Melo evoliucija evoliucijos teorijoje

[gidas]

jeigu sakai, kad neneigi priežastingumo, bet laikai niekiniu "efektas negali viršyti priežasties", tai paaiškink, kaip supranti priežasties ir efekto santykį, ir efekto kilmę.

Kažkodėl užsiciklinau ant kažkada paties išsakytos formuluotės ir jos pagrindu kai kur nusišnekėjau. Pasirausiau forume, ir pasirodo, kad taip iš tikro buvę : "c) priežastingumas veda iki A dalies, A dalyje sukoncentruotos tiek kokybinės, tiek kiekybinės priežastys, viršijančios efektus B dalyje. Personalistinė kūrimo pozicija", kitaip tariant, "priežastis  viršija efektus". Ant to ir užsiciklinau, gi dabar pozicija pakankamai realistinė, ir tai veda - kaip pats teisingai pastebėjai - kad vienas iš tezės variantų yra "priežastis = efektas", t.y., konstruktorius = homo ("skirtingas raiškos stadijas" praleidžiu). Ir  tas rytietiškas simbolis tinka kaip graži  iliustracija (komentarus praleidžiu). Dabartinė tezė nėra niekinė - pripažįstu, kad asilas aš. Velniop drugelius.

Priežastingumas ir t.t. Klausimai sudėtingi, todėl savais žodžiais. Tai nebus kažkoks išsisukinėjimas, o mano galva nuoseklus požiūris.

Priežastingumo suvokimas  sąmonėje nėra a priori fenomenas - jo  atsiradimą lėmė pojūčiais fiksuojama priežastinga tikrovė (kitaip tariant, evoliucinė tikrovė - šiame tikrovės "segmente" priežastingumas veikia nepriekaištingai) ir evoliuciniai mechanizmai. Sąmonė/protas yra evoliucinės prigimties fenomenas : išlaikę išlikimo egzaminą, per tūkstantmetinį sąmonės vystymąsi evoliucinis priežastingumas galiausiai tapo racionalaus mąstymo pagrindu, ir ramiai sau gyveno iki XXa pradžios. Pasaulis buvo universaliai/tobulai priežastingas. O vėliau atsirado problemų - jau priežastingasis Einšteinas tapo sunkiai suvokiamas (nesuvokiu po šiai dienai), o Boro "mechanika" ir t.t. viską sumaišė galutinai. Dabar galima drąsiai teigti, kad priežastingumas nėra universali tikrovės savybė - tikrovė paprasčiausiai netelpa priežastingumo rėmuose, ir kosmologijos ūkuose ar elementarių dalelių lygmenyje evoliucinis priežastingumas dingsta kaip dūmas. O mes užsispyrusiai reikalaujam priežastingumo ten kur jo nėra - evoliucinės prigimties sąmonė neįgali suvokti bepriežastingą tikrovę, ir reikės šimtmečių, kad sulaužyti universalaus priežastingumo "stereotipą" suvokime/mąstyme. Savaime aišku, kad priežastingas mąstymas niekada nedings iš apyvartos - kaip ir Niutono mechanika.

Maždaug taip aš suprantu priežastingumą - "šiandienos" tikrovės gelmėse priežastingumo nėra arba jis yra "kitoks", todėl ir būties  priežasties ieškojimas filosofijos ar logikos aruoduose, remiantis evoliuciniu priežastingumu,  man išrodo ne itin...

P.S."Į temą".
Jei atvirai, tai daugiausia/naujausia apie darvinizmą, tiksliau, jo "trūkumus", sužinau iš tavęs. Ačiū, turėsiu omeny ir lauksiu naujienų. Tikrinti šios informacijos savaime aišku neketinu (nėra laiko), bet  beveik neabejoju, kad dauguma "neaiškumų" yra ne kartą paaiškinta visiems norintiems suprasti, tik ID, kaip pridera, suprasti nenori. Nenori tai nenori, normalu - nesu prieš, kad karštligiškai ieško darvinizmo "trūkumų" , nes mokslui tai tik į naudą.  O jei ko  šiandien ir neišeina  paaiškinti, tas sąžiningai ir pripažįstama (turiu omeny tą minėtą darvinistą) - ir tai normalu, nes mokslas niekada nestovėjo ir nestovės  vietoje.  
 

[a.t.sielis]

O vėliau atsirado problemų - jau priežastingasis Einšteinas tapo sunkiai suvokiamas (nesuvokiu po šiai dienai), o Boro "mechanika" ir t.t. viską sumaišė galutinai. Dabar galima drąsiai teigti, kad priežastingumas nėra universali tikrovės savybė - tikrovė paprasčiausiai netelpa priežastingumo rėmuose, ir kosmologijos ūkuose ar elementarių dalelių lygmenyje evoliucinis priežastingumas dingsta kaip dūmas.

Dalykas paprastesnis negu rašai. Tiesiog žmonėms realybė per daug sudėtinga, jie bando ją kažkaip apskaičiuoti ar sukišti į kokią teoriją, kadangi nesigauna, teorijos darosi vis įmantresnės, miglotesnės ir sudėtingesnės, tokios, kad jų pačių kūrėjai jų jau nebesupranta (kaip pvz. superstygų teorijos, M teorija). Taigi, priežastingumas niekur nedingsta - ten kur jis natūraliai turi būti - iki absoliuto. Tiesiog materialiniu požiūriu absoliutas yra kažkas migloto, pats pvz. skiri "evoliucinę tikrovę", o absoliuto vietą tau užima tai kas aukščiau, bet kas pagal paties ir daugelio kitų nuostatas pasižymi tom pačiom savybėm kaip ir "evoliucinė tikrovė", t.y. beasmeniškumas, intertiškumas.

O mes užsispyrusiai reikalaujam priežastingumo ten kur jo nėra - evoliucinės prigimties sąmonė neįgali suvokti bepriežastingą tikrovę, ir reikės šimtmečių, kad sulaužyti universalaus priežastingumo "stereotipą" suvokime/mąstyme. Savaime aišku, kad priežastingas mąstymas niekada nedings iš apyvartos - kaip ir Niutono mechanika.

Iš tikro filosofiškai tokios problemos nėra: priežastingumas baigiasi ten kur prasideda "stebuklas", visagalė ir sau pakankama realybė. Kol esame sau nepakankamoje realybės srityje, ten nuolatos pastebimas priežastingumo poreikis, pagal tą patį priežastingumo dėsnį - t.y. pvz. protingų reiškinių neišeina paaiškinti per kokybiškai žemesnes priežastis; toks modelis nėra sau pakankamas. O protingas ir visaip kitaip viršijantis visas kokybes šaltinis gali savyje būti nepriklausomas nuo priežasčių, ir tuo pačiu priežastis visoms kitoms priežasčių reikalaujančioms realybės dalims.

remiantis evoliuciniu priežastingumu,  man išrodo ne itin...

Mąstymas pagal išankstines prielaidas/nuostatas. Iš pradžių nusprendi kad evoliucija yra tikras dalykas, tada evoliucinė tikrovė, ir evoliucijos suformuotas "evoliucinis priežastingumas", kuris negalioja tavojo materijos absoliuto viršūnėse. O toks mąstymas iš esmės siekia ten kur baigiasi priežastingumas pastatyti galutinę priežastį, kuri nėra pakankama efektams. Laba lengvas sprendimas - "priežastingumas negalioja, viskas kas aukščiau miglota, visgi efektas yra, ir jis yra evoliucinė tikrovė". Kitaip sakant, jūsų absoliutas yra Migla

beveik neabejoju, kad dauguma "neaiškumų" yra ne kartą paaiškinta visiems norintiems suprasti, tik ID, kaip pridera, suprasti nenori.

Tiesiog pasidomėk ta tema, ir pats susidarysi vaizdą. Bendrą vaizdą galima susidaryti greitai, informacijos pakanka.

O jei ko  šiandien ir neišeina  paaiškinti, tas sąžiningai ir pripažįstama (turiu omeny tą minėtą darvinistą) - ir tai normalu

Būtų normalu, jeigu viskas taip ir būtų. Deja, pasaulis, kaip ir viduramžiais, nėra švelnus ir pūkuotas. Tas pats James Tour, nors ir didelių praktinių pasiekimų ir atradimų atlikęs mokslininkas, sulaukia socialinio ir darbinio persekiojimo, besireiškiančio tyliomis, politkorektiškomis formomis. Viduramžiais persekiojo bažnyčia, šiais laikais - "galingieji ir teisieji", tie, kas turi pozicijas. Paprasta - mokslas buvo bažnyčios vaikas, ir žmogaus poziciją akademiniame pasaulyje tais laikais lėmė ta pati valdžia ir galia - bažnyčia. O šiais laikais valdžia ir galia - pačioje akademijoje. O ją sudaro tie patys žmogiškų aistrų ir ribotumų valdomi žmonės.

[a.t.sielis]

Pasakysiu riebiai: praktiškai, senos biologijos sampratos, o kartu ir evoliucijos idėja byra atrandant tokius naujus faktus iš dar neaišku kiek nežinomų: http://www.theatlantic.com/science/archive/2016/05/the-many-interpretations-of-lifes-blueprints/480600/

Jeigu vienas genas generuoja daugybę proteinų, kurių net funkcijų nesugebama ištirti, tai čia su tokiu konstrukciniu sudėtingumu susiduriama, kad niekaip nepavyks pritempti prie natūralių veiksnių. "Karalius nuogas!" kaip sakė James Tour.

[a.t.sielis]

Iš https://whyevolutionistrue.wordpress.com/2016/03/20/god-vs-physics-krauss-debates-meyer-and-lamoureaux/

Richard Dawkins apie Stephen Meyer argumentus:

Meyer was terrible, not because of his migraine but because of the content of his speech, which was written down BEFORE his migraine. When will these people understand that calculating how many gazillions of ways you can permute things at random is irrelevant. It's irrelevant, as Lawrence said, because natural selection is a NONRANDOM process. You'd think they'd realise that if it were THAT easy to disprove evolution no scientist would take evolution seriously. Do they really think we are so very stupid? Or are they cynically playing to the gallery, dazzling the naive audience with big numbers like 10^77, while knowing full well they are irrelevant?

Douglas Axe atsako:

That's the glaring problem with natural selection. It's huge weakness has nothing to do with randomness and everything to do with the fact that it only rewards good work AFTER that work has been done. Consequently it has absolutely nothing to do with HOW that work gets done in the first place.

Speaking of ad nauseam repetition, this obvious shortcoming of natural selection has been repeated over and over for well over a century. As it was put in a quote offered by Hugo De Vries in 1904: "Natural selection may explain the survival of the fittest, but it cannot explain the arrival of the fittest."

T.y.
1. Pagal evoliucijos teoriją, turi susidaryti naujoviškos genomo variacijos.
2. Gamtinė atranka turi atrinkti iš egzistuojančių variacijų.
3. Kai geriausia variacija išgyvena, ji įsitvirtina.

Dawkinsas sako, kad šis evoliucijos teorijos postuluojamas procesas neatsitiktinis. Douglas Axe sako, kad nors gamtinė atranka neatsitiktinė, ji nieko negali padaryti be 1 žingsnio, kuris YRA atsitiktinis. Ciklas negali veikti be 1-ojo žingsnio, todėl visą ciklą užveda atsitiktinai veikiančios gamtos jėgos (nevaldomos, nekryptingos genų mutacijos ar kokie kiti veiksniai, jokiais būdais ne protinga jėga, pagal materialistinį evoliucionizmą).

Kas dar pastebėtina tuose komentaruose: evoliucionistai greitai šoka į circumstantial ad hominem argumentus, vanoja religiją, debatuoja teologiją. Kuo mažiausiai kalba apie mokslą ir mokslinius argumentus bei kontrargumentus. Ne keista?

[a.t.sielis]

Tikriausiai verta dar kartą aptarti tą momentą dėl mikroevoliucija = makroevoliucija, kad evoliucija yra vienas ir tas pats, todėl jeigu yra stebima mikroevoliucija, tai makroevoliucija ir evoliucija apskritai yra įrodyta.

Viena, vientisa ir tokia pati evoliucija reiškia keturis jau aptartus evoliucijos procesus: mutacijos, genų migracija, genų kaita populiacijoje ir gamtinė atranka. Mutacijos mikroevoliucijoje nedalyvauja. Bandoma teoretizuoti, kad mutacijos veikdamos su kitais būdais kartu, sukuria makroevoliuciją. Tai ir būtų makroevoliucinis mechanizmas. Hipotezė tokia silpna, kad niekaip negali pademonstruoti, koks galėtų būti mutacijų rezultatas. Skaičiavimai ir nagrinėjimas rodo, kad mutacijos negali sukurti naujos informacijos. Tai visiškai logiška, atsitiktinis programinio kodo keitimas kompiuterinėje operacinėje sistemoje niekada nesukurs naujo tipo operacinės sistemos, o tik užlauš senąją.

Taigi, aiškinama, kad evoliuciją varo tokie pagrindiniai procesai:
1. Mutacijos.
2. Genų migracija.
3. Genų kaita populiacijoje.
4. Gamtinė atranka.

Čia iš karto pamatome, kad mikroevoliucija nėra lygu makroevoliucijai, kadangi mikroevoliuciją varo 2, 3, 4 procesai, o 1 procesas, mutacijos, joje nedalyvauja, o makroevoliuciją esą varo mechanizmas, kuriame esminį vaidmenį vaidina 1 procesas, esą turintis sukurti naujus genus, kurie toliau įsitvirtina per 2, 3, 4 procesus.

Taigi, iš esmės galima atskirti: 1 procesas atskirai, ir 2, 3, 4 procesų kompleksas atskirai. Taigi, nėra vieno ir vieningo evoliucijos mechanizmo, kaip kalba evoliucionistai. Yra du atskiri sąveikaujantys mechanizmai, mikroevoliucijos (2 + 3 + 4) ir makroevoliucijos (1).

Tokiu būdu, makroevoliucija nėra tiesiog 2,3,4 procesų nulemiamų pakitimų padauginimas ilgame laike.

1. Pagal evoliucijos teoriją, dėl makroevoliucinio mechanizmo turi susidaryti naujoviškos genomo variacijos.
2. Gamtinė atranka turi atrinkti iš egzistuojančių variacijų.
3. Kai geriausia variacija išgyvena, ji įsitvirtina.

Pagrindinis mano argumentas diskusijose buvo, kad evoliucionistai turi konkrečiau sumodeliuoti jų hipotetizuojamą makroevoliucinį mechanizmą ir bent teoriškai pagrįsti jo veiksmingumą: kad jis gali generuoti tokio masto rezultatus, kaip jie sako. Kai teoriškai būtų pagrįstas jo veiksmingumas, tada galima būtų patvirtinti tai pagal praktinių stebėjimų duomenis, ir materialistinė evoliucija būtų įrodyta.

O kol kas materialistinės evoliucijos teorijos pavidalu tiesiog vyksta melo evoliucija

[Linas Esu]

Na žmonės dažnai teorijas laiko faktais. Nieko čia nepadarysi, tokie mes jau esame. Labai tikėtina jog po kurio laiko evoliucijos teoriją pakeis kita teorija. Mokslas, jei jis sąžiningas, paprastai kinta atsiradus naujiems duomenims. Žinoma, dažnai turi praeiti kažkiek laiko, kol nauja teorija įsitvirtina. Va pvz. kai buvo iškelta žemynų dreifo teorija, turėjo praeiti apie 60 metų, kol ji buvo pripažinta akademiniu lygmeniu.
Bet kuriuo atveju, teoriją reikia ir laikyti teorija.

Mokslinė teorija, gerai pagrįsta, tam tikro gamtos pasaulio aspekto paaiškinimas, paremtas daugybe faktų, kurie buvo pakartotinai patvirtinti nuolatos stebint ir eksperimentuojant.

Įrodymai, kurie įrodo evoliucijos faktą, iš dalies yra iškasenos. Palyginimai su moderniojo laikmečio rūšimis. Lyginant jų kaulus, organus, struktūras, ypač jų molekules, jų genus molekuliniu lygiu. Tai yra labai galingas įrodymas. Lyginant gyvūnų ir augalų genus akivaizdu, kad jie turi beveik tą pačią genetinę/fiziologinę struktūrą, tą patį šeimos medį.

Deja, jie priima ne kaip faktą, o kaip mokslinę koncepciją, bet ne kaip faktą. Tai yra teorija kuri geriausiai paaiškina pagal mūsų supratimo galimybes, bet ji nėra faktas. Evoliucijos teorija dar vystoma ir visada yra galimybė, kad bus prieita prie išvados, kad ji neteisinga.

Žodis "teorija" gali būti naudojamas kaip kažkas spekuliacinio ir preliminaraus. Kasdienėje kalboje taip turbūt ir yra. Mokslininkai žodį 'teorija' labai dažnai naudoja daug pozityvesne prasme. Konkrečiai kalbant apie evoliuciją, manau, kad paprasčiausias būdas naudoti įprastą kalbos žodį "faktas".

Per daug nenuginčijamų įrodymų yra surinkta, jog evoliucija mokslinio metodu būdu, būtų įmanoma kvestionuoti. Kiekvieną kartą eksperimentuojant, tiriant, rezultatai - tie patys. Dviračio antrą kartą neišrasi.

[a.t.sielis]

Įrodymai, kurie įrodo evoliucijos faktą, iš dalies yra iškasenos.

Pačia evoliuciją, t.y. gyvybės raidą, gyvybės rūšių atsiradimą ir nykimą, visi pripažįsta. Evoliucija yra faktas. Kvaila tai būtų ginčyti. Tai kas stebima, yra stebima. Nėra su kuo nesutikti.

O štai dėl to, kokie veiksniai ir mechanizmai generuoja gyvybės raidą: 1. gamtiniai, materialistiniai; ar 2. gamtiniai, materialūs + protiniai; yra nesutinkama ir diskutuojama.

Lyginant gyvūnų ir augalų genus akivaizdu, kad jie turi beveik tą pačią genetinę/fiziologinę struktūrą, tą patį šeimos medį.

Apie tai jau kalbėta diskusijoje:

Iš evoliucionistų šaltinio talkorigins.org:

In 1950, taxonomist Willi Hennig proposed a method for determining phylogenetic trees based on morphology by classifying organisms according to their shared derived characters, which are called synapomorphies (Hennig 1966). This method, now called cladistics, does not assume genealogical relatedness a priori, since it can be used to classify anything in principle, even things like books, cars, or chairs that are obviously not genealogically related in a biological sense (Kitching et al. 1998, Ch. 1, p. 26; ).

Turime dvi hipotezes:
1. Gyvybės rūšių raidą lemia materialistinis mechanizmas.
2. Gyvybės rūšių raidą lemia protingas konstravimas.

Panaši genetinė fiziologinė struktūra, šeimos medžiai niekaip neparemia vienos iš hipotezių labiau negu kitos.

Pvz. kompiuteriai ar operacinės sistemos irgi yra panašūs savo dalimis ir pan., ir juos galima surikuoti į tam tikrus "medžius", bet visi jie yra sukurti, pagaminti.

[klajunas]

Peržvelgus visą šią ilgą diskusiją susidaro visiško bergždumo įspūdis. Matosi "karas" tarp dviejų ideologinių stovyklų, kurios abi fanatiškai gina savo "tiesą". Vietoj to, kad pripažintų, kad galutinės tiesos nėra nė vienoje stovykloje. Tokioje situacijoje kai visa tiesa nežinoma vieniems atrodo, kad stiklinė pusiau pilna, kitiems kad pusiau tuščia, priklausomai nuo to, kokios ideologinės preferencijos.

Kiekvienai pusei patartina būtų toliau iš savo perspektyvų dirbti savo darbą ir artėti prie tikros tiesos. Tada ir pamatysime kokioje perspektyvoje tiesos buvo daugiau. Mokslo, kuris naudoja indukcinį metodą ir pradeda nuo 1 iki ∞, ar religinį/bažnytinį, kuris naudoja dedukciją ir pradeda nuo ∞ ir eina prie 1. Pirmame mokslininko žingsnyje, kuris daromas įvedant daugybę redukcionistinių apribojimų, dievo ar protingo projektuotojo jokio neranda, bet gal parodys kai sąžiningai pasieks ∞.

Kai tikintieji pradės artėti prie realiai tiriamų, o ne vien mąstomų materijų, jie galbūt irgi atras labai svarbų materialistinį tikrovės komponentą.

Kiekviena perspektyva naudoja savo metodologinius ir fenomenologinius apribojimus, kurių nebando subalansuoti per perspektyvų sintezę, eidami vidurio keliu.

O kol kas atsakymo ar žmogus pats išsikratė materijos košėje ar kratė kažkieno protingos rankos, nežinome. Iki ∞ lygio žinojimo labai toli. Manau kad žinome ne daugiau 20 proc. tikrovės paslapties. Todėl reikia ne ginčytis bet dirbti. Ir netrukdyti vienas kitam, jeigu einama skirtingu keliu. Galbūt kelio gale abi perspektyvos susitinka.

[a.t.sielis]

Aš nelaikau tų klausimų nagrinėjimo ir diskutavimo 100 proc. bergždžiu reikalu, kadangi man savo laiku padėjo gyvenimo kelio ir prasmės bei Tiesos ieškojimuose net paprastutė kreacionistų knygutė. Kažkokią, bent nežymią naudą, tai turi.

[a.t.sielis]

Kai matome varlę, nemanome, kad per labai ilgą laiką varlė galės tapti tokiu padaru, kuris nušoks į kitas planetas. Panašiai ir su mikroevoliucija - mažų pokyčių kaupimasis į kažką reikšmingo turi ribas.

[TinSoldier]

Kai matome varlę, nemanome, kad per labai ilgą laiką varlė galės tapti tokiu padaru, kuris nušoks į kitas planetas. Panašiai ir su mikroevoliucija - mažų pokyčių kaupimasis į kažką reikšmingo turi ribas.

Ne, tai tu nemanai.
O varlė paims ir evoliucionuos į padarą, kuris nušoks į kitas planetas, nes jai ir jos evoliucijai yra pofig į tai, ką tu manai ar nemanai ir kokias jai ribas išfantazavai.

Žmonių protėviai buvo maži graužikai, ir galėjo kokie ateiviai pirštu baksnoti: ką, manai, kad jis į kosmosą nušoks? Praėjo keli šimtai milijonų metų ir evoliucionavom tiek, kad nušokom.

Taip kad pagarbiau biški su varlių evoliucijos galimybėm.

[a.t.sielis]

O varlė paims ir evoliucionuos į padarą, kuris nušoks į kitas planetas, nes jai ir jos evoliucijai yra pofig į tai, ką tu manai ar nemanai ir kokias jai ribas išfantazavai.

Na, tai vadinama wishful thinking. "Evoliucijai viskas pofig, evoliucija visagalė ir neribota".

Tai tu sakai, kad ribų nėra? Kodėl to nepademonstravus, superkompiuteriais modeliuojant kaip veikia hipotetiniai evoliuciniai mechanizmai?

[Linas Esu]

- taip, man pavyko "iškasti" priešistorinį 8086 kompiuterį su DOS, po mokslinės analizės neabejotinai nustačiau, kad Windows evoliucionavo iš DOS.

paaiškinimas: nei DOS nei Windows niekaip nebendravo su "kūrėju", jie krovėsi natūralios atrankos principu iš vienaląsčio "boot sector", kuris tikėtina per milijardus metų susiformavo pats!

Šaunuolis, jog sugebi viską išaiškinti sau ir tik sau suprantama kalba. Keep going.

Na, tai vadinama wishful thinking. "Evoliucijai viskas pofig, evoliucija visagalė ir neribota".

Tai tu sakai, kad ribų nėra? Kodėl to nepademonstravus, superkompiuteriais modeliuojant kaip veikia hipotetiniai evoliuciniai mechanizmai?

Viliuosi užmatei, kad tai buvo sarkazmas į prieš tai tavo išsakytą mintį ?

[a.t.sielis]

http://www.indiana.edu/~ensiweb/lessons/sp.evid.html

SPECIATION / MACROEVOLUTION EVIDENCE
The evidence for "microevolution" (adaptive changes within species) is supported by an abundance of easily observed examples. However, "macroevolution" (including speciation and the formation of all major groups of organisms by that same process repeated over millions of years), is not as obvious to many people. Nevertheless, there are several different lines of evidence that do indeed point to this very convincingly. Take the time to explore the online links mentioned to further extend your understanding, and, more importantly, have your students experience these, too.

Macroevolution & Classification Diagram: Diagram that illustrates macroevolution, and relates it to classification. Includes instructions for its use in class.

CHROMOSOME COMPARISONS: First, there are the very striking similarities between all of our chromosomes and those of the apes. Take a look at this at http://www.indiana.edu/~ensiweb/lessons/chro.all.html. For an even sharper version (if you have wideband internet access, e.g. DSL), be sure to scroll to the bottom of that page and download the high resolution PDF file mentioned there. The result is quite suitable for printing copies for your students to study. You might even want to use one of the ENSI interactive lessons that give students a chance to study these more closely, including clear examples of inversions, etc.: The Chromosome Connection, at http://www.indiana.edu/~ensiweb/lessons/chr.con2.html, and Comparison of Human and Chimpanzee Chromosomes, at http://www.indiana.edu/~ensiweb/lessons/chromcom.html.

Most people assume that chromosome numbers are a constant for each species and that this supposedly prevents functional fertility between species. It turns out that this is not quite true. A particularly revealing article can be found at http://www.gate.net/~rwms/EvoEvidence.html. It's only about two pages, but be sure to read it all, especially the few paragraphs beyond the chromosome diagrams, regarding chromosome variations within a species, and fertility between species. There are a number of examples where different species, with different chromosome numbers, have produced fertile offspring.

Even more impressive (in that same article, and also discussed on another site: http://www.edwardtbabinski.us/articles/chimp_chromosome.html) is the clear evidence that our chromosome #2 is a result of the end-to-end fusion of two shorter chromosomes (found today in apes: chimps, gorillas, and orangutans), probably very early in our hominin line, after chimps branched off on their own line from our common ancestor. The banding patterns of those chromosomes provide a strong indication of this, and subsequent DNA sequencing further confirms it. This is very compelling, something very hard to explain either by special creation or intelligent design, but easy to explain as an event in evolution.

Our Chromosome Fusion lesson can be used in biology classes for students to find those same DNA sequences using the same internet tools and databases that scientists use. http://www.indiana.edu/~ensiweb/lessons/c.fus.les.html An even more recent lesson runs like a mystery story, with PowerPoint presentation and interactive activity: Mystery of the Matching Marks . For a useful reference for questions dealing with the integration of chromosomal changes into a new species, see Chromosomal Speciation Models for Craig E. Nelson discussion with ENSI-using teachers (how chromosomal changes are coninued).

MOLECULAR EVIDENCE: Discover the patterns of molecular evidence that make sense only if macroevolution has occurred. One of several lessons on this site is our Molecular Sequences & Primate Evolution, a comparison of beta hemoglobin in primates). The Pseudogene Suite of 3 lessons shows why the many old inactive genes in our genome only makes sense if we have shared common ancestry with other creatures - i.e., we have evolved..

FOSSIL EVIDENCE: Don't overlook the abundant fossil evidence, much of it pointing clearly to macroevolution. A most revealing resource showing this is "Transitional Fossils", summarized from a much larger article on the Talk Origins site (see link to the original article in that summary), by Kathleen Hunt: http://www.indiana.edu/~ensiweb/lessons/c.bkgrnd.html .Excellent collection of articles on transitional fossils in the Evolution Education & Outreach online journal - click here for reviews and links. http://www.indiana.edu/~ensiweb/EvoEd.v2n2.html

Check out this article on the TalkOrigins site is "29+ Evidences for Macroevolution at http://www.talkorigins.org/faqs/comdesc. Finally, be sure to check out the long list of actual Observed Examples of Speciation, at http://www.talkorigins.org/faqs/faq-speciation.html.

Turime dvi alternatyvias ir viena kitos atžvilgiu ekskliuzyvias hipotezes:
1. Gyvybės rūšių raidą lemia (vien) materialistinis mechanizmas.
2. Gyvybės rūšių raidą lemia protingas konstravimas.

Aptarinėjant faktus, kurie atseit paremia kažkurią iš hipotezių, reikia žiūrėti ar tie patys faktai neremia ir priešingos hipotezės. Kitaip, tie faktai nieko nerodo ir neįrodo dėl tų hipotezių.

1. Chromosomų palyginimai. Nieko nerodo dėl 1 hipotezės teisingumo. Pvz. kompiuterių programose dažnai galima rasti panašaus ar vienodo kodo gabaliukų, bet tai nėra įrodymas, kad jos pačios evoliucionavo per tam tikrą mechanizmą.

2. Molekuliniai įrodymai. Tas pats kontrargumentas kaip ir dėl 1.

3. Fosilijų įrodymai. Apie juos jau kalbėjom. Ką dar galima būtų pridurti, kad netgi jeigu rastume seką, pagal kurią sakykim, iš vienos beždžionių rūšies išsivystė dvi skirtingos, tai neneigia 2 hipotezės, kadangi konstruktoriai gali naudoti tokį laipsnišką rūšių kūrimo "formatą". T.y. panašiai kaip iš arklio traukiamo vežimo laipsniškai atsirado "vežimai su varikliu", t.y. automobiliai, ir daug jų rūšių, nuo sunkvežimių iki roadsterių. Tai ne evoliucija, visa tai žmonės sukūrė pagal poreikius ir sugebėjimus.

Nereiktų galvoti, kad šios visatos aukštesniuose lygmenyse visatos reikalus tvarkančios esybės tinginiauja ir nieko neveikia. Veikti yra ką, viską reikia konstruoti ir prižiūrėti, taip kaip sodininkas prižiūri sodą. Evoliucija, t.y. raida, rutuliojimas, vystymas, laipsniškas keitimas - visa tai yra, tik tai daro protingos aukštesnės esybės. Sakykim, jeigu reikia, padaro pakeitimus genomuose, įdeda naujos informacijos, keičia. Tas pats kas kompiuterių programas vystyti. Jau veikiančią programą programuotojai toliau tobulina, naujo kodo eilutes prirašo, žiūri kaip ji pakeista veikia.

O materializmo entuziastai tiesiog bukai interpretuoja viso to vyksmo rezultatus, dėl labai dalinio žinojimo.

P.S.: reziumuojant, esmė tame, kad jokie aptinkami faktai neprieštarauja 2 hipotezei, nes konstravimo evoliucija gali vykti įvairiausiais formatais. O dėl 1 hipotezės teisingumo reikia tiesiog įrodyti mechanizmo veiksmingumą.

Diskusijoje oponentai aiškino, kad užtenka netiesioginių įrodymų, bet to tikrai neužtenka. Jeigu hipotezė yra ta, kad gyvybės rūšių raidą varo materialistinių veiksnių mechanizmas, nėra kito kelio, kaip tik įrodyti, kaip tas mechanizmas veiksmingai gali kurti tokius rezultatus. Kad jis konkrečiai turi tokią kūrybinę galią.

Netiesioginiai faktai apie gyvybės rūšių raidą pagrindžia tik pačią raidą, o ne jos mechanizmą. O hipotezės kertasi iš esmės dėl mechanizmo:
1 hipotezė: viską varo tik materialistiniai veiksniai, aklas, nevaldomas ir nesukonstruotas mechanizmas.
2 hipotezė: mechanizme dalyvauja protiniai veiksniai.

[a.t.sielis]

Reiktų dar kartą akcentuoti momentą, ties kuriuo materialistinė evoliucijos idėja yra iliuzinė, blefuojanti:

Palyginti galima su skrendančiu lėktuvu, kurį reikia perkonstruoti į sunkvežimį. Pagal materialistinę evoliuciją, perkonstravimas turi vykti smulkiais atsitiktiniais žingsniais, ir taip, kad tas lėktuvas, kuris perkonstruojamas sėkmingai, nenukrenta žemyn (gamtinė atranka, stipresniojo išgyvenimas), o tie, kurių perkonstravimas vyksta klaidingai, krenta žemyn. Taigi, čia reikia kalbėti apie tai, kurios dalys ir kaip perkonstruojamos, kaip atsitiktiniai perkonstravimai gali sudėlioti naują veikiančią sistemą. Dabar sakykim, kažką pakeitei vieną dalį. Vienas smulkus pokytis. Ar gali tuo pasiremdamas lengva ranka sumuoti ir prognozuoti neribotas pokyčių galimybes ir sakyti, kad laikui bėgant taip įvyksta visi pokyčiai? Kai angare dirba visa mechanikų komanda, viskas žinoma, kas kaip konstruojama ir kada. O kai pokyčiai atsitiktiniai, turi parodyti kas vyksta. Ir nei vieno žingsnio nesusumuosi, nes čia nėra ką sumuoti - dalykai nevienarūšiai.

Viena, vientisa ir tokia pati evoliucija reiškia keturis jau aptartus evoliucijos procesus: mutacijos, genų migracija, genų kaita populiacijoje ir gamtinė atranka. Mutacijos mikroevoliucijoje nedalyvauja. Bandoma teoretizuoti, kad mutacijos veikdamos su kitais būdais kartu, sukuria makroevoliuciją. Tai ir būtų makroevoliucinis mechanizmas. Hipotezė tokia silpna, kad niekaip negali pademonstruoti, koks galėtų būti mutacijų rezultatas. Skaičiavimai ir nagrinėjimas rodo, kad mutacijos negali sukurti naujos informacijos. Tai visiškai logiška, atsitiktinis programinio kodo keitimas kompiuterinėje operacinėje sistemoje niekada nesukurs naujo tipo operacinės sistemos, o tik užlauš senąją.

Negali lengva ranka sumuoti nežinia ko, ir sakyti, kad iš to bus dideli sistemą kuriantys pokyčiai. Turi parodyti kas konkrečiai vyksta. Įvyksta atsitiktiniai "bugai" sistemoje, rodyk, koks to rezultatas.

Jeigu operacinėje sistemoje atsitiktinai keistume kodą, ji subyrėtų. Tą patį dalyką reikia patikrinti su gyvų organizmų genomais: jeigu ten įvesti atsitiktines mutacijas, koks būtų rezultatas?

Pamodeliuoti: turi teorinį genomo modelį kompiuteryje, ir vedi atsitiktines mutacijas viena po kitos, ir žiūri, kas gaunasi. Ar gavosi kas nors prasmingo, nauja sistema, kuri galėtų išgyventi ir prisitaikyti.

Jie to negali padaryti. Trūksta žinių apie genomą, apie gyvo organizmo funkcionavimą. Todėl negali modeliuoti teoriškai. Negali patikrinti ir praktiškai, kadangi stebimos mutacijos sukuria tik labai nereikšmingas modifikacijas. Todėl jų hipotetinis mechanizmas yra tik spėjimas, prielaida, be jokio pagrindimo. Greičiausiai veikia visiškai kitas mechanizmas, o tas hipotetinis materialių veiksnių mechanizmas, nagrinėjant iš visų pusių, iš loginės ir iš praktinės, niekaip neduoda pagrindo teigti apie dideles konstravimo galias, arba apskritai apie konstravimo galias. Mutacijos praktiniuose eksperimentuose nieko naujo nesukonstravo, o tiesiog per genomo degradavimą leido išgyventi ypač nepalankiose aplinkose. Panašiai kaip įkliuvęs į spąstus žvėris nusigraužia koją, tai nėra jokia pažanga, nauja informacija, naujos sistemos konstravimas.

Taigi, didžioji konstravimo problema. Kas konstruoja?