Kas yra tikra vyrų laimė? Nerekomenduojama silpnų nervų moterims

„Kuo arčiau 40-asis gimtadienis, tuo daugiau pažįstamų bendraamžių skiriasi, – rašo populiarus rusų tinklaraštininkas Dmitrijus Sokolovas-Mitričius, – Kai kurie išeina pas jaunutes, bet dauguma – tiesiog išeina. Kadangi daugiau nebegali. Kadangi gyvenimas su šiuolaikine emancipuota moterimi nepateisina suaugusio ir jau seniai nebe hiperseksualaus vyro psichikos alinimo.“

 

Kiti kenčia. Dėl to, kad jaučia atsakomybę ir yra godūs: o kas bus su vaikais, o ką pasakys giminaičiai, o kaip aš gyvensiu, jei atiduosiu ar pasidalysiu per „santuokos metus užgyventą“ butą, vasarnamį, automobilį?

 

Tikrai laimingi tėra vienetai, bet ir čia nė velnio nesuprasi – laimingi jie, ar tik išmoko taip tobulai patys save apgaudinėti.

 

Moterų emancipacija pažengė toli

 

„Dešimt būdų padaryti moterį laiminga“. „Dvidešimt galimybių privesti ją iki orgazmo“. „100 žodžių, kuriuos nori girdėti tavo mylimoji“. Prekės ženklas „Moterų laimė“ lenda pro visus plyšius – tik spėk suktis. O kalbant apie vyrų laimę, tai socialinis poreikis šiam dalykui yra savotiškas tabu.

 

Apie tai, kaip padaryti vyrą laimingu, jeigu kas ir prasižioja, tai tik moterys. Arba su šovinistiniu „chi chi cha cha“, arba su glamūriniu „siu siu“. Kad apie šią temą rimtai, viešai, gimtąja kalba kalbėtų patys vyrai, aš negirdėjau nė karto. Mes įtikinome save, kad tokios diskusijos yra silpnumo požymis. Ir norint įveikti šitą klaidingą požiūrį, reikia labai daug drąsos ir nepolitkorektiškumo – šiuolaikiniame pasaulyje tų dalykų tiek nebūna.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Iš tikrųjų ši tylos prezumpcija – iš pasenusių lyčių stereotipų garbės kolekcijos. Jie vis dar gyvuoja tik dėl to, kad niekam nešovė į galvą juos sulaužyti. Jei transkribuosime šitą tariamą vyriškumą į moterišką diskursą (čia: kalbą. – Red.), gausis kažkas panašaus į: „Mūsų, moterų, dalia – mylėti ir kentėti“. Nuo tų laikų, kai tokie pareiškimai buvo populiarūs, moterų emancipacija pažengė į priekį labai toli. Tiek toli, kad, panašu, atėjo vyrų emancipacijos laikas.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Ne, aš nieko nekviečiu į mitingą, nesiūlau kurti proklamacijų ir kovoti už vyrų teises. Aš tiesiog dabar pasiūlysiu ir tau, vyre, ir tau, moterie, rasti svarų atsakymą į vieną negerą klausimą. Skamba jis štai taip: „O kam mums apskritai reikalingas moteriškos lyties žmogus – su visu šiandieniniu jo kultūriniu ir ideologiniu bagažu – po to, kai tam žmogui sukanka 40 metų ir jis galutinai praranda vienintelį dalyką, kas jame buvo moteriška – išorinį patrauklumą? Ką mums dabar su juo daryti?“

 

Nupirkta meilė ar šeimos jaukumas?

 

− Pats pasvarstyk, – dar vienas bendraamžis, kuris vakar padavė pareiškimą skyryboms. – Kodėl aš turėčiau ir toliau visa tai kęsti?! Pažvelkime į dalykus su sveiku cinizmu, atmetę į šalį visą tą meilę, kurią žydai sugalvojo, kad nereikėtų mokėti pinigų.

 

Pilnas moteriškų paslaugų paketas šiandien Maskvoje kainuoja nuo 30 iki 100 tūkstančių rublių per mėnesį – priklausomai nuo jų kokybės. Variantų, nors vežimu vežk, ir aš galiu sau leisti bet kurį. Intymias paslaugas teikianti sekretorė, pavyzdžiui, kainuoja 70–80 tūkstančių.

 

Pridėkime čia dar 10 tūkstančių kokiai nors tetulei už kassavaitinį namų sutvarkymą ir tada iškyla klausimas: „Kam man ta blyškiaveidė, neadekvati isterikė, kuri, be viso kito, dar ir rūko namuose?“ Kitas variantas: išnuomoju už 30 tūkstančių kokiai nors kompleksų neturinčiai studentei gerą butą su teise reguliariai ją lankyti penktadieniais. Galų gale, galima paprasčiausiai tapti nuolatiniu elitinio viešnamio klientu.

 

− O šeimos jaukumas? O vaikai? O dvasinė šiluma? − Taip, tai neįkainojama. Bet juk nieko jau nebėra – nei šilumos, nei jaukumo, nei vaikuose motinos skiepijamos pagarbos tėvui! – bendraamžis staiga užsivedė. – Nebėra ir būti negali! Nes 90 procentų moterų, gyvenančių dideliame mieste, netgi jei jos užaugo provincijoje, labai greitai pavirsta tokiomis pačiomis, kaip mano žmona. O likusių pernelyg mažai, kad rizikuotum su jomis tuoktis. Ką tu su ja paskui darysi, jeigu ir ji pavirs neadekvačia? Įstatymai, kultūros normos – viskas ne tavo pusėje. Tu gali tiktai išeiti. Patirdamas didelių nuostolių.

 

Dėl ko vyras veda? Į šį klausimą yra romantiškas ir neteisingas atsakymas. Realybėje bet kokioje vyro ir moters sąjungoje neišvengiamai įsijungia tam tikra tarpusavio santykių ekonomika, savotiškas „tu man – aš tau“, ir šio nerašyto reglamento pažeidimas neišvengiamai veda jei ne į santuokos subyrėjimą, tai jau tiksliai į meilės išgaravimą.

 

Įsivaizduokite, pavyzdžiui, kad jūsų vyras pasidaro visiškai pasyvus, praranda siekį dominuoti bet kokioje gyvenimo kelio srityje. Kokie bus jūsų veiksmai? Teisingai, jis labai greitai išvys užgesusias savo sutuoktinės akis. Lygiai taip pat ir moteris, jei išbarstys savyje visa tai, kas moteriška, išskyrus lytinius organus, anksčiau ar vėliau nugaluos save vyro akyse. Būti neatsakingai vyro atžvilgiu – tai jos teisė, kurią jai suteikia įstatymai ir kurios nekvestionuoja kultūros normos.

 

Tačiau sulaukus 35–40 metų prasideda iliuzijų išsisklaidymo periodas, gamta sudėlioja viską į savo vietas. Didžiajai daugumai vyrų dabar jau nebėra nė vienos priežasties, kad nuoširdžiai norėtų tęsti su tokia moterimi nuolatinius santykius. Tiems, kurie suspėjo įmerkti uodegą – įsimylėti, atsiranda nenumaldomas noras išeiti. Kadangi vienintelis „aš – tau“, kurį turėjo toji moteris, – tai jos nežemiškas grožis, kurio daugiau nebėra.

 

Vadinasi, jei tik jos gyvenimo draugas nepasižymi maniakiška kantrybe, tokia moteris yra pasmerkta skyryboms. Vyras tiesiog negali jos nepalikti. Pasilikdamas su moterimi, neturinčia nė mažiausio „aš – tau“, jis praranda savo paties akyse teisę vadintis vyru. Tačiau įstatymo ir moralės požiūriu jis tuo pačiu atsiduria visiškame mėšle. To paties šiuolaikinio įstatymo ir šiuolaikinės moralės, neprieštaraujančių neatsakingam moters požiūriui į vyrą.

 

Kur slypi moters patrauklumas?

 

Moteriškų paslaugų paketas kaip santuokos su emancipuota persona alternatyva – pažiūra, žinoma, barbariška, tačiau vis populiaresnė ir dėl to nusipelnanti, kad būtų suvokta. Toliau silpnų nervų moterys geriau tegul neskaito, nes dabar aš iki galo atsuksiu šaltą vyriško pragmatizmo dušą.

 

Tai problema, apie kurią mes, vyrai, kažkodėl tylime, tarsi vandens į burną prisisėmę. Parodykite man straipsnį kokiame nors žurnale blizgančiu viršeliu štai su tokia antrašte: „100 priežasčių pakęsti moterį savo namuose po 40-ies metų“. Arba su tokia:“10 priežasčių pakęsti moterį savo namuose po 40-ies metų“. Arba bent jau su tokia: „5 priežastys pakęsti moterį savo namuose po 40-ies metų“.

 

Nėra tokių straipsnių. Ir priežasčių tokių nėra. Išskyrus vieną vienintelę. Tačiau apie ją nepriimta rašyti žurnaluose, blizgančiais viršeliais.

 

Pakęsti moterį po 40-ies metų savo namuose galima tik tuo atveju, jei sulaukusi 40-ies metų ji nepraranda moteriško patrauklumo. Ir sulaukusi 50-ies ji nepraranda moteriško patrauklumo. Ir sulaukusi 60-ies, ir netgi 90-ies.

 

Jeigu ji supranta, kad moters patrauklumas – tai ne vien tik veidas, krūtinė ir pasturgalis. Ir netgi ne bendros pažiūros ir dvasinė giminystė – sąvokos, kuriomis taip mėgsta manipuliuoti emancipuota moteris.

 

Moters patrauklumas – tai mokėjimas savimi įelektrinti orą. Harmonizuoti pasaulį bent jau atskirai paimto buto ribose. Neprievartauti vyriškos ir moteriškos prigimties, o suteikti savo išrinktajam tai, be ko jis negali jaustis laimingas vyras: pagarbą, švelnų dominavimą, ramybę. Ir be isterijos reikalauti iš jo viso to, be ko negali būti laiminga nė viena moteris pasaulyje, kad ir kokia ji besiskelbtų esanti. To saugumo jausmo ir viso to, kas su juo susiję – švelnumo, dosnumo, ištikimybės.

 

Mielos merginos ir moterys, jūs, žinoma, galite ir toliau eksperimentuoti ir guostis iliuzija, kad jūsų eksperimentas sėkmingas. Aš netgi nenustebsiu, jei jūsų nuomonę patvirtins jūsų vyras. Tik štai, ar esate tikros, kad jis dar nė karto nesurinko paieškos sistemoje frazės „intymias paslaugas teikianti sekretorė“? Arba „buto nuoma, atsiskaitymas natūra“? Tikrai esate tuo tikros? Tikrai?

 

Pasikalbėsime po dešimties metų.

 

Parengė Leonas Grybauskas

 

Šaltinis: https://seimairnamai.eu


2500
2 Comment threads
1 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
inkognito

Gyvenu jau 45 metai su savo moterimi,užauginau vaikus ir anūkai abu jau didesni už mane,ir nei karto net nepasiilgau tos miražinės vyro laisvės. Visur gerai o savo namuose ir savo šeimoje yra geriausiai,nors dvasios ubagai ir nesubrendėliai gal ir mano kitaip.

Magdaliete

Nusisnekejimas absoliutus NULIS ! O kur gi nubegate,ar jau labai toli ? Nieko panasaus,ar po 40 ar po 50 metu moteris lieka moterimi,nes ir jus senstate,arteja ir jusu ” antroji krize”, o jei perzengiate ta krize,neisdavus seimos,jus liekate tikru vyru,tikru teciu,tikru seneliu ! Juk jaunos ilgai negyvena su seniais,joms tik pinigas,o paskui spyria i uzpakali,ir vel tada ieskoma jaunos,nors jau 2 seimos paliktos. Nesamone ,jeigu susituokete is meiles,inteligentai,tai Seima yra pirmoje vietoje !

emigrante 123

Va butent,kazkaip tie vyrai per geros nuomones apie save.Lyg jie patys nesentu.Na nesistebiu,nes Rusijoje tas poziuris ir yra toks.O pacios moterys ten pirmiausia ziuri i vyro pinigine,o po to i visa kita,gal todel ir mato jose preke ir tiek:pasenai-pakeisiu kita.