Sielos savybės, egzistavimo įrodymai

Pradėjo a.t.sielis, sausio 12, 2014, 12:20:03

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

a.t.sielis

Vakar begooglindamas radau visai įdomių (ir iki šiol nežinotų) informacijų, tai manau, visai perspektyvi ir prasminga tema būtų, bandyti aptarti sielos savybes ir egzistavimo pagrindimus.

Neurochirurgai turi įdomių faktų, kuriuos surinko eksperimentuodami su smegenimis; filosofai svarsto, ar egzistuoja laisva valia, ir kaip ji įrodo nematerialios sielos egzistavimą; metafiziniai šaltiniai apibūdina sielos savybes ir veiklą.

Pradėsiu nuo neurochirurgų. Buvo toks žymus Kanados neurochirurgas Wilder Penfield ( http://en.wikipedia.org/wiki/Wilder_Penfield ). Iš pradžių paskaites apie jo eksperimentus, pagalvojau, kad čia kažkokie fantastiniai išsigalvojimai, nes jis juos darė 20 amžiaus viduryje, kai nebuvo labai išvystytų medicinos technologijų. Bet visgi tai rimtai vertinamas asmuo, ir jis iš tikro yra vienas iš atraminių autoritetų moderniuose smegenų tyrimuose, pvz. iš esmės tebesivadovaujama jo sudarytais smegenų zonų žemėlapiais: This technique also allowed him to create maps of the sensory and motor cortices of the brain (see cortical homunculus) showing their connections to the various limbs and organs of the body. These maps are still used today, practically unaltered.

Penfield eksperimentavo su pacientais, kurių smegenys buvo operuojamos dėl epilepsijos. Jie būdavo narkozėje, bet sąmoningi, tada Penfield su elektrodais dirgindavo smegenis. Epilepsijai gydyti jis ieškodavo tokios smegenų audinio vietos, kurią palietus prasidėtų artėjančio epilepsinio priepuolio simptomai, ir tą vietą išpjaudavo, taip išspręsdamas epilepsijos problemą. Šalia to, jis ėmė nagrinėti, kaip įvairūs smegenų dirginimai elektrodais kitose vietose veikia proto ir organizmo funkcijas.

Jis sugebėdavo padaryti taip, kad pvz. stimuliavus smegenis, pacientas atlikdavo judesius arba ištardavo žodžius. Kai pacientas pats pakeldavo ranką, arba ištardavo žodį, paciento apibūdinimas buvo, kad jis pats tai padarė: "aš pakėliau ranką", "aš ištariau žodį". Bet kai tie patys veiksmai įvykdavo dėl smegenų stimuliavimo elektrodais, tada pacientas raportuodavo dalyką kitaip: "mano ranka pakilo, aš to nedariau".

O implikacijos buvo tokios: abejais atvejais, smegenys buvo aktyvios, kad pakeltų ranką. Bet antruoju atveju, smegenis aktyvuodavo išorinis veikėjas, chirurgas. O kas jas aktyvuodavo pirmuoju atveju? Abiem atvejais, smegenys tarnavo kaip mašina, kuri vykdo veikėjo nurodymą. Antru atveju, ji vykdydavo chirurgo nurodymą. O pirmuoju: kas tas "aš", kuris nurodė smegenims atlikti veiksmą? Penfield po keturiasdešimties metų tyrimų priėjo tokios išvados: "smegenys yra kompiuteris, bet jis užprogramuojamas kažko, kas yra ne smegenyse".

Čia vienas iš sielos egzistavimo tyrimo būdų, apie kurį mes kalbėjome kitoje temoje:

CitataTaigi, mes galėtume nagrinėti, ar proto ir smegenų veikimas yra grynai mechaninių reakcijų seka, ar tame yra kažkas, kas nepaklūsta fizinės realybės dėsniams, ir grąžina netikėtą rezultatą.


Be to, Penfield atradimai, kad sudirginus smegenų tam tikras zonas, žmogui ima plaukti praeities laikotarpių atsiminimų srautas, kartu su visom buvusiomis emocijomis, irgi yra įdomūs ir įnešantys esminį indėlį į smegenų/proto/sielos nagrinėjimus.

Taip pat radau ilgą straipsnį irgi iš neurochirurginės perspektyvos: "Understanding Brain, Mind and Soul: Contributions from Neurology and Neurosurgery"
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3115284/

Jame daug klasikinės informacijos, nuo pat graikų filosofų, kurioje žmogaus kūno vietoje buvo ieškoma sielos ir t.t. ir pan. Ilgas straipsnis, gerai būtų išversti, bet tiesiog neužtenka laiko ir energijos. Bet paskaityti ir susipažinti tikrai vertas.

Benamis

Dekui uz pasidalinta idomia informacija a.t.sieli :)

a.t.sielis

#2
sausio 12, 2014, 17:33:51 Redagavimas: sausio 12, 2014, 17:48:16 by a.t.sielis
Oliver Sacks, New York Review of Books (žr. www.ulpgc.es//hege/almacen/download/7/7485/Sacks.pdf ; arba originalo kopija http://www.neurolist.com/site/PDF/neurosoul.pdf ) apžvelgia Penfield'ą taip:

CitataWilder Penfield, neurochirurgas, kuris studijavo su Sherrington'u kai buvo jaunas, visą gyvenimą domėjosi "patirtinių priepuolių" ("experiential seizures") tyrinėjimu - priepuolių, kai pacientai konvulsiškai patirdavo, sekundžių ar minučių laikotarpyje, haliucinatorišką įvykių, scenų, galbūt muzikos iš savo praeito gyvenimo pasikartojimą, scenas iš dalies tarsi sapnus, fantasmagoriškas, poetiškas, bet su intensyviu ir užliejančiu realybės jausmu. (Penfield mini žmones, turėjusius konvulsyvius prisiminimus apie "vagių vaidinimą komiškame stripe", apie matymą žmonių "įžengiančių į kambarį su sniegu ant drabužių", ir apie "žiūrėjimą, kaip iškraunami cirko vagonai" kai buvo vaikai). Tokie haliucinatoriški pasikartojimai, tokie patirtiniai priepuoliai, kurie gali atsitikti kai kuriems pacientams su didžiųjų smegenų pusrutulių žievės epilepsija, taip pat galėjo būti ir sukelti dirbtinai, kaip atrado Penfield'as, stimuliuojant atvertą didžiųjų pusrutulių žievę operacijos metu. Penfield'o požiūriu, visas gyvenimas, bent jau pasyvus, "jutiminis gyvenimas" - visa paciento patirtis, kiekvienas pojūtis ir jausmas, kurį tik tas patyrė - buvo tiksliai ir visiškai išsaugotas ir įrašytas smegenyse. Penfield naudoja žodį "įrašas" vėl ir vėl, ir žvelgia į atmintį, smegenų įrašą, kaip į kažką panašaus į mechaninį įrašą, arba kompiuterio "atmintį".

"Patirtiniai priepuoliai", galvoja Penfield, tik sukelia atsitiktinio šios atminties segmento stimuliavimą. Tai pasyvi (arba mechaniška) smegenų ir atminties samprata - ir pats šis pasyvumas priverčia Penfield laikytis dualizmo. Taigi, žvelgdamas atgal į viso gyvenimo darbą savo paskutinėje knygoje "Proto paslaptis" (The Mystery of the Mind, kurią jis skiria Sherrington'ui), jis daro išvadą, kad nors atmintis ir vaizdiniai, jutimai ir patirtis iš tikro yra "išraižyti" smegenyse, aktyvios funkcijos - valia, sprendimai - yra ne smegenyse, nėra reprezentuojami fiziologiškai, bet yra "transcendentinės" funkcijos, kurios negali būti redukuojamos į fiziologiją.

Penfield'ui egzistuoja atminties ir sąmonės srautas, "biologinis srautas", ir kažkas virš-biologinio, "protas (ne smegenys)", kas stebi ir tą biologinį srautą nukreipia. Taip išsivysto idėja apie pasienio ribą (frontier):

"Pacientas programuoja savo smegenis. Sprendimas ateina iš jo proto. Neuroninis aktyvumas atsiranda aukščiausio lygmens smegenų mechanizmuose. Čia vyksta susitikimas tarp proto ir smegenų. Čia yra psicho-fizinė pasienio riba."

Ši riba turi būti numatyta, kadangi Penfield mato visą smegenų veikimą kaip "automatišką", "refleksinį", arba "skaičiuojantį" ("computational"); tačiau žmogus aiškiai nėra automatas. Taigi, Penfildas taip apibendrina savo pažiūras:

"Po ilgų metų stengiantis paaiškinti proto pagrindą vien tik smegenų veikimu, priėjau išvados, kad paprasčiau būtų priimti hipotezę, kad mūsų būtybė susideda iš dviejų fundamentalių elementų."

"Protas", pagal Penfield'ą, yra iš tiesų tarsi dvasia (ghostly thing). Jam trūksta atminties, arba atminties poreikio - "Jis gali akimirksniu atidaryti smegenų atminties failus". Jam nereikia tokio fizinio aparato, kokį turi smegenys. Tačiau, Penfield mums sako, kad nors protas ir nematerialus, jam reikalinga "energija", ir ši energija normaliai gaunama per susijungimą su gyvais smegenimis. Tačiau (ir čia Penfield'o spekuliacijos tampa vis labiau fantastiškos), protas gali turėti būdą, kaip išlieka kūnui mirus. Jis galvoja, kad protas gali tai padaryti užmegzdamas ryšį, energijos tėkmę, su gyvųjų protais; arba su Dievo protu; ar su kitu proto energijos šaltiniu kur nors visatoje.

Vytautas

Prisiminiau keletą kaistų istorijų iš savo gyvenimo. Pirma apie nuskendusį pusbrolį. Tiksliau būdamas 7m buvo nuskandintas bendraamžės Kėdainiuose Nevėžyje. Kaip viskas vyko matė kitoje Nevėžio pusėje žvejojęs žmogus. Bet esmė ne čia. Visa problema jo suradime. Narai gana operatyviai ėmė ieškoti, bet tą dieną nerado. Naktį dėdės žmona susapnavo sūnų. Jis tiksliai nurodė vietą upėje kur yra užsikabinęs už šakos. Ryte tėvai prisiprašė narų dar kartą paieškoti jau konkrečioje vietoje. Ir rado. Kad radimo būdas gan keistas niekas nekreipė dėmesio. Svarbu rastas kūnas.
Labai panašus pasakojimas mano mamos apie kaimyną bendraamžį. Po karo vasara kaimynystėje gyvenantis kaimynas padėjo kaimo jaunimui sulipti ant arklių ir joti prie upės. Pats pasiliko namuose. Grįžę nerado kaimyno tik apiplėštus jų namus. Visas kaimas ėmėsi ieškoti kur tik įmanoma. Nerado. Nakti kaimyno mama susapnavo sūnų kuris jai pasakė "mama aš randuosi už tvarto žabų krūvoje". Motina šoko iš lovos nubėgo į nurodytą vietą ir rado sūnaus lavoną.
Dar vienas nutikimas vėl mano akyse. Šalia tėvų gyveno ūkininkas. Jaunystėje čigonė išpranašavo kad gyvens iki 50m. Porai savaičių likus iki lemtingo gimtadienio žmogus juokėsi iš pranašystės. Bet vieną dieną netikėtai dingo. Kaip tik prie to paties Nevėžio buvo ūkininkų baliukas. Žmonės įtarė kad galėjo nuskęsti. Iškvietė narus bet tie nieko nerado. To ūkininko giminėje buvo mėgėjas ekstrasensas. Iš nevilties artimieji paprašė jo pagalbos. Jis pasakė žinantis kur yra ūkininkas. Pasirodo iš tikro paskendęs. Vėl išsikvietė narus. Giminaitis nurodė tikslią vietą ir rado. Pasirodo žmogus visas buvo įsmigęs į molį upės dugne. Praeitą kartą todėl ir nerado. Normaliai yra teigiama kad ekstrasensai negali nurodyti tikslios vietos. Bet mano gyvenimo patirtis rodo kitaip.
Manau kad šie dalykai labai limpa prie šios temos. Tiesiog gyvenimiški nutikimai.

a.t.sielis

Manyčiau, reikia gerai suprasti, kad sielai esant nematerialiai, hard proof ("kietų įrodymų") apie jos egzistavimą nebus rasta. Ji viršija šią realybę, todėl sielą lengva pražiūrėti, tarsi jos nebūtų. Visados galima turėti tą prielaidą, kad "sąmonė slypi smegenyse, tik mes dar jos neradome", nors sąmonės šaltinis tuo metu slypi visai ne materijoje.

Bet "minkštų" nuorodų į jos egzistavimą bus. Va tas minkštas nuorodas čia ir galima nagrinėti. O dėl kietų įrodymų, jie yra grynai sielos lygmenyje, pvz. kai mirsime, tai ir gausime hard proof įrodymą, tą pačią akimirką. O dar gyvendami, galime užsiimti dvasine veikla, kuri taip pat gali privesti iki tiesioginio įsitikinimo savo sielos nematerialia ir amžina prigimtimi.

Gerai pagalvojus apie tą dalyką, nematerialumą, tai darosi savaime suprantama. Interesas įsiklausyti į minkštus įrodymus turėtų būti natūraliai didelis - juk kalbame ne apie kokią nors supuvusią bulvę laukuose, bet apie mūsų esybės nematerialumą. Tai neįkainojamas turtas.

a.t.sielis

Patiko vieno internauto mintys: http://neuroscienceself.blogspot.com/2011/01/soul-and-neuroscience.html

Esmių vertimas, su mano korekcijomis:
(pastaba, čia kalbama apie tuos neuromokslininkus, kurie skeptiški dėl sielos egzistavimo. Kaip jau nagrinėjome šioje temoje, yra neuromokslininkų, kurie daro išvadą, kad nemateriali siela egzistuoja, tai čia ne apie juos)

1. Visos mokslinės koncepcijos pagrįstos įrodymais. Neuromokslininkai neigia sielos egzistavimą, kadangi nerado įrodymų neuromoksluose. Bet mūsų pačių "aš" nereikalingas įrodymų, tai kiekvieno patiriamas faktas. "Siela" vadinamas mūsų pačių egzistavimas. Taigi, neįmanoma paneigti mūsų egzistavimo.

2. Senovės išminčiai gyveno sveikai, apvalė savo protą, ir pasinėrė į savo vidaus tyrinėjimą, ir taip atrado tiesą apie sielą. Dabar, neuromokslininkai, kurie įpratę tyrinėti dalykus laboratorijoje, panoro ieškoti sielos - t.y. savo pačių vidinės egzistencijos - smegenyse ir išorėje. Kaip įmanoma rasti vidų išorėje?

3. Yra daug neuroligų, neuromokslininkai nežino jų priežasčių ir pilno išgydymo. Vadinasi, jų žinojimas nepilnas. Kaip tada, neturėdami pilno supratimo apie smegenų veikimą, jie gali neigti sielą?

4. Neuromokslininkai nori surasti sielą smegenyse. Mes matome tyrinėjamas smegenis akių pagalba. Smegenų matymas yra jutiminis patyrimas. Siela yra patyrėjas. Kaip galima rasti patyrėją patyrime?

5. Neuromokslinkai neigdami sielos egzistavimą, remiasi sužalotų smegenų poveikiu protui arba patyrimams. Jie sako, kad smegenų sužalojimai pakeičia patyrimą, todėl siela neegzistuoja, siela tik smegenų produktas - sugadinai smegenis, ir taip "siela" išsikreipia. Bet yra skirtumas tarp sielos ir proto. Siela yra patyrėjas, o protas - patyrimų sankaupos vieta. Kai sužalojimai iškreipia proto veiklą, nereiškia kad patyrėjas dingo.

Kai valgau obuolį, turiu obuolio skonio pojūtį. Kai išimu obuolį iš burnos, netenku obuolio skonio pojūčio. Ar tai reiškia, kad aš obuolys? Ar tai reiškia, kad aš taip pat pranykau? Jeigu valgysiu supuvusį obuolį, patirsiu iškreiptą obuolio skonį. Panašiai, jeigu smegenų zona, kuri atsakinga už skonio pojūtį yra sužalota, mes prarandame skonio pojūtį, arba patiriame iškreiptą skonį. Taigi, smegenys iš tikro susiję su patyrimų atsiradimu. Patyrimai pasikeičia arba išnyksta, jeigu smegenys sužaloti. Bet patiriantysis, siela, išlieka.

Mokslininkams visur reikia įrodymų. Bet gyvenime yra daug dalykų, kurie nesiremia moksliniais įrodymais. Kad esu alkanas, moksliniai įrodymai nereikalingi - tai tiesioginis patyrimas.

Mokslas pririštas prie savo materialių įrodymų. Todėl mokslinis žinojimas visada ribotas, nes yra kitų sferų, kurios neprodukuoja tokių įrodymų.

Tiesos, kurias išminčiai atrado, nėra prielaidos ar tikėjimai. Jie dėl nieko nedarė prielaidų, jie viską tiksliai paaiškino. Neuromokslininkai nori ištrinti tas tiesas, neturėdami nepažinodami visų egzistencijos realybių. Bet jie negali ištrinti žmogaus kančių ir skausmo - o nori ištrinti tiesas, kurios išsprendžia šias problemas.

Visi mes esame žmonės. Ar tikime siela, ar netikime, visi norime egzistuoti ir tęsti savo egzistenciją, nenorime kentėti ir mirti. Taigi, liūdesys dėl mirties yra didelė visų žmonių problema. Kad nustoti liūdėti, turime suprasti savo pačių "aš". Tol, kol nepadarysime galo tam liūdesiui, tikros ramybės neturėsime.

Šiame pasaulyje yra didžiulė kančių problema. Liūdesys dėl mirties ir didžiulių skausmų pilnos kančios yra dvi problemos, kurioms mokslas kol kas nerado sprendimų. Šiame pasaulyje yra daug daug mokslininkų, psichologų ir filosofų, bet vis vien šios problemos tęsiasi neišspręstos. Ar tikime Dievu, ar ne, ar tikime siela, ar ne, ar mes iliuzija, ar tikrovė, ar mes smegenų neuronų veiklos produktas, ar kažkas daugiau, visi norime egzistuoti ir nenorime kentėti ar mirti. Siela - ne problema. Pagrindinė problema - mirtis. Ar gali neuromokslai išpręsti mirties problemą, tikrą problemą, vietoje to, kad stengtųsi paneigti sielą?

Vytautas

Įdomios mintys. Pabaigoje užsiminta apie nerimą dėl mirties. Prisipažinsiu jis buvo tikrai nemalonus iki keistenybių nutikimo su manimi. Kai tie nutikimai pakeitė mano pasaulėžiūrą nerimas dėl mirties išnyko. Supratimas kad kūnas tik mašina iš esmės keičia viską. Iš kitos pusės norisi kad ir kiti tai suvoktų ir būtų laimingi, bet tai individualu. Tiesiog patirčių neįmanoma "perpilti" kitam žmogui. Didžiulė problema jas perduoti net patiems artimiausiems. Apie kažkokį mokslinį tyrimo variantą iš viso nesuvokiu kaip tai galima padaryti. Vienintelis būdas fiksuoti patirtis ir bandyti daryti kažkokias išvadas. Pvz delfyje seku visus straipsnius ir komentarus ten vykstančiam konkurse ir dėl savęs bandau kažką daugiau suvokti. Paskutiniu laiku ten prasiveržė gan įdomios mintys apie mirties nuojautą. Ir bendrai pasirodo mes keistai susieti kažkokiais nematomais, nesuvokiamais ryšiais. Sielos tai gal ir nesiekia, bet mokslas labai ribotas ir nesupranta net kur kas žemiškesnių dalykų. Kažkieno iš komentatorių mintis nebloga kad mes su tėvais esam iš tos pačios lastelės. tai ir suteikia išskirtinį ryšį.

a.t.sielis

#7
sausio 17, 2014, 21:08:16 Redagavimas: sausio 18, 2014, 07:51:31 by a.t.sielis
1972 m. laikraštis Gazette rašė:

CitataWINDSOR

Pasaulinio garso širdies chirurgas iš Kanados sako, kad tiki, jog kūne yra siela, kuri iškeliauja mirties momentu, ir kad teologai turėtų pabandyti daugiau apie ją sužinoti.
Dr. Wilfred G. Bigelow, Toronto General Hospital širdies ir kraujagyslių skyriaus vedėjas, sakė, kad "kaip žmogus, kuris tiki, kad yra siela", jis galvoja, kad atėjo laikas "išpręsti šią paslaptį ir surasti, kas gi tai yra".

Bigelow dalyvavo seminare, kuris vyko Essex County Medical-Legal Society, jame buvo aptariamos problemos, susijusios su bandymais apibrėžti tikslų mirties momentą.

Šis klausimai tapo gyvybiškai svarbūs šiais laikais, kai širdys ir kiti organai transplantuojami, jeigu donoro mirtis neišvengiama. Kanados Medikų Asociacija sukūrė plačiai priimamą mirties apibrėžimą, kad tai momentas, kai žmogus yra komoje, neatsako į jokios rūšies stimulus, o smegenų bangos registravimo aparate rodo lygią liniją.

Kiti seminaro dalyviai buvo teisėjas Edson L. Haines iš Ontario Aukščiausiojo Teismo ir J. Francis Leddy, Windsoro Universiteto prezidentas.

Bigelow, vėliau duotame interviu paaiškino savo mintis, iškeltas diskusijoje, kad 32 metų chirurgo darbo patirtis jam nepaliko abejonių, kad siela egzistuoja.

"Yra konkrečių atvejų, kai būni šalia tuo momentu, kai žmonės iš gyvųjų pereina į mirtį, ir tada pradeda vykti paslaptingi pokyčiai." "Vienas iš labiausiai pastebimų yra staigus gyvybės arba spindesio dingimas iš akių. Jos pasidaro neskaidrios, ir negyvos." "Sunku dokumentuoti, tai ką stebi. Iš tikro, nemanau, kad įmanoma tai labai gerai dokumentuoti".

Bigelow, kuris pagarsėjo pasaulyje kaip "gilaus įšaldymo" metodo, hipotermijos chirurgijoje, pradininkas, ir dėl savo širdies vožtuvų operacijų, sakė, kad teologija ir susijusios mokslo šakos universitetuose turėtų užsiimti "sielos tyrimu".

Diskusijos metu Leddy sakė, kad "jeigu yra siela, jūs jos nepamatysite. Jūs jos nesurasite"
"Jeigu yra gyvybingumo ar gyvybės principas, kas tai? Problema tai, kad "siela niekur neegzistuoja, geografiškai. Ji yra visur, bet ne kokioje nors konkrečioje kūno vietoje".
"Būtų gerai pradėti eksperimentus, bet nežinau, kaip apčiuopti kažką iš tų dalykų", sakė Leddy. Jis sakė, kad diskusija jam priminė Sovietų kosmonautą, kuris grįžo iš kosmoso ir raportavo, kad Dievo nėra, kadangi Jo ten nepamatė."

Gal ir taip, sakė Bigelow, bet modernioje medicinoje kai atrandama kažkas, ko negalima paaiškinti, "taisyklė yra atrasti atsakymą, arba laboratorijoje, arba ten, kur galima rasti tiesą". Pagrindinis klausimas, sakė Bigelow, yra toks: "kur yra siela, ir iš kur ji atkeliauja?".


Straipsnis apie Bigelow pasiekimus chirurgijoje:

http://www.research.utoronto.ca/edge/spring2001/greatDiscoverers.html

a.t.sielis

http://www.newdualism.org/papers/J.DePoe/dualism.htm

CitataDualizmo gynyba

(pirmoji vertimo dalis)

Autorius: John M. DePoe
Western Michigan University

Substancijų dualizmas nėra tarp populiariausių teorijų  šiuolaikinėje filosofijoje. Tačiau, ne vienas svarbus šiuolaikinis filosofas laikosi nuomonės, kad savybių dualizmas (pvz. filosofai Thomas Nagel, Saul Kripke, Frank Jackson, David Chalmers) arba substancijų dualizmas (pvz. filosofai W.D. Hart, John Foster, David Braine, Richard Warner, Charles Taliaferro, Eleanor Stump, Richard Swindubrne, William Hasker) yra tiesa. Tačiau filosofijoje tiesa nenusprendžiama pagal teorijos populiarumą, bet pagal argumentus, kurie ją remia. Šioje esė pabandysiu pateikti argumentus, kurie remia substancijų dualizmą. Taip pat aptarsiu kontrargumentus dualizmui šios esė pabaigoje.

Ką turiu galvoje sakydamas "dualizmas"? Man, dualizmas tai teorija kad yra dvi skirtingos savybių klasės: materialios ir nematerialios. Jeigu šios atskiros savybės suprantamos kaip turinčios substancialią, ilgalaikę/patvarią egzistenciją, tada teorija gali būti vadinama substancijų dualizmu. Kiek liečia žmones, substancijų dualizmas reiškia, kad žmonės susideda iš dviejų sujungtų substancijų: materialaus kūno ir nematerialaus proto. Populiari alternatyva dualizmui yra monizmas, požiūris, kad egzistuoja tik materialios substancijos ir savybės. Mano dualizmo pagrindimas tam tikru laipsniu seka iš to, kad monizmas negali apibūdinti visų proto bruožų.

Pirmas žingsnis man pagrindžiant substancijų dualizmą būtų patvirtinti savybių dualizmą. Thomas Nagel savo garsiame straipsnyje "Į ką panašus buvimas šikšnosparniu?" parodo, kad yra neredukuojamas, subjektyvus, pirmo asmens pojūtis dėl to "į ką panašus buvimas tuo ar tuo", kuris negali būti pagautas iš objektyvaus, trečiojo asmens apibūdinimo. Saul Kripke tvirtina, kad fizinės ir mentalinės savybės negali būti identiškos, kadangi tai reikštų, kad identifikacija yra būtina, bet mes žinome, kad ši identifikacija nėra būtina. Savybių dualizmas seka taip pat iš Frank Jackson minties eksperimento apie Merę, super mokslininkę. Tame minties eksperimente, Merė yra super mokslininkė, kuri žino visus ir kiekvieną mokslo faktą su išsamiausiomis detalėmis, bet visą savo gyvenimą gyveno aplinkoje, kurioje tėra juoda ir balta spalvos. Vieną dieną, Merė tyrinėja savo juodą ir baltą aplinką, ir pamato kažką raudono, ir taip išmoksta kažko naujo (t.y. ką reiškia matyti raudoną). Todėl, pasaulį apibūdina daugiau negu trečiojo asmens perspektyvos moksliniai faktai - yra ir pirmojo asmens, subjektyvių, patirtinių faktų. Galiausiai, David Chalmers tvirtino iš to, kad įmanoma įsivaizduoti galimus zombių pasaulius, kad gali egzistuoti fiziniu požiūriu identiškas pasaulis mūsiškiam pasauliui, išskyrus tai, kad ten nebūtų sąmoningų žmonių, tik zombiai. Kadangi sąmoningi žmonės egzistuoja tikrame pasaulyje, kuris yra fiziškai identiškas su įmanomu įsivaizduoti zombių pasauliu, tikrame pasaulyje turi būti daugiau savybių negu tik fizinės .

Aš esu įsitikinęs, kad aukščiau pateikti argumentai už savybių dualizmą visi kažkiek iliustruoja kad materialios ir mentalinės savybės negali būti identiškos, pagal Leibniz neatskiriamų dalykų tapatumo dėsnį. Leibniz dėsnis teigia, kad visiems x ir y, jeigu x ir y turi visas tik vienodas savybes, jie yra identiški vienas kitam. Arba simboliais:

(x)(y)[(P)(Px↔Py) → (x=y)]

Šie argumentai nurodo į savybių dualizmą todėl, kad mentalinių reiškinių savybės negali  būti identiškos su materialiomis savybėmis. Nematerialios savybės įtraukia tokį mentalinį reiškinį, kaip pirmojo asmens perspektyvos patirtys. Šios patirtys nėra išdėstytos erdvėje, taigi, neturi fizinių savybių (elektrinio krūvio, masės, dydžio, ir t.t.), jos pateikia pačios save, ir jos yra prieinmaos tik iš pirmojo asmens perspektyvos. O iš kitos pusės, fizinės savybės, kurios charakterizuoja smegenis yra išdėstytos erdvėje, turi fizinius bruožus, nėra save pateikiančios ir nėra charakterizuojamos pirmojo asmens perspektyvos. Kadangi jokia fizinė savybė negali būti identiška su "ką reiškia būti sąmoningam" savybėmis, būtina postuluoti nematerialias savybes, kad paaiškinti šį mentalinį reiškinį.

John Searle pasakė, kad šie argumentai yra "juokingai paprasti ir gana lemiami" parodant, kad mentalinės patirtys negali būti redukuojamos į fizines savybes. Nebent kas nors norėtų neigti kad pirmojo asmens patirtys egzistuoja (įskaitant savo paties), atrodo, kad savybių dualizmas pateikia geresnį paaiškinimą nagrinėjamiems duomenims apie protą.

Vienas dalykas yra savybių dualizmas, o kitas - pagrįsti substancijų dualizmą.

Pirma priežastis, dėl kurios manau, kad substancijų dualizmas yra tiesa, yra tai, kad visi sąmoningi individai turi greitą ir tiesioginį žinojimą, kad jie nėra identiški su materialiu kūnu ar mentalinių įvykių kamuoliu, bet yra "sąmonės vieta", kuri turi kūną ir patiria mentalinius įvykius. Ši "sąmonės vieta" nėra materialus dalykas, o taip pat ir nėra padalinama į atskirų mentalinių įvykių seriją. Kitaip sakant, reikalinga postuluoti kad gyvuoja nemateriali "sąmonės vieta" kad paaiškinti šį greitą ir tiesioginį žinojimą apie savęs egzistavimą. Rene Descartes suprato tai, kai rašė: "Nes tikrovėje, kai apgalvoju savo protą - tai yra, kai apgalvoju save tokį, koks esu kaip grynai mąstanti būtybė - negaliu išskirti jokių dalykų, bet atpažįstu ir labai aiškiai suvokiu, kad esu dalykas, visiškas vienetinis/unitary ir ištisas". Panašiai, Immanuel Kant teigė vienetinį/unitary ir gyvuojantį nematerialų "aš".

a.t.sielis

#9
sausio 22, 2014, 18:00:59 Redagavimas: sausio 22, 2014, 19:56:23 by a.t.sielis
Neurochirurgas Eben Alexander dėsto savo požiūrį į sąmonę (pasikeitusį po jo paties NDE)





Antram video įspūdinga vieta nuo 14:04

Palyginkim su: "Those who are seers of the truth have concluded that of the nonexistent there is no endurance and of the eternal there is no change. This they have concluded by studying the nature of both." "Bhagavad-gita" 2.16

a.t.sielis

#10
sausio 24, 2014, 11:00:34 Redagavimas: sausio 24, 2014, 13:32:47 by a.t.sielis
Šiek tiek išversiu, ką Eben Alexander pasakoja.

Visų pirma, jis racionaliai remiasi tuo, kad jo koma, iškilusi dėl sunkaus meningito, buvo ypatinga tuo, kad meningitas visiškai "nokautavo" smegenis. Todėl smegenys negalėjo veikti ir tuo pačiu - negalėjo haliucinuoti.

Taigi, jis kalba apie tai, kad tokios komos viduryje, jis turėjo labai sąmoningą patirtį.

O nuo 14:04 gera ištrauka:

Žurnalistė: Kokia yra jūsų turima percepcija apie sąmonę? Kokia yra realybės prigimtis? Kaip matote šią realybę dabar? Ar tai, ką dabar išgyvename, yra tikra?

Eben Alexander: Na, manau, man iš mano kelionės tapo labai aiškus vienas dalykas - kad tas dalykas, kuris iš esmės egzistuoja - yra sąmonė. Dalykas, kuris turi tikrą egzistavimą, yra ta mūsų dalis, kuri gali kelti klausimą, ar mes mąstome ar ne; ta mūsų dalis, kuri akimirka po akimirkos yra gyva ir esanti (present) čia bei suvokianti (aware); tai yra sąmonė. Toliau, mažas balselis mano galvoje - mažas balselis, kuriam per visą gyvenimą suteikiau neurochirurgo išsilavinimą; mažas "racionalios mokslinės" minties balselis - tai nesu aš. Tai sąmonė, kuri yra manyje, stebi tą balsą. Labai svarbu realistiškai suvokti (realise), kad tas mažas balselis nėra sąmonė. Sąmonė yra suvokianti (aware) mūsų dalis, kuri girdi tą mažą balselį, ir žino apie mūsų egzistavimą momentas iš momento.

---

O čia angliškai aprašomi Alexander atsakymai skeptiškai nusiteikusiam neuromokslininkui Sam Harris, kuris bando ieškoti "racionalių" paaiškinimų (vėl sąmokslo teorijos, kodėl joms nepritaikius Okamo skustuvo principo?): http://iands.org/news/news/research-news/888-eben-alexander-answers-skeptics-criticisms.html

a.t.sielis

Ojoi, ar tik tai nebus pirma kregždė "kietų įrodymų" apie sielos egzistavimą srityje?

http://www.technologijos.lt/n/pasaulio_paslaptys/S-39189/straipsnis/Siela-egzistuoja-Mokslininkai-eksperimentiskai-nustate-jog-isejimas-is-kuno-yra-is-tiesu-imanomas-Video?l=1&p=1

CitataBuvo padarytas žavingas eksperimentas, atliktas prof. Charles'o Tart'o, kuris yra psichologijos profesorius Kalifornijos universitete. Tyrimas buvo paskelbtas su psichikos tyrimais susijusiame leidinyje (angl. American Society for Psychical Research).

Mokslininkas fiksavo jaunos moters, tyrime pavadintos MissZ, išėjimo iš kūno patirtį. Moteris buvo kambaryje, kuriame nieko daugiau nebuvo be lovos, lentynos, laikrodžio ir stebėjimo lango, per kurį iš kito kambario buvo stebima ši moteris. Jai ant galvos taip pat buvo pritaisyti davikliai, registruojantys smegenų bangų veiklą - eksperimento schemą galima matyti pateiktoje iliustracijoje.



Šią išėjimo iš kūno būseną pasak prof. Tart'o, ypatinga daro tai, kad moteris galėdavo palikti savo fizinį kūną ir perskaityti penkiaženklį skaičių 25132, kuris buvo užrašytas ant popieriaus skiautelės, padėtos ant lentynos virš jos.

Popieriaus skiautelė su skaičiumi buvo geroku atstumu virš lovos taip, kad ji negalėtų jo perskaityti gulėdama. Tačiau grįžusi į savo fizinį kūną, pranešė mačiusi teisingą skaičių. Visą eksperimento laikotarpį ji buvo stebima ir iš lovos nebuvo pakilusi.

Smegenų aktyvumo tyrimas naudotas EEG (Elektroencefalografija (elektro… + gr. enkephalos - smegenys + …grafija; EEG) metodas, kuriuo matuojama smegenų biosrovė, fiksuojant elektrinius virpesius. Iš gautų signalų sprendžiama apie smegenų aktyvumą bei sąmonės būklę.

Užfiksuotų srovės virpesių priežastys nurodo fiziologinius procesus, vykstančius tarp atskirų ląstelių smegenyse, kurių elektrinės būklės (pa)kitimai padeda smegenims perdirbti informaciją. Dėl specifinės erdvinės struktūros, generuotos atskirų neuronų, (mini) srovės susijungia taip, kad atsirandančius įvairius parametrų pakitimus galima išmatuoti. 

Tirtos merginos atveju, REM ir odos reakcijos buvo registruojamos tiek prieš OBE, tiek ir per OBE būseną. Tiesa, fiksuotas didelis parametrų pokytis tuomet, kai moteris paliko fizinį kūną.

Priminsime, jog REM -  tai būsena, kai žmogus sapnuoja, o jo akys greitai juda aukštyn ir žemyn. Moksliniai tyrimai įrodė, kad šie akių judesiai atitinka sapnuotojo akių judesius sapne, tai leidžia treniruotiems sąmoningiems sapnuotojams sapno metu susisiekti su išorėje esančiais mokslininkais. Dėl šio reiškinio miego fazė, kurioje sapnuojama, buvo pavadinta Greito akių judėjimo miegu- REM.

Prof. Tart'as padarė išvadą: "nors fiziologiniai duomenys yra ribojami priklausomybės nuo jos ankstesnių tyrimų ataskaitų, siejamų su fiziologinio modelio patirtimi, atrodo, jog išėjimo iš kūno būsena jai pasireiškė ne sapnuojant ir ne miegant, kadangi nebuvo sulėtėjusių alfa bangų smegenyse ir jokio aktyvumo autonominėje nervų sistemoje. Atlikti stebėjimai ir merginos pateikti visiškai teisingi atsakymai į du kontrolinius klausimus kalba apie įtikinančius įrodymus, jog išėjimo iš kūno būsena turėjo parapsichologinių aplinkybių. Apibendrinant galima teigti, kad šis trumpas tyrimas parodė gana aiškią koreliaciją tarp kelių tirtos MissZ OBE patirčių ir fiziologinio modelio, pasižyminčio aukštu alfa bangų aktyvumu (be REM stadijos ar odos reakcijų) ir normaliu širdies susitraukimų dažniu."

Tai ne tik rodo, jog išėjimo iš kūno būsena gali būti charakterizuojama neįprastomis smegenų bei kūno reakcijomis. Tyrimo dalyvė nejudėdama lovoje sugebėjo „vaikščioti" ir perskaityti 5 skaitmenų numerį; ji taip pat nusakė teisingą poziciją popieriaus lapelio, ant kurio buvo užrašytas numeris, kuris buvo paguldytas ant lentynos, o ne atremtas į sieną tarp lentynos, kaip kad ji tikėjosi. Taip pat 5 skaitmenų numerį teisingai atspėti iš pirmo karto (o ji skaičių teisingai įvardino būtent iš pirmo karto) yra tikimybė , lygi 1 iš 59000. Todėl šiuo atveju turbūt nė neverta kelti klausimo, ar ji galėjo tiesiog iš pirmo karto atspėti teisingą numerį.

Yra skirtumas tarp iliuzijos, kad esi kažkur kitur ir tikro matymo tikrų įvykių vykstančių vietose, kuriose fizinis kūnas neturi jokios prieigos. Šis tyrimas - dar vienas mažytis įrodymas, suteikiantis mokslinį patikimumą idėjai, kad siela egzistuoja. Arba bent jau atsiranda supratimas, jog parapsichologiniame lygmenyje yra kažkas, ko dabartinės mokslo žinios neleidžia identifikuoti, tačiau dalis žmonių tai patiria.

TinSoldier

#12
kovo 16, 2014, 14:45:57 Redagavimas: kovo 16, 2014, 15:08:00 by TinSoldier
Prašau neapsigauti.

Tas suknistas Charles Tart'as yra arba idiotas, arba totalus apgavikas.
O, nepaisant rimtai skambančio pavadinimo, tas "American Society for Psychical Research", kuriame skelbiamas tyrimas - neturi nieko bendro su mokslu. Kažkokia nesąmonė, kur bet kas bet ką gali skelbti (na, aišku, jei tik atitinka jų tikėjimus).

Ir galima rasti originalią to eksperimento ataskaitą: http://www.psywww.com/asc/obe/missz.html

Neįtikėtina, kad šitas absurdo teatras kam nors gali priminti tinkamai kontroliuojama eksperimentą.

Pirmiausiai, niekas tos tyriamosios nestebėjo. Jinai tiesiog buvo pririšta elektrodais prie aparatų (EEG). O ryšys su ja buvo palaikomas per raciją. Neįsivaizduoju, kokiam idiotui mokslininkui gali kilti mintis tyčia šitaip stipriai apriboti eksperimento patikimumą. Vienpusis stiklas ar kambario filmavimas ir pan. - buvo daugybė būdų, kaip užtikrinti eksperimento patikimumą. Bet ne, ponaitis Tart'as sugalvojo: "o davai, padarom, kad mes nieko nematytumėm, kas vyksta kambaryje".

Taigi tą langą, kuris paveiksliuke nupieštas - tiesiog uždengė. Logika tai geležinė.

CitataA large window was between the rooms for viewing, but in this experiment it was covered with a Venetian blind in order that the subject's room could be reasonably dark for sleeping


O dargi tas "mokslininkas" savo ataskaitoje rašo:
Citata"Occasionally I dozed during the night, beside the equipment, so possible instances of sleep talking might have been missed."


Kur čia moksliškumą galima įžvelgti, jei mokslininkas praktiškai net nestebi tyriamosios, o dar ir nusnūsti kartais sugalvoja eksperimento metu.

Ir dar atkreipkit dėmesį: ta tiriamoji buvo "stebima" aparatais.
Ir, tipo, jeigu jinai būtų kėlusi pažiūrėti į tą lapelį, tai EEG būtų parodęs, kaip pats tyrėjas rašo:

Citata"<...>an event which would show up on the recording equipment as a tremendous amount of sixty cycle artifact. Thus her movements were well controlled."


O vėliau aprašo tą naktį, kurios metu tiriamajai pavyko "atspėti skaičių":

CitataThe EEG was technically rather poor on this night, being obscured with a great deal of sixty cycle artifact and requiring rather heavy high frequency filtering to make it clear, so the EEG findings should be taken with the realization that they are subject to more error than usual


Taigi, pradžioj rašo: jeigu tiriamoji kiltų iš lovos, mes aparatuose tai matytume iš daugybės kažkokių tai artefaktų aparato parodymuose. O tuomet, kai naktį, kurios metu įvyko ta "OBE", stebimi lygiai tie patys artefaktai - "mokslininkas" net nepamini galimybės, kad ji kažkaip neįprastai keistai judino tuos laidus. Tiesiog: "oi, prastesnės kokybės rezultatai, kuriuos sunkiau išskaityti, bet pofig, kad tai visiškai diskredituoja visą eksperimentą."

Aš nežinau ko užrūkė technologijos.lt administratoriai, kad tokį straipsnį kažkam leido paskelbti. Na, bet čia tikrai nėra joks "kietas įrodymas" :) Tuo labiau, ne "pirma kregždė", kadangi eksperimentas 7 dešimtmetyje buvo atliktas.

a.t.sielis

Nu jo, čia šiek tiek humoras :D technologijos.lt pavedė, pasigadino markę.

Benamis

Technologijos.lt jau seniai neturi tos markes :)

Aukštyn