Tuščiavidurė Žemė: Mano slaptasis dienoraštis

Admirolo Ričardo E. Byrd’o dienoraštis (1947 m. vasaris-kovas)

Vidinė Žemė: Mano slaptasis dienoraštis

Privalau rašyti šį dienoraštį slapta ir nežinioje. Jis liečia mano skrydį Arktikoje 1947 m.vasario 19 d.

Atėjo laikas, kai žmonių racionalumas turi išblėsti ir tapti nereikšmingu ir kiekvienas turi pripažinti Tiesos neišvengiamumą! Nesu laisvas, kad atskleisčiau šiuos užrašus… gali būti, kad tai niekada neišvys viešumos, tačiau privalau atlikti savo pareigą, kad visi galėtų perskaityti vieną dieną. Godumo ir išnaudojimo pasaulyje niekas negali nuslėpti to, kas yra tiesa.

SKRIDIMO ŽURNALAS, Arkties bazė, 1947.02.19

0600 – Visi pasiruošimai mūsų skrydžiui į šiaurę baigti ir pakylame su pilnais kuro bakais 0610.

0620 – kuro padavimas varikliui atrodo per didelis, sureguliuojama ir Pratt Whittneys skrenda sklandžiai.

0730 – Radijo patikrinimo seansas su baze. Viskas gerai ir radijo signalo priėmimas yra normalus.

0740 – Pastebimas nežymus kuro nutekėjimas variklyje, tačiau alyvos spaudimo indikatorius tarytum rodo normą.

0800 – Nežymūs oro gūsiai iš rytų 2321 pėdų aukštyje, nusileidžiama į 1700 pėdų aukštį, kur nėra oro gūsių, tačiau vėjas iš nugaros padidėja, nežymūs pareguliavimai droselių sistemoje, lėktuvas toliau skrenda puikiai.

0815 – Radijo patikrinimo seansas su baze, situacija normali.

0910 – Apačioje platūs ledo ir sniego plotai, pastebimas gelsvas atspalvis, išsisklaidantis tiesine struktūra. Pakeičiamas kursas, kad geriau ištirtume tą spalvos raštą, esantį apačioje, pastebima esant rausvos ir purpurinės spalvos. Tą sritį apsukame du pilnus kartus ir grįžtame į suplanuotą kursą. Pasitikriname padėtis su baze ir perduodame informacija apie pastebėtą ledo ir sniego spalvą apačioje.

0910 – Abu, magnetinis ir giroskopinis kompasai pradeda suktis ratu ir svyruoti, negalima išlaikyti kurso pagal prietaisus. Nustatome krypti pagal Saulės kompasą, ir viskas atrodo gerai. Valdymo pultas atrodo lėtai grįžta į parodymų pateikimą ir atsistato kokybė, tačiau nėra apledėjimo požymių!

0915 – tolumoje pasirodo kažkas, tarsi kalnai.

0949 – praėjo 29 minutės nuo kalnų išvydimo, ir tai nėra iliuzija. Tai kalnai ir sudaryti iš nedidelės virtinės, kokios iki tol nemačiau!

0955 – Pakylame į 2950 pėdų aukštį, jaučiame stiprius gūsius.

1000 – kertame nedidelę kalnų virtinę ir vis dar skrendame į šiaurę tiek, kiek tai galime spręsti. Už kalnų virtinės pasimato kažkas kaip slėnis su nedidele upe ar upeliu, tekančiu per jo vidurį. Tarsi apačioje būtų žalias slėnis. Tame kažkas neabejotinai klaidinga ir nenormalu! Turėtume būti virš ledo ir sniego! Šonuose didoki miškai, augantys kalnų šlaituose. Mūsų navigacijos prietaisai vis dar sukasi ratu, giroskopas šokčioja atgal ir pirmyn.

1005 – Pakeičiu aukštį į 1400 pėdų ir padarau staigų posūkį į kairę, kad geriau ištirčiau apačioje esantį slėnį. Jis žalias dėl samanų arba dėl neaukštos tankios žolės. Šviesa čia atrodo kitaip. Daugiau nematau Saulės. Dar pasisukame į kairę ir pastebime, kas atrodo kaip didelis gyvūnas. Jis atrodo kaip dramblys! NE! Jis labiau panašus į mamutą! Tai neįtikėtina! Taip, tai ir yra. Nusileidžiame iki 1000 pėdų aukščio ir paimame žiūronus, kad geriau ištirtume gyvūną. Tai pasitvirtina – tai tikrai į mamutą panašus gyvūnas! Pranešame bazei.

1030 – Pastebime daugiau žalių kalvų. Išorinis termometras rodo 74 laipsnius pagal Farenheitą. Laikomės savo kurso. Atrodo, kad navigacijos prietaisai veikia jau normaliai. Stebiuosi jų veikimu. Bandau susisiekti su baze. Radijas neveikia!

1130 – Kraštovaizdis apačioje įvairesnis ir atrodo normaliai (jei tik galiu naudoti šį žodį). Priekyje pastebime tai, kas galėtų būti miestas. Tai neįmanoma! Lėktuvas atrodo esąs lengvas ir lengvai laikosi ore. Valdymas atsisako dirbti. O Dieve! Už kairiojo borto ir dešiniojo borto pasirodo keistas orlaivių tipas. Jie greitai artėja iš šonų. Jie yra disko formos ir spindi. Jie pakankamai arti, kad įžiūrėtume ženklus. Tai savotiška svastika! Tai fantastiška. Kur mes! Kas nutiko. Patraukiu valdymo svirtį. Ji vėl neveikia. Mus pagavo kažkokiu nematomu būdu.

1135 – Mūsų radijas sutraška ir pasigirsta balsas anglų kalba su, galbūt, nežymiu skandinavišku ar vokišku akcentu! Pranešimas toks: “Sveikiname, admirole, atvykus į mūsų teritoriją. Mes jus nusodinsime tiksliai po 7 minučių! Atsipalaiduokite, admirole, jūs gerose rankose”. Pastebėjau, kad mūsų lėktuvo varikliai liovėsi veikę. Lėktuvas buvo kažkaip keistai valdomas ir sukosi pats. Jo valdymas buvo beprasmis.

1140 – Kitas radijo pranešimas gautas. Pradedame leistis ir kartais lėktuvas nežymiai sudreba ir pradeda leistis tarsi laikomas kažkokio didelio nematomo keltuvo. Judesys žemyn nėra smarkus ir pasiekiame žemę tik nežymiai krestelėjus.

1145 – Paskubomis darau paskutinį įrašą žurnale. Keli žmonės pėsti artinasi prie mūsų lėktuvo. Jie yra aukšti ir šviesiais plaukais. Tolumoje yra didelis mirkčiojantis miestas pulsuojantis vaivorykštės spalvomis. Nežinau, kas dabar nutiks, bet nematau ginklų pas besiartinančius. Girdžiu balsą, besikreipiantį vardu ir liepiantį atidaryti duris. Aš paklūstu.

ŽURNALO PABAIGA

Nuo šios akimirkos aš visus tolimesnius įvykius rašau iš atminties. Jie prasilenkia su vaizduote ir atrodytų išprotėjimu, jei nebūtų atsitikę.

Ryšininką ir mane pasiėmė iš lėktuvo ir sutiko kuo širdingiausiai. Mus pasodino į mažą platformą tarsi transporto priemonę, kuri buvo be ratų! Ji nuvežė mus link švytinčio miesto dideliu greičiu. Priartėjus miestas pasirodė, tarsi pastatytas iš krištolo. Netrukus atvykome į didelį pastatą, kokio dar nebuvau matęs. Jis atrodė tarsi būtų tiesiai nuo Frank Lloyd Wright projektavimo lentos arba, gal tiksliau, Buck Rogers dekoracijų. Mums padavė kažkokio šilto gėrimo, kokio dar niekad nebuvau ragavęs. Jis buvo puikus.

Po 10 minučių, du iš mus pasitikusiųjų, atėjo ir pranešė, kad turiu eiti su jais. Neturėjau kito pasirinkimo. Palikau savo ryšininką ir nuėjome nelabai toli ir įėjome į kažką, kas pasirodė esąs liftu. Kažkiek leidomės žemyn, mašina sustojo ir durys tyliai pasikėlė. Tada nuėjome žemyn ilgu koridoriumi, kuris buvo apšviestas rožine šviesa, kuri tarsi sklido iš pačių sienų. Viena iš būtybių mus sustabdė prie didelių durų. Virš durų buvo užrašas, kurio negalėjau perskaityti. Durys tyliai atsidarė ir buvau paragintas įeiti. Vienas mano šeimininkų tarė: “Nebijokite admirole, jūs susitiksite su Mokytoju…”

Įžengiau į vidų ir mano akys prisitaikė prie puikių spalvų, kurios, atrodė, užpildo visą kambarį. Tada pradėjau pastebėti, kas yra aplink. Kas patraukė mano žvilgsnį buvo puikiausias mano gyvenimo reginys. Jis iš tikro buvo nuostabus ir jo neįmanoma aprašyti. Jis rinktinis ir puikus. Nemanau, kad yra terminas, kuriuo jį būtų galima tiksliai apibūdinti.

Mano mintis nuoširdžiai pertraukė minkštas malonus ir melodingas balsas: “Sveiki atvykę į mūsų teritoriją, admirole!” Pamačiau vyrą su puikiais bruožais, kurio metai matėsi veide. Jis sėdėjo už ilgo stalo. Jis pamojo man atsisėsti ant kėdės. Man atsisėdus, jis susikabino pirštais ir nusišypsojo. Jis vėl minkštai prakalbo ir buvo pasakyta:

“Admirole, leidome jums čia atvykti, nes esate kilnus ir gerai žinomas žmogus Pasaulyje Paviršiuje”. Pasaulis Paviršiuje, man beveik užėmė kvapą. “Taip, – atsakė Mokytojas su šypsena. – jūs esate Arianni teritorijoje, Vidiniame Žemės pasaulyje. Mes negalime ilgam užlaikyti jūsų misijos ir būsite saugiai palydėtas atgal į paviršių ir toliau. Tačiau dabar, admirole, turiu pasakyti, kodėl buvote pakviestas čia. Mūsų dėmesys pakilo iškart, kai jūsų rasė susprogdino atomines bombas Japonijoje, Hirosimoje ir Nagasakyje. Tuo pavojų keliančiu metu mes pasiuntėme savo skaidančias mašinas, “Flugelrads” į jūsų paviršių, kad ištirtume, ką daro jūsų rasė. Tai, žinoma, jau praeitis, mielas admirole, tačiau turiu tęsti.

Matote, anksčiau mes niekada nesikišome į jūsų rasės karus ir barbariškus veiksmus, tačiau dabar privalome, nes išmokote sutramdyti tą galią, kuri yra ne žmonėms, t.y., atominę galią. Mūsų emisarai jau pristatė pranešimus jūsų pasaulio galingiesiems, ir jie dar neatkreipė dėmesio. Dabar pasirinkome jus būti liudininku, kad mūsų pasaulis egzistuoja. Matote, mūsų kultūra ir mokslas yra daugeliu tūkstančiu metų toliau pažengęs, nei jūsų rasės, admirole”.

Aš pertraukiau: “Bet kuo tai susiję su manimi, pone?”

Mokytojo akys atrodo įsiskverbė giliai į mano mintis ir kelias akimirkas patyrinėjęs ATSAKĖ..

“Jūsų rasė dabar pasiekė tašką, po kurio negalima grįžti, nes tarp jūsų yra tokių, kurie geriau sunaikins pasaulį nei išsižadės savo galios, kaip ją supranta…”

Aš linktelėjau ir Mokytojas tęsė:

“1945-ais ir vėliau bandėme kontaktuoti su jūsų rase, tačiau mūsų pastangos sutinkamos priešiškai, o mūsų Flugerads apšaudomi. Taip, netgi persekiojami jūsų naikintuvų siekiant numušti. Taigi, sakau tau, mano sūnau, didelė audra kaupiasi jūsų pasaulyje, juodasis šėlsmas, kuris nenurims daugelį metų. Nebus atsakymo jūsų rankose, nebus saugumo jūsų moksle. Jis galės siautėti tol, kol nebus sutrypta kiekviena jūsų kultūros gėlelė ir visos žmogiškosios būtybės bus didelėje sumaištyje. Jūsų ankstesnis karas buvo tik preliudija to, kas dar nusimato jūsų rasei. Tai aiškiai matome su kiekviena valanda… negi sakysite, kad klystu?”

“Ne – atsakiau, – tai kartą buvo anksčiau, tamsieji amžiai atėjo ir truko daugiau nei 500 metų”.

“Taip, mano sūnau, – atsiliepė Mokytojas, – tamsieji amžiai, kurie ateis dabar jūsų rasei, padengs Žemę tarsi uždanga, tačiau tikiu, kad kai kurie iš jūsų rasės išgyvens audrą, o toliau negaliu pasakyti. Matome tolumoje naują pasaulį kylantį iš griuvėsių, ieškantį prarastų ir legendinių turtų, ir jie bus čia, mano sūnau, saugiai mūsų saugomi. Kai ateis laikas, mes išeisime padėti atgaivinti jūsų kultūrą ir jūsų rasę. Galbūt tada, jūs sužinosite karo beprasmiškumą… ir tada tikrai jūsų kultūra ir mokslas bus gražinti jums, kad pradėtumėte iš naujo. Tu, mano sūnau, grįši į Paviršiaus pasaulį su šiuo panešimu…”

Šiais užbaigiančiais žodžiais mūsų susitikimas pasibaigė. Pastovėjau akimirką kaip sapne, … tačiau žinojau, kad tai yra tikrovėje; ir dėl kažkokios keistos priežasties lėtai nusilenkiau, iš pagarbos arba iš gėdos, nežinau.

Staiga aš vėl supratau, kad tie žavūs palydovai, kurie atlydėjo mane, vėl šalia. “Čia, admirole”, – pamojo vienas. Aš atsisukau prieš išeidamas ir pažvelgiau į Mokytoją. Maloni šypsena buvo jo gražiame ir sename veide. “Sudie, mano sūnau”, jis tarė, tada meiliai pamojo, pakėlė ranką su taika ir mūsų susitikimas tikrai pasibaigė.

Skubiai mes išėjome pro dideles Mokytojo kambario duris ir vėl įėjome į liftą. Durys nusileido tyliai ir pakilome. Vienas šeimininkų vėl prakalbo: “Turime dabar skubėti, admirole, nes Mokytojas nusprendė ilgiau jūsų neužlaikyti dėl jūsų suplanuoto grafiko, turite grįžti su tuo pranešimu pas savo rasę”.

Nieko nesakiau. Visa tai buvo beveik neįtikima; ir vėl mano mintys buvo pertrauktos, kai mes sustojome. Aš įėjau į kambarį ir vėl buvome kartu su ryšininku. Jo veide buvo susirūpinimas. Prisiartinęs tariau: “Viskas gerai, Howie, viskas gerai”. Dvi būtybės mostelėjo mums eiti prie laukiančios transporto priemonės, mes įlipome ir netrukus buvome prie lėktuvo. Varikliai buvo užvesti ir mes nedelsdami sulipome. Atrodė, kad visas oras įkrautas skubos. Kai durys užsidarė, lėktuvas nedelsiant buvo pakeltas tos nematomos jėgos į 2700 pėdų aukštį.

Du orlaiviai buvo šonuose tam tikru atstumu rodydami kėlią sugrįžimui. Privalau čia pareikšti, greičio prietaisas nerodė nieko, nors skridome labai greitai.

ŽURNALO TĘSINYS

0215 – Gavome radijo pranešimą. “Dabar jus paliekame, admirole, jūsų lėktuvo valdymas netrukdomas. Auf Wiedersehen!” Kurį laiką stebėjome, kaip Flugelrads išnyksta šviesiai žydrame danguje. Lėktuvas staiga tarsi smuktelėjo žemyn. Greitai atstatėme jo valdymą. Kurį laiką nekalbėjome, kiekvienas buvo savo mintyse…

0220 – Vėl esame virš plačių ledo ir sniego plotų, maždaug už 27 minučių nuo bazės. Susisiekiame su ja radiju, jie atsako. Pranešame, kad viskas normoje, …. Normoje. Bazė praneša apie palengvėjimą atstačius kontaktą.

0300 – Sklandžiai nusileidžiame bazėje. Aš turiu misiją…

ŽURNALO PABAIGA

1947 m. kovo 11 d.

Ką tik dalyvavau personalo susirinkime Pentagone. Viską išdėsčiau apie savo atradimą ir perdaviau Mokytojo pranešimą. Viskas kaip priklauso užrašyta. Pranešta Prezidentui. Dabar kelioms valandoms sulaikytas (6:39, jei tiksliai). Esu apklausiamas Aukščiausiosios saugumo tarnybos ir medikų. Sunkus išbandymas. Esu griežtoje JAV nacionalinio saugumo kontrolėje. Man LIEPTA TYLĖTI APIE VISA TAI, KĄ SUŽINOJAU, VARDAN ŽMONIJOS! Neįtikėtina! Man priminta, kad esu kariškis ir turiu paklusti įsakymams.

1956.12.30 Paskutinis įrašas

Nuo 1947 m. prabėgę keli metai nebuvo malonūs. Darau paskutinį įrašą šiame keistame dienoraštyje. Užbaigdamas turiu pareikšti, kad ištikimai šią informaciją tuos metus laikiau slaptai, kaip buvo nurodyta. Tai buvo visiškai prieš mano moralines vertybes. Dabar, aš jaučiu kaip užeina ilga naktis ir ta paslaptis nemirs su manimi, o, kaip ir turi būti, su kiekviena tiesa, ji triumfuos, kaip ir privalo.

Tai gali būti vienintelė viltis žmonijai. Mačiau tiesą ir ji stiprino mano dvasią ir leido man būti laisvu! Atlikau savo pareigą prieš pasibaisėtiną karinės industrijos kompleksą. Dabar, kai pradėjo artintis ilga naktis, neturi tuo baigtis. Kaip kad baigiasi ilga Arkties naktis, ryški Tiesos šviesa turi vėl patekėti… ir tie, kurie tamsoje, pateks į jos Šviesą. NES MAČIAU TĄ ŽEMĘ UŽ POLIAUS, TĄ DIDELĖS NEŽINOMYBĖS CENTRĄ.

Admiroras Ričardas E. Byrd’as

Vertė: Saulius Krulickas