Vampyrai greta mūsų arba iš kur gimė mitai apie nemirėlius

[paragraf 78]

Vampyrai greta mūsų arba iš kur gimė mitai apie nemirėlius

Tikėjimas vampyrais aptinkamas daugelyje tautų mituose, įvairiuose pasaulio regionuose. Seniausias žinomas vampyro paminėjimas yra randamas manuskriptuose datuojamuose apie 2000 m. pr. Kr.. Manuskirptuose aprašytame mite pasakojama apie būtybę atėjusiame iš Mesopotamijos. Mite kalbama apie būtybę vardu Edimmu, kuri klaidžiojo po apylinkes ir ieškojo aukų, idant galėtų išsiurbti jų kraują. Įvairiose pasaulio vietose randami pasakojimus apie vadinamuosius nemirėlius kurie keliasi iš kapo ir trukdo gyviesiems. Žinoma kartais minima jog šie nemirėliai su artimaisiais tiesiog bendrauja ar jais rūpinasi, ateidami jų aplankyti. Mitų apie vampyrus įvairovė tikrai stebinanti. Čia galima rasti ir pabaisų raudonomis akimis bei žaliais plaukais iš Kinijos, ir slavišką apipuvusį nemirėlį ir lietuvių mergelę ateinančią į vakarušką iš kapinių koplyčios, ir legendinį Meksikos padarą Čiupakabrą, kuris išgeria naminių gyvulių kraują. Įvairiose kultūrose randami pasakojimai dažnai būna įstabiai panašūs, ne tik savo bruožais, bet ir įstabiais istorijų kalbančių apie nemirėlius panašumais. Tad norisi pažvelgti į vampyro mito atsiradimo racionaliąją pusę, tiksliau į du žmogaus neurofiziologinius sutrikimus, kurie, kaip manoma ir galėjo pagimdyti mitus apie šiuos demoniškus padarus.

Porfirija - vampyriška liga

Medikai, tyrę pasakojimus apie vampyrus, mano jog mitus apie šiuos nemirėlius galėjo pagimdyti genetinis kraujo sutrikimas vadinamas porfirija. Tai paveldimas arba gyvenimo bėgyje pasireiškęs organizmo sutrikimas, kurio metu sutrinka tam tikrų fermentų, dalyvaujančių porfirino gamyboje, veikla. To pasėkoje organizme kaupiasi porfirinai, kurie sutrikdo normalų organizmo funkcionavimą (porfirinai yra hemoglobino, mioglobino, katalazės, kvėpavimo ir kai kurių kepenų fermentų pagrindinė sudedamoji dalis, pagrindinė problema čia yra ta, jog neskaidomi porfirinai kaupiasi, o dideli kiekiai tampa toksiški ir pažeidžia organizmo audinius).  Šis sutrikimas dažniausiai yra paveldimas nors galimi ir savaiminiai susirgimai įvairiame amžiuje. Savaiminis ligos pasireiškimas dažniausia pasireiškia apie 20 - 40 gyvenimo metus, tačiau jei liga buvo diagnozuota vienam iš tėvų, tikimybė jų palikuonims susirgti yra maždaug 25%. Beje moterys porfirija serga daug dažniau nei vyrai. Šia reta liga pasaulyje serga maždaug kas 200 tūkstantasis žmogus.
Pirmasis kas porfiriją susiejo su vampyrimo mitologija buvo medikas Lee Illis, kuris savo mintis išdėstė knygoje "Apie porfiriją ir vampyriškąją etiologiją". Savo knygoje, daktaras Illis, išsamiai aptarė porfirijos ir vampyriškosios mitologijos panašumus. Tyrimų metu jis pastebėjo, jog su krikščionybės plitimu, elgesys su porfirijos aukomis darėsi vis blogesnis, ligonius ppradėta demonizuoti, tad labai tikėtina, jog šio susirgimo atvejai liaudyje buvo adaptuoti ir kaip kultūrinis bei prietarų palikimas išsklidęs po pasaulį, pagimdė vampyriškąją mitologiją. Manoma, jog šios ligos aukos ir pati liga buvo sumitinti tad liaudies mitologijoje patapo tuo ką mes dabar vadiname vampyrais.
Segant porfirija, sutrinka kai kurių hemoglobino baltymų porfinų gamyba. Šis sutrikimas porfinus paverčia toksiškais, ko pasėkoje ligoniui nyksta paodiniai audiniai. Porfirijos simptomai, labai tikėtina, jog galėjo būti palaikyti demonizmo apraiška, kuri vėliau buvo apipinta įvairiomis legendomis. Tad pažvelkime į kai kuriuos porfirijos simptomus, kurie būdingi ir mitologiniams vampyrams.
Sergant porfirija, ligonis tampa itin jautrus saulės šviesai, nes jo organizme trūksta eritrocitų bei geležies. Net ir trumpas pabuvimas saulės šviesoje ligoniui gali liūdnai baigtis. Oda tampa jautri, galimi nudegimai, išbėrimai, pūslės atvirose odos plotuose. O kaip žinia, vampyrai yra tie padarai kurie itin jautrūs saulės šviesai. Čia tik "Saulėlydžio" vampyrai it fėjos švyti saulės šviesoje, istorinis vampyras gi, patekęs į saulės šviesą paprastai sudega, arba bent jau netenka savo galių.
Kitas simptomas yra porfirino kaupimasis ant dantų, ko pasėkoje dantys atrodo parudavę, lyg ant jų būtų likę sukrešėjusio kraujo. O kaip žinia vienas iš būdų atpažinti vampyrą yra kraujas pasilikęs ant dantų. Vėliau prie šio simptomo galėjo prisidėti ir pastebėjimai, jog asmenų kaltintų vampyrizmu kapuose randami palaikai, kurių dantys yra pailgėję. Lavonų dantys iš tiesų gali atrodyti pailgėję, dėl susitraukusių dantenų. Taip pat tokiu atveju dažnai išsiskiria organizmo skysčiai savo konsistencija ir spalva primenantys kraują. Sudėjus porfirino nuosėdas ant dantų ir pailgėjusius lavonų dantis, tikrai galėjo gimti mitas apie kraujasiurbį vampyrą.
Sergant porfirija paprastai tamsiu paros metu padidėja žmogaus aktyvumas. Žinoma, tai susiję ir su tuo, kad ligonis negali būti saulės šviesoje, tačiau labai natūralu, jog toks naktinėtojas, turėjo sukelti įtarimą archajiniam žmogui, juk visi žinojo, kad naktis tai tamsiųjų jėgų siautėjimo metas.
Ši liga labai pakeičia žmogaus išvaizdą: ligonio oda tampa blyški, plaukai pradeda priminti gyvūno kailį, be to padidėja plaukuotumas kaktos srityje, nagai patiria hiperkeratozę, tad pasikeičia jų forma ir struktūra, ko pasėkoje jie deformuojasi ir gali pradėti panašėti į žvėries nagus arba išvis iškristi. Įsivaizduokite ką apie tokį padarą turėjo galvoti prie kelis šimtmečius gyvenę kaimynai.
Porfiriją taip pat gali lydėti įvairūs psichiniai sutrikimai, kaip kad depresija, nerimas, paranoja. Taip pat gali reikštis ir haliucinacijos. Šie reiškiniai taip pat galėjo prisidėti prie vampyriškojo mito gimimo.
Sunkesniais atvejais ligonis gali patiri komatozinę būklę. Tai galėjo būti susieta su prisikeliančiu nakties padaru.
Negana to, sergantys porfirija, visiškai negali valgyti česnako, nes jame yra rūgščių, kurios sustiprina poodinių audinių nykimą, o kaip žinia, vampyrai jo taip pat neperneša.
Kaip yra žinoma iš istorinių šaltinių, viduramžiais, buvo manoma kad porfirija yra užkrečiama, todėl ligonį paprastai izoliuodavo nuo visuomenės, kas žinoma taip pat galėjo prisidėti prie vampyriškojo mito augimo. Čia prisideda ir tai, jog ligoniai nuo porfirijos gydėsi, gerdami šviežią gyvulių kraują, idant galėtų papildyti savo kraujo kiekį organizme. Žinoma toks ligos gydymo būdas yra beprasmis, nes kraujas yra sunkiai pasisavinamas produktas, o ir tai kas pasiasavinama jau būna suskaidyta į maistines medžiagas. Porfirija buvo visiškai nepagydoma iki pat XX a. vidurio.
Taigi, ši baisi liga, yra vienas iš realių pretendentų, mito apie vampyrus kilmei nustatyti. Manoma, jog porfirija ypač buvo paplitusi Transilvanijoje, kur buvo ypač paplitusi kraujomaiša. O įskaitant tai, jog nuo maždaug XV iki XIX a. pr. Europoje vyko negailestinga, ilgalaikė kova su vampyrais, porfirijos atvejai tikrai galėjo bauginti žmones. Vien Prancūzijoje nuo 1520 iki 1630 metų apkaltinta vampyrizmu buvo maždaug 30 000 žmonių.

Klinikiniai vampyrai

Daktaras Ričardas Nollas, 1992 metais aprašė klinikinio vampyrizmo atvejus, kuriuos išdėstė knygoje "Vampyrai, vilkolakiai ir demonai XX a. psichiatriniuose pranešimuose". Savo veikale jis pasiūlė šį fenomeną pavadini, vieno iš Bremo Stokerio romano "Drakula", veikėjo Renfieldo vardu. Romane psichinis ligonis Refieldas, rijo muses, kad pasisavintų jų gyvybines jėgas. Vėliau jis pradėjo šerti muses vorams, o vorus paukščiams, idant paukštį suvalgęs sukauptų didelę gyvybinės jėgos koncentraciją. Vėliau jis daktaro paprašė ir kačiuko, kad gyvybinės energijos koncentracija dar padidėtų, juk kačiukas valgo paukščius.
Daktas Nollas, Renfieldo sindromą apibrėžė sekančiai: Tie kas kenčia nuo šios psichinės ligos iš tiesų nėra nei vampyrai, nei vilkolakiai, nei demonai, tai tiesiog sergantys žmonės. Ligos vystymasis paprastai prasideda nuo kokio nors konkretaus įvykio, kaip pavyzdžiui, pacientas vaikystėje įsipjovė į pirštą ir pradėjęs jį čiulpti paragavo savo kraujo, kuris jam pasirodė neįtikėtinai skanus. Jam paaugus, prie aistros kraujui prisideda seksualinio malonumo paieškos.
Pirmoji Reinfieldo sindromo fazė, kaip ir apibrėžė daktaras Nollas, paprastai būna vadinamasis autovampyrizmas, dar vadinamas autohemofagija, kuris pasireiškia potraukiui savo kraujui, ko pasėkoje, žmogus pjausto save ir iš atsivėrusių žaizdelių geria savo kraują. Kai mažų dozių nebepakanka, ligonis pradeda ieškoti būdų prasipjauti venas ar pasidaryti didesnes žaizdas. Autovampyrizmą paprastai lydi ir seksualinio malonumo išraiška, pavyzdžiui masturbacija.
Antroji Reinfieldo sindromo fazė yra vadinamoji zoofagija, kurios metu geriamas gyvūnų kraujas. Tokie žmonės retai kada patys žudo gyvūnus, dažniau jie kraują perka iš mėsinės ar prasimano kitokiais būdais. Kraujo gėrimą paprastai lydi vienoks ar kitoks seksualinis pasitenkinimas.
Vystantis Reifieldo sindromui, paprastai pereinama ir prie trečios fazės t.y. prie žmonių kraujo paieškų, dar vadinamo antropofagija. Tokiu atveju paprastai ieškoma donorų, kurie sutinka duoti gerti savo kraują. Dažnai kraujas geriamas lytinio akto metu, nors taip pat būna tiesiog ritualizuotas kraujo gėrimas. Žinoma, tenka pastebėti, jog jei žmogus pasiekė trečią sindromo fazę ir nerado savanorio donoro, tada gana dažnai pereinama ir prie kriminalinių nusikaltimų. O čia jau ir iki pakelių maniako žudiko prievartautojo nebetoli.
Kaip ir "Drakulos" herojus, šio sindromo aukos tiki jog su krauju gauna gyvybinę energiją. Toks kraujo gėrimas, klinikiniam vampyrui, paprastai siejamas su mistine reikšme reiškiančia gyvybinės energijos įgavimą ar pasipildymą.
Tiesa, nuo Reinfieldo sindromo dažniau kenčia vyrai nei moterys, ir mūsų laikais jis dažnai klasifikuojamas kaip šizofrenija.

Gabrielius E. Klimenka

[Supera]

Aš esu skaičiusi, kad kai atkasdavo kapus ir rasdavo lavonus su paiilgėjusiais dantim, nagais ir plaukais žmonės manydavo kad jie vampyrai. Bet, kaip parodė šis straipsnis (už kurį didelis pliusas) yra ir ligų, kurios sutampa su mituose apie vampyrus menamais vampyrizmo požymiais.

[paragraf 78]

Šiaip vampyrų mitologija išties įdomi. Vienu metu net universitetuose apie juos daug diskutuodavo.
Įdomu tai, jog Lotynų bažnyia, kai atkasdavo kokius palaikus ir jie būdavo nesugedę, tai laikydavo šventumo įrodymu, o Bizantinė bažnyčia priešingai - prakeiksmu. Todėl rytų bažnyia visus tokius laikė vampyrais

[Supera]

Va čia tai naujiena O_O . Bet, realiai, pagal visas vampyrų teorijas, tai Lotynų bažnyčia turėtų sunerimt tokius palaikus skelbiant šventaisiais

[paragraf 78]

Na vakarai ir rytai kai kuriuos dalykus traktuoja kitaip, tai normalu

[Supera]

Tai žinoma, mes kiekvienas skirtingai dalykus suprantam, juos imdami pagal savo suvokimo/vertybių prizmę, tai ko norėt dėl ištisų kultūrų.

[paragraf 78]

Va pvz. kinietiški vampyrai negerai kraujo, jie minta či energija