Kodėl Mirtis turi dalgį?

– Ar tu kalvis? – balsas už jo pasigirdo taip netikėtai, kad kalvis net krūptelėjo, nes negirdėjo durų atidarymo į dirbtuves ir kad kažkas eitų į vidų.
– Ar bandėte belsti? – pasakė jis grubiai, šiek tiek supykęs ant savęs ir įkyraus kliento.
– Belsti? Hmm … ne, nebandžiau, – atsakė balsas.
Kalvis paėmė nuo stalo skudurą ir nusivalęs rankas, lėtai apsisuko, mąstydamas apie tai, ką jis pasakys nepažįstamajam. Tačiau žodžiai užstrigo gerklėje, nes jis pamatė labai neįprastą klientą.
– Ar galėtum ištiesinti mano dalgį? – moteriškas, šiek tiek girgždentis svečio balsas paklausė kalvio.
– Tai ką…? Galas…? – numetęs skudurą kažkur į kampą, atsiduso kalvis.
– Dar ne, bet daug blogiau nei anksčiau, – atsakė Mirtis.
– Logiška, – sutiko kalvis, – negaliu ginčytis. Tai ką man dabar daryti?
– Ištiesink dalgį, – ramiai pakartojo Mirtis.
– O kas po to?
– O po to pagaląsk, jei įmanoma.
Kalvis pažvelgė į dalgį. Tiesą sakant, geležtė buvo keliose vietose gerokai išmušta ir jau bangavo.
– Suprantama, – palingavo galva jis, – o ką aš turėčiau daryti? Melstis ar rinkti daiktus? Man tai pirmas kartas, taip sakant …
– A-a-a… Tu kalbi apie tai, – Mirties tyliai nusijuokė, – ne, aš ne tavęs atėjau. Man tereikia sutvarkyti dalgį. Ar gali?
– Tai aš nemiręs? – tyliai paklausė kalvis.
– Tu geriau žinai. Kaip jautiesi?
– Na, lygtai normaliai.
– Jokio pykinimo, galvos svaigimo, skausmo?
– N-n-ne, – neužtikrinai tarė kalvis, tyrinėdamas savo vidinius pojūčius.
– Tokiu atveju tu neturi dėl ko nerimauti, – atsakė Mirtis ir padavė dalgį.
Paėmęs jį į akimirksniu sustingusias rankas, kalvis ėmė jį nagrinėti iš visų pusių. Darbo ten buvo kokiam pusvalandžiui, tačiau suvokiant, kas stovės už jo nugaros ir lauks, kol darbas bus baigtas, norėjosi ištempti laiką bent keliomis valandomis.
Vilkdamas sustingusias kojas, kalvis nuėjo prie priekalo ir paėmė plaktuką.
– Tai taip sakant… Prisėskit. Nebūtina juk stovėti?! – bandė svetingu ir geranorišku balsu pasiūlyti kalvis.
Mirtis linktelėjo ir atsisėdo ant suoliuko, atsiremdama į sieną.
Darbas artėjo prie pabaigos. Ištiesinęs ašmenis, kiek tai buvo įmanoma, kalvis, laikydamas rankoje galąstuvą, pažvelgė į savo svečią.
– Jūs man atleisite už mano nuoširdumą, bet aš tiesiog negaliu patikėti, kad laikau objektą, kuriuo buvo nužudyta tiek žmonių! Nė vienas pasaulyje ginklas negali su tuo lygintis. Tai tikrai neįtikėtina.
Mirtis, kuri anksčiau sėdėjo ant suoliuko atsipalaidavusi ir žvalgėsi po dirbtuvių vidų, kažkaip pastebimai įsitempė. Tamsus gobtuvo ovalas lėtai pasuko kalvio link.
– Ką tu pasakei? – švelniai tarė ji.
– Aš sakiau, kad negaliu patikėti, jog rankose turiu ginklą, kuris …
– Ginklas? Ar sakai, kad tai ginklas?
– Gal aš ne taip pasakiau, tiesiog …
Kalvis neturėjo laiko baigti. Mirtis, žaibiškai pašokusi, po akimirkos jau stovėjo tiesiai priešais kalvį. Gobtuvo kraštai šiek tiek drebėjo.
– Kiek žmonių, tavo manymu, nužudžiau? – iškošė ji pro sukąstus dantis.
– Aš … aš nežinau, – nuleidęs akis į grindi, vos ištarė kalvis.
– Atsakyk! – Mirtis sugriebė jį už smakro ir pakėlė jo galvą į viršų, – kiek?
– N-nežinau…
– Kiek? – šaukė ji tiesiai į kalvio veidą.
– Kaip aš galiu žinoti, kiek jų buvo? – bandydamas nukreipti žvilgsnį, sušuko kalvis ne savo balsu.
Mirtis paleido smakrą ir kelias akimirkas tylėjo. Tuomet, susikūprinus ji grįžo prie suolą ir giliai atsidusus atsisėdo.
– Taigi tu nežinai kiek jų buvo? – ramia tarė ji ir nelaukdama atsakymo, tęsė: – O kas, jei aš tau pasakysiu, kad niekada nežudžiau? Niekada neužmušiau nė vieno žmogaus. Ką tu į tai pasakysi?
– Bet … O kaip gi? …
– Aš niekada nežudžiau žmonių. Man to nereikia, nes jūs patys puikiai tvarkotės šioje misijoje? Jūs patys žudote vienas kitą. Jūs! Galite nužudyti dėl popieriaus skiaučių, iš pykčio ir neapykantos, arba netgi galite nužudyti tiesiog dėl savo linksmybių. Ir kai to jums nebeužtenka, jūs pradedate karus ir žudote vienas kitą tūkstančiais ir milijonais. Jums tiesiog tai patinka. Esate priklausomi nuo kitų žmonių kraujo. Ir ar žinai, koks bjauriausias dalykas yra visame tame? Jūs negalite sau to pripažinti! Jums paprasčiau dėl visko kaltinti mane…, – akimirkai nutilo ji, – ar žinai, kokia aš buvau anksčiau? Aš buvau graži mergina, pasitinkanti žmonių sielas su gėlėmis ir palydėjau juos į vietą, kur jiems buvo lemta būti. Aš jiems šypsojausi ir padėdavau pamiršti, kas jiems nutiko. Tai buvo labai seniai … Žiūrėk, kokia aš tapau dabar!
Išrėkusi paskutinius žodžius ir pašokusi nuo suoliuko, nusiėmė nuo galvos gobtuvą.
Prieš kalvio akis išnyro labai senos moteriškės raukšlėtas veidas. Reti žili plaukai, kabantys susivėlusiomis sruogomis, suskeldėjusių lūpų kampai buvo nenatūraliai nusvyrę žemyn, atidengdami apatinius dantis, kurie kreivi kyšojo iš po lūpos. Bet baisiausios buvo akys. Absoliučiai išblukusios, be jokios išraiškos akys, spoksojo į kalvį.
– Pažiūrėk į ką aš virtau! Ar žinai kodėl? – paklausė ji žengdama link kalvio.
– Ne, – susigūžęs nuo jos žvilgsnio, papurtė jis galvą.
– Žinoma, tu nežinai, – šypteli ji, – būtent jūs mane padarėte tokia! Aš mačiau, kaip motina žudo vaikus, mačiau, kaip brolis nužudo brolį, aš mačiau, kaip vyras gali nužudyti šimtą, du šimtus, tris šimtus kitų žmonių per vieną dieną! .. Aš verkiau, žiūrėdama į tai, staugiau iš nesupratimo, kodėl tai vyksta, kaip tai įmanoma? Rėkiau iš siaubo …
Mirties akys sužibo.
– Aš iškeičiau savo gražią suknelę į šiuos juodus drabužius, kad ant jų nesimatytų žmonių kraujo, kuriuos lydėjau. Užsidėjau gobtuvą, kad žmonės nematytų mano ašarų. Aš jiems daugiau nebedovanoju gėlių. Jus pavertėte mane pabaisa. Ir po to dar jūs mane apkaltinote visomis nuodėmėmis. Aišku, juk tai taip paprasta… – ji žiūrėjo į kalvį nemirksėdama, – aš palydžiu jus, rodau jums kelią, aš nežudau žmonių … Atiduok man mano dalgį, tu, kvaili!
Paėmusi savo įrankį iš kalvio rankų, Mirtis apsisuko ir pasuko link išėjimo iš dirbtuvių.
– Ar galiu užduoti vieną klausimą? – išgirdo paskos.
– Nori paklausti, kodėl man reikalingas dalgis? – sustojusi prie atdarų durų, bet neatsisukusi paklausė ji.
– Taip.
– Kelias į rojų … Jis jau seniai apaugęs žole.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Šaltinis: https://www.facebook.com/photo.php?fbid=2658964274142758&set=gm.1671668666299029&type=3&theater&ifg=1


2500