Kaip atsikratyti žmogaus, kuris mėgina jumis pasinaudoti

Daugybė žmonių širdies gilumoje trokšta, kad aplinkiniai elgtųsi su jais kaip su mažais vaikais, kad jų klaidas traktuotų kaip vaikiškas išdaigas ir, blogiausiu atveju, švelniai papriekaištautų, o geriausiu – apskritai nepastebėtų, kad padarei kažkam kiaulystę. O taip pat kad net į menkiausius pozityvius pokyčius aplinkiniai žvelgtų kaip į didžius žygdarbius, kokių dar nebūta žmonijos istorijoje. Tačiau būtent toks elgesys, būtent toks tėviškas ir mielas nuolaidumas yra ne kas kita, kaip pati didžiausia nepagarba žmogui ir jo dvasiniam potencialui.

 

Dauguma mūsų sąmoningai taip ir neatsisveikinome su kūdikio vaidmeniu, kartą ir visiems laikams prisiimant suaugusio, brandaus žmogaus vaidmenį ir atsakomybę. Dauguma iš mūsų iki šiol jaučia begalinį apgailestavimą ir skausmą dėl prarastos nerūpestingos vaikystės. Mes vis dar ilgimės amžinos motiniškos meilės. Kai kurie iš mūsų apskritai iš visų jėgų stengiasi apsimesti, kad vaikystė nepasibaigė.

 

Psichologinio kūdikio meilė – tai “aš noriu tave ėsti, tu labai skanus, tu man labai patinki”. Ir jeigu jūs imate priešintis, psichologinis kūdikis baisiai nustemba: “Kaip gi taip? Tu gi man labai patinki! Kaip tau gali nepatikti tai, kad tu man patinki? Argi tau nereikalinga mano meilė?”

 

Tai, kad jis jus ėda, jam nėra akivaizdus faktas, kadangi jam egzistuoja tik jo poreikiai: jam skanu – reiškia, visi turi džiaugtis, kad jam skanu. Kitaip sakant, kai taip elgiasi kūdikis – jo amžiuje tai visiškai natūralu, o štai kai “kūdikiui” jau 30-40 metų – tai jau galima traktuoti kaip sustojusį psichikos išsivystymą.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Yra trys veiksmingi būdai, kaip atsikratyti žmogaus, kuris mėgina jus suvartoti.

 

Pranešti jam, kad esate kvailas, neturintis kompetencijos, bejėgis ir visiškai jam nenaudingas. Kitaip sakant – nevalgomas;

 

Užversti jam ant galvos visą savo naudą, kad nuo jos bloga pasidarytų. Veikti reikia greitai, plačiai, aktyviai. Kas jis apsinuodytų jūsų gerumu ir daugiau niekada nepanorėtų kreiptis į jus pagalbos;

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Neatsakinėti į skambučius ir žinutes, vengti bet kokių kontaktų ir pokalbių.

 

Labai daug žmonių, nemokančių išsiaiškinti savo pačių poreikių ir aiškiai pareikšti apie juos aplinkiniams, linkę kaltinti kitus žmones dėl to, kad tie juos gniuždo ir verčia gyventi pagal savas taisykles. Tai bene svarbiausi požymiai, išduodantys infantilų žmogų – jis savęs nepažįsta ir kaltina dėl to kitus. Tada aplinkiniai jam tampa piktybiškais tironais, o jis pats – vargšė auka.

 

Psichologiniai kūdikiai masturbuojasi savo poreikiais ir jausmais: “Ach, aš tai jaučiu ir jūs privalote tai žinoti!”

 

Jeigu jie šiek tiek subręsta, tuomet ima šiek tiek susigaudyti, kad ir kiti turi tokias pat laisves ir teises. Kad norint, jog į tavo jausmus atsižvelgtų, teks atsižvelgti į kitų žmonių jausmus. Tačiau dėl to, kad ši idėja jiems vis dar labai sunkiai virškinasi, jie pradeda derėtis: “iš pradžių tu man nusileisk, o paskui, bala nematė, nusileisiu ir aš”. Ir ima budriai kontroliuoti, kad partneris, neduok Dieve, nepažeistų šio kontrakto nė per milimetrą. Kitaip sakant, vaikų darželis tęsiasi.

 

Jeigu jiems vis dėlto pavyksta subręsti, jie pradeda suprasti, kad jų jausmai – tai išimtinai jų asmeninis reikalas, kad tie jausmai neturi būti naudojami manipuliacijoms. Kad jie skirti tam, kad žmogus susiorientuotų pasaulyje, o ne tam, kad tą pasaulį įtakotų.

 

Ir tada teks rinktis kitą sąveikavimo su žmonėmis būdą – elgtis su kitais taip, kaip norėtųsi, kad elgtųsi su tavimi. Greitai išsiaiškinti, ar įmanomas toks bendravimo modelis kaip bendradarbiavimas ir spręsti, ar verta tęsti kontaktus. Teks pačiam ryžtis nutraukti kontaktą, jeigu jis nesveikas, užuot vertus kitą žmogų save atstumti. Teks pačiam tvarkytis su savo emocijomis, o ne prievartauti kitus, kad tie spręstų tavo problemas. Kitaip sakant, teks pačiam reguliuoti savo gyvenimą.

 

Turiu dvi priežastis nemėgti infantilių žmonių.

 

Pirma. Man nemalonu, kai jie vagia laiką iš žmonių, kurie užsiima savo reikalais. Jeigu tai tavo vaikai vaikiškame amžiuje – vienas dalykas. Ir visai kas kita, jeigu tai psichologiškai neišsivystę suaugusieji. Jeigu net nuosavi vaikai gali smarkiai nuvarginti, ką jau kalbėti apie svetimus suaugusius.

 

Antra – man žmonijos kaip visumos gaila labiau, nei atskirų žmonių, kadangi jeigu dabar viešpataujanti infantilumo epocha užsitęs dar šiek tiek laiko, mes pražudysime šitą planetą ir vienas kitą. Ekologijoje – tragiška situacija. Golfo srovė jau beveik sunaikinta, Arktika baigia ištirpti, o mes aiškinamės, kieno savivertė kietesnė tarptautiniame lygmenyje, pešamės, kad yra už ką vertesnis, naikindami ir save, ir planetą. Ir ši tarptautinė krizė puikiai atspindi tai, kas vyksta daugumos žmonių galvose: absoliutus palaidumas ir absoliutus neatsakingumas.

 

Aš turiu dukrą, ir jeigu pusę savo gyvenimo jau nugyvenau, tai jai dar gyventi ir gyventi. Ir norėtųsi, kad tiek ji, tiek jos būsimi vaikai galėtų gerai jaustis šioje planetoje. Dėl to man ne vis vien, kad supa mano vaiką ir ne vis vien, kas dedasi planetoje.

 

Šaltinis: https://seimairnamai.eu


2500