Mažiausią Lietuvoje naujagimę operavęs A.Kilda: kai kurie instrumentai buvo didesni už kūdikį

„Turit dešimt minučių? Einam į reanimacijos skyrių. Aš jums parodysiu ir daugiau stebuklų“, – sako Kauno klinikų Vaikų chirurgijos klinikos gydytojas chirurgas doc. Artūras Kilda. Šis gydytojas drauge su medikų komanda atliko sudėtingą operaciją mažiausiam Lietuvoje gimusiam kūdikiui – 22-ąją nėštumo savaitę Kauno klinikose gimusiai ir 350 gramų sveriančiai mergaitei.

 

Vaikų reanimacijos skyrius – išties ypatinga vieta. Čia, kartu su savo vaikais, stebuklo laukia ir jų tėvai. Kiekvienas – savo. „Nelankoma palata“, – toks užrašas pasitinka prie vienos iš palatų. Čia gydomas itin sunkios būklės vaikas. „Dabar jam taikoma chemoterapija“, – sako pro durų stiklą į sunkų ligonį žvelgiantis A.Kilda.

 

Toliau – dar viena palata, kurioje po operacijos sveiksta trijų mėnesių mergytė. Šalia – jos mama. „Tai irgi stebuklas“, – sako gydytojas. Penkis mėnesius čia buvo gydoma ir auginama 22-ąją nėštumo savaitę pasaulį išvydusi naujagimė. 27 parų naujagimei, kuri tuo metu nesvėrė nė pusės kilogramo, teko atlikti sudėtingą operaciją – šalinti plaučio skiltį. Paaugusi ir sustiprėjusi ji, sverdama 3,5 kilogramo, jau išleista į namus.

 

Tai kol kas vienintelis kūdikis pasaulyje, kuris gimė tokio svorio ir tik 22 nėštumo savaičių. Yra gimę ir išgyvenę mažesni naujagimiai, tačiau tais atvejais buvo daugiau nėštumo savaičių – 23 ar 24.

 

– Gydytojau, jūs operavote mažiausią gimusį kūdikį. Ši operacija buvo išskirtinė ir jums pačiam? – 15min GYVENIMAS paklausė A.Kildos.

 

– Žiūrint, kuo. Gal kad mažesnis. O šiaip viskas tas pats. Tos pačios kraujagyslės, viskas tas pats. Tik kad mažesni.

 

– Ką reikia mažesni šiuo atveju? Kai tarėmės dėl pokalbio, rašiau jums laiške, kad tai atrodo tarsi iš filmo „Brangioji, aš sumažinau vaikus“.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

– Labai mažesni.

 

– Kokio dydžio naujagimė buvo operuojama?

 

– Maždaug gero sprindžio. Buvo atlikta plaučio šalinimo operacija. Normaliai žmogus turi pakankamai dideles kraujagysles. To, kuris yra sprindžio dydžio, jos yra mažos. Kartais būna, kai operuoji auglį dideliam vaikui ir imi nuo kraujagyslių, nuo inkstų – kruopštumas toks pats. Po milimetro dalį, su akiniais ramiai turi dirbti. Todėl čia nebuvo labai didelio stebuklo. Mes, vaikų chirurgai, prie tų smulkių operacijų esame įpratę. Didesniems vaikams irgi operuoji smulkius organus. Pavyzdžiui, auglį nuo kasos reikia labai atidžiai operuoti. Kruopštume stebuklo nebuvo.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Visi įsivaizduoja, kad tiesiog vaiką, gulintį ant stalo, operuoji. Bet tu pasiruoši operacinį lauką. Užkloji viską gražiai ir matai nedidelę dalelę, 3×6 cm maždaug. Ir taip dirbi. Niekada negalvoji, ar operuojamas vaikas yra per visą stalą, ar pusę stalo.

 

– Bet ir operacinis stalas turbūt kitoks?

 

– Yra specialus stalas naujagimiams, jis šildomas. Tai yra maždaug ketvirtadalis normalaus operacinio stalo. Naujagimiai sušąla, todėl juos turi operuoti, kai temperatūra aplink naujagimį yra 38 laipsniai šilumos.

 

Operacinis stalas yra šildomas ir iš apačios, ir iš viršaus. Todėl būna daug blogiau chirurgui, kai tu pakiši galvą ir jauti apie 40 laipsnių karštį.

 

– O medicinos instrumentai? Jie šiuo atveju juk turbūt buvo didesni už operuojamą žmogų?

 

– Kai kurie – taip. Mergaitės ūgis apie 25 centimetrai. Operacijoje naudojami smulkieji medicinos instrumentai, nes naujagimiams yra specialus rinkinys. Mažiausias instrumentas yra apie 13 centimetrų ilgio. O darbinė dalis jo yra mažesnė, pritaikyta smulkesnėms operacijoms. Jie pritaikyti, sakykim, kad suimtum plonus siūlus, kad pincetai nesutraiškytų audinių.

 

– Kaip jaučiasi medikas, operuodamas mažiausią šalyje gimusį kūdikį, kai veikiausiai supranti, kad netrukus arba įvyks stebuklas, arba ne.

 

– Stebuklų pas mus būna kiekvieną dieną. Čia buvo nutarta, kad reikia operuoti, nes nėra ką daryti. Plautis pūtėsi kaip balionas ir užspaudė visa kita. Organizme vietos juk nėra. Prieš operaciją buvo išbandyti visi metodai ir niekas nepavyko. Todėl išeitis viena. Jei tu nieko nedarysi – ji mirs. Viskas. Tada eini ir darai. Visgi tokių situacijų čia nėra, ačiū Dievui, labai dažnai. Antraip iš čia su infarktais mes visi išvažiuotume. Bet pasitaiko. O pats stebuklas labiau vyko, kaip jam duoti narkozę, kaip po to ištraukti kateterį, kaip įdurti į veną.

 

– O kaip?

 

– Atsargiai. Jūs įsivaizduokit, kokio dydžio yra kateteriukai? Maža to, juos reikia pataikyti į veną. Juk ir taip sunku pataikyti. Tai buvo viso kolektyvo darbas. Be sesučių tu – niekaip. Tu neįdursi į veną, negali duoti narkozės. Jei nebus protingas anesteziologas, tu negalėsi operuoti. Paruošimas operacijai yra dar daugiau nei ji pati. Pati operacija yra, kai tu eini va bank. Arba padarysi, arba ne. Bet svarbu paruošti operacijai vaiką, kad jis atlaikytų operaciją. Po operacijos irgi tas pats – turi slaugyti, turi stebėti medikai. Operacija – tik ledkalnio viršūnėlė. Visas tas darbas, kuris įvyksta, ką visi vadina stebuklu, yra juodas darbas, kuris pasislėpęs tarsi giliai po vandeniu.

 

– Kiek laiko praėjo nuo sprendimo operuoti iki pačios operacijos?

 

– Kelios valandos. Kad ta problema vystosi, mes matėme kelias dienas – pradėjo plėstis plautis. Atsiranda kaip cista. Iš pradžių ji buvo nedidelė, apie pusė centimetro. Bet vis didėjo. Trečią dieną buvo jau trijų centimetrų.

 

Greitai buvo nuspręsta, kad reikia. Tada tu sprendi staigiai, nes naujagimio būklė blogėja, ir turi operuoti. Taip ir buvo. Iš ryto atėjom, būklė pablogėjo. Ir apie 10–11 valandą ji jau buvo operacinėje. Nes kitos išeities nebuvo.

 

– Kalbant apie sprendimą operuoti, ar tėvai dalyvauja tokio sprendimo priėmime?

 

– Jei protingi tėvai, jie supranta. Šiuo atveju mes sakėm: jei neoperuosim, ji tikrai mirs, jei operuosime – mes turime šiokią tokią viltį, kad gyvens. Aš nežinau, ar visiškai teisinga, kad tėvai turėtų spręsti, operuoti ar ne.

 

– Būna, kad sako, jog nereikia operuoti?

 

– Būna. Tai labai sunku. Tėvai gali atsisakyti, bet jei tu matai, kad tavo nedarymas, neveiksnumas gali sukelti mirtį, kaip tu gali nedaryti? Yra lėtinės ligos, pavyzdžiui, užleistas auglys. Yra daug ligų. Tai tada galima (paisyti tėvų nuomonės). Bet tokiais atvejais, kai aš žinau, kad yra viltis? Daug kas labai priklauso nuo to, kaip tėvams paaiškinsi.

 

– Vis dėlto grįžtat prie naujagimės operacijos. Ant operacinio stalo guli sprindžio dydžio žmogus. Jūs šį vaizdą nufotografavot?

 

– Kažkas fotografavo. Aš ne, mano rankos buvo švarios. Bet šiaip mes viską fotografuojam, dokumentuojame viską, kad turėtume, kad liktų. Jei pavogtų mūsų telefonus, tai būtų labai blogai. Nes mūsų telefonuose galerija yra tokia… Turim viską, visas nuotraukas. Ką tu bedarai – visi vaizdai lieka.

 

– Minėjote, kad tokių stebuklų būna ir dažniau. Kokį mažiausią naujagimį, be šios mergaitės, teko operuoti? Beje, o kiek svėrė ši naujagimė?

 

– Apie 400 gramų. Teko operuoti sveriantį 430 gramų. Neišnešiotų naujagimių, sveriančių apie 600–800 gramų, operuojame gana daug. Jie turi problemą – žarnos audinys pradeda nekrotizuoti, todėl dalį žarnos reikia pašalinti. Tai dažna neišnešiotų naujagimių patologija. O tokia liga, kaip kad buvo su plaučiais, labai retai.

 

– Gydytojau, o kokio dydžio buvo plautis?

 

– Kiek didesnis už kaštoną. Gal kaip labai nedidelis vištos kiaušinis. Beje, kūdikio būklė pagerėjo iš karto po pjūvio. Visi anesteziologai tada iš karto atsipūtė. Ir mes turėjome daug laiko – apie dvi valandas – gražiai, tvarkingai, kad nekraujuotų, viską sutvarkyti.

 

– Po operacijos kalbėjotės su kolegomis?

 

– Tai aišku. Ir linksmai, ir liūdnai.

 

– Kodėl liūdnai?

 

– Kiti mėgsta labai girtis, o mes labai bijome džiaugtis. Jei džiaugiamės – tai labai atsargiai. Visko būna. Numiršta po gražių, stebuklingų operacijų. Tas, kuris operuoja, džiaugiasi tyliai. Ir kai jau išvažiuoja iš ligoninės, tada tik atsargiai sakai, kad pavyko. Kodėl pasakėm dabar, o ne tada, kai išoperavome? Nes nežinojome, kas bus.

 

– Sakote, kad operacija nebuvo planuota, operavote iš ryto atėję į darbą ir pastebėję, kad naujagimės būklė blogėja. Išties maniau, kad sudėtingoms operacijoms reikia ruoštis. Pavyzdžiui, net emociškai.

 

– Ne. Emocinio pasiruošimo nėra. O kaip ruošis? Žinot, kas yra geras chirurgas? Geras chirurgas nėra tas, kuris išmokęs tobulai daryti vieną operaciją, bet tas, kuris, patekęs į neįprastą situaciją, ją išsprendžia.

 

– Gydytojau, kiek metų jau dirbat?

 

– Nuo 1996 metų pradėjau dirbti asistentu. Nuo 2001 metų – čia, šioje klinikoje.

 

– Pokalbio metu minėjote, kad jei būtų daug tokių atvejų, jus pačius su infarktais išvežtų. Tad visgi emocijos būna?

 

– Labai bloga būna tada, kai tu žinai, kad negali nieko padaryt. Darai, stengiesi, o… Tada emociškai sunku. O kai pasveiksta – labai gera.

 

– Jums pačiam bus įdomu sužinoti, kaip ateityje seksis šiai jūsų operuotai mergaitei?

 

– Įdomu, aišku. Bet, žinot, pas mus yra taip. Jei buvęs pacientas į mus nesikreipia, tai mes sakom, kad arba mirė, arba visiškai pasveiko. Aišku, tikiesi, kad viskas gerai, ir tyliai džiaugiesi.

 

– Būna, kad ateina? Tiesiog šiaip.

 

– Ateina, ir jau suaugę ateina. Ypač tokie, kada įdedi daug jėgų. O tokių yra daug.

 

– Kas per darbo metus įsiminė?

 

– Daug kas. Bet man turbūt amnezija.

 

– Prieš kelerius metus buvo sunkiai sužalotas vaikinas, įkritęs į šieno smulkintuvą.

 

– Buvo. Dabar jam suėjo 18 metų. Visai neseniai buvo atėjęs pas plastikos chirurgus. Galim pasidžiaugti, kad vaikšto tiesai, nesukrypęs, rankas judina. Jis gyvena normalų gyvenimą.

 

– Kokia yra vaikų chirurgo darbo specifika?

 

– Ji yra labai plataus profilio. Suaugusiųjų yra krūtinės, pilvo, inkstų chirurgai, o vaikų chirurgai daro viską.

 

– O tai, kad būdamas vaikų chirurgas, tam tikra prasme gydai ne tik vaiką, tačiau ir jo tėvus?

 

– Taip, ir tai.

 

– Kaip vaiko ligą priima jie?

 

– Būna įvairios stadijos. Gali būti neigimas, ligos atmetimas, kada tėvai jos tiesiog nepriima. Vieną kartą kalbėjausi su berniuko, kuriam diagnozuotas piktybinis auglys, tėvu. Apie 40 minučių jam pasakojau, kalbėjomės. Kitą dieną jis atėjo ir pasakė, kad su juo niekas nekalbėjo ir nieko nepaaiškino. Man buvo šokas. Tada pirmą kartą teko susidurti su psichologiniu reiškiniu – atmetimu. Jis tiesiog neprisiminė pokalbio. Būna labai sunku. Tada gauni skausmą ne tik vaiko, bet ir tėvų.

 

– Kaip pats tapote vaikų chirurgu?

 

– Man patinka kruopštus darbas. Bet visą laiką galvojau, kad būsiu anesteziologas-reanimatologas, ir tam ruošiausi šešerius metus. Bet vėliau supratau, kad chirurgija yra sritis, kur labai greitai gali išgelbėti gyvybę. Chirurginis efektas yra daug greitesnis ir geresnis nei maitinimas tabletėmis.

 

– Prieš operaciją kalbatės su vaikais?

 

– Taip. Vaikams negalima meluoti. Jei jį guldai į onkologinį skyrių, 12–14 metų paaugliai viską žino, informaciją randa internete. Ir jei sakai: ne, tau nieko nėra? Tada vaikas jaučiasi apgautas. Ir kaip jis tada tikės, ką tu jam toliau sakysi? Todėl ir sakai, kad yra auglys, bet jis yra pagydomas, kad yra blogos ląstelės, kurias reikia pagydyti. Melas sumažina pasitikėjimą. Sakoma: yra šventas melas. Ne. Kiek įmanoma, turi pasakyti. Nesakai tik, žinoma, kad vaikas mirs, nors tokių situacijų būna. Mūsų kartais klausia: kodėl chirurgai juokauja? Reikia juokauti. Net ir kai sunku būna, tu juokauji, kad tam vaikui atrodytų viskas gerai.

 

– Kaip jūs pats pailsit, atsigaunat nuo įtampos, nuo kitų žmonių ligų?

 

– Bėgioju. Mėgstu orientacinį bėgimą. Pasiimi žemėlapį – ir į mišką. Bėgi ir žiūri, kad nepasiklystum. Tada išnyksta viskas.

 

Šaltinis: https://www.15min.lt/gyvenimas


2500