Loginiai argumentai už dievo egzistavimą

[TinSoldier]

Pradžiai įkelsiu ištrauką iš R. Dawkins "Dievo Iliuzijos", (Elenos Belskytės vertimas, Vega Line leidykla).

Ten yra aprašyta keletas loginių argumentų už dievo egzistavimą, bet kol kas čia popostinsiu tik Tomo Akviniečio įrodymus ir Dawkinso komentarus. Nes būtent Akviniečio įrodymai man pasirodė nors kiek padoresni.

Priklausomai nuo savo pažiūrių, prašau papildyti/apginti Dawkinso nuomonę, arba Akviniečio

Jeigu turit kokių kitokių loginių priežasčių, pasidalinkit

Penki „įrodymai", kuriuos XIII a. pasiūlė Tomas Akvinietis, nieko neįrodo ir nesunku (nors truputį abejoju taip sakydamas, nes jis juk toks įžymus) įrodyti, kad jie tušti. Pirmieji trys yra vienas ir tas pats argumentas, tik kitaip suformuluotas, todėl juos reikia nagrinėti kartu. Visi jie sukelia begalinę regresinių klausimų seką - atsakymas į klausimą iškelia dar vieną klausimą ir taip ad infinitum.

1. Nejudinamas judintojas. Viskas, kas juda, yra judinamas kito. Kadangi tai negali tęstis iki begalybės, turi būti pirmasis judintojas - Dievas. Kažkas turi padaryti pirmąjį judesį ir tą kažką
vadiname Dievu.

2. Veikiančioji priežastis. Nėra nieko, kas būtų savęs veikiančioji priežastis. Kiekviena pasekmė turi priežastį, tad ir vėl susiduriame su begaline veikiančiųjų priežasčių seka. Taigi būtina seką užbaigianti, pirminė veikiančioji priežastis, kurią vadiname Dievu.

3. Kosmologinis argumentas. Turėjo būti laikai, kai nebuvo jokio materialaus objekto. Kadangi materialūs objektai egzistuoja, būtinai turi būti ir nematerialus esinys, kuris juos padarė
egzistuojančiais. Tą esinį vadiname Dievu.

Visi trys argumentai grindžiami regresinės sekos idėja ir teiginiu, kad būtinai turi būti Dievas, nes kitaip seka būtų begalinė. Daroma absoliučiai neįrodoma prielaida, kad pats Dievas negali būti regresinės sekos dalimi. Tarkime, leidžiame sau tokį abejotiną malonumą ir tiesiog sugalvojame galutinį elementą, kuris užbaigia begalinę regresinę seką. Kadangi jį reikia kažkaip vadinti - sugalvojame vardą. Bet juk dėl to, kad sumanėme galutinį elementą ir jo vardą, vis tiek neatsiranda absoliučiai jokio pagrindo tam galutiniam elementui priskirti visokias paprastai Dievui suteikiamas savybes, kaip antai: visagalybė, visažinystė, malonė, kūrimo galia - ką ir kalbėti apie tokius su žmogumi siejamus atributus kaip maldų išklausymas, nuodėmių atleidimas ir slapčiausių minčių skaitymas. Beje, logikai jau pastebėjo, kad visagalybė ir visažinystė yra nesuderinamos savybės. Jeigu Dievas yra visažinis, jis iš anksto žino, kaip pakeis istorijos vyksmą, pasinaudodamas savo visagalybe. Tačiau tai reiškia, kad jis negali apsigalvoti dėl savo įsikišimo į istorijos vyksmą, taigi jis nėra visagalis. Karen Ovens (Karen Owens) šį sąmojingą paradoksą išdėstė ne mažiau taikliu ketureiliu:

Ar gali Dievas, kurs viską žino
Ir ateitį įžvelgia iki galo,
Parodyti visagalybę
Ir savo būsimus veiksmus pakeisti?

Grįžtant prie begalinės regresinės sekos ir beviltiškos pastangos pasitelkti Dievą, kad ji būtų nutraukta, galima būtų išradingai pasiūlyti, tarkim, „didžiojo sprogimo išskirtinumą" ar kokį nors kitą dar nežinomą fizikos konceptą. Vadinti tai Dievu geriausiu atveju yra beprasmiška, o blogiausiu - pavojingai apgaulinga. Viename iš savo absurdiškų receptų Nonsense Recipe for Crumboblious Cutlets Edvardas Lyras (Edward Lear) mums siūlo: „Paimkite keletą gabalų jautienos, supjaustykite juos kiek įmanoma smulkiau, toliau pjaustykite dar smulkiau, ir taip aštuonis ar devynis kartus." Kai kurios sekos turi natūralią galutinę ribą. Mokslininkai jau buvo susimąstę, kas atsitiks, jeigu, tarkim, sukaposime aukso gabaliuką į įmanomai mažiausius gabalėlius. Juk patį mažiausią gabalėlį dar galime perkirsti per pusę ir gauti dar mažesnę dulkelę aukso? Šiuo atveju regresinė seka
baigiasi atomu. Mažiausia aukso dalelė sudaryta iš 79 protonų ir truputį daugiau neutronų, apie kuriuos skrieja debesėlis iš 79 elektronų. Jeigu aukso atomą „kaposite" toliau, gausite jau nebe auksą. Atomas yra natūralus galutinis elementas, užbaigiantis „skanutėlių kotletų" tipo regresinę seką. Tačiau Tomo Akviniečio teiginys, kad Dievas yra natūralus galutinis elementas, užbaigiantis begalines regresines sekas, nėra toks vienareikšmis - švelniai tariant. Kodėl - pamatysime toliau.

Dabar grįžkime prie Tomo Akviniečio įrodymų.

4. Argumentas, grindžiamas palyginimu. Mes matome, kad pasaulyje
esiniai skiriasi. Skirtingo laipsnio gali būti viskas, taip pat ir gėris
ar tobulumas. Apie laipsnį sprendžiame lygindami su tobulybe.
Žmonės gali būti ir geri, ir blogi, taigi žmogui nebūdingas
absoliutus gerumas. Todėl turi būti tobuliausias esinys kaip
tobulumo matas. Tą tobulybę vadiname Dievu.

Ir tai vadinama argumentu? Taip samprotaudami galėtume sakyti, kad, tarkime, žmonės skirtingai kvepia, bet jų skleidžiamus kvapus palyginti įmanoma tik lyginant su pačiu tobuliausiu kvapu. Todėl turi egzistuoti neprilygstamas, pats tobuliausias smirdūnas, kurį mes vadinsime Dievu. Siūlau į šią formulę įrašyti kokį nors kitą geidžiamą objektą ir gauti analogiškai beprasmišką išvadą.

5. Teleologinis įrodymas, arba kitaip -- argumentas, grindžiamas prielaida apie protingą kūrėją. Pasaulyje egzistuojantys esiniai, ypač gyvos
būtybės, atrodo tarsi būtų tikslingai sukurti. Niekas iš to, ką mes
žinome, neatrodo tikslingai sukurtas, jeigu nėra tikslingai sukurtas.
Taigi turi būti kūrėjas ir mes jį vadiname Dievu.* Tomas Akvinietis
pateikė strėlės, lekiančios į taikinį, analogiją, bet šiais laikais jo
tikslams geriau tiktų šilumos aktyvuojama priešlėktuvinė raketa.


Iš Akviniečio argumentų šiais laikais plačiai naudojamas tik protingo kūrėjo argumentas. Daugeliui jis vis dar atrodo nepaneigiamas ir triuškinantis. Perskaičius Viljamo Palėjo (William Paley) Natūrai Theology, jaunajam Darvinui, tuomet Kembridžo studentui, šis įrodymas padarė didelį įspūdį. Palėjo nelaimei, subrendęs Darvinas demaskavo jo nepagrįstumą. Tikriausiai niekada įprasti tikėjimo aiškinimai nebuvo taip sutriuškinti logiškai suformuluotais argumentais, kaip tai padarė Čarlzas Darvinas sugriaudamas protingo kūrėjo argumentą. Ir tai buvo taip netikėta. Po Darvino neįmanoma sakyti, kad „niekas iš to, ką mes žinome, neatrodo tikslingai sukurtas, jeigu nėra tikslingai sukurtas". Evoliucija, vykstanti natūraliosios atrankos būdu, sukurdama stulbinančio sudėtingumo ir grožio kūrinius, daro tariamo protingo kūrėjo įspūdį. Vienas iš tariamo dieviškojo plano pavyzdžių yra nervų sistemos, kurios - pačios nesudėtingiausios - nulemia tikslingą elgesį, kuris net mažiausio vabaliuko atveju atrodo labiau panašus į sudėtingą šilumos aktyvuojamą priešlėktuvinę raketą nei į strėlę, lekiančią į taikinį. Apie šį argumentą dar kalbėsime 4 skyriuje.

[paragraf 78]

Davkinsas kaip visada pasirenka tai kas neaktualu šiam laikmečiui arba tai kas nebūdinga didžiajai daliai tikinčiųjų. Susikuria sau patogų puolimo objektą ir jį puola, negebėdamas kritikuoti to kuo iš tiesų tiki dauguma tikinčiųjų. Akviniečio įrodymai jau seniai moraliai pasenę. Jų tikintieji nebepateikinėja kaip kažkokius svaresnius įrodymus, nes jie jau atgyveno savo. Šiuo metu jie iš esmės domina tik tomizmo pasekėjus, bet visuotinai nėra pateikiami kaip aktualūs argumentai.

[TinSoldier]

Davkinsas kaip visada pasirenka tai kas neaktualu šiam laikmečiui arba tai kas nebūdinga didžiajai daliai tikinčiųjų. Susikuria sau patogų puolimo objektą ir jį puola, negebėdamas kritikuoti to kuo iš tiesų tiki dauguma tikinčiųjų. Akviniečio įrodymai jau seniai moraliai pasenę. Jų tikintieji nebepateikinėja kaip kažkokius svaresnius įrodymus, nes jie jau atgyveno savo. Šiuo metu jie iš esmės domina tik tomizmo pasekėjus, bet visuotinai nėra pateikiami kaip aktualūs argumentai.

Labai trumpai nurodyk kokią vieną ar kitą pagrindinę loginę idėją, nurodančią, kad dievas privalėtų egzistuoti Kad galima būtų tęsti diskusiją

[paragraf 78]

Galėtum ir pats tokių pasakyti, juk Dawkinsas dalį jų bandė paneigti Tik tiek kiek tu jų pateikinėjai, nei vienas neįtikino, nes Dawkinsas iš tiesų paneiginėja ne tikėjimą kaip tokį, o savo susikurtą tikėjimo modelį. Tiek kiek skaičiau jo knygos (prisipažinsiu skaičiau tik pora skyrių), tiek kiek apie jį išgirdau iš tavęs susidarė toks vaizdas. Tai nėra mokslinė pozicija rinktis sau patogias idėjas kurias galėtum sudirbinėti. Taip rimtas mokslininkas nesielgia
Aš argumentų specialiai nepateikinėsiu. Tema lyg ir apie Dawkinso idėjas yra, tai geriau padiskutuokime apie tai ką sako Dawkinsas ir tada paaiškės kai kurie argumentai, bei loginės klaidos.
Šiaip visada maniau, jog žmogus tokius dalykus pats turi atrasti, todėl niekada nesistengiu žmogaus atversti į tikėjimą. Jei matau, kad jis kažkur klysta teologiniuose dalykuose pataisau. Tik tiek.

[TinSoldier]

Galėtum ir pats tokių pasakyti, juk Dawkinsas dalį jų bandė paneigti Tik tiek kiek tu jų pateikinėjai, nei vienas neįtikino, nes Dawkinsas iš tiesų paneiginėja ne tikėjimą kaip tokį, o savo susikurtą tikėjimo modelį. Tiek kiek skaičiau jo knygos (prisipažinsiu skaičiau tik pora skyrių), tiek kiek apie jį išgirdau iš tavęs susidarė toks vaizdas. Tai nėra mokslinė pozicija rinktis sau patogias idėjas kurias galėtum sudirbinėti. Taip rimtas mokslininkas nesielgia
Aš argumentų specialiai nepateikinėsiu. Tema lyg ir apie Dawkinso idėjas yra, tai geriau padiskutuokime apie tai ką sako Dawkinsas ir tada paaiškės kai kurie argumentai, bei loginės klaidos.
Šiaip visada maniau, jog žmogus tokius dalykus pats turi atrasti, todėl niekada nesistengiu žmogaus atversti į tikėjimą. Jei matau, kad jis kažkur klysta teologiniuose dalykuose pataisau. Tik tiek.

Tema ne apie Dawkinso idėjas, o apie loginius argumentus už dievo egzistavimą apskritai. Iš dawkinso knygos paėmiau, nes tiesiog aš nežinau kokius dar loginius argumentus naudoja tikintieji. O tu, kaip tikintysis, to nesakai. Matyt, niekas nepasako ir Dawkinsui, kad atmetinėja argumentus, kuriuos jam pateikia. O ne tuos, kuriuos tikintieji laiko didžiausioje paslaptyje. Susidaro įspūdis, kad per tiek metų abejojimo ir savo religijos kvestionavimo, nesugebėjai suformuluoti nei vienos idėjos, paremiančios loginį dievo egzistavimą.

Man, asmeniškai, patys rimčiausi atrodė Akviniečio 3 pirmi argumentai, apie "pirminį judintoją" ir pan. Kad tipo kažkaip kažkur viskas turėjo prasidėti. Į tai, mano nuomone, Dawkinsas atsakė labai taikliai.

Kitos knygoje pateikiamos/paneigiamos idėjos: ontologinis argumentas. Kad tipo "Žmogaus protas gali suvokti, sakė šv. Anzelmas, esybę, kuri yra tokia tobula, kokią tik įmanoma suvokti. Net ir ateistas gali įsivaizduoti tokią absoliučiai tobulą esybę, nors ir nepripažintų jos egzistavimo realiame pasaulyje. Bet, toliau samprotauja Anzelmas, esybė, kuri neegzistuoja realiame pasaulyje, jau vien dėl šio fakto nėra absoliučiai tobula. Taigi turime prieštaringus teiginius. O toliau išvadą - Dievas yra."

Taip pat, argumentas, grindžiamas grožiu. Kad tipo tokia tobulybė negalėtų egzistuoti be protingo kūrėjo ar pan. Bet čia, aišku, evoliucija. Vėl sakysi, akd Dawkinsas vaikišką modelį kritikuoja.

Argumentas, grindžiamas asmenine patirtimi. Pats kartoji, kad asmeninės patirtys yra nepatikimos.

Argumentas, grindžiamas šventuoju raštu, kuomet biblija remiamasi kaip patikimu istoriniu šaltiniu.

Argumentas, jog yra protingų tikinčių žmonių = čia savaime suprantama, kokia pieva.

Paskalio lažybos:

"Geriau tikėti į Dievą, nes gali laimėti amžiną palaimą, jeigu jis yra, o jeigu jo nėra - tikėjimas tau niekuo nepakenks. Kita vertus, jeigu netiki į Dievą, bet pasirodo, kad klydai, tavęs laukia amžinas prakeikimas, o jeigu buvai teisus ir jo nėra, tada nei laimi, nei pralaimi. Vadinasi aišku, kad čia nėra ko ir galvoti. Tikėk į Dievą. "

Taip pat, argumentas, grindžiamas Bajeso teorema. "Tai matematinis įrankis, padedantis susieti apytikres tikimybes ir gauti galutinį sprendimą, turintį apytikrę kiekybinę tikimybės išraišką. Tačiau, žinoma, šios galutinės tikimybės tikslumas priklauso nuo pradinių skaičių tikslumo. Paprastai pradiniai skaičiai būna subjektyvaus vertinimo rezultatai, taigi turi visus subjektyvumo nulemtus trūkumus. Akivaizdu, kad čia taikytinas GIGO (Garbage In, Garbage Out - šiukšlės įeina, šiukšlės išeina) principas. Nors „taikytinas" yra per švelnus žodis, kalbant apie Anvino pasitelktą pavyzdį - Dievo buvimą. "

Gerai, aš galiu suprasti, kodėl visi šitie loginiai argumentai UŽ, tau pasirodo visiškai idiotiški. Na, nes jie tokie ir yra. Dawkinsas juos atmetinėja, nes, kad ir ką tu darytum, žmonės juos naudoja. Dawkinsas yra mokslo populiarintojas, knyga yra mokslo populairinimo, skirta vidutiniam JAV ir Britanijos tikinčiajam. Ne su popiežiumi jis čia diskutavo.

Tuo labiau, jog tuos "tikrus" ir "rimtus" argumentus jūs laikot pasislėpę.[/list]

[paragraf 78]

Niekas nieko nelaiko paslėpęs, tereikia pasižiūrėti ką sako bažnyčios mokymas apie tai, pasidomėti ką sako popiežiškoji mokslo akademija (kurios narys beje yra ir Hawkingas) ir viskas bus aišku. Vieni argumentai stipresni, kiti silpnesni.
Norintis susirasti juos gali be didžiausio vargo. Tiesiog keista, kad visa argumentacija kurią naudoja dawkinsas yra senovinė. Ji gal tiko tam laikmečiui ir tokiam pasaulio pažinimui koks buvo, bet jie jau realiai nenaudojami.
Aš minėjau tau vieną knygą: Dievo kalba. Joje yra nemažai loginių argumentų paremtų ganmtamoksliu. Knygos autorius buvo komisijos iššifravusios žmogaus genetinį kodą vadovas. Jis bando jieškoti argumentų per gamtamokslio prizmę. Jei tau ta tema tikrai įdomi pasiskaitysi pats, nes aš vistiek tinkamai nesugebėsiu perteikti tų argumentų nes neesu gamtamokslio atstovas, tad nelendu į svetimą teritoriją.

[TinSoldier]

Ai, velniop. Dabar einu į biblioteką tos knygos pasiimti. Įdomiausius radinius parašysiu čia.

[paragraf 78]

Man tikrai bus įdomios tavo įžvalgos

[a.t.sielis]

2. Veikiančioji priežastis. Nėra nieko, kas būtų savęs veikiančioji priežastis.

Puikiai skamba. Jeigu neigiam priežasties-pasekmės principą, bet kas gali rastis iš bet ko. Paprastai, šis principas neneigiamas. Tai, kas egzistuoja pasaulyje, turi savo priežastis. Objektų priežastys yra iš išorės juos veikiančiose jėgos. Vienų jėgų priežastys yra kitos jėgos. Galiausiai, kadangi egzistuoja kažkas, o ne niekas, t.y., mes užtikrintai žinom, kad yra savaiminė būtis, ir pakankamai didelė, tam turi būti kažkoks savaiminis pagrindas, pradžia. Taigi, atsekus visas priežastis, turi būti pirminė priežastis - visų priežasčių priežastis. (Jeigu sakytume, kad priežastys užsisuka ratu, uždarame cikle, that's o.k., bet iš kur jų viena kitą atsveriantis balansas bei susietas judesys?). Ta pirminė savaiminė priežastis, turi turėti vidinį priežastingumą, nes ji yra pirminė, už jos nieko nėra, taigi, pradėti kažkokią tolesnę dinamiką ji turi vienintelę galimybę - iš savęs.

Iš viso šito gauname įžvalgų apie pirminės priežasties savybes:
- visuotinumas, visabūtiškumas
- savarankiškumas
- gyvumas
- vidujumas
- vidinės priežastys = norai.

Taigi, Aukščiausioji Esybė - gyva, sąmoninga, turinti norus, visko pradžia.

[Vytautas]

Pažiūrėjus kaip viskas sutverta žemėje tai anapus ne viena esybė o dvi - moteriška ir vyriška. Tokia info aš gaunu ir savo egzotišku švytuoklės būdu. Prieš juos nebuvo nieko. Jie tarsi iš savęs. Ir mūsų žmonių su sielomis evoliucinis kelias tapti tokias kaip jie. Tiesiog toks vystymasis.

[TinSoldier]

Tarp pradinės priežasties egzistavimo ir jos gyvumo, sąmoningumo, norų turėjimo - labai didelis logikos trūkumas. Vienintelė savybė, kuri tinka primetant, jog egzisuoja pati pradinė priežastis - savarankiškumas (nepriklausymas nuo prieš tai esančios priežasties).

Gyvumas, norai, sąmoningumas ir pan., čia jau spėjimo lygio prielaidos, neturinčios jokio loginio pagrindo, neturinčios jokio būtino ryšio su tuo, jog "tiesiog buvo pradžia". Čia, apskritai, darant prielaidą, jog pradžia buvo. Nes, turint patį galutinį elementą... kyla klausimas, iš kur atsirado tas galutinis elementas. Jei jis yra už gamtamokslio ribų, kyla klausimas, galbūt yra dar viena sfera, už to "kūrėjo" ribų?

Toks pradinio elemento, ypač sąmoningo, įdėjimas neatsako nei į vieną klausimą.

[a.t.sielis]

Reiktų įgilinti į žodžius - "vidinis priežastingumas". Veikimas iš savęs. Iš savęs veikia tik gyva esybė. Ji negalėtų veikti pagal vidinį priežastingumą, jeigu jo nesuvoktų, nejaustų.

Aišku, norint prieiti išvadą apie pirminės esybės sąmoningumą, reikia dar daugiau apmąstymų

Čia į pagalbą ateina tas pats priežasties-pasekmės ryšys. Pasekmėje kokybine prasme negali būti nieko, ko nėra priežastyje. Jeigu taip nebūtų, iš bet ko galėtume gauti bet ką. Iš plytos žmogų, iš žmogaus - plytą. Būtų įmanomos bet kokios materializacijos iš nieko ir iš bet ko, transformacijos. To pasaulyje nestebime. Plytos gaunamos iš molio, o žmonės - gimsta iš kitų žmonių.

Kokybiniai reiškiniai stebimame pasaulyje turi taip pat ir tokias savybes kaip protas, sąmoningumas (žmogaus atvejis). Taigi, pirminėje priežastyje turi būti šios kokybės.

[A.C.A.B]

2. Veikiančioji priežastis. Nėra nieko, kas būtų savęs veikiančioji priežastis.

Puikiai skamba. Jeigu neigiam priežasties-pasekmės principą, bet kas gali rastis iš bet ko. Paprastai, šis principas neneigiamas. Tai, kas egzistuoja pasaulyje, turi savo priežastis. Objektų priežastys yra iš išorės juos veikiančiose jėgos. Vienų jėgų priežastys yra kitos jėgos. Galiausiai, kadangi egzistuoja kažkas, o ne niekas, t.y., mes užtikrintai žinom, kad yra savaiminė būtis, ir pakankamai didelė, tam turi būti kažkoks savaiminis pagrindas, pradžia. Taigi, atsekus visas priežastis, turi būti pirminė priežastis - visų priežasčių priežastis. (Jeigu sakytume, kad priežastys užsisuka ratu, uždarame cikle, that's o.k., bet iš kur jų viena kitą atsveriantis balansas bei susietas judesys?). Ta pirminė savaiminė priežastis, turi turėti vidinį priežastingumą, nes ji yra pirminė, už jos nieko nėra, taigi, pradėti kažkokią tolesnę dinamiką ji turi vienintelę galimybę - iš savęs.

Iš viso šito gauname įžvalgų apie pirminės priežasties savybes:
- visuotinumas, visabūtiškumas
- savarankiškumas
- gyvumas
- vidujumas
- vidinės priežastys = norai.

Taigi, Aukščiausioji Esybė - gyva, sąmoninga, turinti norus, visko pradžia.

Galima sakyti, jog aprašei homo sapiens būdingas ypatybes (;

[paragraf 78]

Na taigi normalus religinis fenomenas antropomorfizuoti Dievą. Visos religijos taip daro. Man pačiam labiau patinka negatyvioji teologija, kurią suformavo domininkonas meistras Ekhartas. Jos esmė yra tai, kad mes apie dievą nieko negalime pasakyti, tik simboliais, nes dievo kaip tokio neįmano apibrėžti. Tai ir belieka tik simbolinis kalbėjimas.

[a.t.sielis]

antropomorfizuoti Dievą

Yra toks požiūris, kad religija antropomorfizuoja.

Bet man tai panašu į kažką iš sąmokslo teorijų kategorijos.

Filosofinis nagrinėjimas irgi atskleidžia, kad Pirminė Esybė turi turėti daugiau ir pilniau savybių, negu tos, kurios matomos Absoliuto veiklos efekte - šiame kosmose. Ir būtent iš Pirminės Esybės kyla tos savybės, kurias stebime pasaulyje. Kokiu būdu nesavybingas ir neapibūdinamas Absoliutas gali kurti savybingą ir apibūdinamą pasaulį? Turi būti ryšys tarp priežasties ir pasekmės. Pasaulis mums per didelis, mes negalime apibūdinti pasaulio pilnai, bet galime apibūdinti kažkiek, ir kažkurias savybes suprasti, suvokti, pajusti. Analogiškai, pirminė priežastis - ribotajam nepažini pilnai, bet kažką apie ją galima suvokti ir apibūdinti. Ji turi turėti apibūdinamumą.

"Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą". Taip sako viena plačiai skaitoma knyga. Čia galima rasti puikią įžvalgą apie tai, kas kam suteikia savybes. Ne žmogus antropomorfizuoja Dievą, išgalvoja Dievą, kuria Dievą, bet atvirkščiai - Dievas kuria žmogų ir suteikia jam savybes.

Galima sakyti, jog aprašei homo sapiens būdingas ypatybes (;

Žmogus nėra savarankiška esybė, žmogus nėra pirminis; žmogaus vidinis priežastingumas kyla ne iš jo paties, ir neturi didelės galios. Žmogus neapima visos būties. Žmogus priklausomas nuo išorinio savo dėmens - fizinio kūno.

P.S.:

Absolute [ˈæbsəˌluːt]
n (sometimes not capital)
1. (Philosophy) Philosophy
a.  the ultimate basis of reality
b.  that which is totally unconditioned, unrestricted, pure, perfect, or complete