Iš kur atsirado pasakos apie piktą pamotę?

1
454

Visi vaikystėje skaitėme ar girdėjome pasakas apie piktas pamotes. Atkreipkite dėmesį – pamotė pasakoje visada pikta ir bloga. Be variantų. Gerų pamočių nerasta nė vienoje pasakoje, nors realiame gyvenime tokių moterų nors vežimu vežk.

 

Tačiau minimaliame pasakų lygmenyje pamotė yra bloga ir taškas. Kaip pasakoje apie Jonuką ir Grytutę, kur pamotė išveja vaikus iš namų, teigdama, kad nėra ko valgyti. O maksimaliame pasakų lygmenyje pamotė – pikta burtininkė, kaip istorijoje apie Snieguolę, kur pamotė ne šiaip užmuša nekenčiamą podukrą, bet dar ir užburia.

 

O dabar dėmesio, klausimas! Jeigu realiame gyvenime pamočių būna pačių įvairiausių: gerų ir piktų, dosnių ir šykščių, mylinčių ir nelabai, tai kodėl pasakose visos pamotės vienodos, visos – blogos?

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Skiriasi tik piktybiškumo laipsnis, o tiksliau – sugebėjimas ir galimybės kenkti. Toks įspūdis, tarsi kiekviena pamotė svajotų maksimaliai pakenkti, tik ne visoms gaunasi – dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių.

 

Visų pasaulio tautų folklore yra pasakų apie piktą burtininkę, kuri užpuola kokio nors vaiko mamą, nužudo ją ir užima jos vietą. Ir štai guli nelaiminga mama kur nors upės dugne, ir sunkūs akmenys ją slegia, į plaukus vandens žolės įsipynė – negali pajudinti nei rankos, nei kojos.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

O pikta burtininkė jos vyrą bučiuoja, jos vaiką supa. Ir niekas, nė vienas suaugęs žmogus neturi žalio supratimo, kad įvyko sukeitimas. Tik vaikas tiksliai žino, kad jo mamą nužudė, o jos vietoje – svetima.

 

Net jeigu pamotė ir gera, vaikas vis tiek žino – ji ne jo mama.

 

Ir darosi labai įdomu – iš kur vaikas tai žino? Juk prie svetimos jis lygiai taip pat valgo, lygiai taip pat aprengtas ir apautas. O gal net geriau. Vaikas ir žaisliukų turi, ir viską, ko širdis trokšta, išskyrus galbūt tik paukščių pieną ir uodų lašinius.

 

Tokio pobūdžio pasakose paprastai nekalbama, kad vaiką kaip nors kankina, muša, marina badu ir t.t. Pasitaiko, žinoma, ir tokių dalykų, bet jau paskui, kai burtininkė apsipranta naujoje vietoje. Bet vaikas juk iš karto supranta – ji ne jo mama!

 

Tikriausiai, esmė meilėje? Devynis mėnesius vaisius auga, vystosi, neatskiriamai susietas su mamos kūnu, o mama – ne vien maisto šaltinis, mama – visas vaisiaus pasaulis. Ir štai vienu momentu vaikas atsiskiria nuo šio palaimos šaltinio, netenka įprastos ir saugios gyvenamos vietos. Ir tampa kankinančiai vienišas.

 

Atkreipkite dėmesį į tai, kaip maži vaikai siekia fizinio kontakto. Jiems tai būtinas dalykas – kaip prisiminimas apie tuos saugius ir laimingus laikus, kai mažylis gyveno mamos įsčiose, apsaugotas nuo visų įmanomų nemalonumų ir pavojų. Be to, fizinis kontaktas leidžia pajausti, kad pasaulyje vis dar yra saugių vietų, vaikas pasijaučia apsaugotas ir mylimas.

 

Vaikui būtina motinos meilė, tai vienas svarbiausių jo poreikių, kuris patenkinamas tik per tėvų-vaikų santykius. Tik meilė suteikia jam pasitikėjimo rytojaus diena: vaikas – priklausomas nuo suaugusių, visų pirma nuo mamos, jis negali savarankiškai išgyventi ir jeigu jo nemyli – tai grėsmė jo išgyvenimui.

 

Būtent todėl vaikai tokie jautrūs suaugusių elgesiui su jais, vaikas akimirksniu ir beveik visada neklaidingai nustato, kas jį myli, o kas – ne, kas iš tiesų juo domisi, o kas – tik apsimeta. Laikui bėgant, šis talentas prarandamas, vaikas tampa savarankišku. Tačiau kol jis priklausomas – labai aštriai jaučia meilę ir nemeilę.

 

Daugelis šiuolaikinių tėvų meilę pakeitė pareigos jausmu. Jie ne tiek myli vaiką, kiek stengiasi viską daryti teisingai: teisingai vystyti, teisingai žaisti ugdančius žaidimus, teisingai maitinti, mokyti ir t.t. Jie privalo pakankamai uždirbti, kad aprūpintų vaiką madingais drabužiais, žaislais, įvairiais išmaniaisiais (kad ne blogiau, nei pas kitus), kad suteiktų padorų išsilavinimą ir t.t. Privalo!

 

Kai kas iš pareigos jausmo gali padaryti tai, ko kiti nepadarytų netgi karščiausios meilės paskatinti. Tačiau vaikui į pareigos jausmą, švelniai tariant, nusispjauti. Jis nesupranta, kas yra pareigos jausmas, užtat puikiausiai supranta, kas yra meilė. Ir ten, kur nėra meilės, vaikui – tuštuma. Niūri ir šalta, kaip juodoji skylė kosmose.

 

Būtent todėl pasakose apie pamotes vien tik vaikas ir jaučia, kad mamos vietą užėmė svetima moteris. Taip, jis sotus, aprengtas, apautas, užverstas žaislais, bet jis nejaučia svarbiausio dalyko – taip labai jam reikalingos meilės. Tegu tikroji mama nemoka išvirti skanios košės, bet vaikas pasirink neskanią, bet išvirtą su meile, vietoje skanėstų, nuo kurių dvelkia vien abejingumas.

 

Štai ji – pasakų apie pamotes paslaptis. Štai dėl ko pamotė visada pikta. Problema slypi apskritai ne giminystėje, problemos esmė – meilėje. Jeigu vaikas nejaučia meilės, reiškia, gyvena ne su mama, o su pamote. O ta, kuri nemyli, negali būti gera. Juk iš tikrųjų: jeigu ji gera, tai kodėl nemyli? O jeigu jaučia meilę – ji vienareikšmiškai mama!

 

Vargšai nemylimi vaikai… Jau suaugę jie ėmė kurti pasakas apie savo svajonę – mylinčią mamą. Ir ta, kuri jų nemylėjo, pavirto pikta burtininke. O mylinčią pasakose galima buvo išlaisvinti, atgaivinti, svarbiausia – atlikti žygdarbį. Pasakose vaikas visada atlieka tokį žygdarbį ir jo tikroji mama – mylinti jį iš visos širdies – išnyra iš upės gyva ir sveika ir apkabina savo mažylį, kuris tiesiog maudosi meilės bangose. O piktą burtininkę nužudo, ar bent jau išveja lauk su didžiausia gėda.

 

Gaila, kad gyvenime taip nebūna. Kad nemylėti vaikai, netgi atlikę žygdarbį, negauna kaip apdovanojimo meilės ir tempia šitą sunkią meilės deficito naštą visą gyvenimą.

 

O viskas turi būti atvirkščiai. Kad nebūtų jokių piktų pamočių. Kad jokių takelių, nubarstytų duonos trupiniais, jokių apnuodytų obuoliukų. Kad visada būtų meilė.

 

Šaltinis: https://seimairnamai.eu/

2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Set

Tas tiesa, vaikai jaucia kai juos myli. Bet cia ir del kito tos pasakos. Gana pragmatisku dalyku. Pamote igyja vyra, ir kartu tampa jo turto valdytoja, bent dalinai. Ji pagimdo jam vaika, kuris turto paveldetojas, ir pamote nenori kad jos vaikas dalintusi ta turta su kitos moters vaiku. Ir aplamai, vyras greiciausiai mirs anksciau uz ja, taigi jei jo vaiku nuo kitu moteru nebus galima sakyti ta pamote nudejusi isuni tampa turto savininke