Mokslininkų hipotezė: sąmonė nesusijusi su kūnu

Kažin ar kas bandys nuginčyti, jog kūnas be sąmonės yra tik tuščias apvalkalas. Ne per seniausiai mokslininkai nustatė, kad net komos būsenos pacientų smegenys iš dalies dirba. Beje, ar mąstymas susijęs su smegenimis? Pastaruoju metu mokslininkai abejoja, ar sąmonė apskritai yra organizmo dalis.

Amerikiečių mokslininkų grupė, vadovaujama anesteziologo Stiuarto Hamerofo (Stuart Hameroff), paskelbė, jog jiems pavyko įrodyti, kad siela gali egzistuoti po kūno mirties. Savo pranešime S.Hamerofas teigia: siela yra kažkas fundamentalesnio negu neuronų ryšių visuma.

“Manau, sąmonė arba jos pirmtakė visada egzistavo visatoje, galbūt nuo didžiojo sprogimo laikų”, – sako mokslininkas. Vadinasi, siela negimsta kartu su kūnu, o tik apsigyvena jame iš šalies ir jį palieka, kai žmogus miršta. Todėl mirštant sąmonė fiksuoja “baltą šviesą” arba “tunelį” – tai siela išskrenda į visatos erdves, kur ir buvo anksčiau.

Tiesa, tai kol kas ne įrodymas, o greičiau hipotezė. Bet daugybė reinkarnacijos atvejų (kai žmonės “prisimena” ankstesnius gyvenimus, pasakoja apie tai, kas galėtų būti žinoma tik jų “pirmtakams”), taip pat tikėjimas sielų persikėlimu, būdingas Rytų mokymams, netiesiogiai liudija, kad S.Hamerofas ir jo kolegos gali būti teisūs.

Beje, ši teorija puikiai paaiškina faktą, kad komos būsena gali pakeisti žmogaus asmenybės bruožus – o gal jame tiesiog apsigyvena kita kvantinė informacija? Mums, aišku, labiau įprasta ją vadinti siela…

Netiesioginių įrodymų, kad egzistuoja siela, tai yra tam tikra nekūniška substancija, neseniai rado Piteris Fenvikas (Peter Fenwick) iš Londono psichiatrijos instituto ir Semas Parnija (Sam Parnia) iš Sautemptono klinikos.

Išanalizavę 63 pacientų, patyrusių klinikinę mirtį sustojus širdžiai, ligos istorijas, jie konstatavo, kad nutrūkus smegenų veiklai nė vienam iš jų nebuvo užfiksuotas deguonies koncentracijos sumažėjimas centrinės nervų sistemos audiniuose. Bet jei kūną valdė ne smegenys, tai kas gi jį valdė?

O amerikietis kardiologas Maiklas Sabas (Michael Saab) 116 žmonių, patyrusių klinikinę mirtį, pasakojimus palygino su realiais įvykiais tuo metu, kai jie buvo “anapus”. Šie pacientai neretai smulkiai papasakodavo apie tai, ką darė medikai su gyvybės ženklų nerodančiu kūnu, o kai kada ir apie tai, kas vykdavo kitose vietose, tarkime, kitose palatose arba net jų namuose…

Kitaip tariant, nelieka abejonių, kad egzistuoja tam tikra substancija, kuri yra susijusi su kūnu, bet kartu gali funkcionuoti nepriklausomai nuo jo. Tai siela arba sąmonė.

O kaipgi smegenys? Įdomu, kad šis organas sudaro vos 2 procentus kūno apimties, bet suvartoja iki 50 proc. visos kūno gaminamos energijos. Tai gali rodyti, kad smegenys yra imtuvas, per kurį sąmonė bendrauja su kūnu. Kai “baterija” miršta, išsijungia ir sąmonė, tiksliau, ji yra, bet jau už kūno ribų.

O į senatvę žmonių nuovoka silpnėja, nes organizmas nebepajėgia pagaminti pakankamai energijos, reikalingos smegenų darbui. Vienu žodžiu, smegenys – ne sąmonės šaltinis, o siųstuvas. Bet kurgi gyvena sielos, tiksliau, mūsų bekūniai “aš”, kai yra ne kūne?

Vargu ar galima kalbėti apie kokią nors konkrečią vietą. Taip, kartais jos vaidenasi įvairiose vietose, taip pat ten, kur žmogus dažnai lankydavosi būdamas gyvas. Bet apie vaiduoklių prigimtį mokslas kol kas nieko gerai nežino.

Gali būti, kad jie, bent dalis jų, neturi nieko bendra su realiomis sielomis ir yra tik kieno nors sąmonės vaizdiniai, regėjimai ir pan. O norint atsakyti į klausimą, kur siela patenka po mirties, reikia mąstyti visiškai kitokiomis kategorijomis negu mums įprastos erdvės ir net laiko sąvokos. Bet to mes kol kas neišmokome.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Laisvalaikis“, parengė: Milda Kunskaitė