Ar egzistuoja absoliutus gėris?

[a.t.sielis]

Kaip suprasti?

Penas minčiai:

Iz 54,16 Aš sutvėriau kalvį, kuris įpučia anglis ir padaro reikiamą įrankį. Aš taip pat sutvėriau naikintoją, kad griautų.

Iz 45,7 Aš darau šviesą ir sukuriu tamsą, duodu ramybę ir sukuriu pikta. Aš, Viešpats, visa tai darau.

Kodėl egzistuoja šio pasaulio blogiai? Kas yra blogis?

Kai blogai jautiesi, tai blogis. Kaip pirštas nukirstas nuo rankos skauda, blogis yra panašus. Skauda rankai, ir, sakykim, gal net pačiam pirštui. Jeigu mes esame kaip pirštai, jeigu bandome atsiskirti nuo rankos, arba nuo organiškos visumos, kuriai priklausome, nustojame funkcionuoti, sutrinka mūsų ir visos organiškos visumos tarpusavio apytaka, susidaro blogumas, būsena kurioje mes disharmoningai egzistuojame.

Kai kažkas atskirta nuo visumos intereso, tai tampa blogiu. Kai kažkas atsiskiria arba užsidengia nuo šviesos, tampa tamsa.

Kam valdžia kuria kalėjimus? Ar valdžia bloga, nes kuria kalėjimus? Kalėjimai kuriami, nes yra nusikaltėlių, nebūtų nusikaltėlių, nebūtų ir kalėjimų.

Panašiai, galima suprasti aukščiau minėtas citatas. Kodėl Kūrėjas kuria pikta? Tai tik atliepiančios sąlygos esybių atsiskyrimui.

Ar visi šio pasaulio blogiai telpa absoliučiame aukštesniame gėryje? Galima taip įvertinti.

Jeigu sielų auklėjimui jos tarsi veidrodyje aplinkoje susiduria su iš jų išėjusiais blogiais, ir galiausiai atsisako šių savo tendencijų, visa tai yra gerai. Bet koks tikslas? Koks galutinis principas?

Tai ką stebime, yra daliniai pasauliai. O kokia pilna realybė? Kad galėtų kažką kurti, ji turi būti vienovėje. Pati didžiausia visuma pati turi būti viena. Koks jos pačios tikslas, ir koks egzistavimo principas?

Šitai reikia apspręsti jau pagal praktinę realybę.

Dar filosofiškai: tai kas pastovu ir ilga, turi negriūti, nesusinaikinti. Vadinasi, veikiantieji principai turi būti negriaunantys vienas kito. Kuo harmoningiau, tuo pastoviau ir stipriau egzistuos dalykas. Kas turi prieštaravimą savyje, griauna save, ilgai netemps, sugrius. Vadinasi, harmonija.

Mes žinom, kad praktinėje realybėje skleidžiasi tokie dalykai, kaip esybių gebėjimas jausti, mąstyti, norėti. Tai gyvosios gamtos varikliai. Augalas stiebiasi į saulę, ir geria vandenį iš dirvos. Gyvūnai ieško maisto. Visos gyvos būtybės siekia malonumo, džiaugsmo, ekstazės. Tiek žmonės, tiek gyvūnai, nori būti laimingi, būti juos tenkinančioje ir jų egzistencijos pastovumą užtikrinančioje dinamikoje. Niekas nenori problemų.

Visi vertinimai susiję su šių dalykų buvimu ar nebuvimu. Ten kur daug problemų ir disharmonijos, tamsos, mes laikome tai žemu lygiu. Kuo daugiau džiaugsmo, harmonijos, laikome tai aukštesniu lygiu (gyvenimo lygiu, būties lygiu).

Visi principai būtyje turi kilti iš aukščiausio lygmens, absoliuto. Stebėdami, kad žemuose lygiuose problemų didėja, o aukštesniuose - mažėja, galime prieiti išvados, kad aukščiausiame lygyje nėra problemų. Ten turi būti tobula harmonija, tobulas visų susiklausymas, ir vidinių norų išsipildymas. Jeigu tai, tai Visuma, kuri yra viena, ir kuri visus globoja, išpildo visų interesus, ir sukuria tobulą harmoniją tame lygmenyje, arba kitaip sakant, Savyje. Iš kur žinoti, kad būtent toks lygmuo egzistuoja? Čia jau turėsime remtis tų, kurie turi visos realybės patyrimą, žodžiais. Arba Paties Absoliuto žodžiais.

Iš filosofinės pusės, mes matome, kad Saulėje, kuri yra šviesos šaltinis, šviesa intensyvėja. Saulė skleidžia šviesą, o joje šviesa yra didžiausio intensyvumo ir tirštumo, pereinančio į kitą kokybę negu Saulės spinduliai. Tamsa yra ten, kur kažkas užtveria Saulės šviesą, ir sudaro šešėlį. Analogiškai, Absoliute galime tikėtis grynos šviesos kokybių, arba kitaip sakant, gryno tobulumo, gryno gėrio kokybių. Šio pasaulio blogiai arba problemos - tai tarsi šešėliai, kuriuos sudaro kliūtys sklisti Absoliuto šviesai.

[nereikalinga]

Gal tik kovoje,dėl gėrio,suprantama tikroji gėrio prasmė,visas,ar platesnis suvokimas,subrendimas tam ?  Arba atvirščiai.

[a.t.sielis]

Ką kalba šaltiniai, nagrinėjantys transcendenciją?

hladini sandhini samvit tvayyeka sarva samsthitau
hladatapakari misra tvayi no guna-varjite

"O Viešpatie, Tu esi visko ramstis. Trys atributai - hladini (ekstazė, malonumas, palaima, džiaugsmas), sandhini (egzistencija), ir samvit (žinojimas) egzistuoja tik Tavyje, kaip viena dvasinė energija, o materialūs veikimo būdai, kurie sukelia laimę, kančią arba šių dviejų mišinį, Tavyje neegzistuoja, nes Tu neturi materialių savybių."

Višnu Purana 1.12.68

Sakti-saktimator abhedah

"Nėra skirtybės tarp Energingojo ir Energijos"

Vedantos komentaras

Kitaip sakant, visos Veikimo Galios arba veikimai, ir Pats Veikėjas yra vienovėje. Tarp jų nėra priešiškumo, kaip įsivaizduojama kad kažkokie pradai būtyje (blogis, gėris, etc.) tarpusavyje kovoja ir taip atseit viskas atsiranda. Aukščiausias būties principas - meilė ir harmonija, o ne kova ir chaosas. Energingasis turi beribes galimybes džiaugtis savo Energija, nes Energija yra Jo Paties vidinis veikimas. Nėra kam prieš ką kovoti. Jeigu Jis nori kariauti, Jis sukuria tokį žaidimą Savo malonumui. Taip viskas paklūsta Jo nepriklausomiems norams.

[Ezekiel]

Kam valdžia kuria kalėjimus? Ar valdžia bloga, nes kuria kalėjimus? Kalėjimai kuriami, nes yra nusikaltėlių, nebūtų nusikaltėlių, nebūtų ir kalėjimų.

Norėjau tik pažymėti, kad nusikaltimą galima ir išrasti. Tarkim kokiam Irane nusikaltimas baudžiamas mirtimi yra moters neištikimybė. Ar kitas pavyzdys, kad už kanapių auginimą ar šiaip svaiginimasi galima ilgam sėsti į kalėjimą. Nors apsišvietusiam žmogui tai gali atrodyti absurdiška ir nehumaniška.

O kalbant apie absoliutų gėri ar galime jį pažinti, kad teigti jo egzistavimą? Nebent patys esame tas absoliutas. Bet pvz. Platonas mano, kad absoliutus gėris-grožis-tiesa egzistuoja idėjų pasaulyje.
O aš manau, kad mūsų pažinimas yra pernelyg ribotas ir vien mūsų Ego gali kurti savo "absoliutų gėrį", o realiai mes galime tik atsirinkti iš savo patirčių, idėjų pačias geriausias, bet juk gali būti dar net nežinomos aukštesnės gėrio formos.
Aišku įmanoma ir gali būti, kad gėrio ir blogio konceptai egzistuoja tik mūsų sąmonėje. O jei taip joje gali atsirasti kas suvokiama kaip absoliutus gėris. Gal tai gali būti NDE ar epilepsijos būklė kuomet žmonės praneša jaučiant kažką neribotos, nepaprasta ekstazę ir gėrį.

[a.t.sielis]

Norėjau tik pažymėti, kad nusikaltimą galima ir išrasti.

mūsų pasaulyje taip. Bet tai buvo metafora, tik paimant patį reiškinio principą kaip pavyzdį supratimui.

O kalbant apie absoliutų gėri ar galime jį pažinti, kad teigti jo egzistavimą?

Sakyčiau, galime, bet ne vien savo pastangomis. Mes riboti. Bet visuma - neribota. Vienaip ar kitaip, esame pažįstančios sąmonės dalelytės, todėl pažinimas mums įmanomas. Ir mes galime kažkiek pažinti Visumą, kurioje esame. Jeigu mes jau mąstome gėrio kategorijomis, vadinasi, mūsų pažinimo galios yra pritaikytos tokių kategorijų apibūdinamas savybes suvokti. Jeigu jas įmanoma suvokti, ir ypač jeigu jas praktiškai suvokiame, tai "imtuvą" turime. Lieka "siųstuvo" pusė, pats absoliutas, kaip veikėjas.

Bet pvz. Platonas mano, kad absoliutus gėris-grožis-tiesa egzistuoja idėjų pasaulyje.

Gaila, Platono nėra tarp mūsų, kad gyvai paaiškintų, kokias realybes jis apibūdino tomis sąvokomis.

bet juk gali būti dar net nežinomos aukštesnės gėrio formos.

Žinoma. Apie tai suponuoja pavyzdys su Saule. Kas vyksta Saulės viduje, mes nematome. O ten koncentruota ir intensyvu. Jeigu gėris yra aukščiausioje visumoje, tai reiktų pagalvoti ir apie kitas tos visumos savybes - aktyvumą, asmenybiškumą. Tada, iš savo iniciatyvos ta visuma gali apšviesti mus apie mums dabar nežinomas gėrio formas. Ir tas naujas sužinojimas ir sudarytų dvasinį tobulėjimą, kai siela susipažįsta ir įsisavina gilesnes ir aukštesnes esmes. Sakykime, visada lieka kažkas nežinoma, nes esame begalybėje. Vadinasi, pažinimas arba naujovės turi resursų visai amžinybei.

Aišku įmanoma ir gali būti, kad gėrio ir blogio konceptai egzistuoja tik mūsų sąmonėje. O jei taip joje gali atsirasti kas suvokiama kaip absoliutus gėris. Gal tai gali būti NDE ar epilepsijos būklė kuomet žmonės praneša jaučiant kažką neribotos, nepaprasta ekstazę ir gėrį.

Kyla klausimas, iš kur į mūsų sąmonę ateina tie dalykai. Paprastai jų nebūna, ir jie staiga ateina. Turi būti šaltinis. Papildomas klausimas - kame egzistuoja mūsų sąmonės, koks jų egzistencijos atraminis pagrindas. Turėtų būti Visuminė Sąmonė, kurioje egzistuoja tos savybės, ir būtent iš ten mes jas gauname į savo vidų, savo patirtį.

[nereikalinga]

Aš ne apie tokią "kovą" minėjau kokią įprasta manyti,įsivaizduoti pagal jo pagrindinę reikšmę. Tiesiog iškart tik tokia toptelėjusi mintis,toks žodis.



"Dievas davė laisvą valią, bet tai yra dovana ir atsakomybė. Išmokti naudotis laisva valia ir daryti gera mes dar mokomės."

[a.t.sielis]

nereikalinga, viskas o.k., labiau diskutavau su kai kieno kito išsakytais pamąstymais apie priešybių kovą.

Susietai su tuo ką paminėjai, iš tikro, kova yra su savimi, už gerą apsisprendimą. Yra tokia laida per TLC televiziją, "My 600 Lbs", apie 300 kg sveriančius nutukusius žmones, tai kad pradėtų mesti svorį, jiems reikia įveikti save. Dėl savo svorio jie negali pajudėti, ir daryti daugelio dalykų. Taip ir mes savo gyvenime esame tarsi nutukę nuo materializmo, įjunkę į visokias nesusijusias su sielos interesu veiklas, ir dėl to kaip suparalyžuoti. Pasikeisti yra sunku, tai kova.

[001]

Nėra gėrio ar blogio. Tai, ką mes vadiname gėriu ar blogiu yra pagrįsti pačio asmens morale. Gėris nėra faktas, tai paprasčiausias žodis skirtas išreikšti mūsų suformuotai nuomonei apie tam tikrą dalyką, todėl mes visi skirtingai suprantame gėrį.
Daug kas iš mūsų tiki, kad seksualinė prievarta ir žudymas yra blogis, bet tolimoje praeityje nebuvo nieko neįprasto, kai vyras išprievartaudavo moterį ar kažkas kažką nužudydavo. Absoliutaus gėrio nėra (taip pat kaip ir nėra kovos tarp gėrio ir blogio), nes toks gėris būtų gėris visiems, tačiau kas yra gėris vienam, kitam gali būti blogis.

[nereikalinga]

Kas gėris vienam,kitam gali būti blogis? Nebent gėris savanaudiškas,tuo pačiu kenkiant kitam ar dar kažkaip. Tai jau toks ir gėris čia.
Tad manau,iki absoliutaus gėrio,tai tiesiog.neįmanoma misija.

[klajoklis 3000]

Na aš esu žalias filosofas, todėl atleiskit kad naudosiuosi ne skaitiniais, o savo pasaulėžiūra. Mano nuomone nėra gėrio ir blogio. Gėris ir Blogis, kaip ir minėta, yra skirtingai interpretuojami teiginiai. Mano teorija: Gėris - Nauda, Blogis - Žąla. Tu elgiesi gerai kai esi kažkam naudingas, elgiesi blogai kai kažkam darai žalą ir visai nesvarbu ar ta nauda ar žala daroma žmogui ar gamtai. Pažiūrėkime į viską iš vienos prizmės. Plintant vakarietiškoms, liberalistinėms ir netgi libertarinėms idėjoms, plačiau suvokiamas žmogaus teisių spektras. Platėjant šiam spektrui didėja žmonių kaip vartotojų kiekis, ko pasekoje, neišvengiamai nyksta naftos ir dujų ištekliai, kertami medžiai žmonių gerbūviui, kenčia ekosistema, gyvūnai stumiami vis nuošaliau ir praranda teritorijas bei gerbūvį. Didėja užterštumas. Didėjant žmonių skaičiui, didėja gamtos teikiamų produktų suvartojimas, kuris galų gale peržengia ribą, kai gamybą perima žmogaus rankos, tai yra, genetiškai modifikuoti plantaciniai produktai (netikros mėsos, produktai gaminantys daugiau sėklų, mėsiniai gyvuliai, kurių jau dabar daugėja smarkiai) nekeliantys pasitikėjimo. Tai ką noriu pasakyti yra humanistinė nauda, gėris žmonijai, bet gamtinis clash'as 

[time]

Blogis nėra taip suprantamas kaip turėtų būti. Blogio negalima išsivaizduoti ir tarti siaurąja prasme. Visos reikšmės blogio nėra vien tik žąla. Turėtų čia būti ir (dirbtinis kūrimas prieš savo ir kito valią). Plačiąja prasme mes esam kūrėjai, gebame nujausti nepilnai ir nepilnai esame išmokę pažinti tikrojo blogio, todėl kalbėti apie gėrį dar toli. Viskas be išlygų yra blogis, kas yra paveikiama laiko. O visi laiko judinamieji veikėjai taip pat daro blogį prieš save ir kitus kurdami. Kūrimas yra tas absoliutusis blogis, kadangi čia yra pažeidžiama nesvarbu kieno valios sfera, čia mes pasidarome įtakingesni: tiek savo atžvilgiu, tiek kito ir čia tam tikra prasme 'galime pakelti ranką'. Mes kurdami naudojame įvairiausius išteklius norint vykdyti 'judesio politiką'. Tai atsispindi resursų gebėjime atsigeneruoti, vienus išteklius galime imtynai iki galo išnaudoti, kiti atsinaujina per tam tikro laiko tarpą. Jeigu laikas suplanavęs neduoti ir neleisti kurti kūrėjui žmogui, jis numatęs suplanuotą įvykių eigą. O eiga nepriklausomai nuo žmogaus norų yra priverstinė, vienkryptiška. Mes dar gebame mąstyti dvikryptiškuoju metodu, bet jis jau pradėjo nykti ir dauguma tapo lengvai pavergiami. Tikrojo gėrio kaip ir nėra, reali situacija priklauso nuo blogio. Ir mums įdėti jutimai nėra pakankamai numatantys, atpažystantys gėrį ar blogį. Bandydami skirstyti į tam tikras grupes lengvai susipainiojame ir liekame nebesupratę esmės. Aš bandau pasakyti kaip globaliai skambėtų šis apsisprendimas kažką veikti. Veikti nėra gerai, tai yra blogis, bet be blogio nieko čia nebūtų. Gėris yra tik dirbtiniai atliekamas darbas, dėl daugiau galimybių patyrimo. Kitaip sakant gėris tėra priedėlis prie viso gyvenimo.