Žiaurūs eksperimentai ir bandymai su gyvūnais

XX amžiaus pabaiga buvo reikšmingų mokslinių eksperimentų laikas visame pasaulyje. Tačiau labiausiai varžėsi tarpusavyje JAV ir Sovietų Sąjunga. Šaltojo karo laikotarpiu JAV su Sovietais varžėsi visose mokslo srityse, neišskiriant ir medicinos.

Dvigalvis keturkojis

Maskvos universitetas bei Mokslų akademija tapo pagrindinėmis tokių bandymų citadelėmis. 1959 metais visą pasaulį šokiravo vieno šuns galvą kitam transplantavęs ir taip dvigalvį keturkojį sukūręs Vladimiras Demihovas.

Pasibaigus Antrajam pasauliniui karui Vladimiras Demihovas įsijungė į Stalino suburtą elitinę gydytojų komandą, kurios pagrindinis darbas buvo savo pasiekimais varžytis su JAV gydytojais. Demihovo eksperimentai buvo susiję su organizmų gyvybės trukmės pratęsimu. Savo eksperimentams jis naudojo šunis.

1954 metais Demihovas su savo chirurgų komanda atliko įspūdingą operaciją. Tą dieną Demihovas sukūrė dvigalvį keturkojį. Demihovas su komanda dideliam suaugusiam šuniui prisiuvo jauno šunyčio galvą. Jie sujungė šių gyvūnų kraujo indus bei kvėpuojamąsias gerkles. Tą patį rytą nelaimingasis kūrinys buvo pademonstruotas viešai.

Žiūrovai su siaubu stebėjo, kaip abi galvos godžiai lakė chirurgo asistento pasiūlytą pieną. Nors abi galvos išsaugojo savo savitą psichologiją, fiziologiškai jos buvo vienas organizmas – kai didesnysis gyvūnas ištroško, gerti užsinorėjo ir mažesnioji galva.

Po šešių dienų dvigalvis keturkojis nugaišo, tačiau Demihovas įrodė, kad galima transplantuoti bet kokį organą, net ir smegenis. Vėliau buvo sukurti dar keli dvigalviai padarai, išgyvenę net iki 26 dienų. Nugaišdavo dėl organų atmetimo reakcijos.

“Šuo be kūno”

Idėja gimė dėka amerikiečių mokslininko Čarlzo Gutrio, kuris 1908 metais sėkmingai amputavo vieno šuns galvą ir prisiuvo ją kitam keturkojui. Kažkokiu būdu jam pavyko peradresuoti gyvūno kraujo cirkuliaciją ir gyvūnas galėjo funkcionuoti dviem galvomis. Bet anot mokslo populiarintojos Mari Rauč, 20-imt minučių, per kurias buvo persodinama galva, buvo per ilgas laiko tarpas, kad smegenis galėtų atstatyti pagrindines savo funkcijas.

Norėdami išspręsti šią problemą, po 77-ių metų Sovietų Sąjungos mokslininkai sukūrė specialų kraujo cirkuliaciją imituojantį aparatą. Šis išradimas teikė fizinę bei biocheminę paramą nuo kūno atskirtai gyvūno galvai. Dėl į arterijas įstatytų vamzdelių, šis prietaisas buvo pajėgus aprūpinti galvą deguonies prisotintu krauju ir maistingomis medžiagomis.

Galva reagavo į visus dirgiklius: šviečiant į ją – šuo prisimerkdavo, išgirdęs garsą – kraipė ausis, daužant stalą plaktuku prie pat jo, aiškiai buvo matyti, kad jis stengiasi išvengti dirgiklio, patepus gyvūno lūpas citrinos rūgštimi – jis laižėsi.

Aparatas leisdavo kurį laiką gyvūno galvą išlaikyti gyvą be viso kūno. Viena iš galvų buvo demonstruojama plačiajai visuomenei TSRS fiziologų kongrese.

JAV chirurgas Robert White

Jungtinės Amerikos Valstijos taip pat turėjo savo tyrinėtoją. Robertas Whitas gimė 1926 metais Minesotoje. Robertas kaip ir Demihovas buvo II pasaulinio karo veteranas, o šaltojo karo metais, tyrinėjo smegenų operacijas.

Whitas buvo įsitikines, kad pašalintas iš kaukolės smegenis galima išlaikyti gyvas. Norėdamas įrodyti savo tiesą jis 1964 metais pašalino vieno šuns galvos smegenis ir įsodino jas kito šuns kaklan. Smegenis buvo aprūpinamos “šeiminiko” krauju.

Iškilo tik vienas klausimas – jeigu smegenys gyvos, ar jos tuo pačiu metu ir sąmoningos? Deja, Whitas į šį klausimą atsakyti negalėjo. Galų gale savo eksperimentus Robertas vainikavo revoliucine operacija, jis persodino vienos beždžionės galvą kitai. Tiesa šis jo “kūrinys” išgyveno vos keliolika valandų.

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.