Kaip pasąmonė valdo gyvenimą ir kokias klaidas daro einantys dvasingumo keliu?

 

Sąmonės galios treneris Mindaugas Valickis atskleidžia, kas iš tikrųjų valdo daugumos gyvenimą ir kaip nesąmoningai formuojame savo likimą.

 

Kartais tenka girdėti, kad gyvename iliuzijoje. Ar tai gali būti tiesa ir kodėl?

 

Dažnai išgirstu tokius posakius, kad visas materialus gyvenimas tik iliuzija. Paprastai į tokius teiginius atsakau, kad tas, kas kalba apie materialaus gyvenimo iliuziją, pats gyvena dvasinėje iliuzijoje, arba dvasiniame išdidume (dvasiniame ego). Aš suvokiu, kad nėra jokios atskirties tarp dvasinio ir materialaus gyvenimo.

 

Kas įdomiausia, visos religijos kalba, kad Dievas yra visur ir mumyse, siela amžina ir ji Dievo dalis. Todėl nesuprantu kodėl mes ieškome Dievo ir sielos ramybės už šio fizinio gyvenimo ribų. Kai ieškome ne ten, tai ir  nieko nerandame. Jei teigiame, kad siela amžina ir jai neegzistuoja laikas, kodėl skubame išeiti iš šio fizinio gyvenimo ir nebenorime į jį sugrįžti? Toks skubėjimas pasišalinti iš įprasto fizinio materialaus gyvenimo, dažniausiai susijęs su žmogaus giliai užslėptu išdidumu, kurio mes nematome.

 

Iš patirties žinau, kad didžioji dalis žmonių, tikinčių, kad šis fizinis gyvenimas yra iliuzija, turėjo skaudžių patirčių, praradimų ar tiesiog negavo, ko nori, o pasaulis neatspindėjo vidinių, išdidžių įsitikinimų, koks jis privalo būti. Žmogus tiesiog nerealizavo savęs. Todėl ir susiformavo požiūris, kad šis gyvenimas yra kančia, iliuzija, o šalio jos sukurta alternatyvi dvasinė iliuzija, padedanti pasijusti geriau ir tapti reikšmingesniu, geresniu už kitus. Tačiau toks požiūris turi ir labai stiprų šalutinį poveikį: jei tikime, kad fizinis gyvenimas iliuzija, dažniausiai fizinius gyvenimo atributus, tokius kaip gausa, santykiai ir sveikata, irgi matome kaip iliuziją.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Taigi, dažniausiai gyvenimas tiesiog pradeda „byrėti“. Tuomet praradimai skatina dar labiau pykti ir tikėti dvasinio gyvenimo iliuzija. Aš stengiuosi suderinti sąmoningumą, dvasingumą ir materialumą, nes tai vienos visumos dalys ir aš taip suvokiu harmoniją. Ar taip gyventi lengva? Ne, daug lengviau būtų gyventi dvasinėje iliuzijoje, tačiau tam mes čia ir esame, kad išmoktume gyventi čia ir dabar tokie, kokie esame, priimtume save ir kitus, o ne kurtume iliuzijas ir įvaizdžius.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Dabar viena populiariausių dvasinių temų – nubudimas ir nušvitimas. Kas tai? Ar įmanoma racionaliai paaiškinti nubudusiųjų patirtis?

 

Tai galima paaiškinti labai paprastai. Tyrimus atliekantys mokslininkai teigia, kad didžioji dalis (apie 95%)  žmonių gyvenimo valdoma automatizmo. Taigi, sąmoningai priimame tik 5% sprendimų.

 

Kas sudaro to automatizmo pagrindą? Tai instinktai, jausmai ir mintys. Instinktai – tai fizinės prigimties pagrindas, susiformavęs per visą žmonijos evoliucijos istoriją. Jausmai ir mintys dažniausiai remiasi mūsų ar mus supančių žmonių praeities patirtimis ir išgyvenimais. Taigi, visas žmogaus automatizmas grįstas praeities patirtimi arba tuo, ką paveldėjome.

 

Nušvitusiu ar nubudusiu įvardinu žmogų, suvokusį, kad be instinktų, jausmų ir minčių egzistuoja ir sąmonė. Kai žmogus suvokia sąmonės egzistavimą, jis pradeda suprasti, kad instinktai, jausmai ir mintys yra tik prisiminimai iš praeities ir tai neverčia mūsų nieko daryti. Tai suvokęs žmogus patiria buvimo čia ir dabar esmę, kai nepaisant praeities patirčių ar instinktų gali daryti sąmoningus sprendimus dabarties momente ir kurti savo gyvenimą pagal savo vidines vertybes.

 

Aš nesieju nubudimo ar nušvitimo tik su dvasingumu. Žmogus, suvokęs ir pajutęs sąmonės egzistavimą, patiria ramybę ir sugeba prisiimti visišką atsakomybę už savo gyvenimą. Jis ženkliai mažiau reaguoja į kitų elgesį ar emocijas, o pats tampa ramybės ir užtikrintumo pavyzdžiu visiems aplinkiniams.

 

Dvasinis nušvitimas ir prabudimas – tai tik viena iš sąmonės pokyčio formų, kurią žmogus sąmoningai arba nesąmoningai pasirenka įgyvendinti savo gyvenime. Šis pokytis niekuo nėra pranašesnis už nubudimą ar nušvitimą fiziniame gyvenime, nors dažnai dvasinių mokytojų per daug išaukštinamas.

 

Sakoma, kad praeitis ir ateitis neegzistuoja. Tai kodėl žmonių galvose nuolat sukasi mintys apie tai, kas buvo ir bus?

 

Pagrindinė priežastis ta, kad žmonės jaučiasi nesaugūs. Labai dažnai žmonės jaučiasi svetimi šiame pasaulyje ir dėl to kyla nesaugumo jausmas. Asmuo tiki, kad iš kažkur atėjo į šį nesaugų pasaulį ir nenori jame būti, stengiasi kuo greičiau iš jo išeiti. Tai pagrindas, dėl ko dažniausiai susikuria dvasinė iliuzija ir atskirumas nuo pasaulio.

 

Tačiau įdomiausia tai, kas iš tikrųjų slypi už nesaugumo jausmo ir kokios jo priežastys. Pirmiausia, jau minėjau, kad instinktai, jausmai ir mintys remiasi mūsų, mus supančių aplinkinių ar protėvių patirtimi. Tai mūsų proto ir pasąmonės pagrindas, užtikrinantis išgyvenimą.

 

Taigi, didžioji dalis žmonių vadovaujasi protu ir pasąmone. Jie remiasi tik savo ir kitų praeities patirtimis. Atėję į šį pasaulį perimame tėvų, senelių, protėvių patirtis, susijusias su visa žmonijos istorija: karais, ligomis, nelaimėmis ir dar daug visko, ir tai tampa mūsų proto ir pasąmonės pagrindu.

 

Norėčiau akcentuoti, kad protas ir pasąmonė negali sukurti nieko naujo, nes remiasi tik praeitimi. Už kūrybingumą mūsų gyvenime atsakinga sąmonė. Tik ji turi kūrybinę galią. Tačiau dauguma žmonių labiausiai valdomi proto ir pasąmonės.

 

Taip protas ir pasąmonė, neturėdami kuriamosios galios, perkelia praeities patirtis automatiškai į ateitį ir patiki, kad ateitis bus tokia pat, kaip praeitis. Rezultatas – sukuriama ateities iliuzija, nesiskirianti nuo praeities. Todėl mes ir pradedame jos bijoti ir su ja kovoti. Dėl to atsiranda tas nesaugumo jausmas.

 

Kai žmogus suvokia nesaugumo jausmo atsiradimo priežastis, tampa sąmoningu ir nutraukia tą automatinį iliuzinės ateities kūrimo procesą, tuomet dingsta ir nesaugumas. Kai dingsta nesaugumas, galime būti dabarties momente bei pasitikėdami savimi ir supančiu pasauliu. Tada ateitį galime kurti tokią, kokios norime.

 

Kodėl dažniausiai gyvename valdomi pasąmonės? Kaip tapti sąmoningu?

 

Didžiausia daugumos žmonių problema – nesaugumo jausmas ir ateities nežinomybės baimė. Dėl šios priežasties galvoje pradeda vykti sudėtingi procesai. Mūsų smegenys, bijodamos nežinomybės, kiekvieną akimirką, naudodamos visą sensoriką, renka informaciją iš mus supančios aplinkos ir lygina ją su mūsų, artimųjų ir protėvių patirtimi. Protas ir pasąmonė ieško panašių patirčių praeities prisiminimuose, kai randa, mums atsiunčia informaciją minčių ir jausmų pavidalu.

 

Taigi, absoliuti dauguma minčių ir jausmų, kuriuos pastebime dabar – tai tiesiog praeities patirčių priminimas. Deja, didžioji dalis žmonių to nesuvokia ir vadovaujasi savo mintimis ir jausmais kaip neginčijama tiesa. Rezultatas: jei tikime savo mintimis ir jausmais, tada mūsų, artimųjų ir protėvių patirtys valdo gyvenimą, o tai ne kas kita, kaip pasąmonė ir „likimas“.

 

Kaip tapti sąmoningu? Pradėti suvokti iš kur atsiranda jausmai ir mintys bei išmokti jais aklai netikėti, o priimti juos kaip priminimą ir patarimą. Tada tampame sąmoningi ir gyvenimo kontrolę perimame į savo rankas. Taip galime sustabdyti automatines programas, iki šiol lėmusias mūsų likimą ir pradėti gyvenimą keisti į tokį, kokio mes labiausiai norime, pagal savo vidines vertybes. Tai yra sąmoningumo pagrindas.

 

Kalbino Rūta Steponavičienė

 

Pašnekovas sąmonės galios treneris Mindaugas Valickis


2500