Žvilgsnis KITAIP: Atsakymas ateistams: Dievas negali neegzistuoti.

[paragraf 78]

Greičiau jau teoriniai. Apsireiškimus galima nurašyti į dar nesuprastą žmogaus proto haliucinacijas, o visa kita apskritai nėra įrodoma.

Na kaip ir sakiau, žmogui pasikliaunančiu tik gamtamoksliu, humanitariniai įrodymai nebus įrodymais, nes sunku suvokti jog racionalus išmąstymas toks pats įrodymas kaip bet kuris kitas, tik kitokiu metodu remiasi nei empiriniai įrodymai.
Vėlgi, religiniai postulatai tik labai išimtinais atvejais remiasi apsireiškimais ar vizijomis. Katalikai išvis į apsireiškimus įtariai žiūri ir kad jis būtų patvirtintas kaip neprieštaraujantis tikėjimui labai daug pavargti. Žinoma, masėse tai dažnai ant apsireiškimų statomas tikėjimas, bet Bažnyčia tai dažnai net drausti bando.
Teologiniai ir filosofiniai dievo buvimo įrodymai paprastai remiasi loginiu išmąstymu.

Po kol yra tik sausas tikėjimas, sutinku, kad galima tikėti, kad Dievas yra, bet tvirtinti, kad jis yra jau slidus reikalas, nes jis po kol kas nėra įrodomas.

Na lygiai tą patį galima pasakyti ir apie teigimą kad dievo nėra (ar čia vėl prasidės dvigubi standartai?) nes galima netikėti kad dievas yra, bet tvirtinti kad jo tikrai nėra labai jau slidus reikalas. Ar ne?
Sausas tikėjimas yra pas tuos kurie yra statistiniai tikintieji, jie nesigilina kas ir kaip. Rimtas tikintysis gilinasi kas kaip ir kodėl.
Tikėjimas nėra tikėjimas bele kuo, tai ištisa loginių, ontologinių, teologinių, filosofinių ir kitokių išmąstymų ir įžvalgų sistema, kuri turi gana griežtas mokslines taisykles, kurių nepaisant dažnai nušnekama į lankas.

[idenmeyou]

Na kaip ir sakiau, žmogui pasikliaunančiu tik gamtamoksliu, humanitariniai įrodymai nebus įrodymais, nes sunku suvokti jog racionalus išmąstymas toks pats įrodymas kaip bet kuris kitas, tik kitokiu metodu remiasi nei empiriniai įrodymai.
Vėlgi, religiniai postulatai tik labai išimtinais atvejais remiasi apsireiškimais ar vizijomis. Katalikai išvis į apsireiškimus įtariai žiūri ir kad jis būtų patvirtintas kaip neprieštaraujantis tikėjimui labai daug pavargti. Žinoma, masėse tai dažnai ant apsireiškimų statomas tikėjimas, bet Bažnyčia tai dažnai net drausti bando.
Teologiniai ir filosofiniai dievo buvimo įrodymai paprastai remiasi loginiu išmąstymu.

Kodėl pasikliaunama tik tai ką galima paaiškinti racionaliai, todėl, kad yra įrodoma ne tik teoriškai, bet ir buityje. Dauguma prietaisų negimė iš nieko, buvo sukurti būtent suprant racionaliu mąstymu, o tie prietaisai įrodo paaiškinimus, teorijas, įvairius dėsnius. Kam apskritai kažką galvoti jei negali racionaliai paaiškinti, išvedžiojimai Dievo neįrodys, kad ir kiek kas besistengtų.

Jeigu nori tikintysis įrodyti Dievą pasauliui tegul jis įrodo, fiksuoja jį arba sugeba paaiškinti, neužtenka to, kad pasakys jog jis kitoje dimensijoje, pasaulyje, matavime ar suvokime. Jeigu jis yra ten kitur tuomet tegul ir lieka ten Dievu, mums ir šio pasaulio per akis tyrinėti, o šiame pasaulyje jis vis dar neužčiuoptas.

[mangirdas.bu]

Aš manau, kad tikrai imanoma tai paaiškinti. Bet reikia kiekvienam individualiai, savitai, skirtingai. Kaip eini pas burėja, kad jinai tau papasakotu, apie gyvenima. Taip kiekvienam žmoguj reikia savitai nupasakoti, kad jis suprastu tuos žodžius. Kad Dievas egzistuoja ir kaip jis pasirodo, ar tai jis dievas ar kokia nors kitokia išraiška.

[Lucas]

Aš manau, kad tikrai imanoma tai paaiškinti. Bet reikia kiekvienam individualiai, savitai, skirtingai. Kaip eini pas burėja, kad jinai tau papasakotu, apie gyvenima. Taip kiekvienam žmoguj reikia savitai nupasakoti, kad jis suprastu tuos žodžius. Kad Dievas egzistuoja ir kaip jis pasirodo, ar tai jis dievas ar kokia nors kitokia išraiška.

Paaiškinti, teigti, manyti, nėra tas pats, kas įrodyti. Žinoma, kiekvienas laisvai pasirenka tikėti ar netikėti, o kai žmogus, jeigu jis nėra iš tų, kurie lengvai pasiduoda ,,bandos jausmui'', vis tiek yra linkęs laikytis savo subjektyvios nuomonės (juk retas kuris nepritars pats sau arba laikys savo įsitikinimus visiškai niekam tikusius). Ir nieko čia nepadarysi, kol nebus aiškiai įrodytas arba paneigtas dievybės/kūrėjo buvimas (o ar tai iš viso įrodoma arba paneigiama, irgi dar geras klausimas), tol visada bus minimum dvi skirtingos grupės skirtingai šiuo klausimu manančių žmonių.
Tai taip ir jūsų, Mangirdai, parašytu būdu galima lygiai taip pat ,,savais žodžiais'' ,,paaiškinti'' nebūtinai, kad dievas yra, bet kad ir jo nėra. Čia jau priklauso nuo to, kokių pažiūrų bus aiškintojas. Bet šitaip dievo buvimas ar nebuvimas neįrodomas, taip tiesiog skatinama viena ar kita nuomonė.

[mangirdas.bu]

Tas ir yra, kad įrodyti kaip ir neįmanoma. Ir nesvarbu kiek tų skirtingų ir panašių argumentu pasakysi. Tas ir yra kai reikia jau įrodyti dievybės būvimą ar panašiai, tai tu gali įrodynėt kiek tik nori. Iki kol kaškas panašaus pačiam žmoguj nenutiks, kol jis pats to nepatirs. Ir jis pats tuo nepatikės.
Gal ir būna skatinama viena ar kita nuomonė. Bet aš tai laikyčiau informacijos dalijimu ką tu žinai. Aš neminiu bažnyčios kur ten pasakos visokios. Bet žmogus kuris savo potyriais papasakoja žmoguj kaip gali būti, bet ne taip, kad įtikinti kaškuom tai.
Gal tau kada bus taip, kad kašką pajusi, užtikrintumą, ramumą. Panašu jausmą kuris būtu naujiena. Stovėdamas eilėje ir sugalvojęs nusipirkt loterijos bilietą. Laimėsi nesvarbu, kad ir nedidelę pinigų sumą, kuri visiškai tau gyvenimo nepakeis. Bet tada suprasi, kad aš va tada taip jaučiausi lyg būčiau žinojęs, kad laimėsiu ar panašiai. O nieko panašaus net nesitikėjau. Nu čia vienas iš daugybės galimų pavizdžių. Bet esmė kaip ir aišku, kad ir ką tu besakytum, kad tavim patikėtu turi pats savo kailiu patirti. Nu bent jau, kad visu 100% patikėtu, jeigu čia apie masiu nuomones ir bandos jausmus.

[paragraf 78]

Kodėl pasikliaunama tik tai ką galima paaiškinti racionaliai, todėl, kad yra įrodoma ne tik teoriškai, bet ir buityje. Dauguma prietaisų negimė iš nieko, buvo sukurti būtent suprant racionaliu mąstymu, o tie prietaisai įrodo paaiškinimus, teorijas, įvairius dėsnius. Kam apskritai kažką galvoti jei negali racionaliai paaiškinti, išvedžiojimai Dievo neįrodys, kad ir kiek kas besistengtų.

Paradokslaliausia tai, jog teologija su Tomu Akviniečiu priešakyje ir padėjo pamatą racionaliam mąstymui.
Racionalus nėra tik gamtamokslinis būdas. Racionalus mąstymas yra bet koks kuris yra paremtas protu, o empirika jame nėra pirmose vietose. Nes racionalumas yra asmens gebėjimas savo teiginius paremti protu ir naudotis turimomis žiniomis
Keisčiausia tai, kad pasaulis susiaurinamas iki to kas empiriškai patvirtinama ir visa kita atmetama kaip nereikalingas balastas.  Empirinis pažinimas tėra vienas iš daugelio būdų pažinti pasaulį ir jis neapima visumos. Taigi pirmyn, iškelkime vieną pažinimo būdą, o kitus laikykime kvailiais

Manau, kai asmuo nesistengia suprasti, kad kito mąstymo būdas gali būti kardinaliai kitoks nei jo, o tik kartoja kad jo būdas vienintelis ir nepakartojamas, tada užsidaro kelias bet kokiai diskusijai

[TinSoldier]

Tu, paragraf, juk kaip humanitarinio mąstymo be užtikrintumų šalininkas, turėtum suprasti, kad racionalumas ir logika tikrai ne visuomet yra tinkamas atsakymas Čia dar darant prielaidą, kad tikėjimas dievu, apskritai, gali būti vadinamas racionaliu.

Bet esmė tame, kad

Keisčiausia tai, kad pasaulis susiaurinamas iki to kas empiriškai patvirtinama ir visa kita atmetama kaip nereikalingas balastas.

čia yra dalis tiesos. Visa kita nėra nereikalingas balastas. Tačiau racionalumas, dedukcija, logika išsivystė Afrikos džiunglėse žmonių protėviams bandant sumedžioti sau maistą ir surasti būdų, kaip sukurti kuo išgyvenimui tinkamesnę socialinę tvarką, su savomis taisyklėmis ir suvokimu, kuris galiausiai įsiprogramavo taip giliai į sąmonę, jog tapo net nebeapmastytinas ir nebeabejotinas. Mes gimstame, turime tėvus. Atrodo, visiškai neracionalu, kad kažkas kažkada galėjo neturėti tėvo (=dievo). Bet nifiga nebūtinai buvo privalomas tas tėvas.

Kaip ir koks nors iš kiaušinio išsiritęs paukštis jau turi genuose įprogramuota pasaulio suvokimą, kurio jam nebereikia mokytis, jam nereikia išmąstyti. Jis dažnai daro tai, kas reikalinga jo išgyvenimui, ir visa tai vertina pagal savo prizmę. Jeigu jis būtų žmogus, sakytų, jog kiaušinius padėti vienur ar kitur, skirsti vienur ar kitur ir t.t. - yra racionalu. Bet ar iš tiesų viskas, ką jis daro, yra teisinga/tinkama/tiesa?

Žmogus gali būti racionalus ir iki kaulų čiulpų logiškas. Bet Visata nėra logiška ir racionali. Būtent tai ir atskleidė mokslo metodas, kuris leidžia apeiti žmogaus proto ribotumą. Gamtamokslyje yra TIEK daug neracionalių dalykų, kad visiškai niekas, kas mums atrodo turėtų būti, neprivalo būti.

"Racionalu" ar "neracionalu", "logiška" ar "nelogiška" nėra įrodymas dievo egzistavimui ar neegzistavimui. Nėra tokių sąvokų Visatoje, tik mūsų smegenyse.

Racionaliai prieitos išvados toli gražu nėra lygiavertės kitiems įrodymams.

Tad vienintelis teigiamas "racionalumas" yra kliautis ne juo, o įrodymais, kurie nepriklauso nuo žmogaus vertinimų ir suvokimų. (Arba priklauso mažiau).

[paragraf 78]

Bet Visata nėra logiška ir racionali. Būtent tai ir atskleidė mokslo metodas, kuris leidžia apeiti žmogaus proto ribotumą. Gamtamokslyje yra TIEK daug neracionalių dalykų, kad visiškai niekas, kas mums atrodo turėtų būti, neprivalo būti.
"Racionalu" ar "neracionalu", "logiška" ar "nelogiška" nėra įrodymas dievo egzistavimui ar neegzistavimui. Nėra tokių sąvokų Visatoje, tik mūsų smegenyse.
Racionaliai prieitos išvados toli gražu nėra lygiavertės kitiems įrodymams.
Tad vienintelis teigiamas "racionalumas" yra kliautis ne juo, o įrodymais, kurie nepriklauso nuo žmogaus vertinimų ir suvokimų. (Arba priklauso mažiau).

Apie tai ir kalbu. Štai tu gerai parašei, kad yra begalė neracionalių dalykų, bet ateizmas juk didžiuojasi savo racionalumu. Šioje temoje taip pat akivaizdus tikinčiųjų nurašymas į neracionalią pusę, o gamtamokslis pristatomas kaip vienintelė racionalumo tvirtovė (šis tavo postas išimtis)
Tai ką rašai atrodo pritaria tam kad yra begalė pažinimo būdų. Ar ne?
O tai kad įrodymų pobūdis skiriasi irgi yra normalu.
Kas dėl to įrodymo svorio. Na vienam stipriausi įrodymai bus per gamtamokslį, kitam per filosofiją, trečiam dar per kur nors, čia viskas priklauso nuo mąstymo ir suvokimo būdo.
Man kaip humanitarui tiek gamtamokslinis įrodymas (kiek jį pajėgiu suvokti) ir koks nors filosofinis iš esmės yra lygūs, tik kalbantys per skirtingas plotmes. Kokiam idenmeyou filosofinis argumentas nieko nereiškia. Kokiam inkognito jei argumentas neparemtas ateiviais tada jis irgi nieko nereiškia.
Pažinimo būdų yra begalė ir kiekvienas pagal savo suvokimą juos atsirenka. Tai yra normalu. Tad kažkurio pažinimo būdo iškėlimas virš kitų tėra subjektyvus vertinimas.
Sakyčiau kuo daugiau būdų sugebi panaudoti pasaulio pažinimui, tuo plačiau viską matai.

humanitarinio mąstymo be užtikrintumų šalininkas

Aš nesu kokio nors vieno būdo šalininkas, šiaip jau manau, kad kiekvienas būdas yra geras, o pranašumas kažkurio būdo priklauso tik nuo žmogaus mąstymo būdo, visi likusieji būdai vienas kitą papildo.
Anksčiau buvo sakoma: matematika - gamtos kalba.
Štai jei man kas nors matematiškai bandytų man paaiškinti pasaulėkūrą, man tas būdas būtų greičiausiai bereikšmis, nes aš jos nesuprantu, bet jei per filosofinę prizmę rezultatas tada būtų priešingas, nes ten bent jau kažkiek susigaudau. Oponentams, gal būtų priešingai, filosofija nekalbėtų visiškai, bet štai matematika kitas reikalas
Ir humatitarinis mąstymas nėra mąstymas be užtikrintinumo, tai tiesiog kitokia prieiga. Toks jausmas kad reikalaujate iš humanitarinių mokslų gamtamokslinės prieigos na čia panašiai lyg reialautumėte iš klasikinės graikų mitologijos specialisto sukurti naujos kartos Šatlą. Tiesiog reikėtų suprasti, kad tai kitoks pažinimo būdas ir jis nėra logesnis ar geresnis, jis tiesiog kitoks

[TinSoldier]

Man atrodo, kad per anksti apsidžiaugei, kad tau bent iš dalies pritariau
Turėjau omenyje bišk kitką.

Ateistai didžiuojasi racionalumu, tačiau jie didžiuojasi tuo "teigiamu" racionalumu. Ta prasme tuo, kuris atmeta "taip atrodo, vadinasi taip turėtų būti".

Ateistų racionalumas remiasi pasauliu, pažintu nuo jų įsitikinimų nepriklausiančiais metodais. Filosofų-teistų racionalumas dažnai remiasi vien tik nuo jų subjektyvių ir ribotų įsitikinimų priklausančiais filosofiniais metodais.

Aš tikrai neturėjau omenyje, kad gamtamoksliai ir filosofiniai įrodymai yra iš esmės lygūs...
Vienas iš jų pernelyg priklauso nuo žmogaus sąmonės, kuri tiesiog nėra gebanti logiškai išmąstyti, kas gali egzistuoti, o kas ir kodėl negali.

Filosofinis mąstymas, besiremiantis žmogaus įgimtu egocentrizmu, galbūt dar dabar laikytų Žemę Visatos centre. Bet gamtamokslis grubiai ir negailestingai išplėšė šitą "racionalią" ir "logiškai" prieitą filosofinę idėja. Tai yra vienas iš pavyzdžių, kodėl filosofiškai ir "racionaliai" išmąstytas išvadas reikia vertinti su ypatingai daug skepticizmo.

[paragraf 78]

Filosofų-teistų racionalumas dažnai remiasi vien tik nuo jų subjektyvių ir ribotų įsitikinimų priklausančiais filosofiniais metodais.

Matau, kad nelabai supranti filosofinio racionalumo
Toks racionalumas nesiremia tik subjektyviais metodais. Čia veikia visa puokštė veiksnių. Jei filosofaija remiasi tik subjektyvizmu, tada ji ilgai negyvuoja. Filosofija (didele dalimi ir teologija) labai remiasi ir empirika ir patirtimi ir begalė kitų dalykų. Tai, kad metodas kažko nededa po mikroskopu, nereiškia kad jis nesiremia empirika. Tam kad pasakytum apie kažkokią būtį, reikia ją patirti empiriškai.
Tarkime (čia tik pirmas galvon atėjęs pavyzdys): kokią religiją ar kultūrą bepaimtum, net jei jos niekada nesaveikavo, apie Dievą kalbama panašiai, išgyvenamos tos pačios religinės patirtys, ant tų patirčių statoma teologija, kuri vėliau išvystoma racionaliais išmąstymais ir loginiais sprendimais.
Tarkime, graikų mokslininkai, jie viską išmąstydavo protu, be jokių empirinių patvirtinimų. Taip, jie dažnai klydo, bet dažniausiai nusakydavo gana tiksliai tai ką gamtamokslis atrado tik praėjus geriems 2000 metų. Pvz. atomo idėja jau buvo antikinėje Graikijoje, tai kad žemė sukasi aplink saulę irgi buvo, tai kad žemė apvali irgi buvo išmąstyta vien logika. Begalė dalykų buvo išmąstyta be jokių empirinių (dabartinio mokslo prasme) pagalbos.
Žinoma, suniveliuojant viską iki subjektyvių įsitikinimų, galima įrodyti bet ką, bet toks suniveliavimas bus ne tik kad labai netikslus, bet ir gerokai klaidinantis

Čia šiaip pamąstymui (gaila kad rusiškai): https://www.facebook.com/video.php?v=10155220936990063

[TinSoldier]

Aš suprantu, kad yra filosofijoje ir objektyvumo. Tačiau tai vis tiek yra viena iš labiausiai suvokimo interpretacijomis besiremiančių sričių.

O per 10 000, ar kiek ten, metų vienokių ar kitokių civilizacijų, buvo prigalvota daugybė dalykų. Visiškai nekeista, kad kai kurios idėjos gali priminti ir atitikti tai, ką mes dabar žinome esant už faktą.

Tačiau esmė ne tame, ką galima išgalvoti, o kaip atskirti, kas yra objektyvi tiesa. Filosofija ganėtinai lygiaverčiai gali pateikti argumentus "už" ir "prieš" beveik bet kokiam klausimui. O kas nuspręs, kuris iš tų dalykų yra tiesa? Ponaitis gamtamokslis ir mokslinis metodas

[paragraf 78]

Aš suprantu, kad yra filosofijoje ir objektyvumo. T

Paradoksalu tai, jog būtent filosofija visą laiką buvo laikoma objektyviausiu iš mokslų

Filosofija ganėtinai lygiaverčiai gali pateikti argumentus "už" ir "prieš" beveik bet kokiam klausimui.

Na nebent tai sofistinė filosofija arba nesąžiningas filosofas
Taip, dažnai skirtingos filosofijos kryptys skirtingai apibrėžia tą patį dalyką, bet tai yra normalu, kaip ir psichologijoje kokie froifistai nesutars su bifevioritais.
Tačiau jei toje pačioje filosofinėje sistemoje galima atsakyti ir už ir prieš, tai tokia filosofija nelaikoma tikra filosofija, na geriausiu atveju sofistine, o šiaip laikoma pseudofilosofija arba papirsčiojimais į orą

[TinSoldier]

Tikriausiai sutiksi, kad psichologija, sociologija ir pan., visi tie bihevioristai, kognityvistai, konstruktyvistai ir t.t., analizuoja visai kitokias sritis, nei "ar kažkas Visatoje egzistuoja".

Greičiau jau, kas kaip ir kodėl elgiasi. Čia filosofija gali reikštis ir yra labai reikalinga ir svarbi. Čia nesutarimai tarp skirtingų mokyklų yra visiškai natūralūs ir net sveikintini. (Turiu omeny, tam tikras subjektyvumas sveikintinas. Nesutarimai praktiškai visur sveikintini)

Psichologai ir sociologai savo metodais (ir su sau būdingais objektyvumo principais) tikrai nebūtų galėję atskleisti, kas Visatos centre, ar egzistuoja vakuumas, kaip išsivystė žmogus ir t.t. Bet to net ir nesiekia daryti. Reiktų ir filosofijai pagaliau susitaikyti su savo ribotumais ir galimybėmis.

[idenmeyou]

Kas dėl to įrodymo svorio. Na vienam stipriausi įrodymai bus per gamtamokslį, kitam per filosofiją, trečiam dar per kur nors, čia viskas priklauso nuo mąstymo ir suvokimo būdo.
Man kaip humanitarui tiek gamtamokslinis įrodymas (kiek jį pajėgiu suvokti) ir koks nors filosofinis iš esmės yra lygūs, tik kalbantys per skirtingas plotmes. Kokiam idenmeyou filosofinis argumentas nieko nereiškia. Kokiam inkognito jei argumentas neparemtas ateiviais tada jis irgi nieko nereiškia.
Pažinimo būdų yra begalė ir kiekvienas pagal savo suvokimą juos atsirenka. Tai yra normalu. Tad kažkurio pažinimo būdo iškėlimas virš kitų tėra subjektyvus vertinimas.
Sakyčiau kuo daugiau būdų sugebi panaudoti pasaulio pažinimui, tuo plačiau viską matai.

Filosofijos tikrai nelaikau svetima, bet ir nesu tas, kuris kiekvieno filosofo mintimi tikėčiau. Jeigu taip tikėčiau tuomet turėčiau milijonus skirtingų pasaulio supratimų, o objektyvi realybė sako ką kitą.

Yra begalės filosofinių minčių, idėjų, kurios nesikerta su gamtamoksliu, teorijomis, skaičiais, bet kai kurie filosofiniai pašvaičiojimai yra tiek pat verti kiek ir 3 metų vaiko vaizduotė. Taip sakau nenorėdamas sumenkinti mažo vaiko, bet tiesiog fantazija duoda pažinimą, bet ne supratimą. Galbūt yra netgi toks žmogus, kuris puikiai įsivaizduoja kaip pasaulis yra sutvertas, bet kol jis to negali paaiškinti, pagrįsti tai ir lieka tik fantazijos vaisiumi.

Tarkim kokį prietaisą prieš sukuriant įsivaizdavo tūkstančiai, kaip jį kurti, nuo pradėti, kaip jis funkcionuotų, bet daugelio iš tų tūkstančių įsivaizdavimas, mąstymas nebuvo teisingas, o tik vienas žmogus turėjo teisingą mąstymą ir pepratęs pasaulio vieną iš dėsnių gebėjo tai sukurti. Klausimas, kuris iš tų žmonių geriausiai supranta pasaulio veikimą, savaime aišku tas, kuris sugebėjo sukurti, nes jeigu netikslingai suprasi kažkokį dėsnį, apie jo manipuliavimą, darymą kažką pagal jį nėra net kalbų.


Pati filosofija dažnai neturi argumento, įrodymo, ji pati tokia yra, kad negali įrodyti tiesos, ji duoda tik mintį. Ir bandyti įrodinėti pasaulio tikrumą per filosofiją slidus reikalas. Kažkada buvo tokių, kurie filosavo, kad ir žemė visatos centras, kad ji turi baigtinį kraštą, nėra apvali, jie klydo labai smarkiai, kol nebuvo įrodyta kitaip.

[paragraf 78]

Tikriausiai sutiksi, kad psichologija, sociologija ir pan., visi tie bihevioristai, kognityvistai, konstruktyvistai ir t.t., analizuoja visai kitokias sritis, nei "ar kažkas Visatoje egzistuoja".

Na taip, bet tos sritys visada buvo pagalbinės tiek filosofijai tiek teologijai

Psichologai ir sociologai savo metodais (ir su sau būdingais objektyvumo principais) tikrai nebūtų galėję atskleisti, kas Visatos centre, ar egzistuoja vakuumas, kaip išsivystė žmogus ir t.t. Bet to net ir nesiekia daryti. Reiktų ir filosofijai pagaliau susitaikyti su savo ribotumais ir galimybėmis.

Kaip ir gamtamokslis savo metodais negali pasakyti, daugelio dalykų. Todėl ir sakau, kad kiekviena mokslinė sritis turėtų nagrinėti savo sritį, o nesiimti atsakinėti į klausimus kurie tai sričiai nėra skriti.
Tarkime jei koks teologas pradėtų svaičioti apie supernovų evoliuciją, jis greičiausiai labai nusišnekėtų, kaip ir astrofizikas kalbėdamas kristologijos arba pneumatologijos kalusimais.
Išimtys galimos tada, kai žmogus yra dviejų sričių specialistas kaip kad McGratas ar Česlovas Kavaliauskas, kurie abu buvo fizikai, vėliau patapę teologais. Beje įdomu Kavaliausko pasvarstymus paskaityti.

Filosofijos tikrai nelaikau svetima, bet ir nesu tas, kuris kiekvieno filosofo mintimi tikėčiau. Jeigu taip tikėčiau tuomet turėčiau milijonus skirtingų pasaulio supratimų, o objektyvi realybė sako ką kitą.

Tai filosofija ir nereikia tikėti. Čia vienintelis kelias pasirinkti kuri filosofinė sistema tau objektyviausiai, racionaliausiai ir logiškiausiai atsako į savos srities klausimus ir į ją tada gilintis.
Vėlgi, jei būtum grynasis humanitaras, tai net ir suvokimas kelių filosofinių mokyklų ir pritarimas joms, tavo objektyvumui neigiamos įtakos neturėtų.

Yra begalės filosofinių minčių, idėjų, kurios nesikerta su gamtamoksliu, teorijomis, skaičiais, bet kai kurie filosofiniai pašvaičiojimai yra tiek pat verti kiek ir 3 metų vaiko vaizduotė.

Sakai? na taip, suprantu, kai kažko negali perprasti, tada lengviausia apšaukti kad tas asmuo nusišneka. Gal galima pavyzdį koks čia filosofas nusišneka ir kurioje srityje? Tada bus galima konkrečiau pamatyti, kas ir kaip čia su tuo nusišnekėjimu.
Nes pasakymas, jog dalis filosofų nusišneka, tinka ir dideliai daliai gamtamokslininkų. Taip pat sėkmingai galima sakyti kad jie nusišneka kai Vegeneris sumąstė (vėlgi, proto pastangom, be jokio empirinio patvirtinimo) žemynų dreifo teoriją, vsisi irgi rėkė kad jis nusišneka, bet praėjo geri 50 metų, teorija buvo patvirtinta empiriškai, dabar ja niekas neabejoja, o tie kas rėkė kad anas nusišneka dabar nervingai rūko kamputyje

Taip sakau nenorėdamas sumenkinti mažo vaiko, bet tiesiog fantazija duoda pažinimą, bet ne supratimą. Galbūt yra netgi toks žmogus, kuris puikiai įsivaizduoja kaip pasaulis yra sutvertas, bet kol jis to negali paaiškinti, pagrįsti tai ir lieka tik fantazijos vaisiumi.

Filosofija nesivadovauja fantazijomis. Tai ištisa moskslinė sistema su savo dėsniais ir metodais. Belekokio briedo idėjos iškėlimas tavęs nepadarys filosofu. Čia kaip gamtamokslyje, jei iškėlei teoriją, ji yra kvestionuojama, kritikuojama ir jei atlaiko kritiką, tada ji tampa pripažinta.
O paskaičius tave, tai atrodo, kad bet kas bet kokią nesąmonę pasako ir jis jau didis filosofas

Tarkim kokį prietaisą prieš sukuriant įsivaizdavo tūkstančiai, kaip jį kurti, nuo pradėti, kaip jis funkcionuotų, bet daugelio iš tų tūkstančių įsivaizdavimas, mąstymas nebuvo teisingas, o tik vienas žmogus turėjo teisingą mąstymą ir pepratęs pasaulio vieną iš dėsnių gebėjo tai sukurti. Klausimas, kuris iš tų žmonių geriausiai supranta pasaulio veikimą, savaime aišku tas, kuris sugebėjo sukurti, nes jeigu netikslingai suprasi kažkokį dėsnį, apie jo manipuliavimą, darymą kažką pagal jį nėra net kalbų.

Tas pats galioja ir filosofijai ir teologijai ir bele kuriai kitai humanitarinei sričiai kažkas kažkada iškėlė mintį, ir tai ką mes turime dabar, yra begalės svarstymų, mokslinių karų ir kritikos rezultatas.
Kitas dalykas, nežinia kieno mąstymas šioje eilėje yra teisingiausias. Juk be pirminės idėjos, greičiausai nebūtų ir galutinio rezultato, tad visko gali būti kad teisingiausiai mąstė tas pirmasis grandies asmuo, nes pasinaudoti visos eilės žmonių darbo rezultatais iš esmės didelio proto nereikią, na nebent įžvalgos. Bet tai nieko bendra su teisingu ar neiteisingu mąstymu neturi