Paslaptingoji Saulės sistemos planeta gali būti visai ne planeta? Štai ką naujausi tyrimai sako apie Devintąją planetą

Prieš ketverius metus pora mokslininkų paskelbė netiesioginių įrodymų, kad Saulės sistemos pakraštyje galimai egzistuoja dar viena – devinta – planeta, mase lenkianti Žemę. Įrodymais buvo laikomos grupės Kuiperio žiedo objektų orbitos, kurių savybės įtartinai panašios, tarsi juos visus temptų masyvaus kūno gravitacija.

 

Nuo tada nesiliauja paieškos, bet kol kas nufotografuoti planetos nepavyko. Galbūt dėl to, kad ji labai tamsi – bet gali būti, kad ji tiesiog neegzistuoja, o mažųjų kūnų orbitas galima paaiškinti ir kitaip.

 

Grupė mokslininkų, pastaruosius keletą metų tyrinėjantys išorinę Saulės sistemos dalį, teigia, kad pirmieji planetos egzistavimo įrodymai yra tiesiog neobjektyvių stebėjimų pasekmė. Kuiperio žiedo objektus aptikti labai sudėtinga, o jei jų orbitos elipsiškos, aptikti juos įmanoma praktiškai tik artimiausiame Saulei orbitos taške.

 

Skirtingu metų laiku iš Žemės stebėti įmanoma tik dalį Kuperio žiedo. Daugelyje Žemės vietų stebėjimams tinkamas laikas dažniausiai būna tik dalį metų. Sujungus šiuos efektus nekeista, kad pirmieji atrasti labai tolimi Kuperio žiedo objektai turėjo panašias orbitas. Dabar, atradus jų daugiau, orbitų savybių pasiskirstymas tapo panašesnis į atsitiktinį.

 

Nors tai nepaneigia Devintosios planetos egzistavimo galimybės, tai kartu sumažina ir jos poreikį. Tyrimo rezultatai skelbiami „arXiv“.

 

Kita galima priežastis, kodėl planeta dar neatrasta – kad tai iš tiesų ne planeta, o pirmykštė juodoji skylė.

 

Tokie objektai, kai kurių teorinių modelių teigimu, galėjo susiformuoti netrukus po Didžiojo sprogimo ir išlikti iki šių dienų. Jei juodosios skylės masė siekia penkias Žemės mases – tokia yra labiausiai tikėtina paslaptingojo objekto masė, sprendžiant iš poveikio Kuiperio žiedo kūnų orbitoms – jos įvykių horizonto spindulys būtų vos 4,5 centimetro.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Be to, objektas būtų visiškai tamsus, tad aptikti jį iš Žemės galimybių nėra. Bet teoriškai jį būtų galima aptikti išsiuntus jo kryptimi daug mažyčių palydovų – tokių, kokie planuojami „Breakthrough Starshot“ misijai į Kentauro Proksimą.

 

Jei šie palydovai labai reguliariai siųstų į Žemę signalus, nukrypimas nuo plano leistų apskaičiuoti trajektorijos arba signalo sklidimo pokyčius dėl masyvaus kūno kuriamos gravitacijos. Skrisdami 0,1 proc. šviesos greičio, zondai paslaptingąjį kūną pasiektų per maždaug dešimtmetį.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Tiesa, pasiūlymas netruko sulaukti kritikos: mažos masės zondai, keliaujantys tokiu greičiu, būtų veikiami stipraus tarpžvaigždinės medžiagos pasipriešinimo bei magnetinių jėgų. Šie efektai pridėtų daug triukšmo prie atsiunčiamų signalų ir sutrukdytų aptikti Devintosios planetos (ar juodosios skylės) poveikį, nebent zondas būtų daug masyvesnis (tonų eilės), judėtų daug lėčiau nei 0,1 proc. šviesos greičio, arba pataikytų praskristi labai (mažiau nei poros dešimčių astronominių vienetų atstumu) nuo taikinio.

 

Šaltinis: http://www.technologijos.lt/


2500