Higienos raida – nuo nešvaros… iki nešvaros ir vėl

0
24

Kaip dažnai prausdavosi mūsų seneliai? Kai Britų Kolumbijos universiteto istorikas Peteris Wardas sužinojo atsakymą į šį klausimą, jis buvo priblokštas: būdamas vaikas, jo senelis maudėsi du kartus per metus.

 

Šiandienos kultūra, rodos, apimta dezinfekuojamųjų priemonių, gaivių skalbinių ir kvapnių odos priežiūros priemonių naudojimo manijos ir yra akivaizdžiai nutolusi nuo ankstesniais laikais vyravusių higienos įpročių. Savo knygoje „Švarus kūnas“ (angl. „The Clean Body“) istorikas P.Wardas aprašo Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje atsiradusį suvokimą, technologijas ir kultūrinius pokyčius, sukėlusius higienos revoliuciją.

 

XVII a.

 

Viena iškiliausių XVII a. Europos asmenybių – karalius Liudvikas XIV – per savo gyvenimą vonioje tesimaudė porą kartų. Jo gydytojas jam išrašė tai kaip priemonę priepuoliams gydyti, tačiau tai nepadėjo karaliui pažaboti konvulsijų. Priešingai – nuo vonių jam pradėdavo skaudėti galvą. „Leidžiantis socialinėmis kopėčiomis žemyn, matyti, kad dauguma žmonių niekada nesimaudydavo. O aukštesnių klasių žmonės švarą palaikė tiesiog reguliariai skalbdami savo apatinius drabužius“, – teigia P.Wardas.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

XVIII a.

 

Pradėjo rastis vidurinioji klasė – ambicinga, sąmoninga ir siekianti įsitvirtinti kaip atskirtas ir svarbus visuomenės segmentas. Maudymasis tapo būdu buržuazijai atsiriboti nuo valstiečių ir ūkininkų sluoksnio. P.Wardo teigimu, kūno švaros palaikymo įpročiai mažai ką bendro turėjo su higiena. Tai buvo labiau susiję su siekiu būti švariam, taip apibrėžiant savo „socialinę tapatybę“. Pamažu įsigalėjo įprotis dažniau maudytis, tačiau daug žmonių vis dar susidūrė su tokiais iššūkiais kaip laikas, pinigai ir vandens procedūrų prieinamumas.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

XIX a.

 

Išpopuliarėjo viešosios pirtys, kurios tapo prieinamos visoms gyventojų klasėms. Plėtojantis švaros koncepcijai, svarbų vaidmenį suvaidino technologijos: „Vandentiekis ir vonios kambariai, kuriuose maudymasis tapo privačiu malonumu, atsirado dėl naujovių, leidusių įsitvirtinti maudymosi kultūrai“, – sako P.Wardas. Kitas svarbus dalykas – bakterijų teorijos suformulavimas arba mintis, kad mikrobai sukelia ligas, o, siekdami apsisaugoti nuo mirtinų ligų, žmonės turi praustis ir skalbti savo drabužius. Įsigalėjo nerašyta taisyklė, kad maudytis reikia kiekvieną savaitę.

 

XX a.

 

Su XX a. atėjo visuotinis švaros suvokimas. Muilo ir prausimosi priemonių pelno marža buvo maža, todėl bendrovės pradėjo taikyti agresyvią savo produktų rinkodarą. Švara pradėta sieti su grožiu, jaunyste, romantika. Iš pradžių tokias „tiesas“ pradėjo skleisti produktus reklamuojančios Holivudo žvaigždės, vėliau pereita prie „eilinės moters“ ir visada šalia jos vaizduojamo patrauklaus vyro. Ta pati koncepcija pasitelkta ir higienos priemonėms – nuo dezodorantų ir dantų pastos iki skutimosi priemonių – populiarinti. Pasak P.Wardo, muilo ir prausimosi priemonių gamintojai apibrėžė, kokia turi būti kūno priežiūra: dabar prausiamės ne tik dėl savo pačių gerovės ir sveikatos, bet ir todėl, kad tai laikoma socialiai priimtina ir svarbu.

 

XXI a.

 

Vis dėlto šiuolaikinė švaros kultūros banga gali gerokai atslūgti. Dermatologai ir epidemiologai skeptiškai vertina perdėto švarinimosi kultūrą, o tiksliau – muilo poveikį odai. P.Wardo teigimu, taip pat plinta nuomonė, kad mikrobai augant vaikui būtini, formuojant jo stiprią imuninę sistemą. Taigi gali būti, kad XXI a. grįšime į praeitį. „Šiuo metu likti sveikam yra tik vienas kelias – mažiau maudytis“, – juokauja P.Wardas ir pasiruošia švarų puslapį tolimesniems higienos istorijos užrašams.

 

Šaltinis: https://www.15min.lt

2500