Erichas Fromas: blogas žmogaus likimas – tai NEpadaryto pasirinkimo pasekmė

0
116

Erichas Fromas: Ką reiškia „būti gyvam“

 

1. Pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas – suteikti gyvenimą pačiam sau, tapti tuo, kas jis potencialiai yra. Pats svarbiausias jo pastangų vaisius – jo paties asmenybė.

 

2. Mes neprivalome niekam aiškintis ar atsiskaityti, kol mūsų veiksmai nekelia skausmo kitiems, neriboja jų gyvenimo. Kiek gyvenimų buvo sugriauta dėl šios būtinybės aiškintis, kuria įprastai numanoma, kad jus supras ir išteisins. Tegu jus teisia pagal jūsų poelgius, taip pat pagal juos tegu sprendžia apie jūsų tikruosius ketinimus, bet atminkite, jog laisvas žmogus ką nors aiškinti privalo tik pats sau – savo protui ir sąmonei – bei tiems nedaugeliui, kurie turi teisę reikalauti pasiaiškinimų.

 

3. Jeigu aš myliu, aš rūpinuosi, aktyviai dalyvauju kito žmogaus raidoje bei jaučiuosi atsakingas už jo laimę, nelieku stebėtojas.

 

4. Žmogaus tikslas – būti savimi, o šio tikslo pagrindinė sąlyga – būti žmogumi sau. Tai ne atsiribojimas nuo savęs, ne savimeilė, o meilė sau; ne savo individualumo atsisakymas, o savo žmogiškojo aš įtvirtinimas: štai kas yra tikrosios humanistinės etikos vertybės.

 

5. Gyvenimas neturi kitos prasmės, išskyrus tą, kurią jam suteikia žmogus, atskleisdamas savo galias, gyvendamas kūrybingai.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

6. Jeigu žmogus gali gyventi nepatirdamas prievartos, ne automatiškai, o spontaniškai, tuomet jis suvokia save kaip aktyvią kūrybingą asmenybę ir supranta, jog gyvenimas turi tik vieną prasmę – gyventi.

 

7. Mes esame tai, ką patys sau įteigėme, ir tai, ką mums įteigė kiti.

 

8. Laimė – tai ne kokia nors dieviška dovana, o pasiekimas, kurio žmogus nusipelno savo kūrybingumu.

 

9. Žmogui svarbu viskas, išskyrus jo paties gyvenimą ir gyvenimo meną. Jis gyvena dėl bet ko, bet tik ne dėl paties savęs.

 

10. Subtiliai jaučiantis žmogus neįstengia neliūdėti susidurdamas su neišvengiamomis gyvenimo tragedijomis. Ir džiaugsmas, ir liūdesys – tai neišvengiamos emocijos jausmingo, pilnatvę jaučiančio žmogaus gyvenime.

 

11. Nesėkmingas daugelio žmonių likimas – tai jų nepadaryto pasirinkimo pasekmė. Jie nei gyvi, nei mirę. Gyvenimas tampa našta, beverčiu užsiėmimu, o veikla – tik apsauga nuo kančių šioje šešėlių karalystėje.

 

12. „Būti gyvam“ – tai dinaminė, o ne statinė sąvoka. Egzistavimas primena specifinių organizmo galių atskleidimą. Potencialių galių atradimas – tai įgimta visų organizmų savybė. Todėl žmogaus potencialo atskleidimą pagal gamtos įstatymus reikėtų laikyti žmogaus gyvenimo tikslu.

 

13. Atjauta ir supratimas reiškia, kad aš išgyvenu tai, ką išgyveno kitas žmogus, vadinasi, šioje patirtyje aš ir jis tampame vieniu. Visas žinojimas apie kitą žmogų teisingas tiek, kiek jis pagrįstas mano išgyvenimu to, ką išgyvena jis.

 

14. Esu įsitikinęs, jog niekas negali išgelbėti savo artimo padarydamas pasirinkimą už jį patį. Viskas, kuo gali vienas žmogus padėti kitam, – tai su meile, bet be sentimentų ir iliuzijų parodyti egzistuojančią alternatyvą.

 

15. Gyvenimas kelia žmogui paradoksalų uždavinį: viena vertus, realizuoti savo individualumą, kita vertus – pranokti jį ir prieiti prie universalios patirties. Tik visapusiškai išsivysčiusi asmenybė gali pakilti virš savo AŠ.

 

16. Vaikiška meilė grindžiama principu: „Aš myliu, nes esu mylimas“, o brandaus žmogaus meilė principu: „Aš myliu, nes aš myliu“. Nebrandi meilė stena: „Aš myliu tave, nes man tavęs reikia“. Brandi meilė samprotauja: „Man reikia tavęs, nes aš tave myliu“.

 

17. Abipusis proto užtemimas — tai ne meilės įrodymas, o tik prieš tai buvusio vienišumo ženklas.

 

18. Jeigu žmogus mylėdamas stengiasi turėti bei valdyti kitą žmogų, jis siekia atimti iš savo „meilės“ objekto laisvę ir jį kontroliuoti. Tokia meilė nedovanoja gyvenimo, o smukdo, žlugdo, dusina ir žudo jį.

 

19. Dauguma žmonių įsitikinę, jog meilė priklauso nuo objekto, o ne nuo jų pačių gebėjimo mylėti. Jie net įsitikinę, jog tuo atveju, jeigu jie nieko nemyli, išskyrus „mylimą“ žmogų, tai įrodo jų meilės stiprumą. Taip pasireiškia klaidinga nuostata — objekto sureikšminimas. Tai primena būseną tokio žmogaus, kuris nori piešti, bet užuot mokęsis tapybos tvirtina, kad nori surasti atvaizdo vertą natūrą: kai tai nutiks, jis puikiai pieš, ir tai neva nutiks vos ne savaime. Bet jeigu aš iš tiesų myliu kokį nors žmogų, aš myliu visus žmones, aš myliu pasaulį, aš myliu gyvenimą. Jeigu aš galiu kam nors pasakyti „aš tave myliu“, aš galiu pasakyti „aš myliu tave visą“, „aš myliu tavo dėka visą pasaulį, aš myliu tavo dėka pats save“.

 

20. Vaiko charakteris – tai jo tėvų charakterio atspindys, jis vystosi atsiliepdamas į jų charakterį.

 

21. Jeigu žmogus sugeba visavertiškai mylėti, tuomet jis myli ir save; jeigu jis sugeba mylėti tik kitus, jis negali mylėti apskritai.

 

22. Įprasta manyti, kad įsimylėjimas – tai jau meilės viršūnė, kai iš tiesų tai tik pradžia ir galimybė tapti mylinčiuoju. Įprasta manyti, jog tai mįslingos abipusės traukos rezultatas, tam tikras savaime nutinkantis įvykis. Taip, vienišumas ir seksualiniai troškimai padeda nesunkiai įsimylėti, ir tai nėra labai mįslingas dalykas, bet tokia sėkmė taip pat greitai praeina, kaip ir ateina. Atsitiktinai mylimuoju netampama; tavo paties gebėjimas mylėti pritraukia meilę taip pat, kaip ir žmogaus susidomėjimas daro žmogų patį įdomų.

 

23. Žmogus, kuris negali kurti, nori griauti.

 

24. Kad ir kaip būtų keista, bet mokėjimas būti vienam yra gebėjimo mylėti sąlyga.

 

25. Svarbu vengti tuščių pokalbių, kaip ir vengti blogos draugijos. Sakydamas „bloga draugija“ aš turiu omeny ne tik ydų turinčius žmones, – jų draugijos patartina vengti, nes jie daro blogą įtaką. Aš taip pat turiu omeny „zombių“ draugiją, – jų siela mirusi, nors kūnas gyvas; tokių žmonių mintys ir žodžiai tušti, jie ne kalba, o plepa, ne mąsto, o kartoja paplitusias nuomones.

 

26. Su mylimu žmogumi reikia atrasti save, o ne prarasti.

 

27. Jeigu daiktai galėtų kalbėti, į klausimą „Kas tu?“ spausdinimo mašinėlė atsakytų: „Aš esu spausdinimo mašinėlė“, automobilis atsakytų: „Aš esu automobilis“, arba dar konkrečiau atsilieptų esąs fordas, volvo arba kadilakas. Bet jeigu klausiate žmogaus, kas jis, žmogus atsako: „Aš esu fabrikantas“, „Esu tarnautojas“, „Aš daktaras“ arba „Aš vedęs žmogus“, „Esu dviejų vaikų tėvas“, ir toks atsakymas beveik visada lygus kalbančio daikto atsakymui.

 

28. Jeigu kiti žmonės nesupranta mūsų elgesio – na ir kas? Jų noras, kad mes elgtumės tik taip, kaip jie supranta, yra mėginimas mums diktuoti savo valią. Jeigu mūsų elgesys jiems atrodo „asocialus“ arba „neracionalus“, tebūnie. Labiausiai juos žeidžia mūsų laisvė ir drąsa būti savimi.

 

29. Mūsų moralinė problema – žmogaus abejingumas pačiam sau.

 

30. Žmogus yra savo gyvenimo centras ir tikslas. Savo asmenybės kūrimas, savo vidinio potencialo realizacija yra aukščiausias tikslas, kuris negali keistis ar priklausyti nuo kitų aukštų tikslų.

 

Šaltinis: https://vmarkus.lt/

2500