Noras pakeliauti, pamatyti Himalajus ir patirti įspūdžių virto griežtu karantinu Indijoje

1
568

Kovo 10 dieną astrologė Lina Šmatavičiūtė su draugu išvyko į Indiją. Ji net neįsivaizdavo, kaip netikėtai pasisuks gyvenimas ir sujauks visus atostogų planus. Kovo 23 d., Indijoje prasidėjus karantinui, daugybė užsieniečių „užstrigo“ be galimybės skubiai išvykti.

 

Lina Šmatavičiūtė dalinasi savo netikėta atostogų istorija, užsitęsusia net iki trijų mėnesių.

 

Kaip pasikeitė gyvenimo sąlygos prasidėjus karantinui Indijoje?

 

Kadangi esame užsieniečiai, mums gyvenimo sąlygos pasikeitė staiga ir nevisiškai maloniai. Tuo metu buvome Indijos šiaurėje ir ketinome pasilikti ilgiau, nes ten labai ramu, mažai žmonių ir geras oras. Sutikti indai taip pat patarė dėl saugumo likti šiaurėje.

 

Tačiau teko staiga išvykti, nes į viešbutį, kuriame buvome apsistoję, įsiveržė policininkai. Nors dar nebuvo prasidėjęs karantinas, mums liepė išvykti. Viešbučio šeimininkams nepavyko perkalbėti policininkų ir kitą rytą turėjome grįžti atgal į Rišikešą. Niekaip negalėjome suprasti tokio įsakymo.

 

Šiaurinėje Indijos dalyje žmonės gana baimingai žvelgė į vakariečius, savotiškai bijojo. Jų manymu, vakariečiai atvežė „koroną“.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Kelionės metu, kalnuose mažą vaiką norėjau pavaišinti sausainiais, bet tėvai neleido. Nepaisant to, jie mums išvirė arbatos ir pagamino daržovių patiekalą.

 

Kiek dienų spėjote pasisvečiuoti Šiaurės Indijoje?

 

Šiaurėje praleidome beveik penkias dienas. Po policininkų apsilankymo, anksti ryte palikome Ukhimath miestelį kalnuose ir išvykome į Rišikešą. Tuo metu jau buvo prasidėjęs sambrūzdis. Viešbučiai nebenorėjo įsileisti vakariečių. Kai kuriems keliaujantiems turistams teko nakvoti lauke.

 

O dėl mūsų naujos draugės Tanios iš Peru, autobusui teko nukrypti nuo įprasto maršruto, kad nuvežtų ją į ligoninę ir patikrintų ar neserga COVID-19. Visi pakeleiviai kreivai žiūrėjo į moterį, ne tik dėl to, kad turėjo sugaišti papildomas tris valandas, tiesiog dauguma manė, kad ji kinė. Požiūris pasikeitė tik tada, kai sužinojo, jog ji iš Peru.

 

Mums pasisekė, nes grįžome iš Šiaurės Indijos į tą patį viešbutį Rišikeše, kur buvome apsistoję antrą dieną po atvykimo į šią šalį. Tuo metu, nors dar nebuvo paskelbtas karantinas, viešbučiai jau užsidarinėjo.
Viešbučio personalas kantriai laukė mūsų sugrįžtančių. Tuo tarpu mes, dėl kelio remonto darbų, 9 valandas paskendę dulkėse važiavome 250 km. Senas, kiauras autobusas atsargiai dardėjo kalnuotais keliais. Kai tik atvykome į viešbutį, personalas atidavė raktus, uždarė viešbučio kavinę ir viešbutį bei išvyko. Kurį laiką gyvenome tik dviese visame viešbutyje, vėliau prie mūsų prisijungė Tania iš Peru.

 

 

Kaip gyvenote prasidėjus karantinui?

 

Pati karantino pradžia buvo sudėtinga dėl to, kad nežinojome ir nesupratome, kas vyksta. Užsidarė visos kavinės, o virtuvės neturėjome. Stovėdavome ilgą eilę prie suvytusių vaisių ir daržovių, nes daugiau nežinojome ką nusipirkti. Be to, apsistojome Rišikešo pakraštyje, kur parduotuvių ne per daugiausiai.
Pirmomis dienomis apsipirkti buvo galima tik nuo 7 iki 10 valandos ryto. Jei koks prekeivis užtrukdavo pusvalandžiu ilgiau, policininkai staigiai jį nuvydavo.

 

Neturėjome net šaukšto. Atsimenu, kaip desperatiškai visų klausinėjau ir prašiau paskolinti šaukštą. Vietinėse parduotuvėse šaukštų taip pat nebuvo. Didžiausia laimė aplankė, kai nusiminusi ir nukabinusi galvą žemyn vieną dieną kulniavau namo, staiga pamačiau ant gatvės gulinti žemėtą šaukštą! Pakėliau jį ir parsinešiau į viešbutį kaip didžiausią brangenybę.

 

 

Tik vėliau vietinės parduotuvės atsivežė šaukštų ir kitų įrankiu, puodų, keptuvių ir pan. Kai prailgino apsipirkimo laiką, šiek tiek atsikvėpėme.

 

Buvo nemalonu girdėti dramatiškus balsus, sklindančius pro garsiakalbius iš pravažiuojančių policijos automobilių. Suprantu, kad tai kultūrinis skirtumas, bet tuo metu jautriai į tai reagavau.

 

Kartą su drauge Ele iš Italijos bei Tania iš Peru trumpam pasinėrime į Gangos upę, nes buvo beprotiškai karšta. Mus pastebėjo policininkai. Du iš jų buvo apsirengę uniformomis, vienas civiliais rūbais. Tas, kuris buvo civiliais rūbais, greitakalbe dramatiškai bėrė keisčiausius argumentus, kaip jis sunkiai dirba ir, kad jam kas dieną skambina mama, o mes čia be jokios atsakomybės maudomės Gangoje. Viskas buvo kaip meksikietiškoje muilo operoje: Ele pradėjo siūlyti pinigus, Tania atsiprašinėti, o aš filmuoti. Policininkas ne juokais įsiuto, viskas pavirto į dar didesnę dramą. Bet filmavimas padėjo, nes staiga išsitraukė kvitus baudai susimokėti. Bauda nebuvo didelė, nes Ele pasakė, kad turi tik apie 3 eurus. Šį vaizdo įrašą pasilikome kaip atsiminimą.

 

Vėliau teko matyti, kaip vienam draugui prancūzui policininkas sudavė lazda. Tuo metu mes ir keli kiti užsieniečiai laiką leidome prie Gangos, nors to šiukštu daryti nebuvo galima. Bet Gangos upė mums, visiems vakariečiams, buvo vienintelis išsigelbėjimas nuo karščio.

 

Prieš kelias dienas draugas Yeshoua jau buvo minėjęs, kad jis labiau panašus į indą nei į prancūzą, nes yra iš Maroko. Prie Gangos mus visus užklupęs policininkas pamanė, kad jis vietinis ir sudavė lazda, o mūsų nelietė.
Dar vėliau teko matyti grubesnį policijos elgesį, kuomet išvaikė vietinį, keliaujantį indų jaunimą nuo Gangos. O vienam policininkui to pasirodė per maža, tai jis grįžo prie upės, sulaužė medinį trikojį, kurį jaunimas buvo pasistatęs meditacijai, paskui pačiupo ir į Gangą įmetė jų būgną.

 

Ar tokios griežtos karantino taisyklės ilgai galiojo?

 

Šiuo metu vyksta karantino švelninimas ir pirmasis etapas atrodo, kaip tolimas sapnas. Bet pradžioje tvyrojo didelė nežinomybė ir tokie įvairūs susidūrimai su policija labai nemalonūs.

 

Karantino metu neturėjome galimybės gamintis karšto maisto, tai per pietus eidavome į priešais esantį ašramą, kur maistą dalina nemokamai. Stovėdavau vienoje eilėje su babomis (hindi kalboje reiškia „senelis“, o sudhū „šventas“ aut. past.) ir benamiais.

 

Nemokamai maisto atveždavo ir organizacija „Ganga’s love”. Tai buvo labai paprastas, bet sotus ir maistingas valgis. Kai kurios kavinės dirbo nelegaliai ir buvo galima užsisakyti iš ten maisto. Porą kartų pabandėme, tačiau pasirodė gana brangu, todėl buvome labai dėkingi už galimybę gauti maisto nemokamai.

 

Indijoje, ne taip kaip Lietuvoje, ilgą laiką nebuvo galimybės legaliai užsisakyti maisto iš kavinių išsinešimui. Tik po beveik trijų mėnesių atsirado legali galimybė pirkti maistą išsinešimui ir netrukus turi atidaryti kavines lankytojams.

 

Indijoje sutikome mudviejų gimtadienius. Didelė šventė buvo, kai per mano gimtadienį nuėjome iki nedidelio krioklio kalnuose, nusimaudėme ir po to pavalgėme nelegaliai veikiančioje kavinėje. Tai buvo didelis laisvės oro gurkšnis. Kavinėje buvo nemažai vakariečių, kurie atsipalaidavę džiaugėsi saugiu prieglobsčiu ir bendravo. Tuomet supratau, kaip gera, išsivaduoti iš prisiimtų suvaržymų ir baimių, išskleisti sparnus ir skristi laisvai.

 

Kaip niekada tapo aišku, kad nesvarbu, kas vyksta, reikia kiek įmanoma gyventi, kaip įprasta ir nenutrūkstamai tęsti savo veiklą.

 

 

Parengė Rūta Steponavičienė

2500
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Dar truputėli

Kai kurie vis dar strigę… Nepale… :)