Velykos – naujų metų pradžia

Velykos – pirmasis sekmadienis, prasidėjus mėnulio pilnačiai. Dėl to ši šventė yra kilnojamoji, bet visuomet tarp kovo 21 ir balandžio 26 d. Pasak etnologų, Velykos buvo gamtos atgimimo ir žemės ūkio darbų pradėtuvių šventė, nuo kurios pradedami skaičiuoti nauji metai. Dar 16 a. daugelyje Europos tautų Naujieji metai buvo švenčiami būtent pavasarį ir daug kur jie prasidėdavo Velykomis.

 

Velykų prasmė

 

Senovės žydai švęsdami Velykas minėjo išėjimą iš Egipto. Jie aukodavo ir valgydavo avinėlį, neraugintą duoną. Pirmieji krikščionys ją šventė kartu su žydais, tačiau teikė jai naują reikšmę – Kristaus prisikėlimo.

 

Pirmieji krikščionys Velykas hebrajiškai vadino „pesach“ – „perėjimu“. Taigi Velykos krikščionims – tai perėjimas iš gyvenimo per kančią į mirtį, iš mirties – į amžinąjį gyvenimą. Jėzus gimė, gyveno, kentėjo, mirė ir prisikėlė tam, kad parodytų žmogui kelią į tiesą ir amžinąjį gyvenimą.

 

Katalikų bažnyčioje Velykų apeigos visuomet prasideda Verbų sekmadieniu. Po jos – Didžioji savaitė, prisimenant Kristaus kančios istoriją. Ketvirtadienį minima paskutinė Kristaus vakarienė su mokiniais. Didįjį šeštadienį tikintieji eina į bažnyčią velykinės ugnies ir švęsto vandens.

 

Skirtingos datos

 

Skirtingos Velykų šventimo datos tarp krikščionių turi senas šaknis. Pirmą kartą krikščioniškojo pasaulio nuomonės išsiskyrė dar II mūsų eros šimtmetyje. Tuomet kilo klausimas, ar krikščionys turėtų švęsti Velykas tą dieną, kuri Šventajame Rašte įvardijama kaip Kristaus prisikėlimo diena, ar tai visada turėtų būti sekmadienis. Mažosios Azijos bažnyčios pasisakė už Kristaus prisikėlimo dieną, o Vakarų bažnyčios – už dieną po šabo, kai moterys atrado tuščią kapą ir sužinojo apie Kristaus prisikėlimą. Nutarta Velykas švęsti sekmadienį.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

16 a. Katalikų bažnyčia, atsižvelgdama į astronomijos laimėjimus, atliko kalendoriaus reformą. Stačiatikiai reformoje nedalyvavo, todėl ir šiandien laikosi senojo Julijaus kalendoriaus.
1997 m. katalikai ir stačiatikiai tarėsi dėl nuolatinės Velykų datos, tačiau bendras sprendimas nebuvo priimtas.

 

Kiaušinių marginimas

 

Pagoniškas paprotys marginti kiaušinius atėjo iš pirmykštės bendruomenės laikų, kai kiaušinis buvo laikomas Visatos gyvybės pradžia. Lietuvoje apie kiaušinių marginimą žinome nuo 13-ojo amžiaus: jų aptikta Šventaragio slėnyje.

 

Iki 20 a. pradžios kiaušiniai buvo dažomi svogūnų lukštais, beržų lapais, kerpėmis, samanomis, žolynais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis, uogomis.

 

Lietuvos kraštuose kiaušinių marginimo tradicijos skiriasi. Aukštaičiai kiaušinius išvirdavo apvynioję svogūnų lukštais. Suvalkiečiai dažydavo raudonais ar violetiniais atspalviais, dzūkai – pilkšvais. Žemaičių margučiai – tamsūs, marginti vašku.

 

Lietuvininkai kiaušinių nemargindavo, tik farbuodavo – nudažydavo viena spalva (dažniausiai juoda) ir puošdavo vašku arba skutinėdavo. Ir ne margučiais vadino, o velykiais, velykaičiais. Populiariausi ornamentai – taškeliai, eglutės, lapeliai, trikampiai, žvaigždutės ir pan. Lietuvininkai ant kiaušinio dar rašydavo savo vardą, kiemą ir linkėjimą.

 

Juoda kiaušinio spalva simbolizuoja žemę, mėlyna – dangų, žalia – augalus, geltona – derlių, raudona – gyvybę.

 

Vandens galia

 

Liuteronai Velykų rytą semdavo vandenį iš šaltinio arba iš jūros ir parnešdavo namo. Buvo tikima to vandens apvalančia ir gydančia galia. Merginos tokiu stebuklingu vandeniu nusiprausdavo ir dėl neblėstančio grožio. Likęs nepanaudotas vanduo, iki saulė nusileis, turėdavo būti grąžintas atgal – nuneštas ir supiltas atgal į upelį.

 

Didįjį šeštadienį vanduo pašventinamas ir bažnyčioje. Lašelį šio vandens senoliai pildavo į šulinį, dalį laikydavo visus metus kaip apsaugą nuo piktųjų dvasių. Jį naudojo ir žmogui sunkiai sergant arba mirštant.

 

Velykų prietarai

 

Kad namuose visus metus būtų skalsu, pirmąjį nuluptą kiaušinį supjaustyk į tiek dalių, kiek žmonių sėdi prie stalo, ir visiems padalink.

 

Per Velykas nejudink žemės, kad vasarą derliaus nesunaikintų ledai.

 

Velykų rytą nuluptų kiaušinių lukštus sudegink krosnyje – naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.

 

Velykų rytą negalima šluoti namų, antraip visus metus šeimoje nebus darnos.

 

 

Per Velykas būtinai pasisupk – lydės laimė ir skalsa.

 

Per Velykas paaukok vargšams – būsi turtingas.

 

Velykų kiškis

 

Vienur Velykų Bobutė, o kitur Kiškis padeda suruošti velykines dovanėles. Tai archetipinis ženklas. Šis gyvūnas asocijuojamas su Mėnuliu, vaisingumu, gyvenimo pradžia. Europos senovinėse pavasario apeigose jis vaidina svarbų vaidmenį: tai Mėnulio dievybės Oestros (teutonų) arba Eostros (anglosaksų), nuo kurios ir kilo Velykų vardas Easter, simbolis.

 

Graikų ir romėnų simbolikoje jis taip pat reiškė vaisingumą. Kiškis – ir Hermio (Merkurijaus) pasiuntinys bei Afroditės ir Eroso atributas. Kupidonas dažnai vaizduojamas su kiškiais.

 

Germanų deivė Harek visada apsupta kiškių. Mėnulio deivės Holda, Harkė visada pasirodo lydimos kiškių, nešančių joms įkandin fakelus.

 

Skandinavų mitologijoje kiškiai tarnauja vaisingumo deivei Frėjai.

 

Šaltinis: www.ve.lt


2500