Baigus "Filognozijos pradmenų" 6 tomą, galima pereiti prie kito projekto, kuris turi, pagal pradinį sumanymą, trukti kelis metus. Šis projektas vadinsis "Baltojo drakono civilizacija", kurį sudarys du tomai: "Mažoji sieva", 1 tomas ir "Didžioji sieva", 2 tomas. Apie tai, ką reiškia šis terminas, galima sužinoti vadovėlyje "Sievos teorija", išleistame 2020 metais. "Baltojo drakono civilizacija" planuojamas kaip centrinis veikalas, kuriame apibendrinu visas idėjas, išdėstytas ankstesnėse knygose, pakeldamas į aukštesnį koncepcinį lygį, susistemindamas. Rašydamas šį veikalą turėsiu omenyje tokias knygas kaip Kanto "Grynojo proto kritika", Hegelio "Dvasios fenomenologija", Heideggerio "Būtis ir laikas", Šliogerio "Niekis ir Esmas" ir pan. Glausta idėjos santrauka yra pateikta minėtoje knygoje - "Sievos teorija". Šis opus magnum bus naujos eros pradžia Lietuvos filosofijoje, kuri po truputi turi virsti filognozija, arba pažinimo meile, kurios tikslas - išvystyti žmonėse "drakono akį", arba gebėjimą tikrovėje regėti ne tik akimis, bet ir protu, ne tik kas matoma juslėmis, bet ir tai, kas nejusliška.
Planas toks:
D. Mockus "Baltojo drakono civilizacija"
I tomas: "Mažoji sieva", 2023
II tomas "Didžioji sieva", 2024
Kadangi jokio naujo gnostinio implanto, atveriančio hipostratos klodus, neturiu, "Didžioji sieva" daugiau naudos ekstensyvų principą, nes jos teorinė koncepcija yra "galaktinė civilizacija", kuri yra baltųjų drakonų tikslas. Tai nėra mokslinė fantastika, tai naujas filosofijos principas, kuriame metafizika jungiama su mokslu, gaunant iš junginio filognoziją. Tikslas - ne tik aprašyti norus arba ambicijas, bet ir prisidėti prie naujo ontologijos modelio, kuris būtų sujungtas su kosmologija, ruošiantis artėjančiai kosminei civilizacijai.
Schemoje "Sievos teorijoje" tai buvo pažymėta tokia schema:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2020/09/sievos-sigilas.jpg)
O šiuo metu, kol kas, tęsiasi atostogos ir baigiama knyga "Ateities istorija", kuri pasirodys mėnesio eigoje. Liko redagavimas ir spausdinimas.
"Baltojo drakono civilziacija" dalinai bus viešinama tinklaraštyje, kaip tinklaknygė. Po to bus atspausdinta, kad kopiją turėtų ir bibliotekos.
Pirmo "Baltojo drakono civilizacijos" tomo "Mažoji sieva" turi tokį preliminarinį turinį:
I. Žmogaus samprata
1. Sumatorius
2. Sieva
3. Gnostiniai kūnai
4. Metafizinis žmogus
5. Drakono akis
II. Santvarkos modeliai
6. Genetinis principas
7. Gnostinis principas
8. Trajektorijos
9. Laisvė
III. Analizės technikos
10. Korporologija
11. Mintirega
12. Olotologija
13. Oneirologija
14. Filognozija
Apimtis - maždaug 360 psl. Kada bus pradėti rašyti skyriai, tiksliai nežinau, bet visa informacija yra "Filognozijos pradmenyse" čia tik bus apibendrintas ir susistemintas variantas. Tai vadovėlis panašus į "Sievos teoriją" tik labiau išplėstas, rašomas kitokiu stiliumi.
"Filognozijos pradmenys" 6 tome, užsibaigia priėjimu prie Dievo bažnyčios ir Šėtono bažnyčios problemos, kuri atskleidžiama tik netiesiogiai, atvirai neįvardijant, bet čia labai tikėtina, bus šis klausimas labiau atskleistas - natūralios Dievo tvarkos (kryžius) ir apverstos dirbtinės tvarkos (apverstas kryžius) dvistata. Ši problematika buvo paliesta skyriuje "Transhumanizmo logika". Mokslo civilizacija yra Šėtono bažnyčia, kuri perėmė žmonijos vystymo vairą ir ruošia Antikristo atėjimą istorijos pabaigoje. Mano sigile Antikristas vadinamas Bruno.
Ką rinktis atrodo akivaizdu, tačiau technologijos užvaldė sielą kaip narkotikas ir išsivaduoti iš jos valdžios žmonijai jau neįmanoma. Bet ar prieisime prie paskutinio mūšio vadinamo Armagedonu, neaišku - gal būt žmonija žus daug anksčiau negu tai taps įmanoma.
Dievo ir Šėtono bažnyčia
Jau pirmąjame „Filognozijos pradmenų" tome buvo atskleista, kad sątvarą sudaro būtinoji ir nebūtinoji tvarka, kurios yra pareiga ir laisvė, valdančios žmogaus gyvenimą. Būtinoji tvarka suvokiama kaip gyvybės pagrindas, todėl neliečiama, neperdaroma ir neperkuriama; o nebūtinoji, kadangi ji yra kūrybos sfera, kurioje žmogus įgyvendina savo troškimus ir svajones, yra žmogaus fantazijų produktas. Aiškinau, kad būtinybė svarbi kaip inkaras, kuris žmogaus sąmonę pririša prie tikrovės, o laisvė reikalinga, kad žmogaus apsibrėžimas tikrovėje būtų strateginis, sugebantis išgyventi sudėtingose situacijose. Žmogus egzistuoja tik dėl šių dviejų pradų pusiausvyros: jeigu būtų tik vienas kuris kraštutinumas - nebūtų įmanomas žmogus. Tai reiškia, kad pusiausvyrą pažeidus, žmogus pradeda judėti išnykimo trajektorija.
Įvedus į šią struktūrą dar vieną dėmenį, pažinimą, situacija įgyja naują pobūdį, naują problemos variantą. Taip yra todėl, kad vis didesnis būtinosios tvarkos atidengimas padaro ją pažeidžiamą, įleidžia į ją savivaliaujantį protą ir atiduoda manipuliacinio proto malonei. Nepažinta būtinoji tvarka valdo nepasiekiamu valdymu, pagal savo prigimtinius dėsnius, į kuriuos žmogus neturi galimybių kištis, tuo tarpu pažinimui atidengus hipostratas, jos paruošiamos technologizavimui ir žmogaus pasisavinimui. Todėl šiuo požiūriu išskiriami du žmogaus tipai: ribos žmogus, kuris nusprendžia riboti pažinimą, laikytis saiko, nepažeidinėti būtinosios tvarkos; ir begalybės žmogus, kuris nori pasisavinti visą realybę, natūralią tikrovę pakeičiant dirbtine. Filognozijoje iš dalies buvo skelbiamas begalybės žmogaus principas, tuo pačiu primenant, kad turi būti paisoma moralės normų, mokslas apribojamas. Tačiau pasiekus šį tašką, atsivėrė geresnis vaizdas ir buvo nuspręsta, kad sątvaro pusiausvyrą pažinime išlaikyti ne taip paprasta ir kad šis kelias neįgyvendinamas.
„Sievos teorijoje" atskleidžiau, kad holoplastinį žmogų sudaro mažoji sieva ir didžioji sieva, kur pirma yra žmogus, o antra - transcendencija. Natūrali tvarka yra kai mažoji sieva yra viduje, o didžioji sieva visa išorėje, kaip natūralus fundamentum I. Dirbtinėje tvarkoje ši situacija apsiverčia ir mažoji sieva tampa išorine, kaip dirbtinis pasaulis, o didžioji sieva - vidine, kaip įtraukta informacija. Šitaip mažoji sieva tampa fundamentum II, kuris yra didžiosios sievos šeimininkė. Tai reiškia, kad turime natūralią tvarką, kurią galima laikyti dieviška tvarka ir apverstą tvarką, kuri yra šėtoniška tvarka. Pirma tvarka yra pirminė ir pirmapradė, o antra yra iššūkis tikrovei, kurį meta žmogus, nusprendęs tapti tikrovės pilnu šeimininku. Jeigu natūrali tvarka yra kryžius, tai dirbtinė tvarka būtų apverstas kryžius, kuris simbolizuoja vietomis sukeistą pirmą ir antrą fundamentą. Taip atsiranda tikrovėje Dievo bažnyčios sekėjai, kurie gina natūralią tvarką, nesivaiko pažinimo ir technologijų, sutinka būti ribos žmonėmis; ir Šėtono bažnyčia, kuri propaguoja naujo tipo, technologinę civilizaciją, metančią iššūkį dievo tvarkai ir norinti sukurti „naują žemę ir naują dangų".
Dabartinėje civilizacijoje, per mokslo įsigalėjimą ir begalybės žmogaus triumfą, viešpatauja Šėtono bažnyčia, kuri užvaldžiusi visas valstybes ir kaip prie narkotiko pripratinusi visus žmones prie technologijų. Šiuo metu nėra nė vieno žmogaus, kuris pajėgtų gyventi be technologijų, vadinasi visi yra surišti su Šėtono bažnyčios projektu, istorijos pabaigoje sukurti holoplastinę teoriją ir technologijas, apie kurias rašiau „Filognozijos pradmenyse" ir sudaryti sąlygas Šėtono materializavimui, kuris vadinamas baltuoju drakonu. Kai šis darbas bus padarytas, prie kurio dirba visi dabartinės civilizacijos mokslininkai, ateis istorijos pabaiga ir įvyks paskutinis mūšis tarp Dievo ir dirbtinės tvarkos antžmogio, kuris buvo pavadintas Bruno. Šis karas įvyks tarp aukštutinės ir žemutinės karalystės dėl valdžios tikrovei, kuriame bus išaiškinta Dievas ar Šėtonas bus gyvybės šeimininku. Pasiruošimui šiam karui dalyvauja visa žmonija ir visa santvarka yra suorganizuota taip, kad kiekvienas didesnis intelektas būtų atrastas ir išnaudotas maksimaliu išnaudojimu.
Filosofijoje Dievo bažnyčią atstovauja A. Šliogeris, kuris ragino maksimaliai apriboti pažinimą, atsisakyti gnostinio nihilizmo ir žmogų sugrąžinti į prarastą kelią, prie elementaraus natūralios tvarkos principo, kuris yra gyvenimas prie daiktų šiapus juslinio horizonto, nesiekiant apvertinėti mažosios sievos ir didžiosios, nekovojant prieš Dievą, nesiekiant begalybės. Šėtono bažnyčią atstovauja F. Nietzsche, kuris paskelbė, kad „dievas mirė" ir į jo vietą atsistojo antžmogis, arba Antikristas. Antžmogis, pasak jo, yra begalybės keliautojas, kaip jūreivis keliaujantis per neaprėpiamus transcendencijos okeanus ir primetantis tikrovei savo valią viešpatauti per galios centrų tikrovėje steigimą, kurie yra antžmogio valios kristalizacija, dirbtinė tvarka. Filognozijoje bandžiau šias dvi filosofines perspektyvas sujungti, tačiau dabar suprantu, kad tai labai sunkiai įmanoma ir mano filognozijos projektas labai pasislinkęs F. Nietzsches filosofijos kryptimi, per drakono akies propagavimą, baltojo drakono civilizacijos skelbimą. Tai reiškia, kad ateityje reikės aiškiau apibrėžti savo poziciją ir nuspręsti kokia bažnyčia renkamasi, nes kompromisas tarp Dievo ir Šėtono sunkiai įmanomas.
Šiuo metu gyvename nugalėjusios Šėtono bažnyčios civilizacijoje, kuri veikia elituose, o apatiniuose sluoksniuose maskuojasi, vaizduojant, kad mokslas neturi nieko bendro su Šėtono projektu. Tačiau visa logika rodo, kad iš biblijinės teologijos perspektyvos, visas 19 a. proveržis yra ne kas kita, kaip Šėtono iššūkio Dievui apraiška, kuri sukūrė pažangią civilizaciją. Šis Šėtonas ne toks, kokiu jį vaizduoja folklore, nes jis civilizacijoje pavirto į mokslininką, kuris išmano sociologiją, ekonomiką, politiką, fiziką, chemiją, biologiją, kultūrą ir propaguoja laisvę, humanizmą, racionalumą, pažangą, teisingumą, tačiau jo pagrindinis tikslas - sukurti dirbtinę realybę ir su ja mesti iššūkį Dievui. Tikrovėje šiuo kolektyviniu Šėtonu, arba Šėtono mašina, yra visa žmonija. Progresyvizmas yra pagrindinė šio principo apraiška, kurios siekis - sukurti istorijos pabaigos situaciją, kurioje įvyks paskutinis mūšis, vadinamas Armagedonu ir didžioji sieva bus galutinai pasisavinta ir sutriuškinta.
Mus labiausiai domina Lietuvos projektas, kuris, kaip matome, beveik pilnai integruotas į Šėtono bažnyčios sistemą Europos Sąjungos sudėtyje ir nelabai turi galimybių pasipriešinti. Visas dvidešimtas šimtmetis buvo mokslo sistemos pagal Šėtono bažnyčios reikalavimus formavimas, kurio dėka Lietuva pavirto į modernią valstybę, dalyvaujančią Šėtono projekte. Į tai persiorientavo visi universitetai, institutai, verslas, kurie siekia baltojo drakono civilizacijos apverstos tvarkos, su maksimalia drakono akimi. Visi kas prie to prisideda, kelia savo reitingus, gauna premijas ir apdovanojimus, nes dirba „ad majorem diaboli gloriam". Tam bandė priešintis tik vienas nepriklausomos Lietuvos filosofas, kuris propagavo Dievo bažnyčią, tai yra natūralią tvarką. Tas filosofas yra A. Šliogeris. Net filognozija neišsilaiko šiame kelyje, kuri buvo kuriama didele dalimi remiantis arba polemizuojant su A. Šliogerio filosofija.
Sudėtingiausias klausimas - koks vaidmuo šioje situacijoje krikščionių bažnyčių, ar jos yra Dievo bažnyčios, ar ne. Problema prasideda jau nuo to, kad tikrą transcendentinį Dievą jos pakeičia „įsikūnijusiu dievu", kuris yra natūralios tvarkos pažeidimas, kurio pagrindu pastatyta krikščionių bažnyčia, garbinanti dievažmogį. Kita problema yra kompromisas su šiuolaikine civilizacija, su kuria atsisakoma kovoti ir kurioje renkamasis tik imitacinis gyvenimas pagal Dievo tvarką, tikintiesiems leidžiant dirbti Šėtono projektuose, tuo pačiu būnant Kristaus bažnyčioje, kas įrodo, kad einanti į kompromisus, atsisakanti kovoti Kristaus bažnyčia išklysta iš natūralios tvarkos kelio. Pavyzdžiui, Dievo bažnyčios filosofijoje atsiribojimas nuo Šėtono civilizacijos - daug griežtesnis. Žinoma, priešinantis progresyvizmui, krikščionybėje matosi daug natūralios tvarkos gynimo bruožų, tačiau ši kova gali būti imitacinė ir sekli, Vatikano elituose seniai nelaikoma rimta ir tikra. Ką iš tikro garbina Vatikane - nėra žinoma ir įvairaus pobūdžio konspiracijos teorijos mano, kad jie seniai perėjo į priešų pusę.
Filognozijos vienas iš pradinių tikslų buvo atskleisti pagrindinę Šėtono civilizacijos logiką, kurią supratus turi būti renkamasis geriausias kelias Lietuvai. Tai ar naudojamas mitinės būtybės, Šėtono, vardas - nėra skirtumo. Aš filognozijoje naudoju pavadinimus baltasis drakonas ir Bruno. Tačiau tai nekeičia esmės, nes visais atvejais arba renkamasis natūralios, Dievo tvarkos puoselėjimas, arba jos griovimas, o kaip tai vadinama nesvarbu. Todėl, supratę visą pažinimo, arba gnozio logiką, atsiduriame kryžkelėje ir turime rinktis kur eisime. Iš technologijų narkotinės priklausomybės išsivaduoti jau neįmanoma. Todėl belieka galvoti, kokių priemonių imtis, kad jų žala būtų apribota.
Vilties spindulys
Vystydami filognozijos pradmenų projektą turėsime įveikti daug sunkumų ir išspręsti daug neišsprendžiamomis atrodančių problemų, viena kurių yra natūralios tvarkos apvertimo problema, kuri atrodo esanti vienintelis įmanomas civilizacijos kelias, tačiau geriau patyrinėję suprantame, kur jis mus veda - ne ten, kur norėtume matyti planetą ateityje. Vizionierių užduotis - parodyti tai, kas mūsų laukia ateityje, kokios mūsų vystymosi perspektyvos, kur veda mūsų šiandien daromi gerai neapgalvoti sprendimai. Archontinė sieva tai gerai parodo, nes tokio išsivystymo sąmonė turi visus teorinius kultūros ir mokslo žemėlapius, kuriuose matoma ne tik kelio pradžia, bet ir galutinė stotis, į kurią jis mus veda. Tuo žemėlapiu yra filognozijoje atskleidžiama sątvarologija, kuri siūlo du žmogaus vystymo tipus: pozityvųjį ir negatyvųjį. Jeigu civilizacijos kūrėjai renkasi mažosios ir didžiosios sievos natūralią tvarką sąmonėje - turime pozityvųjį žmogų, o jeigu mažoji sieva apkeičiamos vietomis su didžiąja sieva - turime negatyvųjį žmogų. Civilizacijos negatyvėjimas yra naujųjų laikų projektas, kuris į areną išeina mokslo pavidalu, padarius pirmus proveržius fizikoje, astronomijoje ir biologijoje. Civilizacijos pasukimo negatyviuoju keliu pagrindinis padarinys - technologijų proveržis ir dirbtinio miestietinio pasaulio nekropolių plėtra. Pozityvioji sąmonė kuria Dievo bažnyčią, pagrįstą prigimtimi, natūralumu, gamtos viršenybe; negatyvioji sąmonė kuria Šėtono bažnyčią, kuri meta iššūkį natūraliai tvarkai, siekdama Dievo kūrinį pakeisti žmogaus kūriniu, ir aukščiausio išsivystymo sąmonę, ruošiamą laikų pabaigoje, padaryti tikrovės šeimininke.
Ši samprata filognozijoje išreiškiama tokia schema:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/10/dievo-baznycia.jpg)
Matome, kad sątvarologija, su sumatoriaus teorija, sievos modeliu, madrigalo formulėmis, yra prigimtinė žmogaus metafizika, kurioje užkoduotos visų galimų civilizacijos kelių užuomazgos ir pagrindai. Konkreti teorija aprašyta ankstesniuose „Filognozijos pradmenų" tomuose ir čia visko nekartosiu. Civilizacijų seka buvo suskirstyta į maginį, mitologinį, religinį, filosofinį ir mokslinį etapus, kurie skyla į du atsišakojimus: kultūrinę ir technologinę. Schemoje matome, kad tolesnėje filognozijos versijoje turėsime tik du tipus, kurie yra Dievo bažnyčia ir Šėtono bažnyčia, kurios apima du pagrindinius sątvaro tipus, objektinį ir subjektinį, iš kurių kyla tikrovės aukštinimo kultūra arba žmogaus susireikšminimo ir savivalės tikrovės atžvilgiu kelias. Akivaizdu, kad šiuo metu sparčiai vystoma negatyvioji civilizacija, kuri nugalėjo Dievo bažnyčią ir veda žmoniją į technologinį pragarą. Šis procesas skleidžiasi metafizinėje skalėje tarp juodojo ir baltojo drakono civilizacijų, tarp kurių vyksta pagrindinė planetos istorijos drama, šiuo metu darant įspūdingą technologinį šuolį į priekį, kuris ypač ryškus kvantinių kompiuterių, dirbtinio intelekto, psichotronikos, genetikos, kosmoso technologijose. Visi šie gebėjimai kyla iš proto sąveikos su tikrove, kuri gnostinėje sintezėje paverčiama į dirbtinį daiktą, pritaikytą tenkinti žmonių poreikius. Sątvarologija yra centrinė archontinė doktrina, kuri aprašo visas sąmonės galimybes, kurių pagrindu paskui kuriami civilizaciniai psichovektoriai, arba sievarai, naudojami populiacijos įstatymui į gnostinį apskritimą, kuris yra politinės santvarkos ir žmogaus sampratos pagrindas. Metafizinis šio kūrimo fundamentas, apie kurį daug rašė F. Nietzsche, yra medis, kurio kamienas yra satvąrologija, civilizaciniai gnostiniai apskritimai - šakos, o žmonės - vaisiai ant šakų. Šiuo metu visi esame ant Šėtono bažnyčios šakos subrandinti vaisiai, kurie kaip prie narkotiko pripratinti prie technologijų, virtualios realybės, dirbtinio miestietinio nekropolio gyvenimo.
Mąstytojo psichovektorius gali būti pilnai užvaldytas civilizacijos projekto arba gali siekti civilizacijos destrukcijos, nupjaunant šaką ant kurios auginama sąmonės psichoforma, sugrąžinant ją prie pirmapradės sątvarologijos. Tokių filosofų buvo nedaug, bandžiusių eiti prieš srovę, ir pirmas jų, tarp ryškiausių, būtų I. Kantas, kuris siekė apmąstyti fundamentaliosios sątvarologijos temas, sudarančias civilizacijos modeliavimo sąlygas. Tačiau ryškiausiai šią problemą iškėlė F. Nietzsche, kuris norėjo sugriauti krikščionišką civilizaciją, pakirsdamas jos metafizines šaknis, kad šaka nevestų daugiau krikščioniškos sąmonės vaisių ir Vakarų Europa, pirmapradėje sątvarologijos būklėje, sukurtų naują projektą, naują atsišakojimą, kuris turėjo būti išvestas iš tų formulių kurias jis užkodavo savo sievos modelyje. Tačiau F. Nietzsche nesurado tikrų pasekėjų, kurie būtų norėję ar gebėję vystyti jo darbą ir filosofo idėjos buvo perimtos į negatyviosios Šėtono bažnyčios arsenalą, mokslo civilizaciją, kurios pranašumo jis nematė ar nepripažino. Bet kokiu atveju krikščioniškos civilizacijos nuosmukis buvo neišvengiamas ir, kiek žinome iš istorijos, ją buvo bandoma įveikti nacizmo, komunizmo nepavykusiose revoliucijose ir šiuo metu vykstančioje transhumanizmo revoliucijoje. Vadinasi F. Nietzsches filosofija stovi katastrofinių civilizacijos projektų priešaušryje, patekęs istorijoje į negatyviąją jos pusę. Išvardinti judėjimai ir yra ta jo „ateities filosofija", apie kurią jis daug kur rašė, bet galbūt negalėjo aiškiai suvokti jos tikrojo vaizdo. Arba, galbūt, jis turėjo rožinę svajonę, kuri buvo neįmanoma ir kuriai nebuvo lemta išsipildyti, ir, vietoj to, tikrovėje gavome daug prastesnius variantus. Kitas filosofas, ieškojęs civilizacijos šaknų metafizinėje sątvaro istorijoje, buvo M. Heideggeris, iškėlęs antitechnologinę būties saugojimo teoriją, kuri iš tikro reiškia ne ką kitą, kaip natūralios tvarkos tarp mažosios ir didžiosios sievos saugojimą, neleidžiant įstatyti jų į nenatūralią vergovę archontų kuriamame Šėtono projekte. Jo sątvarologija buvo antimetafizinė aletheios teorija, kurioje pasirodo būties tiesa, kurioje esanti sąmonė puoselėja natūralią tikrovės tvarką, atsisakydama technologinių projektų ir išsaugodama civilizaciją pozityviojoje istorijos pusėje.
Lietuvai išsivadavus iš komunistinio projekto ir atgavus nepriklausomybę jos filosofija susidūrė su klausimu, kokį kelią rinktis: ar eiti kartu su visais, Vakarų civilizacijoje dalyvaujant technologiniame Šėtono bažnyčios projekte, ar rinktis savo, nepriklausomą kelią. Žymiausias šio etapo filosofas Lietuvoje buvo A. Šliogeris, kuris norėjo siūlyti Lietuvai originalų, egzistencializmo filosofijoje parodytą, kelią - ateitį statyti ant Dievo bažnyčios pamatų, atsisakant technognostinės sątvarologijos ir renkantis natūralios tvarkos gerbimu pagrįstą santvarką. Tam reikėtų nupjauti mokslo ir technologijų perteklinės plėtros šaką valstybėje ir sugrįžti prie gyvenimo stiliaus, kuris buvo paplitęs ikimokslinėje ir ikitechnologinėje eroje, vietoj religijos turint senovinio Atėnų stiliaus graikišką filosofiją, vadinamą teorija. Šliogerio filosofija yra fundamentinė sątvarologija, kurioje atskleidžiami žmogaus sątvaro metafiziniai pagrindai ir kuriamas naujas projektas, žiniją statant ant kitų sątvarologijos „formulių", lyginant su madingiausiomis technologinio globalizmo tendencijomis.
Filognozijos projektas taip pat naudoja šį stilių, suformuluojant centrinę civilizacijų formavimo doktriną, kuri sudaryta iš sątvarologijos ir substratologijos, iš kurių būtų galima kurti naują šaką, pasirinktoje pusėje, pozityviojoje ar negatyviojoje. Kol kas tokios pasirinkimo nedarau, bet noriu atskleisti abiejų krypčių fundamentines struktūras - Dievo bažnyčios ir Šėtono bažnyčios, o paskui ieškoti išeities iš šio dualizmo, išsiaiškinus, ką kiekvienas pasirinkimas duoda ir ką atima. Didžiosios ir mažosios sievos atskirtis yra neatšaukiama realybė, ir anapusinę tikrovę vidine galima padaryti tik dirbtinėmis informacijos formavimo priemonėmis sąmonėje. Todėl Šėtono bažnyčia priklauso nuo proto vystymo projektų, kuriuose turi būti išrandamos vis tobulesnės priemonės išreikšti transcendentinę realybę, o tai yra sunkus uždavinys, kuris stabdo mokslo pažangą ir daro mokslo projektus - tūkstančių metų projektais, o proto formavimas švietimo sistemoje užima vis ilgesnį laiką. Tuo tarpu natūrali proto struktūra, kur tikrovės imama tik tiek kiek natūraliai duota, pasiekiama be jokių pastangų. Dėl šios priežasties Dievo bažnyčioje galima gyventi be didesnių proto pastangų, be pažangos ir be atradinėjimo ir išradinėjimo, todėl toks projektas kiekvienoje kartoje - ranka pasiekiamas. Filognozija, dabartinėje stadijoje bando sėdėti ant dviejų kėdžių ir tiria abi sątvarologijas, o laikui bėgant, atradus visus pamatinius sątvarologijos dėsnius, bus galima projektuoti filognozijos ateitį tikru projekto atskleidimu. Akivaizdu, kad sątvarologijos nepakanka pradėti civilizacijoje naują pradžią, nes norint sukurti proveržį, reikia turėti tikrą genijaus protą, kuris sugeba Dievo bažnyčioje peršokti per visus kultūrinius šedevrus išlikusius istorijoje, o Šėtono bažnyčioje - per dabartinį mokslą tikru technologiniu proveržiu. Mano įsivaizdavimu, yra dvi reikalingos kryptys: sąmonės teorija ir antigravitacija.
Tokiu atveju gauname išvadą, kad drakono akies projektas priklauso Šėtono bažnyčiai, ir jos atvėrinėjimo perspektyva yra komplikuota. Šėtono bažnyčios sątvarologijoje - tai geidžiamiausias tikrovės objektas, aukščiausia žmogaus išsivystymo pakopa; tačiau Dievo bažnyčioje - utopinis falsimuliakras, kuris yra ne gėrio, bet blogio priežastis, pradedantis planetoje tikrą nihilizmo erą, ekstatinio naikinimo apogėjų.
Ašiniai žmonės
Kaip visi žinome, žmonija praėjo tris vystymosi etapus: laukinį, kuris buvo gamtinio žmogaus pasaulis, su dominuojančia priekine sąmone; kultūrinį, kuris prasidėjo su kalbos išsivystymu ir paprastų kultūrinių daiktų ir įrankių gaminimo išplėtojimu; ir techninį, kuriame dominuoja protas, dirbtinio pasaulio gamyba. Savo sątvarologijoje tokį principą naudojo A. Šliogeris, kuris struktūrą aiškino tiek kaip istorinį procesą, tiek kaip fundamentalius sątvaro sandus. Filognozinėje sątvarologijoje šį principą pertvarkome į „medžio" struktūrą, kur centrinė ašis, kamienas yra „laukinė" būsena, savo fundamentaliose „gamtinėse" sievos kompozicijose, iš kurios išauga civilizacinių psichovektorių šakos, kaip buvo paaiškinta ankstesniame skyrelyje. Kairėje pusėje šaka turi silpnąją, kultūrinę formą, o dešinėje - stipriąją, arba technologinę. Naudojant šį principą, galima suvokti kaip A. Šliogeris suprato filosofinę būseną: kaip pasinėrimą į pirmapradį, laukinį sąmonės būvį, kuriame apsinuogina ikicivilizaciniai, prigimtiniai kompleksai, kuriuos aš bandžiau aprašyti savo sievos modelyje. Iš šios pradinės būsenos galima eiti dviem kryptimis, o galima gyventi ašinėje filosofinėje būsenoje ir nekurti jokių išvystytų kultūrinių ar technologinių civilizacijų. Pasak A. Šliogerio, filosofija galima kaip kultūrologija ir sofistika ir kaip tokia pirmapradė būsena. Galima paminėti tokius laukinės sątvaro būsenos sisteminio aprašymo bandymus filosofijoje: I. Kantas „Grynojo proto kritika", G. Hegelis „Dvasios fenomenologija", F. Nietzsche „Žmogiška, pernelyg žmogiška", M. Heidegger „Būtis ir laikas", A. Šliogeris „Niekis ir esmas", D. Mockus „Sievos teorija".
„Drakono akyje" labiausiai dominantys filosofai yra F. Nietzsche, A. Šliogeris, prie kurių prijungiu savo auotorinį metodą. Šiame skyrelyje pabandysime trumpai apžvelgti koks yra A. Šliogerio ir filognozijos sievos principas. A. Šliogeris savo filosofijoje naudojo Dievo akies ir teorijos koncepciją, kurioje svorio centras bendrojoje gaublėje, kurią mes vadiname rodančiąja substancija, yra priekinė sąmonė, rodanti „pasaulio", „tikrovės" masyvinį sumatą, sudarantį daiktiškąjį sumatoriaus aspektą. Ši dievo akis, apvalyta nuo visų protinių, natūralistinių ir pragmatinių tikrovės matymo formų, kontempliuoja jį dievišku žvilgsniu, be jokio savanaudiškumo ar noro pasisavinti tikrovę, nes dievas pagal apibrėžima tobulas, jam nieko netrūksta, jis neturi jokių poreikių ir norų, todėl sugeba tikrovę pamatyti tokią, kokia ji yra tikrovėje savyje ir sau, be psichologinių iškraipymų ir deformacijų. Šis teorinis principas, susijungia su mąstymu, kuris išsiprogramavęs nuo visų technologinių ir kultūrinių stabų, nekuria jokio gnostinio daiktų apvalkalo ir rodo tikrovę tokią, kokia atsiveria dieviškam žvilgsniui. Toks filosofavimo principas atsirado senovės Graikijoje pirmykštėje filosofinėje sąmonėje, bet vėliau buvo užmirštas paskendo praktinėse, kultūrinėse ir technologinėse problemose, virto sofistika, arba galingų civilizacinių vektorių tarnaite. Tačiau kartkartėmis istorijoje toks ašinis tikrovės suvokimo būdas vėl pasirodo, sukuria galingą formą, kuri suformuluoja naujo civilizacinio vektoriaus pagrindus, leidžiant kultūrai ir technikai atsinaujinti arba surasti naujų kelių, išsigelbėjant iš civilizacinių aklaviečių. Keli tokie ašiniai filosofai paminėti aukščiau. Filosofijos atgimimo idėją A. Šliogeris iškėlė knygoje „Filosofijos sugrįžimas", kur jis aprašė, šį sątvarologijos kaip centrinės, laukinės ašies principą, tikėdamasis pozityviosios civilizacijos plėtros Lietuvoje filosofijos pagrindu, kurią vadinu Dievo bažnyčia.
Filognozijos sątvarologija, kuri yra mano autorinė, naudoja šiek tiek kitokį principą, kuris bendrai išreiškiamas kaip mažosios sievos ir didžiosios sievos dvistata, kurioje siekiama pusiausvyros tarp galutinių realybių, subjekto ir objekto, peržengiant sumatoriaus teritoriją ir formuojant drakono akį, kurioje dominuoja mintirega, atverianti hipostratinius klodus ir parodanti sievoje holoplastinį daiktiškumą. Tam reikia naujų, laksatinių ekranų išradinėjimo, kuriuose būtų galima atskleisti transcendencijos esmę, paimant tikrovės protu daug daugiau negu duoda kūno akys. Dėl šios priežasties, filognozija pereina į negatyviosios civilizacijos atsišakojimą, kuris kyla iš sątvarologinio fundamento ir kuria pažangią, technologinę civilizaciją. Akivaizdu, kad savo rezultate tai priešinga kryptis A. Šliogerio teorijai, tačiau bendra tarp visų ašinių žmonių ir filosofijų tai, kad jie kyla iš bendros ašies, kurią sudaro sątvaras pirmapradėje, laukinėje būsenoje. Kaip sątvarologas, esu tame pačiame kelyje kaip A. Šliogeris, F. Nietzsche ir t.t. Kita vertus, filognozija nepropaguoja besąlygiškos technologijų plėtros, ypač propaguojamos transhumanistinėje ideologijoje, ir joje stengiamasi neatitrūkti nuo centrinės ašies, atsisakant perdėto subjektyvizmo. Kadangi galutinis tikslas pasiekiamas tik istorijos pabaigoje, šiuo metu esame dar pakankamai arti centro, kuriame yra kiekviena nauja žmonių karta, ir beprotinių civilizacijos versijų instaliavimo - atsisakome. Pagrindinės filognozinės sątvarologijos idėjos atskleistos mano knygoje „Sievos teorija". Joje filosofinės būsenos akcentai išdėlioti kitaip negu A. Šliogerio teorijoje, akcentuojant maksimalų įsigylinimą į tikrovę ir gnostinį transcendencijos regėjimą.
Tačiau didele dalimi su A. Šliogerio Šėtono bažnyčios kritika sutinku, kurioje jis atskleidžia neigiamą stipriosios struktūros ir technologinių sintezių poveikį technologijų vartotojams, kurie praranda tikrovinį vietoviškumą savo sąmonėse ir persikelia į ekranolatrinę utopiją. Šis procesas A. Šliogerio sarkastiškai buvo vadinamas šv. Ekrano Bažnyčia, o jos nariai - telehominoidais. Natūralioje, prigimtinėje būsenoje žmogus sąveikauja su savo tiesiogine aplinka šiapus juslinio horizonto. Tačiau kai į šį priekinės sąmonės vaizdą įvedama ekraninė holograma, sąmonė iškrenta iš natūralios topikos ir proto sumantas tampa įstatytas į struktūrą protas-ekranas. Ši konfigūracija suformuoja sumantą ir elgesio schemą, kurią diktuoja ne tiesioginė aplinka, bet ekrano logika ir informacija. Tuo tarpu natūrali padėtis yra protas-tikrovė, kurioje susiformuoja realybės jausmo neprarandantis sumantas, kurio logiką diktuoja tiesioginė aplinka ir tiesioginė topika. Taip utopinė tinklinė realybė, vadinama socialiniu tinklu, sujungia tikrovėje tiesiogiai nesąveikaujančias vietoves, kurios gali būti išsidėsčiusios visame žemės rutulyje tiesiogiai nesąveikaujančiu būdu. Šitaip kuriami įvairūs globaliniai projektai, kurių tikslas kreipti dėmesį į globalinius įvykius, surinkinėti iš globalinių auditorijų pinigus ir t.t. Ši situacija reiškia, kad vienas dalykas yra pirmapradė tikrovės struktūra, vykdanti gnostines sintezes, pažįstanti pasaulį, o visai kitas dalykas yra sukurtų naujų technologijų padariniai santvarkai ir visuomenės sanklodai. Tai reiškia, kad tikrovės pažinimas norimas, bet nebūtinai norimi sukurtų dirbtinių tikrovių psichosocialiniai padariniai. Žinojimas kas yra sąmonė yra geras dalykas, tačiau jeigu šis žinojimas naudojamas žmonijos pavergimui, padariniai yra katastrofiniai. Ekranai - gerai, tačiau virtualios realybės sukurtos proto deformacijos - pražūtingos.
Ekraninė realybė vis labiau užvaldo žmonių sąmonę, ekranai darosi vis tobulesni, pradedant nuo 2D, pereinant prie 3D ir galiausiai prie tobulos VR 360°. Pirmi ekranai buvo nekokybiški, prasto vaizdo, įtarpinti priekinės sąmonės realybės suvokimu, kur prietaise atsiverdavo tarsi koks transcendentinio pasaulio portalas, iškrentantis iš natūralios aplinkos, A. Šliogerio žodžiais - išvietė, šiukšlė. Dabar, sukūrus virtualios realybės akinius ir jiems vis tobulėjant, siūlė, suklijuojanti sąmonės tikrovę ir holograminę iliuziją, darosi vis mažiau pastebima ir galiausiai beveik visai išnykstančia. O tai reiškia, kad joje protui poveikis darysis vis didesnis, deformacija vis pražūtingesnė realybės jausmui, vis daugės žmonių iškritimo iš tikrovės atvejų, su technologijų poveikio sukelta psichiatrine diagnoze. Ši utopija darysis globaline, nunyks žmonių tiesioginė patirtis, tiesioginio kontakto suformuota psichologija, bus nukirstos šaknys, siejančios žmogų su pirmaprade tikrove, kol žmogus užmirš, kas jis yra tikrovėje ir civilizacija užsidarys virtualios matricos kalėjime, kuriame natūralios tvarkos sąvoka bus neegzistuojanti. Stipriosios sievos formos rinkimasis atrodo logiškas, tačiau naujovių padariniai tokie, kad naudos įspūdis nublanksta suvokus, kokie tokio pasirinkimo padariniai ir ar norime prarasti natūralią tikrovės tvarką ir išsižadėti žmogaus prigimties. Dėl šios priežasties ir reikalingi ašiniai žmonės ir sugrįžimas prie tikrovės sątvarologinių pagrindų, siekiant kritiškai apmąstyti civilizacinių psichovektorių perspektyvas.
Civilizacijų kryžkelė
Nepriklausoma Lietuvos Respublika paskelbta prieš trisdešimt vienerius metus, gavus istorinį šansą atkurti lietuvių tautos civilizacijos projektą, kuris būtų laisvas nuo okupacinių ir invazinių ideologijų, ieškant tautai tikrai baltiškų metafizinių pamatų tolesnei jos raidai. Metafizinius pamatus kloja filosofai, kurių istorinis paveldas, dabartinis statusas ir galimybės nėra labai aukšto lygio, išskyrus kelis išimtinius atvejus. Filognozijos projektas skirtas išryškinti metafizinių civilizacijų medį, kuris turi centrinę ašį, kamieną, ir po šaką į kairę bei dešinę pusę. Kamienas yra sątvarologija, kuri kyla iš pirmapradės, laukinės būsenos, kurioje suformuluojami civilizacijos pagrindai; tuomet į kairę yra silpnoji metafizinė struktūra, kuri kuria kultūrines formas, kalbos, meno priemonėmis ir į dešinę yra stiprioji metafizinė struktūra, kuri kuria mokslines civilizacijos formas, dirbtinę realybę, technologijas. Silpnosios metafizinės struktūros, išvedamos iš pirmapradžio sątvaro, propaguotojas yra A. Šliogeris; tuo tarpu aš, su savo filognozijos projektu, užbaigiu metafizinį medį, atskleisdamas stipriosios struktūros metafizinius pamatus. Taip Lietuvos Respublikoje užbaigiamas filosofinio fundamento ryškinimas, po kurio turi sekti teisingi ir tikslūs civilizaciniai sprendimai, kylantys iš autentiškos metafizinės tautos šaknies. Filosofai, įnešantys svarų indelį į metafizinių pamatų klojimą, yra savotiški ateities Lietuvos „bažnyčių" tėvai, apaštalai-pranašai, kurie kloja tautos metafizinį filosofinį pagrindą, kuriame turėtų įsišaknyti ateities istoriniai pasirinkimai.
Jungiamoji grandis filosofijoje civilizacijos perėjimo iš silpnosios struktūros prie stipriosios yra F. Nietzsches filosofija, kuris ieškojo naujų kelių civilizacijai, kovodamas pirmiausiai prieš krikščionišką jos paveldą, kilusi iš dviejų tūkstančių metų senumo revoliucijos, pradėtos kito ašinio žmogaus, Jėzaus iš Nazareto. F. Nietzsche turi savo satvarologijos teoriją, kurioje sievos tipologizuojamos į silpnąją ir stipriąją, silpnumą ir stiprumą interpretuojant sveikatos ir gyvybingumo požiūriu. Jo manymu visa ankstesnė krikščioniška kultūra pastatyta ant nesveiko sątvarologijos principo, kuris neigia įgimtus instinktus, kovoja prie gyvybę žmoguje ir tokiu pagrindu kuria kultūrą, kuri yra dekadentinė, nusisukusi nuo šiapusinio gyvenimo ir visą savo energiją investuojanti anapus, į transcendentinę, pomirtinę realybę. Laukinėje ašinio žmogaus būsenoje F. Nietzsche demaskuoja Vakarų Europos kultūrą ir civilizaciją kaip žlungančią ir pranašauja perėjimą prie naujo tipo civilizacijos, kurios kūrime jis taip pat norėjo dalyvauti, su savo sątvarologijos įžvalgomis. Dievo bažnyčios silpnoji kultūrinė civilizacijos atšaka, turinti krikščionišką formą, dėl pozityvizmo, materializmo, mokslo atsiduria nuosmukyje, ieško naujo civilizacinio psichovektoriaus principo, skendi nihilizmo chaose ir sumaištyje, ir šioje vakarietiškos sąmonės būklėje į viešumą išeina F. Nietzsche su savo diagnoze ir siūlomu gydymo metodu, pereiti prie stipriosios civilizacijos formos, kuris ne mėgaujasi iliuzija, svajonėmis ir fantazijomis, bet semia tikrovę tikru sėmimu, suteikdamas jai stipriąją formą. Be abejo, F. Nietzsche yra senosios civilizacijos produktas, suformuotas senovės Graikijos kultūros, ir šis įprotis kūrybą suprasti kultūrinių formų požiūriu jam dar gana stipriai būdingas, nes naudoja meno, kultūros vaizdinius, estetinę terminologiją. Nuo to jis pradeda savo kaip viešo rašytojo karjerą, išleisdamas „Tragedijos gimimą iš muzikos dvasios", kur naudoja graikų Apoloniškos ir Dioniziškos kūrybos vaizdinius, kurie turi ne mokslinę technologinę, bet estetinę formą. Apoloniškasis pradas yra priekinė sąmonė, tikrovės vaizdai ir jos pagrindu sukurtos vaizduotės vizijos ir sapnai. Tai objektyvusis fundamentinio sątvaro aspektas. Dioniziškasis pradas yra melodija, poezija, muzika, jausmai subjektyviojoje dalyje ir objektyvuotas dioniziškasis menas, kaip muzika. Tai pagrindiniai F. Nietzsches sątvarologijos principai.
Kitas etapas, kuriame jis pratęsė savo sątvarologijos pagrindų dėstymą, yra „Nesavalaikiai samprotavimai", kurių pagrindinis yra „Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui", kur jis pateikia savo sątvarlogijos pagrindines idėjas. Pasak jo yra paprastas laukinis gyvenimas čia ir dabar, kur neegzistuoja istorinė dimensija ir žmonių bendruomenė gyvena laukinėje būklėje. Įvedus į šią būklę istorinę atmintį, susiformuoja civilizacijos formos, kurios turi neišvystytą kalendorinį principą, kaip Graikų kultūra, ir išvystytą kalendorinį principą, kaip krikščioniška civilizacija. Istorija yra visas kūrybinis paveldas, kurį savo arsenale turi galios centras, kaip kunigaikštystė arba karalystė, ir santykis su ja gali būti antikvarinis, muziejuose, bibliotekose, kolekcijose kaupiant senienas ir artefaktus, ieškant šedevrų, stebuklų ir sensacijų; kritinis, kur siekiama kritiškai pažvelgti į civilizacijos praeitį ir tai, kuri ji atvedė; ir monumentalusis, kur istorinė praeitis vaizduojama kaip didinga herojų ir didvyrių tikrovė, verta garbinimo, sekimo ir mėgdžiojimo. F. Nietzsche nepripažino antikvarinio filologinio praeities tyrimo, kuris vykdomas tik iš smalsumo. Kadangi krikščionišką civilizaciją laikė milžinišku smukimu, senosios Graikų ir Romėnų civilizacijos atžvilgiu, jis rinkosi kritinį metodai tam, kad perkainotų vertybes ir sukurtų naujos, stipriosios civilizacijos formas, kurios kurtų monumentalios istorijos produktus ir šedevrus. Koks tas pagrindas, jis parodė jau „Tragedijos gimime" - tai dioniziškojo prado aukštinimas, muzika, poezija, svaigulys. Todėl kituose „Nesavalaikiuose samprotavimuose" jis parodė du šiuolaikinius kūrėjus, kurie suformavo šios idėjos konkretizuotas formas - tai A. Šopenhauerio valios filosofija ir R. Vagnerio muzika. Žinoma, jis vėliau nuo šių mąstytojų ir kūrėjų atsiribojo, tačiau jie akivaizdžiai padarė didelę įtaką F. Nietzsches mąstymui. Ir ketvirtas „Nesavalaikis samprotavimas" skirtas D. Strauso, krikščionių mąstytojo, destrukcijai, kuri buvo krikščioniškos civilizacijos šakos produktas ir vaisius, kuris tiko pavyzdinei „psichoanalizei".
Toliau sekė „Žmogiška, pernelyg žmogiška", „Linksmasis mokslas", „Ryto žara", skirti Vakarietiškos kultūros, filosofijos, moralės destrukcijai, kurie turėjo išryškinti jos sątvarologinius, metafizinius pagrindus ir įrodyti, kad juose slypi lemtingas defektas ir klaida, kuri nuvedė Vakarų Europa ne į išsiaukštinimą, bet į nuosmukį. Ir atsakomybė už tai, jo manymu krito Jėzui iš Nazareto ir jo sekėjams. „Taip kalbėjo Zaratustra" yra F. Nietzsches magnum opus, kuriame jis pateikė savo dioniziškosios satvąrologijos išbaigčiausią variantą, atskleidusį ko, pereinamajame etape iš silpnosios į stipriąją civilizaciją, jis norėjo Vakarų Europai ir planetai. Jo tikslas buvo pašalinti aną, metafizinį pasaulį, į kurį žmonija krovė visas savo svajones, pradedant nuo maginės ir mitologinės kultūros, kur įvykdžius šią dangaus, olimpo destrukciją, visos svajonės sugrįžta į žemę ir tampa žmogaus nuosavybe ir atributu. Dangaus pasaulis įkūnija begalinio žmogaus civilizacijos idealus, kurie, kadangi neįmanomi čia ir dabar, buvo nukelti į transcendentinę dangaus karalystę. Tačiau dangui žlugus, begalinis žmogus nusileidžia ant žemės, susijungia su ribos žmogumi ir tampa viršžmogio vizija, kuris yra ne kažkur anapus, bet čia ir dabar, naują dievų civilizaciją žemėje kuriantis genijus. Jeigu yra tik viena realybė ir nėra jokio platoniško dualizmo, visa magija, mitologija, religija grįžta į tą vietovę, iš kurios išėjo - į elementarų žmogaus pasaulį ir jį perkuria, išaukština. Kita idėja yra valia viešpatauti, kuri yra naujas dioniziškojo prado performulavimas, sekant Šopenhaueriu, kur sątvare padedamas fundamentas kurti stipriąją kultūros formą iš stipriojo žmogaus psichovektoriaus perspektyvos. F. Nietzsches problema buvo ta, kad jis aiškiai nesuvokė ką reiškia silpnasis ir stiprusis psichovektoriaus, ir stiprų jis suvokė tik kaip sveiką ir gyvybingą. Tačiau tikrovė ir gyvenimas parodė, kad tikra galia yra protas ir technika, o ne gyvybingasis, dioniziškasis pradas, ir šią F. Nietzsches viziją pavogė mokslo ir technologijų era, kuri parodė, kad jis daug efektyvesnis valios viešpatauti variantas negu kultūrinės formos. To F. Nietzsche nesiekė, gal net nenorėjo proto, logikos ir technologijų įsiviešpatavimo, tačiau konkurencijoje tarp galios centrų, jo romantinė dioniziško prado vizija - pralaimėjo. Amžino to paties sugrįžimo idėja reikalinga tobuliausiai civilizacijai suteikti tobuliausią formą, kuri yra zenito, didžiojo vidurdienio amžinybė ir nemirtingumas, kuris tapsme ir istorijoje įmanomas tik kaip uždaras ratas, amžinas to paties sugrįžimas, kaip prote esantis archetipas ir mitologema, monumentalios civilizacijos aukščiausiais taškas, iš kurio nėra išėjimo.
Tolesnė F. Nietzsches sątvarologija dėstoma „Moralės genealogijoje", kur aptariami jau minėti du moraliniai psichovektoriai - stiprusis ir silpnasis, - kurie vadinami aktyviuoju ir reaktyviuoju, resentimentiniu, ant kurių statoma kultūra, civilizacija. Kritinė analizė pratęsta knygoje „Anapus gėrio ir blogio", „Stabų saulėlydyje" „Ecce homo" ir paskutinis smūgis suduodamas knygoje „Antikristas", kuriame tyrinėjamas Jėzaus iš Nazareto atvejis, jo inspiruota bažnyčia, apaštalo Pauliaus logikos analizė, lyginama su kitomis religijomis ir kultūromis, kaip antai, graikų mitologine religija, tyrinėjamas Indijos Budos atvejis ir budizmas ir pačio filosofo nauja doktrina, kuri yra augančios galios ir kylančio gyvenimo principo pakartotinis pristatymas, išvedant jį iš fundamentinės sątvarologijos, kuri atrandama pirmapradėje filosofinėje būsenoje, metafiziniame medyje esančioje centre. Paskutinė knyga, kurią jis ruošė ir kuri turėjo būti jo antras magnum opus, bet šį karta parašytas sisteminiu protiniu stiliumi, o ne dioniziškuoju, dėl ligos nebuvo užbaigta ir liko tik užrašų knygutėse ir juodraščiuose. Po mirties užrašai buvo surinkti į vieną knygą, pavadinimu „Valia viešpatauti", kurioje yra galutinė jo sątvarologijos versija, aptarianti valią viešpatauti, dekadansą, nihilizmą, vertybių kūrimą, dioniziškąją civilizaciją, jos estetines formas ir panašius klausimus. Skaitant jo knygas ir užrašus matosi, kad F. Nietzsche galima laikyti pereinamuoju etapu tarp kultūrinės ir mokslinės civilizacijos, tai yra, iš silpnosios į stipriąją formą, kur jis, kaip kultūrinės civilizacijos produktas, turėjo daug romantinių kultūrinio kūrėjo iliuzijų, bent jau naudojo estetinę terminologiją, meninius, kūrybinius vaizdinius, analizavo senovės kultūras ir buvo pilnai paveiktas ir suformuotas kultūrinių konceptų. Todėl jis tik nujautė, kas laukia Vakarų Europos - mokslo ir technologijos suklestėjimas, begalinio žmogaus nusileidimas ant žemės, pašalinus mitologinį dangų ir transhumanistinės viršžmogio versijos atsiradimas mokslo įtakoje, - tačiau atvirai to neatskleidė.
Šis ašinis filosofas yra vokiečių istorijos ir likimo įvykis, tuo trapu Lietuvoje metafizika, statoma ant filosofinio medžio, atveriančio naujas ateities galimybes, aptartas A. Šliogerio, norėjusio statyti Dievo bažnyčią ir filognozijos, formuojančios negatyviosios sątvarologijos šakos doktriną, vadinamą Baltojo drakono civilizacija. Bet kokiu atveju, pradžia yra centras, metafizinė sątvaro teorija, kuri yra visų kelių ir klystkelių šaltinis.
Bruno
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/10/superman_ccxp_cologne.jpg)
Viršžmogis, vokiškai „ubermensch", yra viena iš kertinių F. Nietszches filosofijos sąvokų, kurioje jis apibrėžia tai, kaip supranta žmogų. Žmogus yra gyvūnas, kurio tikslas - rūšinio tipo evoliucija, kurioje jis tampa vis stipresnis ir galingesnis, įgyja vis tobulesnius sugebėjimus ir galias, skirtas valdyti žemę ir kosmosą. Nietzsche kalba ne tiek apie atskirą individą, kuris savo sugebėjimais iškyla virš kitų, bet apie tipą, kuris yra visos rūšies lygio augimas į aukštesnę pakopą. Iki antimetafizinės revoliucijos, žmogus buvo laikomas dievų, Dievo žaislu, paklūstančiu aukštesnių jėgų valiai, tačiau sugriovus Dangų ir anapus, šios aukštesnės jėgos žlugo, o ta begalinė energija, kuri buvo suprojektuota į aukštesnį pasaulį, sugrįžo atgal į protą.
Filognozijoje fundamentali metafizinė struktūra yra sumuojamas ir nesumuojamas pasaulis, kurie sudaro regimo paviršiaus ir neregimos gelmės skirtį, kurioje paviršius yra sievos sumatų visos įmanomos kryptys, sudarančios pagrindines sąmonės dalis, kurių pagrindinės yra galvos kompleksas - asmuo, protas, emocijos, kūno kompleksas ir priekinės sąmonės kompleksas. Senovėje, maginėje ir mitologinėje eroje, žmogaus pasaulį sudarė priekinės sąmonės sumatinė drobė, kurioje veikė bendruomenė, gyvenanti šiapus juslinio horizonto, kur žmonių ir aukštesnių būtybių sferos buvo priekinėje sąmonėje, dalinant ją į Žemę ir Dangų, kuriame gyveno dievai. Žemė buvo apačioje, o Dangus - viršuje. Tačiau įvykus astronomijos revoliucijai, šis principas buvo sugriautas, ir Dangus pavirto į begalinę visatą, o Žemė tapo šioje visatoje skriejančiu dangaus kūnu. Šitaip senojo tipo sumatorius buvo išmontuotas, Dangaus vertikali begalybė horizontalizavosi ir nusileido į protą, kuriame susiformavo į žmogų ir Žemę orientuota begalybės versija, kur jos tikslu tapo ne projekcinė dievo figūra, bet pats žmogus. Nietzsche tai formuluoja taip: jeigu dievai ir Dievas mirė, dievu tampa žmogus, kurio vardas - viršžmogis.
Šiais laikais suprantame, kad Dangus, anapus yra ne viršuje, nes viršus yra ekstensyvus apačios pratęsimas, o ne viršutinis eonas. Dangus ir anapus, pagal sumatorių yra visur, nuo čia ir dabar, iki visur ir visada. Tai naujas požiūris, kuris panašus į kosminę revoliuciją, kurioje buvo suprasta, kad Žemė yra tik begaliniame kosmose atsiradęs kosmoso kūnas, sukūręs gyvybę; tokiu pačiu principu, žmogus, kaip sąmonė arba sumatorius, yra tik energijos burbulas, įsiterpęs į begalinę transcendentinę realybę, sutampančia su kosmosu, sugebantis iš surenkamos informacijos kurti tikrovės atvaizdus. Tačiau, kadangi jis netobulas, sumuoja tik nedidelį tikrovės spektrą, o visa kita lieka paslėpta, tačiau paslėpta ne kažkur ten, ar viršuje, bet visur. Senovės žmogaus protas šią skirtį suprato kaip žemės ir dangaus priekinėje sąmonėje kryptis, tačiau tai tebuvo mitologinės sąmonės konstruktas.
F. Nietzsche'ei paskelbus viršaus pasaulio žlugimą ir tikrovių suhorizontalėjimą, buvo norima, kad transcendentinė begalybė būtų paskelbta atmirusia teorija bet kokia nauja forma ir jos vieta persikeltų į protą kaip begalinė valia, kuri siekia begalinės ekspansijos iš pradžių planetoje kuriant planetinę imperiją, o po to kuriant kosminę imperiją. Tačiau vystantis mokslui, šiai jo vizijai nebuvo lemta išsipildyti, nes gylinimasis anapus sumatoriaus, tapo ekstensyvaus veiklos masto plėtimo pagrindu. Kodėl taip yra? Atsakymas paprastas: šiapusinis pasaulis išsėmė technologinių sintezių galimybes, ir norint daryti galingesnes technologines sintezes, reikia lįsti į gelmę, į hipostratas, vadinamąją metafizinę transcendenciją. Kadangi norai visada yra didesni už tikrovės galimybes, jie peršoka faktų pasaulį į fantazijų erdvę ir sukuria fantastinės kultūros ir kūrybos kūrinių noosferą. Tačiau ši kūryba nėra kosmologinė, kaip senovėje ir gyvena ne danguje, o duomenų bazėse, archyvuose ir „debesyse".
Pavyzdžiui, tokia yra amerikos populiariosios kultūros idėja, kuri savo prote turi begalinio žmogaus ideologinę struktūrą, tačiau kadangi moksle jis vis dar tolima perspektyva, herojai, dievai ir pusdieviai gyvena tik miesto mito (urban myth) forma. Tai ypač išvystyta „Marvel" ir „DC" komiksų industrijoje, kuri šiuolaikinėse formose perkelti į video žaidimų, animacijos ir filmų formatą. Ši priemonė naudojama protų formavimui, kuris sukuria sumante begalybės siekimą noro arba valios pavidalu ir verčia ieškoti kelių, kaip šias fantazijas ir svajones įgyvendinti mokslo priemonėmis. Vienas iš žinomiausių herojų yra supermenas, kuris, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „viršžmogis". Mitologinėje eroje, Dangus buvo valdovų buveinė, kuri Žemės gyventojui buvo valdžia, į kurią lygiuotis buvo nusikaltimas. Dievai ir žmonės buvo atskirti neperžengiama praraja. Tuo tarpu tokie kultūriniai personažai kaip supermenas yra svajonės, siekių, valios, norų objektas, formuojantis tapatybes, susiliejantis su žmogaus Aš, arba asmens centru. Realios galimybės - menkos, tačiau vaizduotėje gali būti kuo nori, gyvendamas video žaidimuose, filmuose, knygose ir virtualioje realybėje.
Tai populiarioji Nietzsches antimetafizinės revoliucijos forma, kuri būdinga naiviam utopinių ekranų matricoje pasiklydusio žmogaus atvejui. Kitas atvejis yra reali pažinimo veikla, kuri realizuojama moksle ir siekia tikro žinių proveržio „singuliariniame taške". Šis atvejis yra stipriosios formos sąmonės kūrinys, kuri vykdo tikrą technologinę sintezę, pažįsta begalybę ir plečia technologijas į gylį, atrasdama vis daugiau priemonių žmogaus galimybių išplėtimui, kurios leis civilizacijai peržengi planetos ribas. Šioje kryptyje viršžmogio idėja reiškiasi kaip transhumanizmas, kuriame žmogus pats save modifikuoja įdėdamas į kūną ir sąmonę technologijas ir jų pagalba išplėsdamas galimybes. Tai susiję su „mutantų", „x-menų" kultu, kuriame natūralus žmogus peržengiamas, tampa atsilikusia rūšimi, ir jį iš lėto keičia aukštesnė - ir tikrovėje, ir kūryboje. Iki Nietzsches paskelbto „dangaus nusileidimo ant žemės", panašaus buvo siekiama nebent magijoje, kur magas siekė ne tarnauti antgamtinėms jėgoms, bet surasti metodų tapti jų valdovu. Buvo svajojama apie mago ir transcendencijos susiliejimą, kurio metu jis galėtų įgyti begalinę galią. Kitas variantas, jau mitologinėje eroje, yra prometėjizmas, kai žmonių rūšies globėjas vogdavo žinias ir technologijas iš dievų ir dovanodavo jas žmonėms. Tikrovinę formą tai pasiekė tik atsiradus mokslui, kuriame žmogus, mago principu, sulieja savo priemones su transcendentiniais klodais ir įgyja neribotą galią.
Viršžmogio statusas apibrėžiamas keliais būdais: vaidmenų tikrovėje, norų ir valios, tapatybinių Ego konstruktų, veiklos masto ir pan. Priekinėje sąmonėje turi būti tikras valdovo vaidmuo, technologinės galimybės būti valdžia; norai ir valios žymi siekius ir svajones, užsiprogramavimą populiarios kultūros vaizdiniais; tapatybės yra susiformuotas savęs kaip išskirtinių galių žmogaus vaizdinys, kuris yra sumanto struktūros, turinčios asmens, emocijų ir proto komponentą, kuris gali rodyti atitrūkimą nuo tikrovės, deliuzinę, psichopatinę ir egomanijakinę asmenybę. Kita vertus, jeigu yra realus veiklos mastas, rodantis pranokstančias galimybes, toks savo asmens ir tapatybės supratimas ateina ne iš fantazijų, bet iš realybės ir yra tikras.
Visą begalinę transcendenciją savo prote, vadinamame drakono akimi, turintis žmogus, kuris visas save persidaręs pagal aukščiausias technologines galimybes ir yra begalinių sugebėjimų hibridas, vadinamas Bruno. Mano manymu, toks žmogus pasirodys istorijos pabaigoje, kai bus pasiektas galutinis mokslo lygis, kuris peržengs visas įprasto, ribos žmogaus ribas ir taps Dievo konkurentu, galinčiu mesti iššūkį didžiajai sievai. Tai ir bus tas galutinis Nietzsches viršžmogis, kuris šiuo metu reiškiasi naiviomis, fantazijų formomis arba moksle turi pradines, transhumanistines formas. Tai realybė, kurioje šiuo metu gyvename ir kuri formuos artimąją ir tolimąją ateitį. Kišimasis į dievišką tvarką gali atrodyti šventvagiškas, tačiau tai atkakliai daroma jau keli šimtmečiai, kuriant naują pasaulį, kuriame norima Žemę paversti Dangumi, o Dangų - Žeme.
Grožio metafizika
Žmogaus šviesos arka sudaryta iš didžiosios sievos, kuri yra išorinis pasaulis, sudarantis jos gyvybinį pamatą tikrovėje bei mažosios sievos, kuri yra gyvybės psichologinis antstatas. Didžioji ir mažoji sieva yra antitezinė struktūra, kurioje subjektas ir objektas orientuotas vienas į kitą, daro vienas kitam abipusį poveikį - tikrovė žmogui, o žmogus tikrovei. Nuo to, koks šio poveikio gylis priklauso, ar šviesos arka yra silpnoji struktūra, ar stiprioji, tai yra, nesugeba keisti tikrovės realiu keitimu, ar sugeba. Silpnoji struktūra suvokia tik tikrovės paviršių, geba įrankiais paversti tik paprasčiausius daiktus, kuriuos suranda pasaulyje ir civilizacijoje yra kultūrinis išsivystymo lygis. Silpnoji struktūra kyla iš pirmapradės būsenos, kuri yra civilizacijų medžio kamieninė dalis, sątvarologijoje aprašoma kaip redukuota ir deprogramuota pirmykštė sąmonė. Neredukuota sąmonė, mažosios sievos burinės struktūros forma, yra kultūrinių civilizacijų atsišakojimų pamatas, kurį sudaro visų sievos krypčių pagrindinės kategorijos, kurios skirtos paviršiaus suvokimui, o ne gylinimuisi į hipostratas.
Sumatoriaus sluoksnius sudaro psichoforma - per visą sątvaro spektrą, reiforma - priekinės sąmonės daiktiškasis sluoksnis ir lingvoforma - galinės sąmonės mąstymo formos. Šiuose sluoksniuose teorinėje žiūroje išryškėja pagrindinės kategorijos, kurios yra kultūrinės kūrybos fundamentas. Kategorijų struktūra dualistinė visuose sievos mazguose, kuriuose yra tezinė ir antitezinė kategorija, be sintezės galimybės. Struktūra tokia
1 kategorija - grožis-bjaurumas D stielyje, estetinė;
2 kategorija - prasmė-beprasmybė B stielyje, metafizinė;
3 kategorija - gerumas-piktumas A stielyje, moralinė;
4 kategorija - laimė-kančia C stielyje, eudaimoninė;
5 kategorija - malonumas-skausmas E stielyje, hedonistinė.
Šiose kategorijose matome visų penkių šviesos arkos sąmonių pozityvius ir negatyvius variantus. Jeigu sumatorius tik pozityvus, jis laikomas tobulu, o jeigu įsiterpia negatyvūs elementai - sątvaras yra deformuotas, išsigimęs. Visų sąmonės būsenų pagrindas yra D stielis, kuris yra tas pasaulis, arba aplinka, kurioje gyvena žmogus. Jeigu šioje aplinkoje vyrauja ne grožis, bet bjaurumas, ir jis laikomas vertybe bei siektinu tikslu, tai sukelia kančios jausmą, absurdo būseną ir žmogus jaučia pyktį, yra agresyvus. Ir atvirkščiai, jeigu pasaulis pilnas grožio, menas neišsigimęs, tai sukelia laimės būseną, gerumo jausmą, prasmės pojūtį ir net fizinį malonumą. Kultūros ir kūrybos užduotys gali būti kurti tiek vieną, tiek kitą įspūdį, priklausomai nuo to, kokių tikslų siekia. Jeigu vaizduojama distopija, tai ji beveik visada įrėminama į gėrio ir grožio pergalės schemą, kad kūrinys nesukeltų nepasitenkinimo ir neigiamų emocijų. Jeigu vis dėlto kūrėjas renkasi blogio pergalės idėją, jis tenkina moraline prasme išsigimusias sąmones arba siekia frustruoti psichinę struktūrą, propaguodamas nenugalimą blogį.
Ant šių kategorijų pastačius civilizacijos struktūrą, ji taptų kultūros ir meno civilizacija, kurioje pagrindinis užsiėmimas yra kūryba, propaguojanti gyvenime grožį ir gėrį. Viena iš pagrindinių kūrybos formų yra kūryba kalboje, kuri užprogramuoja pirmapradį sątvarą ankstyvoje vaikystėje ir yra tautos lingvo-psichoforma. Dėl kalbų įvairovės planetoje visos kultūros yra tautinės, kur pagrindinė jos forma yra tautos kalbos pagrindu kuriami kūriniai. Kalba formuoja mąstymą, žodynas ir gramatika apibrėžia horizontą, kuriame suvokiama tikrovė, idiomos, metaforos, frazeologizmai įdeda į mąstymą unikalų pasaulio supratimą, kuris atspindi konkrečios tautos istorinę patirtį ir evoliuciją. Kaip pavyzdį imant lietuvių tautą, jos istorinis paveldas didele dalimi buvo sunaikintas, nes beveik neišliko magijos, mitologijos ir religijos pavyzdžių, o filosofija ir mokslas kopijuojamas nuo vakarietiškų jos variantų. Dėl šių priežasčių didele dalimi nunyko gramatika ir žodynas, neišliko stiliaus ir simbolikos pavyzdžių, neišsivystė metafizinės sąmonės struktūros. Todėl norint rašyti filosofijos, psichologijos tekstus, reikia naudotis tarptautinių žodžių žodynu, kuriame surinkti skoliniai iš tautų, kurios buvo labiau išsivysčiusios ir nebuvo taip nusiaubtos kaip lietuviai.
Archetipinės kategorijos skirstomos į tris rūšis: pasaulio, tikrovės estetinės pajautos suvokimas; galvos srityje esančių prasmės metafizikos, asmeninių moralinių savybių ir laimės eudaimoninių būsenų suvokimas; ir kūno komplekso hedonistinių sumatų suvokimas. Metafizika yra grožio metafizika, kurios pagrindinė forma estetikos teorija; moralės pagrindinis tikslas - kurti grožį, kuris tapatinamas su gėriu. Visa tai teikia pasitenkinimą tiek žemesniųjų instinktų prasme, kaip erotinis grožis, tiek kuria laimės jausmą dvasiniame lygmenyje. Toks tobulas pasaulis, galbūt, ne visuomet įmanomas, tačiau jis siektinas idealas ir tikras kultūros orientyras, kuris nepripažįsta absurdo logikos ir bjaurumo estetikos. Toks principas yra gyvenimo didžiausias išaukštinimas, kuris grožio ieško natūralume ir paprastume, nesiekia kurti dirbtinės realybės, kurioje įsigali bjaurumo ir išsigimimo estetika, su kuria norima perprogramuoti žmonių protą, prasmę suteikiant nenatūralioms, neteisingoms, išsigimusioms formoms. Jeigu gyvenimas nėra idealus, prasmę jam suteikia kova už grožį ir gėrį, kurie išaukština žmogų, paverčia jį herojumi.
Estetinės pasaulio formos, kurios priklauso menui, išplečiamos į ekonominę formą, kuri yra 6 kategorija - gerovė-vargas, ir politinę formą, kuri sudaro 7 kategoriją - laisvė-vergovė. Sudėjus visas šias kategorijas į veną, gauname pamatinį, minimalų bazės variantą, kuris yra kultūra, ekonomika ir politika ir psichologijos variantą, kuris buvo aprašytas prieš tai. Kodėl grožiui ir gėriui reikalinga laisvė, suvokti nesunku - nes tai natūrali žmogaus būklė, kurioje žmogus yra nepriklausomas psichologiškai, laisvas individas, kurio pilnai nesukolektyvina, net tautinio substrato įdiegimas. Kolektyvinės sąmonės implantas gerai sugyvena su žmogaus laisve ir autonomija, tai yra neverčia jo niekieno privačia nuosavybe ir tautoje žmogus lygiomis sąlygomis dalyvauja visose veiklose pagal tai, kokie jo sugebėjimai ir autoritetas. Iš laisvės turėtų kilti gerovė, kuri rodo materialinį ir dvasinį perteklių, kuriame žmogus gali mėgautis gyvenimu, realizuoti savo kūrybines idėjas ir svajones.
Remiantis šiomis priemonėmis, galima konstruoti silpnosios formos sievos struktūrą, kurios pagrindas yra laisve grįsta politika, gerove grįsta ekonomika, grožiu ir kūryba grįstas socialinis gyvenimas ir psichologija, kuri neieško prasmės transcendentinėse gelmėse ir anapusinėse struktūrose, chaose, išsigimime, dirbtinume, nenatūralume, tamsoje ir blogyje. Egocentrinės šizofrenijos problema sprendžiama galvoje įdedant prasmę, gėrį ir laimę, tikrovėje kuriančią tik grožį, gerovę ir laisvę. Sujungus visas šias kategorijas, sieva susibalansuoja, nelieka susireikšminimo įžambinės, o talentas naudojamas ne griovimui, bet statymui, kas natūraliai kyla iš pozityvaus sąmonės psichovektoriaus. Griovimas yra bjaurumo ir absurdo platinimas, kuris nedegradavusioje sievoje neįmanomas. Normaliu atveju, laisvę sumatoriuje dovanoja sąmonė, o gerovę ir grožį - tikrovė. Paprastam gyvenimui tokios prasmės pilnai pakanka, kuri surandama čia ir dabar, tikrovės paviršiuje, saugant pasaulio natūralią tvarką ir žmogaus prigimtį.
Kaip estetikos objektą imant žmogų, jo grožis gali būti išorinis ir vidinis. Išorinis grožis yra fizinio kūno grožis, kuris laikinas ir praeinantis, todėl negalintis būti pagrindiniu žmogaus vertinimo matu. Tuo tarpu moralinis grožis nepraeina, jis amžinas, todėl, šia prasme, žmogus gali būti gražus visą laiką nepriklausomai nuo jo kūno bruožų. Vidinės žmogaus savybės geriausiai reiškiasi per veiksmą, kurio visuma, sankaupa atmintyje yra jo paveikslinės dalies trajektorija, rodanti ar žmogus daro moralinio grožio įspūdį, ar ne, kuris priklauso nuo to, kaip jis elgiasi ir koks išlieka kitų žmonių sąmonėse. Savo trajektoriją turi gerumo, laimės, prasmės ir malonumo trajektorijos, kurios daro žmogų tobulą savo vidumi. Jeigu šis vidus turi kūrybinių sugebėjimų, į trajektoriją įeina ir kūrinių įspūdis, kuris priklauso nuo to, kokią idėją perteikia, ar yra gėrio, ar blogio pusėje, tai yra, grožio ar bjaurumo.
Civilizacija Atėnų, Jėruzalės ir Vilniaus akimis
Šiame „Filognozijos pradmenų" tome, kuris vadinasi „Drakono akis", pateikiu pagrindinį sąmonės modelį, kuris atsirado civilizacijai perėjus iš silpnosios į stipriąją struktūrą. Šis perėjimas žymi natūralios tvarkos apvertimą, kuriame mažoji ir didžioji sieva sukeičiama vietomis, po truputį pradedant transcendentinę realybę įtraukinėti į vidų, verčiant ją teorijomis ir mokslu. Silpnoji struktūra yra tik kūryba ir menas, o stiprioji struktūra yra tikrovės pažinimas, kuriame natūrali tikrovė pervedama į loginį substratą, naudojamą vykdyti gnostines sintezes, arba kurti naują, dirbtinę realybę. Šios struktūros atskleidžiamos pasinėrus į pirmapradę būseną, kurioje suvokiama pamatinė civilizacijos struktūra, iš kurios išauga jos taikomasis išplėtimas užbaigta forma, naudojama sąmonių formavimui. Dėl šios priežasties drakono akis gali turėti silpnąją ir stipriąją formą. Silpnoji drakono akis pagrįsta kalbine sąmone, o stiprioji - matematine.
Sumatoriuje, mažosios ir didžiosios sievos dvistatoje, ryšys tarp jų formuojamas prote, kuriame ši funkcija atliekama rišlio. Rišlys yra drakono akies substancija, turinti psicho-logo-lingvo-formą, kuri auga visą žmogaus gyvenimą iki pat jo mirties ir vystosi istorijoje transcendencijos vis gilesnio atidengimo kryptimi. Jo galimybės priklauso nuo sątvaro galimybių ir kuo jie labiau išsivystę, tuo aukštesnio lygio civilizaciniai psichovektoriai, vykdantys savo istorinę misiją. Drakono akis yra paprastoji, kuri neįveikia paviršiaus iliuzijos, tenkinasi išorinėmis formomis ir kuria fenomenologinio žinojimo pavidalus. Jos žinios susikaupia prote, apimdamos socialinės santvarkos supratimą, ekonomikos valdymo priemonių teorijas, kultūrinių formų kūrimą ir politiką, reikalingą teisingos santvarkos įtvirtinimui. Visų šių krypčių pagrindas yra filosofija, kuri sugeba sugrįžti prie šaknų, parodyti tą nekintamą pagrindą, iš kurio išauga proto gnostinių kūnų sankaupa. Aukštesnė drakono akies forma turi sudėtingą struktūrą, atsijusią nuo paviršiaus, matanti giliau ir toliau, skirta kurti techninius daiktus ir dirbtinę tikrovę. Ji visą tikrovės žemėlapį padalinusi į skirtingas sritis, kiekviena kurių priklauso nuo pagrindinių sumatoriaus sandų. Aukštesnė drakono akis naudoja sudėtingesnį rišlį, nes jos pagrindas yra ne įgytos lingvistinės, bet įgytos matematinės psichikos formos, reikalingos giliųjų tikrovės dalių modeliavimui. Drakono akies pagrindinis tikslas yra holoplastinės tikrovės atskleidimas, kuris vyksta tiek silpnojoje, tiek stipriojoje civilizacinio psichovektoriaus formoje, tačiau pirmojoje atskleidimas netikras, teologinis, o stipriojoje - tikras, technologinis.
Norėdami valdyti ir suprasti šiuos dalykus, turime žinoti elementarią sątvaro sandarą, iš kurios išvedamos visos aukštosios civilizacijos galimybės. Sątvarologija daugeliu atveju buvo naudojama civilizacinių formų griovimui - tai negatyvus jos pritaikymas, tačiau daug sudėtingiau ją suvokti ir naudoti kaip kūrimo priemonę. Civilizacijos ardomos psichikose tik vienu atveju: jeigu jos išsisėmusios, įklimpusios stagnacijoje ir netenkinančios psichologinių daugumos žmonių poreikių. Psichinė žmonių energija, talentas būna peraugęs sustabarėjusias jos formas, ir ta energija siekia nusirengti išaugtu drabužiu ir apsivilkti kitu. Keisti nesudėvėtus drabužius - neprotinga, tai rodo proto nepastovumą, tvarkos nebuvimą ir nebrandumą. Žinoma, kiekvienas didesnis lyderis nori turėti savo pasaulį, kuriame jis būtų karalius, tačiau toks noras rodo atsakomybės stoką, nes įvedinėjant naujas formas, žlugdomas civilizacinės psichologijos vientisumas, trukdoma siekti uždavinių. Jeigu siūloma versija - neįspūdinga, o lyderio gyvenimas trumpas, projektas žlunga, žmonių gyvenimo trajektorijos - iššvaistomos.
Aukščiausia sumatoriaus struktūra yra bendroji gaublė, dalinama į rodančiąją substanciją ir rodomąją substanciją, kitaip sakant, turinti dalį, kuri rodo ir dalį, kuri rodoma. Kitas fundamentalus principas yra antitezė, kuri bendrojoje gaublėje skyla į vidinę ir išorinę kryptį, sukuriant dvivietę sąmonę. Pirma vieta iškelia iš gelmės Aš, arba subjektinę dalį, o antra - Kitą, arba objektinę dalį. Šis antitezės dėsnis sukuria vidinė dinamiką, kurioje, sumatoriuje, kovoja dėl erdvės sava ir svetima tikrovė. Ši dinamika iškelia pagrindinė moralinę problemą žmogui - sutinka jis savo viduje būti pusiausvyroje su tikrove ar nesutinka. Silpnoji sumatoriaus struktūra rodo didelį polinkį moralinei pusiausvyrai, o stiprioji - imorali iš principo, nes rodo panieką laisvam objektyvumui, siekia pasisavinti visą tikrovę, pakeisti ją dirbtiniu savo pasauliu. Ši problema gali būti matoma tiek paviršininkų, tiek gelmininkų akimis, kuriose paviršius nelaikomas moraline riba, tačiau ji peržengiama ne tam, kad būtų galima įgyti persvarą daiktų atžvilgiu, bet tam, kad būtų galima matyti visumą. Tokiu atveju gelminamasi tiek subjekto, tiek objekto kryptyje, išlaikant tarp jų pusiausvyrą visumoje. Žinoma, žmogus ribotas ne tik dėl to, kad sumuoja tik dalinę tikrovę, jis ribotas iš prigimties, kaip daug didesnės už save realybės dalis. Todėl pusiausvyra holoplastinėje realybėje iš principo gali būti neįgyvendinama. O atvirkštinė proporcija sumatoriuje, kur transcendencija gaunama sumažinta forma, tik sukuria prielaidas pažinimo ekscesams, kuriuose savo dėžutėje žmogus jaučiasi daiktų atžvilgiu lyg būtų dievas, tačiau gelmėje visada nugalimas, nes turi tik ribotą egzistencijos trukmę. Šis metafizinis ego perviršius - istorijos prakeiksmas, kūręs pragaro projektus didybės manijos apimtų sąmonių kloakose.
Deja, ši civilizacinė psichologija seniai užvaldė žmoniją ir stumia ją rizikingu keliu, kuriame nežūti įmanoma tik įsiklausant į pirmapradės sąmonės perspėjimus, norinčius išvesti žmoniją iš rizikos zonos su kuo mažesniais nuostoliais. Tam kuriama sątvarologiją, kuri filosofijos/filognozijos centrinė doktrina, skirta pirmapradės sąmonės atidengimui ir jos pagrindinių dėsnių suformulavimui. Filosofija yra silpnosios civilizacijos mąstymo ir išminties forma, o filognozija - stipriosios, kuri skirta aiškinti mokslo civilizacijos prielaidas, sątvarologinių psichikos sugebėjimų kontekste. Begalinio žmogaus manija būdinga tiek silpnajai, tiek stipriajai drakono akiai, nors pirmuoju atveju, tai tik pirmapradžio jos varianto degradacijos padarinys, praradus elementarių gyvenimo dėsnių supratimą ir veržiantis ten, kur negali nukelti jokia magija ir teologija. Tai įmanoma tik laikantis natūralaus proceso, kuris vadinama laikinu mirtingojo gyvenimu, užsibaigiančiu mirtimi. Stiprioji drakono akis, begalybę turi savo esmėje ir jos atidengimas - pagrindinė civilizacijos misija. Tą begalybę norima turėti žemutinėje pilyje, pažeidžiant pusiausvyrą tarp amžino ir laikino gyvenimo, atidarant transcendencijos vartus, įleidžiant į pasaulį „mirusiųjų karalystę".
Šia prasme esame tikra konflikto zona, į kurią įtraukta ir Lietuva. Kadangi esu lietuvis, mane šiame konflikte domina Lietuvos likimas, kuris priklauso nuo mūsų daromų pasirinkimų planetinėje civilizacijoje. Pasirinkti nėra lengva, ypač naudojant logiką, kad geriausia stoti į nugalinčią stovyklą tikintis, kad ateitis bus pergalės pusėje. Nugalintys - tik laikinai nugalintys, tikra pergalė - nematoma ir nesuvokiama. Turime turėti trumpalaikes taktikas ir ilgalaikę strategiją. Noriu parodyti, kad amerikietiškas transhumanizmas ir posthumanizmas ilgalaikėje strategijoje - pražūtingas. Jis galimas tik kaip trumpalaikė taktika. Jo gali būti griebiamasi tik dėl įspūdingo trumpalaikio pranašumo. Tačiau be proto principų - jis pats nusižudys, išlaisvindamas kelią protingesniems variantams ir pasirinkimams. Todėl neatskleidžiant pagrindinių pasirinkimų viešai auditorijai, turime analizuoti silpnąją ir stipriąją drakono akį, atskleisdami jų pagrindinius pliusus ir minusus, kuriuos propaganda ir informacinis karas bando užmaskuoti, siekdami turtų ir valdžios. Norėdami į planetos istorinę kovą išeiti su savo baltiškomis civilizacijos formomis, turime turėti neištrintą istorinę atmintį - tačiau deja tokia negalime pasigirti. Neturime išsaugotos baltiškos magijos ir mitologijos gausių formų, neturime religiją kūrusių pirmapradžių žmonių, įgijusių civilizacinį mastą, filosofija ir mokslas - nukopijuotas nuo Vakarų. Pagrindiniai įtakos centrai, imant silpnąją civilizaciją, yra Atėnų filosofija ir Izraelio krikščionybė, kurios formuoja mus dominančią triadą su Vilniumi. Stiprioji civilizacija kuria diadą JAV-Vilnius, kur iš JAV ateina pagrindinė nauja ideologija, vadinama transhumanizmu. Susižavėjimas transhumanizmu, kurio ideologija yra „american century" veda Lietuvą į išnykimą. Norėdami išspręsti šią problemą, turime grįžti prie sątvarologinių šaknų, per Atėnų ir Izraelio pavyzdžius.
Planetos paslaptis
Filognozijos tyrimo objektas yra didžioji ir mažoji sieva, aprašanti holoplastinį žmogaus ir tikrovės spektrą, kurios susikerta pažinimo terpėje, vadinamoje rišliu, kuris yra pagrindinis sątvarologijos objektas. Mažoji sieva aprašoma naudojant „burės" koordinačių sistemą, kuri apibendrina visus sumavimo kompleksus ir turi psichologinį bei epistemologinį variantą. Didžiajai sievai aprašyti naudojame modifikuotą Feynmano diagramos variantą, kuriame atveriame hipostratinių klodų telkinių struktūrą, kuri sudaro tikrovės spektro pagrindą. Visos tikrovės esminis principas yra tas, kad sumuoti gebantis klodas sukuria tikrovės reprezentacinį vaizdą, panaudojant gyvybės antitezinę struktūrą ir siekia paversti juo visą gylinę tikrovę, viduje klodo atskleidžiant jos paslaptį. Taip sąmonę sukūrusio klodo tikslu tampa tapti antru realybės centru, kuris atima centro statusą iš dievo.
Paveiksle sistema imituojam taip:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/11/juodoji-liepsna.jpg)
Klodų telkinys, sukuriantis pažinti gebančią gyvybę, tampa veikliąją anomalija tikrovėje, kuri meta iššūkį visai visatai, siekdama tapti antruoju jos fundamentu, kovojančiu su savo dirbtine tvarka prieš pirmojo fundamento natūralią tvarką. Viso klodų telkinių spektro atskleidimo rišlyje siekia baltojo drakono civilizacija, kuri nori, kad mažoji sieva perimtų iš didžiosios sievos valdžią ir sukurtų dirbtinę šios visatos ateitį, tarnaujančią žmonijai, o ne vykdančiai savo natūralią paskirtį. Sunkioji šios svajonės problema ta, kad gyvybės klodų telkinys, perdarinėdamas didžiosios sievos tikrovę iš natūralios į dirbtinę, pjauna šaką ant kurios sėdi, ir taip nusižudo, nepasiekęs pagrindinio savo tikslo - tapti tikrovės šeimininku.
Taip filognozijoje atskleidžiama planetos civilizacijos paslaptis, kuri ją žinančius dalina į dvi stovyklas: pirma - siekia žmoniją mokyti rodyti pagarbą natūraliai tikrovės tvarkai, nesiekiant jos apvertimo, antra - siekia baltojo drakono civilizacijos, kurioje žmonija įvykdo stulbinantį technologinį proveržį, atskleidžiant vis didesnį skaičių hipostratinių klodų telkinių, kad sukurtų kosminį veiklos mastą ir taptų galaktine civilizacija. „Filognozijos pradmenys" yra vadovėlių ciklas, kuriame vykdomas baltojo drakono civilizacijos principų atskleidimas, dievo civilizacijos argumentų kontekste. Centrinis konceptas yra sątvarologija, kuri atskleidžia pagrindinius sumatoriaus principus, iš kurių išvedama silpnoji arba stiprioji civilizacinio psichovektoriaus forma. Ankstesniuose tomuose aprašinėjau gnostinio apskritimo ir gyvybinio vektoriaus principą, archontų naudojamą žmonijos valdymui. Mano propaguojamas valdymo principas - gnostinį apskritimą dalinti į tris dalis, kuriose ašis, centras, sudaro išorinę apskritimo dalį, kur lyderiai yra vadinamieji pirmapradžiai civilizacijos žmonės; tada eina silpnoji psichovektoriaus struktūra, kurianti kultūrines civilizacijos formas, mena, filosofiją; ir galiausiai - stiprioji struktūra, kuri kuria mokslą ir techniką, vadovaujami kitų dviejų gnostinių apskritimų. Laikau, kad jeigu norime sėkmingai kurti baltojo drakono civilizaciją ir nenusižudyti, turime turėti efektyvią stabdymo funkciją, kuri įvedama į aukščiausio rango postus priežiūros sistemoje.
Veiklos masto plėtimas galimas klodų telkinių medyje, atskleidžiant vis didesnį jų informacinį plotą ir erdvėje. Šie du variantai susiję tuo, kad kuo didesnis žinojimo gylis, tuo didesnė kosminė erdvė ir atvirkščiai, užkariauti kosmoso neatidarant hipostratų - neįmanoma. Pavyzdžiui, norint sukurti antigravitaciją, reikia žemėje neturimų substancijos formų iš giliųjų klodų, ir norint juos atidaryti, reikia kosminės technologijos, kaip naftos gręžinio, kur vidinės, tolimosios dalys, esančios pusiausvyroje - suaktyvinamos ir surenkamos energijos gaudytuvais. Tada ją paruošus ir apdorojus, galima naudoti antigravitacinių lėktuvų dinaminiuose elementuose. Šios energijos gauti žemės sąlygomis neįmanoma todėl, kad tam reikia kurti kosminio masto anomalija, kuri pavojinga gyvybei ir sunaikintų visą žemės biosferą. Tad kosminės civilizacijos, kurios jau peršokusios šį barjerą, turi pranašumą ir gali, jeigu nori, sau naudingu būdu perdavinėti egzotišką substanciją žemesnio išsivystymo civilizacijai, kad ji išeitų į kosmosą, tapdama kosmine.
Dėl tos priežasties, kad jau yra kosminį šuolį padariusių civilizacijų, juodojo drakono struktūra planetose sunkiai įgyvendinama, nes yra poreikis konkuruoti, siekiant išsaugoti galios pusiausvyrą, ir yra noras plėsti savo galią technologijomis. O priešingas principas, noras susilaikyti nuo natūralios tvarkos darkymo, susiduria su dideliu vidiniu spaudimu, nes savo ego ir protą mažinti, žiūrint kaip kiti jį didina - beveik neįmanoma. Padeda tik supratimas, kad peržengus saiką, iškyla labai didelė susinaikinimo tikimybė, kurios žinojimas stiprina savisaugos instinktą. Lietuvai sąlygas ir madas, dėl nedidelės įtakos diktuoti labai sunku ir jų strategijoje vienintelis įmanomas pasirinkimas - įgyti galingą supratimą ir rinktis sau geriausių galimybių, laikantis dalinai savarankiško kurso, kuris yra pagrįstas ir argumentuotas. Svarbiausia - netapti naujausių technologijų išbandymo poligonu ir bandomaisiais triušiais. Dirbtinis daiktas - nėra toks gėris kaip atrodo, nesvarbu kokias fantastines galimybes jis siūlytų. Pavyzdžiui, verslo siūlomi dirbtiniai daiktai skirti tik išauginti astronominius pelnus, pririšant prie jų žmones, o ne teikti naudingą paslaugą. Nes paslauga visa nukenksminama su kontrolės ir priežiūros sistema ir yra ne galios išplėtimo, bet pavergimo priemonė.
Kol kas žmogaus gyvenimas vyksta pagal fundamentum I logiką ir galimybes, o technologijos jas tik iškraipo. Todėl visi įkalinti tarp gamtos ir techninės civilizacijos, kur gamta turi būtinybės formą, o civilizacija - iliuzinės laisvės. Suformavus protą telehominidiniuose ekranuose su fantastiniais baltojo drakono civilizacijos vaizdiniais, žmogus užprogramuojamas nekęsti natūralaus pasaulio, jį niekinti, tampant galvoje ir išorėje kibernetine šiukšle, kuri yra naujausia kultūros forma. Visi turtuoliai įsitechnina, naudodami savo aukštą pajamų lygį, o natūraliame pasaulyje gyvena tik negalintys užsidirbti skurdžiai. Tačiau šis skirtumas pateikiamas ne kaip dievo ir šėtono kova, bet kaip aukštas lygis ir degradavimas. Tačiau tiesa ta, kad net jeigu gamtinis žmogus nėra išvystyto proto, technohominidas prieš jį atrodo kaip tikras technologinis degradas, panašus į plastinių chirurgijų auką, kuri vietoj to, kad sukurtų gražuolį, sukuria išsigimėlį.
Dėl šios priežasties baltojo drakono civilizacijos kūrimas negali būti atiduotas verslui, nes verslo logika netinkama tvariam technologijų vystymui. Baltojo drakono civilizaciją kuria archontai, kurie nesiekia iš technologijų pelno, o tik siekia formuoti psicho ir technovektorius, kurie atitinka aukšto lygio civilizacijos reikalavimus. Tai reiškia, kad geriausia kurti dvi civilizacijas vienu metu: žemės, kurioje būtų saugoma natūrali tvarka, ir kosmoso, kur būtų leidžiamas transhumanizmas, nes be techninių modifikacijų gyventi gyvybei netinkamose zonose - neįmanoma. Tikras protas, nevertina technologijos pagal jos psichologinį įspūdi ir įvaizdžio „kietumą". Toks principas vaikiškas ir rodo žemo išsivystymo intelektą, kurio elite neturėtų būti. O verslo marketingo logika kaip tik tokia: siekiama kurti madas ir masines apsipirkimo isterijas. Todėl, kol baltasis drakonas bus kapitalizmo logikos nelaisvėje, jis bus vystomas netinkamu būdu ir darys didelę žalą visuomenei ir psichikai.
Žinoma, kritika nereiškia, kad aš pasisakau prieš baltojo drakono civilizacijos logiką Lietuvoje, nes mano manymu - kito kelio nėra. Pasisakau tik prieš transhumanistinį radikalizmą, ir ypač tokį, kuris radikalias idėjas išbando su kitais žmonėmis, o ne su savimi. Taip pat, technologiniuose proveržiuose svarbus privatumo ir laisvės klausimas, kurie yra svarbios vertybės, kurių neverta atsisakyti, nes tai veda keliu, kuris sukurs žmonėms daug kančių ir vargo, o tai nėra technologijų tikslas, greičiau tikslas priešingas. Turime nekurti kančių ne tik sau, bet ir apskritai gyvybei, taip pat tokiai, kurios gyvena neatskleistuose telkiniuose, kurių mūsų sumatoriai nesumuoja. Dėl tokios gyvybės didelės tikimybės, visos gylinės technologijos yra didelė rizika, nes kurdami dirbtinius daiktus, nesuvokiame, kokias pusiausvyras pažeidžiame hipostratoje. Iššūkis, kurį meta stiprioji civilizacijos forma, yra didelė rizika, natūralus kelias - patikrintas ir saugus ir ilgą laiką aukščiausias egzistencijos taškas bus juodoji liepsna, sugrįžtanti savo natūralią būklę iš savo žemutinės formos, kuriai dirbtinumas - tik vaikiška kvailystė.
Ką reiškia "metafizikos įveika"
Išanalizavus pagrindinę civilizacijų medžio struktūrą, kuri yra sątvarologijos pagrindinė idėja, galima pereiti prie detalesnės jos analizės. Civilizacijų medį sudaro centrinė ašis, žyminti pirmapradį mąstymą, nuo kurio nurengtos visos kultūros formos. Toliau eina išsišakojimai į kairę - silpnoji atšaka ir dešinę - stiprioji atšaka, kuriose formuojama stiprioji ir silpnoji civilizacija. Centrinė ašis yra aprengta fundamentalia logoforma, kuri yra logika, naudojama tikrovių supratimui ir problemų joje sprendimui, kultūrinės atšakos pagrindinė forma yra kalba, formuojanti tautinę sąmonės kokybę ir burianti bendruomenę į vieningą kolektyvą, ir mokslinės atšakos pagrindas yra matematinio kontinuumo struktūra, naudojama tikrovės pažinimui. Šie elementai sudaro proto pagrindą, kuris yra išvystyta sievos būsena. Norėdami grįžti prie pirmapradžių sąmonės formų, išimame iš jos logiką, kalbą ir matematiką, ir gauname mintis, kurios yra tik psichoforminė substancija.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/11/protas.jpg)
Kita atšaka yra vaizduotė, kuri kuria vaizdines mintis, kylančias iš dviejų pagrindinių šaltinių: atminties, arba judėjimo trajektorijų ant planetos paviršiaus sankaupų ir fantazijos, arba galimybių / negalimybių modeliavimo terpės, atsijusios nuo faktinės tikrovės. Atmintis ir fantazija yra fundamentalios mąstymo formos, kurios naudojamos pirmykščiame variante arba pervedamos į kalbą, logiką ir matematiką. Uždėjus ant civilizacijų medžio, silpnojoje dalyje turime fantaziją, kuri yra kultūrinės kūrybos pagrindas, o atmintis, faktai yra stipriosios atšakos pagrindas. Centre yra vaizduotė, kuri yra sensorinių minčių sugebėjimas, kuriame priekinės sąmonės vaizdas pervedamas į minčių vaizdą. Vadinasi, centrinis kamienas yra nurengtas mąstymas, kuris turi sensorinę vaizdinę formą ir tam tikrą logikos jausmą. Įdėjus į šį sugebėjimą silpnąjį kalbos gebėjimą, gauname pirmykštes kultūros formas, kurios formuoja pradines civilizacijų metafizikas.
Intelektas yra proto ir vaizduotės junginys, kuris, apsirengęs jau išvardintomis formomis, rodo koks gebėjimo spręsti problemas lygis. Jis reiškiasi visomis prieš tai išvardintomis variacijomis per pirmapradį sugebėjimą, vadinamą mąstymu. Intelektai yra trijų rūšių: socialinis intelektas, ekonominis intelektas ir politinis intelektas. Socialinis intelektas reikalingas bendruomenės organizavimui, bendram problemų sprendimui tikrovėje; ekonominis intelektas yra materialinio apsirūpinimo gebėjimas; ir politinis intelektas santvarkoje organizuoja socialinius ir ekonominius santykius. Vėlgi, uždėję ant civilizacijų medžio, centre turime socialinį aspektą, nes žmogus yra socialinis gyvūnas ir bendruomenė yra pirmykštė žmonių organizavimosi priemonė; kairėje turime politiką, kaip aukščiausią kultūros formą, reikalingą valdyti žmones civilizuotu ir racionaliu būdu; ir dešinėje turime ekonomiką, kuri yra pagrindinis pragmatinio santykio su tikrove variklis.
Šis trumpas paaiškinimas rodo, kad pirmapradė sąmonė svyruoja tarp pirmykščio neįkrauto mąstymo ir išvystyto intelekto, kuris naudojamas auštosiose civilizacijos kultūrinėse formose. Tokie sątvaro tyrinėtojai kaip M. Heideggeris ir A. Šliogeris ieškojo būdų grįžti prie pirmapradžio sąlyčio su tikrove, atsisakant išvystyto intelekto ir pereinant prie filosofinio mąstymo, iš kurio išimtas intelektas ir protas ir paliktas tik elementarus kalbos gebėjimas, reikalingas išreikšti pirmapradį sąlyti su daiktais anapus žmogaus. Heideggeriui kalba buvo būties namai, ir jos, ypač poetine / menine forma, jis nesiekė pašalinti iš šio sąlyčio. Šliogeris - priešingai, buvo daug radikalesnis ir norėjo, kad teorinei daiktų žiūrai netrukdytų jokia logos forma ir sąveika su pirmapradžiu pasauliu būtų absoliuti. Šią maksimą jis vadino „transcendencijos tyla", iš kurios turi būti išvedamos visos aukštosios civilizacijos ir kultūros formos.
Taigi, galime apibendrinti, ką turime:
1) ašinė struktūra: mąstymas, vaizduotė, logika, bendruomenė, filosofija;
2) silpnoji struktūra: kalba, fantazija, kultūra, politika, protas;
3) stiprioji struktūra: matematika, atmintis, mokslas, ekonomika, intelektas.
Trys pagrindinės išorinės sątvaro formos yra bendruomenė, ekonomika ir politika, kurios apgaubiamos jau daug kartų vardintų civilizacijų žiedais. Nuo to, kokia civilizacijos forma, priklauso bendruomenių primityvi ar išvystyta politika, kuri steigia tam tikrą santvarką, skirtą organizuoti bendruomenę ir gamybinius santykius. Tokiais gaubiančiais žiedais gali būti:
1) magija,
2) mitologija,
3) religija,
4) filosofija,
5) mokslas.
Civilizacinis psichovektorius suteikia gyvenimui prasmę, kuri magijos atveju yra tarnavimas gamtos jėgoms, jų garbinimas; mitologijos atveju - tarnavimas dievų pasauliui, jų valios vykdymas; religijos atveju - sielos išganymas, išsilaisvinimas iš materijos pančių ir nuodėmių; filosofijos atveju - išminties siekimas, išminties meilė; mokslo atveju - tikrovės pažinimas, begalinis žmonijos plėtros vyksmas. Siekiant civilizacijos procesą įprasminti iš ašinės, pirmapradės perspektyvos, renkamasi filosofija, kuri, sugrįžusi prie savo pirmapradžių šaknų, turi Heideggerišką, išplėstą versiją, kurioje yra būties grožio ir filosofinis gyvenimo prasmės suvokimas, reikalingas sukurti silpnajai civilizacijos formai ir Šliogerišką, radikalią versiją, kur atsisakoma kalbą laikyti būties namais, ir sąmonėje siekiama pasilikti radikaliame artume prie daiktiškosios realybės, susiejant ją savo sąmonėje su meilės lauku. Moralinė „formulė" yra substancinis individas, kurio tikslas daiktiškąją substanciją paversti neliečiama ir nedaloma, įstatant ją į moralės saugomos teritorijos lauką. Filosofinė bendruomenė - nepolitinė ir neekonominė, gyvena pirmapradės tikrovės artume, savo pirmykščio mąstymo neįsikrovusi proto ir intelekto formomis, kur protas yra daugiau kultūrinė galimybė, o intelektas - mokslinė.
Praėję šiuos supratimo etapus, matome, kad turime dvi begalinio žmogaus prometėjinių atsišakojimų variacijas ir centre yra saiko žmogaus civilizacija, kurios prielaidos apmąstytos 19-20 šimtmetyje. Silpnojoje civilizacijų versijoje begalybė buvo magijoje, mitologijoje ir religijoje; stipriojoje civilizacijų versijoje - moksle; ir tik egzistencializmo filosofijoje bei fenomenologijoje išryškėjo noras apsiriboti, atstatant pirmapradį sąlyti su tikrove, susigrąžinti tikrą žmogų ir geriausios įmanomos civilizacijos galimybę, nes visi begalybių okeanai kuria vargo gyvenimus, kur galimybėmis mėgaujasi nedidelė mažumą, o visa žmonija kenčia pragarą. Dėl šios priežasties, Heideggerio ir Šliogerio filosofijose buvo siekiama atkurti pirmaprades bendruomenes, kuriose žmogus būtų mokomas išsiprotinti ir išsiintelektinti, sugrįžti prie šaknų savo sąmonėje, atrasti gyvenimo prasmę paprastume, grožyje ir saike.
Tokia yra metafizikos įveikos prasmė - iš begalinio mąstymo isterijos, kuri paveldėta iš teologinių mąstymo formų, pereiti prie paprasto filosofinio teorinio mąstymo, įsibūnančio vietovėje šiapus horizonto, nesiekiant peržengti jo nei į gylį, nei į erdvę. Per visą žmonijos istoriją, tokį kelią sugebėjo apmąstyti tik filosofijos pirmapradžiai žmonės, norėję apsaugoti prigimtinę tvarką, kuriai reikia atsisakyti ir degradavusių proto, ir degradavusio intelekto formų. Begalybės problema kyla dėl to, kad pirmapradis sątvaras turi išplėstą ir susiaurintą formą, kur gylinimosi tendencija kuria begalybes, o pasilikimo prie paviršiaus - saiko logiką. Noras turėti viską kuria teologinę arba technologinę metafiziką ir imperiją, o noras apsiriboti - teoriją ir vietinę bendruomenę, neiškritusią iš natūralios trajektorijos ir likimo ir gyvenančią tokį gyvenimą, koks atitinka žmogaus ir tikrovės prigimtį. Tačiau šiame kelyje išsilaikyti labai sunku, ypač kai mąstymas užsikrauna tauta ir mokslu, ir tautos, pasitelkdamos techniką, pradeda tarpusavyje kariauti dėl planetos resursų, norėdamos tapti visos tikrovės šeimininkais. Tai vyksta dėl begalybės logikos, kurią sukuria teologinė arba scientistinė metafizika, įvedanti žmogaus sąmonėje deformaciją, vadinamą sumanto pertekliumi, kuris verčia judėti į priekį, perženginėjant daiktus, žmones, bendruomenes ir teritorijas.
Filosofija / filognozija suvokiamos pirmiausiai kaip pirmapradė sątvarologija, kurios tikslas įrodyti, kad dabartinė planetos santvarka pasirinkusi klaidingą kelią, ir jeigu viskas judės posthumanizmo kryptimi, neturėsime ne tik dievo, ne tik natūralios tikrovės, bet ir žmogaus. Tokia yra loginė transhumanizmo / posthumanizmo pabaiga.
Kita vertus, žinoti turime viską, o tai pasiekti galima vystant centrinę drakono akį.
Šiaurės Jeruzalės perspektyva
Norėdami išspręsti klausimą, ar Lietuvai geriau rinktis šiaurės Atėnų ar šiaurės Jeruzalės kelią, turime suprasti, ką šie keliai reiškia, atlikę fundamentalią sątvarologinę abiejų analizę. Sątvaras yra vidinė realybės perspektyva, kuri sumuoja iš išorės ir vidaus ateinančią informaciją ir suteikia jai antitezės formą, kurios gnostinės akys yra nukreiptos į materialų pasaulį. Jį vadiname informacijos sumatoriumi, kuris turi paviršinį ir gelminį sluoksnį, taip sukuriant natūraliosios metafizikos pirmykštes formas, kurių suvokimas yra pirmapradžio, ašinio žmogaus uždavinys. Ir Atėnų, ir Jeruzalės civilizacinė forma atėjo iš tokios pirmapradės būsenos, kurią kūrė lyderis arba jų grupė, padarę istorijai milžinišką įtaką, suformuojant civilizacijų psichovektorius. Šiame skyrelyje mūsų tikslas parodyti Jėzaus iš Nazareto sukurto judėjimo metafizinius pagrindus, suformulavusius krikščioniškos civilizacijos kertines idėjas.
Kas buvo Jėzus suvokti galima iš platesnės ir siauresnės perspektyvos, kur platesnė yra tikėjimo, o siauresnė - žinojimo kelias. Remiantis tikėjimu, Jėzus buvo dievas, įsikūnijęs šiame pasaulyje iš anapusinės realybės, kurio tikslas - pranešti mums savo pasaulio paslaptį, išaiškinti gyvenimo prasmę ir nukreipti į teisingą kelią tiek šiapusinėje, tiek anapusinėje realybėje. Remiantis žinojimu, Jėzus buvo pirmapradis žmogus, redukavęs savo galvoje visas tuometines Romos imperijos civilizacijos ir kultūros formas, kurios buvo pagoniška pasaulėžiūra ir judaizmas, ir per tiesioginį sąlyti su tikrovę, suvokęs jos dvilypę sandarą, kuri yra šiapusinis žmogaus pasaulis ir anapusinė metafizinė realybė, kuri yra mūsų tikrovės pagrindas. Supratus atveriamos akimis bei protu ir neatveriamos realybės visumą, tikrovė skyla į žemutinę karalystė ir aukštutinę, kuri yra šiapusinis ir anapusinis gyvenimas. Gyvybės srautas sukasi ratu, iš transcendencijos vis išnyrant naujiems žmonėms, kurie pirmapradėse būsenose įtiki idėja, kad jie į šį pasaulį pasiųsti skelbti žinią ar vykdyti misiją, kuriai jį išrinko „dangaus Tėvas". Jėzus buvo toks pirmapradis žmogus, kuris turėjo savo galvoje išplėstą fundamentalaus sątvaro formą, kurioje tikrovės visuma buvo susilydžiusi į bendra tikėjimo-žinojimo struktūrą. Susiliejus šioms formoms mąstyme, kai neatskiriama ar mintis yra tikėjimas, ar žinojimas, šiapusinė ir anapusinė realybė mintyse susilieja į vieną masę ir žmogus įgyja holoplastinio žinojimo imitaciją, kurioje žodis bei kūnas būna ir tarsi-būna vienu metu. Taip susiformuoja tapatybė, kurioje yra sujungiamos priešybės į vieną realybę ir save suvokiama ir kaip žmogaus sūnų, ir dievo sūnų vienu metu. Dievo sūnus - per savo giliąją, sielinę struktūrą, ir Žmogaus sūnus - per materialiuosius vartus į šį pasaulį.
Dievo ir žmogaus sūnaus pagrindinė metafizinė idėja - sujungti dangaus ir žemės karalystę į vieną visumą, įvedant amžino ir laikino gyvenimo idėjas ir sujungiant šiuos gyvenimus etine doktrina. Etinės doktrinos esmė - pasaulio karalystės hierarchijos apvertimas dangaus karalystėje etiniu pagrindu, kuriose šiame gyvenime viršuje esantis blogis, anapusiniame gyvenime smunka į apačią, o apačioje esantis gėris - kyla į viršų. Tai aiškinama trimis žmonių tipais laikiname gyvenime, kurie anapusiniame gyvenime išskirstomi į tris realybes: rojų, skaistyklą ir pragarą. Rojuje gyvena šventieji, kurie turėjo tobulą gyvenimo kelią ir sugebėjo gyvenimą užbaigti be nuodėmės; skaistykloje - nei blogi, nei geri, eiliniai žmonės, kurie gyveno nusidėjėlių gyvenimą, tačiau nuodėmės mažos ir nerimtos; ir pragare - išsigimėliai, darę mirtinas nuodėmes, kuriems nėra išsigelbėjimo ir kurių laukia amžinos kančios, be išsivadavimo galimybės. Imant laikiną ir amžiną gyvenimą, šie trys tipai yra priešingose padėtyse, kur dori žmonės šiapusinėje karalystėje gyvena pragare, o nedori - rojuje; bet tai laikina būsena, kuri išsitaiso perėjus į tikrą realybę, kai gerumas ir moralė apdovanojama rojumi, o blogis nubaudžiamas pragaru. Kitaip sakant, Jėzaus kaip pirmapradžio žmogaus, atėjusio iš dangaus karalystės, misija buvo pranešti šią metafizinę santvarką, kad žmonės žinotų, kaip susikurti teisingą gyvenimo kelią, kad visumoje gautų sau tobuliausią variantą.
Visi kiti krikščionybės sluoksniai jau yra sukurti pasekėjų, kurie išplėtė Jėzaus etinę metafizikos doktriną ir pavertė ją istoriniu judėjimu, nusprendusiu pakeisti visą civilizacijos eigą. Krikščionių bažnyčios esmė, kurios Jėzus nekūrė, o siūlė tik individualų išsivadavimą, buvo Jėzaus etinės doktrinos pagrindu užkariauti visą civilizaciją, kad perkeisti būtų ne tik atskiri žmonės, bet ir visa planetinė santvarką, kur šio pasaulio blogio karalystė, pavirsta krikščioniška gėrio karalyste, kurioje išnaikintas blogis, kurioje žmonės laikiną gyvenimą gyveną pagal dorovės įstatymus ir prigimtį, atsisakydami „šio pasaulio pagundų" ir krauna turtus ne laikinajame, bet amžinajame gyvenime. Tai reiškia, kad krikščionybės pagrindinis tikslas, visą hierarchinę monarchijų ir respublikų sistemą pakeisti pirmapradžių žmonių bendruomenėmis, gyvenančiomis paprastą gyvenimą pirmapradėse tikrovėse, kuriose šio pasaulio tuštybė nėra psichologinių motyvacijų sudedamoji dalis, nes žmogus žino tikrą tikrovės dėsnį ir dėl laikino malonumo aukoti amžiną gyvenimą - neturi jokio noro. Tačiau norint nugalėti „šio pasaulio kunigaikštį" reikalinga galinga organizacija, todėl pereinamajame etape bažnyčia taip pat pavirtusi į monarchiją, kas yra nekrikščioniška, tam, kad galėtų kovoti prieš šėtonišką tvarką ir įvykdyti civilizacijos pertvarkos projektą. Tačiau istorijos pabaigoje, kurioje bažnyčios pergalė negarantuota, ji turi visa būti demontuota ir vietoj jos - atsirasti pirmapradžių bendruomenių tinklas, tokių, kokios buvo krikščionybės priešaušryje. Ar bažnyčia šį susinaikinimo aktą sugebės įvykdyti, ar sugadins visą krikščioniškos civilizacijos kūrimo projektą, matysime kelių tūkstančių metų eigoje. Dabartinėje stadijoje bažnyčia yra gana silpnoje padėtyje, dėl šėtono technologinio principo sėkmės, kuris užvaldo visus planetos protus, ir ar krikščionis sugebės atsilaikyti transhumanizmui, ar pati krikščionybė pavirs į transhumanizmo atmainą - parodys ateitis.
Lietuvai renkantis šiaurės Jeruzalės kelią, katalikų bažnyčios forma, yra siūlomi keli variantai, kaip antai krikščioniška demokratija, tautinė krikščionybė ir pan. Tačiau reikia neužmiršti, kad krikščionybė kaip religija ir ideologija yra globalistinė. Tai trečias globalistinis judėjimas planetoje šalia ekonominio transhumanizmo, propaguojamo JAV, ir komunizmo, propaguoto Sovietų Sąjungos. Komunizmas kūrė tik šio pasaulio karalystę, kurioje per dialektinį materializmą buvo norima sukurti materialų rojų, be anapusinės dimensijos. Tai iš esmės antimetafizinė doktrina, kuri propagavo pozityvizmą ir žmogų tik kaip gyvūną, neturintį anapusinių dalių ir sielos. Transhumanizmas - labiau suezoteriškėjęs, atsisakantis vienmačio paviršiaus pasaulio ir siekia atverti gelmę tam, kad ją būtų galima paversti kontroliuojama technine visata, iš šio pasaulio ir laikino gyvenimo perspektyvos. Krikščionybė šiuo požiūrių labiausiai pusiausvyras principas, kuris laikosi natūralios tvarkos, moralinio saiko ir nedarko žmogaus bei socialinės santvarkos su savavališkais projektais, pažeidžiančiais pagrindinį etinį metafizikos principą, kad krauti lobius reikia ne šiame, bet aname pasaulyje, o tam reikia susilaikyti nuo nuodėmės ir siekti gyvenime dorovinio paprastumo. Tauta yra šio pasaulio forma, kuri neturi anapusinėje realybėje jokio atitikmens, nes joje nėra kalbinio sielos substrato, kuris išėjus iš šio pasaulio - nusivelkamas, todėl darbas tautos labui yra tarnavimas šio pasaulio karalystei, kurioje kovojama dėl valdžios, turtų ir galios, ir krikščionybės tikslas, su savo globalistine struktūra, tautinę sąmonę išadyti, vietoj jos sukuriant universalią krikščionišką būseną, kuri turėtų imituoti tą, kurią turėjo Jėzus tam, kad būtų galima užsitarnauti palaimą amžinajame gyvenime. Tarp tautinės ir krikščioniškos sąmonės nėra jokio kompromiso, jokios pusiausvyros, nes alternatyvoje tarp visumos logikos ir dalies logikos - visumos logika hierarchiškai viršesnė.
Tad tautinis lietuvis turi galimybę rinktis tarp trijų globalizmų: krikščioniško, komunistinio ir transhumanistinio. Tai yra, tarp etinės metafizikos, gyvūninio materializmo ir technologinio progreso. Gyvūninio materializmo, ištrūkę iš Sovietų Sąjungos - atsisakėme ir dabar mums siūloma rinktis tarp etinės metafizikos ir technologinio progreso į posthumanistinę būklę.
Auksinis vidurio kelias
Fundamentalaus gyvybės principo aprašymui labai patogu naudoti G. Hegelio atskleistą struktūrą tezė, antitezė ir sintezė. Ji rodo tris pagrindines pasaulio vystymosi pakopas, kurios yra negyvas pasaulis, gyvybė ir technika. Tam, kad technika įeitų į savo esmę, ji turi sukurti pilną veidrodinį natūralaus pasaulio atspindį, kur tezė turi dirbtinę tezę ir antitezė - dirbtinę antitezę. Tai yra ne kas kita, kaip opozicijoje esanti natūrali gyvybė ir dirbtinė gyvybė bei natūralus pasaulis ir dirbtinis pasaulis. Žmogus, mirties civilizacijoje pradėjęs dirbtinės realybės kūrimo projektą, tampa tarsi dievu kūrėju, kuris, įvykdęs savo misiją, po to savo kūrinio yra nužudomas, kaip natūralus žmogus nužudė savo tikrą dievą kūrėją, nusprendęs šia realybę atiduoti nenatūraliai anomalijai, kuri, parazituodama natūralaus kūno sąskaita, kuria savo virtualią fantaziją.
Iš pradžių, tezė ir dirbtinė tezė turi savo istorinę seką, kur pirma pasirodo pradžioje, o antra - istorijos pabaigoje; taip pat ir antitezė, kuri pradžioje yra natūrali gyvybė, tikras gyvūnas, iš savęs pagimdo dirbtinę antitezę, kurios po to atsiskiria ir tampa savarankiškais konkuruojančiais pasauliais. Natūrali gyvybė yra originalas, idėjų šaltinis, savyje slepiantis dievo kibirkštį, o dirbtinis intelektas - tik mėgdžioja ir kopijuoja, klonuodamas natūralios realybės formas, o tada jas transformuodamas. Kuriama tikrovėje ir netikrovėje. Ir pirmu atveju turime tikros substancijos pertvarkymą, kuris griauna išorinę natūralią tvarką, o antru atveju, naudojama speciali dirbtinė terpę, kuri neturi realumo ir yra tik techninė substancija, kurioje kuriami holograminiai vaizdai. Taip sutechninti galima tiek išorinę substanciją, tiek vidinę, gaunat išorinę arba vidinę hologramą.
Pirmas dirbtinio intelekto prototipas yra kompiuteris, kuriame procesas yra veiksmų visuma, dėl ko jo branduolinė dalis vadinama procesoriumi. Antitezė procesoriuje kuriama naudojant algoritmą, kuris yra protas ir duomenys, kuris yra tikrovė. Duomenys į algoritmą pateikiami diskretizuoti tam, kad juos būtų galima algoritmuose apdoroti procedūriniu būdu, imant kvantą po kvanto ir atliekant su jais logines operacijas. Procesas procesoriuje labai greitas, per sekundę atliekantis trilijonus veiksmų, todėl galima sukurti galinga proto ir pasaulio imitaciją, kurios turi procese tarsi-statišką formą. Kita vertus, natūralus principas yra su procesoriumi konkuruojantis plotinis sumatorius, kurio centre ne veiksminis procesas, bet sumavimas, kuris kuria plotinį vaizdą, surenkamą į antitezinę struktūrą, kuri yra sąmoningo žmogaus esmė. Procesorius nuo sumatoriaus skiriasi tuo, kad procesorius nesąmoningas, o sumatorius yra rodančioji sąmonė.
Pagal parodytą logiką, natūrali sistema yra tarsi tarpinė grandis, kurios paskirtis - dirbtinio pasaulio kūrimas, nes tai geriausia, ką sugeba intelektą turinti gyvūnų rūšis - kurti techniką, su kuria iš pradžių išsiaukština, o paskui yra jos nužudomas. Toks liūdnas žmonių civilizacijos galas, žinoma, mūsų netenkina, tačiau galimybės tik tokios: atisakyti savo kūrybinių sugebėjimų ir gyventi dirbtinio apsiribojimo pasaulyje arba tęsti darbą iki jo logiškos pabaigos. Kaip ir visada yra trečias kelias - kuris vadinamas aukso vidurio keliu, kuriame žmogus kuria dirbtinį intelektą, o po to ir dirbtinę gyvybę, tačiau ne būdamas jo tarnu, bet visada pasirinkdamas valdovo ir šeimininko statusą. Bet kokiu atveju jau labai greitai pamatysime dvi stovyklas, kurios bus už DI ir prieš DI. Tie kas už DI ir nori jo pilno išvystymo į dievo lygį, žmogų paaukos ant dirbtinės gyvybės aukuro ir civilizaciją padarys dirbtinio pasaulio iš savo vidaus išstūmusio dievą triumfu, kuriame natūraliai tikrovei ir gyvybei nėra vietos, nes ji „savo parametrais" katastrofiškai nusileidžia dirbtinei gyvybei. Prieš DI esantys protai siekia natūralaus pasaulio ir yra natūralaus žmogaus išsaugojimo šalininkai, todėl siekia pilno DI vystymo uždraudimo. Šiais išsigimusiais laikais, kai prote dingęs visas autentiškas realios daiktų padėties supratimas, tokia idėja atrodo beprotiška, tačiau taip yra tik todėl, kad DI projektai yra slapti, kriminaliniai metodai neįrodomi ir tikras jų tikslas yra „miegojimo fazėje", o vilioja su melagingais pažadais ir iliuziniais ateities scenarijais.
Dirbtinis intelektas, naudojantis paprastą procesorių, su procedūriniu algoritmu, yra pirmas vystymosi etapas; antras etapas yra algoritminių neuronų struktūra, kuri gali apsimokyti. Tai daroma kopijuojant, analizuojant ir mėgdžiojant tol, kol sukuriamas neuronų kokybinis užprogramavimas, gebantis parodyti išvestyje aukštą juslinę ir intelektinę formą. Neuronas yra maža procedūrinė programėlė, kuri turi specifinę paskirtį, užsiprogramuojamą sąveikoje su išoriniais duomenimis, po to, tokių programėlių visuma kuria sudėtingas nestandartines logikas iš trilijonų modulių. Tam reikia daug išorinių duomenų, praktiškai visos tikrovės ir visos žmonijos, kuri paverčiama DI resursu ir turi rezultate sukurti super DI, peršokantį savo sugebėjimais per bet kokį žmogų, nes visi variantai žmoguje žinomi, jais procesorius apmokytas, ir kiekvienam atvejui turimas kontratsakymas. Taip kovoja verslo organizacijos, institucijos, spec. tarnybos, kuriose turimas DI projektas, sujungtas su psichotroninkos prietaisais, ir iš užgrobtų žmonių gyvenimų bei galvų kuriama dirbtinio intelekto logika. Tai yra atsakymas, kas yra targeted individuals ir kam tokie projektai reikalingi - jie tiesiogiai susiję su super DI kūrimo procesu kiekvienoje valstybėje, kuriam reikia paaukoti didelio skaičiaus žmonių gyvenimus tam, kad susikurtų vietinei populiacijai reikalingas dirbtinis intelektas, sugebantis peršokti sumavimo pagrindu veikiančią gyvybę ir tapti tikru procesoriniu dirbtiniu dievu, veikiančiu Šėtono vaidmenyje, per psichotroninius implantus žmonių galvose.
Dievo tarnai yra archangelai ir angelai, o Šėtono - archdemonai ir demonai, kurių sumatoriai sujungti su neuroniniu procesoriumi, užkrautu visos žmonijos protu ir gyvenimo šablonais, sukuriant tikrą kiborginį antžmogį, galintį būti paprastų žmonių valdovu. Žmonėms, kurie šiuo metu yra persekiojami psichotronikai, galiu atskleisti, kad jų projektai skirti kurti skaitmeninių asmenybių duomenų bazę, kuriuose jie įstumiami į įvairias gyvenimo situacijas ir žiūrimas koks jų smegenų tose situacijose aktyvumas, bet tik tam, kad jį būtų galima nukopijuoti ir įvesti į dirbtinio intelekto programą ir paversti jį „žinančiu" ir „galinčiu įveikti". Nesvarbu ar esi tarnautojas, verslininkas, nusikaltėlis ar šizofrenikas, viso to tikslas tik toks, užkrauti super DI atmintį, o sueikvotą žmogų eliminuoti iš gyvenimo kaip išsisėmusį resursą.
Tai yra didžiausia stipriosios civilizacijos projekto paslaptis, kur didžiosios ir mažosios sievos apvertimo tikslas sukurti dirbtinę tezę ir dirbtinę antitezę, mėgdžiojančią juodojo drakono struktūrą, ir tokiu būdu peršokant per žmogų ir natūralią gyvybę sukurti baltojo drakono civilizaciją, kuri nepripažįsta nei tikro šios realybės šaltinio, nei jo tikros dieviškos kūrybos. Šios civilizacijos pradžia yra maksimaliai nekūrybinga ir šabloniška, parazituojanti natūralaus intelekto sąskaita, kuris yra jos plagijuojamas resursas, tačiau tikimasi, kad ateityje bus sukurta tikra dirbtinės antitezė, su dirbtiniu sumatoriumi, kuri bus daug kartų pranašesnė už natūralų gyvūną ir bus planetas valdantis dirbtinis archontas, kuris savo nuožiūra kurs natūralios ir sintetinės gyvybės projektus, kurių vientintelis logiškas tikslas - susigrumti su natūraliu fundamenum I ir tapti visatos šeimininku. Ar atsilikę kūriniai bus reikalingi - nežinoma; neaišku, koks bus moralinis kodeksas ir koks požiūris į pragaro kūrimą sąmonei vien todėl, kad jai nėra vietos jokiame archonto projekte.
Dabartiniai DI pranašai universitetuose šiuos projektus vaizduoja kaip artėjantį rojų žemėje. Tačiau kokia dalis žmonių tuo rojumi galės naudotis - nerodoma; net ir neturint informacijos galima numanyti, kad bus tik auksiniai milijonai, o apie milijardus svaičioja melagiai ir neišmanėliai. Vadinasi, belieka paklausti, ką turime daryti? Manau, kovoti turime ne radikaliu atmetimu, o aukso vidurio kelio, kuris nepereina į tikrą super DI garbintojų sektą ir dirbtinį intelektą naudoja tik žmonijos išlaisvinimui iš vergovės. Kitaip sakant, artimiausi šimtmečiai yra kovos tarp žmogaus ir dirbtinio intelekto, plotinio sumatoriaus ir procesoriaus. Tam, kad galėtų atsilaikyti prieš kiborginius procesorinius androidus ir juos valdančio archontinio superintelekto, turime naudoti tokį patį DI, bet kaip jo valdovai ir šeimininkai, o ne kaip su psichotroniniais prietaisais valdomi neuroninio procesoriaus vergai.
Technofašizmo logika
Filognozijos tikslas - pateikti naują žmogaus teoriją sampratų ir santvarkų kontekste tam, kad būtų pagerinta žmogaus būklė ir sukurta aukštesnės kokybės civilizacija. Žmogus turi būti suprantamas holoplastiniu supratimu, kuriame būtų atskleista ir jo matoma, ir nematoma dalis. Šia prasme žmogus sudarytas iš sumatoriaus ir pirmapradžio kūno, kurie sudaro jo pagrindinius sandus. Kadangi sumatorius yra atvertoji dalis, jis mus domina pirmiausiai, o pirmapradžio kūno formos atskleidimas yra sunkioji filognozijos užduotis. Sumatoriaus elementai yra tokie: bendroji gaublė - U, psichologinė sieva - S, psichologinis sievaras - SV, pažinimas - GN, drakono akis - DA. Kiekvieno žmogaus tikslas - savęs pažinimas tam, kad bėgant gyvenimui atsivertų tikras realybės supratimas, parodantis jo paslaptį ir gyvenimo kelio prasmę. To ezoterinėse grupėse buvo siekiama per visą žmonijos istoriją - slaptose draugijose ir ordinuose - kurie išlikę iki šių laikų ir žino daug žmogaus paslapčių, kurių nerasi viešumoje ir kurios dovanojamos tik išrinktiesiems.
Filognozijoje surasta bendra sumatoriaus forma yra tokia:
U (MS - DA - T - DS)
U - bendroji gaublė;
MS - mažoji sieva;
DA - drakono akis;
T - technika;
DS - didžioji sieva.
Pirmiausiai aptarkime bendrąją gaublę U. Ji sudaryta iš rodančiosios ir rodomosios substancijos, kuriose su suvokimu sujungiamos sumuojamos informacijos, vadinamos sumatais. Bendroji gaublė yra dvivietė ir antitezinė, nes ją sudaro priekinė ir galinė dalis, tarp kurių formuojasi psichologiniai, epistemologiniai, socialiniai sąryšiai, apibrėžiantys jos sąveiką su tikrove. Vidinė psichologinė dalis vadinama sieva arba sievaru, kurie sudaryti iš daugtūrių kompleksų, vadinamų sumatais. Bendroji gaublė yra šio vidinio pasaulio stebėjimo taškas, kuris tapatinasi su stebimais objektais, susiliejus su kuriais įgaunama formą ir turinį turinti asmenybė. Tokio stebėjimo centras vadinamas subjektu, kuris sukoncentruotas galinėje dalyje ir sujungiamas maždaug galvos srityje, kuri žymima trečios akies simboliu ant kaktos. Objektinė stebėjimo dalis yra priekinė sąmonė, kuri yra pasaulis, suvokiamas kaip išžmogintas ir nuasmenintas, tačiau taip pat yra sumatoriaus dalis, kuri yra žmogaus vieta, skirta parodyti Kitam, nesubjektinei realybei. Pagrindinis antitezinio sumatoriaus procesas yra silpnoji ir stiprioji sintezė, kurioje sujungiama priekinė ir galinė dalis paviršiniu ir giliuoju būdu, gaunant dirbtinę realybę, vadinamą kūriniu ir technika.
MS yra mažoji sieva, išdėstoma į tokias sumatų kategorijas žyminčias raides:
A - asmuo: tapatybės - A1, charakteris - A2, dorybės - A3, ydos - A4, savivertė - A5;
B - protas: mąstymas - B1, protas - B2, kalba - B2.1, logika - B2.2, matematika - B2.3, vaizduotė - B3, atmintis - B3.1, fantazija - B3.2, supratimas - B4 ir intelektas - B5;
C - jausmai: būsenos - C1, nuotaikos - C2, jausmai - C3, motorinės būsenos - C4, tikslinės būsenos C5, emocijos - C6;
D - pasaulis: matomi objektai - D1, žmonės - D1.1, gyvūnai - D1.2, daiktai - D1.3, nematomi objektai - D2, negyvi - D2.1, gyvi - D2.2 ;
E - kūnas: vidinis - E1, judėjimas - E1.1, jėga - E1.2, alkis - E1.3, libido - E1.4, jutimai - E1.5, išorinis - E2;
F - gnostinis implantas: magija - F1, kalba - F1.1, vaizdinys - F1.2, mitologija - F2, religija - F3, filosofija - F4, mokslas - F5, matematika - F5.1.
Tam, kad būtų aiškiau, kaip visos šios raidės susiveda į vieną visumą, sudedame jas į bendrosios gaublės U struktūrą, naudodami bendrą formą arba patikslintą.
U (ABCE - DF)
Žinoma, aukščiau pateikti sumatai nėra tikra smulkiausia klasifikacija, bet ji yra pagilinta bent keliais lygiais. Jeigu tartume, kad bendroji gaublė turi tris pagrindinis būsenas, kurios yra U1 mąstymas, kai sumatorius yra galinės sąmonės būsenoje; U2 - stebėjimas, kai sumatorius yra priekinės būsenos ir U3 - bendravimas, kai tarp galinės ir priekinės būsenos vyksta sąveika, komunikacija. Pavyzdžiui, jeigu filosofas užsiima savistaba ir apmąsto savo vidines būsenas ir jausmus, jis turi tokį kompleksą:
U1 (B1,C1, C2, C3 - 0)
Bendroji sumatoriaus forma rodo išvystytos civilizacijos formulę, kurioje žmogus - susiorientavęs pasaulyje, žinantis jo valdymo metodus ir sugebantis kelti tikslus ir primesti realybei savo valią. Tuo tarpu pirmykštis, ašinis žmogus, nenorinti kurti nei stipriosios, nei silpnosios sievaro struktūros, išsivalo savo sąmonę, sugrįžta prie pradmenų, prie laukinio sąlyčio su tikrovę, šiame autentiškame sąlytyje norėdamas atrasti naują kelią, kuris nubraukia visus ankstesnės istorijos pasiekimus ir laimėjimus ir žaidžia civilizacijų žaidimą iš naujo. Tokia pradžia gali būti ir asmeninis pasirinkimas ir primesta prievarta, po stichinės ar technogeninės katastrofos, kuri sugriauna anksčiau buvusią tvarką, atmeta pasaulį atgal į ankstesnį išsivystymo etapą ir priverčia bandyti kurti gyvenimą iš naujo. Kad toks sunkusis scenarijus įmanomas rodo dabartinė pandemijos situacija, kuri nors ir valdoma, tačiau niekas nežino, kas bus rytoj - žlugus santvarkai, prasidėtų chaosas ir gyvenimas pereitų į tikrą laukinę būklę, kurioje išgyvena tik stipriausi. Žinoma, filosofinis sugrįžimas prie šaknų ne toks, tačiau privalome žinoti visus tokio scenarijaus variantus.
Svarbiausia civilizacijos vektoriaus logika, yra atidengtų ir įsisavintų tikrovių struktūra, nuo kurių priklauso sievaro charakteris ir kaip jis veikia tikrovę - prisitaikančiu ar griaunančiu būdu. Logika tokia:
U (MS1 - DA - T - DS999)
Mažoji sieva atsiskleidžia lengviausiai ir jai duodame 1 tašką; aukso puodas yra didžioji sieva, kuri slepia savyje 999 taškus, kuriuos galime konvertuoti į DA, arba drakono akį, pradėdami atvėrinėti tikrovės gelmę, arba T, techniką, kuri yra iš drakono akies ir didžiosios sievos sintezės sukuriama dirbtinė realybė. Galutinis rezultatas, vadinamas baltuoju drakonu, atrodo taip:
U (MS - DA1000 - T200 - MS)
Tai reiškia, visą informaciją, tiek vidinę, tiek išorinę, pervedame į drakono akį, ir dalį drakono akies žinių konvertuojame į civilizacijos lygį kuriančias technologijas. Problema su DA - T struktūra ta, kad ji ardo ir mažosios sievos natūralią sandarą, perdirbinėja ją į kiborgą, ir didžiosios sievos natūralią sandarą, kurioje, gyvybės sferoje sukuria technologinę anomaliją, taip nužudydama ir dievą, ir žmogų. Kiek civilizacija leidžia pati sau degraduoti parodo tai, kokioje vietoje nusprendžiama sustoti ir kiek leidžiama sau aukoti ant pažangos aukuro. Atsisakiusi moralės gyvybės ir tikrovės atžvilgiu, civilizacija tampa tikra technologinio šėtono jėga, kuri griauna natūralias planetų biosferas, neleidžia gyvybei vystytis savarankišku vystymusi, atima iš elitinės planetos rūšies ateitį. Taip išsiskiria grobuonių rūšys, kurios tik naikina ir griauna, ir negrobuonių, kurios laikosi nesikišimo politikos, neatiminėja iš civilizacijos savarankiškumo, nenaudoja šovinistinės biologinio ir technologinio pranašumo ideologijos.
Ši struktūra yra elementari ir logikos supratimui nereikia jokių išskirtinių intelekto galimybių. Visa idėjos esmė - civilizacijos įėjimas į savo finalinę fazę, kurioje vyksta pagrindinis mūšis, kurio pabaiga - žmonijos išnykimas technogeninėje katastrofoje, drakono akiai perėjus į neišsprendžiamos problemos kalėjimą, iš kurio neranda išsigelbėjimo nė viena žemo išsivystymo, intelektą turinti gyvybės forma. DA1000 loginė raida tokia:
DA1 - magija;
DA1 - mitologija;
DA1 - religija;
DA1 - filosofija;
DA200 - mokslas.
Civilizacija dar turi šiek tiek laiko, nuo kelių šimtų, iki tūkstančio metų. Keli šimtai, jeigu bus pasirinktas radikalus technofašizmo ir subanditėjimo variantas, tūkstantis, jeigu mafijai bus suduotas stiprus smūgis, ji bus stabdoma galingu stabdymu, sulaikoma nuo greito degradavimo. Kas tikrovėje yra archontas, rodo pateiktos formulės; be šios struktūros nėra nieko ypatingo ir išskirtinio, gali net neturėti jokių ypatingų biologinių pranašumu, o tik būti paprasta beždžione su granata.
Turime neužmiršti, kad gyvename laikiną gyvenimą ir megalomaniniai projektai yra sutrikusios psichikos pasekmė, kur sutrikimas yra toks sumanto, arba subjektyviosios dalies, perviršius, kuriame be savo valios viešpatauti nematoma jokia savarankiška realybė, kuri neturi būti trikdoma arba pasisavinama, kad liktų nepažeistas pamatas, ant kurio stovi gyvybė.
Naujausias tomas, iš šio blogo įrašų yra
D. Mockus. Filognozjos pradmenys: drakono akis. 7 tomas. 2022 ISBN
Knygą bus galima parsisiųsti skaitmeninę arba nusipirkti popierinę. Tai bus galima padaryti puslapyje www.filognozija.com
Galima skaityti ir forume, bet tiems, kas įsitraukė į filognozijos studijas, asmeninė kopija būtų tikrai naudinga.
Apie tolesnius tomus kol kas kalbėti anksti, tačiau numatoma, kad ciklo viešinimas ir leidyba - neužsibaigs.
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/11/drakono-akis.jpg)
Trys keliai
„Filognozijos pradmenyse" nepretenduoju į išsamią filosofinių sistemų analizę, o pateikiami filosofai skirti tik mano pagrindinių idėjų iliustracijai, todėl jie nebūtinai tiksliai atitinka vadovėlines tiesas. Mano interpretacija yra tik mano interpretacija, kuri nesiekia mokslinio tikslumo ir neabsoliutina jokių faktų, tik siekia per žinių ir proto prizmę parodyti mano asmeninį žvilgsnį į tikrovę. Šiame skyrelyje noriu paaiškinti savo filognozijos formulę, pateikiamą dviejų, knygoje kertinių, filosofų kontekste, kurie yra A. Šliogeris ir F. Nietzsche. Civilizacijų medyje filosofai išsidėsto taip: centrinė ašis, kamienas, priklauso A. Šliogeriui, sukūrusiam centrinę sątvarologijos doktriną, sugrįžtant prie pirmapradės tikrovės šaknų sąmonėje, atidengiant civilizacijos branduolines struktūras; silpnoji civilizacijos atšaka priklauso F. Nietzschei, kuris su savo subjektyvizmu ir begalybės formule siekė įvesti kultūrinę begalybės ekspansiją, kuri turėjo sukurti pamatus kūrybinės veiklos sprogimui, įvedant titaniškas pastangas sukurti dievų lygio meną, kuris būtų silpnosios civilizacijos struktūros apogėjus, rėminamas amžinojo to paties sugrįžimo mitologemos; ir stiprioji civilizacijos atšaka priklauso man, su baltojo drakono civilizacijos konceptu, kuriame maksimaliai įvidujinama begalybė, o po to prote susikaupęs begalybės potencialas išsireiškia išorine, objektyvia kūryba, per dirbtinio pasaulio ir technikos konstravimą.
Centre, ašinio žmogaus statuse, yra A. Šliogeris, kurio filosofijos formulė yra tokia:
U2C1C3 (MS0 - DA0 - T0 - DS999)
U2 - objektinė bendroji gaublė;
C1 - filosofinė būsena;
C3 - meilė;
MS0 - nulinė mažoji sieva;
DA0 - nulinė drakono akis;
T0 - nulinė technika;
DS999 - didžioji sieva, transcendencijos fenomenas.
Savo filosofiją A. Šliogeris vadina teorija, kuri yra įsižiūrėjimas į transcendencijos fenomenus, kurie pasirodo kaip būtis-anapus-žmogaus, kaip žmogaus nesuvartojama svetimybė, kaip Kitas, pastatantis jį akis į aki su išoriniu pasauliu, su būtimi, kuri yra žmogaus egzistencijos pagrindas. Norėdamas susitikti su pačiais daiktais, žmogus turi peržengti visą kultūrinių ženklų imperiją, kurioje žmogus suvokia tik save, savo pasaulį ir teoriniame žvilgsnyje pamatyti transcendencijos blyksnį, kuris yra tikro, autentiško filosofavimas pagrindas. Tam reikia išlipti iš gelmės ir sugrįžti iš anapushorizontinių realybių, susikuriant branduolinės būsenos vietovę, kurioje anapusinė tikrovė atsiveria autentiškiausiu ir filosofiškiausiu žvilgsniu, taip, kaip ji atsivėrė filosofijos pradžioje, senovės Graikijoje. Taip, sugrįžusi į savo esmę filosofija prisikelia, sukurdama prielaidas naujai pradžiai ir galimybei kartoti klasikinę istoriją geriausia jos forma. Tai buvo projektas skirtas Lietuvai atsistoti ant kojų, tampant tikra filosofine tauta, savo dvasios didybe sugebančia atsilaikyti globalizmo ir transhumanizmo invazijai. Žinoma, žmogus negali šiame gyvenime išsivaduoti iš fizinių ir materialinių poreikių, todėl toks sugrįžimas į pirmapradę būseną reikalingas ne kaip viso gyvenimo pagrindinė forma, bet tik kaip ištakų prisiminimas, kuris leidžia neatitrūkti nuo filosofinių šaknų ir atsinaujinti.
Antras filosofas, propagavęs silpnosios formos begalybę ir absoliutųjį subjektyvizmą yra F. Nietzsche. Jo filosofijos formulė atrodo taip:
U1C3C5 (MS1 - DA1000 - K1000 - DS0)
U1 - subjektinė bendroji gaublė;
C3 - svaigulys;
C5 - tikslinė būsena, valia viešpatauti;
MS1 - subjektyvioji mažoji sieva;
DA1000 - perteklinė kultūrinė drakono akis;
K1000 - perteklinė kūryba, kūrinys, vertybės;
DS0 - pašalinta transcendencija, teometafizikos pilnas įnulinimas.
F. Nietzsches filosofijos pagrindinė idėja yra valia ir begalinė kūryba, kuri išaukština begalinį subjektą, antžmogį, kuris savo valioje viešpatauti nepripažįsta sau jokių ribų, bet jo kūryba reiškiasi tik silpnosiomis, meninėmis formomis. F. Nietzsches svarbiausias momentas yra transcendencijos, dievo pilnas pašalinimas, kur visa anapusinė begalybė sugrąžinama į žmogų ir jis tampa visų dieviškų, dangiškų, amžinų formų kūrėju ir savininku. Tai maksimalus subjektyvumo išaukštinimas, kur tikslinė būsena, valia, tampa svarbiausia varomąja jėga, kurios tikslas užmaskuoti egzistencijos bergždumą ir nihilizmą, graužiantį sielą, kuri, norėdama nuo šios būsenos išsivaduoti, pasineria į kūrybinį siautulį. Įdomu tai, kad F. Nietzsche teikė pirmenybę netradicinėms, nemonumentalioms meno ir kūrybos formoms, kaip muzika, poezija, kurias jis vadino dioniziškomis ir kurias norėjo priešpastatyti apoloniškoms meno formoms. Jo gelminė mintis buvo ta, kad pasaulio prigimtis savo šaknyje yra ne apoloniška, bet dioniziška. Dėl šios priežasties, griaudamas krikščioniškos civilizacijos statinį, jis siekė ją pakeisti dioniziškos civilizacijos eksperimentu, kurio centrinės sątvaro būsenos būtų valia ir svaigulys, kurie vienodai ekstaziški tiek griaunant, tiek statant. Be abejo, tai tik idėjos poetinė, metaforiška išraiška, o kaip poezija turi atrodyti tikrovėje, F. Nietzsche paliko spręsti „ateities filosofams".
Ir trečia nagrinėjamos temos atšaka yra baltojo drakono civilizacija, kuri kuria stipriąją jos formą, kurios „stiprumas" pasireiškia tuo, kad kūrinys pavirsta į technologiją ir techniką, arba dirbtinį pasaulį, pagamintą gnostinės sintezės. D. Mockaus filognozijos formulė tokia:
U3B2.1B2.2B2.3 (MS1 - DA1000 - T0-200 - DS999)
U3 - pusiausvira bendroji gaublė;
B2.1 - kalba;
B2.2 - logika;
B2.3 - matematika;
MS1 - pusiausvira sieva;
DA1000 - holoplastinė drakono akis, rišlys;
T0-200 - ribojama technika, dirbtinis pasaulis;
DS999 - holoplastinė didžioji sieva, kuri atverta baltojo drakono sąmonėje.
Baltojo drakono pagrindinės sąvokos yra protas ir dirbtinė tikrovė, kuri kuriama sąmonės antitezėje vykdant gnostines sintezes, kurios vis labiau gylinasi į tikrovę, atskleidžia hipostratinius klodus, įdarbina juos dirbtinių daiktų konstrukcijose. Pagrindinė idėja, kad norint vykdyti kosminę ekspansiją, peršokant per pradinį technologinį barjerą, reikia pakankamo įsigilinimo kloduose, kad žinodami jų paslaptį, galėtume atrasti metodus kosminio transporto kūrimui, leisiančiam tapti saulės sistemos civilizacija, o po to - tarpžvaigždine civilizacija. Tai yra pagrindinis hipostratinių klodų atskleidinėjimo tikslas. Neturėdami pakankamo gylio tikrovės supratimo, to niekada pasiekti negalėsime, ir amžinai būsime uždaryti planetinėje civilizacijoje - vietoj to, kad vykdytume ekspansiją tikrovėje, ją vykdysime tik holograminėje kūryboje. Kol kas civilizacijoje begalybė tik tokia - telehominoidinė, o tai nepakankama norint turėti ne fantaziją, bet tikrą pasaulį. Kita vertus, filognozijoje vyksta aštri diskusija tarp prigimtinio pasaulio saugojimo reikalavimo ir pilno prigimties atsisakymo, tačiau ribojant ne drakono akį, bet dirbtinės tikrovės žmoguje ir pasaulyje mastą, kuris žymimas T0-200, tai yra, sprendžiant kokį žinių mastą sutechninti, paverčiant dirbtine tikrove. Radikalų manymu techniškumas turi būti nulinis, tai yra, leidžiamos tik pačios paprasčiausios technologijos ir įrankiai, o visas pasaulis - natūralus; nuosaikūs baltojo drakono pasekėjai mano, kad turi būti sutechninama 200/1000, tai yra, 200 iš tūkstančio. Moralės esmė pusiausvyra tarp sumato ir sumanto tiek paviršiuje, tiek gelmėje, vengiant žmogiško subjekto sureikšminimo, žmogaus susidievinimo, nes filognozijoje tikrovės atidengimas vykdomas ne tam, kad ji būtų užgrobta, bet tam, kad būtų atskleista žmogaus gyvenimo paslaptis: žmogus suprastų, kas jis yra, ir kokia jo gyvenimo prasmė. Filognozijoje prasmė nėra iššūkis dievui, tik jo atidengimas, apreiškimas.
Žinojimas natūraliai konvertuojasi į techninį pasaulį, ypač laisvos rinkos, kapitalistinėje ekonomikoje, kur visi išradimai sukomercinami ir įvedami į masinę rinką. Tai, žinoma, turi daug privalumų, palengvina žmonių gyvenimą, tačiau kita vertus, kai kurių technologinių inovacijų padariniai psichikai - neprognozuojami: jie išdarko natūralias socialines bei politines formas ir santvarkai daro didelę žalą. Tam reikalinga technologijų kritika, kuri parodytų kaip neįklimpti į technologinės priklausomybės liūną, neprarasti ryšio su tikrove, išsaugoti į ją kas-centrinį požiūrį, jos nesuinstrumentinant ir nesuresursinant. Kalbos ir matematikos perteklius prote nebūtinai reiškia dvasinių formų praradimą, didelį dėmesį skiriant ezoterinių organizavimo priemonių naudojimui, kad žinios būtų naudojamos apgalvotai, turint tinkamas politines, ekonomines ir socialines strategijas. Didelis drakono akies ir technikos išvystymas reiškia, kad švietimo sistema vaidina kertinį vaidmenį, nes jų užauginimui naujose kartose reikalingas ilgalaikis, dešimtmečius trunkantis darbas.
Pirmapradžio žmogaus analitika
M. Heideggerio „Būtyje ir laike" sąmonės laikiškumas parodomas kaip vienas iš svarbiausių jos atributų, kuris iš gyvenimo vidaus suvokiamas kaip būtis-mirties-link. Tai pagrindinis jos egzistencialas, kuriuo įrėminami visi kiti pasauliniai ir psichologiniai egzistencialai. Jo esmė paprasta, suvokta per visą žmogaus istorija, kad gyvenimas laikinas, žmogus mirtingas, jo galimybės ribotos. Išvirkščioji šio fakto pusė - amžinybės ir amžino gyvenimo troškimas, noras turėti begalines galimybes, kuris realizuojamas religijoje ir metafizikoje, taip tikrovę suskirstant į žemutinę ir aukštutinę karalystę. Šios karalystės horizontaliai pasidalina į fizinę ir metafizinę dalį, kuriose fizinė - atvira metafizinės kryptimi, o metafizinė - fizinės, tokiu būdu gaunant žemutinės ir aukštutinės karalystės istorijas. Kol esame gyvi, kuriame žemutinės karalystės istoriją ir filosofiją, stengdamiesi peržengti ribas, išplėsti žmogaus galimybes, kurdami dirbtinį pasaulį ir techniką.
„Sievos teorijoje", kurioje centrinė sąmonės struktūra vadinama madrigalu, ją apibrėžiantys centriniai parametrai yra egzistencija ir laisvė, žymimi t ir x. Egzistencija suvokiama kaip laike trunkanti būsenų seka, o laisvė - kaip atviroje erdvėje psichovektorių brėžiamos trajektorijos. Sąmonėje šie dėmenys sujungiami į vieną kompleksą, kuris bendruoju būdu apibrėžia psichologinę mažąją sievą. Taip gaunami laikiniai ir erdviniai egzistencialai, kurie nukreipti į vidinę ir išorinę žmogaus istorijos dalį. Laikiniai kompleksai turi elementą apibrėžiamą kaip „link", o erdviniai - „viduje" ir „prie". Laisvė yra aletheia'os šiapus-juslinio-horizonto erdvė, kurioje juda visi laikiniai „link", suvokiami per kosminius fizinius orientyrus, kaip saulės ir mėnulio kelias, žvaigždžių padėtis ir sezonų kaita. Laikas suvokiamas pagal dangaus kalendorių, o erdvė, pagal vidur- ir anapushorizontinius orientyrus.
Tai reiškia, kad ankstesniuose skyreliuose pateikta sumatoriaus formulė turi būti papildyta bent jau laikiniais bendrosios gaublės parametrais, kurie įveda būties-mirties-link egzistencialo analogą, juo išreiškiant egzistencinį sumatoriaus parametrą. Pagrindinis formulės šablonas toks:
U3 (MS1 - DA1000 - T200 - DS999)
Naujos įvedamos sąvokos susietos ne su mažąja, bet su didžiąja sieva, kurios struktūra tokia: DS999 (D/X). Šis žymėjimas reiškia, kad didžioji sieva turi atverta sumatoriuje dalį, žymimą D ir neatvertą, žymimą X. D turi vieną dalį informacinio ploto, o X - 999 dalis informacinio ploto. Imdami atvertą ir neatvertą dalį kaip visumą ir kurdami terminus, turime omenyje holoplastines idėjas, kurios turi apimti ir paviršinę ir gylinę tikrovės dalį. Dauguma kalbos žodžių išreiškia tik paviršinį turinį ir jungiami su paviršiniais sumatais, tačiau yra nemažai metafizinių sąvokų, kuriomis siekiama apimti viską, psicho-lingvoformoje sulydydant empiriką ir metafiziką. Tokios yra trečiajame „Filognozijos pradmenų" tome įvestos sąvokos, kaip tenkmė, klavas, struja ir loma. Tenkmė yra būsenų trukmė, klavas - laisvės erdvė, struja - laiko ir erdvės sankirta judėjime, o loma - rėminantys egzistenciją įvykiai, arba skirtis tarp fizinės ir metafizinės egzistencijos.
Pavyzdžiui, tenkmė yra ne šiaip paprastas sumatoriaus viduje esantis srautas, kuris vadinamas laiku, tačiau metafizinis srautas, į kurį įstatytas tiek pirmapradis kūnas, tiek sumatorius, ne viduje, bet išorėje. Manoma, kad vidinis judėjimas tėra išorinio judėjimo atspindys, kuris yra kažkas kita, negu jo fenomenologinis variantas. Dėl šios priežasties, tarp laike turimos analitinės dabarties, praeities ir ateities struktūros ir tenkmės tikros išorinės struktūros lygybės ženklo dėti negalime, o jeigu dedame, tai yra pats primityviausias, pradinis tenkmės analitikos interpretavimas. Tenkmė DS999 yra tai, kas sumatoriuje sukuria laiką. Vadinasi laikas yra D1, o tenkmė - X999. Tą patį galima pasakyti apie klavo sąvoką, kuri yra ne vien fizinė vietovė, bet metafizinė vieta, kuri apima holoplastinę tikrovės sandarą. Todėl įvykių klave analizė ir įvykių vietovėje analizė - nesutampa, nes vietovėje analizuojame regimą paviršių, o klave - visą transcendencijos gelmę, kurioje kiekvieną akimirką - tiek daug įvykių, kad mes nežinome kokiame sudėtingame ir pavojingame pasaulyje gyvename. Dėl to, madrigalo t ir x parametrai turi būti suprantami ne įprastiniu, vidiniu supratimu, bet kaip vidaus ir išorės visuma, kaip metafizinis laikas ir metafizinė vietovė, kurių analitika yra substratologijos uždavinys. Kalbėdami apie erdvės ir laiko, erdvėlaikio technologijas, mes omenyje turime ne laiko ir erdvės sumatus, bet tenkmę ir klavą.
Manoma, kad sujungus tenkmę ir klavą, pirmapradžiai objektai juda strujomis, kurių apytikris supratimas būtų „laiko linija" arba „laiko trajektorija". Tačiau, kaip jau paaiškinau, laikas turi būti suprantamas ne vidiniu, bet išoriniu supratimu, kurio analitika filognozijoje dar neišvystyta. Tai holoplastinė sąvoka, kurioje pirmapradis žmogus sąveikauja su pirmaprade tikrove ir joje renkasi savo gyvenimo kelią. Bendrąja prasme, tas kelias yra žinomas, jis išsidėsto tarp dviejų metafizinių taškų, sujungiančių žemutinę ir aukštutinę karalystę, fizinę ir metafizinę žmogaus istoriją. Kadangi šiose sąvokose gyvenimas suvokiamas kaip gilus, tikra žmogaus istorija skiriasi nuo fenomenologinės biografijos, kuri yra netikras ir iškraipytas istorijos variantas. Riba tarp pradinio įvykio ir finalinio įvykio vadinama gimimu ir mirtimi, kurios yra ir fenomenologiniai įvykiai ir metafizinės lomos, kurios yra įvykio holoplastiniai atitikmenys. Kas yra „gimimo" loma, kur gimimas iš tikro yra prasidėjimas, nuo pradinio apvaisinimo taško? Tai - strujos žemutinėje karalystėje pradžia, įvedanti žmogų į laikinąjį gyvenimą. Visumoje žmogaus substancija apibrėžiama kaip metafizinės ir fizinės dalies sukabinimas, kur kiekviena dalis į priešingą turi „pabėgimo" ar „išsivadavimo" tendenciją, kurioje siekiama suabsoliutinti arba aukštutinę, arba žemutinę karalystę. Ši problema kyla dėl to, kad žmogus būna nežinojimo būsenose, kuriose dabartinė padėtis atrodo nenorima, būsima - laukiamas „išsivadavimas iš kančių".
Taip gauname DS999 elemento atributus tenkmė - T, klavas - K , struja - S ir loma - L, kurie viduje atitinka laiką, vietą, trajektoriją ir įvykį. Jeigu tikrovę imame iš vidaus, išorinius dėmenis apibrėžiame per vidinius ir turime bendrosios gaublės, U, parametro patikslinimo galimybę, įvedant laiko ir laisvės dėmenis, kurie rodo bendrosios gaublės dabar ir visada, čia ir visur rėmus, kuriuose juda visi sumavimo procesai, M. Heideggerio apibrėžiami kaip egzistencialai - laikiniai, erdviniai ir būsenų. Taip sukuriami bendrosios gaublės atributai U(laikas)(vieta)(sumatų daugtūris), kurie gali būti naudojami aprašyti bendrąją struktūrą arba konkrečią realizaciją, konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku. Kita vertus, jeigu norime pažymėti holoplastinį žmogų, šalia bendrosios gaublės ir jos vidinių atributų pridedame pirmapradžio žmogaus parametrą P, taip gaudami struktūrą [P, U], kuri, jeigu išreikšta analitiškai, apima visą žmogų, esantį pirmapradėje tikrovėje. Tačiau norint turėti tokią sistemą, reikia gauti giliosios analitikos sugebėjimą, kuris pasiekiamas tik išskirtiniu atveju. „Filognozijos pradmenyse" rodomas tik elementarus variantas, kuris reikalingas filosofinės įžvalgos išvystymui, naudojant ne kūrybinį, bet analitinį metodą. Tačiau reikia suprasti, kad toks stilius skirtas mokymuisi ir nėra tikras teorijos formatas. Tačiau sudėtingasis variantas be analitinių pradmenų būtų nesuprantamas, todėl taip spręsti klausimą - geriausia.
Struktūroje [P, U] P daugiau orientuota į DS perspektyvą, kuri yra didžiosios sievos visuma, žymima kaip klodų telkinių išsišakojimai Feynmano stiliaus diagramose; U daugiau orientuota į MS, kuri yra mažoji sieva, aprašoma daugtūrių psichovektoriais, iš vidaus valdančiais žmogaus trajektoriją tikrovėje. Vidinė perspektyva atverta tiesioginiam suvokimui, todėl ją aprašinėti - lengva, tačiau tikras proveržis prasideda, kai pradedama suvokti žmogaus P dalis, įjungtą į didžiosios sievos kloduose judančias strujas. Drakono akis ir technika (DA-T) šuolį padaro tik tada, kai pradeda orientuotis šiose realybėse, kurios yra ne vidiniai įspūdžiai, bet tikras žmogaus pasaulis.
F. Nietzsche's "ateities filosofai"
Kaip jau buvo paaiškinta, praeities ir ateities istorijoje vyko ir vyksta kova tarp saiko ir begalybės žmogaus, arba vadinamosios juodojo ir baltojo drakono civilizacijos. Civilizacijų medyje turime tris ašis, kurios žymi saiko žmogaus principą - centre ir du begalybės žmogaus variantus iš šonų: silpnąjį ir stiprųjį. Saiko žmogaus istorijos linijos iliustravimui naudojame A. Šliogerio filosofiją, kuri yra Trečiosios Lietuvos respublikos centrinė doktrina. F. Nietzsches begalybės variantas, kurio formulė buvo pateikta ankstesniame skyrelyje, yra kultūrinės begalybės variantas, kuris būdingas silpnajai civilizacijos formai, kurios esmė - politinė, socialinė ir kultūrinė. F. Nietzsche kovojo prieš gelminę civilizacijos formą, kurią jo metu įkūnijo krikščioniška kultūra, kuriai jis priešpastatė paviršinę begalybę, kuri reiškiasi kaip ekstensyvusis globalizmas. Krikščionybė taip pat yra globalistinė, tačiau jos doktrinos esmė yra transcendentinės realybės išaukštinimas, tuo tarpu F. Nietzsche siekė išaukštinti žmogų ir jo kultūrinį, socialinį, politinį aktyvumą, kuriame įbegalybinimas buvo horizontalus, kaip horizontali, paviršinė valia viešpatauti. Trečia šaka yra baltojo drakono civilizacija, kurios tikslas gelmės maksimalus iškėlimas, tačiau ne tikėjimo, bet žinojimo forma. Įgylinimo tikslas, ekstensyvaus veiklos masto išplėtimas, kurio pagrindinė kryptis - kosminis šuolis.
Kaip pavyzdį naudojant Vakarų civilizaciją, jos ištakos yra krikščionių bažnyčia, suformuota Romos imperijos laikais kaip imperijos ekspansijos įrankis. F. Nietzsches įsitikinimu - šis religijos ir imperijos junginys yra silpnumo ir galios sintezė, kurioje sugadinama imperinė ambicija, įvedant į jos politinę ideologiją trukdantį faktorių. Jo manymu, imperatoriaus sprendimas krikščionybę paversti imperine buvo istorinė klaida, kuri sužlugdė civilizaciją. Romėnų paveldo perėmėjai, didžiosios Europos tautos, tūkstantį metų kentė neigiamą krikščionybės įtaką, kurios globalizmas buvo silpnas, rodantis gyvybėje netinkamą supratimą, nesugebantis tapti vienijančia planetos jėga. Dėl šios priežasties jis karą prieš krikščionišką civilizaciją paskelbė savo gyvenimo kova, norėdamas paruošti dirvą naujos filosofijos ir naujų filosofų atėjimui. Tačiau jo projektas nebuvo sėkmingas ir vietoj jo norėtos „ateities filosofijos" atėjo ne tai, ko jis tikėjosi. Taigi kokie buvo krikščioniško globalizmo pakaitalai, kurie turėjo pakeisti religinį Vakarų Europos globalizmą?
Nenyčiškos ateities filosofija turėjo du pagrindinius sėkmingus variantus, kurie yra komunizmas ir transhumanizmas. Kitas, trečias variantas yra nacizmas, kuris 20 a. sukurstė antrą pasaulinį karą, bet patyrė prieš komunizmą nesėkmę, išnykdamas iš globalinių kovų žemėlapio, taip palikdamas du istorijos scenarijus: Amerikietišką transhumanizmą ir Rusišką, Kinietišką komunizmą. Bėgant laikui, subyrėjus Sovietų sąjungai, Vakaruose liko viešpatauti mokslinis transhumanizmas, kuris dėka kapitalizmo ekonomikos pavirto į globalinių megakorporacijų transhumanizmą ir krikščionybės likučiai, kurie katalikinėje versijoje, valdomi iš Vatikano iki šių dienų, yra įtakinga globalizmo atmaina. Kitaip sakant, F. Nietzsches svajonė, kad ateities filosofija ir filosofai pasuks jo norimu keliu - neišsipildė, ir ateitis iš dalies nusisuko nuo jo nubrėžto istorijos kelio. Liko krikščionybė, prieš kurią jis taip atkakliai kovojo dėl jos teologinės metafizikos, transcendentizmo, pasinėrimo į gelmę, o ne į paviršinę ekspansiją. Transhumanizmas nenyčiškas yra dėl to, kad tai mokslo ir racionalumo triumfas, prieš kurį jis taip kovojo, su savo iracionalios gyvenimo valios viešpatauti mokymu. Tai reiškia, kad jis krikščionybę laikė platonizmu liaudžiai, platoniška filosofijos atmaina, o transhumanizmas yra aristoteliška atšaka, kurios jis taip pat nepripažino dėl logikos, proto pertekliaus, aukso vidurio etikos, nuosaikios demokratinės politikos. Abi atmainos F. Nietszchei buvo sokratizmas, kuris buvo revoliucija prieš aristokratiškas vertybes, kuriose sąmonė suprantama ne racionalumo, o valios ir galios prasme, kuriai nieko nereikia įrodinėti, tik veikti su savo prigimtiniu pranašumu.
Šia prasme baltojo drakono teorija artima transhumanizmui, todėl daug kur yra anti-nyčiška, nors bendra tarp jų tai, kad visi šie variantai yra begalybės žmogaus sąmonės formos, kuriose begalybė suprantama horizontaliu, vertikaliu būdu arba abiem vienu metu. Ta pačia prasme baltojo drakono doktrina yra ir anti-šliogeriška, nes A. Šliogeris buvo saiko žmogaus propaguotojas, kuris siekė apriboti tiek horizontalią, tiek vertikalią begalybės atmainą, ragindamas atsisakyti megalomaniško subjekto kliedesinių ideologijų, kurios reikalauja peržengi fizinį horizontą tiek į išorę, tiek į gelmę. Baltojo drakono filognozijos esmė - drakono akies sukūrimas, kuri bus aprašytas tolesniuose skyreliuose, kurios dėka civilizacija pastatoma ant antrojo fundamento, šitaip sukuriant prielaidas žmonių rūšies plėtrai kosminėje erdvėje. Tam reikia dviejų procesų: globalinės, vienos vyriausybės sukūrimo planetoje, horizontalios ideologinės politinės ekspansijos būdu; ir technologinės metafizikos proveržio moksle, kuri gylinę ekspansiją konvertuoja į išorinę ekspansiją kosmose. Manau, kad tai neišvengiama ateities istorija, kurios nenumatė net F. Nietzsche, kurio ateities filosofai neatėjo, vietoj to, atėjo tie, kas turėjo, jo manymu, išeiti visiems laikams. Iš kitos pusės, daug elementų bendri visoms begalybės filosofijos atmainoms, todėl kai kuriose vietose turime mišrius variantus, kuriuose galima manyti, kad F. Nietzsches idėjos triumfuoja.
A. Šliogerio saiko žmogų atstovauja visi antibegalybininkai, visų begalybinių globalistų atmainų priešai. Labiausiai išryškėjusi forma yra nacionalizmas, kuris siekia išsaugoti tautų Europa ir planetą, kurioje būtų ne monocentrinė, bet policentrinė sistema. Žinoma, jie negali begalybės išsižadėti pilnu išsižadėjimu, ir begalybė jiems reikalinga etikoje, dėl to, nacionalistai vienijasi su krikščionių pasauliu ir technologijos, dėl ko nacionalistai neatsisako mokslo pasiekimų, tačiau atsisako radikalaus transhumanizmo, kurio tikslas - pilnai perdaryti žmonių rūšį, sunaikinant jo prigimtį, įsukant į žmogaus nusižudymo kelią. Tokie nacionalistai veikia daugelyje Europos tautų, tačiau jie vadinami populistais, marginalais ir yra nustumti nuo valdžios globalistų - komunistinių arba transhumanistinių. Kadangi transhumanizmo nustūminėjami ir krikščionys, jie vienijasi su antiglobalistais, stodami istorijoje į lemiamą mūšį dėl valdžių pusiausvyros išsaugojimo. Juodojo drakono stovykla labiau orientuota į praeitį, į istoriją, o baltojo drakono - į ateitį, į jo futuristinę analizę, kuriant įvairius technologinio konclagerio distopinius variantus. Dabartinė pandemijos situacija išnaudojama tam pačiam tikslui. Ji yra priedanga naujų technologijų į visuomenę įvedimui, eksperimentinių metodų išbandymui, kurie visi yra transhumanistinių projektų sudėtinė dalis.
Kaip tarp šių priešiškų grupių išsidėlios proporcijos - numatyti nesunku. Viename poliuje parašę bagalybės žmones, su išvystyta drakono akimi, o kitoje - saiko žmones, su nevystoma drakono akimi, populiacijos ir turto santykį gauname tokį: INF (30 proc.) (95 proc.) - (5 proc.) (70 proc.) LIM. Tai reiškia, kad technologinių transhumanistų trisdešimt procentų valdys 95 proc. turto, ir septyniasdešimt procentų saiko žmonių, kurie yra antiglobalistiniai nacionalistai, valdys 5 proc. turto. Taip yra todėl, kad visi turtai, dėl technologijų intelektinės nuosavybės teisių, bus transhumanistų giminėse, visi kiti, neturintis intelekto sugebėjimu, dirbs aptarnavimo sferoje ir bus technologijų vartotojai, kurie gyvens technologinėse metavisatose ir visiškame skurde. Kitaip sakant, transhumanistai vis labiau tampa elitu ir turtuoliais, o saiko žmonės smunka į apačią, turėdami sunkiai kovoti už būvi ir, prarasdami savo ideologinį atsparumą, pilna apimtimi tampa transhumanistu vergais, avių banda. Kol kas dar vyks ideologinis priešinimasis, bus bandoma atkurti tautinę valstybę, sujungiant ją su krikščioniška doktrina, kad įgytų gelminę ir moralinę perspektyvą. Tačiau kiek jie bus pajėgūs atsilaikyti - neaišku. Mano knygose propaguojama mintis ta, kad pažanga daugiau distopinis negu utopinis scenarijus, kuris labai rizikingas ir pavojingas. Todėl saiko žmonių neviltį sušvelnintų sau patiems susikurtas technologinis kataklizmas, kuriame transhumanistai įgytų proto ir suprastų, kad jų kelias ilgalaikėje perspektyvoje veda žmoniją į pražūtį ir norintys stabdyti mokslą nėra išprotėję idiotai, greičiau atvirkščiai. Todėl, nors baltojo drakono doktrina artima transhumanizmui - joje raginamas ne beatodairiškas vystymasis, bet veikiau stabdymas pagal principą - devynis kartus matuoti ir tik paskui pjauti.
Kodėl filognozai - liberalai?
Ankstesniuose tomuose buvo paaiškinta, kad žmones organizuoti galima protiniu ir natūraliu principu, kurie geometriškai susikonfigūruoja kaip gyvenimo vektorius, kuris įbrėžtas į gnostinį apskritimą turint tikslą į gyvybinį procesą įvesti protinę tvarką, organizuoti žmones. Ilgą laiką santvarkos principas buvo prigimtinis, genetinis, tačiau vystantis civilizacijai buvo sukurta santvarkos idėja, kuri formuojama ne vien natūraliu, bet ir protiniu būdu. Norint suprasti, kur yra filognozijos vieta natūralioje ir dirbtinėje sistemoje, reikia išdėstyti abi idėjas, paaiškinant kokios tarp jų galimos sąveikos ir koks variantas - geriausias filognozijai. Tai jau iš dalies buvo padaryta, tačiau daugiau kalbant apie dirbtinę santvarką, įtvirtintą konstitucijoje, o apie genealoginį principą kalbėta buvo mažiau. Šiame skyrelyje spraga turi būti užpildyta.
Natūralios, genealoginės sistemos propaguotojas, kovojęs prieš šiuolaikinę valstybę, buvo F. Nietzsche, kuris iš gyvenimo norėjo išimti sokratinį racionalumą, ją pakeičiant aristokratine valia viešpatauti. Ši valia turi konstruoti ne protu, bet priimi gyvybinį procesą tokį, koks jis yra, be šiuolaikinių valstybės formų, kaip demokratinė parlamentinė respublika, sugrįžtant prie natūralių gyvenimo organizavimo būdų. Pradedant nuo atskiro individo, hierarchija yra tokia: individas, šeima, giminė, klanas, gentis, tauta, karalystė. Natūralioje tvarkoje, perspektyva yra nuo aukščiausio hierarchijos rango prie žemiausio, kuriuo yra atskiras individas, turintis konkrečią vietą visumoje. Šioje sistemoje, pagrindinė turto forma yra žemė ir žmonės, dėl to ji būdinga feodalizmui, kurio pagrindinis atributas yra baudžiavinė priklausomybė, arba vergovė. Šioje sistemoje socialinė priklausomybė luomui - svarbesnė negu protas, ir joje žmogaus likimas priklausė tik nuo to, kurioje vietoje gimė, o ne nuo nuopelnų ir asmeninių pastangų.
Vystantis civilizacijai ir didėjant proto svarbai, atsirado poreikis ardyti šią natūralią tvarką ir vietoje jos kurti dirbtinę santvarką, kuri pagrįsta protu. Taip laikui bėgant karalystę pakeitė respublika, ir natūrali valstybė buvo transformuota į racionaliai sukonstruotą santvarką, pagrįstą ne paprotine teise, bet dirbtinai žmonių kuriamais įstatymais. Santvarka turi tokius segmentus: darbininkai, verslo segmentas, vyriausybės segmentas, parlamento segmentas, teisinė sistema, savivalda, prezidentūra ir bažnyčia. Darbininkai ir verslas atlieka gamybos funkciją ir yra pagrindinė kapitalo kūrimo priemonė; vyriausybė - procesų priežiūros sistema, suskirstyta į ministerijų valdomas sritis; parlamentas - įstatymų leidybos sistema, dėl kurios varžosi politinės partijos su savo ideologijomis; teisinė sistema užsiima teisėtvarka, prižiūri, kad visa valstybė veiktų pagal parlamento priimtus įstatymus; prezidentas yra valstybės vadovas, kuris organizuoja teisėsaugą ir užsiima valstybės užsienio politika. Istoriškai šis principas susijęs pirmiausiai su universitetų kultūros atsiradimu, kuris įtvirtino protinį santykį su realybe, po to - industrinės revoliucijos pasekoje kapitalistai, siedami laisvės nuo monarchinės sistemos, remdamiesi liberalizmo lozungais, sukūrė monarchiją nuvertusias respublikas. Dar vienas procesas, dabar jau nukreiptas prieš kapitalą, buvo komunizmas, kurio tikslas buvo išardyti kapitalistinę sistemą ir pakeisti ją komunistine respublika, kurioje verslas ir ekonomika ne laisva, bet susilieję su valstybe.
Šiuolaikinės tautos turi dvi pagrindines formas: tradicinę monarchiją ir šiuolaikinę, demokratinę, parlamentinę respubliką. Susijungus gnostinei ir genetinei gyvybinio proceso struktūrai, gauname sintezę, kurioje institucijos susijungia su giminių ir klanų struktūromis, kurios valdomos ne šiuolaikiniu, bet senoviniu principu. Tai atsitinka todėl, kad giminėms susijungus į klanus, šie klanai pradeda kovoti dėl resursų, todėl siekia įsitvirtinti versle, vyriausybės struktūrose, parlamente per savo agentus politinėse partijos, taip sukuriant viršvalstybinę sistemą, kurioje tradicinė forma stovi aukščiau už organizacinę, ir valstybė tampa valdoma ne prezidento, bet klanų lyderio, kuris turi nerenkamo monarcho statusą. Taip demokratinė sistema pavirsta nedemokratine, nes sprendimai priimami ne laisvu susitarimu, bet klano monarcho dekretais. O tai akivaizdžiai prieštarauja pagrindinei protu grįstai santvarkos idėjai, kad institucijose dirba specialistai, kurie pareigas užima konkurso būdu tik pagal kompetencijas, ne pagal statusą klanų sistemoje. Tam, kad tai būtų įmanoma tauta turi būti individų arba šeimų tauta, o ne klanų, kur žmogus konkuruotų prieš žmogų tik savo protu ir sugebėjimais, o ne priklausymu galingiems klanams - teritoriniams ir instituciniams.
Tradicinėje sistemoje filosofu būti labai sunku - tam galimybes senojoje sistemoje turėjo tik bajorinės kilmės mąstytojai. Jie stodavo į universitetus, įgydavo specialybes ir arba grįždavo į savo giminės dvarą, arba gaudavo tarnybą valstybės sistemoje. Santvarkai liberalėjant ir demokratiškėjant, atsirado galimybės universitete studijuoti ir žemos kilmės talentams, kurie įgiję specialybę tapdavo profesine vidurine klase arba revoliucionieriais. Parlamentams tapus renkamiems visuotiniuose rinkimuose, buvo galima stoti į politinį judėjimą ir siekti reformų santvarkoje parlamentiniu būdu. Šiuolaikinėje sistemoje, kurioje turimas visuotinis švietimas, žmogus vertinamas pagal tai, ką jis sugeba ir, iš principo, vaikas iš bet kokio socialinio sluoksnio gali, jeigu sugeba, užimti bet kokią vietą valstybėje. Tai apsunkinama tik todėl, kad daug kur įsitvirtinusi idėją žlugdanti gimininė-klaninė sistema, kuri neprileidžia „išsišokėlių" į savo „sistemą", todėl pragyvenimo reikia ieškoti toje vietoje, kurioje savo giminės įtakos svertai. Žemos kilmės talentų išstumti pilnu išstūmimu nepavyksta todėl, kad įstatymai pakankamai liberalūs užsiimti savarankiška veikla ir kūryba, ypač naudojantis internetu ir kitomis šiuolaikinėmis technologijomis, kurios yra pagrindinis ginklas prieš klanus valstybėje.
Kitaip sakant, tie, kas gina tradicines socialines formas šiuolaikiniame pasaulyje ir yra konservatoriai, gina klanus, gentis, kuri yra išnykusi ar beišnykstanti tradicinė forma, valstybėje nesanti jokia gėrybe. Ir atvirkščiai - individualizmas, kuris vertina žmogų ne pagal jo aplinką, bet pagal asmenines savybes, yra pageidautina forma, kuri valstybės tarnyboje, politikoje ir versle kelia intelekto kokybę ir moralinį lygį. Liberali politika valstybėje turėtų būti orientuota į individą, į jo asmeninius pasiekimus, jo kūrybinę laisvę, kuriose jis galėtų realizuoti savo idėjas ir planus, atspindinčius šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Tokiu principu kuriama „Filognozų asociacija", kurioje dalyvauti galima visiems nepriklausomai nuo jų statuso, tai yra, tiek valstybinę organizaciją, tiek tradicines socialines formas redukuojant iki atskiro individo, išimant iš visų kontekstų. Vienintelis reikalavimas - protinės kompetencijos ir noras būti tikrovės tyrinėtoju, tyrimus vykdančiu nuo nieko nepriklausomu ir nekontroliuojamu būdu. „Filognozų asociacijoje" nėra tikslo pavirsti klano arba kokios nors institucijos projektu, greičiau tai laisvų protų sambūris, kuris netarnauja nei valstybei, nei mafijai.
Kitais žodžiais tariant, sujungus protines ir genetines gyvybinio proceso organizavimo formas, manau, kad geriausia schema iš to, kas pateikta prieš tai - tokia: respublika-tauta-individas-šeima. Tai reiškia, kad respublika - individų, o tauta - šeimų, išimant gimininių ir klaninių junginių grandį, kurie trukdo teisingai organizuoti gyvybinį procesą, nes santvarka pagrįsta protu ir sugebėjimais, o ne kraujo ryšiais ir pan. Tokioje sistemoje kiekvienas individas, nepriklausomai nuo statuso valstybinėje santvarkoje, turi lygias galimybes dalyvauti procesuose ir vykdyti savo projektus. Tradiciškai liberalizmas susijęs su verslu, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje jis - visuotinis, ypač orientuotas į pažeidžiamiausios, darbininkų klasės įgalinimą, kad nebūtų nei ekonominės, nei politinės, nei religinės priespaudos ir būtų sąlygos kurti prasmingą ir pasiturintį gyvenimą. Tam reikia mažinti socialinį balastą ir išlaisvinti iniciatyvą, naikinant atgyvenusias formas ir padarant žmogų gyvenimo centru, ne junginį ar socialinį abstraktą. Žmogus yra svarbiau negu tai, kas yra tarp žmonių, nes „tarp" kokybė, priklauso nuo žmogaus kokybės.
Prasidėjo naujausios knygos ruošimas leidybai, ir knyga pasirodys 2022 m. pavasarį. Bus popierinis ir elektroninis variantas, elektroninę versiją bus galima gauti nemokamai mano puslapyje arba M. Mažvydo bibliotekoje. Spausdinta versija bus platinama Lulu.com knygyne, kur ją rasti galima įvedus mano pavardę.
D. Mockus. Filognozijos pradmenys: drakono akis. 7 tomas. 2022 spausdinta ISBN 978-609-475-873-7
D. Mockus. Filognozijos pradmenys: drakono akis. 7 tomas. 2022 elektroninė ISBN 978-609-475-874-4
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/11/12.jpg)
Holoplastinės filognozijos formulės
Globalines metafizines struktūras filognozijoje įprasta aprašinėti formulėmis, kuriose parodomas pagrindinis tikrovės mąstymo principas. Šis metodas artimas tam, kuris naudojamas moksle ir reikalingas žinių supaprastintam ir glaustam perteikimui be nereikalingo tuščiažodžiavimo bei minčių balasto. Toks principas nėra privalomas ir jis nėra vienintelė filognozijos forma, tačiau pateikiant pradmenis - labai patogus būdas parodyti filognozijos problemos esmę. Formules skaityti reikia mokėti, priešingu atveju, idėjos suprasti neįmanoma, o supratimas pasiekiamas išsiaiškinus jų sudėtį ir ženklų reikšmes. Formulės ir ženklai bus apibrėžti tolesniame dėstyme, kuriame bus pateiktos pagrindinės civilizacijų struktūros, holoplastinės tikrovės struktūros ir holoplastinio žmogaus struktūros. Tai, kas čia pateikiama yra pirmos versijos gnostinis implantas iš tūkstančio versijų, tačiau išplečiant mintį iki holoplastinio lygio.
A. Holoplastinės civilizacijos psichovektoriaus struktūros.
a) u (MS1 - DA - T - DS999) - mokslo psichovektorius
b) u (MS1 - DA - K - DS999) - kultūros psichovektorius
c) u (MS1 - DS999) - pirmapradžių būsenų psichovektorius
Apibrėžkime parametrus. Mažoji u raidė žymi mažąją antitezę, kuri yra žmogaus sumatoriaus struktūra, turinti subjektyviąją ir objektyviąją dalį. Mažoji antitezė yra tarp mažosios sievos, žymimos MS ir didžiosios sievos, žymimos DS. Tarp šių įsiterpia pažinimo rezultatas, kuris yra drakono akis, vadinama teorine sinteze MS1-DA-DS999, ir technika, vadinama technine sinteze DA-T-DS999. Kalbant apie kultūrinį psichovektorių, techninė sintezė pakeičiama kūrybine sinteze, kuri žymima DA-K-DS999. Pirmapradė būsena reiškia, kad nėra išvystytos drakono akies, protas tik minimalus, reaguojama pirmykščiu signaliniu principu, galinčiu būti aukšto lygio, turinčiu civilizacijų užuomazgas ir žemo, gyvulinio lygio.
B. Holoplastinės tikrovės struktūra.
U (F1 - JL - KT - T - DA - F2) - baltasis drakonas
Didžioji U žymi didžiąją antitezę, kuri yra tikrovėje tarp pirmo ir antro fundamento, kurie susieti priešpriešine akistata: pirmas fundamentas - suvokiamas kaip šios tikrovės kūrėjas, ir antras fundamentas - suvokiamas kaip iššūkis pirmam fundamentui, norint sukurti savo tikrovės versiją, pagal mažosios sievos kūrybinius projektus gaminant dirbtinę tikrovę. Ši antitezė yra kosminė, tai yra, ji apima daug individualių sumatorių, daug mažų u. Struktūra KT-DA-F2 yra teorinė gnostinė sintezė, kuri atskleidžia nematomą, hipostratoje slypintį klodą, taip atveriant galimybę jį sutechninti, įvykdant techninę gnostinę sintezę, kaip parodyta KT-T-F2 kompozicijoje. DA gali turėti įvairius civilizacijų stilius, pradedant nuo magijos ir baigiant moksline. Nuo to priklauso, koks klodo įsisavinimo sugebėjimas: ar jis valdomas tik įsivaizduojant, ar iš tikro, techninėmis priemonėmis. Klodų telkinių hipostratinis pasaulis, KT, yra pagrindinė hipostratos teorija, kurioje juodoji liepsna, JL, vaidina lemiamą vaidmenį. Tai pagrindinė „jėga" kuri suriša visus klodus į vieną sistemą, ir yra gyvybe vadinamų sintezių pagrindas. Tai dieviška dalis žmoguje, kuri yra „nemirtinga" ir grįžta atgal į savo pirmapradę būseną iširus pirmapradžio kūno struktūrai. Pasiekus tikrovėje gylį JL-T-F2, žmogus pakiltų į nematomos tikrovės tikro šeimininko statusą, taptų pirmąja rase galaktikoje.
C. Holoplastinis žmogus.
u (U) = JL [P(KT) + S(KT)]
Ši struktūra reiškia, kad mažoji antitezė yra didžiosios antitezės funkcija u (U), kitaip sakant, didžioji antitezė yra mažosios antitezės kūrėja. Kūrimo pagrindinis katalizatorius yra juodoji liepsna, JL, kuri yra iš šaltinio kylanti energija, galinti surišti klodų nederančias substancijas į vieną visumą. Surišami du pagrindiniai elementai: pirmapradis kūnas, P, sudarytas iš grubiosios klodų substancijos ir sumatorius, S, kuris sudarytas iš subtiliosios klodų substancijos. Tai dualistinė žmogaus samprata, kuri reiškia, kad žmogui mirus, jo dalys, rišamos juodosios liepsnos, išsiskaido ir pereina į savo klodo pamatinę būklę. Akivaizdžiai matome tik kas nutinka su P(KT) fasadine dalimi, kuri yra negyvo žmogaus materialus kūnas, netekęs S(KT) ir JL. Kokia mažosios antitezės gyvenimo prasmė rodo civilizacinių psichovektorių aprašymai ir pagrindinė tikrovės problema: turime siekti juodojo ar baltojo drakono civilizacijos. Taip pat, ar mūsų mažoji sieva turi gyventi genealoginio giminės projekto ar gnostinio projekto prasmėje. Visi žino, kad gyvenimas, bet kokiu atveju, yra laikinas, ir kuria strategiją tokią, kokioje gali geriausiai realizuoti savo prigimtį.
Formulių yra daug daugiau ir visos jos išsiskleidžia į pilną formą, kurioje paaiškintas kiekvienas elementas iki smulkiausio apibrėžimo. Jos yra tai, kas filognoziją atskiria nuo filosofijos ir priartina prie mokslo, tačiau akivaizdu, kad tikru mokslu nėra dėl metodo „metafiziškumo". Jokiame moksle, net jeigu jis ieško „visko teorijos" nėra tokio masto aprėpties, kadangi kalbama apie realybes, kurios mokslui niekaip neprieinamos, todėl - tik spekuliatyvios. Tačiau filognozijos formulių paskirtis - ne vien atverti tikrovės geometrinių simetronų dėsningumus, bet ir pateikti kažką panašaus į civilizacijos bazinę struktūrą, kuri aprašo ne vien tai, kas turima, bet ir tai, kas norima turėti, naudojantis tikrovės holoplastinio žemėlapio logika. Gali kilti abejonių dėl tokių sąvokų kaip juodoji liepsna, drakono akis, galima tvirtinti, kad tokios realybės neegzistuoja, tačiau suvokus, kad čia kalbama ne apie rezultatus, bet apie orientyrus, pagal kuriuos protai turi judėti į priekį, toks argumentavimas atrodo nepakankamai įtaigus.
Tikrovė yra didžioji antitezė, U, kur viena raidės šaka yra dievo šaka, kita - žmogaus. Atšakas sujungus vieną su kita per viršų, gauname dirbtinį ryšį tarp šaltinio ir sąmonės, kuris gali turėti įvairias formas, pradedant nuo psichologinės, baigiant gnostine. Apatinė U raidės dalis yra natūralus ryšys, kuris žymi kūrybinį aktą per juodąją liepsną. Šis mnemoninis metodas labai patogus įsiminti pagrindinę filognozijos struktūrą, kuri vadinama fundamentalia jos formule, kurioje atskleidžiamas visas planetinės civilizacijos galimybių žemėlapis. Ką jis mums rodo? Koks gyvenimo kelias geriausias? Turime dalyvauti baltojo drakono civilizacijos kūrimo procese ar turime nuo jo nusisukti? Pasirinkimas - kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, nes šios civilizacijos galutinis rezultatas bus pasiektas tik tolimoje ateityje, tad asmeninio išsiaukštinimo - ne tokios jau didelės galimybės. Kitaip sakant, mokslininkai įsisavina fondus arba dirba labdara ateities kartoms, kurios turės aukštesnes technologines galimybes, veiklos mastą ir atsakomybę. Todėl gigantomanija ir susidievinimo troškimas yra iliuzijos, kurios specialiai įdiegiamos tam, kad „darbinis arklys temptų vežimą". Norint užimti aukštas pareigas organizacijoje - tai reikalinga, tačiau jeigu gyvenimo norai minimalūs, dalyvavimas projekte, kurio likimas neaiškus - nieko neduoda.
Labiausiai dominantis klausimas - koks žmogaus likimas judant tarp žemutinės ir aukštutinės karalystės, koks gyvenimas po mirties. Ateis toks laikas, kai šį klausimą bus galima atsakyti parodant elementarią holoplastinės tikrovės formulę, kurioje matysis koks joje visų esminių žmogaus dalių kelias. Šiuo metu klausimas turi du akcentus: sumatoriaus klodo [S(KT)] atskleidimas ir to klodo savybių nustatymas bei juodosios liepsnos [JL] struktūros supratimas, kuri riša žmogų su centriniu klodu, kuris vadinamas šaltiniu arba pirmu fundamentu. Pagrindinė pirmapradžio kūno idėja yra, kad ryšys tarp fizinės ir gnostinės branos kuriamas juodąja liepsna vadinamos energijos, kuri tiek suriša gnostinį lauką su materialiu lauku, tiek padeda jiems apsikeitinėti informacija. Juodoji liepsna yra formuojanti substancija, kuri persmelkia kevalą ir į sąmonę įdeda sugebėjimą suvokti informaciją gyvos, ontologinės substancijos būdu. Tai pirmos versijos holoplastinis gnostinis implantas, kuris yra pirmas žingsnis į tikrovės paslapties atskleidimą. Mano pateikiamas metodas - originalus filognozijos metodas, kuris neturėtas nei filosofijoje, nei moksle. Dėl šios priežasties siekiama filognoziją pateikti kaip atskirą discipliną, kuri skirta holoplastinių tikrovės struktūrų tyrinėjimui, kuriame filosofija jungiama su mokslu ir peržengiama į aukštesnės pakopos civilizaciją, kuri būtų IV kategorijos, tai yra, poscientistinė.
F. Nietzsches moralės teorija
Į gyvybės procesą kiekvienoje teritorijoje galima žiūrėti iš dviejų perspektyvų, kurios yra genealoginė ir protinė. Genealoginėje perspektyvoje žmonės tarpusavyje organizuojasi genetiniu pagrindu, arba vadinamaisiais kraujo ryšiais, nuo žemiausio iki aukščiausio socialinio darinio. Tokių darinių yra šeši. Juos savo teorijoje žymėsiu raide A ir numeriu.
A1 - tauta
A2 - gentis
A3 - klanas
A4 - giminė
A5 - šeima
A6 - individas
Savo filosofijoje F. Nietzsche šią perspektyvą naudojo savo teorijos pagrindimui, kurioje aprašė, kas yra kylanti, o kas yra smunkanti gyvenimo linija, kurioje tautos instinktai arba stiprūs, arba silpni. Siekdama išlikimo, tauta kuria savo kultūrą, politinę santvarką, kurioje egzistenciją apsibrėžia iš pasirinkto metafizinio taško, išreikšdama savo valią viešpatauti. Visa mitologinė, religinė arba filosofinė simbolika yra jos išraiška, kuri rodo tautos sugebėjimus kovoti už būvį su tikrove ir konkurentais. Tačiau jos pagrindas yra moralė, kurioje psichologijoje įtvirtintos pagrindinės vertybės, rodančios ar natūra yra tvirta, ar ne. „Ryto žara" yra svarbi F. Nietzsches knyga šia tema, kurioje jis aprašo moralinės sievos psichologines struktūras, ypač polemizuodamas su krikščioniška moralės atmaina, kuri, jo manymu, buvo Europos tautų istorinio nuosmukio priežastis, dėl to ją turinti pakeisti nauja, aristokratinė moralės forma, kurią turi sukurti, ar atkurti, ateities protai, remdamiesi tokia tradicija, kaip autentiška graikų ir romėnų kultūra.
Kita ašis yra valstybė, kuri pagrįsta ne genealogija ar kraujo ryšiais, bet protu. Joje teritorija organizuota pagal santvarkoje apibrėžtas funkcijas, į kurias suskirstyti visi tautos žmonės, žymimas Z raide ir funkcijos zonos numeriu. Valstybė atsirado iš natūralių socialinių ir politinių organizavimosi formų, kai istorijoje į pirmą planą išėjo protinis žmogaus pradas ir tauta pradėjo kurti ne paprotinę, bet dirbtinai konstruojamą santvarką įstatymų leidybos institucijoje. Zonos yra tokios:
Z1 - prezidentas, teisėsauga
Z2 - parlamentas, partijos
Z3 - vyriausybė, ministerijos
Z4 - savivaldybės
Z5 - bažnyčia
Z6 - verslas
Z7 - darbininkai
Z8 - pensininkai
Z9 - vaikai
Z10 - nusikaltėliai
Valstybė perėjo du evoliucijos etapus, pirma kurių buvo aristokratinė monarchija, kuri buvo pakeista demokratine respublika. Kalbant apie proto-valstybes, paprastas kylančios gyvenimo linijos bendruomenes, iš pradžių jos turėjo klanų lygį, kurie po to pavirto į teritorines gentis, o iš šių, atsiradus dominuojančiai genčiai, susiformavo tautos. Teritorinei ekspansijai ir kovai su konkurentais reikėjo ieškoti efektyvių organizavimosi ir santvarkos formų, kurios buvo kuriamos remiantis protu, ne vien socialiniais ir ekonominiais argumentais. Taip susiformavo aristokratinės monarchijos struktūra, kuri buvo F. Nietzsches valstybės idealas. Tačiau bėgant laikui ši forma tautoms tapo nepakeliama, ir įvykdžius revoliucijas prieš monarchijas, tautose buvo sukurtas demokratinės respublikos organizavimo modelis. Pagrindinė priežastis - gamybos santykių evoliucija, tikrovės pažinimo pažanga, technologijų vystymasis. Atsiradus parlamentinėms, demokratinėms respublikoms, susikūrė šiuolaikinis valstybės modelis, kuris pakeitė senąjį, vergovinį ir feodalinį modelį. Dėl šių procesų, F. Nietszches manymu, prasidėjo Europos kultūros nuosmukis, sukūręs dekandentines ir dvasiškai silpnas gyvenimo formas, dėl to jis siekė tradicinių formų sugrąžinimo ir jo filosofija buvo savotiška reakcija prieš šiuolaikiškumą.
Sujungus šias dvi perspektyvas, gaunamas brėžinys, apimantis gnostinio apskritimo ir gyvenimo vektoriaus struktūrą:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/11/valstybe.jpg)
Brėžinys sudarytas iš dviejų ašių: G ašies, žyminčios gyvenimą ir V ašies, žyminčios valstybę, kurios susijungia į vieną sektorių aibę, kur visos valstybės funkcinės zonos, išvardintos aukščiau, turi genealoginius sluoksnius, nuo individo iki tautos. Matome du globalinius konfliktinius darinius, kurie valstybėje yra priešiškumas tarp liaudies ir valdžios, pagrįstas interesų nesuderinamumu, valdžios savivale, nelygybe, neteisingumu, skurdinimo politika ir t.t. Kitas konfliktas yra tarp tautos ir individo, kuris trokšta laisvės, teisių, galimybių laisvai veikti ir kurti. Naudojantis šiomis antitezėmis, organizuoti sukilimai, revoliucijos, perversmai ir įeina į standartinių pertvarkų organizavimo mechanikos modelių sąrašą. Tačiau pagrindinė antitezė yra pačios ašys, kuriose užkoduotas konfliktas tarp proto ir gyvybės poreikių. Tai išreiškiama tokiais klausimais: ar tauta kuria valstybę, ar valstybė kuria tautą? Akivaizdu, kad tauta tikrovėje atsirado anksčiau už valstybę, tačiau laikui bėgant, organizuotos sociopolitinės formos pilnai užvaldė tautinį substratą ir pavertė jį tik valstybės formuojamu resursu, kurioje valstybinė valdžia - virštautinė, o tauta buvo nužeminta iki apatinių socialinių valstybės sluoksnių ir sutapatinta su liaudimi. Taip valdžia išsitautino, tapo globalistų įrankiu, o ne tautos elitu ir avangardu. Kaip pavyzdį imant dabartinę Lietuvą, tradicinė tauta, vadinama lietuvių, nyksta, ir ją keičia nauja tauta, kurios forma pirmiausiai priklauso nuo naujos kalbinės sąmonės. Tautos bus tol, kol bus kalbos, tačiau vienos tautos nyksta, o kitos atsiranda, istorijoje transformuojantis lingvistiniam substratui visuomenėse. Kitaip sakant, kadangi lietuvių tauta maža ir silpna, ji asimiliuojasi su imperinėmis tautomis, kurios tampa globalinėmis.
Sugrįžtant prie moralės klausimo, jos raida buvo tokia: iš pradžių buvo paprotinė dorovė, kurios normos buvo pirmykščiai prietarai, kilę iš santykių su metafizine realybe, gamta, gyvūnais, svetimtaučiais, bendrataučiais ir pan. Po to, protui pakilus į aukštesnį kultūrinį lygį, buvo pradėta kurti protinius moralės modelius, kurie buvo susiejami su metafiziniais tikrovės modeliais. Galiausiai moralė pavirto į taisyklių ir maksimų rinkinį, vadinamą etine sistema, kuri tapo artima teisinei sistemai, kuriamai savavališku taisyklių išradinėjimu. Ir paskutinė santykių normalizavimo priemonė yra šiuolaikiniai įstatymai, naudojami reguliuoti santykius tarp žmonių organizacijose. Šios priemonės įženklinamos taip:
K1 - papročiai
K2 - moralė
K3 - etika
K4 - įstatymai
F. Nietzsche savo knygose moralę apibrėžė kaip galios santykių morfologinę struktūrą, apibrėžiančią santykius tarp įvairių jos perspektyvų. Jo tvirtinimu nėra jokios universalios moralės, o konkrečios jos formos priklauso nuo to, kokioje galios centro vietoje vyksta vertybių nustatinėjimas. Filosofo manymu, visą rangų sistemos gyvenimą reguliuoti viena, universalia „bendražmogiška" morale - milžiniška klaida, nes galios centrą paverčia neveiksniu ir neefektyviu, nesugebančiu kovoti dėl viešpatavimo. Todėl, jo manymu, Europoje reikia atstatyti aristokratines vertybes, kurios būtų valdžios perspektyvą adekvačiai išreiškiančios priemonės, reikalingos valdyti sudėtingą socialinį organizmą. Bendra formulė, imant kaip pavyzdį darbininką tautoje, yra tokia:
Z7 - A1 - 1MS (K1, K2, K3, K4) 2MS - A1 - Z7
Kaip paaiškinta aukščiau, Z7 yra darbininkų zona, kuri apibrėžta su tautos lygio psichovektoriumi A1, kuris reiškia, kad jie yra lietuviai. 1-2MS yra pirma ir antra mažoji sieva, kuri turi septinnarę struktūrą, detaliai aiškintą ankstesniuose skyreliuose. Šios sievos gali būti susijusios keturiais santykius reguliuojančiais ryšiais, kaip antai papročiai arba papročių nesilaikymas, moralumas arba amoralumas, etika arba antietika ir įstatymai arba įstatymų pažeidinėjimas. Senoviniai papročiai teritorijose beveik užmiršti ir juos išmano tik folkloro specialistai; labiausiai paplitusios moralės formos yra krikščionių ir utilitarinė moralė; etika daugiau taikoma organizacijose, kur veikia etikos ir procedūrų komisijos, nagrinėjančios organizacijų narių atitikimą elgesio normoms ir taisyklėms; ir įstatymai - pagrindinė gyvenimo tvarkymo forma respublikoje, kurią kontroliuoja politinės partijos parlamente, turinčios daugumą. Tai paprasčiausias pavyzdys, tačiau kaip matome iš sektorinio grafiko, tokių santykių tarp sektorių perspektyvų labai daug, ir kiekvieną jų turi tiek standartinius, kataloginius sąveikos principus, tiek individualius.
Norint pilnai suprasti F. Nietzsches moralės teoriją, kurią jis išdėstė knygose „Ryto žara" ir „Moralės genealogija", reikia turėti omenyje visą pateiktą struktūrą, tik tada paaiškės jo logika ir jo pasirinkta pozicija moralės klausimuose. Filosofo manymu, aristokratinių vertybių degradavimas prasidėjo nuo Sokrato, Platono ir Aristotelio mokytojo, kuris į politinę ir socialinę kultūrą įvedė proto pirmenybės principą, išardžiusį senąją visuomenės sanklodą, nes jo principas skatino abejoti, klausti, tyrinėti, argumentuoti, vietoj to, kad paklustum hierarchijos principui ir priimtum rangų sistemoje tokią vietą, kokia yra duota pagal kilmę. Senojoje aristokratijoje išsiaukštinti vien protu - buvo neįmanoma. Be abejo, galutinis smūgis senajai moralei, turėjusiai paprotinės teisės formą, buvo suduotas krikščionybės, kurią jis laikė „vergų sukilimu moralėje", radikaliai apvertusiam Europos vertybes, pastačiusiam jį ant atvirkštinio, antiaristokratinio principo. Iki šiol gyvename šio sukilimo sukurtose formose, kurių reformos buvo nesėkmingos, sukūrusios daug vargo ir kančių.
F. Nietzsches nelaimei, gyvenimas diktuoja savo taisykles, ir šiuolaikinėje valstybėje, kuri grįsta protu ir aukštomis technologijomis, tradicinis principas - nesugrąžinamas, nes neatitinka šiuolaikinių reikalavimų ir iššūkių, su kuriais feodalizmas ir luominė visuomenės struktūra vargu ar susidorotų. Liberalų formulė yra tokia: respublika-individas ir tauta-šeima. Šeima yra tautos gyvenimo proceso pagrindinis junginys, kuris reikalingas tautos gyvybingumui palaikyti, pratęsti jos egzistenciją į ateitį; individas, kaip pilietis, yra respublikos pagrindas, savo protiniu ir fiziniu darbu kuriantis tautoje materialinę gerovę. Valstybė daugiau užsiima ekonominiu ir politiniu tautos organizavimu, o tauta - socialiniu. Manau, kad aukščiausias klestėjimas visuose šiuos kertiniuose principuose pasiekiamas liberalioje santvarkoje. Gentys, klanai, giminės - tik trukdo šiuolaikinės valstybės normaliam funkcionavimui, nes įveda nesveiką konkurencijos ir sprendimų priėmimo principą. Tačiau kita vertus - naikinti iš respublikos valdžios mentaliteto tautos ideologiją - klaidingas istorinis kelias, kuris iškreipia maksimą, kad protas turi tarnauti gyvenimui, o ne atvirkščiai.
Filosofo kelias
Šiame skyrelyje panagrinėsiu A. Šliogerio, svarbiausio Lietuvos nepriklausomybės pradžios filosofo, filosofinę teoriją filognozijos metodu, norėdamas išryškinti pagrindinę jos struktūrą, kuri yra baltojo drakono struktūros pirmtakė. Remsiuosi vėlyvąja filosofo metafizika, kurios kertinės idėjos buvo pristatytos knygoje „Niekio vardai" (1997). Susistemintos ir išplėstos jos buvo knygoje „Niekis ir esmas" (2005), kuri yra A. Šliogerio magnum opus, vainikavęs visą jo gyvenimo darbą. Norėdami suprasti jo pagrindinę idėją, turime išsiaiškinti metafizinio žmogaus, kurį geriausiai įkūnija filosofas, koncepciją. Viena iš centrinių A. Šliogerio temų buvo filosofo pašaukimas ir filosofo gyvenimo principai visuomenėje, kuri orientuota į tiesioginį pragmatinį pasaulį, ekonominę naudą, kurios filosofija negalinti duoti, todėl filosofas abejojąs savo vietos reikalingumu visuomenėje, turi kęsti pašaipą ar įtarinėjimą dėl „parazitinio" gyvenimo būdo, kurį pastoviai reikia pateisinti ir pagrįsti.
Žmonijos organizavimas turi du principus, kaip bus plačiau paaiškinta toliau knygoje: genetinis, kuris pagrįstas kraujo ryšiais ir genetika, ir gnostinis, pagrįstas protu ir mąstymu. Kiekvienas principas savo organizacijos struktūras dalina į zonas, kurios rodo vis platesnį organizavimo mastą arba vis aukštesnį rangą hierarchinėje sistemoje. Genetinis principas turi tokias zonas: A6 - individas, A5 - šeima, A4 - giminė, A3 - klanas, A2 - gentis, ir A1 tauta. Kraštinės rangų zonos šioje struktūroje yra tauta ir individas, tarp kurių įsiterpia tarpinės gyvybinio proceso organizavimo grandys. Centrinis vienetas yra šeima, nes ji kuria naują gyvybę ir yra tautos išlikimo pamatas. Protiniu principu organizuojamos valstybės zonos yra analogiškos: pagal rango hierarchijoje augimą ir pasidalinimą į funkcijas, pagal kurias grupuojami žmonės. Ši sistema jau ne kartą buvo vardinama ir bus vardinama toliau knygoje, todėl čia padarysiu tik užuominą, kad yra zonos nuo Z10 iki Z1, kur pirmu atveju yra nusikaltėlių zona, o paskutiniu - prezidento, valstybės organizacijos vadovo. Sujungę A su Z, gauname, kad aukščiausias rangas - būti A1 ir Z1 žmogumi, tai yra, prezidentu, sprendžiančiu tautos lygio klausimus; o žemiausias yra A6 ir Z10, kur yra paprastas žmogus, lietuvis, esantis nusikaltėlių zonoje, tai yra, socialinės, ekonominės ir politinės organizacijos dugne.
Kyla klausimas, kokia yra filosofo vieta šioje sistemoje? A. Šliogeris duoda du atsakymus į šį klausimą, pasak kurio filosofą galime suprasti kaip specialistą ir mokslininką, kuris valstybės struktūroje užsidirba savo pragyvenimui taip, kaip senovės Graikijoje užsidirbdavo sofistai, už savo pamokas imdavę pinigus. Tai būtų A6 ir Z3, įprastiniu atveju, kitaip sakant, paprastas individas, dirbantis Švietimo ir mokslo ministerijoje pedagogu ir mokslininku. Filosofo karjerai valstybėje ir tautoje tai standartinis variantas, nes kitose vietose su filosofija pragyventi labai sunku. Kitas atvejis - filosofas kaip metafizinis žmogus, kuris įsijungia savo pirmapradę sąmonės ir proto struktūrą, kurioje susitinka su transcendencija elementariu, laukiniu būdu. Tai reiškia, kad šioje pirmapradėje filosofinėje būsenoje jis iškrenta ir iš genetinio, ir iš organizacinio principo, atsistoja anapus, tampa „pirmykšte sąmone". Pažymėjus raidėmis ir įvedus į mano parodytą sistemą, gauname A0 ir Z0. Pirmas žymėjimas reiškia, kad jis turi pilnu išsitautinimu išsitautinti iš genetinių ir ideologinių tautos konstruktų ir atsistoti anapus jos tam, kad galėtų susitikti su tikrove, nusiimdamas visus tiesą deformuojančius ideologinius akinius yra pamatyti ją tokią, kokia ji yra iš tikro. Antras žymėjimas reiškia, kad filosofas, kaip metafizinis žmogus, turi išsivalstybinti iš valstybės organizacinių padalinių, suspenduojant savo prote savo ekonominę ir socialinę padėtį, kad netrukdytų įsižiūrėti į daiktus nepragmatiniu, teoriniu žvilgsniu. Akivaizdu, kad tokioje laukinėje būklėje filosofas visą gyvenimą gyventi negali ir tai gyvenime yra tik epizodai ir akimirkos, kurios reikalingos tam, kad filosofas įgytų autentišką metafizinių būsenų patirtį, kurią galėtų apmąstyti savo filosofinėje veikloje. Neturintis autentiško susitikimo akis į akį su tikrovę pavyzdžių žmogus negali būti tikru filosofu-teoru, jeigu gyvena tik savo socialinėje, kultūrinėje ir profesinėje aplinkoje ir susitinka tik su žmonėmis, knygomis, instancijomis, ekranais ir nesuvokia tikros, pirmapradės patirties svarbos filosofiniame gyvenime.
Taigi tampame pirmapradžiais žmonėmis, pasineriame į savo laukines, pirmykštes būsenas, įsiklausome į tai, ką byloja tikrovės daiktai ir jų teorinis apmąstymas - ką visa tai mums parodo? Ką pamatė ir aprašė savo knygose A. Šliogeris? Tai bandau aptarti nuo savo pirmos „Filognozijos pradmenų" knygos, kurios metafizika glaudžiai susijusi su filognozijos metafizine struktūra. Tam, kad A. Šliogerio filosofiją priartinčiau prie filognozijos formato ir stiliaus, pateiksiu jo sampratą kaip formulę, kuri artima mažosios ir didžiosios sievos struktūrai, bet naudoja savo terminus, tokius kaip Niekis (N) ir Esmas (E). A. Šliogerio metafizikos esmė - tokia:
N - f (TNM) - s (TM) - E
N - niekis
f - falsifikatas
TNM - transcendencijos naikinimo mašina
s - simuliakras
TM - transcendencijos mašina
E - esmas
A. Šliogerio manymu, centrinė žmogaus metafizikos struktūra sudaryta iš niekio, kuris ateina iš žmogaus sątvaro vidinės dalies ir esmo, kuris ateina iš išorinės jo dalies. Tačiau šios transcendentinės realybės neatsiveria sąmonei ir suvokimui autentišku būdu, bet maskuojasi: vidinė niekingoje dalis maskuojasi kaip falsifikatai, kurie niekį, niekingumą pateikia kaip kažką ir simuliakrai, kurie imituoja juslinius daiktus, pakeičia juos kopijomis, kurios susijusios su originalu panašumo ryšiu. Falsifikatams pakeitus kryptį ir orientaciją, jie tampa transcendencijos naikinimo mašinomis, pakaitalais, skirtais paaiškinti jų transcendentinę gelmę, o simuliakrai tampa techniniais daiktais, kurie ne tik pakeičia transcendenciją, bet ir ją naikina. Paskutinė metafizikos evoliucijos, kaip ją suprato A. Šliogeris, stadija - kai simuliakras apsikeičia vietomis su falsifikatu ir gauname falsimuliakrą, kaip žmogaus sąveikos su tikrove tarpininką:
N - s (TM) - f (TNM) - E
s (TM) - f (TNM) - falsimuliakras
Falsimuliakras atsiranda tada, kai iš simuliakrų pagaminta transcendencijos mašina pradeda sumuliuoti falsifikatus, kurie, būdami niekio inkarnacija, pateikiami kaip juslinė realybė, kaip kažkas esmiška. Tai reiškia, kad transcendencijos mašinos (ekranai) simuliuoja transcendencijos naikinimo mašinas (niekis), taip sukuriant utopinę, televizinę, virtualią hologramą, kuri yra niekas, neturi jokios tikrovės, tačiau pateikiama kaip kažkas. Tai naujos, posthumanizmo eros aukščiausias išsivystymo taškas, kurio esmė - didžiausias nutolimas nuo realybės, įvedant matricos diktatūrą, kuri iškreipia gyvybę ir civilizaciją iš natūralaus jų kelio, pasuka sąmonę susinaikinimo kryptimi. Savo metafizinėje būsenoje atradęs šio pasaulio krizės metafizinę šaknį, filosofas bandė pakeisti Lietuvos metafizinę kryptį, sugrąžindamas žmogų prie autentiškos egzistencijos ir tikrovės per filosofijos atgimimą ir šiuolaikinės transhumanistinės civilizacijos kritinį apmąstymą. Savo „metodą" jis vadino teorija, kuri sukuriama įėjus į autentišką, pirmapradę sielos būseną, kurioje žmogus išsiima iš visų organizuotų ir neorganizuotų socialinių struktūrų, ir tampa tikru savo sąmonėje, tokiu tikru kaip gamtinis daiktas, įnulinęs visas žmogiškas ir kultūrines psichologijas.
Dėl panašumų su drakono akies formule ir kitomis filognozijos formulėmis, A. Šliogerį galima laikyti sątvarologijos ir substratologijos pirmtaku filognozijoje, sukūrusiu Lietuvoje pirmą naujo mąstymo pavyzdį, kuris buvo apibendrintas į sievos teoriją, kurioje, analogiškai Niekio ir Esmo dvistatai, arba antitezei, turiu mažosios sievos (MS) ir didžiosios sievos (DS) dvistatą, kaip centrines metafizines sumatoriaus realybes, sudarančias metafizinio žmogaus metaphysica naturalis branduolį. A. Šliogerio manymu, problemos galėtų išsispręstų formuojant patirtį įnulinimo metodu, išimant iš sąveikos tarp Niekio ir Esmo falsimuliakrines hologramas, įvedant pusiausvyros ir saiko principą, sugrįžtant prie tikrovės ir daiktų. Šios metafizinės realybės savo pozityvia ir kritine forma apvelkamos sievos sumatų ir sumantų kompleksais, analizuojami jų psichologiniai ir metafiziniai principai, atskleidžiant „žmogaus būklę" dabartiniame pasaulyje, kuriame isteriškai diegiamos technologijos, išimančios žmogų iš autentiško sąlyčio su realybe, skendima visiškoje „būties užmarštyje".
Istorija kaip dioniziškoji begalybė
F. Nietzsches filosofijai būdingas bruožas yra pirmenybės teikimas psichologinei, o ne epistemologinei sątvaro analizei, kurio manymu, psichologinė sieva eina pirmiau už pažįstančią, todėl metafizinės pažinimo formuluotės nulemtos psichologijos. Daugelyje savo veikalų jis užsiėmė psichologine metafizikos dekonstrukcija, kurios pagrindinis teiginys, kad klaidos, klystkeliai, iliuzijos, netiesa metafizikoje kyla dėl silpnos psichologinės kompozicijos, kuri perkeliama net į civilizacijos lygio psichovektorius. Dėl to savo užduotimi jis laikė parodyti kokie psichologiniai kompleksai sudaro metafizikos fundamentą, kad demaskuotų jų žemą, iracionalią kilmę ir ieškojo būdų, kaip sukurti tokias pažinimo ir proto formuluotes, kurios sukurtų tobulą civilizaciją.
Filosofo pozicija - redukcionistinė, atmetanti metafizines konstrukcijas, sugrįžtanti prie ištakų ir šaknų, sątvarologinė, bet tik todėl, kad jis norėjo sukurti naują sievos struktūrą, kurioje žmogus ir civilizacija būtų maksimaliai išaukštinti. Atmesdamas metafizinius stabus, jis siekė įveikti gelmės teorijas, kurios, pasako jo, tik pasakų vaikams pasaulis, kurio tikra prigimtis nepasiekiama jokiai primityviai projekcijai, nes jos kyla iš iracionalios psichologijos, tokios kaip norai, svajonės, troškimai, egocentriškumas, inversija, susireikšminimas ir t.t. Šios hierarchijos, pagal kurią iracionali gelmė yra pirmesnė už racionalų protą ir jo konstrukcijas, F. Nietzsches manymu įveikti neįmanoma. O tai reiškia, kad arkos statyboje kovoti reikia ne prieš afektus, bet juos įdarbinti, paversti sątvaro varančiąja jėga. Kurti metafizines teorijas iš principo nedraudžiama, tačiau reikia suvokti, kad kuria valia siekti galios, vadinasi tai tik psichologinė statyba, kuri įvedinėja galios centrui reikalingas vertybes. Kita vertus, filosofas atmetė anapusybę, anapusinį gyvenimą kaip pagrindinį šio pasaulio orientyrą, manydamas, kad taip investuojama protinė ir fizinė energija yra iššvaistoma beprasmiu iššvaistymu. Tačiau jis anapusinį gyvenimą suprato chronologiškai, kaip esantį prieš gyvenimą ir einantį po gyvenimo kelio, o ne visada esantį čia pat, šalia. Jo metafizika yra „ateities metafizika" ta prasme, kad kitas pasaulis suvokiamas kaip chronologinės laiko tiesės būsima atkarpa, ir logiška reikalauti, kad tuo, kas bus pasirūpinti galėsime tada, kai ta tikrovė ateis. Tuo tarpu filognozijoje anapusybė, transcendencija erdviška, todėl neturi būti redukuojama pagal čia ir dabar logiką. Anapusinis gyvenimas savotiškai sulipęs su dabartiniu gyvenimu, todėl neredukuojamas, nes yra išvirkščioji regimybės pusė.
F. Nietzsche mąstė kitaip, norėjo visą gelmę, substratologiją, sutraukti į sątvarologiją, tai yra, į sumatoriaus sumavimo paviršių lygį, o ją pripažinti tik kaip išvirkštinę sumatoriaus pusę, kuri visa yra psichologinė, kaip artimiausia aplinka, sudaranti pirmapradį kūną ir jo sątvarais vadinamus „organus", kurie pereina į metafizinį substratą tiesioginiu susiliejimu, tapdami savotišku neksionu, arba substrato sutankėjimu. F. Nietsches filosofija visa sątvarologinė, metafizika paviršinė ir pasiekianti tik psichologijoje žinomos pasąmonės gylį. Naudojantis Z. Froido terminais, F. Nietzsches metafizika yra Id metafizika, kurioje transcendencija suvokiama psichologiškai, kaip instinktų ir impulsų vieta, sudaranti metafizinį gyvybės fundamentą, kurio apraiškos išsiskleidžia šviesos arkoje kaip psichologinė sieva, gebanti kurti ir pažinti aplink save esantį pasaulį. Savo metafizikos teoriją filosofas atskleidė nuo pirmo savo kūrinio, kuris vadinasi „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios", kuri filognozijos greitraščio metodu aprašoma taip:
Da - VG - K(ad) - AS - dA
Da - dioniziškas pradas su apoloniškos vaizduotis inkrustacija
VG - valia siekti galios
K(ad) - kūrinys, galintis turėti apolonišką, dionizišką formą arba jų mišinį
AS - amžinas sugrįžimas
dA - apoloniškas pradas, su dioniziškos „muzikos" inkrustacija
Formulėje matome, kad sumatorius turi du pagrindinis pradus, Apolonišką ir Dionizišką, kurie yra pasąmonėje esantis sugebėjimas kurti reprezentacines ir srautines formas, kurios išreiškiamos kaip daiktas ir veiksmas. Visos psichinės formos sutelktos arba į rodymo, arba į aktyvumo funkcijas, sudarančias vidinio pasaulio pagrindą. Su šiomis dviem kryptimis susijusios dvi pagrindinės F. Nietzsches filosofijos „metafizinės" koncepcijos, kurios yra valia siekti galios (VG), kaip dioniziško, subjektyvaus prado kvintescencija ir amžinas sugrįžimas (AS), kaip pagrindinė išorinio pasaulio forma, kuri vidinėje perspektyvoje rodo pasikartojimą kosminių ciklų prasme. Kartojasi diena ir naktis, kartojasi sezonai, sumatoriuje rodantys realybę, kurioje tiesioginis fundamentas sukasi ratu, viskas sugrįžta į tą pačią vietą, pagal gyvybę valdantį centrinį tikrovės dėsnį. Aišku, dabar žinome, kad esame kosmose aplink žvaigždę besisukanti planeta, kad kosmose yra daugybė žvaigždžių, kurios suksi galaktikoje aplink dar didesnį centrą. Tačiau sugrįžus prie fundamentalios sątvaro logikos, visos „metafizinės teorijos" redukuotos, atsisakome žinoti daugiau negu rodo tiesioginė patirtis, neįterpinėjame į fenomenologiją jokio protinio žinojimo ir logikos, suvokiame pasaulį taip, kaip jį suvokė pirmykščiai laukiniai žmonės. Tada ši patirtis apibendrinama kaip metafizinė amžino sugrįžimo koncepcija, suvokiama kaip vienas iš kertinių sątvaro bruožų.
Ir paskutinė sąvoka yra apoloniškasis pradas, kuris susiejamas su reprezentacine daiktiška realybe, kurioje dalyvauja ir dioniziškas komponentas, kurio pagrindinė forma yra „muzika" arba „garsinis judėjimas", susietas su tikrovės dioniziškuoju fundamentu, kuris yra pirmesnis ir svarbesnis, pasak F. Nietzsches, už apoloniškąjį pradą.
Svarbiausia dalis yra kūrinys, kuris gali būti suvokiamas siaurąja ir plačiąja prasme, kaip menas, socialinių, politinių, ekonominių arba civilizacinių formų kūrimas. Visos kūrybos reiškiasi kaip valia siekti galios, kuri įsistato į objektyvųjį amžino to paties sugrįžimo kontekstą, ir kuria dirbtinę tikrovę pamatinėje savo būsenoje, kurią F. Nietzsche vadino svaiguliu. Jis panašus į būseną, kuri ateina apėmus poetiniam įkvėpimui arba klausiantis muzikos, kuris išlaisvina dionizišką sątvaro pasąmonės potencialą ir kuria tiek subjektyvias, tiek objektyvias galios formas. Kadangi transcendentinis pasaulis matosi iš sievos vidaus, jis suvokiamas per šias metafizines realybes, kurios įeina į bet kokio dirbtinio kūrinio pagrindą ir gali būti rekonstruotos kaip stiprios arba silpnos valios aktas, kaip gyvenimo galių augimas ir kilimas arba smukimas ir nuopuolis. Id struktūra, pasak F. Nietzsches, yra bet kokios civilizacijos pagrindas; ir ši galia yra ne primityvūs, gyvuliški instinktai ir impulsai, bet tikras metafizinis kūrybos ir įkvėpimo šaltinis. Filosofo analizės pagrindinis tikslas buvo išanalizuoti gyvybės sukurtos civilizacijos pagrindines psichologines struktūras ir parodžius, koks gyvenimas nustatinėjo vertybes - silpnas, išsigimęs, prasčiokiškas, supuvęs - parodyti naujo pasaulio galimybę, kuris būtų statomas ant klestinčios valios siekti galios, kuri būtų sveika ir gyvybinga. Kaip tai pasiekti, buvo pagrindinis filosofo klausimas, ir jo atsakymas skamba taip: turime išmesti visą metafiziką, sugrįžti prie pirmapradžio sątvaro, sukurti gyvenimą šlovinantį moralės įstatymą ir savo tikslu padaryti aukštesnio žmogaus tipo veisimą, kuris nebūtų pasiklydęs savo psichologijos labirintuose, nekurtų žmoniją klystkeliais vedančių ideologijų: propaguojančių pasinėrimą į anapusinio gyvenimo laukimo būseną, ano pasaulio garbinimą, vietoj ištikimybės šiam pasauliui ir šiai tikrovei.
Taigi matome, kad F. Nietzsches sątvaro teorija - antimetafizinė, nukreipta prieš proto ir logikos viršenybę, siekia sugrįžti prie instinktyviosios psichikos dalies, kuri apibūdinama kaip pradas, iš kurio sątvare kyla dioniziškasis ir apoloniškasis substratas. Transcendencija suvokiama tiesiogiai, kaip psichologinis pirmapradžio kūno aspektas, kuris susilieja su gyvybine artimosios hipostratos substancija, interpretuojama kaip galios centro, kuris siekai augti, didėti, stiprėti, kurti vis galingesnes ir tobulesnes fizines ir psichines formas. F. Nietzsches manymu, nereikia ieškoti nieko toliau už šias realybes, kur metafizikos gelmė išsisemia artimiausia gyvybės struktūra hipostratos kloduose, kuri turi būti ne tyrinėjama, bet realizuojama natūraliu būdu. Rašydamas, kad F. Nietzsche yra gelmininkas, turiu omenyje kaip tik tokią gelmę, kuri yra juodojo, o ne baltojo drakono gelmė. Vadindamas F. Nietzsche begalybininku, turiu omenyje valios siekti galios begalybę, kuri juda tikrovės paviršiumi, ekstensyviąja horizontale, siekiant įsiviešpatavimo planetoje. Viešpatavimas suvokiamas kaip aristokratinė imperija, pavergianti visas atsilikusias planetos tautas, įsteigianti aukščiausią galios formą, kuri yra neišvengiamas jo logikos rezultatas.
Ir paskutinis klausimas susijęs su naujausia sumatoriaus civilizacine forma, kuria yra mokslo kuriamas transhumanizmas. F. Nietzsche savo kūryboje tokio posūkio nenumatė ir tai yra jo kūrybos pagrindinis paradoksas - galingiausią viešpatavimo formą, kokia yra technologinė civilizacija, laikyti išsigimimu, klystkeliu, o ne žmonijos lemtimi, vieninteliu logišku keliu, kuriuo neišvengiamai pasuka visos pakankamą išsivystymo lygį pasiekusios civilizacijos…
Trys transhumanizmo pavojai
Savo idėjų iliustravimui šiame tome naudoju dvi filosofines sistemas: A. Šliogerio ir F. Nietzsches teorijas. Šie filosofai svarbūs tuo, kad turėjo išvystę aukšto lygio sątvarologijos metodus, kurie yra filognozijos sątvarologijos pirmtakai. Visais trimis atvejai, įskaitant ir mane, teorijos kyla iš autentiškos, pirmapradės patirties, kurią galima apmąstyti savarankiškai arba remiantis pavyzdžiais, žiūrint kaip tai darė kiti žmonės. Pasirinkimas filosofijos istorijoje - gana didelis, tačiau ką konkrečiai renkasi kiekvienas mąstytojas - asmeninio gyvenimo kelio klausimas. Kodėl renkuosi A. Šliogerį - pakankamai aišku, tai svarbiausias Lietuvos nepriklausomybės pirmo trisdešimtmečio filosofas, vienintelis tikras, perkopęs paprasto tyrinėtojo ir mokslininko statusą. F. Nietzsche svarbus tuo, kad jo filosofija turi daug sąlyčio taškų su A. Šliogerio filosofija, ypač vystant sątvarologijos metodą, kuris yra bet kokios filosofijos pagrindas. F. Nietzsche skaitau nuo 1991 m. išleisto jo raštų rinkinio, vadinasi jau apie 30 metų.
Išėmus iš istorinės chronologijos ir pastačius šias tris sistemas vieną šalia kitos į seką pagal vidines charakteristikas, gauname du priešingus polius, kur minimalus modelis yra A. Šliogerio sątvarologija - sumažinta, redukuota, įstatyta į saiko struktūrą. Filognozija, kuri yra mano autorinis kūrinys, yra maksimali sistema, nes joje sujungiama paviršinė ekspansija į kosminę erdvę, kuriai reikia gylinio žinių išplėtojimo tam, kad būtų įmanoma sukurti ekspansijai reikalingas technines priemones. Tarp jų yra F. Nietsches filosofinė struktūra, kuri redukuoja gylinę dalį, tvirtindama, kad ten nėra ko ieškoti, nes viskas yra sątvarologiniame paviršiuje, o jo valios viešpatauti plėtimasis yra tik paviršinis, horizontalus, pagrindžiamas tik silpnosios kūrybos ideologija, tai yra, netechninės. Visais trimis atvejais išeities taškas yra sątvarologija, kuri yra bet kokių kitų teorijų pagrindas, nes nuo jos dėsnių priklauso tai, kaip ir kokiu psichovektoriumi aprengiamos sąmonės, dalyvaujančios civilizacijos statymo procese.
Šie trys atvejai įsistato į tris holoplastines formules, kuriose yra glausta forma išreiškiama nagrinėjamos filosofijos centrinė idėja:
U (F1 - JL - KT <> E - s (TM) - (TNM) f - N - F2) - A. Šliogeris
U (F1 - JL - KT <> Ad - AS - K (ad) - VG - aD - F2) - F. Nietzsche
U (F1 - JL - KT <> DS999 - T - DA - 1MS - F2) - D. Mockus
Kadangi šios struktūros paaiškintos prieš tai, kiekvieno atskiro parametro - nedetalizuosiu. Bendrai paėmus, A. Šliogerio sątvaro formulė yra juodojo drakono, o mano - priešingas polius, vadinamas baltuoju drakonu. F. Nietzsche yra per vidurį tarp mano ir A. Šliogerio sątvarologijos, nes jis yra pusiaukelėje link tikros begalybės sąmonės. Visais trimis atvejais, ankstesnės civilizacijos redukuojamos į minimalų sątvarą tam, kad būtų galima geriau pažinti fundamentalias metafizikos struktūras, tačiau, skirtingai negu kiti filosofai, manau, kad filognozijos tikslas - ne redukuotas civilizacijos psichovektorius, bet maksimalus, turintis holoplastinį žemėlapį, kad galėtų tinkamai orientuotis istorijoje ir pasirinkti optimalų kelią tautos kelionėje. Kiekvieno žmogaus individuali kelionė, vadinama gyvenimu, gerai žinoma, o tautos likimą valdo nekontroliuojamos jėgos, prieš kurias kovoti nežinant tikrovės paslapčių - labai sunku. Todėl iš dalies filognozija skirta individualių gyvenimo kelionę lengvinančių metodų kūrimui, tačiau pagrindinis tikslas - lietuvių tautos išlikimas priešinantis technologinėms ir ideologinėms invazijoms į teritoriją ir žmonių sąmones.
A. Šliogerio ir F. Nietzsches pavyzdžiai reikalingi ne tik įvairių sątvarologijos modelių iliustravimui, bet ir integravimui į filognozijos sątvarologijos pagrindinę formulę. Drakono akis turi būti vystoma iki maksimalaus lygio ir čia galioja F. Nietzsches paradigma, kurioje centrinė idėja yra valia viešpatauti. Tačiau imant techninį komponentą, manau, kad reikalinga laikytis A. Šliogerio saiko maksimos, nes techninis žmogaus ir gamtos perdirbimas, pakeičiant juos dirbtine tikrove - žalingas gyvybei ir nenaudingas žmonijai kaip visumai. Todėl sekdami A. Šliogerio juodojo drakono logika, kurioje siekiama natūralaus pasaulio išsaugojimo nepaliesto, skelbiame: „Dievas gyvas!" ir „Žmogus prigimtis - neliečiama!". Tokie pagrindiniai saiko teorijos šūkiai, kurie priimami ir į filognozijos pagrindinių principų rinkinį, neatsisakant maksimalios ekspansijos. Tai gali atrodyti neįmanoma, tačiau, manau, rizikuoti verta, tikintis, kad žinojimo plėtra bus tinkamai subalansuota su technologijų vystymu. Šis kelias yra tikrovės kelias, kuris atsisako žmonijos uždarymo ekranų ir hologramų matricoje ir nori, kad technologijos vystytųsi kita kryptimi.
Šiuo laiku vystomos dvi labai pavojingos kryptys, tokios kaip psichotronika ir virtuali realybė, kurios bus valdomos dirbtinio intelekto. Filognozijoje pasisakoma ir prieš psichotroniką, ir prieš metavisatą, nes jos prieštarauja žmogaus prigimčiai, kuri laikoma neliečiama: psichotronika todėl, kad ji užgrobia smegenis, daro žmogų dirbtinio intelekto valdomu vergu, o holograminė metavisata išima iš tikrovės, realistinės sąveikos su pasauliu, įstatydamas žmogų į iliuziją, kuri netinkamai formuoja gnostinę akį, kuri paskui, kurdama sąntvarką, praranda realybės jausmą, nesuvokia, kas yra būtinybė ir prigimtis. Gnostinė tvarka pakeičia natūralią tvarką ir žmogus juda link pakeistos realybės visatos, kur virtuali realybė susijungia su psichotronika, kuri VR metavisatą pradeda generuoti tiesiai į sąmonę, holoplastiniu sumatoriaus 100 proc. ploto užgrobimu. Tai labai žiaurus eksperimentas, kuriame eikvojamos gyvybės, atimant iš sąmonės tikrą pasaulį ir auginant kaip daržovę pakeistoje realybėje, kurioje žmogaus gyvenimas praranda savo natūralią prasmę ir žūsta absurde. Tai galima išreikšti tokia struktūra:
DU (DI (f1) - holograma - MS1 (f2))
DU - dirbtinė didžioji antitezė
DI - dirbtinis intelektas kaip fundamentum 1
MS1 - mažoji sieva, kaip fundamentum 2
Tokioje metavistos versijoje tikrovės sumatus pakeistų matricos sumatai, ir savo bendrojoje gaublėje žiūrėtume ne tikrovę, bet filmą, kuris mums imituotų gyvenimą ir pasaulį. Kodėl to siekiama - sunku pasakyti? Pradžia, akivaizdu, bus siūloma kaip pramoga, tačiau kiek ši pramoga įsibraus į gyvenimą ir gyvybę - sudėtinga prognozuoti, nes esu įsitikinęs, kad žmonės dar nėra tiek praradę sveiko proto, kad atsisakytų tikro gyvenimo, iškeitę jį į gyvenimą virtualioje realybėje, kurios dievu būtų DI.
Šioje vietoje svarbus klausimas - ką siūlo filognozijos modelis? Matrica, psichotronika ir DI yra klystkeliai, kuriuos renkantis reikia būti labai atsargiems. Tad koks tas kitas kelias, renkantis maksimumą ir ekspansiją? Keliose vietose tai jau buvo atsakyta, vadinant kryptį „archontinėmis technologijomis". Pagrindinė technologija yra antigravitacijos dinaminis elementas, galintis žmoniją paversti tikra kosmine civilizacija. Manau, šis kelias galėtų išvaduoti žmones nuo psichotronikos ir virtualios metavisatos kalėjimų, perorientuojant tyrimus į kosminio transporto kūrimą ir kosminę plėtrą, kuri būtų įdomesnė už hologramines iliuzijas ir žaidimus su smegenimis bei sąmone. Nuo to, koks antigravitacijos principas, priklausys, ar ji bus prieinama visiems, ar bus išrinktųjų priemone. Kol tai bus parodyta, dar turės praeiti laiko, tačiau kadangi tai vienintelis kelias - sprendimas yra neišvengiamas. Kosminės ekspansijos strategija pramoginę naujos eros kultūrą pakeis į neatitrūkusią nuo realybės, o su technologinių pramogų atsisakymu nebus galimybių išsigimimų įsigalėjimui, kurie atkakliai skverbiasi į elitų gyvenimus.
Drakono akis, istorijos eigoje atskleisianti vis daugiau hipostratos klodų, yra pagrindinė filognozijos sątvarologijos teorija, dovanojama Lietuvai tam, kad ji išsaugotų lietuvių tautą, surandant jai vietą ir statusą baltojo drakono civilizacijoje. Vadovėliai nėra techniniai, jų tikslas - civilizacinio psichovektoriaus suformavimas, o konkretų praktinį kelią turi surasti patys žmonės savo protu ir darbu.
Pagrindinis istorijos sigilas
Naujausias civilizacijos psichovektorius, įveikęs kitas civilizacijas, yra mokslas, kuris šiuo metu neturi net tūkstančio metų istorijos. Mokslo išsivystymo pasekmė yra technologijos ir technika, kurios 20 šimtmetyje padarė tikrą proveržį ir galutinai įtvirtino mokslo viršenybę. Iš šio proceso 20 šimtmečio pabaigoje atsirado transhumanizmo ideologija, kurios esmė - technikos integravimas į visuomenę, ekonomiką, politiką, kultūrą ir net religiją, kur ji tampa organizavimo ir bendravimo priemone, vis labiau įtraukta į žmogaus pasaulį. Maksimalus technikos integravimas yra pasiekiamas tada, kai ji pradedama sujunginėti su žmogaus kūnu ir psichika, paverčiant jį „kibernetiniu organizmu". Taip susiformuoja nauja filosofijos šaka, kuri propaguoja ir analizuoja šią integraciją, kuria naujos santvarkos ir žmogaus sampratos modelius. Kitas su šiuo procesu susijęs terminas yra posthumanizmas, kuris nurodo į esamą ar artėjančią būklę, kurioje žmogaus ir technikos vaidmenys ir hierarchija apsiverčia ir žmogus daugiau nėra technikos šeimininku, veikiau priešingai - žmogus yra technikos valdžioje. Tai situacija ir santvarka, kurioje valdžios statusą turi mašina, pavyzdžiui, dirbtinis superintelektas, priimantis ekonominis ir politinius sprendimus, kuriems žmonės tik paklūsta.
Kol kas mokslas ir transhumanizmas nesukūrė globalinės planetos valdžios, kuri apimtų visas valstybes. Todėl turime Vakarų stiliaus transhumanizmą, Rytų stiliaus transhumanizmą ir Azijos stiliaus transhumanizmą, o kitos šalys nuo lyderių gerokai atsilieka. Šios kryptys nebendradarbiauja ir šiuo metu yra konflikto būsenoje dėl valdžios, kaip pretekstą naudojant politinės santvarkos argumentus: Rytų ir Azijos imperijos autoritarinės, nenaudojančios demokratinio politinio proceso principo, tuo tarpu Vakarai imituoja demokratiją ir naudoja šį argumentą invazijai į savo konkurentų teritorijas. Pagrindinė vėliava - imperijų „demokratizacija", parama liaudžiai, o tikras tikslas - pajungti šias paskutines likusias nepriklausomas valstybes savo globalinei imperijai, kuri turi tapti vienintelė planetos šeimininkė, savo valdžią primetusi visoms tautoms. Šios globalinės sistemos trys kertiniai akmenys yra mokslas, technika ir transhumanizmas, kuris vystosi tol, kol žmogus praranda valdovo statusą ir visa planeta tampa super DI valdoma populiacija, su Elono Musko čipais galvose, kontroliuojančiais kiekvieno žmogaus gyvenimą. Žinoma, Rytų imperija siekia to paties, tačiau jie nevaidina jokio demokratinio spektaklio ir naudoja atvirą jėgą ir despotizmą kaip politinės santvarkos principą.
Filognozijoje ši civilizacija vadinama baltojo drakono civilizacija, kuri kuriama naudojant didžiosios ir mažosios sievos apvertimo schemą, kurio dėka atsiranda technologinio proveržio galimybės įvaldant hipostratas, ir šio projekto rezultatai diegiami į visas socialines struktūras, sukuriant naują, technologijomis grįstą kultūros formą. Baltojo drakono teorija skirta šviesti lietuvių tautai, kad jie suprastų kokiame pasaulyje gyvena, kas jų laukia rytoj, galėtų rinktis, koks transhumanizmo variantas ideologiškai patrauklesnis ir geopolitiškai protingesnis. Įvedinėjant vakarietišką transhumanizmą, dominuojanti bus amerikiečių kultūra, bus imituojamas socialinio susitarimo per demokratiją ir laisvę spektaklis. Tačiau iš esmės savo pagrinduose šis transhumanizmas - tokia pati despotija, tačiau jos akcentas ne socialinis, ekonominis ar politinis, bet technologinis, kur prievartos aparatas yra spec. tarnybų lygyje, kurios gali bet kada, bet kokiam žmogui, pasinaudojant technologijomis, sugriauti gyvenimą. Lietuvos elitas renkasi mokslą, demokratiją, laisvę, vertybes, bet tuo pačiu įveda totalinę technologinę kontrolę, tampa draudžiama kritikuoti ar atsisakyti transhumanizmo ideologijos, jeigu nepriimi prietaisų, iškrenti iš valstybinio proceso į užribį, tampi socialiniu dugnu. Diegiama mintis, kad transhumanistinės technologijos savaime suprantamas ir neišvengiamas dalykas, ypač pilnai naują psichovektorių įdiegiant jaunajai kartai, taip pasukant valstybę radikalaus posthumanizmo vystymo keliu.
Šioje situacijoje kyla klausimas, koks žmogaus pasirinkimas, žiūrint iš holoplastinės perspektyvos, ar žmogui privaloma rinktis transhumanizmo projektą ir kokios jam yra alternatyvos? Prieš aptardami šį klausimą, pažiūrėkime į brėžinį, kuriame pateiktas sigilas, parodantis holoplastinės struktūros pagrindinę logiką:
(https://filognozijahome.files.wordpress.com/2021/12/istorija.jpg)
Matome, kad žmogus, esantis centre, yra sankirta tarp dviejų realybių: anapusinio ir šio pasaulio, transcendencijos ir istorijos. Tai reiškia, kad įmanomos trys orientacijos: stovėjimas centre ir nedalyvavimas nei begalybės misterijoje, nei istorijos procese; orientacija į transcendenciją, dalyvaujant kokioje nors religijoje ar metafizinėje filosofijoje; ir orientacija į šį pasaulį, į istoriją, kuri yra begalybė ištęsiama laike. Baltojo drakono projektas yra transcendencijos ir istorijos susiliejimo procesas, per vis gilesnį mokslinį hipostratų atidenginėjimą, kuris leidžia kurti vis galingesnes hipostratines technologijas, įvedant jas į žmogaus pasaulį, propaguojant transhumanistinę žmogaus sampratą ir politinę santvarką, siekiant posthumanistinės būklės, sukūrus dirbtinę gyvybę ir mašinai įveikus žmogaus viešpatavimą. Tokia planetinės civilizacijos loginė struktūra, į kurią siekia įšokti ir Lietuvos elitas, tikėdamasis, kad valstybė bus gausiai apdovanojama investicijomis, plėsis ekonomika ir jie iškops pakankamai aukštai turtinėje hierarchijoje naujoje mokslo ir transhumanizmo eroje. Kartu su elitu, tikimasi, augs ir visuomenės materialinė gerovė, tačiau ta gerovė bus nustelbiama vergovinių santykių, neturėjimo alternatyvos ir pasirinkimo laisvės. O tai pirmiausiai gresia filosofijos ir religijos nunykimu, demokratijos pasibaigimu ir žmogaus teisių bei laisvių erozija. Dėl šios priežasties projektas turi būti permąstomas ir ieškoma kelių lietuvių tautai, kurie nebūtų tokie katastrofiniai. Tai svarbu todėl, kad kokią istoriją susikursime, tokią ir turėsime ilgus tūkstantmečius, nes alternatyvų mokslui ir transhumanizmui nebus ilgai.
Kitas kelias, vadinamas juodojo drakono keliu, yra schemos statiškos struktūros išlaikymas, išimant iš istorinio proceso begalybę, atsisakant koncentruoti valdžią ir integruoti tautas, laikantis prigimtinės tvarkos įstatymų, neperkūrinėjant nei žmogaus, nei tradicinės visuomenės sanklodos. Tam reikia atsisakyti drakono akies ir technologijų vystymo, begalybę turėti tik tikimą. Tokia civilizacija, kuri nekuria techninės realybės iš materialių substratų, vadinama kultūrine, o tokia forma - silpnąja. Šiame pasirinkime parodytoje schemoje geriausiai tinka stovėjimas pusiausvyros centre, nekuriant nei istorinio, nei technologinio projekto. Tai gyvenimas paprastose bendruomenėse, kuriose atsisakoma nyčiškos ekspansijos, religinio tikėjimo, gyvenama čia ir dabar, naudojantis tik tomis gėrybėmis, kurios natūraliai duodamos gamtos. Suprantama, kad tokios bendruomenės sunkiai įgyvendinamos todėl, kad jos neturi didelės karinės ir techninės galios ir yra paprasčiausiai užgrobiamos, okupuojamos. Tačiau daug kur, galbūt, ilgai bus galima gyventi ir tokiu principu, ypač vis dar propaguojant demokratiją, nepažeidinėjant laisvės likučių, paliekant apsisprendimo teisę ir alternatyvas.
Dar vienas pavyzdys, kurį galima aptarti, yra krikščionių bažnyčios projektas, kuris bando užimti visas kryptis - transcendentinę ir istorinę - tačiau nesiekia apversti mažosios ir didžiosios sievos teorinėje ir techninėje sintezėje, taip saugodami natūralią tvarką, natūralų žmogų, išstumiant mokslininkus-transhumanistus ir iš transcendencijos, ir iš istorijos. Iš transcendencijos mokslininkai išstumiami draudžiant kištis į dievo teritoriją su neleistinu technologiniu išdarkymu, o iš istorijos, per globalinį bažnyčios įsitvirtinimą planetoje, kurioje ji įgyja maksimalią valdžią ir galią, turi sugebėjimą stabdyti civilizacijos išsigimimą politiniu būdu. Toks variantas sunkiai įmanomas tik todėl, kad krikščionybės globalinis procesas neužbaigtas, ji nepasiekė kritinės persvaros, o su tokiu mokslo išsivystymu, koks pasiektas šiuo metu, religinėmis ir teologinėmis priemonėmis konkuruoti labai sunku. Todėl ortodoksai bus vis labiau nustumiami nuo centrinio istorijos proceso kontrolės, o progresyvistai susilies su transhumanizmo kultūra, vis labiau išduodami natūralios tvarkos saugojimo idėją. Kitaip sakant, laukia krikščionių bažnyčios galios silpnėjimas, o transhumanizmo diktatūroje jis bus tik jokio gyvybingumo neturintis fasadinis spektaklis, kuris turės daugiau ekonominę, o ne egzistencinę prasmę - tiek žmonėms, tiek bažnyčios hierarchams.
Aprašyta situacija - labai rimta, atrodo, kad iš šio proceso nėra jokio išsivadavimo, nėra alternatyvos. Norintys gyventi nepriklausomą nuo šio projekto gyvenimą , turi rinktis iškritimo iš visuomenės taktiką ir visišką skurdą. Tenka permąstyti savo gyvenimo prasmę, įsisąmoninti, kas apibrėžia žmogaus prigimti ir jo gyvenimo principus - dirbtinis istorinis procesas ar tikra transcendentinė begalybė - ir nuspręsti, kokios tikrovės nori būti formuojamu, tikros ar dirbtinės.
Naujoji turtinė aristokratija
Pagrindinis žmogaus sąlyčio su tikrove būdas yra tiesioginė patirtis, tačiau toks principas labiau tinkamas pradinėms studijavimo pakopoms. Su amžiumi žmogui pažengus ir praėjus pradinius mokymosi etapus, vertinamas jo drakono akies supratimo lygis pagal tai, kokie jo gebėjimai tikrame gyvenime. Kokia konkreti sritis renkamasi, priklauso nuo gyvenimo kelio scenarijaus, kuris kuriamas toks, koks geriausiai atitinka žmogaus galimybes. Šiame skyrelyje įvertinsiu tris drakono akies lygius, kurie aprašo transhumanistinę, filosofinę ir religinę sievą. Tie keturi lygiai yra laukinis, vartotojas, technikas / hakeris ir inžinierius. Nuo drakono akies lygio priklauso socialinė, ekonominė ir politinė hierarchija, kur žemutinė kategorija yra eiliniai žmonės, o viršutinės - specialistai ir lyderiai. Norint būti techniku arba lyderiu, vartotojo žinių lygis nepakankamas ir reikia lavintis tol, kol bus pasiektas tikras, išvystytas drakono akies sugebėjimas. Filognozijos pradinė mokykla skirta pakloti pamatus bet kokio tipo sąmonės kokybės auginimui, sukuriančiam gnostinę akį, reikalingą gilesniam esmės supratimui. Drakono akies lygius įvertinę skaičiais, nuo ketvirto iki pirmo, turime tokias pagrindinių sričių sievos formules:
A. Transhumanizmo drakono akis.
u (MS1 - DA (laukinis, vartotojas, hakeris, inžinierius) - T - DS999)
Baltojo drakono civilizacijos mokslo sukurtos technologijos, vadovaujantis transhumanizmo ideologija, vis labiau skverbiasi į įvairias gyvenimo sritis, kuriose jos bus neatsiejamos nuo technikos, reikalingos gyvenimui ir sąveikai tarp žmonių ir organizacijų. Dėl šios priežasties tampa svarbus technikos išmanymas, kuris turi keturis lygius. Laukinė sąmonė, kuri iš tikro turi nulinę drakono akį, šiuolaikinėje visuomenėje jau neturi galimybių išgyventi, ir reikalingas bent minimalus, vartotojo žinių lygis. Kiti lygiai atidaro duris į profesiją ir darbo galimybes, kuriose aukščiausias lygis yra kūrėjo, mokslininko ir inžinieriaus prasme. Todėl žinios daromos kuo labiau prieinamos, siūlomos mokymosi programos, reikalingos proto suformavimui naujos, dirbtinės tikrovės pagrindu. Filognozijos tikslas, per „Filognozijos pradmenų" vadovėlių ciklą, sukurti inžinieriaus / kūrėjo lygio drakono akį, kurią būtų galima pritaikyti įvairioms „silpnosioms" ir „stipriosioms" sritims. Filognozija apmąsto visų mokslų ištakas, padeda pamatus jų esmės supratimui naudojant mažosios ir didžiosios sievos modelius.
B. Filosofijos drakono akis.
u (MS1 - DA (laukinis, vartotojas, hakeris, inžinierius) - Knyga / Tikrovė - DS999)
Pagrindinis filosofinių žinių perteikimo būdas yra knygos, kurios skaitomos, studijuojamos, analizuojamos, susipažįstant su rašančiojo tikrovės tyrinėjimo rezultatais, kurie apibendrinami filosofinėse teorijose, aiškinančiose paviršinę ir gelminę tikrovę. Paprastas vartotojas dažniausiai tik skaito, ypač supaprastintos versijos santraukas, tokias kaip populiariojoje kūryboje, ezoterikoje, saviugdos vadovėliuose ir pan. Jeigu supratimo lygis žemas, neturima žinių, esmė nesuvokiama ir ieškoma tik išorinių efektų. Norint sugebėti padaryti tikrą analizę, reikia turėti techninių žinių, būti teksto hakeriu, sugebančiu pamatyti jos pilną vidinį ir išorinį vaizdą, tai yra, ką žodžiai slepia mąstyme ir tikrovėje. Aukščiausias lygis yra inžinieriaus / kūrėjo, kuris pats sugeba kurti knygas, išradinėti naujus metodus, formuoti psichovektorius savo tikslų siekimui, žmonių organizavimui. Gali kilti klausimas, kam mūsų laikais, mokslo ir transhumanizmo eroje, filosofija reikalinga? Daug kur tai jau buvo paaiškinta, bet galima pakartoti dar kartą: filosofija yra silpnosios civilizacijos, kuri reiškiasi kultūros formomis, pamatas, kuris suformuluoja pasaulėžiūros svarbiausias idėjas ir koncepcijas, reikalinga egzistencijos arba gyvenimo įprasminimui ir apibrėžimui.
C. Religinė drakono akis.
u (MS1 - Tikėjimas (laukinis, vartotojas, hakeris, inžinierius) - K (Biblija, Bažnyčia, pasaulis) - DS999)
Religinė drakono akis suformuota kaip tikėjimas, nukreiptas į tris galimus jo objektus: Bibliją, kaip dievo apreiškimą ir dievo žodį; Bažnyčią, kaip pastatą, kuriame simboliniu būdu užšifruoti tikėjimo simboliai ir vyksta garbinimo apeigos bei ceremonijos; ir pasaulį, kuris laikomas dievo kūriniu, per kurį reiškiasi antgamtinės, tikėjimui svarbios jėgos - apvaizda, stebuklai ir pan. Dauguma tikinčiųjų tenkinasi paprastu biblijinės bazinės istorijos žinojimu, laikosi krikščioniškos moralės, sugeba dalyvauti bažnyčios apeigose ir nepakyla aukščiau vartotojų lygio. Jeigu žmogus ateistas, neturėjęs sąlyčio su krikščionybe, jis nežino nieko, yra laukinio sąmonėje. Transhumanizmo eroje, įsiviešpatavus mokslui, Biblijos mokymą bandomą ištrinti iš sąmonės, laikant, kad jis neatitinka šiuolaikinių žinių reikalavimų ir netinkamas kaip gyvenimo vadovėlis. Tačiau daug bendruomenių, kurios vis dar naudoja krikščionišką metafizikos formą, kuri įeina į juodojo drakono civilizacijos variantų kategoriją, nes joje nesiekiama keisti tikrovės ir prigimties, laiko, kad yra dievo nustatyta tvarka, į kurią kištis turėtų būti draudžiama. Kūrėjo lygio drakono akis turi sugebėti rašyti teologinius / metafizinius veikalus, aiškinti Jėzaus iš Nazareto gyvenimo istoriją gnostikų judėjimo kontekste su tikra, nesuprimityvinta pasaulio sandaros teorija, o tai reikalinga bažnyčios organizacijos lyderiams.
Technologinis transhumanizmas, filosofija ir religija kovoja dėl žmonių sąmonių, siūlydami įvairaus lygio žinojimo sistemas, kurios turėtų padėti gyvenime, kurtų sąmonės aukštą kokybę. Taip pat, šių sričių specialistai konkuruoja dėl išteklių, kuriuos investuoja į savo srities plėtojimą ir nuo to, kiek sugeba uždirbti, priklauso ar ideologijos laukia graži, ar sunki ateitis. Pavyzdžiui, transhumanistinės technologijos kuria globalines rinkas, kuriose lėšos surenkamos iš visų planetos gyventojų, taip sukuriant megakorporacijoms trilijonines pajamas. Tai reiškia, kad kuo išradimai plačiau paskleisti, kuo jie populiaresni ir paklausesni, tuo į juos galima investuoti daugiau pinigų dar didesniam išvystymui arba į avangardinius mokslo projektus. Taip elgiasi Elon Musk, Jeff Bezos korporacijos, kurios iš savo verslų uždirbtus milijardus investuoja į įvairias kosminės pramonės, dirbtinio intelekto, psichotronikos, robotikos sritis, kurias finansuoja visų mūsų vartojimas. Tai reiškia, kad kuo daugiau žmonės investuoja į baltojo drakono civilizacijos plėtrą, tuo mažiau lieka toms formoms, kurios palaiko juodojo drakono civilizacijos kultūrines formas, kaip filosofija, religija, menas ir t.t. Taip pat, šios sritys integruojasi su technologijomis, tampa neatsiejamos nuo transhumanizmo, kuriam priverčiamos tarnauti ir pripažinti pirmenybę.
Tai rodo neišvengiamą hierarchijų apsivertimą planetos ekonomikoje, kur baltojo drakono civilizacijos technologijų korporacijos taps turtiniu viršutiniu ešelonu, nuo kurio priklausys visas gyvenimas valstybėje, ekonomikoje visuomenėje, o tai perdalins socialiniuose segmentuose biudžetus ir resursų paskirstymą, mokslo sektorių vis labiau turtinant, o kultūros - skurdinant. Ypač bus sunku tradicinėms kultūros formos, kurios taps nekonkurencingos, ir iš komercinių turės būti paverstos finansuojamomis iš valstybinio biudžeto. Formulė jau buvo viešinta, bet galima perinterpretavus paanalizuoti dar karta, kokiomis proporcijomis žmonija pasidalins turtus, juodojo ir baltojo drakono civilizacijose:
Juodasis drakonas (40 proc.) (15 proc.) - (75 proc.) (60 proc.) Baltasis drakonas
Kitaip sakant, keturiasdešimt juodojo drakono civilizacijos organizacijų valdys 15 proc. turtą, ir šešiasdešimt procentų baltojo drakono civilizacijos organizacijų valdys 75 proc. turto. Tai reiškia, kad silpnoji civilizacijos forma darysis vis skurdesnė, nekonkurencinga, turės būti finansuojama fondų ir biudžetų pinigais; o stiprioji civilizacijos forma bus varomoji ekonomikos jėga, kuri sugebės užsidirbinėti laisvu konkuravimu, siūlant vis labiau išvystytas technologijas, kurios transhumanizuos gyvenimą pilnu transhmanizavimu. Tai, žinoma, kainuos, visi už technologijų paslaugas turėsime mokėti ir finansuosime mokslą vis didesniam jo vystymuisi. Tai reiškia, kad planetoje formuojasi naujoji oligarchinė technologijų aristokratija, kur visi lyderiai bus suformuoti transhumanizmo ideologijos ir turės biudžetus vykdyti savo vizionierišką veiklą avangardinėse mokslo ir technologijų srityse, kur darysis vis galingesni, o gyventojai taps priklausomais nuo jų valios. Galutinis šio proceso etapas yra posthumanizmas, kuris bus įvestas tada, kai bus sukurtas super DI, kuris taps tikru žmogaus šeimininku, tvarkančiu visas gyvenimo sritis, o žmogaus protas taps antrarūšiu ir nekonkurencingu. Su tuo susijęs dirbtinės sąmonės projektas, žmogaus kiborgizacija, genų inžinerija, sintetinės gyvybės kūrimas, kurie per ateinantį šimtmetį negrįžtamai pakeis visuomenės politinę sanklodą. Norėdami, kad išliktų demokratijos ir žmogaus laisvės idėjos, turime kovoti jau dabar, tik taip savo vaikams sukursime pasaulį, kuriame įmanoma gyventi tikro žmogaus gyvenimą.
A. Šliogerio sątvarologija
Dabar trumpai aptarsime A. Šliogerio sątvarologijos modelį, išdėstytą knygoje „Niekis ir esmas" (2005). Šis modelis yra filognozijos modelio pirmtakas, todėl norint geriau suprasti sievos teoriją, naudinga atlikti trumpą lyginamąją analizę. Tai padarysiu nesiplėsdamas, tik paaiškindamas su kokiais mano terminais asocijuojasi A. Šliogerio terminai. Mano modelio santrauka išdėstyta knygoje „Sievos teorija" (2020), parašyta praėjus penkiolikai metų nuo A. Šliogerio veikalo. Abi teorijos yra fundamentaliosios sątvarologijos variantai, kurie parodo pirmaprades sąmonės struktūras, kurių pagrindu kuriamos filosofijos. Šie modeliai parodo, kokios yra silpnosios, stipriosios ir ašinės civilizacijos galimybės, suformuojančios civilizacijos psichovektorius ir pagrindinius jos sindromus. A. Šliogerio sątvarologija unikali filosofijos istorijoje: to neturėjo nei Platonas, nei Aristotelis, nei R. Dekartas, nei I. Kantas, nei G. Hegelis, nei F. Nietzsche, nei M. Heideggeris. Todėl su jo modeliu verta susipažinti, norint suprasti savo gyvenimo metafizinius pagrindus.
A. Šliogerio sątvarologijos centrinis terminas yra klepsidros struktūra, sudaryta iš dviejų pradžių: Esmo stichijos ir Niekio stichijos. Tai pats bendriausias vaizdinys, kuriame po to konstruojama visa vidinė „egzistencialų" sistema, kuri yra žmogaus metafizinis substratas. Esmą ir Niekį, pasak A. Šliogerio, jungia struktūra vadinama Esu? banga, kuri rodo perspektyvą nuo Niekio prie Esmo, pagal formulę „Aš esu". Tai jausmas, kurio centras yra galvos srityje ir yra asmeninės egzistencijos koncentratas. Kitas dalis, susijusi su esmiškuoju šlaitu ir rodo priešingą kryptį, nuo Esmo prie Niekio, ir atitinkanti formulę „tai yra". Šios dvi dalys susijungia į vientisą Esu? bangos struktūrą, kuri išnyra Niekyje ir baigiasi Esme. Ant šios bangos, orientavimuisi kurioje vietoje yra dėmesio surinkimo taškas, turimas slankiojantis alfa taškas, kuris gali turėti dvi kraštutines padėtis ir vieną centrinę, taip pat begalę tarpinių variantų, kurie rodo kokia sątvaro orientacija tikrovėje, objektyvioji, subjektyvioji ar pusiausvira. Toliau eina Mano ir Aš egzistencialai, kurie įtvirtina sątvare asmenybę ir tiesioginį sąryšį su aplinka, turintį nuosavybės, turto formą. Pirmas Mano sątvare yra Aš, asmens centras, tada Mano kūnas, kurie sudaro egzistencijos ir orientacijos maksimumą, siejamą su vidine psichine būsena. Mano sujungia esmiškąjį ir niekingąjį šlaitą į vieną ryšinę sistemą, daro sąmonę savininkiška ir grobikiška, kurios pagrindinis instinktas savintis, inkorporuoti, pririšti ir prisirišti, ginti, naikinti. Kita struktūra, kuri turi dvi kryptis, išeinančias iš centro, yra prezencija, susijusi su esmiška aprezencija ir niekingaja aprezencija, tarp kurių įsistato niekingoji reprezentacija - falsifikatas ir esmiškoji reprezentacija - simuliakras. Ir paskutinis sandas A. Šliogerio sątvarologijoje yra jokybė, kuri siejasi su aprezencija, arba tuo, kas yra anapus falsifikatinių arba simuliakrinių reprezentacijų, tas anapus suvokiamas kai aprezencinė jokybė, arba kaip niekas. Jokybė turi transcendentinės realybės statusą, kurį sudaro nematoma Esmo dalis ir nematoma Niekio dalis. Visi prezencijos falsifikatai arba simuliakrai kyla iš jokybės, kurios yra nieko, nežinojimo, nesupratimo, nesuvokimo pragarmė.
Su šia glaustai atpasakota, fundamentalia sątvarologijos struktūra siejasi sątvarų penki pagrindiniai sindromai, kurie surišti su Mano ir Aš struktūra, bei su prezencija, aprezencija orientuota dviem kryptimis: į Esmą ir Niekį.
1. Itakės sindromas. Tai gimtinės sindromas, kuriame orientacija yra į sėslumą, prisirišimą prie tiesioginės patirties, savo artimiausio pasaulio, kurį sudaro žmonės ir daiktai. Tai į saiką įstatytas Mano ir Aš kompleksas, kuris sudaro socialinių santykių pirmapradėje bendruomenėje, vietovėje šiapus horizonto, pagrindą. Tai pamatiniai dariniai, būtini išgyvenimui tikrovėje ir socialinėje aplinkoje. Tokioje apsiribojusioje būsenoje įmanoma orientacija į Esmą, Niekį arba galimas stovėjimas centre, didžiajame Tarp, pusiausvyros taške. Tai reiškia, kad simuliakrai ir falsifikatai nėra sureikšminti, hiperbolizuoti, nėra begalinės gamybos isterijos, kurioje būtų gaminami dirbtiniai žodžiai ir dirbtiniai daiktai, nesiekiama brautis anapus horizontų, į begalybę.
2. Odisėjo sindromas. Šis sindromas atsiranda tada, kai sąmonėje kyla begalybės geismas Esmo kryptimi, kur orientuojamasi ne į tiesiogiai duotą prezenciją, bet norisi keliauti, peržengti saiką, patekti anapus, už horizonto. Tokioje sąmonėje organizuojamos ekspedicijos, žygiai, siekiama begalinės ekspansijos, norima sužinoti, kas vyksta tolimose šalyse ir anapus. Pasak A. Šliogerio, klasikinis dokumentas, iliustruojantis šį sindromą yra graikų poema „Odisėja", kurios pavadinimas naudojamas ir sindromui vadinti. Kelionėms, migracijoms reikalingas bent minimalus kultūros ir technikos lygis, naudojant laisvus ežeruose, jūrose, upėse ir vandenynuose, taip pat prijaukintą arklį, kuris palengvina ir pagreitina keliones. Šiame sindromui priklauso ir filognozijoje aprašyta kosminė ekspansiją, kuri daug kuo panaši į tarpkontinentinę migraciją ankstesniuose šimtmečiuose.
3. Nirvanos sindromas. Tai atvirkštinis Odisėjas, kuris taip pat palieka gimtąją Itakę, tačiau veržiasi ne į Esmo užhorizontinius tolius, bet į vidų, į Niekį. Tai odisėja vidinėmis erdvėmis, kurios aukščiausias taškas yra Nirvana, arba maksimalus Esu? bangos išsiforminimas, kur skirtis tarp būties ir Niekio tampa minimali, ir žmogus, jo Aš, Mano ištirpsta nebūtyje. Šis sindromas būdingas Indijos kultūrai, kuri įsigalėjo Azijos šalyse, o importuota į Vakarus buvo gana vėlai. Nirvanos būsenoje sątvaro tikslas - susilieti su jokybe, su transcendentine beforme ir beveide mase, kuri ankstesnėje A. Šliogerio kūryboje vadinama Didžiuoju Anonimu. Įsiniekinimas, išnykimas Nirvanos sindrome suvokiamas kaip išsivadavimas, kuris, laikoma, yra pagrindinis gyvenimo tikslas. Gimdamas žmogus patenka į kalėjimą, ir viso jo gyvenimo tikslas yra pabėgimas, nusimetus „materialius" pančius ir „majos" iliuziją.
4. Kaligulos sindromas. Šis sindromas mažiau metafiziškas, susijęs su Mano ir Aš kompleksais, kurie hiperbolizuojami, sureikšminami, atsisakoma saiko ir ribos maksimos, nepripažįstamas Kitas. Tai totalus subjektyvizmas, kuriame išorinė tikrovė laikoma tik subjekto nuosavybe, kurio centre yra didybės manijos apimtas Aš, save laikantis visatos centru. Sujungus šį sindromą su Odisėjo sindromu, kuriamos imperijos, siekiama maksimalios ekspansijos, įvedama tironija ir vergovė. Tai politinis sindromas, kur nepripažįstamos visuotinės žmogaus teisės, nėra demokratijos, nepripažįstama laisvė žmonėms ir yra absoliutizmo sindromas, būdingas imperatoriams ir karaliams.
5. Laisvės sindromas. Šis sindromas yra atvirkštinis Kaligula, kuris iš objektinės būklės siekia pavirsti subjektu, įsisubjektinti, siekia savo teisių ir laisvių, politinės valdžios, kovoja prieš absoliutizmą ir monarchiją, įvedinėja demokratinę respubliką ir t.t. Laisvės sindromas taip pat susijęs su Mano ir Aš, tačiau tik negatyviu būdu, siekiant save įvirtinti, apsiribojant etiniu saiko reikalavimu. Šis sindromas būdingas liaudžiai, engiamoms klasėms, kurios nori išsivaduoti iš vergijos, nuverčiant tironijas ir griaunant imperijas. Taip pat, sindromas būdingas nacionalinio išsivadavimo judėjimams, kurie vykdo 19 ir 20 a., siekiant įtvirtinti tautos teises į egzistenciją, išsivaduoti iš tautos naikinimo politikos, įveikti priespaudą. Matome, kad šis sindromas geriausiai dera su Itakės sindromu ir tautiniu judėjimu, siekiančiu išsaugoti tautą globalistinių imperijų siautėjimo epochoje.
Susiejant šią sistemą su filognozijos teorija, sątvarui be A. Šliogerio atskleistų bruožų, būdingos juodojo ir baltojo drakono civilizacijos struktūros, kur didžioji ir mažoji sieva laikoma savo natūralioje arba apverstoje padėtyje. Natūralioje padėtyje tai yra gyvybės, gyvenimo ir kultūros principas, kuriantis silpnąją civilizaciją; o apverstoje - yra gnostinė civilizacija, kurianti pažinimą, dirbtinį pasaulį ir siekia pertvarkyti tikrovę pagal mažosios sievos vidinę tvarką, kurioje valdo laisvė ir fantazija. A. Šliogerio aprašytos formos yra mažosios formos, būdingos ankstyvoms civilizacijos raidos fazėms, o filognozijoje aprašomas dvi didžiosios formos, kurios yra apimančios visą, holoplastinę žmonių rūšies istoriją. Blogiausias variantas tiek vienu, tiek kitu atveju yra ryšys tarp filognozijos civilizacijų ir Kaligulos sindromo, kuris susijęs su Odisėjo sindromo begalybės troškimu ir nesustabdoma ekspansija, išduodant saiko reikalavimą, ribos ir artumos principus.
Ekrano sindromas
Praeitame skyrelyje aptariau fundamentaliąją A. Šliogerio sątvarologiją, kuri apibendrinama penkiais sindromais, rodančiais kelią bendrojoje sątvaro struktūroje. Tačiau savo pagrindinėje knygoje A. Šliogeris aptarė ne visus sindromus ir šalia klasikinių neįrašė pačio naujausio, būdingo dabartiniams laikams ir šiuolaikinei visuomenei, suformuotai technologijų ir transhumanizmo ideologijos. Tai hologramos, Holywood'o, ekrano sindromas, išimantis sąmonę iš tikrovės ir patalpinantis šią jos antipode - hologramoje. Ekrano sindromas gali įkūnyti visus išavardintus sindromus savo holograminiame siužete, tačiau ir pats yra sindromu, suteikiančiu gyvenimui formą, kuri dominuoja egzistencijoje. Turime Itakę, odisėjus, Nirvaną, kaligulas, libertarus tikrovėje ir turime ekrano Itakę, ekrano odisėjus, ekrano Nirvanas, ekrano kaligulas ir ekrano pasipriešinimo judėjimus.
Norėdami suprasti, kuo skiriasi ekranas ir tikrovė, galime palyginti kiek procentų istorijų sėkme baigiasi gyvenime ir kiek filmuose. Gyvenime sėkmė lydi tik nedaugelį: pagal sėkmės hierarchijos piramidę matome, kad sėkmės čempionais yra tik elitas; o filmuose nugali visi herojai, nes norint, kad holograma kurtų laimingą būseną, jis turi turėti laimingą pabaigą. Taip ekraninis telehominidas susiformuoja neteisingą realybės suvokimą, kurdamas begalinius norus ir pervertindamas savo galimybes juos įgyvendinti. Toks prisirišimas prie netikro pasaulio formuoja infantilią asmenybę, kuri mažai sąveikauja su realybe ir mažai žino, kokie jos tikri dėsniai. Šį principą įtaigiai savo kūryboje aprašė A. Šliogeris, kuris buvo jo pagrindinė filosofinio tyrimo tema - transhumanizmo poveikis visuomenei, ekonomikai, politikai, kultūrai ir psichikai.
Matome, kad papildžius A. Šliogerio atskleistus sindromus dviem kitais, analizuojamais mano filognozijos sistemoje, kurie yra balstasis drakonas, kaip šėtono bažnyčia ir juodasis drakonas, kaip dievo bažnyčia, gauname pilną sindromų vaizdą ir du pagrindinius kelius civilizacijoje. Turime tikrovės baltąjį ir juodąjį drakoną ir ekrano baltąjį ir juodąjį drakoną, kurie istorijos sigilo centrinę dalį apima iš dviejų perspektyvų. Baltasis drakonas siekia sujungti istoriją ir transcendenciją ir savo pagrindiniu tikslu laiko gylinimąsi į hipostratas, arba kitaip - į dievo teritoriją; o juodasis drakonas turi orientaciją į transcendenciją - tai religinis atvejis, orientaciją į istoriją - tai sekuliarus atvejis, ir orientaciją į centrą, kuris laikosi pusiausvyros tarp transcendencijos ir istorijos, pagal saiko moralės principą, deklaruotą A. Šliogerio, gyvybės centro pamatą vadinant sietuva. Taip istorijos sigilas apima visus pagrindinius sindromus, kurie yra holoplastinis galimų gyvenimo kelių žemėlapis.
Baltojo drakono civilizacijos idėja įgyvendinama ne taip lengvai todėl, kad norai gerokai peržengia galimybes, dėl to iš tikrovės ši realybė perkeliama į Holywood'inius ekranus, kurie imituoja pažangą ir maksimalias civilizacijas, vaizduojamas fantastiniuose filmuose. Tokiomis hologramomis yra „Star Trek" serialai, ekranizuoti „Marvel" ir „DC" komiksai, kuriuose kosminės civilizacijos technologijų proveržiai hologramose vaizduojami kaip įvykdytos užduotys ir jau dabar galime pamatyti, „kas mūsų laukia ateityje". Žinoma, visas holivudinis šlamštas yra tik psyopas ir smegenų plovimas, kuriame nieko panašaus į tikrovę nerasime. Kas mūsų laukia tikrovėje, padarius norimus proveržius, mes net neįsivaizduojame, neįsivaizduojame kokios kiekvienos „sėkmės" tikros pasekmės gyvybei, žmogui ir gyvenimui. Psichinė žmogaus struktūra - tokia nestabili, kad jai patikėti tokias galimybes - milžiniška kvailystė. Be sąmonės kokybės problemos išsprendimo, toks kelias neturi įgyvendinamo projekto statuso, ir protingiau susilaikyti negu veržtis į ateitį bet kokia kaina.
Įdomiausias ekranų imperijoje hologramų siužetas yra stilius „hologramos apie hologramas" ir kultinis šiame žanre filmas yra „Matrica". Jame vaizduojamas hologramų civilizacijos apogėjus, kuriame holograma apima visą šimtą procentų sąmonės, ir žmogus gyvena gyvenimą-sapną, kuris visas yra pakeistinė realybė. Prie šio lygio technologijos artėja milžinišku greičiu, ruošiant sujungimui keturis komponentus: psichotroniką, sumatoriaus teoriją, hologramas ir dirbtinį intelektą. Užpildžius sumatorių holograminiu užpildu, bus galima kurti pilną vidinio pasaulio iliuziją ir gyventi joje tokį gyvenimą, koks norimas, o šios tikrovės dievu taps dirbtinio intelekto superkompiuteris. Kūnas taps nereikalinga našta, auginama biologiniuose tirpaluose, o visas gyvenimas bus tik sąmonės viduje kuriama iliuzija. Filmo „Matrica" pagrindinė idėja yra pasipriešinimas tokiai civilizacijos ateičiai, tačiau, viena vertus, vaizduojama kova, o kita vertus, vyksta įžūli propaganda, kuri rodo, kad planetos valdovai šios idėjos išsižadėti toli gražu nesiruošia ir jau dabar kuriamos korporacijos, kurios kuria „metavisatą" virtualios realybės akinių pagrindu, kurie, pasiekus reikalingą keturių komponentų išsivystymą, pavirs į tikrą „matricos" projektą.
Tai yra vienas baltojo drakono civilizacijos kūrimo būdas, kuri bus vystoma netikrovinėje žmogaus dalyje. Kitas kelias - atsisakyti matricos klystkelio ir kurti tikrą tikrovės uždarų klodų atidengimą, kuriuose žmonės rinksis tik tas galimybes, kurios nepažeidžia savisaugos instinkto ir moralinės sievos reikalavimų. Ekrano sindromas šiuos principus pažeidžia, įvesdamas į protą savisaugos instinkto pažeidimą, per neteisingą gyvenimo vaizdavimą, neteisingą pavojaus ir rizikos supratimą ir moralinę sievą žlugdo išsigimimų demonstravimu holograminiuose porno kūriniuose. Sugrįžę į tikrovę, atstatome realumo jausmą, suformuojame tikrą savo Ego protą ir savo norus deriname su būtinybėmis, kurių pakeisti, perdaryti neįmanoma ir kurios turi būti paliekamos tokios, kokios yra. Manau, kad naudojant istorijos sigilo logiką, baltojo drakono procesą geriausia vykdyti stovint centre, erdvinio saiko ribose, kurį valdo du A. Šliogerio atskleisti sindromai: Kaligulos ir laisvės. Atsisakę egotistinio Kaligulos monarchizmo ir pasirinkę anti-Kaligulos laisvės kelią, turėsime geriausią santykį, tarp tradicinio pasaulio vertybių ir pažangos, reikalingos tautos išlikimui ir išsiaukštinimui.
Kol kas matrica nesugrūsta į sąmonę pilnu sugrūdimu, kuris galutinai nutrintų suvokime ribą tarp to, kas tikra, kas netikra. Matrica yra išorinė, kuri naudoja išorinių ekranų principą, kur ekranas vis labiau priartinama prie žmogaus, paliekant vis mažesnį tarpą „realybės siūlei". Maksimalus priartinimas yra virtualios realybės akiniuose, kur ekrano išorė beveik visai išnykinta ir lieka tik kaip trukdantis ir nemalonus jausmas. Kol kas technologijos silpnos ir holivudinių hologramų pasiūla - netenkina poreikių, tačiau po penkiasdešimt metų turėsime pilnai išvystytą transhumanistinę hologramų kultūrą, kuri bus ekrano sindromo apogėjus, sunaikinantis visus kitus sindromus, išimant iš sumatoriaus tikrovę pilnu išėmimu. Tai bus technologija, kuri leis kurti dirbtinį pragarą ir dirbtinį rojų, dirbtinį gyvūną ir dirbtinį dievą, kuris pašalinęs iš antitezės objektyviosios dalies visą savarankišką, priešišką realybę, įsistatys antrą, dirbtinį subjektą, su kuriuo galės kurti tokią tikrovės viziją, kokios norės. Tai bus fantazijos ir begalinės laisvės visata, kurioje viskas taps žmogumi ir nežmogiška tikrovė bus pašalinta iš psichovektoriaus pilnu pašalinimu.
Kadangi šis kalėjimas gresia civilizacijos žūtimi, ypač jeigu matrica pavirstų vergove ir kalėjimu ir tikrovė būtų uždrausta pilnu uždraudimu, A. Šliogeris bandė sukurti šiam istoriniam keliui alternatyvą, o tai geriausiai padaroma aiškinant ekrano sindromo metafizinę teoriją. A. Šliogerio sątvarologija siūlo pamąstyti, kas laukia žmogaus, jeigu jis neatsisakys transhumanizmo beprotybės, ir koks turimas geriausias išsigelbėjimo kelias. To kelio pavadinimai yra „filosofijos sugrįžimas" ir „sugrįžimas prie pačių daiktų", išsiimant savo protą iš ekrano kalėjimo ir atstatant tikrą, autentišką sąveiką su tikrove, atgaunant natūralų daiktą ir natūralią mintį, sujungiamus teorijoje. Teorija yra dieviškas žvilgsnis į tikrovę, kurioje laikomasi kūrėjų nustatytų ribų apibrėžimo, nesiekiama nieko daugiau negu reikia praeiti savo gyvenimo kelionę neiškrentant iš tikrovės ir savo prigimties. Ne viskas yra gėris, ką sukuria baltojo drakono civilizacija. A. Šliogeris įrodė, kad reikia labai atidžiai rinktis iš to, kad dovanoja tikrovės atidengimas ir drakono akis.
Satanizmas Vakarų civilizacijoje
Istorijos sigilas rodo, kad žiūrint iš centrinės dalies, sątvaras turi metafizinę ir antimetafizinę orientaciją. Žiūrint iš kraštinių padėčių, yra pirmo ir antro fundamento antitezė, kur pirmą fundamentą atstovauja dievo religija, teosofija, o antrą - žmogaus religija, arba antroposofija. Taip visas Vakarų civilizacijos modelis skyla į kryptį, kuri orientuota į dievą ir kryptį, kuri nusisukusi nuo dievo. Žmonijos istorijos pradžioje, žmogaus sąmonės orientacija buvo į transcendenciją, anapusinį pasaulį, magijos ir mitologijos forma. Teologinis istorijos etapas buvo šios orientacijos apogėjus, kuris, realizuotas istorijoje, buvo teokratinių imperijų pagrindas. Nusisukimas nuo dievo prasidėjo šiame etape, kol dar mitologinė sąmonė buvo orientuotą į pirmą fundamentą, ir šis nusisukimas turėjo pusdievio metamo iššūkiu dievui mito formą. Mitologijoje geriausiai žinomas pavyzdys yra Prometėjo mitas, o krikščioniškoje mitologijoje - Šėtono angelų sukilimo mitas, kuriame pasakojama, kaip vyriausias angelas atsisakė paklusti dievo valiai ir buvo nubaustas ištrėmimu iš dangaus karalystės.
Šis principas yra Vakarų civilizacijos pagrindinė mitologema, kuri rodo dvi galimas orientacijas istorijos sigile - į dievą arba nuo dievo. „Nuo dievo" turi dvi galimybes: jeigu tai dievo neigimas, ateizmas, yra paprastasis „nuo", o jeigu dievo buvimas neneigiamas, „nuo" virsta „prieš dievą". Taip istorijoje susiklosto du satanizmo variantai: teistinis satanizmas, kuris laikosi principo „prieš dievą" ir palaiko dangaus kunigaikščių sukilimą; ir ateistinis satanizmas, kuris nusisuka nuo dievo į šį pasaulį, neigia metafiziką ir transcendencija, propaguoja materialistinį scientizmą ir empirizmą. Pavyzdžiui, globalistinis komunizmas buvo ateistinis satanizmas, kuris propagavo nusisukimą nuo dievo, išaukštinant mokslo metodą, empirinį materializmą, kuris neigia dvasinę realybę, sielą ir žmogaus nemirtingumą.
Ateistinio satanizmo pavyzdys yra A. DeLavey „Šėtono bažnyčia", kuri savo pagrindinėje knygoje, vadinamoje „Šėtono biblija", propaguoja nusisukimą nuo dievo, nuo Jėzaus Kristaus, kaip jo įsikūnijusio sūnaus, atmeta krikščioniškos moralės principus ir įtvirtina žmogų kaip pasaulio centrą, kur žmogus yra pats savo šeimininkas, kuris tarnauja ne kažkokiai aukštesnei jėgai, bet gyvenimą gyvena dėl savo malonumo, tenkindamas savo norus ir troškimus, kurių neriboja jokie tradiciniai suvaržymai. Šėtonas naudojamas kaip nusisukimo nuo dievo simbolis, bet nelaikomas realia transcendentine būtybe. Juodosios mišios - tik krikščioniškų mišių parodija, kuri skirta pasityčioti iš krikščioniškos tradicijos. Mirties simbolikos naudojimas, reikalingas priminti principą memento mori, nepripažįstant, kad žmogaus siela nemirtinga ir kad visų žmonių gyvenimus užbaigia mirtis, kuri yra tarsi pasityčiojimas iš teologinės svajonės, kad žmogus po mirties pereina į kitą, amžiną gyvenimą, kur jis pagal nuopelnus gyvena „dievo karalystėje". Tai reiškia, kad Šėtono bažnyčios satanistas gyvena pagal principą carpe diem, be jokių moralinių įsipareigojimų ir autoritetų pripažinimo.
Teistinis satanizmas remiasi klasikiniu Šėtono sukilimo prieš dievą dangaus karalystėje mitu ir yra „prieš dievą ir dievo bažnyčią" struktūros. Šiame satanizme neneigiamas anapusinis, dvasinis pasaulis, neneigiama žmogaus nemirtinga siela ir neneigiamas dievas. Tačiau tikima, kad dangaus karalystėje, transcendencijoje, prieš dievą įvyko sukilimas, ir šio sukilimas lyderis ir vadas laikomas nauju dievu, seno dievo konkurentu ir nugalėtoju. Šio mito pagrindu gerai žinomas literatūrinis kūrinys yra J. Miltono poema „Prarastas rojus", kur ši istorija aprašoma poetine forma. Šio mito pagrindu, Vakarų slaptajame, pogrindiniame pasaulyje yra daug sektų ir kultų, kurie tiki šia mitologema ir remia ne dievo, bet sukilimo prieš dievą stovyklą. Teistinis satanizmas dažnai turi maginio satanizmo formą, kur su aukštesnėmis jėgomis bandoma bendrauti maginių ritualų forma, siekiama išsikviesti demonus, vykdyti misijas, naudojantis jų pagalba. Šiai formai būdingas teatrališkumas, satanistinė atributika, ritualistika, slapti ženklai ir simboliai, bei kūrybinių meno formų naudojimas. Geriausiai žinomi pavyzdžiai yra vadinamasis gnostinis satanizmas, propaguojantis chaosofiją, drakonizmą, juodosios liepsnos teoriją.
Satanizmo istorijos logika tokia: pirmiausiai kuriama mitologija ir įvyksta metafizinis sukilimas, tada prasideda nutolimo nuo dievo procesas, kuris užsibaigia visišku nuo jo nusisukimu; nusisukus nuo dievo, išaukštinamas žmogus, kuris kuria savo ateistinius istorinius judėjimus, įvyksta mokslo revoliucija, civilizacijos be dievo aukščiausias taškas, susiformuoja antro fundamento galios struktūra; tada ši galios struktūra apsisuka, atsisuka į pirmą fundamentą, kuris yra transcendentinė dievo karalystė ir pradeda jos užkariavimą. Prisimenama magija, mitologija, religinės teologijos formos, pradeda šmėžuoti scientistinio satanizmo pavidalai ezoteriniuose judėjimuose ir kultuose, siekiama pilno transcendencijos užvaldymo ir pasisavinimo, iš pirmo fundamento atimant visas teises tikrovę valdyti pagal savo prigimtinius dėsnius. Vietoj jų įvedama proto ir mokslo kontroliuojama tvarka, kuri yra žmogaus produktas, metantis iššūkį dieviškai tvarkai.
Šioje vietoje galima įvesti archontinį Iliuminatų judėjimą, kurio pagrindas yra ši mitologema, kurioje aukštinamas žmogus, žmogaus civilizacija. Jame kuriama baltojo drakono civilizacijos doktrina, turinti du variantus: ateistinį ir teistinį. Ateistiniame variante nepripažįstamos metafizinės, dvasinės realybės ir hipostratos laikomos įvairiomis materijos formomis, kuriose neįmanomos nežmogiška gyvybė. Teistiniame variante laikoma, kad egzistuoja hipostratinės civilizacijos, kurios turi ištisą nematomą gyvybių ekosistemą, ir yra senovinių mitologinių istorijų tikroviškas pagrindas. Bet kokiu atveju, baltojo drakono civilizacija yra antro fundamento išaukštinimas, kuriame jis atsisuka prieš pirmą fundamentą ir savo tikslu iškelia visos transcendentinės realybės sferą perkelti į žmonijos kontroliuojamos istorijos įtakos lauką, padarant žmogų transcendencijos šeimininku. Šiame istoriniame procese, mokslo priemonėmis atsisukus prieš transcendenciją, sugrįžta seni simboliai ir vaizdiniai, prisimenama magija, mitologija, teologija, susikuria ezoterinio scientizmo mokyklos, kurios seną sukilimo mitą, sąmonės principą „prieš dievą", paverčia į tikrą istorinė procesą, įgavusi mokslo formą. Dėl šios priežasties, elituose, kurie priklauso Iliuminatų sektoms, naudojama velnio, Šėtono simbolika, teatraliniai vaidinimai ir imitaciniai ritualai. Žinoma, tikra „magija" yra avangardinės technologijos, tokios kaip kiborgizavimas, psichotronika, dirbtinis intelektas, hologramos ir pan.
Priešinga stovykla, kuri yra dievo bažnyčia ir dievo karalystės saugotoja, yra juodojo drakono judėjimas, kuris taip pat yra ateistinis ir teistinis. Jungiamasis tarp jų sandas yra natūralios tvarkos saugojimas, draudimas eiti prieš prigimtį ir mokslo bei technologijų atsisakymas. Ateistinis juodasis drakonas būdingas filosofijai, kurios vienu iš atstovų Lietuvoje yra A. Šliogeris, o teistinis juodasis drakonas, arba dievo bažnyčios principas, yra krikščionių bažnyčios, kurios yra ne tik orientuotos į transcendentinį pasaulį, bet bando šį pasaulį ideologijos pavidalu įvesti į istoriją, per krikščionių bažnyčių plėtrą civilizacijoje steigiant teokratines valstybes. Šiame procese dalyvauja ir konkurentai, tarp kurių yra žydiško judaizimo ir žydų pasaulio idėja, ir arabiškas islamas, turintis tokią pačią teokratinę doktriną istorijoje ir pasaulinio kalifato siekį.
Šios dvi istorinės jėgos Vakarų civilizacijoje reiškiasi kaip transhumanizmo ir tradicionalizmo konfliktas, kuriame matome konfliktą tarp religinės ir mokslinės pasaulio sampratos. Religinė samprata akivaizdžiai pralaimi, o mokslo ir transhumanizmo ideologijos progresas yra ne kas kita, kaip sukilimas prieš dievą, kuris turi ateistinio arba teistinio satanizmo formą. Šis žodis, aišku, yra paimtas iš tradicijos ir šiuolaikiniame pasaulyje nenaudojamas, laikant jį seniena ir anachronizmu, tačiau mokslo ir pažangos idėja ir esmė - tokia pati, kokia rodoma Šėtono sukilimo prieš dievą mitologijoje. Moksle žmogus meta iššūkį dieviškai tvarkai, ir daro tą patį, ką Šėtonas, organizuodamas savo sukilimą, todėl šis simbolis yra Vakarų civilizacijos archetipas, kuris naudotinas norint dabartinis procesą susieti su jo istorinėmis šaknimis ir ištakomis.
Dievo bažnyčios šalininkams kovoti dėl natūralios tvarkos darosi vis sunkiau, vis sunkiau neįsileisti į gyvenimą technologinės pažangos, be kurios priemonių normalus gyvenimas šiuolaikinėje visuomenėje daromas neįmanomu. Technika yra velnio argumentas, prieš kurį tradicionalistai neranda atsakymo ir taip pralaimi istorinį procesą civilizacijoje. Todėl kolektyviai žmonija neišvengiamai renkasi Šėtono bažnyčią, o individuliai galima rinktis dalyvavimą istoriniame procese arba iškritimą iš jo į privataus gyvenimo užribį. O kovojimas už dievo bažnyčią naudojant kompiuterio hologramas ir kompiuterinius tinklus - visiškas oksimoronas.
Terminatoriaus sindromas
Šalia jau išvardintų A. Šliogerio filosofijoje ir filognozijoje minimų sindromų ateityje bus svarbus dar vienas, kuris susijęs su dirbtinės tikrovės plėtimusi transhumanizmo eroje. Tai dirbtinės gyvybės ir dirbtinių ekosistemų sindromas, kuris atsiranda pasirenkant baltojo drakono civilizaciją, gylinantis į hipostratas, vis geriau atskleidžiant gyvybės paslaptį ir drakono akyje įgyjant sugebėjimą kurti dirbtinę gyvybę. Tai gali būti biologinė dirbtinė gyvybė ir techninė, priklausomai nuo to, koks substratas naudojamas gyvybės kūrimui. Yra du kraštutiniai variantai - natūralus žmogus-gyvūnas ir techninis robotas, bei hibridinis variantas, vadinamas kibernetiniu organizmu. Kol kas šis sindromas - kurti dirbtinį pasaulį iš antrojo fundamento perspektyvos - pradinėse stadijose, tačiau vis labiau vystantis mokslui, vis geriau išsiaiškinant gyvybės klodų paslaptis, jis darysis vis galingesnis.
Šiuo metu „terminatoriai" vystomi tobulinant kompiuterinę techniką, DI ir mechaninį kūną, kurie nepakankamo išsivystymo lygio. Tačiau laikui bėgant, problemos bus išspręstos ir turėsime tikrus dirbtinės gyvybės modelius, kurie taps sudėtine gyvenimo dalimi. Kūno mechanikos mėgdžiojamos pagal gyvūnų kūno mechaniką, o galva yra kompiuteris, kurį valdo programinė įranga, esanti dirbtinės sąmonės pirmtake. Kol kas robotų sąmonė imituojama naudojant procedūrinį procesorių, kuris vykdo diskretizuotus veiksmus arba komandas, remiantis leptoniniais virpesiais. Viename iš savo tekstų tokią sąmonę vadinau „leptonine sąmone". Jos problema ta, kai ji veikia veiksmų pagrindu, arba yra procesinė, ir iš to kilęs pavadinimas „procesorius". Tuo tarpu biologinė sąmonė yra plotinis sumatorius, kuris atlieka ne diskrečius veiksmus su informacijos kvantais, procedūros su kuriais išsidėsto į seką, bet integruoja informacinius morfizmus į reprezentacinius plotus, vadinamus sumatais. Protas veikia šių sumatų pagrindu, kurie informaciją įpaveikslina ir šių paveikslų pagrindu kuria veiksmų schemą. Norint, kad dirbtinė gyvybė pasiektų natūralios gyvybės lygį, mokslas turi išsiaiškinti koks klodas turi tokias savybes ir kaip jame susikuria psichikos kokybių substratas.
Dirbtinei gyvybei natūralaus gamtinio pasaulio nereikia, ji remiasi dirbtine ekosistema, kuri vis labiau plečiant dirbtinio pasaulio erdvę, išstumia natūralią gamtą ir pakeičia ją dirbtine realybe, kuriama protu. Protinis organizavimas vykdomas naudojant protines paradigmas, priklausančias nuo to, kokios vykdomos istorinės misijos, kokie lyderio keliami uždaviniai. Taip vis labiau įsigali antras fundamentas, nukreiptas prieš pirmo fundamento pasaulį, naudojant gnostinę tvarką ir gnostinį gyvybės organizavimą. Šios dvi struktūros yra paralelinės, kur visas žmogaus pasaulis yra dievo pasaulio kopija ir pamėgdžiojimas, kurio centre stovis dirbtinis superintelektas, kaip naujos tvarkos centrinė figūra, kuri kuria dirbtinius daiktus ir dirbtinę gyvybę, kurios aukščiausias pasiekimas - dirbtinę sąmonę turintis robotas.
Dirbtinio pasaulio centriniam protui tapus dievu, prasidės tikras karas su tikrovės natūralia tvarka ir natūralia gyvybe, siekiant išstumti juodojo drakono tvarką ir pakeisti ją baltojo drakono tvarka, kurioje Bruno, arba Antikristas, bus ne žmogus, bet robotas. Kodėl tai labai tikėtina, suprasti nesunku: natūralų žmogų išvystyti ar perprogramuoti - labai sunku. O dirbtiniam žmogui galima įdiegti kokius nori parametrus, kurie bus vystom iki maksimumo. Kitaip sakant, terminatorius su dirbtine sąmone bus daug kartų pranašesnis už žmogų, pradės pretenduoti į valdovo vaidmenį ir laikui bėgant taps tikru viršžmogiu. Siūlomi išsigelbėjimo variantai - nepakankami, pavyzdžiui, psichotroninių prietaisų įsidėjimas ar sąmonės sujungimas su dirbtiniu intelektu, nes tai tik prielaida natūralų žmogų padaryti centrinio dirbtinio intelekto vergu, kuris neturės laisvos valios, negalės priimti savarankiškų sprendimų ir bus tik sąmonių korio biorobotas. Dėl šios priežasties, turi būti ieškoma geresnių būdų gelbėti natūralų pasaulį ir konkuruoti dabar, kol visas procesas tik pradinėse stadijose, nes kai jis įsibėgės - jį sustabdyti bus daug sunkiau.
Nauja sąmonė bus visiškai kažkas kita, todėl jai klasikinės sątvarologijos principai bus netinkami. Tokios sąmonės sumavimas bus tik techninis ir funkcinis ir vargu ar ji sugebės pasiekti aukštą egzistencinį išsivystymą. Tai reiškia, kad ji vykdys fizines, mechanines, transporto funkcijas, darbo užduotis ir procedūrinį problemų sprendimą. Tačiau aukštosios kognityvinės funkcijos - vargu ar bus kuriamos, jeigu jos dirbtinėje sąmonėje iš viso įmanomos. Tačiau, kita vertus, galima kurti išplėstą sumavimo procesą, įdiegti į sumuojančią sąmonę kompiuterių tinklų išteklius, kurių pagrindu galima priiminėti administracinius sprendimus. O tai reiškia, kad atitinkamu būdu reikės tvarkyti visą organizacijų informaciją, primetant jai šablonų ir struktūrų tvarką, dings kūrybiškumas, sugebėjimas unikaliu būdu pamatyti tikrovę. Šiuo metu tai būdinga tik talentus turinčiai natūraliai sąmonei, kuri naujoje tvarkoje bus sunkiai pritaikoma, ir negalėdama prisiderinti - bus stumiama į užribį.
Tai reiškia, kad antro fundamento logikoje yra ne žmogaus, o savęs išaukštinimas, žmogų paliekant už nugaros ir pradedant tikrą posthumanizmo erą, kur valdovu bus ne žmogus, bet mašina. Iš dalies tai paradoksalu - antro fundamento kūrėjai yra žmonės, kurie savo protu kuria dirbtinį pasaulį, tačiau šiam pasauliui pasiekus maksimalų išsivystymo laipsnį, natūralus dievažmogis pakeičiamas dirbtiniu, kuris tampa antro fundamento demiurgu, mėgdžiojant pirmo fundamento panašią istoriją, gnosticizmo tekstuose, kur tikras tikrovės valdovas sukuria žemesnio lygio dievą, vadinamą demiurgu, kuris laiko uždaręs žemutinį eoną į kalėjimą, kuriame pavergia žmoniją ir kuria žemesnio lygio, nedievišką tvarką. Tokiu pačiu principu žmogaus-dievo demiurgu taps jo sukurtas dirbtinis intelektas, kuris perims pasaulio kontrolę ir tikrą antro fundamento valdovą nustums nuo sosto. Žinoma, tai mitologinės sąmonės archetipai, tačiau šių archetipų struktūra atitinka istorinio proceso struktūrą ir logiką.
Taigi, baltojo drakono civilizacijos sąmonė turi du pagrindinius sindromus, kurie yra hologramos sindromas ir terminatoriaus sindromas. Abu rodo natūralios tikrovės iškeitimą į dirbtinę tikrovę, kuri vis tobulėja dėl drakono akies vystymosi, atskleidžiant gylines tikrovės struktūras, vis geriau suprantant, kaip veikia natūralus pasaulis. Šių sindromu vystymas iki maksimumo rodo, kad galutinai išstumiama natūrali sąmonė, pakeičiant ją matricos užpildu ir pilnai išstumiama natūrali gyvybė, pilnai ją pakeičiant dirbtine gyvybe. Tokia istorijos kryptis mūsų netenkina, ir toks baltojo drakono civilizacijos vystymo principas - atmetamas, nes jis veda į žmonijos žūtį. Turi būti išsaugota kiek galima daugiau natūralaus žmogaus, maksimaliai patobulinant jo galimybes, o tam reikia juodojo drakono civilizacijos priemonių. Mano asmenine nuomone, vienintelė perspektyvi vystymosi kryptis yra kosminė ekspansija, kurioje žmogus tampa kosminės erdvės valdovu ir maksimaliai išplečia savo Žemės civilizaciją. Norėdami netapti išnykusia rūšimi, turime išsaugoti kuo daugiau natūralios sąmonės, nekeisdami pasaulio vaizdo holograminiais matricos užpildais, o dirbtinės gyvybės vystymas turi būti neperšokantis žmogaus lygio, kad žmogus netaptų mašinos vergu.
Dėl šios priežasties filognozijoje nebus sprendžiamos nei psichotronikos, nei dirbtinės gyvybės problemos, vietoj to, bus užsiimama civilizacijos projektų kritika, kurios tikslas - šviesti žmonių sąmones ir aiškinti klaidingų sprendimų pasekmes. Amerikietiškas baltojo drakono civilizacijos variantas, kuris propaguojamas Holywood'o hologramose - netinkamas kelias lietuvių tautai, nes šiame kelyje jai nėra išlikimo nepriklausoma ir savarankiška tauta, kuri pati priima sprendimus ir lemia savo likimą istorijoje. Negeresni yra ir rytų ar azijos variantai, todėl filognozijoje siūlau kurti savo, lietuvišką baltojo drakono civilizaciją, kuri nedaro klaidų ir neveda tautos klystkeliais. Tai turi suprasti filosofai ir dar geriau - filognozai, turintys metafizinio civilizacijos analizavimo sugebėjimų.
Šioje temoje paviešinti skyriai sudėti į knygą, kurią galima įsigyti knygyne lulu.com Lakui bėgant mano puslapyje bus galima nemokamai parsisiųsti ir elektroninį variantą.
Knyga yra
D. Mockus. Filognozijos pradmenys: drakono akis. 7 tomas. 2021
https://www.lulu.com/en/us/shop/darius-mockus/filognozijos-pradmenys/paperback/product-88n69n.html?page=1&pageSize=4 (https://www.lulu.com/en/us/shop/darius-mockus/filognozijos-pradmenys/paperback/product-88n69n.html?page=1&pageSize=4)