki ne kvadratą, o pliūpsnį jo skleidžiamų minčių, maisto sielai.

Autoriaus ir aplinkybių aš taip pat nesureikšminu ir neteigiu, kad tai viso ko esmė. Tiesiog sakau, kad suprantu tuos žmones, kurie tai perka. (ir jau minėjau kodėl, nebesikartosiu)
Taip pat neteigiu, kad estetika visiškai neturi prasmės. Tačiau nemanau, kad visas menininko darbas, energija, mintys buvo skirtos tam, kad kažkas pasipuoštų savo svetainę, o atėję svečiai į ją tartų: oj kaip dera prie stalviršio. Gražu.. (tačiau sielos nė velnio neišlaisvintų).

Ech, aš pati tingėjau plėstis ir dėstyti savo mintis. Kai postai visvien kažin ar perskaitomi, o jei ir perskaitomi, galbūt dėl mano pačios patirties stokos (lietuvių kalbos visų pirmiausia, vėliau minčių dėstymo) nesuprantami. Tampa gaila laiko ir taip pat nesinori nuoširdžiai reikšti savo nuomonės.

Aš neklausiu tavo bendros nuomonės apskritai apie meną ir ką jis tau reiškia. Tai labai platu, subjektyvu ir netelpa į žinutes. Čia aš užsikabinau už kitų dalyvių jau temos pradžioje užveltos diskusijos apie, sakyčiau, visai pakankamai  konkrečią meno sritį, brangius ir žinomus darbus, bei nuomones apie tokių darbų idėją. Savo bendrą nuomonę apie meną ir jo reikšmę jau rašei prieš tai dviejuose postuose. Aš iš to nedarau jokių kraštutinumų tavo bendram supratimui apie meną (nes to niekada nenudažysi juoda ar balta), aš tik ieškau konkretumo čia iškilusiai diskusijai. Tik tiek. Jei jautiesi nesuprasta, jautiesi kažkaip nesmagiai, kad kažko nesupratau arba pati turi abejonių dėl savo neišreikštų minčių į žodžius, galim ir nediskutuot. Sunaudosi daug energijos, o ir aš labai nemėgstu rankiot šokinėjančių minčių postų, kur tenka savaip diskusijoje konkretizuot.

Į temą multikas apie šiuolaikinį meną :