Nuo augalų iki žmonių aukojimo: kaip lietuviai gynėsi nuo epideminių ligų

0
53

Vyriausybei nuo pirmadienio skelbiant dviejų savaičių karantiną, siekiant išvengti Covid-19 pandemijos plitimo Lietuvoje, verta prisiminti kaip su užkrečiamomis (liaudiškai – limpamomis) ligomis kovojo mūsų protėviai prieš 100 ir daugiau metų.

 

Jau buvo rašyta apie XVIII a. pradžioje kilusią maro epidemiją ir kaip tai paveikė mūsų šalį, tačiau šio straipsnio centre – ne istoriniai šaltiniai, o lietuvių tautosaka, konkrečiai – mitologinės sakmės ir liaudies medicina (tekstai surinkti iš Lietuvių mokslo draugijos (LMD) ir Lietuvių tautosakos rankraštyno (LTR) rinkinių, saugomų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), kuriuose buvo ne tik fiksuoti įvykiai, ligų simptomai ir eiga, tačiau kartu atskleidžiama tuo metu gyvenusių žmonių pasaulėžiūra bei perteikiamos išgyventos patirtys bei emocijos.

 

Magiškos juostos prieš maro ir choleros dvasias

 

Maras ir cholera yra dvi ligos, kurios paliko gilų ženklą lietuvių liaudies atmintyje. Pasakojimų apie šių ligų iššluotus kaimus, jas išgyvenusius žmones dar buvo užrašoma XX a. antrojoje pusėje, tautosakos rinkimo ekspedicijose. Skirtingai nei ligos su kuriomis buvo nuolat susiduriama bendruomenėje, minėtųjų epidemijų vaizdų aprašymai byloja apie itin stiprią trauminę patirtį: „Neduok, Dieve, matyti tą, ką mudu matėm. Verčiau mirt negu vaikščiot tarp negyvų žmonių. Kur tik eini – visur pilna nabašninkų. Gyvuliai vaikščioja baubdami. Karvės vaikščioja pertvinkusios, kiaulės žviegia neėdusios. Baisu.“ (LMD I 144/ 33).

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Liaudyje buvo tikima, jog šias baisias ligas platina vežimais ar karietomis važinėjančios juodos ponios, raitos baltos moterys (bobos) arba nepažįstamos dailios merginos (kartais pažymima, kad jos būdavusios juodais veidais), tiesa, kai kada šios ligos atrodydavusios ir kaip juodai arba baltai apsirėdęs vyriškis. Jos neretai slankiodavusios aplink namus ir klausinėdavusios žmonių ar jie miegantys – „Jei kas atsakydava „miegam“, tai jau tieji po nakt ir neatsikeldava.“ (LTR 1580/531). Apsiginti nuo šių ligų buvo bandoma atliekant ritualus, kurie turėjo sukurti apsauginį barjerą, trukdantį ligai patekti į kaimą ar miestelį. Tautosakoje aprašomi du pagrindiniai tokio pobūdžio ritualai – tai gyvenamosios vietos aparimas plūgu, traukiamu jaučio, arba specialaus audinio (juostos) audimas. Pirmąjį atveją puikiai iliustruoja ši sakmė: „Seniau buvo užėjusios baisios ligos ir išpjovė beveik visą Balninkų miestą ir artimiausias apylinkes ligi Valių. Norėdami išgelbėti miestą ir save, žmonės nutarė kad reikia rasti žmogų, kuris būtų iš dvynių, ir jautį, kuris taip pat būtų dvynys, ir kad tas žmogus su tuo jaučiu apartų aplink miestą, tada liga neplis, bus nugalėta. Buvo pasiųsti žmonės ieškoti tokio žmogaus ir tokio jaučio, ir juos surado. Tada dvynys žmogus su dvyniu jaučiu aparė aplink miestą. Liga nebeplito ir greitai išnyko.“ (LTR 4810/13). Antru atveju, nuo epidemijų buvo saugomasi per vieną naktį (arba per vieną parą) išausta juosta: „žmonės kalbėjo, kad per vieną dieną, kur dar maras nepalietęs kokio kaimo, turėjo susirinkusios moterys išverpt ir išaust tokią juostą ir ta juosta apjuosdavo tą gyvenvietę, kad nepareit maras.“ (LTR 1253/118)

 

Nuo minėtųjų ligų galėjo būti ginamasi ir joms aukojant maistą, pavyzdžiui, sriubą. Taip pat tinkama auka galėjo būti ir… žmogaus šlapimas: „žmones un lunga pastate bliūdelį myžalų. Kai ana ataja un čestes [vaišių] ir rada pastatyta čestį, tai saka: „Supratat, kad man paruošt.“ <...> ir nieka daugiau žmonėm nedare.“ (LTR 2430/38).

 

Jeigu šie metodai negelbėdavę, siaučiant epidemijoms būdavo imamasi kraštutinių priemonių – gyvo žmogaus aukojimo. Toks būdas yra aprašytas ir kitų tautų (pavyzdžiui, slavų) folklore. Jo metu būdavo užkasami gyvi našlaičiai arba vieniši žmonės, pavyzdžiui: „Sani žmonis pasakoja, kad jei apylinkėj siautėja kokia liga – labai miršta žmonis tai raikia palaiduot gyvas žmogus. Nežinau kas buva, ar kokia cholera, ar kas buva (tik ne maras, maras buva daug anksčiau), kad mus apylinkėj labai mirė žmonis. Buva Gedziūnų kaime senas senelis, biednas ir pavienis, tai kai prikrypa, tai gyvu ir palaidaja. Pavardi sakė, bet neatmenu.“ (LTR 3150/127)

 

Degtukų galvutės, dzingelis ir karantinas

 

Nepaisant tokių, XXI a. lietuviui egzotiškai atrodančių ir kraupiai skambančių praktikų, tos pačios mitologinės sakmės ir liaudies medicina atskleidžia, jog neretai būdavo imamasi ir kitokių, šiandienos žmogui suprantamesnių priemonių ligos plitimui valdyti. Pagrindine priemone buvo karantinas ir sergančiųjų izoliacija.

 

Pirmas dalykas, kurį žmonės darydavo jų mieste pasirodžius maro arba choleros ligai, buvo traukimasis iš užkrato zonos. Keliautojai sustodavo kaimuose, prašydavosi nakvynės, maisto, tačiau jais liaudyje buvo nepasitikima – ne veltui maras ir cholera sakmėse pasirodo kaip važiuojantys, jojantys, einantys nepažįstamieji. Atėjūnai nuo durų būdavo pavaromi, o gailestingumui vietos tiesiog negalėjo būti, antraip nutikdavę baisiausia – geraširdžio priimtos keliauninkės pasirodydavo esančios maro dvasios, o visa šeima – išmirdavusi.

 

Dėl migracijos, ligos plisdavo po visą šalį, patekdamos ir į atokiausius užkampius. Kaimo gyventojai, savo ruožtu, imdavo slėptis visur, kur galėtų išvengti kontakto su kitais žmonėmis – soduose, patiltėse, tačiau dažniausiai būdavo traukiamasi į miškus: „Žmonės labai ligų išsigando. Jei kur nors vienas apsirgdavo, tai ligoniui prie galvų padėdavo vandens ir maisto kelioms dienoms, o visi sveikieji, prisidėję į vežimus drabužių, patalynę ir maisto, išvažiuodavo į girią. Girioj taip pat nebūdavo ramu. Naktimis taip pat imdavo šaukti vardais: „Jonai! Petrai! Vincai! Ona! Magde! Ar miegat?“. Kas atsiliepdavo, tai apsirgdavo ir mirdavo. Sveikieji keldavosi į kitą vietą. Bendrai, kaip tik imdavo kuriuos naktimis šaukti, tai, išaušus rytui, keldavosi į kitą vietą, kad ir niekas dar nebuvo pradėjęs sirgti.

 

Visuose kaimuose ligai ir marui siaučiant, pradėjo į girias važiuoti ir tie gyventojai, kurių šeimose dar jokių susirgimų ir mirčių nebuvo. Pusiauskelių kaimo Smailys, <...>, taip pat išvažiavo į girią. Sustodavo ten, kur rasdavo arkliams ganyklų. Naktimis užsikurdavo laužą, kad apsisaugotų nuo vilkų. Kai pabaigė maistą, maitinosi uogomis. Ilgą laiką visa šeimyna: Smailys su žmona, du sūnūs ir keturios dukterys buvo sveiki. Tik po vienai nakčiai duktė Ona pasijuto nesveika. Pastatė jai iš šakų būdelę ir, palikę jai, kiek turėjo, maisto, išvažiavo į kitą vietą. Marui pasibaigus, jie sugrįžo į savo kaimą.“ (LTR 2409/3)

 

Kaimuose taip pat buvo skelbiamas karantinas – niekas nebuvo įleidžiamas ir išleidžiamas. Žinoma, būdavo tokių, kurie draudimų nepaisydavo, taip užkrėsdami kitus ir pelnydami nešlovę savo kaimui, kaip liudija vienos sakmės pabaiga: „Tik vienas žmogus išbėgo į Čižiūnus ir tą kaimą užkrėtė. Ir dabar sako, kai pamato žmogų iš Gidanonių ateinantį: „Va, Gidanonių kolera ateina“. Arba geria vyrai valgykloj: „Ana, Gidanonių kolera geria!“.

 

Maro ir choleros epidemijas taip pat buvo bandoma stabdyti barstant kaimo gatves dzingeliu – taip liaudiškai vadinta vaistinė šventagaršvė (lot. Angelica archangelica), kuria nuo maro buvo ginamasi viduramžiais. Iš šio augalo taip pat būdavo daromos užpiltinės, veriami ir ant kaklo nešiojami karoliai. Liaudyje dar buvo vartotas pelynas, valgydavo į duoną įmygtas degtukų galvutes (kad „uždegtų“ vidurius ir taip sunaikintų ligą), vanodavosi dilgėlėmis, taip pat panosę tepdavo skysčiu, panašiu į degutą ir t.t., tačiau panašu, jog veiksmingiausiomis priemonėmis vis tiek buvo laikomas bendruomenės susitelkimas, siekiant pažaboti epidemijas – ar tai būtų apsauginio audinio audimas, ar karantinas, kuomet kiekviena šeima sėdėdavusi ir būdraudavusi savo pirkiose.

 

Šaltinis: https://www.15min.lt

2500