10 pamokų apie tai, kaip gražiai senti, prancūzių paslaptys

0
705

Liaudies išmintis byloja: grožis jaunystėje – gamtos dovana, grožis senatvėje – pačios moters laimėjimas.

 

Būtent dabar, kai senatvė – tai dar tik ateitis, jūs galite nemažai nuveikti, kad toje ateityje įžengtumėte į šį savo gyvenimo laikotarpį su oriai iškelta galva.

 

Amerikiečių žurnalistė Rebeka Plantjer (Rebeca Plantier) parašė knygą „Gražaus senėjimo pamokos: prancūzių paslaptys“, kurioje prancūzų visuomenę priešpriešina amerikiečių gyvenimo būdui. Keturiasdešimties metų slenkstį perkopusios amerikietės, rašo Rebeka, dažniausiai numoja į save ranka, ir tuo jos smarkiai skiriasi nuo prancūzių, kurios toliau mėgaujasi gyvenimu sulaukusios ir 50-ies, ir 60-ies, ir 70-ies metų.

 

Kai aš tik persikėliau į Prancūziją, mane sužavėjo, kad gatvėse, kavinėse, parodose, brangiose parduotuvėse tiek daug žavių ir elegantiškų moterų per penkiasdešimt. Jos nesidrovėdamos vilki kelių nedengiančias sukneles ir žaviai atrodo. Net jeigu pagal kalifornietiškus standartus jų oda neatrodo puikiai, jos vis tiek nebijo senti ir komfortiškai jaučiasi sulaukusios savo amžiaus…

 

Ėmusi tyrinėti šį fenomeną, amerikietė priėjo išvadą, jog „orus senėjimas“ susijęs su visiškai ypatingu požiūriu į gyvenimą bei save, būdingu būtent prancūzams. Savoir vivre – „mokėjimas gyventi gražiai“ – anaiptol nepriklauso nuo pinigų ar statuso, – tai mokėjimas mėgautis malonumais, kurie ir pratęsia „moters amžių“.

 

Aktyvus gyvenimo būdas iki pat senatvės

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Prancūzijoje aktyvus laisvalaikis – tai tautinės kultūros dalis, o brandus amžius anaiptol nelaikomas priežastimi jo atsisakyti. Prancūzai nuolatos rengia turistinius žygius, kopia į kalnus, dievina keliones baidarėmis, žaidžia tenisą, laksto parkuose, slidinėja slidėmis ir t. t. Tai jų gyvenimo būdas, o ne susižavėjimas sportu, – tiesiog šioje visuomenėje įprasta, kai žiemą visa šeima kartu išsirengia į slidžių žygį, o vasarą užsiima kitokia daugiau ar mažiau aktyvia ir sportiška veikla. Ir net per atostogas prancūzai mieliau vyksta ten, kur reikia ką nors veikti, o ne paprasčiausiai gulėti priešais saulę išvertus pilvą. Tuo pat metu prancūzės nealina savęs rimtu sportu, kaip elgiasi kai kurios amerikietės, – juk bet koks savęs prievartavimas kenkia gerai moters savijautai.

 

Humoro jausmas kaip antioksidantas

 

Žymusis prancūzų sarkazmas padeda prancūzėms nelaikyti savo amžiaus ir senėjimo kokia nors drama. Nė vienoje kitoje kalboje nėra tiek humoristinių posakių apie „antrąją jaunystę“, kuri moterį ištinka po 40–50 metų.

 

Valgymas kaip religija

 

Visi žino, kad prancūzai tiesiog pasimaišę dėl valgių, bet, skirtingai negu amerikiečiams, ši manija pasireiškia poreikiu valgyti rafinuotai ir gražiai, o ne daug. Prancūzės apskritai valgo itin mažai, pavydžiai rašo Rebeka. O su amžiumi, jeigu esama finansinių galimybių, susižavėjimas pačiu valgymo proceso grožiu bei skoniu tik dar padidėja, – prancūzės dažnai užkandžiauja restoranuose ir kavinėse, besimėgaudamos mažomis porcijomis, vynu ir gera kompanija. Dėl to jos nenutunka, tokio radikalaus svorio skirtumo tarp dvidešimtmečių ir keturiasdešimtmečių, koks akivaizdus tarp amerikiečių, tarp prancūzių nepastebima, pavydžiai atsidūsta Rebeka.

 

Sendamos prancūzės leidžia sau daugiau, o ne mažiau

 

Kyla įtarimas, rašo amerikiečių žurnalistė, kad sveiką egoizmą prancūzės mergaitės įsiurbia dar kartu su motinos pienu. O sulaukusios brandaus amžiaus, kai vaikai jau užauga ir jiems reikia skirti mažiau dėmesio, prancūzės ima labiau rūpintis savimi. Jos leidžia daugiau pinigų savo malonumams, vyksta į keliones be kitų šeimos narių, perkasi brangesnius drabužius. Keturiasdešimtmetė prancūzė nekamuos savęs sąžinės priekaištais nupirkusi sau gražius batelius, o ne kompiuterinių žaidimų priedėlį paaugliui sūnui. Ji net manys, jog tai visiškai teisingas sprendimas: „Jeigu nori priedėlio – eik dirbti.“ Tradicijos rūpintis anūkų auklėjimu Prancūzijoje nėra, niekas močiučių nelaiko nemokamomis auklėmis.

 

Senstant drabužių spintoje pasidaro mažiau, bet jie kur kas brangesni

 

Ir geresnės kokybės. Net vidutines pajamas turinčios moterys perka brangius ir komfortiškus daiktus – rūbus iš kašmyro, šilko, gerą avalynę ir bent vieną brangią rankinę. Visa tai kartu ir reiškia elegantišką brandžios moters stilių, kuriuo taip žavisi turistai.

 

Su amžiumi socialinis gyvenimas tampa dar svarbesnis

 

Skirtingai negu pusamžės amerikietės, dažnai besirenkančios televizorių ir buitį, o ne socialinį gyvenimą, prancūzės, ypač didmiesčiuose, tampa labiau socialiai aktyvios. Vaikai užaugo ir jiems nebereikia skirti tiek dėmesio, buitis sutvarkyta, tad atėjo metas vaikščioti į vakarėlius, į svečius, lankytis prabangiuose baruose, kine, parodose ir t. t. Toks aktyvus socialinis gyvenimas palaiko tonusą – tenka pasirūpinti savo šukuosena, manikiūru, puošniais apdarais ir būtinai patogia avalyne su kulniuku.

 

Amžius – ne liga, jam nereikia gydymo

 

Prancūzės (ir prancūzai) ramiai žiūri į savo amžių bei raukšles, tad pernelyg akivaizdūs plastinės chirurgijos ženklai šioje šalyje gali sukelti net panieką. Skirtingai negu amerikietės, pamišusios dėl jaunystės išsaugojimo idėjos, prancūzės mano, jog raukšlių nebuvimas tam tikrame amžiuje veikiau reiškia esant psichikos problemų negu priežastį ko nors pavydėti. Prancūzijoje labiau negu kosmetinė chirurgija ir botoksas vertinama palaikomoji kosmetologija.

 

Bet kokio amžiaus moteris gali dėvėti tai, kas jai tinka

 

Prancūzės nekvaršindamos sau galvos iki pat garbaus amžiaus dėvi kelių nedengiančius sijonus ir aptempiančius džinsus. Šioje šalyje nėra supratimo apie drabužius „tam tikram amžiui“, tad motina ir dukra gali pirktis to paties prekinio ženklo rūbus. Be abejo, su amžiumi skonis bei finansinės galimybės kinta, todėl dažnai pirmenybė imama teikti brangesniam klasikiniam stiliui, tačiau jokioje kitoje pasaulio šalyje nesutiksite tiek daug 40–60 metų sulaukusių moterų, vilkinčių trumpas sukneles bei mūvinčių aptempiančius džinsus.

 

Seksualinis gyvenimas ir seksualumas neturi ribų

 

Atvirkščiai, Prancūzijoje manoma, jog po 40-ies prasideda antroji jaunystė, kai jau nemažai pasiekta bei suvokta ir ateina metas mėgautis vis dar gera fizine forma bei sunkiai įgyta patirtimi. Tai tuo pat ir gerai, ir blogai, rašo Rebeka. Gerai – nes teigiamai veikia moters savijautą, o blogai – nes būtent šiuo amžiaus laikotarpiu įvyksta daugiausia skyrybų.

 

Su amžiumi galima viskas, bet saikingai

 

Tai pasakytina apie vyną, vėlyvus pasisėdėjimus užstalėje ir net cigaretes. Rebeka aprašė savo 52 metų draugę prancūzę, kuri perdien surūko lygiai vieną cigaretę – gerdama kavą po pusryčių. Ta draugė rūkė daug metų ir metė, tačiau pamanė, jog malonumas nuo kavos su cigarete bus naudingesnis už stresą nuo visiško atsisakymo rūkyti.

 

Galų gale amerikietė padarė išvadą, jog svarbiausia – gerbti save ir savo amžių. O pagrindinis dalykas, kurio galima pasimokyti iš gražiai senstančių prancūzių, – tai gyvenimo mėgaujantis. Ir toks gyvenimo teikiamas malonumas apima viską, pradedant skaniais valgiais ir baigiant gražiais apdarais, mėgstamu hobiu bei kelionėmis. Tai ir yra gražios penkiasdešimtmetės prancūzės, geriančios vyną kavinėje su vaizdu į Eliziejaus laukus, manifesto esmė: „Esu brandi moteris, daug pasiekiau ir mėgaujuosi savimi, miestu bei šia akimirka.“

 

Šaltinis: https://vmarkus.lt

2500