Indigo vaikai – iš kur jie atėjo?

Dar praeitų metų birželį psichologė Julija Pelechova laikraštyje “Visiškai slaptai”, 2003 metų 7 numeryje, paskelbė straipsnį, kuriame buvo kalbama, kad amerikiečių tyrinėtojai pastebėjo pirmuosius tokius vaikus dar 8 dešimtmetyje. Panašu, kad pastaraisiais metais, kaip praneša Pelechova, vis daugiau indigo atsiranda pas mus. Naujos tokių vaikų kartos gimimą sieja su 1984 metais įvykusiu “planetų paradu”. Ir štai tyrinėtoja vėl imasi tos pačios problemos nagrinėjimo, tame pačiame laikraštyje, praėjus 8 mėnesiams.

Terminologija

Visi žino, kad indigo – tai mėlynai violetinė spalva, kuria tradiciškai dažnas džinsinis audinys. Indigo vaikai turi būtent tokios spalvos aurą. Kai kurie žmonės, įskaitant Juliją Pelechovą, gali pamatyti tą aurą. Ji pasireiškia kaip spalvinis sutankėjimas aplinkui galvą arba tarp delnų. Pas paprastus žmones auros spalva svyruoja nuo raudonos ir geltonos iki žalsvai pilkos spalvos.

Auros egzistavimą netiesiogiai patvirtino sutuoktinių Kirlianų bandymai. 1949 metais jie išrado aparatą, kuris leido fotografuoti švytėjimą aplink įvairius objektus. 2000 metais rusų akademikas Viktoras Oksenis patobulino šį aparatą ir auros fotografijos pasidarė spalvotos.

Terminas “indigo”, naudojamas “naujų vaikų” atžvilgiu, pirmąsyk buvo pavartotas Nensės Enės Tep, žinomos amerikiečių psichologės, kuri ir išskyrė šį ypatingą tipą. Po šito apie naujus vaikus imama kalbėti vis daugiau ir daugiau. Pasirodžiusios JAV knygos apie juos, o paskui ten pat sukurtas filmas dar labiau sudomino šiuo fenomenu. Knygų ir filmo autoriai tvirtina, kad indigo – tai vaikai, turintys ypatingų sugebėjimų, dažnai net ekstrasensų lygio. Galbūt, nauji vaikai – tai paprasti vunderkindai? Juk jų būta daugybė visais laikais. Kitas reikalas – kas paskui iš jų išauga? Ir kiek jie bus reikalingi mūsų pasaulyje? Į šiuos ir kitus klausimus, susijusius su indigo problema, Pelechova pamėgino atsakyti savo knygoje “Indigo respublika”, kuri turėtų išeiti šių metų balandį leidykloje “Olimpas”.

Pavyzdžiai

“Turėdama du metus Danka piešė visus mus. – rašo Pelechovai viena motina. – Be to, su įvairiaspalviu švytėjimu aplinkui kūną. O sulaukusi 4 metukų ji rimtai aptarinėjo sielos, anapusinio pasaulio, gyvenimo ir amžinybės klausimus”. O su mergaite Lana kalbasi įvairių konfesijų dvasininkai. Kartą jai prisisapnavo, kad kažkokioje bažnyčioje ji turi gauti sdau svarbią šventą knygą. Pakvietė dvasininką, tačiau vietoje, kur mergaitės sapne buvo įėjimas į saugyklą, stovėjo siena. Sunkiai įveikę nepasitikėjimą tokiu egzotišku informacijos šaltiniu, bažnyčios tarnautojai nugriovė sieną. O kitapus aptiko įėjimą į senovės biblioteką. Ten ir surado šventą Lanai knygą.

O štai ką sako aštuonmetis Borisas Matuškinas iš Žirnovsko miesto Volgogrado srityje: “2009 metais žmonijos laukia katastrofa, kuri ištiks ištisą žemyną, o 2013 metais nauja, dar didesnė nelaimė sunaikins pusę Žemės gyventojų. Likusieji gyvi gyventi kaip seniau nebegalės. Visos taisyklės ir įstatymai žlugs, o praeitis bus sutrypta. Ir sukurti naują gyvenimą turės tokie kaip mes”. Kaip baisiai neskambėtų šie žodžiai, į juos verta įsiklausyti. Mat kai kurie tyrinėtojai laiko indigo vaikus šeštosios Žemės civilizacijos pranašais. Juk mūsiškė, kaip tvirtina išminčiai, yra penktoji. Dramatiškiausiais istorijos momentais ima ateiti superinformacija ir užgimsta nauja civilizacija. Dar vienas pavyzdys iš tos pačios serijos. Šašiametis Alikas susuka į spirales gėlės žiedlapius prie jų net nesiliesdamas rankomis. Tiesa, paskui, po įkalbinėjimų, sutiko ištiesinti juos. Ir pareiškė: “Dabar aš žinau, kaip tai daroma”. “Ką tu žinai?” “Nagi, kaip sukelti cunamį, tokį kaip Indonezijoje”… O štai septynmetis Alikas mato Žemės sandarą. Žino, kur, kas ir kaip slūgso po žeme. Labai dažnai mėgina nupiešti planetos pjūvį. Pasivaikščiojimų metu jaučia tuštumas, įgriuvas, požeminius vandenis.

Mutantai ar nauji žmonės?

Žymioji aiškiaregė Vanga pranašavo, kad pasaulyje atsiras “nauji vaikai”. Kai kas susieja šį reiškinį, kaip jau buvo sakyta, su “planetų paradu”, įvykusiu 1984 metais. Kosminis poveikis? Apie tokį poveikį kalbėjo ir žymusis Igoris Markovskis, nenuilstantis gimdymų vandenyje entuziastas. Pastebėjęs padidėjusį delfinų susidomėjimą besimaudančiomis jūroje nėščiomis moterimis, jis iškėlė prielaidą, kad tokių kontaktų metu delfinai pakrauna būsimas mamas nauja, kosminės kilmės paveldimumo informacija.

Specialūs tyrimai parodė, kad indigo vaikai ir fiziologiškai skiriasi nuo įprastų. Pas juos, pavyzdžiui, dominuoja dešinysis smegenų pusrutulis, būdingas kūrybingoms asmenybėms. Indigo vaikai – iš prigimties psichoanalitikai, lengvai skaitantys svetimas mintis ir jausmus. Jie be klaidų atskiria melą ir niekad jo neatleidžia. Kai kurie mokslininkai laiko tokius skirtumus mutacija. O kiti yra linkę traktuoti tai kaip evoliuciją. Žymus vaikų terapeutas Heningas Keleris teigia, kad žmogaus smegenų evoliucijoje per pastaruosius kelis dešimtmečius užfiksuotas didelis jos pagreitėjimas. O tyrimai, atliekami Racionaliosios psichologijos institute Miunchene dar nuo 1965 metų rodo, kad “žmogaus smegenys pagreitintu tempu keičiasi taip smarkiai, kad po 15 metų mes turėsime kitokius žmones, kurie dėl pasikeitusių smegenų struktūrų kitaip mąstys, ktaip jaus ir kitaip veiks”.

Tarp kitko, dar 1910 metais žymusis filosofas ir mistikas Rudolfas Šteineris pranašavo, kad ateis nauji laikai, kai dvasinis vystymąsis paims viršų. Galbūt indigo vaikai ir yra pirmieji to naujo laikmečio pasiuntiniai?

Леонид ПРОЗОРОВ, Тайны ХХ века, № 14, 2007