Veidrodžio efektas: pasaulis atspindi tik tai, apie ką mes galvojame

0
1008

Tai, ko žmogus nenori girdėti apie kitus, yra būtent tai, ką jis labai norėtų išgirsti apie save šiame gyvenimo etape.

 

Kitas žmogus gali pasitarnauti mums kaip veidrodis, padėdamas atskleisti tai, ko mes nematome ir nežinome apie save.

 

Jeigu žmogus tai, kas jį erzina kituose, pakeistų savyje, likimui nebebūtų prasmės rodyti jam veidrodžio. Vengdami viso to, kas mums nemalonu, vengdami žmonių, kurie sukelia mums neigiamus jausmus, mes prarandame galimybę pakeisti savo gyvenimą, stabdome savo vidinę raidą.

 

Savo pasaulėjauta žmogus sukuria individualų pasaulio sluoksnį arba „atskirą“ realybę. Jo individualios realybės vaizdas priklauso nuo to, kaip žmogus nusiteikęs savo aplinkos atžvilgiu, koks jo požiūris, kuo jis tiki ar netiki.

 

Didžiausias paradoksas toks, kad tuo pat metu jo nuostatas nulemia tai, kas vyksta aplink jį jo „individualioje“ realybėje. Kas iš to išplaukia? Susidaro savotiška „uždara atgalinio ryšio kilpa“. Realybė formuojasi kaip žmogaus minčių atspindys, o vaizdą daugiausia nulemia pats atspindys.

 

Jeigu mes pripažinsime mus supančią realybę kaip mūsų veidrodį, tai pastebėsime, kaip mūsų „veidrodis“ atspindi būtent mus, t. y. kaip mūsų „išorinis“ pasaulis atspindi mūsų „vidinį“ pasaulį – mūsų vidinių nuostatų, tikėjimų, įsitikinimų, baimių, džiaugsmų ir nusiminimų pasaulį.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Įsivaizduokite žmogų, kuris, stovėdamas priešais veidrodį, sutelkia visą savo dėmesį į atvaizdą, nebandydamas pažvelgti į save iš vidaus. Žiūrėdamas į išorinį pasaulį, jis vengia savo vidinio. Tokiu atveju svarbiausią vaidmenį atgaliniame ryšyje vaidina ne vaizdas, o atvaizdas. Tokioje situacijoje žmogus tampa valdomas veidrodžio, nes tarsi užkerėtas žvelgia į savo kopiją. Ir jam net neateina į galvą, kad pakeisdamas savo originalą, jis pakeis ir savo atvaizdą, t. y. „išorinį“ pasaulį.

 

Tokio dėmesio užfiksavimo į atvaizdą rezultatas – mes dažnai gauname tai, ko „aktyviai“ nenorime.

 

Kaip veikia mūsų realybės „veidrodis“?

 

Galima pastebėti, kad visi maži vaikai būna labai simpatiški. Iš kur atsiranda tiek daug suaugusių, kurie nepatenkinti savo išvaizda? Iš ten pat – iš veidrodžio, kuris sugrąžina atgal visas pretenzijas. Gražūs išauga tie, kurie viduje būna įsitikinę savo grožiu. Štai kur glūdi grožio paslaptis.

 

Čia veikia toks dėsnis: „Jeigu aš sau patinku, tai atsiranda vis daugiau priežasčių sau patikti.“ Reikia įsidėmėti, kad žmogus turi būti visiškai nuoširdus sau. Ar iš tikrųjų jis įsitikinęs, ar tik mano, kad yra įsitikinęs, ir nori tuo tikėti – tai du skirtingi dalykai.

 

Savo vidines nuostatas, programas mes transliuojame mūsų „išorinės“ realybės ekrane. Pasaulis yra labai išradingas ir sugeba operuoti nesuskaičiuojamu kiekiu vaizdų. Įdomiausia yra tai, kad kiekvieno žmogaus vaizdai yra individualūs, kaip ir jų nuostatos, įsitikinimai, stereotipai. Pavyzdžiui, mes visi galime skirtingai suprasti tą patį žodį (žmogus, kėdė, namas ir pan.), nes su juo siejame savo individualias asociacijas ir savo asmeninę patirtį. Kiekvienas iškart sukuriame savo vaizdinį.

 

Ką dažniausiai mes matome veidrodyje? Matome tai, į ką labiausiai sukoncentruotas mūsų dėmesys.

 

Tarkime, žmogaus dėmesį visiškai užvaldę tam tikri išgyvenimai. Jis susirūpinęs dėl to, kas jam nepatinka. Jis galvoja apie tai, ko nenori, ir nenori to, apie ką galvoja. Tačiau išorinio pasaulio veidrodis neatsižvelgia į mūsų norus ir nenorus. Jis tiksliai perteikia atspindimo vaizdo vidinio pasaulio turinį.

 

Ko labiausiai nemėgstate, to ir gaunate gyvenime su kaupu. Tada dar labiau nervinatės, stiprindami savo emocijos jėgą. Mintimis pasiunčiate visus „kuo toliau“.

 

O ką daro veidrodis? Jis sugrąžina viską bumerangu atgal. Jūs pasiuntėte, tai ir jus pasiuntė ten pat. Nemalonumų kiekis gyvenime auga. Jeigu stovėsite priešais veidrodį ir vapėsite „kad tu prasmegtum!“, koks atvaizdas jame atsiras? Teisingai, atvaizdas, kaip jūs prasmengate su visu savo pasauliu. Dabar susimąstykite apie savo polinkį į pesimistinius lūkesčius.

 

O nuostata „vis tiek nieko neišeis, nepavyks!“ panaši į mazochizmą. Kartais galima pamanyti, kad pesimistas patiria iškreiptą pasitenkinimą, mėgaudamasis savo sunkia dalia: „Pasaulis – toks blogas, kad baisiau ir būti negali. Nieko nepakeisi. Tokia lemtis.“

 

Įdomu tai, kad toks patologinis įprotis rasti pasitenkinimą negatyviose mintyse vystydamasis sukelia polinkį į nuoskaudas, įsižeidimus: „Aš – toks puikus. O jūs nevertinate! O tą blogiuką aukštinate. Kokia neteisybė! Man skaudu, įsižeidžiau. Numirsiu, tada sužinosite!“

 

Ir kokį rezultatą mes gauname?

 

*Ko bijome labiau už viską, tą ir gauname.

 

*Ko stengiamės išvengti, su tuo ir susiduriame.

 

*Ką mes galvojame ir manome apie save, tą apie mus galvoja ir mano pasaulis.

 

*Pasaulis atspindi mums tik tai, ką mes galvojame, t. y. mūsų mintis.

 

*Išorinis pasaulis – tai mūsų vidinio pasaulio veidrodis.

 

Šaltinis: https://seimairnamai.eu

2500