Skeptiškas požiūris – Buvai pagrobtas ateivių? Ar tikrai?

Kas tie kartas nuo karto pasirodantys paslaptingi skraidžiojantys šviesuliai danguje? Neįtikėtinai ištobulintos nežemiškos gyvybės technologijos, aprūpintos galingais varikliais, maskavimosi priemonėmis ir gebėjimu stulbinamai keisti skridimo trajektorijas? O galbūt tai kur nors nuošaliame parke į dangų įsimylėjėlių porelės paleistas popierinis dangaus žibintas? Dažniausiai leidžiama rinktis būtent iš šių dviejų variantų.

O kaipgi su žmonėmis, kuriuos minimi šviesuliukai priėmė (o gal tiksliau „prigriebė“) paskrajoti kartu su savimi? Juk nelabai tikėtina, jog popierinis dangaus žibintas nuspręs pagrobti kokį nors nekaltą pensininką, netikėtai atsidūrusį miške, ir nuskraidins į kitą planetą. Vis dėl to, tokių pranešimų apstu visame pasaulyje. Žmonės grobiami, tiriami, supažindinami su pažangiomis ateivių technologijomis.

Milijonai tokių įvykių tikrai kažką reiškia. Neįmanoma visų šių atvejų paaiškinti vien pagrobtųjų dėmesio trūkumu ir atidžiai sukurptais melais. Tuo labiau, kad kartais visiškai nesusijusių, skirtinguose pasaulio kraštuose gyvenančių žmonių pasakojimų detalės sutampa. Nepaisant to, skeptiškiau nusiteikusiems žmonėms gali būti sunku priimti paaiškinimą, jog šie pasakoriai iš tiesų buvo ateivių atrinkti susipažinimui su žmonių paderme. Ar tikrai Visatos protams, pasiekusiems tokią neįtikėtiną technologinę pažangą, tokia įdomi bobutė iš glūdaus Rusijos kaimo, ar eilinis senelis iš eilinio Lietuvos miesto? Šiems, abejojantiems ateiviais, tačiau tikintiems, jog ne visi žmonės – melagiai ir apgavikai, verta susipažinti su kitu paaiškinimu. Tai yra, žmogaus smegenų triukais, kurie priverčia nuoširdžiai tikėti, jog buvai pagrobtas nežemiškos gyvybės.

Žmonės kurie tiki, jog juos tyrė ateiviai, nebūtinai yra psichiniai ligoniai. Atlikti psichologiniai testai atskleidė, jog pagrobtieji retai kada serga psichoze ar turi kitų rimtų psichinių sutrikimų. Tai gali būti tiesiog asmenys, turintys neįprastai didelį polinkį fantazuoti, bei neįprastus tikėjimus ir įsitikinimus. Pasak Susan Clancy, Harvardo mokslininkės, didelė dalis „pagrobtųjų“ linkę turėti ir šizotopinio sutrikimo simptomų. Šią psichologinę savybę turintys žmonės gali pasirodyti kiek keisti, tačiau tuo pačiu metu gali būti labai išsilavinę ir protingi. Jie linkę mąstyti „magiškai“, tikėti neįprastais ir keistais dalykais. Didžioji dalis tikinčių, kad buvo pagrobti, nesibodi tikėti ir magija, psichokineze, astrologija, bei kitais paranormaliais reiškiniais.

Savo knygoje „Pagrobtieji: Kodėl žmonės tiki, kad buvo pagrobti ateivių“ (Abducted: How People Come to Believe They Were Kidnapped by Aliens) Susan Clancy rašo, jog pagrobtieji džiaugiasi savo potyriais ir nei vienas iš jų, atsiradus progai, neatsisakytų jų pakartoti. Nepaisant viso patirto šoko ar kančių, pagrobtieji teigiamai vertina savo patirtis. „Jų gyvenimai pagerėjo. Jie jautėsi ne tokie vieniši, pradėjo optimistiškiau žvelgti į ateitį, jaustis geresniais žmonėmis. Jie patys pasirinko būti „pagrobtais“ – rašo Clancy.

Vienas iš dažniausių ateivių pagrobimų scenarijų, besikartojančių visame pasaulyje, įvairiose kultūrose, įvairiems žmonėms: naktį pabundama nuo keistų šviesų ir garsų. Žmogaus kūnas būna suparalyžiuotas, sukaustytas, nepajėgus net pakviesti pagalbos. Jaučiami keisti pojūčiai, tarsi per kūną eitų elektra. Galima levitacija – grobiamasis jaučia, kad sukaustytas kūnas kyla aukštyn virš lovos. Pasirodo didelės ateivių galvos. Šie padarai pagrobtąjį tiria su įvairiais instrumentais ir t.t. Potyriai – siaubingi ir neabejotinai tikri. Vis dėl to, patys įvykiai, manoma, tėra haliucinacijos, sukeltos miego paralyžiaus.

Richard McNally, psichologijos profesorius, dirbantis Harvardo universitete kartu su savo kolegomis teigia, jog buvimo grobiamu įspūdis gali atsirasti dėl miego paralyžiaus – būsenos, kuomet sutrinka pusiausvyra ir atskirtis tarp miego ir pabudimo.

Įprastai miegodamas žmogus būna suparalyžiuotas, jo kūnas nejudrus. Tai – apsaugos mechanizmas, dėl kurio naktį neiškrintame iš lovos, miegodami neišeiname pasivaikščioti ir nesusižalojame. Tačiau kartais šis apsaugos mechanizmas gali pavesti ir žmogus gali pabusti jo kūnui dar esant paralyžiaus būsenoje. Smegenys taip pat nėra visiškai atsibudusios – jos vis dar sapnuoja. Tai patiriantis žmogus suvokia aplinką, jaučia savo kūną, yra atsimerkęs, tačiau negali pajudėti ir vis dar mato sapnus. Šie sapnai, ar haliucinacijos atrodo neįtikėtinai ryškios ir tikroviškos. Visas kūnas jaučia matomus įvykius. Vis dėl to, tuomet matomi ateiviai, vaiduokliai ar kiti mistiniai padarai – visa tai tėra fantazijos vaisius.

Miego paralyžius, skeptikų manymu, dažnai būna atsiminimų apie pagrobimą priežastis. Tačiau Susan Clancy teigia, jog niekas po nakties neatsibunda su pilnu komplektu atsiminimų ir įspūdžių apie pagrobimą. Dažniausiai šie atsiminimai „sulipdomi“ iš užmigimo ar pabudimo stadijose regėtų sapnų. Kartais atsibundama jaučiant neaiškumo, keistumo pojūtį, kurį norisi paaiškinti. Lakesnę fantaziją turintieji kaip paaiškinimą gali pasirinkti ateivius. O tuomet smegenys gali pradėti kurti klaidingus prisiminimus apie pagrobimą. Todėl kai kuriais atvejais pagrobtasis gali teigti, jog ateiviai jam buvo užblokavę atmintį, o laikui bėgant ji po gabalėlį grįžta. Kūrybingas protas realius faktus gali „pritempti“ prie haliucinacijų. Pavyzdžiui, keistas guzelis ant kūno, smegenų fantazijos dėka, gali tapti „įrodymu“ apie ateivių implantą.

Keistasis miego paralyžiaus fenomenas, pats savaime nėra kažkas labai neįprasto ar blogo. Tai patiria apie 25 procentus pasaulio gyventojų. Apie 5 procentus iš jų jaučia pilną miego paralyžiaus komplektą – vaizdus, garsus, lytėjimo pojūčius, net kvapus. Žmogaus smegenys yra neįtikėtinai galingos, vienos pačios gebančios sukurti tokius potyrius. Žmogus galėtų didžiuotis tokiomis proto galimybėmis. Vis dėl to, šios galimybės gali ir neblogai suklaidinti. Ieškodami savo potyrių paaiškinimų naivesni ar pernelyg į fantaziją bei kūrybą linkę žmonės, gali įtikėti, jog iš tiesų buvo pagrobti ateivių. „Magišką“ mąstymą turintiems žmonėms magiški paaiškinimai yra daug labiau guodžiantys, atrodo prasmingesni. Todėl „pagrobtasis“ gali žvėriškai įsikibti į tikėjimą savo patirtomis haliucinacijomis. Atskirti realybę nuo haliucinacijų šiems žmonėms nepadeda ir NSO „tyrėjai“, leidžiantys įvairias pseudomokslines knygas, fantastiniai filmai ir kiti istorijas apie ateivius propaguojantys dalykai.

Miego paralyžius paaiškina toli gražu ne visus tariamus ateivių eksperimentus su žmonėmis. Antrasis pagrindinis racionalus paaiškinimas – klaidingų prisiminimų fenomenas. Taip vadinami žmogaus prisiminimai, kuriais stipriai tikima, tačiau kurie nėra įvykę. Richard McNally eksperimentas, kurio metu buvo tiriamos pagrobtųjų reakcijos į jų pačių istorijas atskleidė, jog klaidingi prisiminimai organizmui gali sukelti panašius simptomus kaip ir potrauminio streso sindromas. Klausant savo paties įrašytų pasakojimų apie pagrobimą, tiriamiesiems sukildavo spaudimas, suaktyvėdavo jų prakaitavimas.

Šis eksperimentas buvo atliktas siekiant išsiaiškinti klaidingų prisiminimų poveikį organizmui, o ne tiesą apie ateivių pagrobimus. Todėl iš anksto buvo padaryta prielaida, jog tiriamųjų prisiminimai – netikri. Įrodyti, kad pagrobtųjų klaidingi prisiminimai yra iš tiesų klaidingi – beveik neįmanoma. Vis dėl to, galimi tikrų faktų ir istorijų neatitikimai. Žmogaus smegenys sunkiai galėtų sukurti istoriją apie tai, ko visiškai nenusimano. Todėl, jei pagrobtasis labai domisi, pavyzdžiui, aviacija – jo pasakojime gali būti gausu teisingai atrodančių detalių apie kosminius laivus, lėktuvus ir pan. O štai, kalbant apie sritis, kurių neišmanoma, gali pasipilti krūvos loginių ir faktinių klaidų, atskleidžiančių tiesą apie klaidingus prisiminimus.

Pats klaidingų prisiminimų fenomenas yra daugybę kartų stebėtas ir tiriamas. Dažniausiai pasitaikantys prisiminimai būna apie patirtą seksualinę prievartą ar išgyventas katastrofas. Pavyzdžiui, 1998 metais vienoje Amerikos mokykloje įvyko susišaudymas, kurio metu žuvo keletas mokinių, daugybė buvo sužeista. Psichologai Robert Pynoos ir Karim Nader apklausė 133 vaikus ir aptiko stulbinamą dalyką: kai kurie vaikai, tą dieną net nebuvę mokykloje, prisiekinėjo išgyvenę susišaudymą. Jie nuoširdžiai tikėjo, kad viskas vyko prie jų akių. Taip pat demonstravo potrauminio streso sindromo simptomus. Tarsi tikrai asmeniškai būtų išgyvenę visus tuos įvykius.

Šiuo atveju sužinoti tiesą – klaidingi prisiminimai ar ne – buvo gana lengva. O kaip su ateivių pagrobtaisiais? Ar neturint liudininkų įmanoma šventai pagrobimu tikinčiam įrodyti, jog jis klysta? Ar jūs galėtumėt suabejoti prisiminimais, kurie tapo jūsų gyvenimo dalimi, kuriuos prisimenate ryškius, aiškius ir susietus su visais likusiais gyvenimo įvykiais? Vargu. Psichologas Richard McNally teigia, jog praktiškai neįmanoma tikinčiam savo pagrobimu paaiškinti, jog tai neįvyko. Todėl to net neverta daryti. Vis dėl to, žmonėms, nekenčiantiems nuo klaidingų prisiminimų, svarbu žinoti apie šį fenomeną ir atsargiai vertinti kitų pasakojimus.

Šie du žmogaus smegenų fenomenai: miego paralyžius ir klaidingi prisiminimai gali racionaliai paaiškinti praktiškai visus įvykius, susijusius su ateivių grobiamais žmonėmis. Iš kitos pusės, jie negali paneigti, jog žmogus tikrai nebuvo pagrobtas ateivių. Tikimybė, kad jis nebuvo pagrobtas – žvėriškai didelė. Taip pat, žvėriškai didelė ir tikimybė, kad asmuo, tikintis savo pagrobimu, sėkmingai ignoruos racionalius paaiškinimus, bei tikimybes.

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.