Laiko sulėtėjimas

Pradėjo a.t.sielis, liepos 17, 2017, 10:10:01

« ankstesnis - sekantis »
Žemyn

a.t.sielis

liepos 17, 2017, 10:10:01 Redagavimas: liepos 17, 2017, 10:12:01 by a.t.sielis
Hipotetinė situacija: du erdvėlaiviai skrenda vakuume į priešingas puses, kiekvienas greičiu lygiu 0,6 šviesos greičio. Atstumas tarp jų didėja 1,2 šviesos greičio.

Žiūrint iš vieno erdvėlaivio atskaitos taško, kokiu greičiu lekia kitas erdvėlaivis?

Fizikai rašo 0,88 šviesos greičio. Tingiu analizuoti formules.

Vieno erdvėlaikio atskaitos sistemoje, jo paties greitis yra nulis. Dėl laiko lėtėjimo efekto, jo laikrodis tiksi lėčiau, tokiu būdu ir susidaro tas skirtumas tarp 1,2 šviesos greičio ir 0,88 šviesos greičio?


tadasas99

 Bet jei vienas kito atzvilgiu juda 0.8 greiciu tai sviesa is vieno erdvelaivio turetu pasiekti kita bet taip nebutu.
 Cia teorija supainiota, jei klausimas apie sviesos greiti, tai atskaitos taska reikia ir imti sviesos greiti.

kiskis

Kad suletet reik turet greiti, o laikas jokio greicio neturi :D .

a.t.sielis



Kaip suprantu, formulė sukonstruota taip, kad daugiau negu 1 rezultate gauti negali.

Iš to, kaip jis sustato skaičius, v ir w yra greičiai pagal trečią atskaitos sistemą. w' yra A greitis pagal B atskaitos sistemą. Jis čia teisingai viską sustatė?

CitataSpecial Relativity simply says that light is measured to propagate at the same velocity from all inertial frames of reference. Once we accept this premise, everything else (twin paradoxes, length contraction, time dilation, etc) is basically a consequence of it. Length is measured by rulers, which are constructs whose molecules are ultimately held in place by EM (and other) forces propagating at the speed of light. Similarly, clocks are devices whose internal clocking actions ultimately depend upon the local speed of light. The same is true of the electro-chemical processes in our body and brain cells which determines how we age as well as the "rate" at which we experience reality. All of reality is ultimately determined by the speed of light.

Now, if a distant observer declared that our local speed of light just slowed down...how could we tell? The answer is that we could not. Our clocks, our rulers and our body's cells would all conspire to hide this fact from us. It would be impossible to measure anything but c for the speed of light due to the very fact that we are ultimately measuring the speed of light against itself! It would be like asking how long the shadow of a ruler is as measured with the shadow of another ruler. You're always going to get the same answer, regardless of the "actual" length of the shadow.

That explains c as measured locally, but it doesn't really explain Lorentz transforms. I think of LTs like this: all bodies travel at a constant c, but what changes are the vector components making up travel through time and space. If you're stationary in space, you are maximizing your "velocity through time". Alternatively, if an object is moving very quickly through space, its "velocity through time" vector component is small (with the extreme example being a photon, whose "velocity through time" vector component is zero). Thought of in this manner, LTs are simply a tool to calculate a nonlocal body's velocity time- and space-travel vector components from a particular point of view.

The last thing I'd say here is that you must never get caught up in what the "real" answers are (as in, what is the "true" length of an object). The point of Relativity is that there is NO SUCH ANSWER. There is only length "as measured from this perspective"; time passage "as measured from this perspective", etc. Anyway everyone learns in different manners, I hope my description helps solidify things in the minds of you and your friend. Good luck!

Reference https://www.physicsforums.com/threads/how-to-explain-einsteins-special-theory-of-relativity.647555/page-2
Šitas neblogai pavarė. Skamba paaiškinančiai, kiek realistiška - neaišku.

Sakykim, yra A, B, ir C. A ir B juda 0,99c greičiu į skirtingas puses nuo C, pagal C atskaitos sistemą.

Iš A atskaitos sistemos, procesai C pasaulyje turėtų vykti greičiau (bent jau pagal populiarus stereotipus, kad esą fantastiniame scenarijuje dideliu greičiu keliavę astronautai sensta lėčiau negu likę Žemėje). Laikrodis tiksi greičiau. Tas greičiau tiksintis laikrodis matuoja pagal savo C atskaitos sistemą B judėjimo greitį kaip 0,99c.

Hipotetiškai, jeigu pvz. 1 sekundė A sistemoje lygi 3 sekundėms C sistemoje, stebint iš A sistemos, tada tas kelias kurį B nulekia per 3 sekundes, stebint iš C sistemos, turi būti lygus tris kartus mažesniam keliui stebint iš A sistemos, arba greitis turi būti tris kartus mažesnis negu stebimas iš C sistemos, kitaip B greitis bus padaugintas 3 kartus, o jis jau yra 0,99C, pagal C sistemą.

Beleberda kažkokia.

kiskis

Citata iš: a.t.sielis  liepos 17, 2017, 12:47:10bent jau pagal populiarus stereotipus, kad esą fantastiniame scenarijuje dideliu greičiu keliavę astronautai sensta lėčiau negu likę Žemėje
Bet atronautu atzvilgiu Zeme juda tokiu pat greiciu, kaip astronautai Zemes atzvilgiu, tai kodel Zemeje laikas neina leciau  astronautu atzvilgiu?

a.t.sielis

Va va, kažkas ten ne taip. Kalba, kad procesų greičiai skiriasi, nes vieni labai greitai juda, bet realiai, absoliutaus atskaitos taško tai nėra, todėl neaišku, kurie greitai juda.

klajunas

Pagal Einšteiną nėra absoliutaus atskaitos taško, nėra absoliučios erdvės ir nėra absoliutaus laiko. Kosminėse erdvėse reikia nustoti žiūrėti į šiuos parametrus iš viršaus, įsivaizduojant, kad įmanoma savo galvoje aprėpti tokius mastelius. Yra tik vietinės, taškinės perspektyvos, tarp kurių maksimaliai šviesos greičiu keliauja informacija. Taip pat reikia neužmiršti, kad laiko ir erdvės be matavimo nėra, o judėjimo greitis į matavimus visada įneša paklaidą. Tos paklaidos - laiko lėtėjimas ir ilgio trumpėjimas. Kuo didesnis greitis, tuo didesnė matavimo paklaida. Nėra absoliutaus atskaitos taško reiškia, kad stebint iš vieno - juda kitas ir atvirkščiai.

Taigi iš kosminio laivo A matuojant kosminį laivą B, gaunamos sutrumpėjusios laiko ir ir ilgio vertės, o tai reiškia, kad kosminiam laivui B priskiriamas mažesnis greitis. Kuo greičiau juda A, tuo lėčiau juda B. Pagal formulę, jeigu A pasiekia šviesos greitį, B turi įgauti 0 greitį, arba sustoti. Tačiau žiūrint į paveiksliuką ne iš viršaus, bet iš A kosminio laivo perspektyvos, kuris matuoja kosminį laivą B ir tarp jų informacija juda ribotu šviesos greičiu. Nereikia čia analizuoti jokių formulių ar išradinėti samprotavimų, paprasčiausias variantas nusibraižyti logiką schematiškai ir tada matosi visa formulių prasmė. O jeigu domina pačios formulės, tai riekia žiūrėti Lorenco transformacijų ir greičių sudėties išvedimą, informacijos pilnas internetas.


a.t.sielis

CitataTaip pat reikia neužmiršti, kad laiko ir erdvės be matavimo nėra, o judėjimo greitis į matavimus visada įneša paklaidą. Tos paklaidos - laiko lėtėjimas ir ilgio trumpėjimas. Kuo didesnis greitis, tuo didesnė matavimo paklaida. Nėra absoliutaus atskaitos taško reiškia, kad stebint iš vieno - juda kitas ir atvirkščiai.
Greičiau, pagal juos būtų matavimų "reliatyvumas". Žodžiu, žiūrint iš vietinio taško erdvė (atstumai) ir laikas "susikonfigūravę," kitaip negu žiūrint iš kitų savaip judančių taškų.

Vienaip ar kitaip, fizikai nieko naujo konceptualiai neišrado. Apie laiko reliatyvumą skirtinguose pasauliuose senovėje žinota. O fizikų instrumentarijus labai painus ir sunkiai suprantamas.

Kita vertus, kažkas iš tų formulių realiai veikia, pvz. satelitų laikrodžiai kitaip tiksi negu laikrodžiai Žemėje. Įdomu, ar teorija atitinka faktiškai atrandamą to tiksėjimo skirtumą.

Manau, kol fizikai yra žemiečiai, tol viskas bent prote neišvengiamai pririšta prie Žemės atskaitos sistemos, tokiu būdu, gerai jie visko nesupranta - neįmanoma taip laisvai pereiti į kitą atskaitos sistemą. Daug kabliukų yra, kurių galima net neįsisąmoninti. Net ir tuose fantastiniuose scenarijuose, astronautai išlekia iš Žemės, su žemiškais skaičiais, ir pradeda skaičiuoti nuo momento Žemėje. Vis vien viskas remiasi į Žemės protavimą ir tai, kas vyksta Žemėje.

Kaip žemiečiai, neišsilaušime iš žemiško protavimo. Tikriausiai todėl ir tampa per sudėtinga, kaip bando išsilaužti.

klajunas

Specialioji reliatyvumo teorija, bent kvantiniame lygmenyje įrodyta, bendroji reliatyvumo teorija - įrodyta kosmologiniais matavimais. Net gravitacines bangas detektoriais neperseniausiai pradėjo gaudyti.

Einšteinas įvedė į fiziką lokalumą, perspektyvizmą ir informaciją, susiejo šias sąvokas su erdve, laiku ir judėjimu. Iš to gavosi visi reliatyvistiniai paradoksai. Bet reikia neužmiršti, kad čia perspektyvinė fizika; jeigu kada nors bus atrastos kitos, nelokalios perspektyvos - reikės kitų formulių.

Iš esmės jis sukūrė tik matavimo paklaidų skaičiavimo priemones: parametras p gali būti judėjimo v funkcija p(v) arba erdvės kreivumo funkcija p(Ω). Pirmai funkcijai suprasti užtenka žinoti Pitagoro teoremą, o gravitacijai - reikia išmanyti tenzorius.

O paradoksai - ne tokie jau paradoksalūs: įsivaizduok laikrodį, kuris sudarytas iš ciferblato ir rodyklės, rodyklės greitis pastovus c, todėl judėjimu ištempiame ciferblatą ir jai reikia daugiau laiko padaryti vienam apsisukimui. Fundamentaliame lygyje rodyklė - fotonas, ciferblatas - erdvė.

Kaip veikia biologiniai organizmai kai jie šitaip judėjimu išskleidžiami erdvėje, neištirta, nes tam reikia bent tarpžvaigždinių kosminių laivų, kurių kol kas nėra. Bet jeigu atomas tampa lėtesnis, molekulė tampa lėtesnė, tai ir iš jų sudarytos biologinės struktūros turėtų būti reliatyvistiškai veikiamos.

a.t.sielis

CitataO paradoksai - ne tokie jau paradoksalūs: įsivaizduok laikrodį, kuris sudarytas iš ciferblato ir rodyklės, rodyklės greitis pastovus c, todėl judėjimu ištempiame ciferblatą ir jai reikia daugiau laiko padaryti vienam apsisukimui. Fundamentaliame lygyje rodyklė - fotonas, ciferblatas - erdvė.
Palyginimas neblogas. O kodėl rodyklė (laiko matas) - fotonas?

Kaip susijusi laiko tėkmė ir šviesos ar kitos EM bangos, bei jų greitis? Kas yra laikas?

Jeigu materija ir masė yra "apsunkusi" energija, (In the classical physics observed in everyday life, matter is any substance that has mass and takes up space; this includes atoms and anything made up of these, but not other energy phenomena or waves such as light or sound.[1][2] More generally, however, in (modern) physics, matter is not a fundamental concept because a universal definition of it is elusive; for example, the elementary constituents of atoms may be point particles, each having no volume individually.), o bangos yra energijos keliavimas, kaip šie abu principai susiję su laiku ir jo tėkme?


klajunas

Citata iš: a.t.sielis  liepos 17, 2017, 17:51:33O kodėl rodyklė (laiko matas) - fotonas?

Kaip susijusi laiko tėkmė ir šviesos ar kitos EM bangos, bei jų greitis? Kas yra laikas?
Fotonas tik todėl, kad patogiausias - galima paleisti fotoną tarp dviejų lygiagrečių veidrodžių ir naudoti kaip skaičiavimo priemonę. Tačiau iš principo fotono vietoje galėtų būti bet kokia kita judanti materijos dalelė. Be šio mechanizmo jokio "laiko" nėra. Reliatyvumo teorijoje yra ne laikas bet erdvėlaikis, t.y., laiko, erdvės ir juos rišančio judėjimo sistema.

Citata iš: a.t.sielis  liepos 17, 2017, 17:51:33Jeigu materija ir masė yra "apsunkusi" energija, <..> o bangos yra energijos keliavimas, kaip šie abu principai susiję su laiku ir jo tėkme?
Mūsų fenomenologiniame pasaulyje judėjimas, kuris sutampa su laiku, yra persikėlimas iš vienos vietos į kitą ir kitimas. Pirmas atvejis - tai išorinis judėjimas, o kitimas - yra vidinių mikroskopinių judėjimų suma. Abiem atvejais yra skirtumas, kuris žymimas uždelsimu arba trukme tarp judėjimo taško A ir B. Fizikos formulėse laiko sąvoka nenaudojama, vietoj jos naudojama trukmė, kuri žymima t.

Energija juda viduje ir išorėje, kai pradedame šį judėjimą matuoti - atsiranda abstrakti sąvoka "laikas". Šis judėjimas matuojamas kita judančia sistema, kuri vadinama laikrodžiu. Laikrodį galima perkelti į fundamentaliausią realybę ir panaudoti vieną kvantą kaip rodyklę, ir kažkokį backgroundą, kaip sugraduotą matavimo liniuotę.

Jeigu imtume sąmonę, tai sąmonė juda vidiniu judėjimu, taip atsiranda trukmės suvokimas, kuriuo matuojama išorė. Tai yra, psichologiškai laiką galima matuoti savo subjektyviu jausmu, arba naudojant išorinį judėjimą kaip atskaitos tašką, arba laikrodį.




a.t.sielis

#12
liepos 17, 2017, 23:03:20 Redagavimas: liepos 18, 2017, 00:42:54 by a.t.sielis
Manau taip:

Laikas yra judėjimo matavimas. Nebūtų įvykių, nebūtų kitimo, judėjimo, nebūtų laiko. Visiška statika reikštų, kad nėra ką matuoti, todėl ir matas nereikalingas.

Laikas susijęs su matuotoju, kuris turi "viršlaikinę/laikinę sąmonę", t.y. sugeba duoti laikui atskaitą, turėti atmintį apie tai, kas vyko, vyksta ir vyks. Be matuotojo negali būti mato ir matavimo.

Laikas materialioje visatoje susijęs su entropija, matuotojui matuojant vyksta reiškinių atsiradimas, vystymasis, branda, degradacija ir sunykimas. T.y. judėjimo sukelti įvykiai turi tam tikrą nuoseklumą.

Kuo matuoti judėjimą? Kažkuo nejudančiu, pvz. erdve. Imi maksimalų judėjimą per erdvės vienetą, ir jo trukmę padarai laiko vienetu. Taip Žemės fizikai pasiėmė šviesos judėjimą.

Šviesa - iš šviesos šaltinio išspinduliuotos energiją pernešančios "porcijos" ar bangos.

Taigi,

laiko vienetas = trukmė, per kurią šviesa prajuda per pasirinktą erdvės vienetą.

Bet koks energijos ar masės gniužulas (koks nors erdvėlaivis) negali judėti erdve greičiau, negu juda greičiausios energijos porcijos. Nori judėti taip pat greitai kaip šviesa - turi pavirsti panašiu dalyku. Kaip ir viskas logiška - šviesos sklidimo greitis negali būti viršytas (mums žinomų apčiuopiamų dalykų, žemesnių ar tokių pačių kaip šviesa).

Pagal fizikus, šviesos sklidimo greitis erdvėje pastovus. Nesvarbu, kokiu greičiu judėtų šviesos šaltinis.

Čia vienas keistas dalykas yra: ką reiškia judėti erdvėje? Kieno atžvilgiu judama? Erdvės atžvilgiu? O iš kur žinoti, kad prieš pradedant judėjimą erdvės atžvilgiu nebuvo judama? Kad pirminė atseit nejudama atskaitos sistema, kurios atžvilgiu šviesos greitis turi būti pastovus, pati buvo pastovi?

Štai sakykim, erdvėje yra Saulė. Iš Saulės visomis kryptimis sklinda šviesa. Jos greitis visomis kryptimis turi būti pastovus - 29,97 cm per nanosekundę.

Tada, tarkime, nuo Saulės į kažkurią pusę skristi paleidžiame fotoninį laikrodį, 29,97 cm ilgio, per tą ilgį švytuoja fotonas, tik-tak-tik-tak-tik-tak, vienas sutiksėjimas - viena nanosekundė.

Sakykim, to laikrodžio skriejimo greitis yra 10 cm per nanosekundę. Laikrodžio fotoninės švytuoklės švytavimo kryptis yra ta pati, kaip ir laikrodžio skriejimo kryptis. Gaunasi taip: kai fotonas pajuda nuo laikrodžio vienos sienelės, per tą nanosekundės trukmę laikrodis bus pasistūmėjęs erdvėje per 10 cm toliau, vadinasi, fotonui reiks nueiti 10 cm daugiau iki kitos sienelės. Bet pagal Saulės atskaitos sistemą jis to negali padaryti, kadangi jo maksimalus greitis gali būti tik 29,97 cm/ns, o čia kad išlaikytų tokią pačią nanosekundę kuri buvo, kai jis buvo parimęs Saulės atžvilgiu, jam reiktų pajudėti 39,97 cm per nanosekundę greičiu. Vadinasi, jo nanosekundė palyginus su Saulės nanosekunde turi būti 39,97/29,97 , t.y. 1,33 karto ilgesnė, ji trunka 1,33 Saulės nanosekundės. Atvirkščias dalykas gaunasi antram sutiksėjime: kai švytuoklė pajuda į priešingą pusę, laikrodžio sienelė prie jo priartėja per 10 cm, vadinasi, reikia nueiti tik 19,97 cm kelią 29,97 cm/ns greičiu. O tai truks 0,66 Saulės nanosekundės.

Keistas laikrodukas gaunasi :D, pulsuojantis, asimetriškas.

O tada sakom: visai neaišku, ar čia Saulės atskaitos erdvėje šviesos greitis turi būti pastovus, ar laikrodžio atskaitos erdvėje. Kuris iš jų iš tikro juda? Jeigu tariam, kad juda Saulė, tada Saulės nanosekundės trumpės ir ilgės laikroduko nanosekundžių atžvilgiu, o laikroduko nanosekundės bus etalonas :D

Žodžiu, tampom judančiojo matus pagal tai, kokį atskaitos tašką (erdvę ir jos šviesos greičio maksimumą jos koordinatėse) pasirenkam. Jeigu kažkas juda vienas kito atžvilgiu, tada matai juose turi skirtis.

Oi užsuko teoretizavimo maklę Einšteinas ir Co. Visgi, tie fintai su laiko tiksėjimo reliatyvumu veikia praktiškai, GPS sistemose.

Nežinau, ar ko nepripainiojau. Visa tai atrodo įtartinai: vienu atveju teigiama, kad šviesos greitis turi būti pastovus, kitu atveju, jeigu nėra absoliučios erdvės atskaitos sistemos, kitoje atskaitos sistemoje jis irgi turi būti pastovus pagal savo atskaitą. Iš trečio požiūrio taško, du skirtingi pastovūs šviesos greičiai tarpusavyje judančiose "atskaitos erdvės" sistemose neįmanomi.

P.S: o dėl šito: "Visgi, tie fintai su laiko tiksėjimo reliatyvumu veikia praktiškai, GPS sistemose." visai gali būti, kad mus apmulkino, kad tai mitas: http://www.alternativephysics.org/book/GPSmythology.htm

klajunas

Citata iš: a.t.sielis  liepos 17, 2017, 23:03:20Čia vienas keistas dalykas yra: ką reiškia judėti erdvėje? Kieno atžvilgiu judama? Erdvės atžvilgiu? O iš kur žinoti, kad prieš pradedant judėjimą erdvės atžvilgiu nebuvo judama? Kad pirminė atseit nejudama atskaitos sistema, kurios atžvilgiu šviesos greitis turi būti pastovus, pati buvo pastovi?
Citata iš: a.t.sielis  liepos 17, 2017, 23:03:20Visa tai atrodo įtartinai: vienu atveju teigiama, kad šviesos greitis turi būti pastovus, kitu atveju, jeigu nėra absoliučios erdvės atskaitos sistemos, kitoje atskaitos sistemoje jis irgi turi būti pastovus pagal savo atskaitą. Iš trečio požiūrio taško, du skirtingi pastovūs šviesos greičiai tarpusavyje judančiose "atskaitos erdvės" sistemose neįmanomi.
Citata iš: a.t.sielis  liepos 17, 2017, 23:03:20P.S: o dėl šito: "Visgi, tie fintai su laiko tiksėjimo reliatyvumu veikia praktiškai, GPS sistemose." visai gali būti, kad mus apmulkino, kad tai mitas: http://www.alternativephysics.org/book/GPSmythology.htm
Galiu tik tiek paskayti, kad šiuose klausimuose problemų Reliatyvumo teorija neturi, visi įmanomi variantai seniai išstudijuoti. O kad galvoje nebūtų painiavos geriau mažiau velti logikas žodžiais, bet žiūrėti grafiškai ir pagal formules. Abejonė atsiranda tik dėl nepakankamo įsigilinimo ir sąvokų painiavos. Pavyzdžiui, klausimas "Ką reiškia judėti erdvėje? Kieno atžvilgiu judama?". Absoliučios erdvės, kurios atžvilgiu būtų judama - nėra. Atskaitos sistemos juda viena kitos atžvilgiu, ir kiekviena laiką ir erdvę matuoja savaip.

Dėl šviesos greičio pastovumo problemų, žiūrėk į šviesos konuso paveiksliuką erdvėlaikio koordinačių sistemoje. Jeigu stovi centre, į abi puses fotonas lekia vienodai, jeigu judi - perspektyvos vienalaikius taškus sujungia įstrižai. Čia nėra jokios problemos, tik reikia mažiau samprotauti logiškai, mąstymą atsiejus nuo formulių ir grafinių priemonių.

Taip pat reikia neužmiršti, kad yra ir bendroji reliatyvumo teorija, kur laikas lėtėja ne tik dėl judėjimo greičio, bet ir dėl gravitacijos poveikio. Todėl koreguojant palydovų laikrodžius, reikia atsižvelgti ir į SRT ir į BRT.

Gal kiek padės šies filmukai:

Pirmas


Antras

a.t.sielis

Vis vien taip atrodo, kad čia kažkoks daugiaerdviškumas įsiveda, su savo atskirais šviesos greičiais, kurie nesutampa. O paskui viskas perskaičiuojama, kad sutaptų. Jeigu viskas reliatyvu, pastovusis šviesos greitis irgi reliatyvus ir atlaisvintas nuo kokios nors vienos atskaitos sistemos ir kokios nors vienos erdvės. Kai pasirenki kažkurią vieną atskaitos sistemą / erdvę, tada prie jos pririši pastovų šviesos greitį, ir visus kitus pastovius greičius "kitose erdvėse" perskaičiuoji, kad neviršytų tavojo pastovaus.

Ką tu ir patvirtini:

CitataPavyzdžiui, klausimas "Ką reiškia judėti erdvėje? Kieno atžvilgiu judama?". Absoliučios erdvės, kurios atžvilgiu būtų judama - nėra. Atskaitos sistemos juda viena kitos atžvilgiu, ir kiekviena laiką ir erdvę matuoja savaip.
Niekas nesiginčija, įrodymų teorijai yra. Ir su pačia jos esme niekas nesiginčija - reliatyvumas egzistuoja.
O teorija yra tiesiog fizikų instrumentas kaip su tuo reikalu dirbti. Pats reliatyvumo reikalas iš priežasčių perspektyvos sunkiai suvokiamas, jo pasireiškimą reikia tiesiog priimti kaip jis yra, o instrumentas sudėtingas.

CitataDėl šviesos greičio pastovumo problemų, žiūrėk į šviesos konuso paveiksliuką erdvėlaikio koordinačių sistemoje. Jeigu stovi centre, į abi puses fotonas lekia vienodai, jeigu judi - perspektyvos vienalaikius taškus sujungia įstrižai. Čia nėra jokios problemos, tik reikia mažiau samprotauti logiškai, mąstymą atsiejus nuo formulių ir grafinių priemonių.
Erdvėlaikis taip pat yra teorinis konstruktas, koordinačių sistema, padedantis nagrinėti šias reliatyvias realybes, "daugiaerdviškumą", "daugiasluoksniškumą".

Citata iš: WikipedijaErdvėlaikis - matematinis modelis, jungiantis erdvės ir laiko koordinates į vieną vieningą visumą - erdvės ir laiko kontinuumą. Dažniausiai erdvėlaikis interpretuojamas kaip mūsų trimatės visatos erdvės susiejimas su laiku, todėl šiuo atveju erdvėlaikis tampa keturmate koordinačių sistema.
Klasikinėje mechanikoje, kuri paremta euklidine erdve, erdvėlaikio naudojimas nebūtinas, kadangi laikas nepriklauso nuo mechaninio judėjimo. Reliatyvistiniu atveju laikas negali būti atskirtas nuo trimatės erdvės, nes jis priklauso nuo objekto judėjimo greičio (šviesos greičio atžvilgiu), taip pat nuo gravitacinių laukų stiprumo.
Erdvėlaikis taip pat naudojamas ir kitose teorijose, pavyzdžiui, superstygų teorijoje, kur yra įvesti 9 erdvės matmenys ir vienas laiko.
Tu eini fiziko praktiko keliu: jiems reikia nudirbti darbą, gauti matavimus, skaičius, naudingus Žemės praktiniuose-technologiniuose uždaviniuose, todėl jie per daug nesuka galvos, naudoja abstrakčius instrumentus (kaip pvz. erdvėlaikio koordinačių sistemą), žiūri kokie skaičiai gaunasi praktiškai, palygina, jeigu viskas sutampa, abstraktus instrumentas veikia.

O mane domina intuityvus tame glūdinčių esmių suvokimas ir intuityvūs klausimai. Mane domina ne perprasti ir panaudoti instrumentą, bet filosofinės implikacijos: kaip fizikai per savo modelius supranta pasaulį, ir kaip tai galima apibūdinti aiškiomis filosofinėmis sąvokomis. O po to žiūrėti, kiek tai padeda suvokti realybę, kaip tai derinasi su filosofine intuicija bei dvasinių šaltinių suteikiamomis žiniomis apie realybę ir skirtingus jos sluoksnius.

Aukštyn