Dvasinė raida pagal Rudolfą Štainerį

Turbūt visais laikais žmones viliojo paslaptys, o sykiu ir noras pažinti savo aplinką, ne tik buitine, bet ir plačiąja prasme, siekiant pažvelgti už kasdienio pasaulio horizonto, kas matyt visai natūraliai tampa susidomėjimu psichologija, filosofija, gamtos mokslais, parapsichologija, įvairiausiomis egzotiškomis religijomis, metafizika ar tiesiog populiaria ezoterika. Visa tai ir paskatino šio teksto autorių, kreiptis į Rudolfo Steinerio darbus, kuris yra vienas šio žanro klasikų, o tiksliau į konkretų jo veikalą, skirtą žmogaus dvasinės raidos klausimams. Teksto revizijos pasekoje – gimė ši kukli minčių santrauka.

 

Nėra jokia paslaptis, jog psichologo darbe jausmai yra bene pagrindinė medžiaga, su kuria sąveikauja specialistas, kai tuo pat metu filosofas, siekia veikiau “švaraus”, nuo subjektyvumų apvalyto intelektinio grynumo. Stainerio siūlomas pasaulio pažinimo būdas per jausminį grynumą pasirodė apjungiantis šias dvi kryptis, suprantama, tik hipotetiškai, o kaip ten yra išties – kiekvienas gali pasakyti ištyręs savarankiškai.

 

Mistika, gnostika, teosofija visada kalbėjo apie dvasios pasaulį, kaip apie tokį pat realų, kurį regime ir fizinėmis akimis. Visi turi galimybę tai išmėginti, apie ką kalbama, klausimas tik yra nuo ko pradėti?

 

Su tuo susiję mokymai vadinami slaptaisiais arba okultiniais [lot. occultus – slaptas, paslaptingas]. Juose, anot R. Štainerio, išties kaip ir nėra nieko slapto, tai tarsi mokytis rašyti, gali kiekvienas, bet tik atėjus tinkamam laikui, kai žmogus tam pribręsta. Metodai, kuriais įžengiama į šį dvasinės raidos kelią, yra tiksliai nustatyti ir gana panašūs įvairiose tradicijose.

 

Pasišventimas. Pradžia yra tam tikras sielos nusiteikimas, kuris yra esminis ir vadinamas tiesos garbinimo, pasišventimo tiesai arba pažinimo keliu. Čia kalbama apie šventą virpulį, kuris apimamus aukštesnių dalykų akivaizdoje. Tai nėra menkavertiškumo ar vergiškumo daigai, tiesiog kol nebūsime išsiugdę stipraus jausmo, kad yra kažkas aukštesnio už mus pačius, nerasime savyje ir jėgų patys kilti aukštyn. Dvasios aukštumos atsiveria per nuolankumo vartus. Paprastai esame labiau linkę kritikuoti, teisti, smerkti ir daug mažiau gerbti. Smerkianti nuomonė, tai negatyvi išankstinė nuostata, trukdanti pamatyti tikrąją dalykų padėtį. Čia nekalbama apie aklą pasitikėjimą, bet galioja taisyklė – “visa išbandykite ir, kas gera, išsaugokite” (1 Tes 5, 21).

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Siekiantis save tokiu būdu ugdyti, visur aplinkoje ir išgyvenimuose uoliai ieško kas galėtų kelti susižavėjimą ir pagarbą, susitikęs su žmogumi atsisako smerkti jo silpnybes bei stengiasi pastebėti jame kažką gražaus, vienokius ar kitokius privalumus. Kitaip tariant, mokomasi bet kokiose aplinkybėse įžvelgti gėrį ir susilaikyti nuo smerkiančios nuomonės.

 

Siekiama sąmonėje atpažinti nepagarbumo, neigiamos kritikos mintis ir sykiu puoselėti savyje tai kas šviesu. Apibendrinant, tai pagarbus santykis su pasauliu, laikant save amžinu mokiniu, kai kiekviena smulkmena iškyla it didinga paslaptis, galinti atverti kažką nauja, kažko svarbaus išmokyti. Toks požiūris atgaivina ir užaštrina žmogaus jutimus, kas yra labai svarbus žingsnis lavinant intuiciją.

 

Nedėmesingumas, antipatija, dalykų nuvertinimas yra pažintinės veiklos paralyžius ir apmirimo priežastis. Garbinimas – pabudina empatijos jėgas ir taip atveria kelią į būties pažinimą. Kiekviena idėja, kuri nėra savanaudiška, bet tampa mums tauriu tikslu, kuria mumyse naujas gyvybines jėgas.

 

Ramybės akimirkos. Kiekvieno iš mūsų viduje, šalia kasdienio žmogaus yra ir aukštesnis žmogus, kuris lieka paslėptas tol, kol nėra pabudinamas. Pabudinti jį savyje gali kiekvienas tik pats, bet tik atsiradus tam tikroms sąlygoms. Pagrindinis principas skamba maždaug taip: “Susikurk vidinės ramybės akimirkų ir išmok jų metu skirti esminius dalykus nuo neesminių”.

 

Kiekvienos dienos bėgyje skirkite sau bent penkias minutes, kurių metu mėginkite žiūrėti į savo išgyvenimus ir poelgius tarsi jie būtų patirti ar padaryti ne jūsų pačių, o kieno nors kito. Pavyzdžiui, sakykime, kad jus ištinka nemalonus likimo smūgis ir kažkas pavagia piniginę, pamėginkite įsivaizduoti kaip jūs reaguosite. Tada pamėginkite įsivaizduoti, kokia bus reakcija, jei tokia pati bėda ištiktų ne jus, bet kažkurį kitą jūsų pažįstamą žmogų. Palyginkite reakcijas.

 

Niekas nesako, kad tai lengva, tačiau svarbu šiam pratimui atrasti jėgų ir tam tikru laiku kasdien ugdytis, žiūrėti į save iš šalies, tarsi iš antro ar trečio asmens perspektyvos [pvz.: ne “man sudužo telefono ekranas”, o “jam/jai sudužo telefono stiklas”]. Širdgėla ir džiaugsmas, kiekviena mintis, kiekvienas sprendimas atrodo kitaip, kai žvelgiame į juos trasi iš pašalies. Svarbu tai daryti su neutralaus vidinio teisėjo, apžvalgininko ar komentatoriaus ramybe. Kai tai pasiekiama, mūsų išgyvenimus nušviečia nauja šviesa, naujas aiškumas, padidėjęs sąmoningumas. Atsiriša užspausti mazgai. Prasiplečia įvykių suvokimo erdvė.

 

Dienos eigoje, realiu laiku vykstančių įvykių taip įvertinti turbūt nepavyktų, bet to ir nereikia. Tačiau vakare, tarsi užkopiame į kaimyninę kalvą ir apžvelgiame visą vietovę iš karto. Tada šios vietovės dalys pasirodo kitaip tarpusavyje susiję, nei kai buvome tarp jų, ir dienos įvykiai įgauna naują prasmę. Dienos bėgyje žiūrėjome į mažus ir didelius daiktus iš arti, tad nematėme skirtumo, esminiai ir neesminiai dalykai atrodė lygiai tokie pat svarbūs ar nesvarbūs.

 

Ilgainiui šis pratimas paveikia ir pačią kasdienybę. Žmogus tampa ramesnis, veiksmai tikslesni, labiau užtikrinti, o įvairūs netikėtumai vis mažiau išveda iš kantrybės. Pamažu toks praktikuotojas vis labiau vadovaus sau pats ir vis mažiau leisis vedamas aplinkybių ir išorinių įtakų. Taip auga jau minėtas vidinis žmogus, o su juo ir vidiniai gebėjimai, vedantys prie subtilesnio pažinimo. Atsiranda galimybė patiems spręsti, kaip mus paveiks aplinkos įspūdžiai.

 

Išorinio pasaulio bangos iš visų pusių spaudžia ir gniaužia mūsų vidinį žmogų, ypač jei ne mes valdo savo gyvenimą, bet atvirkščiai. Tada jis yra tarsi augalas, priverstas augti uolos plyšyje, kuris tol nyksta, kol nesukuriama vidinė erdvė. Tos erdvės nesukurs išorinės jėgos, tai įstengia padaryti tik vidinė ramybė, kurią sukuriame savo sieloje. Taip pagimdome naują, aukštesnįjį žmogų savyje. Kol viską tvarko išorinis žmogus, šis “vidinis” yra jo vergas ir todėl negali atskleisti savo jėgų.

 

Transformacija. Aukštesniojo žmogaus gimimas, tai tik viena veiklos pusė. Turime žengti toliau ir pakylėti save iki grynojo žmogiškumo, jau turinčio mažai ką bendra su individualia mūsų situacija. Savo kasdienybėje pradedame stebėti tokius dalykus, kurie paliestų mus kaip žmogų, nors gyventume ir visai kitomis sąlygomis, būtume kitoje situacijoje. To dėka, mumyse atgyja tai, kas iškyla virš asmeniškumo. Taip nukreipiame žvilgsnį į aukštesnius dalykus negu tie, su kuriais mus paprastai suveda kasdienybė. Taip žmogus ima jausti, kad priklauso aukštesniems pasauliams, apie kuriuos jo juslės, jo kasdieniai užsiėmimai dažniausiai nieko negali pasakyti. Tai savo esybės centrą perkeliame į savo vidų.

 

Palaipsniui atsitraukiame nuo kasdienybės triukšmo ir įsiklausome į balsus, kalbančius mums vidinės ramybės akimirkomis. Dialogas su grynai dvasiniu pasauliu užpildo mūsų esybę. Palaipsniui tokia tyli kontempliacija tampa natūraliu gyvybiniu poreikiu. Pamažu liaujamės jausti savo vidinę realybę, kaip kažką mažiau tikrą nei ją supantys kasdieniai reiškiniai. Su mintimis įgyjame tokį pat santykį, kaip ir su įprastais daiktais erdvėje. Priartėja akimirka, kuomet tai, kas atsiskleidžia vidinės plotmės tyloje, imame jausti, kaip kažką daug aukštesnio, tikresnio, nei įprastomis juslėmis suvokiama kasdienė aplinka. Patiriame, jog ir šiame minčių pasaulyje išsako save pats gyvenimas.

 

Tokį egzistavimo būdą dvasinėje plotmėje vadiname meditacija arba kontempliatyvia refleksija, kuri yra antjutiminio pažinimo, tradicine prasme, priemonė. Dvasios ieškotojai, gali imtis tokių raštų, kurie patys kilę iš panašių būsenų, t. y. per apreiškimą ir meditaciją, kas papildomai suteiks peno ir įkvėpimo savuose tyrinėjimuose.

 

Tokių kontempliacijų dėka įvyksta ieškotojo virsmas. Atsiranda nauji tikrovės vaizdiniai. Dalykai įgyja naują vertę. Dėl tokios permainos žmogus netampa svetimas pasauliui, neatitolsta nuo savo kasdienių pareigų, mat išmoksta suprasti, jog mažiausias veiksmas yra susijęs su visuotiniais įvykiais. Paaiškėjus tokioms sąsajoms žmogus imasi savo kasdienės veiklos su nauja, pilnesne jėga. Iš meditacijos trykšta jėga gyventi, o ne atsainumas.

 

Regėjimas dvasios akimis. Pasidėkite prieš save mažą kokio nors augalo sėklą ir susikaupę stebėkite. Išsiaiškinkite kas matoma įprastomis akimis, apibūdinkite sau sėklos formą, spalvą ir visas kitas savybes. Tada pagalvokite apie tai, koks sudėtingas augalas atsiras iš šio grūdelio, susikurkite jį vaizduotėje. Pagalvokite, kaip žemės ir šviesos galios visa tai išvilios iš šios sėklos. Tada pamėginkite įsivaizduoti prieš save sėklos imitaciją, muliažą, kuri beveik arba visiškai bus panaši į tikrą. Tiek panaši, kad įprastos akys atskirti nesugebėtų ir, suprantama, jokia šviesos galia iš jos nieko išvilioti nesugebėtų. Taigi, tikroje sėkloje slypi visa augalo galia, kurios dirbtinėje kopijoje nėra. Į šį nematomą skirtumą ir vertėtų nukreipti jausmus ir mintis. Svarbu susitelkti į tai, kad kas galvojama, turi būti ir intensyviai jaučiama. Vidinėje ramybėje, nusiteikus visai neutraliai fiksuojama visas naujų išgyvenimų plūsmas. Praeis kažkiek laiko,kol mintis ir su ja gimęs naujas jausmas aiškiai įsirašys sieloje.

 

Jei tai atliekama tinkamai, po kurio laiko – galbūt po daugelio mėginimų – žmogus savyje pajus tam tikrą galią ir gebėjimą suvokti dalykus naujai.

 

Pagal Rudolf Steiner “Kaip pasiekti aukštesniųjų pasaulių pažinimą” (2012, 5-45 p.)

 

Parengė Edvardas Šidlauskas

 

Šaltinis: http://psichika.eu/


2500