Įdomūs faktai apie žiurkes

Žiurkėms sunkiausia buvo po Antrojo pasaulinio karo. Sprogimai drebino Ramiojo vandenyno saleles, išrausdami giliausius kraterius, sulygindami su žeme kalvas ir naikindami visa, kas gyva. Po kiekvieno sprogimo, yrant atominiam grybui, į visą aplinką skverbdavosi mirtina radiacija. Toje vietoje Jungtinės Valstijos bandė atominį ginklą – atrodė, kad pasaulio pabaiga tame krašte jau prasidėjo.

 

Kai po kelerių metų tas saleles aplankė mokslininkai, visur buvo pilna žiurkių – neseni atominiai sprogimai nepadarė joms jokios žalos. Biologai paspendė spąstus, ir ten netruko įkliūti nemažas būrys graužikų. Pasirodė, kad tai ne suluošinti ir genetiškai deformuoti padarai, o tvirti, sveiki gyvūnai, kurie taip puikiai prisitaikė prie aplinkos, kad net jų gyvenimo trukmė, lyginant su paprastomis, „neužgrūdintomis” žiurkėmis, pailgėjo.

 

Ne be reikalo šį padarą vienas XIX amžiaus rašytojas su savotiška pagarba pavadino „velnio šunimi”. Juk paprasta eilinė žiurkė gali:

 

– lipti išsikišimų neturinčia plytų siena;
– nuplaukti pusę mylios, išbūti vandenyje trejetą parų;
– pragraužti švino vamzdžius ir plytas;
– nežūti nuleidus ją tualete, ir net tuo pačiu keliu sugrįžti;
– nesusižeisti nukritusi iš penkto aukšto;
– daugintis geometrine progresija (per metus iš vienos poros gali privisti apie 15 tūkst. žiurkių).

 

Todėl nenuostabu, kad šie graužikai klesti, nepaisydami atkaklių mūsų pastangų juos išnaikinti. Pradedant senaisiais egiptiečiais žmonės sušėrė joms tonas nuodų, spendė nesuskaičiuojamą galybę spąstų, pradedant paprastais užsidarančiais narveliais ir baigiant labai gudriais įrengimaisi kurie giljotinuodavo įkliuvusią žiurkę Žiurkių urvai buvo deginami, per jas leista elektros srovė, jos veiktos įvairiais chemikalais ir radiacija, bandyta gyvūnus sterilizuoti, net stengtasi išvesti geresnę kačių veislę. Praradę viltį žmonės net degindavo savo namus, kad sykiu liepsnose žūtų ir žiurkės. Tačiau amžinas žmogaus priešas vis šalia ir nė nemano atsižadėti žmogaus kompanijos…

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Tos kovos negalima pavadinti paprastu žiaurumu. Žmogus turi labai rimtų priežasčių skelbti žiurkei mirtiną karą. Dar ir dabar žiurkės apkandžioja tūkstančius žmonių, sukeldamos ne vieną sunkią ligą (iš jų pavojingiausia – maras). Jos sunaikina milijardus kainuojantį turtą, tampa dažna gaisrų dėl sugadintos instaliacijos priežastimi. Trečiojo pasaulio šalyse, kur nuolat iškyla maisto problema, žiurkės sunaikina maždaug penktadalį visų išaugintų grūdų.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

Kai kuriuose tropikų kraštuose žiurkės dauginasi taip greitai, kad jų ordos tiesiog nusiaubia šalį. Tos pačios rūšys, kurios Europoje gyvena urvuose ar pastogėse, Ramiojo vandenyno saloje randa būstą palmių lapijoje ir ten atsiveda keletą kartų palikuonių, kurie taip ir nenusileidžia žemėn. O Vakarų Virdžinijoje upėtakių veisyklos darbuotojai pastebėjo, kad žiurkės neria į vandenį ir rungiasi su žuvimis dėl maisto.

 

Iš šimtų žemėje gyvenančių šių graužikų rūšių prie žmogaus labiausiai prisirišusios keturios. Iš protėvių Azijos jos keliavo kupranugarių karavanais, skrodė vandenynus laivų triumuose, skrido lėktuvais ir kartu su žmogumi įsisavino platųjį pasaulį. Štai Norvegijos žiurkė XVIII amžiuje atkeliavo į Europą, o vėliau visų jūrinių šalių, taip pat ir Norvegijos laivais vyko užkariauti naujų žemių. Tai destruktyviausias žemės žinduolis. Stogų žiurkė per Europą nešė maro užkratą. Gyvena urvuose, ant žemės susuktuose lizduose, o ypač mėgsta lubas ir palėpes. Polinezijos žiurkė keliavo su jūrininkais prieš keletą tūkstantmečių po Ramiojo vandenyno salas ir apgyvendino didžiulę teritoriją nuo gimtosios Pietryčių Azijos iki Naujosios Zelandijos ir Havajų. Indijos kaimuose ir miestuose labiausiai paplitusi žiurkė – mažasis bandikotas. Vos per kelerių: metus iš laukuose gyvenančio graužike ji tapo beveik naminiu gyvūnu, besimai tinančiu „prie žmogaus stalo”. Šios žiurkės pranoksta giminaites reprodukcijos greičiu – kiekviena patelė kas mė nesį gali atsivesti po naują vadą, kurioje yra po septynis žiurkiukus!

 

Žmogui, gyvenančiam vidurinėje klimato juostoje, sunku įsivaizduoti, kokie masto problemas žiurkės kelia tropikuose. Kasmet jos ten suėda 48 milijonus tonų ryžių. To pakaktų pamaitini ketvirtį milijardo žmonių.

 

Mažose Ramiojo vandenyno salose, kur nėra nei kiaulių, nei šunų, nei kitų didesnių gyvūnų, žiurkė tapo svarbiausiu žinduoliu, į kai kurias salas norvegiškąsias ir stogų žiurkes užvežė jūrininkai, tarp jų ir garsusis kapitonas Džeimsas Kukas. Pastebėjęs, kad laivas pilnas pilkųjų, kapitonas įsakė nuleisti inkarą prie vienos salos netoli Taičio, pridėjo ant kranto masalo ir paruošė patogų lieptelį į žemę. Viešnios netruko susijungti su visliosiomis „poli” ir dabar netrukdomos ten karaliauja. Jos suėda beveik viską, ką žmogus augina, net kavą ir orchidėjas. Didžiausius nuostolius patiria cukrašvendrių plantatoriai.

 

Po deginančia Filipinų saule plytinčiose pelkėse dešimtys graužikų supasi ant vandens augalų, tarsi varlės šokinėja ant lelijų lapų. Tose pelkėse puikiai dera ryžiai. Deja, ir žiurkėms ten patinka. Tokiose vietose paprastai tenka daugiau kaip po vieną žiurkę kvadratiniam metrui. Kiek jų yra iš tikrųjų, galima pamatyti tik sutemus. „Tai lyg prakeikimas”, – skundžiasi valstiečiai, nes žiurkės kasmet sunaikina daugiau nei pusę ryžių derliaus. Negelbsti nei užpirktos mišios, nei po laukus nešiojama žmogaus ūgio šventojo skulptūra. Nepadeda ir modernios priemonės, nes aukšta įtampa dažniau nutrenkia kaimyno buivolą.

 

Kartais neapsikentę valstiečiai ima žiurkes tvatinti lazdomis ir per dieną užmuša apie 1000 – jų užtenka ir priešpiečiams, ir pietums, ir pardavimui, juk daugelyje Azijos ir tropikų Afrikos vietų laukinės žiurkės noriai valgomos.

 

Bet po tokios egzekucijos žiurkės greit atsigauna, jau kitą sezoną jų būna tiek pat. Be to, jų pilna gretimuose laukuose – visada pasiryžusių atbėgti kur erdviau.

 

Žiurkių mėsoje yra taip reikalingo organizmui proteino. Prieš keletą metų vienas tų kraštų verslininkas net pabandė prekiauti konservuota žiurkiena. Konservus jis pavadino „Star” – skaitant nuo pabaigos bus rats (angį. žiurkės), tačiau jam nelabai sekėsi. Geresnių rezultatų tikimasi iš dešros, gaminamos pagal naują technologiją. Filipiniečiai ir svečius mielai vaišina gerai iškepusiomis žiurkėmis. Sakoma, kad jų mėsa turi malonų triušienos skonį…

 

Kita šalis, kurioje su žiurkėmis tenka labai rimtai kovoti – Indija. Ten valstiečiai kaimuose rengia žiurkių naikinimo kampanijas, per kurias nudobia 8-9 tūkstančius žiurkių. Tačiau jų išnaikinti nepavyksta. įlindusios į aruodus, jos suėda ne tik grūdus, bet ir pinigus, kuriuos ten mėgsta slėpti kaimiečiai. Sujarato provincijoje, kur šių graužikų daugiausia, dabar bandoma įgyvendinti masinio žiurkių nuodijimo programą. Bet indai griežtai laikosi draudimo žudyti. Jeigu kas nors Šeimoje suserga, žmona gali apkaltinti vyrą, kad tai įvyko dėl jo kaltės – mat jis užmušęs žiurkę. Dar daugiau – Ganeša, dievas su dramblio galva, kuris daugeliui indų yra gausos simbolis, tradiciškai vaizduojamas apsuptas žiurkių.

 

Dėl šių religinių problemų programa pradėta įgyvendinti tik keliuose kaimuose, kuriuose gyvena daugiausia musulmonai. Valstiečiams rodomi filmai, ka žiurkės platina ligas ir naikina pasėlius, jiems siūlomas nemokamas masalas.

 

Nors ryžtingiausiai kaunamasi su pilkauodegėmis, siaubiančiomis deirlių grūdų atsargas, mums dažniausiai tenka susidurti su miestuose gyvenančiomis jų pusseserėmis. Žiurkėms pakanka apsukrumo gyventi mieste kur gali nutverti šuo, patykoti katė, pagaliau jos turi saugotis, kad nepakliūtų po automobiliu.

 

Mokslininkai pradėjo domėtis žiurkių gyvenimu mieste po Antrojo pasaulinio karo ir tęsia savo stebėjimus ligi šiol. Pasirodė, kad miestus dažniausiai okupuoja norvegiškos žiurkės, jų yra net prestižiniuose kvartaluose, kur jos gyvena kolonijomis maždaug po 300 pilkųjų vienoje, tad ką jau kalbėti apie prastesnes vietas. Paaiškėjo, kad žiurkių nuodijimas beveik nepadeda sumažinti jų skaičiaus. Nustojus nuodyti žiurkės vėl pradeda uoliai daugintis ir greitai pasiekia ankstesnį skaičių. Natūralūs naikintojai irgi neefektyvūs. Vidutinis katinas pagauna 25-30 žiurkių per metus, o tokie praradimai žiurkių kolonijoms žalos nepadaro. Šunys dažnai tik lepina pilkąsias – stambiausią žiurkę mokslininkai pagavo po gerai šeriamo šuns būda. O Kaišiadoryse žiurkė ir katinas ėdė iš to paties dubenėlio.

 

Tiriant žiurkių elgesį pastebėta, kad jų kolonija yra žiaurių kovų už būvį arena. Tarp patinų, ryškūs hierarchiniai, santykiai. Stipriausios žiurkės išsikovoja geresnę vietą prie maisto, o žemesnio rango nustumiamos į pašalius Todėl silpniausioms tenka badauti arba migruoti į kitą koloniją, iš kurios jos paprastai išvejamos. Žmonių džiaugsmui reta žiurkė gyvena ilgiau nei metus.

 

Mokslininkai suformavo pagrindinę „žiurkių aksiomą”: graužikių skaičių priklauso nuo aplinkos sąlygų, kurias nulemia galimybė gauti maisto, vandens ir įsirengti lizdą. Žiurkių populiaciją galima sumažinti tik keičiant aplinką: svarbiausia, gerinant sanitarines sąlygas. Bet tą padaryti nėra taip lengva, ypač senesniuose miestuose.

 

Keliaujant po Šiaurės Europą krenta į akis, kad pilkasis priešas ten itin nepageidaujamas. Užtat Hameline, lyg iš legendos atkeltame Vokietijos miestelyje su viduramžių bažnyčia ir smailiastogiais namais, žiurkės ypatingai gerbiamos: pro konditerijos parduotuvės langą žvelgia Žiurkės formos pyragaičiai, gėrimų parduotuvėje lentynose rikiuojasi žiurkės formos alkoholio buteliai. Bepigu šio miesto gyventojams – juk prieš daugelį šimtų metų burtininkas fleitos melodija išviliojo žiurkes iš Hamelino ir paskandino upelyje. Miesto rotušėje pedantiškai surašytas dokumentas liudija, kad Hamelinas yra praktisch rattenfrei, t.y. jame praktiškai nėra nė vienos žiurkės.

 

Danijoje taip pat nėra žiurkių. Būtent toje šalyje priimtas pirmasis įstatymas, reikalaujantis, kad pastatuose nebūtų šių gyvių. Susidorojusi su savo graužikais Danija ėmėsi padėti labiau atsilikusioms šalims.

 

Pietų Europoje niekas nekelia tokių griežtų reikalavimų, tačiau kova vyksta. Štai Roma, Amžinasis miestas, jau ne vieną šimtmetį kaunasi su amžinuoju savo priešu. Stambiausia Italijoje kovos su kenkėjais kompanija „Zucchet” sudarė 1,5 mln. dolerių vertės kontraktą žiurkėms iš miesto išnaikinti. Romos gyventojai prašomi pastebėję žiurkę iškart informuoti budinčius prie telefono kompanijos darbuotojus.

 

Naikintojų komandos vyrai, apsitaisę kombinezonais, ilgais guminiais batais, su šalmais ant galvų karts nuo karto leidžiasi į XVI amžiaus kanalą, supantį Vatikaną. Didžiuliame skliautuotame tunelyje, kuriame šniokščia tamsus vanduo, vyrai surenka negyvas žiurkes ir išmėto paketėlius su masalu kviesdami: „Mergaitės, pietūs ant stalo”. Mėgstamiausias žiurkių patiekalas – sūris parmezanas. Ir vis dėlto Romoje yra apie 155 milijonus žiurkių, nors per pusantrų aktyvios kampanijos metų pavyko sunaikinti apie 60 procentų graužikių.

 

Pirmosios neramios žinios iš Britanijos atsklido 7-ajame dešimtmetyje. Škotijos fermoje buvo aptiktos žiurkės, kurių neveikė jokie nuodai. Tyrimai patvirtino blogiausius spėjimus, – graužikai pasižymėjo genetiniu atsparumu antikoaguliantiniams (stabdantiems kraujo krešėjimą) nuodams. Taip pasaulis sužinojo apie pirmąsias superžiurkes. Tos problemos anglai stengiasi neišpūsti, tik kuria vis naujus nuodus. Ūkanotojo Albiono gyventojai įsitikinę, kad mokslas pajėgus pralenkti augantį žiurkių atsparumą.

 

Kraujo krešėjimą stabdantys nuodai, sukeliantys smarkius vidinius kraujavimus, buvo pirmoji efektyvi kovos su graužikais priemonė. Jie buvo sukurti maždaug prieš 40 metų Viskonsino universitete. Tirdami, kodėl suėdę sugedusį šieną galvijai dažnai pradeda kraujuoti ir net krenta, mokslininkai išskyrė cheminę medžiagą, kurią pavadino dikomarolu. Iš jo sintetiniu būdu gaunamas valfarinas, mirtinas Žiurkėms, o kitiems gyvūnams beveik nepavojingas nuodas.

 

Tačiau žiurkės maistą renkasi labai atsargiai. Jos turi antgamtišką gebėjimą atskirti užnuodytą masalą ir pasiryžusios geriau badauti nei jį paliesti.

 

Įdomiausia tai, kad apie blogiausią žiurkių savybę – sugebėjimą pernešti ligas – žmonės sužinojo tik praeito amžiaus pabaigoje.

 

Italų pirkliai nenujautė bėdos, kai 1347 metais jų laivai su prekėmis iš Juodosios jūros miestų prisišvartavo Genujoje. Netrukus uosto gyventojai ėmė skųstis skausmais ir padidėjusiais limfmazgiais kakle, o kiek vėliau jų oda ėmė dengtis tamsiomis dėmėmis. Taip juodoji mirtis pradėjo savo žygį po Europą. Ši bene didžiausia žmonijos istorijoje nelaimė nusinešė 25 milijonus gyvybių. Kronikos mini 200 tūkstančių miestų, kur išmirė beveik visi gyventojai, o gydytojai vis aiškino, kad ligą atnešanti migla, susidaranti dėl pragaištingos planetų padėties.

 

1894 metais prancūzas A. Žersenas ir japonas S. Kitasatas nepriklausomai vienas nuo kito atrado maro bacilą. 1908-aisiais paaiškėjo, kad padvėsus užsikrėtusiai žiurkei, jos kailyje gyvenusios marą pernešančios blusos ieško naujo prieglobsčio, kuriuo gali tapti ir žmogus.

 

Iki šiol maro židinių pasitaiko Afrikoje, Azijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje. Dar neseniai Birmoje nuo maro kasmet mirdavo apie 100 žmonių. 1975 metais maru užsikrėtė ir 20 amerikiečių, iš jų 4 mirė. Žiurkių garbei reikia pasakyti, kad tą kartą jį platino voverės.

 

Nepaisant tokios prastos reputacijos, žiurkės gali būti ir naudingos. Bandant naujai sukurtus medikamentus, atliekant biologinius ir genetinius eksperimentus, tyrimams dažniausiai naudojamos žiurkės. Taigi šis amžinas žmogaus priešas ir palydovas retkarčiais ir praverčia.

Rekomenduojami video:


2500
12 Comment threads
7 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
paprika [aitrioji]

mane siurpuliukai nukrate perskaicius, kad tas ziurkes kazkas valgo… na yra tokiu visokiu ‘egzotinio’ maisto gerbeju, bet suvalgyt ziurke per daug siurpu..

Ziniuke

Kas per nesamone, kad Danijjoj nera ziurkiu! Ir da kiek ju ten yra, zmones kovoja lygiai taip pat, kaip ie kitose salyse. Patarciau pries rasant patikrinti faktus. Beje, tik kates gali isgyvent, nukritusios nuo 5-to auksto. O ir gyvena jos iki 3 metu, veda nuo 6 iki 14 ziurkiuku.

shadow

Negali buti kad atsivestu viena pora 15tukstanciu peliuku per metus as pati auginu porele ziurkiu ir jos kas menesi atsiveda vadoje ne daugiau kaip 10-15ziurkiuku cia nesamone tiek tikrai neatsivestu is vienos poros per metus . Antra kad jos puikiai laipioja tai tiesa kadangi turi didelius nagus jom patinka laipioti karstytis aukstai. Visi sako kad ziurkes parazitai bet tai yra mieliausi gyvuneliai is visu . Kiek as laikiau gyvunu ankiau sunis kates ziurkes pacios fainiausios jie mieliausi gyvuneliai netiesa kad jie betona gali pragrauzti as kiek paleidusi buvau kamabaryje neviena diena lakste man sienu nepragrauze . As pati auginu ir… Skaityti daugiau »

anonim

O kam juos naikinti jug galima auginti puikus naminiai gyvunai prieraisus ir beto jos beveik viska eda nera isrankios maistui

Ieva

Negali buti kad atsivestu viena pora 15tukstanciu peliuku per meus as pati auginu porele ziurkiu ir jos kas menesi atsiveda vadoje ne daugiau kaip 10-15ziurkiuku cia nesamone tiek tikrai neatsivestu is vienos poros per metus . Antra kad jos puikiai laipioja tai tiesa kadangi turi didelius nagus jom patinka laipioti karstytis aukstai. Visi sako kad ziurkes parazitai bet tai yra mieliausi gyvuneliai is visu . Kiek as laikiau gyvunu ankicua sunis kates ziurkes pacios fainiausios jie mieli proraisus gyvuneliai netiesa kad jie betona galo pragrauzti as kiek paleidusi buvau kamabaryje neviena diena lakste man sienu nepragrauze . As pati auginu… Skaityti daugiau »

juozas

Nepamirškite arimetinės progresijos fakto.Juk jau po trejeto mėnesių pirmosios vados 15 žiurkiūkščių jau turės 15×15 t.y.225 ž.Dar po 3 mėn.bus225x15 t.y.3375 ž.Po 9 mėn bus 3375×15 t.y.50625,o po metų jau 50625×15 bus 759375 žiurkės.Taigi,čia net labai sumažintas kiekis.Na,aš čia rašau apie vieną rūšį,paimtą pagal straipsnį iš spaudos.Galimas atvejis,kad ne visos rūšys subręsta per 3 mėnesius,bet žinau,kad žiurkė atsiveda per metus ne vieną kartą.Taigi,15 tūkstančių per metus palikuonių turinti žiurkė turėtų vartoti kontraceptikus.

Anonimas

Negal

TAVO TEVAS

KAIP jinai nemirsta kai ja nuleidzia vandeniu ?
ir kaip jinai grizta????????????????

juodai

o as auginiu pacuka:D

PataPonas

Aš tai bandžiau žiurkava nuo 30m. aukčio numest bet pabėga.

eziukas

:D hmm zinau tik tiek kad jaigu ziurke bandai nuzudyti, o ji isgyvena ji tau kersys… apgriaus drabuzius, laidus, o kartais gali ir tave paty apgriauzt..

Rudolfen Von Spichenfurgerburgere

Rusu moksilininkas R.Zakhaevas yra istyres kad ziurkes yra zinduoliai. ir daug protingesni uz delfinus- pasiskaitykit cia -http://interesadomus.ru/zakhaev/5UCK8YD1C7/

von spichenfufelenui

<>
Kas per nesąmonė? Tas “mokslininkas” baigė tik 3 klases, kad sugeba daryti tokius “atradimus”…? Kaip ir Rudolfen, kuriam tokie “atradimai” ir išvados daro įspūdį

Taip pat skaitykite