Siūlo paaiškinimą, kodėl dar neaptikome ateivių: paradoksas, kurį priimti gali būti sunku, nes jis mūsų civilizacijai prognozuoja likimą, dar baisesnį nei išnykimas

1
1054

Mūsų Visata tokia nesuvokiamai didžiulė, joje slypi nesuskaičiuojama daugybė pasaulių, kur egzistuoja gyvybė, bet kodėl mes niekada taip ir nesusitinkame?

 

Kaip rašo sciencealert.com, pačioje jos širdyje – vadinamasis Fermi paradoksas: mįslinga mokslinė anomalija, nes, nors mūsų Paukščių tako galaktikoje ir yra milijardai žvaigždžių, mes niekada nesusidūrėme su kokiais nors pažengusios ateivių civilizacijos ženklais. Kodėl gi taip?

 

Tai labai įdomus klausimas. Klausimas, neduodantis ramybės mokslininkams ir mąstytojams nuo pat tos akimirkos, kai prieš dešimtmečius šis paradoksas buvo suformuluotas.

 

Vieni teigia, kad galbūt ateiviai miega žiemos miegu arba egzistuoja kažkokia mistiška jėga, trukdanti vykti jų evoliucijai. O gal jie tiesiog nenori su mumis turėti nieko bendro?

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

2018 metais teorinės fizikos ekspertas iš Rusijos valstybinio elektroninių technologijų universiteto Aleksandras Berezinas pateikė paaiškinimą, kodėl Visatoje esame vieni. Jis pasiūlė, kaip įvardijo pats, Fermi paradokso sprendimą, panašų į „pirmasis ateina, paskutinis išeina“ principą.

 

Kaip teigiama A. Berezino moksliniame darbe, kurio dar neįvertino kolegos mokslininkai, šis paradoksas turi „labai paprastą sprendimą, nereikalaujantį jokių prieštaringai vertinamų prielaidų“, „tačiau jį priimti gali būti sunku, nes jis mūsų civilizacijai prognozuoja likimą, dar baisesnį nei išnykimas“.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

A.Berezino nuomone, didžiausia problema, susijusi su kai kuriais Fermi paradokso sprendimais, yra ta, kad jie pernelyg siaurai apibūdina ateivių gyvenimą.

 

„Neturėtų rūpėti jokia konkreti žvaigždinio lygio civilizacijos prigimtis. Tai gali būti tiek biologiniai organizmai, primenantys mus, arba kažkas panašaus į suktą dirbtinį intelektą, sukilusį prieš savo kūrėjus, o gal netgi paplitę planetos masto protai, apie kuriuos „Soliaryje“ kalba Stanislawas Lemas.

 

Žinoma, net ir ėmę taikyti tokį platų ateivių apibrėžimą, vis tiek neturime įrodymų, kad tas kažkas kosmose egzistuoja.

 

Siekdamas įminti paradokso mįslę, A. Berezinas teigia, kad vienintelis parametras, dėl kurio verta sukti galvą (kalbant apie nežemiškas gyvybės formas), yra fizinis atspirties taškas, iš kurio galime jas stebėti.

 

„Vienintelis kintamasis, kurį galime objektyviai įvertinti, yra tikimybė, kad ta gyvybė atvirame kosmose taps iš tam tikro atstumo užfiksuojama Žemėje. Kad būtų paprasčiau, pavadinkime tai „parametru A“.

 

Jeigu ateivių civilizacija niekaip nepasieks parametro A (ar tai būtų tarpžvaigždinės kelionės, kosminės komunikacijos priemonės ar kita), ji sau gali egzistuoti ir toliau, tačiau mums išspręsti paradokso nepadės.

 

Tikrasis „pirmasis atėjo, paskutinis išėjo“ sprendimas, kurį siūlo A. Berezinas, užsimena apie žymiai niūresnį scenarijų.

 

„O jeigu pirmoji gyvybė, pasiekusi tarpžvaigždinių kelionių galimybę, sunaikins visas galimus jos tolimesnės plėtros konkurentus?“, – kelia hipotezę mokslininkas.

 

Kaip aiškina A.Berezinas, tai nebūtinai reiškia, kad viena itin išsivysčiusi ateivių civilizacija galiausiai sunaikins kitas gyvybės formas, tačiau galbūt „paprasčiausiai to nepastebės, kaip kad statybininkai, statydami namą, sunaikina skruzdėlyną, nes paprasčiausiai neturi motyvacijos bandyti jį išsaugoti“.

 

Taigi, rusų fizikas sako, jog galbūt esame tos skruzdėlės, o priežastis, kodėl neįvyksta akistata su ateiviais, yra ta, kad paprasčiausiai mūsų civilizacijos neapgalvotai ar netyčia dar nesunaikino protu nesuvokiamai už mus pranašesnė gyvybės forma?

 

Ne. Mes greičiausiai ne tos skruzdėlės, bet patys būsimieji naikintojai pasaulių, kurių visą tą laiką taip desperatiškai ieškojome.

 

„Jeigu manytume, kad aukščiau išsakyta hipotezė yra teisinga, ką tai galėtų reikšti mūsų ateičiai? Vienintelis paaiškinimas – antropinio principo aktyvavimas. Mes pirmieji pasieksime tarpžvaigždinę fazę. Ir, greičiausiai, paskutiniai pasitrauksime“, – prognozuoja fizikas iš Rusijos.

 

Vėlgi, tokia potenciali kitų gyvybės formų destrukcija nebūtinai bus planuota ar organizuota – tai gali suveikti kaip absoliučiai nevaldoma sistema, didesnė už bet kokias žmogaus pastangas ją sukontroliuoti.

 

Vienas iš A. Berezino pateikiamų pavyzdžių – laisvosios rinkos kapitalizmas. Kitas gali būti dirbtinio intelekto keliami pavojai, neišmokus suvaldyti jo potencialo.

 

„Dirbtinis intelektas gali prisidauginti iki nesuskaičiuojamos galybės kopijų, paversti visas Saulės sistemas superkompiuteriais, ir nėra jokios prasmės klausti, kodėl. Jis taip elgiasi tik todėl, kad gali“, – rašo mokslininkas iš Rusijos.

 

Fermi paradoksui tai gana gąsdinanti perspektyva – iš esmės mes galime tapti mirtinų lenktynių nugalėtojais net nežinodami, kad tokiose iš viso dalyvavome, arba, kaip kad teigia Andrew Masterson, „mes – paradokso sprendimo sukurtas manifestas“.

 

Net ir A. Bereznas prisipažįsta besiviliantis, jog klysta, tačiau verta pastebėti, jog dauguma kitų mokslininkų kontakto su nežemiškomis gyvybės formomis klausimu nusiteikę optimistiškiau.

 

Šaltinis: http://www.technologijos.lt/

2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
inkognito

Nereikia čia lia lia,tie ateiviai senu seniausiai jau mus aptiko ir nepudrinkite astronomai čia žmonėms smegenų ,kad jų niekaip nerandame. Geriau sakykite nenorime dalintis su kitais jų pasiektomis technologijomis,,,