Vyrai juodais drabužiais – ne tik filmuose?

Ufologinėje literatūroje egzistuoja viena ganėtinai mistinė tema apie juodai apsirengusius vyrus. Tvirtinama, jog kartais pas itin aktyvius lektorius ar kitos rūšies NSO fenomeno populiarintojus, taip pat ir asmenis, betarpiškai susidūrusius su NSO, atvyksta keistos būtybės ir pasiūlo nutraukti šią veiklą, nes esą kitu atvėju būsią jiems didelių bėdų.

Vyrai apsirengę juodai… Populiarioji angliška frazė „Men in black“ trumpinama MIB. Niekas nežino, kas yra tos keistos, pusiau demoniškos, kartais net superorios būtybės, keliančios pagarbą ir mistinę baimę. Atsiranda jos tarsi iš niekur, atlieka savo misiją ir dingsta į niekur. Jeigu jos betarpiškai susijusios su NSO fenomenu, jeigu tos būtybės ne iš mūsų planetos, tai kyla dar vienas nesuvokiamas klausimas: kodėl objektams leista skraidyti, mums tuos objektus matyti, o kalbėti apie kai kuriuos atvejus negalima? Ta proga norėčiau pateikti atsitikimą, pasitaikiusį Didžiosios Britanijos NSO tyrinėtojų draugijos pirmininkui Kenui Rodžersui.

1977- ųjų metų liepos dieną misteris Rodžersas važiavo per Kornvolo grafystę, ketindamas aplankyti jos užkampyje gyvenantį bičiulį. Kelias buvo ilgas ir varginantis. Po tokios dviejų valandų kelionės, kildamas į kalnelį, jis pastebėjo aukštai kairėje ryškų ugninį rutulį ir iškarto užgulė automobilio stabdžius. Tuo metu objektas perskrido per kelią ir nusileido atvirame lauke už 800 metrų nuo sustojusio automobilio. Rodžersas, NSO tyrinėjimų draugijos pirmininkas, nebūtų Rodžersas, jei jis nebūtų pasinaudojęs šitokia Dievo dovana.

Trenkęs automobilio dureles, pirmininkas nušuoliavo pieva nusileidusio NSO link. Kas buvo toliau – neaišku. Po šio susitikimo misteris Rodžersas buvo paguldytas į ligoninę, kur jam diagnozavo stiprų nervinį sukrėtimą. Išėjęs iš ligoninės, Rodžersas atsisakė draugijos pirmininko posto, sudegino visą archyvą, faktiškai – viso gyvenimo darbo rezultatus. Nieko daug nekomentavo. Pasakė tik tiek: „Aš privalėjau tai padaryti. Aš negaliu pasakyti, kodėl turėjau tai padaryti. Aš susitikau su būtybėmis iš kito pasaulio. Norite tikėkite, norite ne“.

Apie vyrus apsirengusius juodai pirmasis prakalbo NSO entuziastas Aleksas Benderis, kuris vadovavo tarptautiniam skraidančių lėkščių biurui ir leido biuro žinių biuletenį. Kaip tvirtino Benderis, 1953 metų rugsėjo mėnesį prie jo prisiartino trys vyrai juodais kostiumais ir patarė jam mesti NSO tyrimus, jei jis norįs išlikti sveikas. Įspūdis buvo toks, kad Benderis tuojau pat įvykdė paslaptingos trijulės reikalavimą. NSO tyrinėtojas Džonas Kilis specialiai užsiėmė šių paslaptingų būtybių problema ir apklausė gana daug NSO entuziastų, patyrusių šitokio susitikimo malonumą.

Mėgindami apibendrinti šių būtybių veiklą ir išvaizdą, ufologai pastebi, jog jų juodos spalvos rūbai retais atvejais būna nešvarūs, o dažniausiai tvarkingi, be jokios raukšlytės. Kartais tų būtybių eisena primena roboto eiseną, tarsi kojos prie klubų būtų prijungtos mechaniniais lankstais, tačiau dažniausiai eisena niekuo nesiskiria niekuo nuo bet kurio mūsų eisenos. Jie važinėja juodais limuzinais, tokiais, jog atrodo, kad automobilis pirmą kartą išvažiavo į gatvę tiesiai nuo konvejerio. Juodai apsirengę vyrai atstovauja visoms žemės rutulio rasėms, jus gali aplankyti tiek baltaodis, tiek mulatas, tiek azijietiškų rasių atstovas. Jie reikalauja mesti NSO tyrimus, atiminėja fotografijas bei rankrasčius. Jie gali prisistatyti į darbovietę, į namus, prieiti gatvėje. Ir keisčiausia – jie žino viską, ką jūs darote, nors niekas iš aplinkinių, iš jūsų draugų ir bičiulių apie tai nežinotų.

Karlosas Montjelis anksčiau turėjęs kontaktą su NSO buvo pakviestas į televiziją aptarti savo patyrimą su laidos redaktoriumi TV ekrane.

Sutartą dieną Karlosas sėdo į savo automobilį ir anksti rytą išvažiavo į TV studiją. Pakeliui jis pastebėjo du milžiniškus limuzinus, kokiais paprastai važinėja prezidentai arba aukščiausiojo rango diplomatai. Vienas limuzinų ėmė lėtinti greitį Karloso automobilio priekyje, antrasis beveik lietė jo mašinos užpakalinį bamperį. Nebegalėdamas ištrūkti iš šių spastų, bet kol kas nieko blogo nenujausdamas, vyras sustojo ir buvo beketinąs išlipti iš mašinos, kai jį aplankė keturi aukštaūgiai, plačiapečiai vyrai, iššokę iš limuzinų, kurie atrodė tokie nauji, tarsi būtų ką tik išvažiavę iš parduotuvės. Vienas padėjo ranką ant Karloso automobilio durelių ir ištarė keista mechaniška ispanų kalba: „Klausyk, vaikine, jeigu tu vertini savo ir savo artimųjų gyvybę, nekalbėk daugiau niekam apie tai, ką matei“.

Apstulbęs pilotas stebėjo keturis milžinus, lyginant su meksikiečio ūgiu. Jie priminė skandinavus: buvo šviesiaplaukiai, labai blyškaus veido odos ir visi dėvėjo juodus kostiumus. Tiek tepasakę, visi keturi sugrįžo į savo limuzinus ir nuvažiavo. Pilotas taip pat apsigręžė ir sugrįžo į namus.

Tačiau po poros dienų laidos redaktorius Pedras Ferizas susirado Karlosą ir nuramino esą jis taip pat ne kartą girdėjęs apie paslaptinguosius vyrus, bet jie tik pagąsdina ir nieko pikto nedaro. Nors ir nenoriai, Karlosas iš naujo sutiko dalyvauti laidoje, kuri po kelių dienų praėjo be insidentų.

Dar po mėnesio Karloso įvykis sudomino patį Aeną Haineką, ir jie ketino vieną dieną susitikti viename Meksikos sostinės viešbučių, kur amerikiečių mokslininkas buvo apsistojęs. Hainekas pakvietė Karlosą ar tai pusryčių, ar tai pietų. Pilotui buvo įdomu pamatyti garsųjį ufologą ir papasakoti, kaip lėkštė brūkštelėjo jo lėktuvo apačią, o be to, pakalbėti ir apie keistuolius „skandinavus“. Tačiau atvykus į viešbutį ir jau lipant laiptais aukštyn, Karlosui kelią pastojo vienas iš tų pačių matytų „skandinavų“.
„Mes tave jau kartą perspėjome,- pasakė juodai apsirengęs milžinas. – Aš žinau kur tu eini. Paklausyk,- tęsė ta keista mechaniška ispanų kalba.- neieškok sau problemų! – Nešdinkis iš čia ir nedrįsk sugrįšti!
Ir, pabrėždamas situacijos rimtumą, ištiesė ranką ir stumtelėjo Karlosą nuo savęs.

Taip ir nesusitiko jaunasis pilotas su Haineku. Dvejus metus tylėjo, niekam apie tai nesakė nė žodžio. Ir tik tada išdrįso prisiminti apie susitikimą su trimis NSO ir keturiais baltaveidžiais juodai apsiengusiais vyriškiais. „Jie buvo labai keisti,- pasakojo Karlosas Motjelis dviems amerikiečiams ufologams. – Jie buvo labai aukšti, o jų veido oda buvo blyški tarsi lavonų“.

Vyrai apsirengę juodai. Kas jie tokie ir kokie jų tikslai? Šito turbūt nežino niekas išskyrus juos pačius. Jie nenori, kad kai kurie susitikimai su NSO iškiltų į viešumą, bet mes vistiek turime daugybę faktų apie jų egzistavimą ir kodėl vienas istorijas mes galime žinoti, o kitas ne. Be to jei jie siektų būtent slaptumo, kodėl jie tik gasdina? Galėtų iškart izoliuoti, praplauti smegenis, galų gale nužudyti. Bet jie vis vien tik gasdina ir nieko blogo nedaro.