Kodėl Pizos bokštas yra pasviręs? Tikroji bokšto istorija

Netgi Italijoje, garsėjančioje gausybe istorinių objektų ir lankytinų vietų, Pizos bokštas yra vienas iš labiausiai išsiskiriančių statinių. Būtent dėl savo netobulumo – šis bokštas, skirtingai negu absoliuti dauguma pasaulio bokštų, yra pasviręs. Bet kodėl taip yra?

 

Pizos bokštui yra daugiau negu 800 metų. Jo statybos prasidėjo dar 1173 m. O baigėsi maždaug 1370-1380 m., po dviejų šimtų metų. Dar statybų metu jos dukart buvo nutrūkusios.

 

Ir tai išgelbėjo bokštą. Jei statybos nebūtų dukart sustabdytos, bokštas būtų sugriuvęs dar jų metu.

 

Pizos bokštas stovi, galima sakyti, ant pelkės – žemės paviršių čia sudaro plonas čia kadaise tekėjusios upės sąnašų sluoksnis, po kuriuo savo ruožtu yra irgi minkštas molis.

 

Per pertraukas bokšto statymo procese statinio dalis, kuri jau buvo pastatyta, suspausdavo žemę po savimi ir pagrindas, ant kurio stovėjo bokštas, tapdavo šiek tiek stipresnis.

 

Galima sakyti, kad žemė tiesiog prisitaikydavo prie bokšto. Jei bokšto statybos būtų vykusios greičiau, konstrukcija tikrai būtų sugriuvusi.

 

Visa tai paaiškina, kodėl bokšto konstrukcija yra nestabili ir tikėtina, kad bokštas, bėgant laikui, ims krypti į vieną ar kitą pusę. Tačiau tuo paslaptys nesibaigia.

 

Svyrantis Pizos bokštas yra pasviręs tik į pietus. Kadangi po bokštu esanti dirva vienoda visur, bokštas neturėtų krypti tik į vieną ir tą pačią pusę.

 

Tai, kad bokštas nežymiai krypsta į vieną pusę, darbininkai pastebėjo dar baigdami statybas. Nuo tada bokšto svyrimo kampas vis po truputį didėjo.

 

1989 m., kuomet bokštas buvo nukrypęs maždaug 4 su puse metro nuo savo centro, įvyko nelaimė – bet ne Pizoje, o Milane. Kitas bokštas, Pavijos bokštas, netikėtai sugriuvo ir griūdamas dar užmušė keturis praeivius.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Išsigandusi, kad taip gali nutikti ir Pizoje, Italijos vyriausybė uždarė bokštą ir skyrė 40 mln. dolerių tyrimams, kurie aiškinosi, kaip būtų galima sustabdyti Pizos bokšto tolimesnį svyrimą. Bokšto griuvimas galėjo tapti tragedija – bokštas būtų užgriuvęs ir ant gyvenamųjų namų.

 

Tyrimai nesiėjo lengvai. Mokslininkai susiskirstė į dvi grupes – viena dalis manė, kad bokšto svyrimą lemia žemė, ant kurios jis stovi, kita dalis manė, kad problemų esama paties bokšto konstrukcijoje.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Įsikišo ir meno istorikai, kurie reikalavo, kad bokšto istorinė išvaizda būtų išsaugota – kitaip tariant, tiesiog paremti bokšto atramomis nebuvo galima.

 

Bet atsakymą pavyko rasti. Mokslininkų komanda galiausiai pasitelkė metodą, vadinamą „dirvos išsiurbimu“. Tai reiškė, kad jie kasdien gręžė po žeme netoli bokšto šiaurinės pusės ir iš ten išsiurbdavo nedidelį kiekį dirvos.

 

Tuomet pagrindas, ant kurio bokštas stovi, šiek tiek susilpnėdavo, ir bokštas dėl gravitacijos labai nežymiai pasvirdavo į šiaurinę pusę. Tai padėjo atsverti natūralų bokšto svyrimą į pietinę pusę.

 

Toks siurbimo procesas kartojosi kasdien dvejus metus. Žinoma, apskaičiuoti, kiek tiksliai žemės reikia išsiurbti ir kur, kad bokštas dar labiau neišsiderintų ir nepradėtų svirti į kitą pusę ar apskritai griūti, buvo labai sunku.

 

Anglas profesorius Johnas Burlandas iš Londono imperinio koledžo, vadovavęs komandai, pasitelkė net 120 jautrių sensorių, įrengtų bokšto viduje, išorėje ir artimiausioje aplinkoje. Jie kasdien fiksavo įvairius duomenis apie bokštą.

 

Dvejus metus, dukart per dieną, jam darbininkai atsiųsdavo detalius šių sensorių parodymus. Tada jis atlikdavo skaičiavimus ir remdamasis jais nurodydavo darbininkais, kur jie šiek tiek žemės turėtų išsiurbti kitą dieną.

 

Galiausiai 2001 m., po dvejų metų, išsiurbus beveik 70 tonų žemės, prie bokšto vėl galėjo eiti turistai. Visa surinkta informacija per dvejus metus mokslininkams padėjo ir rasti atsakymą, kodėl Pizos bokštas apskritai pradėjo svirti į pietus.

 

Paaiškėjo, kad per lietingąjį sezoną Pizoje gruntinio vandens lygis šiaurinėje bokšto pusėje kartais šiek tiek, keliolika centimetrų, pakildavo. Tai lėmė, kad žemė po šiaurine bokšto dalimi šiek tiek išsiplėsdavo ir bokštas pasvirdavo į pietus.

 

Pasinaudodami šia informacija, iki 2008 m. mokslininkai sugebėjo sukurti specialią požeminio vandens nutekėjimo sistemą, kuri išlygino gruntinio vandens lygį po visu bokštu ir visiškai sustabdė tolimesnį bokšto svyrimą.

 

Nuo 2008 m. bokšto pasvyrimo kampas išliko toks pats, ir, mokslininkų teigimu, bokštas stabiliai stovėti turėtų bent 200 metų.

 

Parengta pagal Now I Know.

 

Šaltinis: http://www.technologijos.lt/


2500