Kelio į dabarties akimirką iššūkiai. Kodėl taip sunku išlaikyti dėmesį dabartyje?

Galbūt jau esate girdėję, jog tikroji laimė slypi mumyse, o tikroji realybė egzistuoja tik dabarties akimirkoje? Apie tai kalba daugybė pasaulio lektorių, tiesa, tik labai mažai iš jų yra dvasiškai nubudę ir žino apie ką kalba. Todėl būkime atidūs ir priimkime tik tuos kitų žodžius, kurie atkeliavę iš aukštesniojo „Aš“, o ne iš ego ar proto.

 

Tikiu, jog dvasinis nubudimas yra Gyvenimo dovana, dėl kurios verta stengtis, tačiau dėl jos gali tekti paaukoti labai daug to, kas mums įprasta. Galbūt todėl protas paniškai bijo šios nežinios ir visais įmanomais būdais stengiasi išlaikyti atskirtį, įsikibęs į susikurtą iliuziją. Net jei ji kelia nemažas kančias.

 

Buvimas čia ir dabar – natūrali prigimtis

 

Kad ir kaip egzotiškai bei keistai skambėtų sąvokos „dvasinis nubudimas“ ar net „nušvitimas“, vis tik būti dabarties akimirkoje galime visi. Priešingai, klajojimas po praeitį, ateitį ir nuolatinis panirimas į mintis yra nenatūralus.

 

Pažvelkite į vaikus ar gyvūnus. Mažieji suvokia žaidimo procesą ir geba atsitraukti bei grįžti į realybę. Katinas, besišildydamas ant palangės, tikrai nekvaršina sau galvos dėl rytojaus, svarstydamas ar gaus mėgstamo ėdalo. Jis patenkintas būdamas dabarties palaimoje.

 

Tik mes, suaugusieji, sugebame prisikurti baimę keliančių minčių. Pasak, Echart Tolle „baimė nebūna susijusi su realiu pavojumi. Jos pasireiškimo formų yra daug: nerimas, įtampa, siaubas, fobijos ir t.t. Bijoma to, kas gali atsitikti , o ne to, kas iš tikrųjų vyksta šiuo metu. Jūs patys esate čia ir dabar, o jūsų protas – ateityje. Taip kyla nerimas. Jeigu jūs tapatinatės su protu ir netekote ryšio su šios akimirkos, su Dabar, jėga ir paprastumu, tas nerimas jus lydės nuolatos. Su šia akimirka jūs galite susidoroti visada, tačiau neįmanoma nugalėti to, kas tėra proto projekcija, kitaip sakant, savo ateities.“

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Tai kodėl mes neišbūname dabartyje?

 

Turbūt todėl, kad esame taip išauklėti. Tokį gyvenimo būdą perėmėme iš suaugusiųjų. Kuomet esame paskendę minčių iliuzijose 20, 30, 40 ar daug daugiau metų, išsiugdyti naują įprotį – nuolat būti savyje ir dabartyje – nėra taip paprasta. Bet verta… Juk kur dėmesys, ten ir energija. Tai kur švaistome energiją?

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Pamėginkite kasdien nors po 10 minučių jausti savo kūną, stebėti mintis, girdėti visus garsus, tiesiog suvokti save esant DABARTYJE. Paskui ilginkite trukmę ir stebėkite kur ši patirtis jus nuves be jokių lūkesčių. Pakaks žinojimo, jog susigrąžinate energiją sau, o ne atiduodate neegzistuojantiems ateities variantams ar senai praėjusiems ginčams, nesėkmėms ir pan.

 

Nežadu, jog pavyks iš pirmo karto taip „ištempti“ nors pora minučių, ypač, jei esate nuolatiniai keliautojai laike, bet nenusiminkite. Jūs esate ne vienas savęs pažinimo kelyje. Tiesa, nors keliaujančių Namo yra daug, tačiau kiekvienas turi žingsniuoti gilyn pats. Deja, nieks už mus to nepadarys – nenubus, nenutrauks kančių ir t.t. Tad, būkite, mylėkite, jauskite ir susigrąžinkite prarastą laimę.

 

Parengė Rūta STEPONAVIČIENĖ


2500