Džoana Geidž: „Ne, aš nenoriu mirti 75-erių!“Labai naudinga paskaityti visiems mums!

Man 74, aš nueinu 10 tūkstančių žingsnių, užsiimu pilatesu, restorane galiu perskaityti meniu be akinių ir man pakanka smegenų spręsti kryžiažodžius ir mokytis ispanų kalbos.

 

Daugelis jūsų turbūt girdėjo apie amerikiečių mokslininko Jezekilijo Emanuelio straipsnį „Kodėl aš tikiuosi mirti 75-erių“. Jis savo laiku sukėlė daug triukšmo. Daktaras Emanuelis – žymus mokslininkas, JAV Nacionalinio sveikatos apsaugos instituto klinikinės bioetikos departamento direktorius ir vienas pagrindinių Amerikos medicinos reformos pagrindinių autorių.

 

Trumpai tariant, tai daktaras Emanuelis, kuriam straipsnio rašymo metu buvo 57 metai, ruošiasi pasielgti sekančiai: 65-erių nutraukti bet kokį gydymą – nei vakcinų nuo gripo, nei kolonoskopijos, jokių operacijų, kardiostimuliatorių ar antibiotikų, ir 75-erių mirti nuo natūralių priežasčių. Savo straipsnyje jis kandžiai rašo apie naują žmogaus tipą – „nemirtingąjį amerikietį“, kuris pamišęs dėl sveikos mitybos ir fizinių pratimų, visokių įmanomų smegenų pratimų, vitaminų ir biopapildų – viskas tam, kad pratęstų savo gyvenimą kaip galima ilgiau. Tai labai blogai, rašo bioetikos profesorius, juk vis tiek iš žmogaus po 45-erių jokios naudos: kūrybingumas krenta, našumas taip pat.

 

Ką aš spėjau padaryti nuo tada, kai man sukako 65!
Pone Emanueli! Man 74 metai, ir aš labai tikiuosi, kad pragyvensiu žymiai ilgiau, nei 75. Esmė tame, kad mano gyvenimo kokybė per pastaruosius 10 metų pastebimai aukštesnė, nei bet kuriais ankstesniais metais. Vyresnėse klasėse aš buvau nelaiminga paauglė, institute – amžinai pavargusi ir neišsimiegojusi studentė, o periode tarp 30 ir 50 metų blaškiausi tarp 3 vaikų, darbo ir namų įsipareigojimų.

 

Dabar kiekvieną rytą, kai aš sėdžiu prie kavos puodelio ir laikraščių, ir man nereikia pašokti 6 ryto ruošti visiems pusryčių, vynioti sumuštinių, o paskui užsitempti biuro kostiumėlio ir lėkti į darbą perpildytu metro, aš suprantu – tai laimė.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Štai ką aš spėjau padaryti nuo tada, kai man sukako 65 (daug kas iš to – po 70):
Aš grįžau prie savo seno hobio – tapybos: lankau užsiėmimus vietiniame muziejuje, rengiu savo darbų parodas ir net pardaviau keletą paveikslų. Trys restoranai papuošti mano drobėmis ir fotografijomis.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Aš vedu tinklaraštį, kur per pastaruosius 6 metus aš parašiau 390 postų.
Aš pabuvojau Indijoje tradicinėse vestuvėse, važiavau į Tadž-Mahalą ir Varanasį.
Aš aplankiau drugelių-monarchų draustinį El Rosario Meksikoje. Tam man teko ropštis kalnais dideliame aukštyje , kur nepakanka deguonies kvėpavimui, bet buvo verta.

 

2009 m aš buvau 50-ame savo klasės abiturientų vakarėlyje. Mes surinkome didelį jubiliejinį albumą su biografijomis, o paskui kelis kartus susitikome Manhetene: vaikštinėjome po Centrinį parką, rengėme piknikus, ėjome į Metropoliteno muziejų, vakarieniavome restorane, klausėmės klasikinės muzikos.

 

Pagaliau po 70-ies man nutiko pats optimistiškiausias įvykis: 2011 metais gimė mano pirmoji anūkė! Nuo tada kartu su ja ir jos tėvais mes pabuvojome Nikaragvoje, Graikijoje ir Majamyje.aš žaidžiu su ja žaidimus, kuriuos mėgau prieš 70 metų, skaitau jai savo mėgstamas knygas, dainuoju daineles ir stebiu, kaip ji virsta savarankišku žmogumi.

 

Mano tėvas sirgo Parkinsono liga ir paskutiniai du jo gyvenimo metai buvo labai sunkūs. Mano mama mirė, kai jai buvo 74. Jos širdis buvo silpna, prieš pabaigą ji net negalėjo atidaryti savo kambario durų. Bet ji nenorėjo mirti.

 

Man 74, aš nueinu 10 tūkstančių žingsnių, užsiimu pilatesu ir man nesunku ropinėti su anūke grindimis ar paimti ją ant rankų. Aš kaip ir anksčiau galiu įveikti už vairo tas 180 mylių, kurios skiria mūsų butą Manhetene nuo fermos Masačiusetse. Man užtenka smegenų spręsti kryžiažodžius ir mokytis ispanų kalbos.

 

Restorane aš dar sugebu perskaityti meniu be akinių. Tikiuosi, man jų neprireiks ir po 18 metų, kai aš skaitysiu laikraštyje jūsų nekrologą, brangus pone Emanueli.
Džoana Geidž

 

Šaltinis: https://pukuotukas.com/


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
inkognito

Poniute gali išsitarti blogą valandą,nebūk tokia savimyla. Kai man buvo 45 metai baliavojau pas sesę gimtadienio proga tai mano du švogeriai Pranas ir Edvardas gerai paėmę paprognozavo ,kad aš iš mūsų trijų numirsiu pirmas,nes turiu antsvorį… O dabar jau abu po žeme,o aš dar rašau komentarus

Mantas

Nuo mirties nepasisilepsi, tik liga galima paslepti.