Kaimas – vaiduoklis

Ši fantastinė istorija nutiko su mano tėvu. Vasarai mes paprastai išvažiuojame į vasarnamį kaime. Tomis išeiginėmis mes su mama į vasarnamį nevažiavome, todėl tėtis, kuris jau savaitė ten gyveno, nutarė nueiti į svečius pas giminaičius, kurie gyvena netoli mūsų.

Buvo jau beveik vienuolika, kai tėvas susiruošė namo. Lauke – tamsa, bet, laimei, šalia mūsų namo kaba didelis žibintas, kuris visada padeda rasti kelią. Buvo tylu ir tėvas ėjo neskubėdamas, laikas nuo laiko žvilgtelėdamas į savo šviečiantį orientyrą. Tačiau staiga kažkas atsitiko: oras aplinkui tarsi subangavo ir pasidarė šviesu. Tėtis apsidairė irnepatikėjo savo akimis: jis buvo visiškai nepažįstamoje vietoje. Ir čia buvo diena, o ne naktis.

Apsižvalgęs, tėvas pamatė, kad atsidūrė kažkokiame dideliame kaime. Ant suolelių palei namus sėdėjo senukai, triukšmavo vaikai, gatve vaikštinėjo jaunimas. Bet labiausiai jį apstulbino namai – labai dideli, puikūs, panašūs į tuos, kurie statomi Sibire. Į akis krito viena detalė – namų stogai buvo nepaprastai dideli, o langų arba išvis nebuvo, arba jie buvo labai maži.

Žmonės kaime atrodė draugiški, laimingi, dažnai šypsojosi vienas kitam. Pribėgdamas tai prie vieno, tai prie kito praeivio, tėtis mėgino pasikalbėti su jais, bet jo niekas nematė ir negirdėjo. Žmonės praeidavo kaip pro tuščią vietą. Tai jau darėsi panašu į košmarą… Bet čia vėl kažkas nutiko su oru ir tėtis atsidūrė visiškoje tamsoje iki kelių pelkėje. Toji pelkė, reikia pasakyti, buvo toli už mūsų kaimo, miške, ir turi ne kokią šlovę – jos netgi dieną vengia. Vietiniai grybautojai toje pusėje net nevaikščioja, kažko bijo.

Sukrėstas įvykio, tėvas ėmė bėgti nesirinkdamas kelio, tiesiai perpelkę. Parsikapstęs į namus ir pažiūrėjęs į laikrodį, apstulbo: jis rodė antrą nakties. O ėjimo nuo giminaičių iki namų – ne daugiau kaip 10 minučių. Tėvas buvo kažkur pradingęs beveik tris valandas. Peršlapo visas, iki ausų išsiterliojo, kojas skaudėjo – juk ne taip paprasta po pelkę braidyti.

Vėliau, atsargiai paklausinėjęs vietinių, jis sužinojo, kad daug mūsų kaimo žmonių jau buvo pakliuvę į „tą“ kaimą ir jų apsakyti peizažai bei statiniai absoliučiai sutapo. Visi stebėjosi neįprastai dideliais namų stogais „tame“ kaime. Po vizito „tenai“ visi tie lankytojai atsidurdavo toje pačioje pelkėje. Įdomu, kurgi pabuvojo visi tie žmonės, tame tarpe ir mano tėtis

Аномальные новости 46,2007