Vaikai – tėvų problemų veidrodis

Artimų žmonių santykiai, ypač tėvų ir vaikų, ne visada būna geri. Sunkiausia pakelti konfliktus, kai vaikai paauga.

 

Be abejo, didžiausia atsakomybės už sudėtingus santykius su vaikais dalis tenka tėvams. Juk ne veltui sakoma, kad vaikai – tėvų problemų veidrodis, tiksliau, vaikai – tėvų problemų atspindys.

 

Vaikų santykiai su suaugusiaisiais

 

Kad ir kaip tėvai auklėtų savo vaiką, jis vis tiek elgsis ne pagal nurodymus, o kaip kempinė sugers tai, ką mato, tai, kas jį supa, ir elgsis pagal suaugusiųjų pavyzdį, atspindės jų elgseną. Augant vaikui, ir taip sudėtingi santykiai neretai dar labiau pablogėja, dingsta abipusis supratimas, o barnių kyla dėl menkiausio mažmožio.

 

Kiekvienam žmogui priekaištingas žvilgsnis, gestas ar replika, išsakyta brangiausio žmogaus – motinos ar tėvo, turi ypatingą reikšmę ir gali kartais smarkiai įskaudinti, sukelti psichologinę traumą, palikti pėdsaką visam gyvenimui, sužadinti pyktį, kuris vėliau pavirs slegiančiu kaltės jausmu.

 

Ir kuo stipriau vaikas prisirišęs prie tėvų, kuo didesnę meilę jiems jaučia, tuo audringesnės bus jo reakcijos į neigiamas emocijas. Tokiais momentais iškyla vaikiškos nuoskaudos, prisiminimai apie tai, ko, vaiko manymu, tėvai jam pagailėjo. Juk vaikas pirmiausia fiksuoja dėmesį į tai, ko jam tėvai nedavė, o ne į tai, ką davė.

 

Neretai paūgėję vaikai užsibrėžia pakeisti savo tėvus ir gauti iš jų tą dėmesį ir rūpinimąsi, kurio jiems trūko. Suaugę jie puola nuo vieno kraštutinumo prie kito. Jeigu vaikystėje tėvai jiems atrodė patys gražiausi ir geriausi iš visų, tai paauglystėje dėl vaikiškų nuoskaudų jų požiūris pasikeičia į priešingą pusę, pamirštamos visos gerosios tėvų savybės. Po konfliktų paauglys gali laikyti savo tėvus net piktadariais ir nedorėliais.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Tobulų žmonių nebūna. Kiekvienas paprastas individas turi ir gerų, ir blogų savybių. O kiekvienas tėvas ar motina gali duoti savo vaikui tik tai, ką pats turi. Jis gali duoti tik tiek meilės, kiek turi savo širdyje, ir išreikšti ją taip, kaip moka.

 

Rašytojas Oscaras Wilde‘as yra pasakęs: „Vaikai iš pradžių myli savo tėvus, paskui tampa vyresni ir teisia juos, o kartais jie jiems atleidžia.“

 

Galima nugyventi visą gyvenimą, reiškiant tėvams pretenzijas ir kaltinant juos dėl savo nesėkmių. O galima prisiminti tai, kad kiekvienas subrendęs žmogus pats atsako už savo gyvenimą, susitaikyti su faktu, kad viskas vyko, kaip turėjo vykti, ir nepateikti „sąskaitų“ pagyvenusiems tėvams.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Vaikų ir suaugusiųjų santykiai

 

Kartą rašytoja Kora Antarova taikliai pastebėjo: „Nesvarbu, ką padarė iš tavęs. Svarbu, ką tu padarei iš to, ką padarė iš tavęs.“

 

Jeigu tėvų pakeisti neįmanoma, reikia pasistengti pakeisti savo požiūrį į juos: mokytis klausytis ir išgirsti savo artimuosius, mokytis kalbėti apie tai, kas jaudina, ir mažiau reikšmės teikti pastaboms.

 

Prisiminkite, kad su amžiumi psichika netenka plastiškumo, todėl kai senas žmogus jums akivaizdžiai atrodo neteisus, nėra prasmės įrodinėti savo tiesos, nes šis užsiėmimas bus nevaisingas ir beprasmiškas. Tačiau negalima leisti, kad jis manipuliuotų jumis, per daug kontroliuotų ir globotų. Kaip jūs elgsitės su savo tėvais, taip su jumis elgsis jūsų vaikai, kai patys pasensite.

 

Tik tada, kai nuoskaudos ir pyktis sieloje užleidžia vietą supratimui ir tolerancijai, mes tampame brandžiais žmonėmis, įgauname vidinės ramybės ir harmonijos.

 

Šaltinis: https://seimairnamai.eu


2500