Astralinės kelionės: kai žmonės palieka savo kūnus

Astralinė projekcija (arba išėjimas iš kūno, astralinė kelionė) – dažnai girdimas žodžių junginys, tačiau dar ne visiems suprantamas.

Ši sąvoka reiškia keliones į kitus pasaulius ir vietas tuo metu, kai fizinis kūnas miega arba yra transo būsenoje. Astralinės kelionės tokios pat saugios, kaip ir sapnas. Dauguma sapnų vienaip ar kitaip yra nesąmoningos astralinės kelionės. Nepaisant to, kad buvo parašyta labai daug knygų šia tema, astralinės kelionės lieka sunkus klausimas daugeliui žmonių.

Pagrindinis sunkumas – tai yra tendencija pamiršti sapno įspūdžius. Ir dėl to astralinių kelionių praktika reikalauja pastangų.

Sąmoningos astralinės kelionės metu žmogus gali atsiskirti nuo kūno ir nukeliauti į norimą vietą. Dažniausia tai pasiekiama per meditaciją arba sapnų valdymą. Keliautojas, pasiekęs tam tikros būsenos (dažniausia – minčių skaistumas/nebuvimas ir kūno nejutimas), stengiasi palikti savo kūną. Kai jo siela (arba dvasia, priklauso nuo terminų) atsiskiria, keliautojas suvokia, kad esąs be kūno, ir dabar jo kelionė priklauso tik nuo jo nusistatymų.

Tam, kad astralinis keliautojas judėtų, jam nereikia daryt judesių, kaip mes juos suvokiam. Jis tiesiog “ketina” atsirasti kurioje nors vietoje. Tai gali būti fizinė šios realybės vieta, kaip pavyzdžiui, senelės namai kitame mieste arba kita šalis, tai gali būti ateitis arba praeitis, nes astralinis kūnas neapribotas laiko, kaip fizinis.

Keliautojas gali susitikti su kitais keliaujančiais, arba su astralo būtybėmis, tačiau paskutinis gali būti pavojingas, nes mes nežinome astralinių būtybių tikslų. Panorėjęs grįžti, astralinis keliautojas lengvai susiranda savo kūną ir grįžta į normalią būseną.

Nors šiuolaikinė psichologija neigia “patirties be kūno” realybę, tačiau Tibetiečiai turi net visą jogos sistemą (sapno jogą), kuri yra pagrįsta astralinėmis kelionėmis.

Patyrimo be kūno metu galima atgaivinti savo praeitus įsikūnijimus, išnagrinėti padarytas jose klaidas. Galima keliauti visur Žemėje, po žeme, kosmose, kitose dimensijose.

Kaip palikti savo kūną ir nukeliauti į astralą?

Miego valandų metu kiekvienas žmogus keliauja astralinėje plotmėje, sklando palikęs fizinį kūną. Tačiau, nelaimei, miego valandomis žmonės klajoja vidiniuose pasauliuose su visiškai miegančia sąmone. Iš esmės, jie tiesiog atlieka tą pačią kasdienę savo gyvenimo rutiną. Nors, jeigu jų sąmonė būtų pabudusi, vietoj to, kad jie atsidėtų toms naktinėms užduotims, jie turėtų galimybę savo astralinėmis akimis stebėti visus aukštesniųjų pasaulių stebuklus; taigi jie atsiduotų didžiosioms gyvenimo ir mirties studijoms.

Todėl mes čia atskleidžiame metodą astralinei sąmonei pabudinti aukštesniuosiuose pasauliuose būtent įprasto miego metu.

Pratimas: kiekvieną akimirką, būnant budrumo būsenoje, skubančiame triukšmingame kasdieniame gyvenime būtina įprasti atlikti „atsiskyrimo“ pratimą. Pvz., kai studentas žvelgia į gražaus saulėlydžio purpurinę spalvą, pats logiškiausias sau užduodamas klausimas būtų toks: „Ar aš esu astraliniame kūne? Ar aš dabar keliauju palikęs fizinį kūną?“

Tada, iškarto po tų klausimų, studentas turi šiek tiek pašokti, atlikti šuolį aukštyn su ketinimu sklęsti. Aišku, jeigu jam pavyksta sklęsti, taip yra dėl to, jog šuolį jis atlieka astraliniame kūne; jo fizinis kūnas (išskyrus visus gyvybinius gebėjimus) liko lovoje miegantis, neaktyvus.

Vidiniuose pasauliuose veikia levitacijos dėsnis, kai, tuo tarpu, fiziniame pasaulyje – gravitacijos dėsnis.

Vadinasi mažas pašokimas išsprendžia klausimą: jei žmogus sklendžia, tai taip yra todėl, kad jis yra astrale – taigi pabunda jo sąmonė.

Kaip tai atrodo praktikoje?

Ši istorija yra paaiškinantis kasdienio gyvenimo įvykių pavyzdys. Įsivaizduokime, kad vaikinas vardu Jonas, atlikinėdavo šį pratimą savo kasdieniame gyvenime kiekvienu momentu, kai susidurdavo su kokia nors detale, kuri atkreipdavo jo dėmesį ar smalsumą.

Vieną naktį Jonas aplankė kelis savo draugus, jie vyrą priėmė labai mielai. Taigi patenkintas, atsisėdęs tarp jų, jis mėgavosi pokalbiu.

Tačiau kadangi Jonas buvo įpratęs (pamatęs bet kokią svarbią detalę) užduoti sau anksčiau minėtus klausimus, logiška, kad toks draugų susibūrimas buvo pakankama priežastis savęs to paklausti:

„Ar esu astraliniame kūne? Ar aš dabar keliauju palikęs fizinį kūną?“

Nieko nelaukdamas jis apsidairė, tačiau viskas aiškiai rodė, jog jis yra fiziniame kūne. Kai kurie jo draugai buvo apsirengę apsiaustais, kiti kostiumais, o dar kiti paprastais miesto drabužiais. Taigi niekas nerodė, jog Jonas buvo astrale. Nepaisant to, jis sau pasakė: „Aš atliksiu pašokimą!“

Jis atsiprašė draugų ir paliko kambarį. Būdamas lauke, tvirtai nusiteikęs skristi, jis pašoko taip aukštai, kaip tik galėjo. To pasekmė buvo stulbinanti, kadangi ji liko sklęsti erdvėje! Jis visiškai suprato, jog jis yra savo astraliniame kūne ir, kad jo fizinis kūnas buvo paliktas ilsėtis lovoje!

Matote, jei Jonas turėjo iniciatyvos savęs paklausti tokių klausimų, taip įvyko dėl to fakto, jog tokius klausimus jis sau formulavo kiekvieną akimirką kasdieniame savo gyvenime. Viską susumavus, mes matome priežastį kodėl tokie praktiški klausimai neabejotinai įsirašė į jo pasąmonę. Todėl dabar, įprasto miego metu, jo pasąmonė automatiškai jį pastūmėjo pakartoti tokius praktiškus klausimus būtent tada, kai jis buvo už fizinio kūno ribų. Galutinis to rezultatas buvo astralinė sąmonė.

Po to, Jonas grįžo atgal į kambarį ir štai ką pasakė savo draugams: „Draugai mano, leiskite jums pasakyti, kad mes, kurie čia susibūrėm, esame astraliniuose kūnuose. Faktas tas, jog jūs, draugai, nuėjote miegoti prieš kelias valandas ir dabar jūsų fiziniai kūnai ilsisi lovose! Vis dėlto, čia mes visi esame astralinėje plotmėje.“

Visi jo draugai susižvalgė ir palietė vienas kitą, o tada pasakė: „Tai neįmanoma! Mes esame fiziniuose kūnuose, kūnuose iš audinių ir kaulų.“

Galiausiai jie tik pasijuokė iš Jono. Jie juokėsi lyg išprotėją. Todėl kai Jonas pamatė savo draugų naivumą ar greičiau tai, jog jų sąmonė miegojo, jis paliko kambarį. Sklęsdamas savo astraliniame kūne jis nusprendė skristi link San Francisko Kalifornijoje.

Kuo šios kelionės naudingos?

Praktikuodamas astralines keliones žmogus supranta, kad nėra vien tik mėsa ir kaulai – žmogus turi ir nemirtingą sielą, per visur pereinančią materiją. Tada galima suvokti, kad mirtis bus tiesiog materijos persikėlimas, išėjimas į kitą, aukštesnį lygmenį. Aišku, žmogus, praktikuodamas astralines keliones, pamato įvairių vietų ir patiria nepakartojamų įspūdžių.

Ar tokia praktika gali būti žalinga?

Kartais galime perskaityti, kad žmogus, išėjęs iš savo kūno, nesugeba į jį sugrįžti. Taip pat kai kurie religijos atstovai tvirtina, kad jį gali apsėsti dvasios – kiti astraliniai gyventojai. Tačiau tokioms kalboms prieštarauja patyrę astralinių kelionių profesionalai, kurie tuo užsiima ne vienus metus.

Nėra jokių duomenų, kad žmonėms gręsia koks nors realus pavojus. Astralinės kelionės tokios pat saugios kaip ir paprasti sapnai.

Parengta pagal užsienio šaltinius, ištrauka iš knygos „Logos, Mantra, Theurgy“, pagal Samael Aun Weor, gnosis.lt ir Anomalija.lt inf.