Apsėstieji sunkiai vaduojasi iš velnio pinklių

„Ar aš tikiu piktosiomis dvasiomis? Man tikėti nereikia. Yra žinojimas. Susidūrus su tokiais atvejais abejonių nelieka“, – savaitraščiui „Panorama“ sakė Ramygalos (Panevėžio r.) klebonas Edmundas Rinkevičius, oficialiai pripažintas pirmuoju Lietuvos egzorcistu.

Ankstų rytą prie klebonijos virė darbas. Vietos moterys gražino aplinką, grėbstė lapus – ruošėsi sekmadieniniam vyskupo apsilankymui. Jų darbą prižiūrėjo E. Rinkevičius.

Klebonas vietos mokykloje nebedėsto tikybos, nes nesuspėtų padėti visiems, kuriems reikia jo pagalbos. Šiuo metu šalyje yra keletas tikrų egzorcistų. Kiti šia veikla domisi, tačiau Bažnyčios įgaliojimų ja užsiimti neturi. Bažnyčios kanonai reikalauja, kad kunigas egzorcistas būtų pamaldus, dvasiškai tvirtas, nestokotų išmanymo ir išsamių psichologijos žinių.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad egzorcizmas – tai „demonų, sielų, piktųjų dvasių ir kitų esybių, apsėdusių žmogų ar objektą, išvarymas“. Kunigas E. Rinkevičius pasakojo, kad pirmasis istorijoje egzorcistas buvo Jėzus Kristus. Egzorcistai buvę ir apaštalai, nes Jėzaus Kristaus vardu išvarinėdavo demonus.

„Apsėstas žmogus negali ramiai žiūrėti į kryžių, šventus paveikslus, liturginius drabužius. Jei šlakstai švęstu vandeniu – rėkia, kad degina tarsi ugnis. Į bažnyčią kojos įkelti irgi negali“, – apsėdimo požymius vardijo E. Rinkevičius. Šie žmonės negali ištarti maldos žodžių, net užsukti į kleboniją – prisiartinę pradeda blogai jaustis, trokšta pabėgti. Apsėstiesiems galioja kita laiko tėkmė. Pavyzdžiui, uždavus klausimą apsėstas žmogus atsako tik praėjus gerokai laiko. „Sakoma: danguje milijonas metų – kaip akimirka, o pragare akimirka – kaip milijonas metų“, – nutęsė klebonas.

Išlaisvinimas vyksta per maldas. Bažnyčia išleido specialų apeigyną „De Exorcismis et Supplicationibus Quibusdam“ („Apie egzorcizmą ir tvirtą meldimą“) – iš jo išvarydamas velnią kunigas skaito maldas. Jos būna dvejopos: prašomosios bei įsakomosios. Šiomis liepiama šėtonui grįžti į pragarą, o pirmomis prašoma Dievo pagalbos.

Apsėda ir per jogą

E. Rinkevičius sakė, kad apsėdimas dažniausiai ateina per nuodėmingą gyvenimą. „Filmai su S raide skirti ne suaugusiesiems, o satanistams. Visas ten rodomas seksas, siaubas žmogų neigiamai paveikia“, – teigė jis. Apsėdimo šaltinis gali būti vaikų mėgstami kompiuteriniai žaidimai. Kunigo teigimu, nuolatinis „šaudyk, žudyk“ procesas užsifiksuoja jauno žmogaus mintyse, nes tas, kuris žaidžia, laisva valia skiria mirtį kitam.

Satanistai, kurie niekina šventas vietas, tampa apsėsti. Ekscentriškai atrodantys neformalaus gotų judėjimo atstovai, kurie mėgdžioja satanistus, irgi rizikuoja būti apsėsti. Kartais apsėdimą lemia tatuiruotės, pavyzdžiui, velnio skaičius 666. Ramygalos klebonas papasakojo apie merginą, kuri ant rankos turėjo voro tatuiruotę. „Voras pats savaime nėra blogai. Tačiau blogis ją apraizgė kaip voratinklis“, – kalbėjo jis.

Anot kunigo, dažnai apsėdimas ateina per jogą, transcendentinę meditaciją: „Kai žmogus įsivaizduoja pakilęs į kosmosą ir mano esąs aukščiau už Dievą, gali būti apsėstas“. Ilgą laiką neinančius išpažinties asmenis irgi gali apnikti piktosios dvasios. Tai gresia ir religiniams fanatikams – jei žmogus pradeda niekinti kitus, įsivaizduoti esantis vienintelis šventas, velnias tikrai pasinaudos proga. Klebono teigimu, į jį jau kreipėsi du asmenys, kuriuos velnias apsėdo perskaičius rašytojo Dano Browno knygą „Da Vinčio kodas“.

Pakyla nuo žemės

Kunigas paaiškino, kad piktoji dvasia dažniausiai veikia žmogų iš išorės. Velnias apsėstąjį smaugia, vargina fiziškai, kai kuriems užčiaupia burną, ir šie nebegali kalbėti. Žmoguje pasislėpusių piktųjų dvasių atsakas į išlaisvinimo maldas vadinamas manifestacijomis. Jų metu žmogų ištinka priepuoliai, panašūs į epilepsiją, kūną drasko traukuliai, žmogus rėkia nesavu balsu, keikiasi.

E. Rinkevičius tikino, kad jo praktikoje būta atvejų, kai apsėstasis pakilo nuo kėdės ir laikėsi ore maždaug pusės metro aukštyje. Viena moteris, mokanti tik lietuviškai ir rusiškai, per išlaisvinimą prakalbo įvairiomis užsienio kalbomis: anglų, prancūzų, vokiečių, suprato lotyniškai sakomus maldos žodžius ir į juos reagavo. Neretai pasikeičia žmogaus balsas – tampa žvėriškas, nesuprantamas.

Piktosios dvasios apsėstus asmenis pas kunigą dažniausiai atveda nelaimėlio artimieji. Egzorcistui padeda vadinamoji maldos grupė. Tai keletas paprastų pamaldžių Ramygalos gyventojų, kurie per seansą meldžiasi bei ypatingais atvejais apsaugo kunigą nuo galimo smurto. Kartkartėmis išlaisvinimas iš piktųjų dvasių trunka labai ilgai. Taip atsitinka, jei žmogus neatsisako nuodėmingo gyvenimo arba į jį grįžta. Kunigas pasakojo, kad sunkiau padėti vyresnio amžiaus žmonėms, nes šiems yra sunkiau keistis, suprasti, kas sakoma.

Išlaisvintųjų neskaičiuoja

Į egzorcistą kreipiasi ne tik Lietuvoje gyvenantys, bet ir į užsienį emigravę lietuviai bei užsieniečiai. E. Rinkevičius sakė neskaičiuojantis, kiek piktųjų dvasių apsėstų žmonių yra išlaisvinęs. Tai esą ne koks nors matematinis ar reklaminis dalykas.

Dėl to kunigas ir nemėgsta garsiai skelbtis apie savo veiklą – kam reikia, ir taip susiras. Paklaustas, kiek nelaimingų žmonių apsilanko prašydami pagalbos, egzorcistas tik šypsojosi. „Pagalbos kreipiasi labai daug, bet paskui atsisijoja tie, kuriems jos reikia iš manęs, ir tie, kuriems padėti gali gydytojai“, – sakė klebonas.

Asmenims, kurie nėra apsėsti, diagnozuojamos psichikos ligos: depresija, šizofrenija. Anot kunigo, kai kurie apsėdimo ir šizofrenijos požymiai labai panašūs, tad lengva apsigauti. Pavyzdžiui, sergančiam šizofrenija žmogui pasireiškia kliedesių, mąstymo nenuoseklumas, neadekvačių emocijų, nenatūralių pozų. Vienas požymių, padedantis atskirti ligą nuo apsėdimo, yra reakcija į maldas – jei jos nėra, padėti greičiausiai gali gydytojai. Tiesa, piktoji dvasia moka pasislėpti. Tuomet prireikia kelių seansų, kad žmogus būtų išlaisvintas.

„Iš šimto, kurie mano esantys apsėsti, realiai apsėstas pasirodo esąs vienas“, – apibūdino E. Rinkevičius. Jis sakė išgydęs daugybę žmonių – tačiau gydymas ir velnio išvarymas nėra tapatūs dalykai. „Kai kuriems reikia tik paguodos žodžio, kad nusiramintų ir žiūrėtų į pasaulį šviesesnėmis akimis“, – aiškino kunigas.

Pasitaiko atvejų, kai net gydytojai neranda žmogaus ligos priežasties ir susiklosčius tokiai beviltiškai padėčiai siunčia pas kunigą. E. Rinkevičius tikino, kad žmonės, nesuprantantys, kas jiems negerai, užsuka pas įvairių sričių specialistus: gydytojus, psichiatrus, ekstrasensus, tačiau paskutinė instancija net ir nelabai tikintiesiems yra kunigas.

Giedrė Steikūnaitė, Savaitraštis „Panorama“