Teleportacija vis dėlto įmanoma?

Šiuolaikiniai mokslininkai labai priartėjo prie šio fenomeno įminimo. Jeigu jiems pavyks tai padaryti, tai jau šiame amžiuje mes galėsime akimirksniu perkelti krovinius ir žmones bet kokiais atstumais.

1968 gegužės pradžioje netoli Časkomo (Argentina) pradingo automobilis, kuriame važiavo gydytojas Žerardas Vidalis ir jo žmona. Pažįstami, važiavę kita mašina, leidosi į paieškas, tačiau nei Vidalių, nei automobilio neaptiko. Po poros dienų daktaras Vidalis paskambino iš Argentinos konsulato Mechike, esančio už 6400 km nuo Argentinos. Paaiškinti savo paslaptingą persikėlimą jis negalėjo.

1999 rugsėjo 28 Niujorko metro sulaikė jauną žmogų, bandžiusį kalbėti su praeiviais užsienio kalba. Jaunuolis buvo labai lengvai apsirengęs ir virpėjo iš baimės ir šalčio. Policija palaikė jį bepročiu ir iškvietė psichiatrus. Greitai viskas pasisuko kitaip: psichiatrai pripažino jaunuolį sveiku, užtat paaiškėjo, kad jis yra Romos priemiesčio gyventojas. Jis tvirtino, kad prieš akimirką leidosi takeliu prie Tibro, žvilgtelėjo į vandenį ir… pamatė priešais save griaudėjančius traukinius ir minią žmonių, kalbančių angliškai. Specialus patikrinimas parodė, kad jokių nusikaltimų nei tėvynėje, nei kitose šalyse jaunuolis nepadarė. Ir šie pavyzdžiai toli gražu ne vieninteliai.

Giunteris Tartas, Miuncheno parapsichologijos instituto psichologijos profesorius:

– Egzistuoja patrikimi liudijimai, kad teleportacija – tai ne rašytojų fantazijos vaisius, bet realūs faktai. Įvairiais laikmečiais ji buvo aiškinama skirtingai.

Pirmą teleportacijos teoriją suformulavo 1899 metais amerikietis mokslininkas Ambrozas Byrsas. Jis padarė prielaidą, kad mūsų pasaulyje egzistuoja kažkas panašaus į angas ir tuštumas. Per jas nesklinda šviesa, kadangi nėra jokių jos laidininkų. Kaip vaizdingai paaiškino mokslininkas: „Mūsų erdvė panaši į megztuką, ją galima užsidėti, nors, jei atidžiau pažiūrėtume, megztukas juk sudarytas iš skylių. Tarkim, ant rankovės papuolė skruzdėlė. Ji gali atsitiktinai įgriūti tarp kilpų ir pakliūti visai į kitą jai pasaulį, kur tamsu ir tvanku, o vietoje įparstų eglės spyglių – šilta, minkštą oda…“

Byrso teorija susišaukia su kita, kalbančia apie juodąsias skyles, kurios kaip polipai susiurbia visą materiją aplinkui ir suryja ją savo gravitacine „gerkle“. Jei dirbtinai sukurti erdvinę „skylę“, savotišką šliuzą mūsų erdvėje-laike, tai atatumas nuo taško iki taško bus įveiktas akimirksniu – tartum tam tikra eiga, kur nėra nei laiko, nei erdvės. Beje, pirmąsyk apie egzistavimą erdvėje „tiltų“, kurie jungia skirtingus trimačio pasaulio taškus trumpesniu keliu per ketvirtą išmatavimą pasisakė Albertas Enšteinas. Jis tvirtino, kad įprasti geometriniai parametrai – aukštis, plotis ir gylis – sujungti į vieną visumą būtent laiko pagalba. Laikas – tai ketvirtasis erdvinis išmatavimas.

Trečią teoriją pasiūlė 1938 metais fizikas Ralfas Harisonas. Šalia mūsų žemiško pasaulio egzistuoja vienas ar keli paraleliniai pasauliai. Jie persmelkė mus ir užima tą pačią erdvę, kaip ir mūsų trimatė būtis. Yra taškai kur tie pasauliai tampriausiai susiliečia su mūsiškiu. Daugiausiai tai vietos, kur sūkūriuoja dideli vandens ar oro srautai. Kartais „gelmė“ prasiveria – tai priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Pvz. palei Bermudus anomalių reiškinių zona juda priklausomai nuo Golfo srovės tėkmės. Panašūs reiškiniai gali vykti ir atmosferoje. Kada kanalai tarp pasaulių atsiveria, gyvos būtybės ir objektai gali jais persikelti iš mūsų į paralelinį pasaulį ir grįžti atgal.

Ralfas Harisonas aiškina tai tokiu būdu: įsivaizduokite kirminą, patekusį į žmogaus batą. Tarkim, jam reikia persikelti į kitą batą – kelionė per koją, dubenį ir kitą koją užtruks ne mažiau kaip parą ir tai pavojinga gyvybei (galima nukristi). Bet štai žmogus atsitiktinai sukryžiavo kojas taip, kad jūs… nukritote ant kito bato, per sekundę atlikę paros trukmės kelionę…

Inf. šaltinis: versijos.com