„Pamišusių“ mokslininkų dešimtukas

Trečiojo eksperimento metu buvo pademonstruota labai neįprasta ir bauginanti mimika po to kai Uras įpjovė kaktą. Kai prie Klaidesdeilo veido buvo pajungti laidai, akivaizdžiai matėsi neapykantos, baimės, nevilties, liūdesio ir atsirado pasibaisėtina perkreipta šypsena. Veido grimasa taip paveikė žiūrovus, kad vienas gydytojas, nepasižymėjęs silpnu skrandžiu, iškart išėjo iš salės.

Paskutiniojo eksperimento metu Klaidesdeilas turėjo prisikelti. Buvo įpjautas smilius ir į žaizdą buvo įkištas laidas. Kai tik buvo pajungta įtampa, lavonas pakėlė ranką ir nukreipė smilių į publiką. Daugelį apėmė nenusakoma baimė ir panika.

7. Širo Iši – japonų armijos karininkas

Iši buvo mikrobiologu ir generolu-leitenantu kariniame biologiniame padalinyje 731 Japonijos Imperiškoje Kariuomenėje Antrojo Kinijos – Japonijos karo metu. Gimė šis „apdovanotas“ žmogus Šibajamos kaime, Čibo prefektūroje, mokėsi medicinos Imperatoriškajame Kioto universitete. 1932 metais jis pradėjo atlikinėti slaptus eksperimentus. 1936 metais buvo suformuotas 731 padalinys. Už Kinijos miesto Charbino ribų Iši pastatė didžiulį kompleksą, sudarytą iš 150 pastatų, užėmusių daugiau nei 6 kv. km plotą…

Į jo „nuopelnus“ įeina: gyvų žmonių (tame tarpe nėščių moterų, kurias apvaisindavo laboratorijos gydytojai) vivisekcija (organizmo tiriamasis operavimas); belaisvių galūnių amputavimas bei bandymai sukeisti jas vietomis; kūno dalių kaitinimas ir šaldymas siekiant ištirti gangrenos plitimą; granatų ir ugniasvaidžių bandymai su gyvais žmonėmis. Kalinius apkrėsdavo virusais ir ligomis, siekiant išsiaiškinti ligų poveikį organizmams. Norėdami ištirti „užleistų“ venerinių ligų poveikį Širo vadovaujami „medikai“ tyčia apkrėsdavo vyrus ir moteris sifiliu bei gonorėja.

Dėka neliečiamybės, kurią jam suteikė Amerikos kariuomenė, Širo Iši nekalėjo nė vienos dienos ir mirė būdamas 67 metų nuo gerklės vėžio… Apie jo „nuopelnus“ yra išleistas ganėtinai geras dokumentinis filmas, tačiau mes neviešinsime jo, kadangi jis tikrai nerekomenduotinas silpnų nervų žmonėms… Norintys suras patys!

8. Sergėjus Briuchonenko – gyvos galvos kūrėjas

Aplenkęs Vladimirą Demichovą Sergėjus Briuchonenko taip pat atlikinėjo žiaurius eksperimentus su šunimis, kurie padėjo medicinai širdies operacijų srityje. Jis sukūrė primityvų kraujotakos aparatą ir pavadino jį „autožektoriumi“ (aparatas palaikantis širdies ir plaučių veiklą). Minėto prietaiso dėka Briuchonenko pavykdavo išsaugoti šunų galvoms gyvybę, t.y. atskirtos nuo kūnų galvos galėdavo „gyventi“. 1928 metais jis pademonstravo pirmą iš aprašomų šunų. Norėdamas įrodyti, kad galva, gulinti ant stalo, yra gyva, mokslininkas parodė, kaip ji reaguoja į dirgiklius. Briuchonenko trenkė per stalą ir galva krūptelėjo. Jis pašvietė į akis ir akys sumirksėjo. Jis netgi sumaitino galvai sūrio gabaliuką, kuris tuoj pat iššoko iš stemplės, sukeldamas publikai pasišlykštėjimą…

Šis mokslininkas praktiškai vienas iš pirmųjų sukūrė dirbtinę gyvybės palaikymo sistemą, kadangi šuns galva buvo aprūpinama tiek krauju, tiek deguonimi.

9. Kevinas Uorvikas – pirmasis žmogus-kyborgas

Kevinas Uorvikas, Didžiosios Britanijos mokslininkas ir kibernetikos profesorius, tiek pasišventė robotų nagrinėjimui, kad pabandė tapti pirmuoju žmogumi – robotu. 1998 metais po Uorviko oda buvo implantuotas primityvus RFID siųstuvas, kurio dėka galima kontroliuoti durų, šviestuvų, šildytuvų ir kitų kompiuterinių įrenginių veiklą. Pagrindiniu tikslu buvo suderinti siųstuvo veiklą su organizme vykstančiais procesais.

2002 metais į mokslininko nervų sistemą buvo implantuotas sudėtingas neuroninis prietaisas, kurio dėka buvo gauta prieiga prie nervinių impulsų. Eksperimentas pavyko: signalas buvo ganėtinai tikslus tam, kad mechaninis manipuliatorius galėtų imituoti Uorviko rankos judesius.

Vėliau buvo atliktas gerai išreklamuotas eksperimentas: specialūs mikro čipai buvo implantuoti į Uorviko ir jo žmonos organizmus, jie turėjo sukurti telepatiją arba ryšio efektą. Signalams siųsti buvo naudojamas internetas. Eksperimentas pavyko: pirmą kartą žmonijos istorijoje tarp dviejų žmonių nervinių sistemų buvo sukurtas išskirtinai elektroninis ryšys. Uorviko tyrimai kibernetikos srityje tęsiasi!

10. Džonas Lilis – sukūrė sensorinės deprivacijos barokamerą

Šis mokslininkas, vedamas noro pašalinti visus išorinius veiksnius, veikiančius smegenis, išrado pirmąją pasaulyje barokamerą: tamsų, garsui nelaidų rezervuarą su šiltu sūriu vandeniu, kuriame subjektai galėjo plaukioti ilgus laiko tarpus būdami izoliuoti (deprivacijos būsenoje). Daktaras Lilis kartu su savo kolegomis buvo pirmasis, kas ryžosi išbandyti savo šedevrą.

60-ųjų pradžioje jis sužinojo, kas yra LSD ir pradėjo eksperimentų seką, kuomet jis vartodavo psichodelines medžiagas izoliuotose barokamerose, kuriose būdavo delfinai!

1980 metais Lilis vadovavo projektui, kurio metu jis bandė dėstyti delfinams sintezuotą kompiuteriu kalbą. Vėliau jis sukūrė projektą būsimai „komunikacijos laboratorijai“, kuri būtų plaukiojančia svetaine, kur žmonės ir delfinai galėtų kalbėtis ta pačia kalba, kur jie rastų bendrą kalbą. Džinas numatė, kad ateis laikas, kuomet banginių ir delfinų žudynės baigsis, „ne dėl įstatymo, kuris bus priimtas, o dėka kiekvieno žmogaus, suvokiančio nuo pat gimimo, kad delfinai yra nuo seno gyvenančios kartu su mumis mąstančios būtybės, turinčios neaprėpiamų žinių ir neišmatuojamą gyvybės energiją. Delfinai – ne tie, kuriuos reikia žudyti, nes iš delfinų galima ko nors išmokti“

Norėdamas išsiaiškinti, kas nutiks, jeigu smegenys bus izoliuotos nuo visų išorinių dirgiklių, mokslininkas 1954 metais sukūrė barokamerą. Valandų valandas plaukiodamas šiltame vandenyje, visiškoje tamsoje ir tyloje Džonas pradėjo regėti aiškias vizijas. „Tai per daug asmeniška sakyti viešai“, – teigė mokslininkas. Eksperimento dalyviu haliucinacijas buvo sudėtinga klasifikuoti moksliškai. Būtent todėl jo tyrimai nebuvo uždrausti!

Vėliau Lilis atsisakė tyrimų ir įkūrė „Samadhi Tanks“ įmonę, kuri užsiima barokamerų namams gamyba. 1980 metais buvo nufilmuotas filmas „Altered States“ kurio pagrindu tapo Lilio tyrimų rezultatai. Džonas mirė 2001 metais ir tapo savotišku „naujos eros“ guru.

Paskutinius savo gyvenimo metus Džonas Lilis praleido Havajuose ir buvo žinomas dėl savo ekscentriškumo ir tvirto polinkio į ketaminą (anestezijoje naudojamą preparatą).

Be abejo, tai ne visas mokslininkų (arba bepročių) ir veiklų sąrašas, kurių tikrai nesiimtų įprastos psichikos žmogus. Eksperimentai su žmonėmis jau nebėra taip plačiai atliekami (arba dabar jie yra geriau įslaptinami), ko negalima pasakyti apie mūsų mažuosius „giminaičius“, su kuriais šiais laikais bando viską, ką tik sugalvoja. Jūs kada nors susimąstydavote apie tai, kiek gyvūnų reikia nužudyti norint pagaminti vieną „naują“ pienelio kūnui buteliuką?

Inf šaltinis: asvyras.lt