Kitas pasaulis – Astralas (II)

Pirmąją dalį skaitykite čia.

 

Po mirties išėjusysis pirmiausiai patenka į subtilųjį pasaulį, kitaip – astralą. Pats žmogus čia išlieka toks, koks buvo gyvendamas fiziniame pasaulyje, tik dabar jo išoriniu kūnu tampa nebe fizinis, bet subtilusis, jausmų kūnas – astralas: norų, jausmų, emocijų nešėjas ir laidininkas. Turėdamas astralinį kūną su jutimų organais, žmogus iškart gali pradėti aktyviai dalyvauti astralinio pasaulio gyvenime. Tą kūną žmogus turėjo ir fiziniame pasaulyje, tik pro materialų apvalkalą nebuvo galima jo pamatyti. Astralinio kūno dėka žmogus galėjo norėti, reikšti savo jausmus – šios galimybės išlieka ir astraliniame pasaulyje, tik žemėje galima buvo slėpti savo jausmus, norus, emocijas, o čionai, astrale, jie tapo matomi, kaip fiziniame pasaulyje buvo matomas materialus kūnas.

 

Dabar išorinis kūnas jau nebe sielos kaukė – pati siela čia pasirodo savo tikru pavidalu. Astrale jau neįmanoma būti veidmainiu ir nedoras mintis bei jausmus slėpti po tariamo geranoriškumo priedanga. Juk net fiziniame pasaulyje aistros pakeičia žmogaus išvaizdą – ir ištvirkusio, nusigėrusio niekšo veidas tampa atstumiančiu – galima įsivaizduoti, kiek ši savybė sustiprėja astrale.

 

Astrale kiekvienas ketinimas iškart atitinkamai keičia astralinio kūno išorę. Žvėriški apetitai formuoja žvėrišką pavidalą, ydingos aistros subjauroja išorę iki siaubingiausių formų. Bet žmogus pats niekad nemato savo išorės pokyčių. Astraliniame pasaulyje žmogaus sąmonė išlieka tokia pat, kokia buvo iki pasitraukimo iš fizinio pasaulio, jis tęsia tokį pat jausmų, troškimų, emocijų gyvenimą, kokį gyveno žemėje, dažnai net nesuvokdamas, jog perėjo į kitą pasaulį. Perėję į astralą, žmogus tęsia savo sąmoningą, pusiau sąmoningą ar nesąmoningą egzistavimą priklausomai nuo sąmonės lygio, pasiekto gyvenant fiziniame kūne. Juk ir žemėje nedaug žmonių gyvena visiškai sąmoningą gyvenimą. Astrale sąmoningumas ar nesąmoningumas dar ryškesni, aiškesni ir intensyvesni. Apsnūdusių ir neveiklių žmonių būsena ten bus dar sunkesnė, nes nebebus įprastų fizinių stimulų.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Astralas turi 7 pagrindinius poplanius, atitinkančius jų gyventojų sąmonės išsivystymo lygį. Žmogus patenka į tą sferą, kurią jo sąmonė pasiekė fizinio gyvenimo laikotarpiu. Susiskirstymas astrale neatitinka žemiškų sąlyginių žmonių klasių, ten galima atsidurti tarp labai netikėtų kaimynų. Jei apsimetėlis ir veidmainis žemėje gali maskuotis ir užimti jo išsivystymo neatitinkančią padėtį, tai astrale tai visiškai neįmanoma. Žmonės be aiškių siekių ir ryškių sugebėjimų, nei geri, nei blogi, patekę į juos atitinkančią pilką abejingumo sferą, stumia ten tą patį nykų ir slogų egzistavimą. Siekiai ir troškimai, kylantis esant prie astralinio pasaulio slenksčio, vaidina lemiamą vaidmenį,paskutinis siekis gali nulemto sferą, į kurią žmogus pateks. Ryškiausia ir giliausia mintis bei stipriausias jausmas nulemia egzistavimo ir būsenos anapus kryptingumą, todėl būsimam išėjimui reikėtų sąmoningai ruoštis. Nusivylimas, pasimetimas kliudys naujų aplinkybių įsisavinimui. Tačiau kai sąmonė aiški, ji pakelia į aukščiausias sferas. Reikia išlaikyti aiškų apsisprendimą eiti į šviesą, reikia rūpintis, kad paskutinės minutės žemėje būtų džaiugsmingos. Kuo stipresni žmogaus priešmirtiniai siekiai, tuo aukščiau jis pakyla astrale – taip sąmoningai galima aplenkti žemuosius sluoksnius.

 

Žemiausiuose sluoksniuose esančių nusikaltėlių, taip pat pasidavusių nesaikingumui žmonių būsena yra labai kankinanti. Didžiulė atsakomybė laukia tų, kurie į astralą pereina su žemiškomis aistromis ir geismais, iš kurių žemėje buvo lengviau išsivaduoti. Visi gyvenę vien jusliniais malonumais, pikti žmonės astrale kenčia, negalėdami numalšinti savo pykčio ir kūniškųjų aistrų, nes čia neturi tam skirto įrankio – fizinio kūno. Jie tiesiog dega savo nenumalšinamų geidulių liepsnose – žemiausieji sluoksniai net fiziškai junta liepsnas.

 

Astralas yra pasekmių pasaulis ir jei pasekmė yra tikslus priežasties vystymosi rezultatas, tai žmogus, skęstanti nusikaltimuose ir gyvuliškose mintyse, negali astrale rasti laimės ir pasitenkinimo, negali kilti aukštyn.

 

Savižudžiai paprastai būna arčiausiai žemės esančiuose sluoksniuose, nes jie dar neišgyveno jiems skirtos žemės traukos. Kadangi kaip tik jie negalvojo apie viršžemiškuosius pasaulius, tai niekaip negali suprasti, kas atsitiko. Savižudžių ilgesys ir kančios tęsis tol, kol ateis jų tikrosios mirties laikas.

 

Astralinės materijos subtilumo skirtumai sąlygoja tai, kad būtybės, esančios vienoje sferoje, yra atskirtos nuo kitų sferų gyventojų. Tik tos pačios sferos gyventojai gali bendrauti tarpusavyje – daug tobuliau nei žemėje, kadangi astrale kartu susirenka tik suprantantys vienas kitą ir tie, kurie jaučiasi sujungti giliu panašumu. Astralas sutvarkytas taip, kad bet kurios sferos gyventojas gali lankytis žemiau esančiose sferose, bet pasiekti aukštesnes gali tik pasiekęs atitinkamą išsivystymą.

 

Astralo gyventojai yra šviesos šaltiniai – jie šviečia ir apšviečia erdvę, kurioje būna. Kiekvienos astralo būtybės šviesos intensyvumas priklauso nuo jos pasiekto dvasinio tobulumo. Kaip sava šviesa apšviečia viską aplinkui, taip ir sava tamsa temdo erdvę. Žmonės, kurie fiziniame pasaulyje apgaubė save tamsa, ir astrale patenka į tamsą. Taip žemiausi astralo sluoksniai skęsta prieblandoje, nes jų gyventojų sąmonė kuria tamsą.

 

Astrale balso nereikia, jį pakeičia žaibiška mintis. To pasaulio kalbai nereikia žodžių, nors juos galima ir naudoti. Čia mintys suvokiamos betarpiškai – bendraujama mintimis. Astrale yra galimybė kurti iš subtiliosios materijos viską, ko tik žmogus nori. Astralo materija tiek elastinga, kad žmogus kuria intimis viską, ko jam reikia, ten kiekviena vaizduotės kruopelytė – tai galimybių kelias.kuo turtingesnė žmogaus vaizduotė, tuo įvairesnė kūryba, kuo kultūringesnis žmogus, tuo ji nuostabesnė. Visi svajotojai, menininkai, poetai astrale turi neribotas galimybes panaudoti savo gabumus. Tai, kas žemės žmogui yra tik fantazija, pasaka ar stebuklas, astralo gyventojui – tikra ir realu. Čia galima persikelti iš vienos vietos į kitą neįtikėtinu greičiu, nėra sąvokų “toli”, “arti”, nes visi reiškiniai ir daiktai, nepriklausomai nuo atstumo, regimi vienodai. Kiekviena būtybė ir kiekvienas daiktas ten yra perregimi ir vienodai matomi tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

 

Išsilaisvinęs iš grubaus fizinio kūno, kuriuo nuolat reikėjo rūpintis, tenkinant gausius jo poreikius, astrale žmogus pasijunta visiškai išsilaisvinęs iš visų tų suvaržymų ir pareigų. Astrale nereikia ruošti sau maisto, nereikia rūpintis būstu, nereikia ilsėtis ir miegoti. Tirėdami daug laisvo laiko, astralo gyventojai gali skirti jį sąmonės plėtojimui, kosmoso dėsnių studijavimui, dangaus pasaulių stebėjimui. Būtent nuo paties žmogaus priklauso, ar jis sugebės kuo naudingiau praleisti gyvenimą astrale.

 

Astralas – tai ne tik mūsų psichinė būsena, bet ir ištisas įvairiausių galimybių bei kliūčių pasaulis, tik dėsniai ir gyvenimo sąlygos ten visai kitokie. Kitaip suvokiami ir erdvė bei laikas – tūkstantmečiai gali atrodyti kaip akimirka, o akimirka kaip amžinybė. Bet ir žemėje, pasinėręs į kūrybos džiaugsmą ir laimę, žmogus nė nepastebi, kaip bėga metai, o viena siaubo minutė jam atrodo be galo ilga. Taip ir patiems turiningiausiems sapnams nereikia laiko – aimirksniu suvokiami sudėtingiausi veiksmai, ilgi pokalbiai.

 

Astralo materija nepanaši į žemiškuosius apvalkalus, grožio čia nepalyginamai daugiau. Be didesnio materijos subtilumo ir elastigumo, čia yra ir daugiau spalvų, garsų, tonų, kurių fizinis pasaulis nežino. Astralo spalvos sodresnės, švaresnės, švelnesnės, intensyvesnės. Jos nuolat persilieja, keičia savo intensyvumą ir sodrumą. Viena ir ta pati spalva liejasi šimtais atspalvių. Šiaurės pašvaistė – blyškus astralo grožybių atspindys.

 

Buvimas astrale tęsiasi įvairiai. Jis gali baigtis po kelių savaičių arba tęstis keletą šimtmečių ar net tūkstantmečių – tai priklauso nuo priežasčių, glūdinčių pačiame žmoguje. Vidurinis ir aukštesnieji astralo sluoksniai nuostabūs, todėl ten patekusiam vidutiniokui naujos gyvenimo sąlygos atrodo labai malonios, sužavi ir žmogus visai neskuba jų palikti. Tačiau šalia malonių galimybių astralas pilnas pagundų ir pavojų. Susižavėjęs nuostabiomis astralo savybėmis žmogus gali tapti pavojų ir pagundų auka ir, amžiams prisirišęs prie jo, ilgam sustabdyti savo evoliuciją.

 

Astralas – tik pereinamasis pasaulis kelyje į mentalą, ir buvomas čia neturi būti ilgalaikis. Tai tik kelias, kurio negalima išvengti ir kurį reikia greitai nueiti. Kiekvienam žmogui kada nors ateina metas, kai jis turi palikti astralą – ir šiame pasaulyje ateina “mirtis” – sunešioto astralinio kūnonusimetimas ir kelionė į aukštesnį pasaulį. Numestas astralinis kūnas, tapęs astraliniu lavonu, po kurio laiko suyra – kuo skaistesnis, tuo greičiau. Medžiagos sugrįžta į bendrą astralinės materijos aruodą.

 

Ekskursija į astralą

 

Labai sunku aiškiai ir suprantamai apibūdinti žodžio “plokštuma” reikšmę, todėl jis bus naudojamas kiek galima rečiau, suteikiant pirmenybę žodžiui “būsena”, kadangi plokštuma išties yra labiau panaši į būseną, kitaip sakant, šis terminas siejasi su vidine padėtimi, o ne su padėtimi erdvėje. Ta pati erdvė gali būti užpildyta įvairių plokštumų reiškiniais, kaip kambarys, pripildytas saulės spindulių, radiacijos, magnetinių vibracijų ir t.t. Kiekvienas šių reiškinių paklūsta saviems dėsniams ir visiškai netrukdo kitiems, kurie, savo ruožtu, neveikia jų. Tokiu būdu toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu gali veikti įvairių plokštumų reiškiniai.

 

Prieš pradedant nagrinėti įvairias astralinio pasaulio plokštumas, reikia susipažinti su kai kuriais fenomenais, kuriuos apjungia pavadinimas “astraliniai fenomenai”. Žmogus šalia fizinių pojūčių – klausos, regos, skonio ir kt. turi 5 astralinius atitikmenis, kurie iš tiesų yra šių pojūčių originalai. Jie veikia astralinėje plokštumoje, jų dėka žmogus gauna juslinius pojūčius be fizinių organų pagalbos. Taip pat žmogus turi šeštąjį pojūtį, duodantį galimybę telepatiškai bendrauti su kitais protais. Šis fizinis organas taip pat turi astralinį antrininką.

 

Astraliniai pojūčiai veikia žemojoje astralinėje plokštumoje, toje, kuri seka iškart po fizinės. Dažniausiai paprasti aiškiaregiai regi, padedami žemosios astralinės sferos organų. Čia randasi ir juda astralinis kūnas, čia yra ir dvasios bei astraliniai šėšėliai. Įsikūnijusios sielos, gyvenančios aukščiausiose astralinio pasaulio plokštumose, siekia kontaktuoti su sielomis žmonių, kurie gyvena fizinėje plokštumoje. Tam, kad pasiektų šį tikslą, jos turi nusileisti į žemąją astralinę plokštumą, tarsi apsigaubti astraline medžiaga. Šioje plokštumoje randasi astraliniai kūnai žmonių, gyvenančių žemėje, bet besimokančių meno veikti astraliniame kūne. Žmogus gali būti astraliniame kūne arba judėti jame į bet kurį žemės paviršiaus tašką, okultistai gali tai daryti sąmoningai. Kiti žmonės daugiau ar mažiau esąmoningai gali daryti tą patį, kartais prisimindami patirtus įspūdžius kaip sapną. Daugelis iš mūsų tai daro ir kartais keliauja labai toli, kai fizinis kūnas miega. Kartais tokiu būdu sužinoma tai, ką norima žinoti, kartais sužinomi svetimi, neįdomūs dalykai. Šie duomenys yra gaunami arba stebėjimo keliu arba iš kitų daugiau ar mažiau sąmoningų, į mus panašių klajojančių sielų.

 

Toje pačioje astralinėje plokštumoje galima stebėti žmonių auros spalvas, minčių emanacijų debesis. Psichiniu arba astraliniu regėjimu stebint, visa erdvė pripildyta šia minčių materija, besikeičiančios spalvos išore, priklausomai nuo minties pobūdžio. Kai kurios vietos – namai, pastatai, ištisos gatvės, net miestai pripildyti spindinčia, traukiančia prie savęs minties materija, parodančia, kad bendras šioje vietoje gyvenančių žmonių charakteris pakylėtas ar vidutinis. Kitos vietos – atvirkščiai: užterštos, atgrąsios, žmonės čia blogai jaučiasi, juos apima liūdesys ar net nusikalstamos mintys.

 

Jei žmogus galėtų matyti minčių atmosferą viešnamiuose, kazino ir pan., jis išsigąstų. Atmosfera ten prisipildžiusi ne tik žemosiomis mintimis, apsupančiomis lankytojus, bet, be šito, prie tokių vietų limpa ištisos minios išsikūnijusių sielų, kurias traukia vibracijos, kurias šios sielos pačios, būdamos gyvos, kūrė. Dabar jos bejėgiškai bando suplėšyti ploną šydą, skiriantį jas nuo fizinio pasaulio.

 

Ko gero pats geriausias pavaizduoti astralinį pasaulį – tai aprašyti įsivaizduojamą ekskursiją, kur žmogus išvyksta lydimas patyrusio vedlio. Keliautojas pasineria į ypatingą būseną ir staiga jaučia, kad išeina iš kūno, atsidūrė astraliniame kūne. Jis stovi prie savo fizinio kūno ir mato, kaip jis miega, bet jaučia, kad yra ryšys su juo, kad šis ryšys negali nutrūkti. Lygiai taip pat suvokiamas vedlio buvimas. Jis irgi paliko savo fizinį kūną ir randasi savo astralinėje formoje, kurį ekskursantas mato kaip debesį, turintį žmogaus kūno pavidalą, bet tokio kūno, per kurį galima matyti kiaurai ir kuris gali judėti prasiskverbdamas per tvirtus daiktus ir sienas. Vedlys pakviečia eiti ir tą pačią akimirką keleivis jaučia, kad palieka kambarį ir skrieja aukštai virš miesto kaip debesis. Atsiranda baimė nukristi ir tuo pat metu išties imama kristi, bet vedlys pataria galvoti, jog nukristi neįmanoma, jog jiedu yra lengvesni už orą ir tuomet jie iš tikrųjų tokie tampa. Keleivis daro tai, kas patariama ir susižavėjęs bei nustebęs jaučia, jog gali plaukioti, sklandyti ore pagal savo norą, judėti ten, kur nori.

 

Keleivis mato milžiniškus minčių debesis, kylančius iš miesto tarsi dūmų kamuoliai ir sklandančius aplinkui. Taip pat matosi plonesni debesys kai kuriose vietose, kurie, nežiūrint į tai, jog yra daug mažesni, matyt, turi savybę susilietę su tamsiaisiais išsklaidyti ir sunaikinti juos. Tai čia, tai ten matosi ryškios, plonos šviesos linijos ir blyksniai, panašūs į elektros iškrovas, staigiai nuvingiuojančias erdvėje. Vedlys paaiškina, jog tai telepatiniai pranešimai, siunčiami vieno proto kitam, o šviesos blyksniai – tai prana, prisotinanti šias mintis. Besileidžiant žemyn, arčiau žemės, matosi, kaip kažkosks žmogus yra apsuptas spalvotu besikeičiančiu debesiu. Tai jo aura, kuri atspindi jo mintis ir esmą ar vyraujančią dvasinę būseną. Nuo minties pobūdžio priklauso auros spalva. Kai kurie žmonės apsupti nuostabiomis auromis, tuo tarpu kiti atrodo apvilkti juodu debesiu, kuriame žybsi raudonos ugnies žaibai. Į kai kurias auras gaila žiūrėti – iki tokio lygio jos atstumiančios ir grubios. Keleivių judėjimas – tai ne vietos keitimas, kaip fiziniame pasaulyje. Astraliniame pasaulyje keičiasi aplinka, o ne keleivio buvimo vieta. Dabar keleivis jau nemato fizinio pasaulio su jo astraliniais fenomenais. Dabar jis mato tarsi visiškai naują pasaulį, pripildytą keistų pavidalų. Matosi aplink sklandančios astralinių kūnų formos, kuriuos paliko sielos, perėjusios į aukštesnes plokštumas – tai astraliniai lavonai, keleivis atsidūrė tarsi astralinėse kapinėse. Reginis anaiptol ne iš maloniųjų, todėl keleivis skuba su vedliu tolyn.

 

Vedlys pataria galvoti, kad realusis AŠ visiškai nepriklausomas nuo astralinio kūno, kad galima išsiversti be jo, taip kaip dabar išsiverčiama be fizinio kūno. Keleivis tai padaro ir nustebęs išeina iš astralinio kūno, palieka jį, jausdamasis apsirengęs nauju kūnu. Iš pradžių keleivis tapatino save su fiziniu kūnu, paskui su astraliniu. Dabar jaučia, kad naujasis kūnas – tai kažkas kito. Astraliniai šėšėliai pasitraukia nuo keleivio ir jis tarsi įžengia į didžiulę patalpą, pripildytą miegančių formų. Čia niekas nejuda, tik šėšėliai, neturintys nieko bendro su tais, kurie buvo stebėti astraliniame pasaulyje. Tai aukščiausių būtybių šėšėliai. Būtybės nusileido šia dėl savo brilių gerovės. Laikas nuo laiko tai vienas tai kitas miegantysis pabunda ir tada kuris nors šėšėlis apkabina jį ir kartu su juo išvyksta į kažkokią kitą sferą. Bet dar nuostabesnis dalykas, kurį galima stebėti šioje sferoje, tai kai kurių astralinių kūnų sąmonės laipsniškas ir lėtas pabudimas. Tada astralinis apvalkalas tarsi atsijungia nuo sielų ir atsitraukia į šalį, taip kaip anksčiau atkrito keleivio fiziniai ir astraliniai kūnai. Keleivis mato, kaip sielų palikti kūnai pereina į astralinių šėšėlių sferą, kur lėtai juda, išsaugodami savyje blankius sąmonės likučius. Tokie sielų palokti kūnai nebesujungti su fiziniu kūnu, kadangi fiziniai kūnai jau mirė ir palaidoti. Lygiai taippat jie nesujungti su sielomis, kurios iškeliavo aukštyn, į aukštesnes sferas ir užmiršo savo ankstesnius iliuzinius egzistavimus. Keleivis dar nėra atsidūręs tokioje būklėje, jis tik laikinai užmetė akį į šią sritį, todėl gali grįžti atgal.

 

Aplinka vėl keičiasi, keleivis atsiduria tarp atsibudusių sielų, tarp kurių keleivis juda kartu su vedliu ir stebi viską, kas vyksta. Jis pastebi, kad išeidamos iš jo akiračio pabundačios sielos palieka po savęs savo mentalinių kūnų debesėlius. Tuo pat metu keleivis pastebi, kad jam kylant vis į aukštesnes sferas, jo paties forma tampa vis subtilesnė, vis mažiau materiali, o kai tik jo mintis nukrypsta link žemesnių sferų, jo forma grubėja, tankėja, nors visgi nepasiekia nusimesto astralinio kūno tankio ir, aišku, lieka žymiai subtilesnė už fizinį kūną. Taip pat keleivis pastebi, kad kiekviena atsibundanti siela atsiduria kurioje noprs konkrečioje plokštumoje. Vedlys paaiškina, jog plokštumą lemia dvasinio išsivystymo ir pasiekimų, kuriuos siela padarėbžemiško gyvenimo metu laipsnis arba, teisingiau, poelgių, rezultatų, pasiektų praėjusiuose gyvenimuose, kadangi siela įsikūnija ne vieną kartą. Šis astralinio pasaulio dėsnis veikia kaip gamtos atrankos dėsnis.

 

Galima dar aiškiau. Yra tarsi daugybė sietų, kokie naudojami smėliui sijoti. Stambūs akmenukai lieka prie pirmojo sieto, smulkesnius sulaiko antrasis ir t.t. iki smulkiausių smiltelių. Suprantama, kad didelis akmenukas neįveiks visos sietų sistemos. Taip ir astraliniame pasaulyje – grubios sielos lieka apatiniuose astralo sluoksniuose ir negali eiti aukštyn, kai tuo tarpu kitos kyla vis aukščiau, kol, kartą pasiekusios aukščiausią joms galimą sluoksnį (plokštumą), jau laisvai juda aukštyn žemyn tose joms duotose ribose, tik negalėdamos pakilti dar aukščiau. Žemyn jos leidžiasi lengvai ir dažnai tai daro, kad aplankytų draugus, esnčius žemiau, suteiktų jų sąmonei džiaugsmą ir paguodą.

 

Dvasiškai išsivysčiusi sąmonė gali atnešti labai daug šviesos, duoti labai daug naudingų patarimų ir nurodymų žemiau atsidūrusiai sielai. Visos sielos, esančios žemesniuose sluoksniuose, turi savo dvasinius pagalbininkus iš pačių aukščiausių sluoksnių. Šie pagalbininkai pašvenčia savo buvimo astraliniame pasaulyje laiką rūpesčiams dėl kitų, negalvodami apie savo pačių vystymąsi. Keleivio vedlys visa tai paaiškina tuo metu, kai jiedu juda po įvairius sluoksnius. Keleivis taip pat negali pakilti aukščiau sluoksnio, kuris jam skirtas. Išimčių šis dėsnis neturi. Palikdama žemišką kūną, siela pabunda būten tame sluoksnyje, kuris jam skirtas, kur ją traukia jos norai ir siekiai ir toliau kurio jos nebeleidžia. Ji mato save ten apsuptą giminingų protų ir randa ten viską, ko žmogaus širdis galėjo trokšti jam gyvam esant. Siela gali pasiekti žymų vidinį augimą savo buvimo astraliniame pasaulyje metu, todėl atsibusdama vėl žemėje, gali pamatyti save padarius didelį žingsnį į priekį, palyginus su ta padėtimi, kurioje ji paliko žemę praeitą kartą. Astralinis pasaulis turi begalinį sluoksnių skaičių, kiekviena siela randa ten galimybę vystyti savo jėgas ir gabumus ir traukti prie savęs kitas sielas, reikalingas jai vidiniam vystymuisi ir pažinimui. Bet kiekviena siela gaus tik tai, ką ji sugeba, kam ji gabi. Ji gali vystytis ir tobulinti save tik tose ribose, kurios jai pasiekiamos. Bet kokiu atveju laikas, praleistas astraliniame pasaulyje, nepraeina be pėdsako, nors kai kurios sielos, apsupdamos save tomis pačiomis mintimis ir emocijomis, kokios ją supo žemiškąjame gyvenime, negauna jokios naudos iš tų galimybių, kurios jai suteikiamos astraliniame pasaulyje. Jos dvasiškai neauga, kadangi gailisi savo materialinės prigimties, traukiančios žemyn, eikvoja laiką žemesniuose sluoksniuose, labai dažnai patraukdamos paskui save kitus ir tuo dar pablogindamos savo dvasinę būklę. Tokiais atvejais siela nieko nelaimi iš buvomo astraliniame pasaulyje ir atgimsta žemėje būdama toje pačioje būklėje, kaip paskutiniąjame gyvenime. Gimstant vėl ir vėl, siela eina tą patį kursą, vieną ir tą pačią pamoką iki to laiko, kol galiausiai nesupras pamokos ir vidinis balsas jai nepasakys apie būtinybę kilti aukščiau.

 

Pats žemiausias astralinio pasaulio sluoksnis pripildytas gyvuliško tipo sielų, neišsivysčiusių, su žemiausiais instinktais. Šios sielos stengiasi laikytis kuo arčiau žemės. Tolimesnis jų vystymasis vyks tada, kai jos kada nors nuvargs nuo savo grubių siekių ir tada, atsisakiusios galimybės tenkinti savo grubius skonius, panorės kažko kito, kažko aukštesnio. Šios neišsivysčiusios sielos negali lankytis aukštesnėse sferose, vienintelis sluoksnis, kuris yra žemiau jų – tai astralinių šėšėlių sfera, artima žemei. Žemos sielos visada linksta prie žemės, prie tų sąlygų, kurias jos pačios sukūrė savo žemiško gyvenimo metu. Galima sakyti, jog jos tebegyvena žemėje, bet yra atskirtos nuo žemiškų dalykų tokia savo kūno būsena, kuri joms neleidžia dalyvauti įvykiuose, sąveikauti su joms giminingoms sieloms, kurios tebeturi fizinį kūną. Jos gali matyti viską, ką veikia žmonės, bet negali prie jų prisijungti. Dažnai jos laikosi prisirišusios prie savo žemiškojo gyvenimo vietos, sąmoningai ar nesąmoningai versdamos paklusti, darydamos įtaką kitoms, esančioms panašiose sąlygose. Tai labai tamsi astralinio pasaulio pusė, neverta joje ilgiau apsistoti, tik reikia pažymėti jos egzistavimą. Sielos, esančios astraliniame pasaulyje minėtomis sąlygomis, ilgam ten nelieka, jų žemiški skoniai ir potraukiai labai greitai pritraukia jas atgal į žemę ir priverčia gimti tokiomis pat sąlygomis kaip ir praeitame gyvenime.

 

Aukštesnių sluoksnių sielos, turėdamos mažesnę trauką žemiškam gyvenimui ir turėdamos sąlygas savo vystymuisi astraliniame pasaulyje, išbūna jame ilgiau. Bendras dėsnis toks, jog kuo aukštesnis sluoksnis, kuriame yra siela, tuo ilgesniam laikui ji ten pasilieka. Bet anksčiau ar vėliau visą žemiško gyvenimo medžiagą siela sunaudoja, išgyvena ir supranta, tuomet pradeda ieškoti naujų judėjimo galimybių ir mato, jog ši galimybė gali atsirasti tik iš naujo gyvenimo metu sukauptos patirties. Tada ji ima svajoti apie naują žemišką gyvenimą, o iš šio noro išplaukia naujas gimimas. Siela tarsi užmiega ir ima leistis žemyn, palaipsniui apaugdama vis tankesniais kevalais iki galiausiai gimsta žemėje tokiame kevale ir tokiose sąlygose, kurios visiškai atitinka jos išsivystymo lygį. Gimusi žemėje, ji visiškai neatsibunda, gyvena snūdūriuodama pirmaisiais vaikystės metais, tik palaipsniui imdama suvokti save, savo tikrą esybę, savo kilmę, atsiradimo žemėje priežastį ir t.t.

 

Visa tai keleiviui pasakoja vedlys, rodydamas sielas, esančias vienoje ar kitoje padėtyje, artimose gimimui ar ką tik palikusias žemišką kūną. Astraliniame pasaulyje keleivis sutinka ir kalbasis su savo išėjusiais draugais ir žmonėmis, kuriuos mylėjo, rasdamas juos viename ar kitame sluoksnyje. Nustebęs keleivis pastebi, kad šios sielos veikia ir kalba taip, tarsi jų dabartinis gyvenimas astrale būtų realus, o visa kita, tame tarpe ir žemiškasisi gyvenimas tebuvo kažkoks nerealus sapnas. Keleivis supranta, jog esamoji būsena vadovauja sąmonei.

 

Taip pat galima pastebėti, jog sielos daugiau ar mažiau pažįsta žemiau esančius sluoksnius, bet nieko nežino apie aukščiausius sluoksnius, išskyrus tas sielas, kurių sąmonė jau visiškai pabudo ir kurios randasi žemiau savo noru, visada turėdamos galimybę pakilti aukščiau. Žemiau esančios sielos labai silpnai suvokia realią savo egzistavimo prasmę, kadangi jos dar nepabudo pilnai dvasinei sąmonei. Taip pat galima pastebėti, kad daugelis sielų labai mažai pasikeitė, palyginus su tuo lygiu, kokį turėjo žemėje. Jų žinios tarsi visai nepadidėjo ir būnant astraliniame pasaulyje, jos ir čia nedaug težino apie šio pasaulio savybes ir dėsnius. Viename žemiausių sluoksnių keleivis gali sutikti draugą, kuris žemėje buvo giliai įsitikinęs materialistas ir kuris iki šiol nesupranta, jog jis mirė ir tuo momentu, kai jis save suvokia, jam atrodo, jog pakliuvo kažkur į kitą planetą. Jis kaip ir anksčiau yra pasiryžęs ginčytis ir įrodinėti, jog viskas baigiasi mirtimi, jis įsius, kai lankytojai iš aukštesnių sluoksnių bandys aiškinti, kas jis, iš kur atėjo, kur ir kokioje padėtyje atsidūrė dabar. Jis vadins juos sukčiais ir apgavikais ir reikalaus, kad jie įrodytų jam aukščiausių sluoksnių egzistavimą. Jis tvirtins, kad visi jį supantys reiškiniai, tame tarpe ir aukštųjų sielų pasirodymas – tai fiziniai reiškiniai, kažkokiame kitame pasaulyje, į kurį jis atsitiktinai pateko. Palikdamas jį, keleivis pajus įspūdį tų pačių tuščių ginčų, kuriuos jiedu jau turėjo žemėje iki darugui mirštant.

 

Keleivis paprašo vedlio nuvesti jį taip aukštai, kiek tik įmanoma ir staiga pasijunta apsuptas visko, apie ką tik kada buvo svajota ir siekta. Jis jaučia, jog čia yra viskas, ko jam reikia, todėl prašo vedlio palikti jį čia. Vedlys įkalbinėja grįžti, aiškindamas, jog keleivis randasi dar visai neaukštai, jog gyvenimo žemėje keliu galima gauti teisę pakilti dar aukščiau. Keleivis abejoja jo žodžiais panašiai kaip jo draugas materialistas, su kuriuo ką tik kalbėjosi, jis klausia vedlio, ar begali būti kažkas dar aukštesnio.

 

Reikia stengtis plėsti dvasines ribas – tik taip gaunama galimybė kilti į aukštesnį sluoksnį. Kol kas keleivio sieloje dar nėra šių aukštesnių sluoksnių atgarsio – niekas jam neįrodys jų egzistavimo ir niekas jam nepadės jų suprasti ir į juos patekti. Keleivis privalo rasti juos pirmiausiai savyje. O vedlys gali pakilti aukščiau tik todėl, kad viduje suvokia šią galimybę.

 

Bet ir be galo aukščiau paties aukščiausio sluoksnio eina vis nauji ir nauji, pilni tokios šviesos ir jėgos, kokių žmogus negali įsivaizduoti. Reikia atsiminti, kad visi šie pasauliai tik vieną mūsų Žemę. Kitos planetos irgi turi begalinius astralinių pasaulių sluoksnius. Ir taip – visoje Visatoje.

 

– Tai kas gi esu “Aš” ? – klausia keleivis su siaubu, jausdamas savo niekingą menkumą prieš begalybgę, išsiplėtojusią prieš jį.

 

– Tu – pats vertingiausias dalykas pasaulyje. Tu – gyva siela. – atsako vedlys. – Ir jeigu tu žūtum, kartu žūtų visa sistema visatos pasaulių, kadangi tu taip pat reikalingas jos egzistavimui, kaip ji reikalinga tavo egzistavimui. Tu – visumos dalis ir visuma negali egzistuoti be tavęs, kaip tu negali agzistuoti be visumos.

 

– O kas toliau už to, apie ką kalbėjai? Kas yra viso to centre?

 

– Absoliutas.

 

Ir kai po to keleivis vėl atsiduria savo fiziniame kūne, jis klausia vedlio, prieš jam išnykstant:

 

– Kur mes buvom? Už kiek tūkstančių kilometrų yra ta sritis, kurią aplankėme?

 

– Tu nepalikai žemės, nenutolai nuo savo kūno ir viskas, ką matei ir pajutai, neatėmė nė vieno laiko vieneto. Astraliniame pasaulyje nėra nei laiko, nei erdvės.

 

O kur toliau?

 

Kai ryšys su astraliniu kūnu nutrūksta ir jis numetamas, naujas sapnas apima sielą, žmogų vėl pažadina ryškios, beribės, žemiškai sąmonei neįsivaizduojamos palaimos pojūtis. Neįmanoma apsakyti šio nubudimo dangiškos šviesos slėniuose, kur kalnai, gėlės – visa nuostabu ir skamba, kur švelniausiais atspalviais švytinčių spalvų gama vilnija prieš žmogų, kur pats oras atrodo lyg šviesos muzika, pačios nuostabiausios melodijos tyliais skamba aplinkui ir visą esybę persmelkia šviesa ir harmonija.

 

Vėliau lyg pro aukso rūką ima ryškėti žėrintys veidai, kurie apsupa žmogų – pažįstami, giminės, mylimieji, švytintys subtiliu grožiu, kuris atspindi jų kilniausiaus jausmus ir emocijas, nesuteptus nerimu ir žemesniųjų pasaulių aistromis. Visos tos mintys atsispindi veiduose, švelnumas, meilė, išmintis švyti pro jų permatomus kūnus ištisa žėrinčių spalvų gama.

 

Tai mentalinis pasaulis, tiksliau, ta jo dalis,kuri vadinama minčių pasauliu – minčių ir proto pasaulis. Čia išoriniu žmogaus kūnu tampa mentalinis, minties kūnas – mąstymo laidininkas, konkretusis protas, intelektas, turintis konkrečias mintis. Ir žemiškąjame gyvenime žmogus turi šį kūną, bet ten jis slėpėsi po astralinio ir fizinio kūno danga, o dabar jis apsinuogino ir tapo išoriniu. Jis sudarytas iš mentalinio pasaulio materijos ir, priklausomai nuo kultūrinio ir dvasinio žmogaus lygio, turi daugiau ar mažiau išlavintus suvokimo organus. Gyvenimas mentale aktyvesnis nei astrale, čionykštė materija žymiai gyvybingesnė ir subtilesnė iž astralinę. Šalia mentalo materijos astralo materija atrodo neplastiška, sunki ir drumzlina, nors, lyginant su fizine materija, atrodė tokia stebuklingai skaidri ir šviesi.

 

Čia nėra šėšėlių – tai nesunku įsivaizduoti, nes ir žemėje galima taip išdėstyti šviesos šaltinius, jog šėšėlių beveik nebus. Viskas mentale nepaliaujamai švyti. Čionykščio grožio neįmanoma apsakyti žmogiškais žodžiais. Ten viskas, apie ką žmogus galvoja, tuojau įgyja atitinkamą formą, kadangi mūsų minčių formos ir yra sudarytos iš mentalo materijos. Ši materija – tai ta aplinka, kurioje veikia mūsų mąstymas: kiekvieną kartą, kai tik ją paveikia mintis, ji akimirksniu įgyja atitinkamus kontūrus. Taip kiekvienas žmogus pats susikuria savo dangų ir nuo jo minčių turtingumo atitinkamai gražėja visa jo aplinka. Priklausomai nuo žmogaus dvasinio augimo, jo dangus tampa vis subtilesnis. Visas mentalinio pasaulio ribas sukuria pats žmogus, todėl kiekvieno žmogaus dangus plečiasi ir gilėja, gilėjant ir plečiantis jo sielai.

 

Mentaliniame pasaulyje niekas mūsų nebeskiria nuo artimųjų. Ten mes nuolat esame su tais, kuriuos mylėjome ir gerbėme gyvendami žemėje – tiek su išėjusiais anksčiau, tiek su vis dar tebegyvenančiais. Mesregime juos šalia savęs laimingus ir palaimingus ir tokius, kokius mylėjome žemėje, išsaugodami aiškų mūsų žemiškų santykių suvokimą, nes mentale pražysta visi žemiškos meilės daigai. Kalbant apie tikrą dviejų sielų ryšį, čionai bendravimas žymiai artimesnis ir švelnesnis nei žemėje, nes čia tarp sielų nėra jokių užtvarų. Nuotolis čia irgi neturi jokios reikšmės, nes sielos gali bendrauti jeigu tik to nori ir sutelkia į partnerį savo dėmesį. Tokie susitikimai vyksta ne tik minties greičiu, bet būna labai gilūs, jei tik sielos yra vienodo išsivystymo lygio. Mintis žaibiškai skrenda nuo vienos sielos prie kitos, o teisingiau pasakius – kiekviena siela aiškiai mato, kaip gimsta mintis kitoje sieloje.

 

Ateidamas į mentalinį pasaulį, žmogus savo atmintyje išsaugo tik tai, kas jo gyvenime buvo kilnu ir nuostabu. Visą blogį ir bjaurumą jis numeta į užmaršties prarają, kurią graikai vadino Leta. Visas gėris, padarytas gyvenant žemėje, čia visiškai realizuojamas ir atlyginamas. Mentale žmogus įgyvendina visas savo šviesiąsias svajones, kurios žemėje kas valandą duždavo ir vėl atgydavo. Migloti žemės saulėlydžiai čia virsta akinančio spindesio aušromis. Žemėje išgyventos entuziazmo ir pasiaukojimo valandos – tos skaidrios gaidos, išplėštos iš žemiško gyvenimo disonansų – vėl ir vėl atsikartoja mentalo įstabiuose matmenyse ir stebuklinguose deriniuose. Trumpalaikiai džiaugsmai, kuriuos mums suteikia muzika, meilės ekstazė ar gailestingumo džiugesys – tai tik atskiri tos nuostabios simfonijos garsai.

 

Vieninteliai realūs ir pastovūs žemiško gyvenimo dalykai – tai dvasinio grožio, meilės ir tiesos atradimai. Tiems, kurie žemėje į tai veržėsi, mentale nebus nieko, išskyrus tiesą, meilę ir grožį.

 

Taip žmogus gauna atpildą už nesavanaudiškumą žemėje. Mentale jis gaubiamas asmeninių žemiškų prisirišimų, pomėgių bei minčių palaimos ir skina savo garbingų poelgių vaisius. Nei skausmo, nei liūdesio kruopelytė, nei sielvarto šėšėlis netemdo jo tyro džiugesio horizontų.

Rekomenduojami video:


2500
15 Comment threads
7 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Iliuminatas

įdomu iš kur paimta visa ši medžiaga. Kiekviena okultinė mokykla turi savo braižą, savo terminų arsenalą ir pan. Dėl to tos pačios tiesos dažnai pateikiamos ar žvelgiant į jas iš kitos pusės ar tiesiog atskiri reiškiniai kitais pavadinimais ar vardais. mane labai domina kas šio straipsni autorius?

bla bla bla

dmt parukius tokius vaizdus matai ir taip jautiesi,,, pasimeti tarp laiko ir erdves,..dmt iskiria ta paty tavo organizme kaip ir pries mirty zmonems iskiria smegenys. todel ir sako egzistuoja pomirtinis gyvenimas…

Anonimas

http://books.google.lt/books/about/The_Astral_Plane.html?id=Ub9JhGlTRk4C&redir_esc=y

Pilna versija, rekomenduoju, labai nuosekliai ir graziai isdestyta nedideleje apimtyje. Taip pat yra analogiska knyga apie mentalini pasauli

tedis

Tai vadinasii yra ir Dievas?

nesvarbu

man atsitiko keistas dalykas, pora kartu atsitiko tai ko as negaliu paaiskint, tiesiog papasakosiu. viena nakti varciausi negaledama uzmikti, ilgai neuzmigau, apsiverciau ant kito sono ir kazkas atistiko as tiesiog nuluzau, jauciau begalini tempima y virsu, rodesi kad mane kazkas stpiriai stipriai bando atplesti nuo mano kuno, o as vis nepasidaviau, maciau mieganti sale savo vyra is visu jegu bandziau ji zadint bet jis neatsikele, o man vis sunkiau buvo atsilaikyt pries ta jega pamenu paskutini kart pagalvojau kad jai mirstu tai kad devas pasairupintu mano vaiku ir viskas dingo tamsa… daugiau nepamenu nk tik as isejau is kuno as… Skaityti daugiau »

Anonimas

kiek suprantu tai vyksta tada kai zmogaus dvasinis kunas labai pavarges, todel musu astralinis kunas verziasi tolyn, man taip pat buna, cypimas, keista vibracija

rolandas

Vakar girdėjau mintį,kad cypimas,reiškia,kad su mumis kažkas nori užmegzti ryšį.
Tai buvo realu,bet gerai,kad grįžai…Nėr ko list kur nežinai.Jei nori,kad nebesikartotų,vakare prieš miega pasakyk sau mintyse – Čia mano kūnas,man jis duotas ir aš esu jo globėja ir tik aš turiu teisę į jį ,o visi neprisistate ir be mano žinios,tegu dingsta šalin.

nezinau, gal klystu

Nezinau kiek yra tiesos, nemzai literatutos yra apie tai, man tie dalykai kartojosi kelis metus, ir tas cypimas ir sielos is kuno ismetimas, bet issiaiskinau, kad taip elgiaisi paklydusios sielos, jos ismeta siela is kuno ir tuo metu ilenda i kuna ir sildosi, nes pacios jau tokio neturi, cypimas – kai joms nepavyksta ir labai pyksta. Padeda malda, svestas vanduo, rekomenduota kalba pries miega. Jusu kunas jusu tvirtove ir jus turite pilna teise i savo kuna. Ir nesizavekite per daug cia parasyta literatura yra tiesos bet labai daug painiavos, apskritai ezoterika yra didele klampyne reikia savo vidumi atsirinkiti kas Jums… Skaityti daugiau »

Mmmm

tai ko reikia siekt sita,m gyvenime?

img

Sitam gyvenime reikia siekti to kas nepasiekiama :)

Alina

tik perskaiciau SILVIJOS BROWNE knyga GYVENIMAS ANAPUS pagal ja viskas kitaip: nezinia kuo cia patiketi.Labiau linkus tiketi ja,Bandysiu perskaityt viska ka rasiu lietuviu kalboj is jos parasytu knygu.Pagal ja mes ten esam laimingi nesvarbu kuo buvom zemej. isskyrus zmogzudzius ir visus kitus nusikaltusius zmonijai

As

buvau pakeliaves siek tiek, astrale mentale ir dar kazkur nezinau kur. Tai is astralo mane maloniai bande isprasyti kazkodel tenyksciai gyventojai. Mentale labai persigandau, nes visikai nesusivokiau aplinkoj, nes patekau ten atsitiktinai ir netiketai, visai nepasiruoses. Uzkniso nes as nieko nesuvokiau kur atsiduriau ir kokios taisykles ir desniai ten galioja ir ka man ten veikti. O siaip jo, daug kas atitinka, kas parasyta, pvz ne pats judi bet erdve juda tavo atzvilgiu.

kai nieko neturi tai ir nereikia nieko o kai nieko nesidomi tai nieko ir nera o pats jautiesi pasaulio bamba.taigi aplink save tik š………ir tematai prieš rašydamas komentarą paskaityk daugiau mokslinės literatūros

As Esu

Vilma, viena niekada nebūnate, su Jumis visuomet būna Absoliutas, o kas dar gali būti stipresnis palydovas…? :)

Taip pat skaitykite